Šri Lanka (1)

Taigi, burtas mestas – šiemet mūsų laukia kelionė į Šri Lanką. Kaip ir visas, taip ir šią kelionę bandome sudėlioti remdamiesi žmonių, jau pabuvojusių šioje šalyje, patarimais ir pasiūlymais. Šiandien, jau sugrįžus iš kelionės, galiu drąsiai teigti, kad dalis internete išdėstytų faktų apie Šri lanką yra mitai. Nežinau, gal ne ten ieškojome, gal ne tų keliautojų aprašymus skaitėme. Taigi, pabandysiu pateikti savo požiūrį, savo matymą, savo pastebėjimus.
Jei Jums nekeista, kad laiko juosta šioje šalyje nuo kitų laiko juostų skiriasi ne lygiu valandų skaičiumi, o pvz. 3val 30 min. jei galėsite apsieti dvi savaites be tabako ir alkoholio, jei Jums nebus gėda, kad šešerių metų vaikas angliškai kalba geriau nei Jūs, jei pirkdami kelis buteliukus vandens, sausainių pakelį ir kelis bananus, galutinę sumą pinigų, kurią turite sumokėti už pirkinius būsite paprašytas suskaičiuoti pats, tuomet maloniai kviečiu į Šri Lanką.
Bet pradėkime kelionę Kataro sostinėje Dohoje, oro uoste. Dabar yra 24:00. Lėktuvas į Colombo išskrenda 12:35. Visa naktis priklauso mums. Internete parašyta, kad šiame oro uoste yra poilsio kambariai, kuriuose galima gan patogiai numigti. Tiesa, rašoma, kad jų nėra daug ir gali tekti ilgokai palaukti, kol sulauksite savo eilės patogiai išsitiesti. Štai ir pirmasis mitas. Quiet room yra pakankamai daug, tik jie išdėstyti atokesnėse vietose (vis tik quiet room), greičiausiai todėl juos pakankamai sunku pastebėti. Susiradom vieną iš kambarių. Vietų laisvų yra, čia ir gyventi galima. Vis labiau pasineriu į miego karalystę, pradedu sapnuoti… pingvinus ir ledynus. Pabundu nuo šalčio. Tai kondicionieriai tvarkingai atlieka savo darbą. Visi šilti rūbai, žinoma, šiuo metu kažkur oro uosto bagažo skyriuje, gi mūsų rankiniame bagaže tik šilkinė skarelė ir pripučiama pagalvėlė. Ir ta prakiurusi. Apsiklojam tuo ką turim, ant savęs užsimetu kuprinę. Daugiau pingvinų nesapnavau. Į Colombo atskrendame vakare, vizų procedūra tikrai labai šauniai sutvarkyta: jei iš anksto esi sumokėjęs mokestį, užtrunka tik minutėlę. Po visų procedūrų susirandame mūsų jau laukiantį taksi vairuotoją. Šią paslaugą užsakėme dar namuose ir taip sutaupėme kelis šimtus rupijų. Po valandos kelio mes jau viešbutyje. Nežiūrint to, kad jau vakaras ir esam ganėtinai pavargę, einam apsidairyti. Žinoma tamsoje ne ką tepamatėme. Ryte su visa savo manta pėdiname į geležinkelio stotį. Stotyje susigaudyti nėra labai sunku, kryptis nurodyta, masė žmonių prie trečios klasės kasos, prie kasos į pirmos ir antros klasės vagoną vienintelis žmogus. Žinoma, tai esu aš. Bilietai kišenėje, dar turim laiko, reikėtų papusryčiauti. Visai šalia kažkokia užeiga, į ją ir užeiname. Greitai mus pasodina už staliuko ir atneša padėklą kuriame gal penkių rūšių bandelės ir pyragėliai. Visų po du. Kiek nori, tiek valgyk. Kai pabaigi, paskaičiuoja kas liko ir atitinkamai sumoki. Nei tau rūpi kaip vadinasi viena ar kita bandelė, nei tau prašyti dar, jei per mažai užsisakytum. Apie keliavimą traukiniais Indijoje visi žinom, bent jau filmus matėm. Šri lankos gyventojai ne indai, (jie nemėgsta kai turistai juos pavadina indais) ir aplamai, čia ne Indija, bet… Žmonių perone begalė, kažkoks stoties prižiūrėtojas bando nuvyti visus vietinius į tą vietą, kur sustos trečios klasės vagonai, savaime suprantama, kai tik jis nusisuka, tie patys žmogeliai vėl sugrįžta atgal. Prie manęs prieina vietinis ir rodo, kad čia reikės alkūnėmis padirbėti. Mandagumui vietos čia nėra. Atvažiuoja traukinys. Visi juda durų link. Visa laimė, traukinys sustoja taip, kad durys visai šalia manęs, staigus judesys, lagaminas įskrenda į vagono tambūrą, minia įneša paskui lagaminą į vidų ir mane. Dabar greitai į kairę, dar keli žingsniai ir vietos užimtos. Ką gi – 1:0 turistų naudai. Niekas netikrina, kokios klasės tavo bilietas, kur tu važiuoji.

Tiesa, per tą kovą už būvį visai pamiršau pasakyti, kad važiuojame į buvusią Ceilono sostinę Kandy. Nors nuo vienos sostinės iki kitos apie 100 km, traukinys važiuoja tris valandas. Didžioji masė keleivių Kandy ir išlipa. Čia jau visi vėl mandagūs, prašau, prašau, ką jūs, tik po jūsų. Susirandam tuk-tuką ir važiuojam į savo viešbutuką. Pirmame aukšte kavinukė. Nelabai ji atitinka mums įprastus kavinės standartus, greičiau tiesiog maitinimo įstaiga, bet vadinsiu patogumo dėlei toliau visas panašias įstaigas kavinėmis. Yra ir tikrų kavinių, bet jos mūsų nedomina, nes jose nepamatysit nei vieno vietinio, vien tik turistai. Maistas jose, kaip bet kurioje mūsų kavinių, atitinkamai užkeltos ir kainos. Antrame aukšte sustatyti stalai. Jei nusipirkai tik bandelę, ar panašų produktą – jį valgai čia pat pirmame aukšte, atsisėdęs ant kėdės, jei rimtesnį maistą perki – su juo lipi į antrą aukštą prie stalo. Trečiame aukšte viešbučio kambariai. Dar aukščiau, kaip supratome, gyvena šeimininkai. O dabar visą tą vaizdą gerokai suspauskit. Va ir gavote pilną viešbučio – maitinimo įstaigos vaizdą. Kandy turim tik šią dieną, todėl nežiūrint, kad lyja, einame į miestą. Pagal planą numatyta tik viena lankytina vieta – Budos danties šventykla.

Visa laimė, kad šventykla pakankamai arti nuo viešbučio. Kai ateiname, pasirodo, kad su šortais negalima, nuogais pečiais negalima. Grįžtame persirengti ir vėl atsimušinėjam nuo įkyrių gidų. Daugelyje šalių diskriminuojami kitos rasės žmonės, bet tokios diskriminacijos neteko patirti niekur: jei vietiniams įėjimas nemokamas, tai turistams kaina apie 10 eurų žmogui. Šventykla veikianti, galima stebėti įvairias apeigas.

Beje, tai vienintelė tokio rimtumo šventykla mūsų kelionėje. Prieš patenkant į vidų, avalynę priduodame saugojimui. Viskas būtų gerai, tačiau čia ne vienas pastatas, čia jų daug, šlepsėti basam akmenukų takeliais pakankamai skausminga. Po šventyklos, pasivaikščiojame Bogambara ežero pakrantėmis.

Lietus liovėsi, atgal į viešbutį, persirengti, pavalgyti ir į miestą. Jau nuo pat atvykimo jaučiam, kad kažkas ne taip, kažko trūksta. Na žinoma, per visą pusdienį nepamatėm nei vieno rūkančio žmogaus. Nemeluoju, tikrai nei vieno. Jokioj parduotuvėje nepardavinėja nei alkoholio, nei cigarečių. Beklaidžiodami po miestą netyčia aptinkame alkoholio parduotuvę. Aplink ją trinasi vietiniai Bakcho garbintojai. Mūsiškiai mėlynanosiai palyginti prieš juos, tikri gražuoliai – inteligentai. Mažesniuose miesteliuose vyno (taip jie vadina alkoholio parduotuvę) parduotuvės nėra. Matyt viskas priklauso nuo gyventojų skaičiaus miestelyje. Visos parduotuvės vienodo stiliaus, kambarys į kurį patekti negali, vietoj prekystalio didesnis plyšys centimetro storumo grotose. Iškaboje būtinai nurodytas leidimo prekiauti alkoholiu numeris. Bet rūkalų neparduoda ir čia. Panašu, kad rūkalais šalyje prekiaujama pusiau nelegaliai. Įtartina man visa tai, na negali visa tauta apsieiti be jokio kvaišalo. Kaip yra visame pasaulyje? Jei uždraustas kokioje šalyje alkoholis, tai leidžiama kramtyti ar rūkyti žolytę, ar kažkas panašaus. Ne išimtis ir Šri lanka. Turguje parduodami kaži kokie tai lapai.

Juos sulanksto iki maždaug 2×2 cm dydžio. Ant šio sumuštinio užberia miltelių, į burną ir kramto. Dar įsideda truputį kažkokio tepalo. Burnos ertmė pasidaro ryškiai raudonos spalvos. Beje, dantų dažniausiai tokioje burnoje nedaug. Baikim kvaišalų temą, grįžkim atgal į miestą. Dar vienas mitas apie Šri lanką – turguose ir kituose prekybos taškuose turistai graibstomi už rankų, negalima ramiai prasieiti. Nieko panašaus, niekas negraibsto už rankų, net nekviečia pasižiūrėti prekių. Žodžiu, jautiesi labai komfortiškai. Štai ir viskas apie Kandy.
Ryte važiuojam į mums jau pažystamą traukinių stotį, važiuojam toliau į Nuwara Eliya. Negi ir vėl teks kautis dėl vietos. Šį kartą viskas paprasčiau, žmonių gerokai mažiau, vietos užtenka visiems. Traukinyje vietiniai pardavinėja gėrimus (žinoma gaiviuosius), vaisius ir užkandukus. Na su gėrimais ir vaisiais viskas aišku, neša iš vagono į vagoną ir šaukia, o maistą, pyragėlius tokius, pardavinėdami, ne tik garsiai apie tai šaukia, tačiau kartas nuo karto sustoja ir visus juos savo krepšyje perdėlioja. Nuo to dėliojimo po vagoną pasklinda pyragėlių kvapas. Kvapas gal ir nieko, bet vaizdas, kai pardavėjas neplautom rankom atlieka šią procedūrą, atmuša bet kokį norą juos pirkti. Nuwara Eliya miestelis kalnuose, beveik 2 km aukštyje. Tarp Kandy ir Nuwara Eliya viso labo 80 km, bet traukinys pūškuoja net keturias valandas. Sunku į kalną lipti. Apsistojame homestay, priešais Gregory ežerą. Šis regionas garsus savo arbatos plantacijomis, todėl paprašome šeimininko rytojui kelionės į arbatos gamyklą. Na o šiandien pasivaikščiojimas po nuostabų miestelį.

Jei daugumoje tuk-tukai tai vietinis taksi, tai čia jis yra kaip pas mus nuosavas automobilis. Ir reikia pasakyti, labai šeimininkų mylimas. Net ir vadinasi jis šiame mieste ne tuk-tuk, o tuku-tuku.

Prie ežero žirgynai, galima pajodinėti. Daug golfo aikštynų, gražiai sutvarkytas Viktorijos parkas. Ne veltui Nuwara Eliya vadinamas mažąja Anglija. Apžiūrėję visas grožybes, užsukame į turgų, nusiperkame arbūzą ir važiuojam su tuku – tuku namo. Iš patirties žinome (žiūr. kelionės po Vietnamą aprašymą), kad nakčiai arbūzas negerai, todėl vos tik grįžę pradedame jį valgyti. Pavaišiname juo ir šeimininkų šešių metukų dukrelę Heidi. Aišku, tai nelieka jos tėvų nepastebėta, tuoj sulaukiame atsakomųjų dovanų. Labai greitai susidraugaujame su Heidi, tolesnis vakaras tampa bendru magijos šou. Lietuvoje ne kiekvienas abiturientas moka anglų kalbą taip gerai, kaip ši šešiametė Šri lankietė. Beje girdėjom, kad tėvas su ja kalbėjo angliškai. Na tikrai – mažoji Anglija. Ryte sulaukiam šeimininko iškviesto tuk – tuko, atsiprašau, tuku – tuku, ir važiuojam į Macwoods arbatos gamyklą. Vos tik pradedam važiuoti, vairuotojas paklausia ar mėgstam muziką. Na žinoma mėgstam. Kažką jis pakrapšto ir paleidžia Bob Marley. Pakeliui vis sustodami pasigrožėti vaizdingais gamtovaizdžiais,

privažiuojame gamyklą. Kol vyksta kažkoks darbuotojų pasitarimas, vairuotojas nuveda mus į degustacijos salę, vienas puodelis arbatos priklauso nemokamai.

Neskubėdami paskanaujame arbatos, pasidairom po gamyklos kiemelį, va ir baigėsi pasitarimas. Prie mūsų prieina gidė ir vedasi į gamyklą. Tradicinis klausimas: iš kur mes. Kai pasakom, kad iš Lietuvos, antras klausimas – kuo jūsų šalis įžymi. Pirma mintis man atėjusi į galvą, kad korumpuotais valdininkais, bet geriau pagalvojęs prisimenu gintarą ir Sabonį, tai šiuos du dalykus ir išlemenu. Na, o Šri lanka, ji sako – žinoma arbata. Apeiname visą gamyklą, gidė papasakoja ir parodo visas arbatos gamybos stadijas, nuo ką tik nuskintų arbatos lapelių, iki į maišus supakuotos gatavos produkcijos. Tiesa, tos gamyklos ne tiek jau ir daug, bet dirba ji visą parą, gamyba nestoja. Na o dabar jums priklauso nemokamas puodelis arbatos. Labai būtų įdomu šioje pasakojimo vietoje įterpti du mygtukus ir atlikti apklausą. Pirmą mygtuką paspaustumėt tie, kurie manot, kad mes pasakėm, kad jau ragavom arbatos, antrą – manantys, kad nepasakėm. Kažkodėl manau, kad santykinis rezultatas būtų maždaug toks: 1:100. Šį kartą įsitaisome ne degustacijos kambaryje, o lauke ir gauname ne po vieną puodelį, o visą gražų arbatinuką. Aplinka nuostabi, arbata labai skani ir visai ne gėda, kad neprisipažinom, jog jau ragavom arbatos. Beje, gido paslaugos taip pat nemokamos. Čia pat nusiperkame ir 1 kg arbatos. Na kokios dar geresnės gali būti lauktuvės iš šios šalies. Toliau važiuojame pasižiūrėti vandens krioklių.

Nuo krioklio apačios iki beveik viršaus – 800 metrų kelio stačiais laiptukais. Metrai metrais, bet kai tuos metrus tenka įveikinėti virš 30 laipsnių karštyje, va čia tai išbandymas. Gerai tiek, kad kiek palipus galima prieiti prie vandens ir truputį atsigaivinti. Iš viršaus leidžiasi vietinių vaikų grupelės, matyt moksleiviai atvežti iš mokyklos, ekskursija į gamtą.

Kai prasilenkinėjam, vaikų veiduose matau kaip ir norą, kaip ir prašymą: baltasis, būk geras, pasakyk mums ką nors ir kai sušunku, hi guys ir kai su kiekvienu iš jų sukertu rankomis, reikia pamatyti, kokia palaima švyti jų vaikiškuose veiduose. Pagaliau ir finišas. Verta, verta, verta buvo lipti.

Dabar sausasis periodas šiose vietose ir tai kriokliai nuostabūs. Galima tik įsivaizduoti, koks čia grožis, kai vandens būna daug, labai daug. Besiklausant to paties Bob Marley grįžtame namo. Ryt mūsų laukia dar vienas išbandymas – kelionė autobusu. Į kitą mūsų kelionės punktą, Kataragama miestelį, traukiniai nevažiuoja. Na jei traukiniais pakankamai sudėtinga keliauti, tai autobusais greičiausiai teks ant stogo važiuoti, o su lagaminu geriau iš vis prie autobuso artyn neiti – nepriims. Tokį vaizdą turėjom susidarę Lietuvoje skaitydami internetinius patarimus ir pamokymus. Mitas. Žinoma, nuo kelionės iš Kauno į Palangą autobusu, kelionė Šri lankoje autobusu iš vieno miesto į kitą skiriasi kaip diena ir naktis, bet nėra taip baisu, kaip kartais aprašoma. Na visų pirma autobusai vargo matę, ne pirmos ir ne antros jaunystės. Kondicionierius – atviri langai ir visada atviros durys. Sustos bet kur ir visada, jei tik pakelėj stovintis žmogus pakels ranką. Autobusų važinėja pakankamai daug, vietos atsisėsti užtenka visiems. Pagrindinis nepatogumas, įvažiuojant autobusui į miestelį – nėra miestelio pavadinimo lentelės pakelėje. Tenka vis klausinėti pakeleivių, ar čia dar ne Kataragama. Galiausiai tai atsibosta ir vos nepravažiuojame savo miestelio. Bet viskas gerai, mes jau sėdime tuk – tuke, taip taip, čia jau vėl jie vadinasi tuk – tuk ir važiuojam į viešbutį. Viešbutis naujas, gražus ir labai jau prabangus (lyginant su buvusiais iki šiol). Mūsų kambarys aukščiausiame – trečiame aukšte. Taip jau jis pastatytas, kad trečiame aukšte tik vienas kambarys. Didelis kambarys, yra net televizorius, didelis balkonas. Kol maudomės duše, prie viešbučio iš mūsų kambario pusės atskrenda bičių spiečius.

Vietiniai visais būdais stengiasi privilioti bites, kad spiečius nutūptų ant pastato. Pasirodo, tikima, kad jei ant pastato ar šalia jo susimetė bičių spiečius, bus didelė laimė. Kadangi spiečius galiausiai susimeta ant medžio tiesiai prieš mūsų langus, nesikuklindamas pareiškiu, kad tai mūsų bitės, atitinkamai ir mūsų didelė laimė. Smagiai visi pasijuokiame. Na juokai juokais, o tos didelės laimės mums rytoj labai reikės. Kataragama tai miestelis šalia Yala nacionalinio parko. 99% visų čia atvykstančių turistų turi vieną tikslą. Tai išvyka į parką. Todėl, vos tik rezervavau dar Lietuvoje minėtą viešbutį, iškart gavau laišką su pasiūlymu safariui. Kaina buvo truputį mažesnė už kitų internete pasiskelbusių turų organizatorių kainas. Beliko tik apsispręsti, ar pusės dienos, ar visos dienos turą pasirinkti. Atsakymo vėl ieškojome interneto platybėse. Didžioji dalis buvo už pusės dienos turą. Motyvas toks, kad įdienojus tampa nežmoniškai karšta ir visi gyvūnai pasislepia tankmėje. Kažkodėl nuojauta mums pakuždėjo, kad reikia imti visos dienos turą. Užbėgant į priekį, galiu pasakyti, kad daugiau kaip pusę visų gyvūnų pamatėme būtent po pietų. Apie ką aš čia, a tiesa, apie safarį. Taigi viešbučio pliusas dar ir tai, kad truputį pigiau turėjom užsisakę safari. Ir čia tos bitės, su savo didele laime, ne kitaip, ryt parke pamatysim leopardą. Yala nacionaliniame parke yra didžiausia pasaulyje leopardų populiacija kvadratiniame kilometre. Na žinoma, neskaitant zoologijos sodų.