Šri Lanka: Žmonių, gyvūnų ir transporto taiki simbiozė

Šri Lankoje – visada vasara. Naktimis žvaigždės atrodo pasiekiamos ranka, aplink skrajoja švytintys jonvabaliai, aitriai kvepia nematyti augalai, o iš džiunglių atsklinda paslaptingi garsai. Visa Šri Lanka – lyg gamtos draustinis. Nežinau, ar vietiniuose įstatymuose yra draudimas medžioti, nežinau, ar tokio draudimo čia reikia. Gyvo padaro žudymas tiesiog nesiderina su vietinių gyventojų pasaulėžiūra. Čia žmogus gyvena ne užkariaudamas gamtą, o siekdamas su ja vienybės.
Gyvūnų visokių ir visur. Gatvėse slankioja šunys. Paplūdimiuose vaikšto karvės ir ožkos. Tik įkėlus koją į džiungles, ant šakų pamatysi chameleonus. Tik reikia labai įdėmiai žiūrėti, jau ką moka chameleonas, tai susilieti su aplinka. Upėse plaukioja varanai, beje labai panašūs į krokodilus. Vėžliai solidžiai slankioja pakrantės smėliu. Na ir be abejo drambliai! Juk net ant Ceilono arbatos pakelio puikuojasi dramblio siluetas. Burundukai apstoję turistus kaulyja skanėstų ir net patys lenda į krepšelius patikrinti, gal ras ko skanaus. Apie beždžiones nėra nė kalbos. Tiesiog iš rankų išplešia bananus, o daiktų be priežiūros negalima palikti nė minutei. Kaip mat viskas bus išversta, o patikę daiktai, ar tai būtų maistas, ar egzotinės kelionė suvenyrai, nusavinti. Bandysi beždžionėlę nuvyti – ne tik neišsigąs, o triukšmaudamos šoks į akis. Išėjus iš viešbutuko, pamatysi prie laiptų dygliakiaulę lyg sarginį šunį. Ant stogo tupi povas. Vonios kambaryje jau dvi dienos kaip skruzdėlės bando sudoroti negyvą vabalą. Kumščio dydžio voras įsitaisė tualete. Visur pilna gyvybės, į kurią žiūrime ramiai ir tingiai, lyg patys būtume apsnūdę musės.
Šri Lankoje į akis krenta tai, kad visi gyvūnai labai liesi. Karvių šonkaulius laisvai galima suskaičiuoti per odą. Labai daug šunų, tačiau vargu ar juos galima pavadinti žmogaus geriausiais draugais. Tai tiesiog dvi skirtingos rūšys gyvenančios taikiai toje pačioje erdvėje kiekviena savo gyvenimą. Šunų yra visur. Miestuose, kaimuose, turguose, degalinėse, prie gamyklų, šventyklų ir viešbučių. Dykynėse netoli gyvenviečių šunys gyvena gaujomis. Jie yra niekieno. Kaip niekieno būna varnų pulkai.
Paprastai į tuos šunis niekas nekreipia dėmesio. Nei jų šeria, nei glosto. Turistai kartais pabando su jais susidraugauti. Pašauktas šuo iškart atbėga, jei gauna maisto, paima, leidžiasi paglostomas. Tačiau vietiniai gyventojai perspėja geriau jų neliesti – nors tą minutę atrodo draugiški, šunys yra pakankamai nenuspėjami. Niekada nežinai, kas jiems šaus į gatvę.
Žmonės, gyvūnai… į šią vienybę puikiai įsiterpia vietinis transportas, tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais sugyvendamas stebėtinai taikiai, be jokio tarpusavio priešiškumo. Keliai gana siauri, tačiau juose draugiškai telpa autobusai, lengvieji automobiliai, motociklai, turistus vežiojantys tuk-tukai, liesi benamiai šunys, o taip pat karvės ir ožkos. Autobusų vairuotojai tikri padūkėliai: nuolat išlekia į priešpriešio eismo juostą, pypsina, tai staigiai spaudžia akseleratorių, tai stabdžius. Stotelėse tik pristabdo, žmonės turi sugebėti iššokti ir įšokti autobusui nesustojus. Gatvėmis dviračiais važinėja loterijos bilietų pardavėjai, garsiakalbiais kviesdami žmones pirkti. Pagrindinė eismo taisyklė – nėra jokių taisyklių! Kieno pirmenybė išsiaiškinama signalizuojant ar susišūkaujant, tačiau dėl tokio chaoso niekas nesinervuoja. Visi susišūkavimai draugiški, jokio pykčio. Jei kas nors tau užtveria kelią (o kartais tai būna karvė), reikia tiesiog duoti ženklą, kad, ei, čia dar ir tu esi ir norėtum pravažiuoti. Per 10 ten praleistų dienų neteko matyti nė vienos eismo avarijos. Jokių pertrenktų ir suvažinėtų ežių, šunų nei katinų. Čia nėra greičio ruožų, kur lekiotų kelių ereliai. Net ir nauji lengvieji automobiliai nesinervuodami važiuoja apie 40 km/h greičiu.
Šri Lankoje atskiras nuotykis – važiuoti traukiniu. Vagonai būna pirmos, antros ir trečios klasės. Atrodo, kad tarp antros ir trečios klasės yra tik kainos skirtumas, nes jie nesiskiria nei patogumu, nei vietų skaičiumi. Kas kita pirmoje klasėje – ten dvivietės kupe. Kiekviena turi atskirą tualetą. Jei vienas bilietas parduotas moteriai, tai ir kitą vietą gali užimti tik moteris.
Vagonuose nuolat vaikšto prekeiviai. Pusiau dainuodami šūkauja savo prekių pavadinimus. Parduoda vaisius, krevetes, virtus kukurūzus, spaudą.
Iš pradžių nejaukiai jautėmės dėl to, kad traukinyje gerokai krato – atrodė jis tuoj nušoks nuo bėgių. Visi langai atidaryti, o dar papildomi ventiliatoriai, tačiau visvien tvanku. Durys irgi atidarytos, niekas nesuka galvos dėl saugumo, gali vos ne visu kūnu išlįsti pro langą ar duris, susimojuoti su „kabančiais“ kito vagono tarpduriuose, nuskinti lapus nuo medžių, pro kuriuos lekiame. Kai važiuojame pro gyvenvietes, žmonės mums moja. Kai kur geležinkelio bėgiai nutiesti pačia pakrante. Pažiūrėjus pro langą, gali pasirodyti, kad važiuojame vandeniu!
Ech, Šri Lanka…

Šaltinis: Magelano kelionės