Šri Lanka: Keliai,viadukai, džiunglės ir keistos gėlės

Šri Lanka 2006 metai.

Šri Lanka 2006 metai

Šri Lanka – brangiausias Indijos vandenyno perlas. Nežinau, kam šovė į galvą ją šitaip pavadinti, tad sukau galvą ieškodamas atsakymo, kūriau visokias prielaidas, bet pritrūkau kantrybės ir nutraukiau šį varginantį eksperimentą.
Galvokite ką norit, bet man ši sala nepasirodė panaši į brangiausią perlą. O kai pabuvojau joje porą savaičių, tai priėjau išvados, kad ir į paprastą upinį šios rūšies akmenėlį ji irgi nė trupučio nepanaši.
Kitas Šri Lankos epitetas – „Indijos ašara“ – man taip pat nelabai patinka. Manau, kad “Brangiausio perlo“ ir “Indijos ašaros“ epitetus šiai šaliai sugalvojo ne keliautojai, o kokios nors turistinės firmelės vadybininkai, kurie dienų dienas sėdi savo kontoroje, rūko cigaretes, geria brendį, kuria neįtikėtinas istorijas, išgalvoja intriguojančius pavadinimus, spausdina juos turistinėse brošiūrose, o paskui laukia patiklių, mėgstančių po pasaulį pakeliauti piliečių antplūdžio.
Nors aš ir mano kelionių bendražygis labiausiai vertiname nepriklausomas išvykas, bet laikraštyje aptikome pigų Poznanės kelionių agentūros pasiūlymą ir susigundėme. Kelialapį ir kitus formalumus sutvarkėme pas tarpininkus Klaipėdoje, išlaidos su nuvykimu į Varšuvą ir atgal siekė 2500 litų. Kadangi reklaminiame pasiūlyme prie Šri Lankos aprašymo buvo prirašyti kažin kokie mistiniai skaičiukai – paprašėme organizatorių paaiškinimo.
Klaipėdos turizmo agentūros darbuotojas paskambino vilniečiams, tie – lenkams, ir pastarieji mums atskraidino atsakymą, kad jokios mistikos tenai nėra, o tie skaičiukai parašyti prie šalies pavadinimo reiškia tik tiek, kad greitai mūsų pačių pageidavimu šešiolika dienų mes lepinsimės dviejų žvaigždučių viešbutyje Šri Lankos sostinėje Kolombo.
Dėl ekskursijų ir visokių kitokių malonumų biuro darbuotojų klausimais nevarginome – juk ne naujiena keliauti.
Iš Kauno į Varšuvos oro uostą mus nuvežė maršrutinis taksi. Ryte sėdome į lėktuvą, po keturių valandų atsidūrėme Arabų Emiratuose, o apie dvidešimt antrą valandą vakaro nusileidome tarptautiniame Kolombo oro uoste.
Laukiamajame mus pasitiko malonus ponas lenkas. Prie autobuso kelią pastojo vietinis “ratilio“. Apsirengę tautiniais kostiumais jie šoko nacionalinius šokius, muzikavo, labai garsiai šūkavo, puošė atvykėlius gėlių girliandomis ir kaulijo iš jų pinigų. Paskui gidas mus susodino į autobusą ir mes pajudėjome Kolombo link.
Praėjus kokiai valandai pono lenko pasiteiravome, kodėl mes taip ilgai važiuojame į Kolombo, kuris turėtų būti kažkur čia pat? Tas mandagiai atsakė, kad mes vykstame ne į Kolombo, o į trijų žvaigždučių viešbutį „Induruva beach“, kuris yra įsikūręs ne sostinėje, o šešiasdešimt penkis kilometrus piečiau, nedidelio Bentotos miestelio pašonėje. Ką gi, supratome, kad įvyko klaidelė, bet kadangi esame nepikti keliautojai tai ramiai riedėjome toliau.
Nuotaika šiek tiek sugedo, kai išgirdome kitą pono lenko informaciją, jog tuos šešiasdešimt penkis kilometrus mūsų autobusas įveiks per keturias su puse, geriausiu atveju – per keturias valandas; kelias, matote, ne toks jau tragiškas, tačiau labai siauras, mašinos slenka viena paskui kitą ir niekas nieko negali aplenkti, nes prie pat kelio stovi šri lankiečių gyvenamieji būstai ir krautuvės. Patys nebuvome akli ir jau kurį laiką stebėjomės nematydami nė vieno šaligatvio, skiriančio važiuojamąją kelio dalį nuo gyvenamųjų pastatų. Žiūrėdami į greitai pro šalį bėgančias namų sienas nesunkiai įsivaizdavome, kaip čia bus linksma vaikščioti iš taško A į tašką B, kai einant kelkraščiu viena ranka galima liesti gyvenamųjų namų sienas, o antrąja – pro šalį riedančius automobilius.
Keturias valandas praleidę autobuse, atvykome į viešbutį. Čia malonus ponas lenkas mums pasakė dar vieną nelabai gerą žinią: pasirodo, kad tie mįslingi skaičiukai prie šalies pavadinimo reiškė tai, jog mes pirkdami kelialapį sumokėjome tik už lėktuvo bilietus, pervežimą, draudimą ir dvi naktis trijų žvaigždučių viešbutyje prie Bentotos. O jeigu mes čia norime pasilikti visam laikui, tai turime susimokėti už likusias dvylika parų, o jeigu nemokėsime, tai po poros dienų būsime laisvi kaip paukščiai ir galėsime ieškotis malonesnės pastogės.
Paukščiais būti mes nepanorome, o kadangi esame nepikti keliautojai, tai neieškojome priekabių, sumokėjome apie keturis šimtus penkiasdešimt dolerių ir laimingi pakilome į savo kambarį trečiame viešbučio aukšte.
Mūsų pigi kelionė šiek tiek pabrango.
Kambarys buvo erdvus, patogumai visi, spalvotas televizorius, mini baras, kieme baseinai ir burbulinė vonia, pusryčiai milžiniškoje kavinėje, o atsisėdęs į kėdę balkone galėjai ranka pasiekti čia pat ošiantį Indijos vandenyną.
Apačioje pievelėje po langu stovėjo išrikiuoti gultai. Viskas buvo patogu, paprasta, miela.. Panašių viešbučių mūsų dienomis pasistatė beveik visos bent kiek save gerbiančios turistinės šalys. Tokių kokybiškų, tačiau visiškai beveidžių pastatų šiandien jūs rasite visur. Tačiau galima pasiguosti, kad, be bauginančio vienodumo, jie turi ir vieną labai mielą savybę – turistas juos pamiršta dar neišvažiavęs iš šalies.
Vienoje viešbučio pusėje buvo vandenynas, kitoje – džiunglės, žodžiu, rojus poilsiui.
Yra labai daug vakariečių, kurie dievina panašias vietas. Atvyksta tūkstančius kilometrų į egzotiškiausias šalis, apsistoja viešbutyje ir nei kojos neiškelia už jo teritorijos, kol kelionės organizatoriai jų neišveža atgal į oro uostą.
Šitokiam turizmui mūsų viešbutis buvo tiesiog idealus: čia kiauras dienas galima sėdėti balkone, vartytis ant gultų pievelėje, žiūrėti į vandenyno toliuose plūduriuojančius laivus, siurbčioti kavą, arbatą, dar ką nors…O kad poilsis nebūtų monotoniškas, tuo pasirūpina vietos gyventojai ir palmių voverės. Gyventojai nuo ankstaus ryto siūlo (tiksliau-bruka) turistams prekes: basutes, palaidinukes, kokoso karolius, raktų pakabukus, lankelius plaukams, rėmelius fotografijoms, milžiniškas antklodes, skirtas daugiavaikėms šeimoms, ir milijonus kitokių niekaliukų. O palmių voverės čia atvykusiems užpildo bendravimo spragas su egzotiškųjų šalių fauna: kaulina sausainių, riešutų ir kitokiais būdais linksmina vakariečius..
Keliaudami po įvairias šalis prie neišlendančių iš viešbučių kapitalistų mes jau pripratome, bet Šri Lankoje mus nustebino viena mūsų kaimynų lenkų porelė, kuri vienintelį kartą išvyko už viešbučio tvoros pasižiūrėti, kaip Šri Lankoje kasami juvelyriniai akmenys.
Pirmąją dieną mes taip pat elgėmės kaip vakariečiai: sėdėjome balkone, vartėmės ant gultų , teliuškavomės džakuzi. Bet kitą rytą neištvėrėme tokios prašmatnios izoliacijos, kirtome viešbučio sieną, tai yra sėdome į pirmojo prie mūsų prišokusio taksisto mašiną ir išvykome tyrinėti šalį ir jos įžymybes:
Kolombą – gražų miestą su gražia kolonizatorių portugalų, olandų, anglų architektūra,
XI – XII amžiaus šalies sostinę Polanaruvą,
Šri Lankos karalių sostinę Kandy,
Budos danties šventyklą,
aukštą Sigirijos kalną ir tvirtovę ant jo (tiksliau – tos tvirtovės likučius),
kvapnius prieskonių sodus ir nepamirštamą dramblių prieglaudą Dambuloje,
karališkuosius botanikos sodus Peredenijoje: birmos bambukus, palmes, japonų ir kinų giraites, orchidėjų kolekcijas – žodžiu visa tai, ką jau seniai išgyrė mūsų pirmtakai ir gausūs turistinių firmų bukletai bei žurnalai.
Aš irgi noriu pagirti visas čia išvardytas įžymybes, bet negaliu nuslėpti, kad jos mane šiek tiek nuvylė. Negaliu pasakyti, kad Šri Lanka man nepatiko ir, kad aš čia daugiau kojos nekelsiu, bet ir negaliu stoti į beatodairiškai šią šalį giriančiųjų turistų pusę. Žinau, kad lyginti tarpusavyje skirtingus kraštus yra kvaila, bet aš savo silpnumui atsispirti negalėjau ir lyginau ją su kitomis Pietryčių Azijos šalimis. Ir viskas, ką aš mačiau kitose Azijos šalyse, buvo: gražiau, aukščiau, giliau, įspūdingiau, mandagiau, skaniau, pigiau…
Nenoriu peikti Šri Lankos ir nenoriu atbaidyti ten vykstančių. Bet jeigu kišenė yra kukli ir nejaučia pertekliaus, tai prieš vykstant į „Indijos perlą“ reikia truputį pasvarstyti. Anot vieno televizijos laidos “Travel“vedėjo: Šri Lanka yra silpnai išsivysčiusi šalis, dar nepasiruošusi tinkamai priimti svečius, tačiau už smulkias ir nereikšmingas paslaugas laukianti solidžių honorarų.
Šri Lankos miestai ir muziejai manęs nenustebino, bet užtat kasdieninis gyvenimas, galima sakyti, pritrenkė. Čia kiekvieną dieną mes pamatydavome tokių „cūdų“, kad ir aprašyti sunku.
Porą dienų gyvenome viešbutyje netoli Kolombo. Gyvenimas šiame viešbutyje buvo visai kitoks nei mūsų ir labai priminė cirką ar zoologijos sodą. Tą įspūdį dar labiau stiprino aukšta viešbučio tvora nuo saulėtekio lipte aplipusi “čiabuviais”. Jie spoksojo į turistus, triukšmavo, rėkė, švilpė, mušė būgnus ir kitais būdais stengėsi atkreipti poilsiautojų dėmesį į save ir parduodamas prekes.
Keli prekeiviai prie viešbučio atsinešdavo ir savo mylimiausius talkininkus – beždžiones ir gyvates, o turistai su jais fotografuodavosi.
Kai iš kambario lango žiūrėjome į tą “čiabuviais” apkibusią tvorą, jų tamsius veidus, beždžiones, gyvates, tai jautėmės gerai režisuoto renginio žiūrovais.
Reikia manyti, kad “čiabuviai” ne akli ir taip pat matė nepakartojamą vaizdą: terasoje įvairiomis pozomis drybsančius pusnuogius turistus, storus ar perkarusius, vakarais – juos linksminančius šokėjus, kardų rijikus, ugnies spjaudytojus. Žodžiu, žiūrint iš vienos pusės – cirkas, iš kitos – zoologijos sodas.
Šri Lankos keliai, į kuriuos dėmesį atkreipėme jau pirmąjį vakarą, nesiliovė stebinti ir toliau: tokie siauri, kad dviems žiurkėms čia prasilenkti sunku, apie žmones ir automobilius nėra ką ir kalbėti. Šalis maža, tačiau dėl tokių kelių ir pastovių kamščių juose autobusais keliauti beveik neįmanoma. Oras įkaitęs, asfaltas taip pat, mašinos ūžia, vairuotojai signalizuoja, praeiviai garsiai šaukia, žodžiu – triukšmas ir alasas.
Vakare išvis blogai: žmonių padvigubėja, prasilenkti dar sunkiau, mašinų, motopirdų ir pirdoklerkų šviesos akina, o turint omenyje, kad kelių taisyklių čia ne tik niekas nesilaiko, bet ir nežino, atvykėlių vaikščiojimas kelkraščiais yra kaip niekada nesibaigiantis orgazmas. Žodžiu – kaifas nemokamai.
Dar viena Šri Lankos įžymybė yra tiltai ir viadukai. Užrašiau šiuos žodžius ant popieriaus ir tuojau pat pastebėjau, kad jie tarsi per daug prašmatnūs panašiems šios šalies statiniams aprašyti.
Ypač dažnai tekdavo eiti per tiltus prie Bentotos. Du tiltai stovėjo šalia vienas kito, bet pasirinkti, kuriuo eiti – galimybės jokios. Automobiliams skirtu pereiti buvo negalima dėl siaurumo ir transporto srauto. Kartą atsirado nedidelis tarpelis, tai žviegdami puolėme bėgti per tą tiltą, kol kas nors nepasivijo ir neįvažiavo…Savižudybės ieškojimas.
Antrasis čia stovėjo geležinkelio tiltas, nė kiek ne geresnis. Žiūrėdamas į jį negalėdavai atsistebėti, kaip jis išlaiko keliasdešimt kilogramų, apie traukinį nekalbu. Čia buvo ir takelis pėstiesiems: puvęs perpuvęs, sveikų lentelių likę nedaug… Juo eidami buvome panašūs į kuoktelėjusius; eidavome skubėdami, čia pasišokinėdami čia pritūpdami ir vis besižvalgydami atgal, ar neatvažiuoja traukinys, nes pasitraukti nebuvo kur, nebent nušokti į upę.
Nusprendėme apsipirkti. Nuvažiavome tuktuku į miestą, žvalgėmės. Netrukus pastebėjome, kad mums iš paskos slankioja kažkoks tipelis. Mėginome kaip nors atitrūkti – veltui… Nuėjome į kavinę ir ilgai sėdėjome, galvojome atsikabins. Vos tik išėjome laukan, tipelis vėl kaip mat atsirado. Mėginome išklausti, ko jis nori – jokio atsakymo. Išvykome į viešbutį.
Kitą dieną į miestelį atėjome pėsčiomis, kad tipelis mūsų nepamatytų, įėjome į parduotuvę. Po minutėlės pakėliau akis į langą ir vėl pamačiau jį.
Suglumome, bet paskui apsipratom. Vėliau panašūs tipeliai iš kažkur išdygdavo kiekviename mieste. Jie sekiodavo iš paskos, kartais prišokdavo ir atidarydavo duris į kokią nors krautuvę, susiruošus namo, neprašomi pakviesdavo taksi ar tuktuką, pagrasindavo vairuotojui, kad tas per daug nuo mūsų nenuplėštų. Pasirodo, kad tai yra jų duona: saugoti turistus, parodyti jiems kur kas miestelyje yra, palydėti. Už tai jie ima iš krautuvininkų procentus.
Trikotažo parduotuvėje pasiteiravome oranžinio sario. Pardavėjas apgailestavo, kad neturi, išėjome. Tačiau labai nustebome kai kitame miesto gale jaunas krautuvininkas puolė mus kviesti į savo parduotuvę, be perstojo kartodamas, kad jis oranžinių sarių turi iki kaklo. Parduos tiek, kiek panorėsime.
Tą dieną visos miesto krautuvės mums siūlė oranžinius sarius, o rytojaus dieną tų pačių pasiūlymų sulaukėme kitame mieste už trisdešimties kilometrų.
Prie šitų fintų taip pat greitai pripratome. Jeigu tu ko nors ieškai, kažkokiu mistiniu būdu sužino visi Šri Lankos krautuvininkai.
Tarp kitko, šrilankiečiai mobiliaisiais telefonais ant kiekvieno kampo nepliurpia. Užtat atsistebėti negali tokiu žaibišku ir patikimu informacijos perdavimu iš lūpų į lūpas.
Šri Lankoje didžiausią įspūdį paliko džiunglės: tikros, neišgalvotos, nenušmerkštos kaip kitose Pietryčių Azijos šalyse. Jos prasideda čia pat, prie kelio. Šitose džiunglėse gyvena ne tiktai paukščiai ir žvėrys, bet ir žmonės. Kur įkelsi koją – visur pilna gyvasties: medžiuose stūgauja laukinės baikščios beždžionės, čiauška pulkai papūgų, skraido daugybė didelių ir mažų paukščių, o žeme vaikščioja ir šliaužioja varanai, mangustai, gyvatės, – tik žiūrėk.
Margaspalvius žiedus puošia egzotiški drugeliai. Tik su tais gražiais žiedais čia reikia būti atsargesniems. Vieną nuskynėme, žavėjomės jo grožiu, o paskui nuo jo smirdėjome bezdalais mažiausiai dvi valandas.
Vieną vakarą sutikome netoliese gyvenančią vokietę. Kalbėjomės. Prieš atsisveikinant aš jos paklausiau, ar jai patinka gyventi Šri Lankoje? Ji atsakė:
– “Čia labai geri žmonės“.
Keli patarimai:
Jeigu į parduotuvę atvažiuosite su taksi ar tuktuku, mokėsite brangiau, nes vairuotojai čia gauna komisinius.
Jeigu apsipirkti jus palydės vietinis gyventojas, irgi kainuos brangiau.
Šri Lankoje valstybines parduotuves rasti sunku, bet prekės ten visada yra pigesnės.
Neskubėkite sėsti į tuktuką, nes jie yra brangesni už taksi.
Geriausi Šri Lankos suvenyrai – arbata ir kaukės.
Prieš pradedant pokalbį su vietiniu, reikia labai gerai pagalvoti, nes jį pabaigti kartais būna sunkiau nė pradėti.