Smalsumas nuvedė į Džersį

Kad ‘Channel Islands’ egzistuoja sužinojau ne taip ir seniai, o kai jau sužinojau, tai iškart užsimojau aplankyti. Užmojį pagaliau įvykdyti šią vasarą.

Ilgas rugpjūčio savaitgalis Džersio salai aplankyti mano manymu puikiausiai tiko, nors iki St. Malo nuo Briuselio reikia sukarti daugiau nei 600 km. Nieko, vairuoti man patinka. Sąsiaurio salos lengvai pasiekiamos keltu iš St. Malo. Džersis ir Gernsis yra įsitaisę po plačiąja Jungtinės karalystės karūna, bet yra pakankamai nepriklausomos, jos net Europos Sąjungai nepriklauso. Viename salos restoranų tiesiai ant padėklų po lėkštėmis radau glaustai surašytą visą salos istoriją. Apie 933 metus salas iki tol sietas su Bretane nudžiovė normandai ir įsikūrė ten ilgam, taip sukurdami viso dabartinio gyvenimo ir kultūros pamatus. Sala Britų-Normandijos karalystei priklausė apie 300 metų iki tol, kol Prancūzai neužkariavo Normandijos. Bet net ir po šito pralaimėjimo Sąsiaurio salos pasirinko likti ištikimos Britų karūnai ir tokios yra iki šiol. Yra tame salyne viena mažutėlė salų grupelė, kažkuriuo istorijos momentu Britų užmiršta. Ji vadinasi Isles Chaussey. Sako ji išlikusi visai laukinė ir tėra saloj vienas viešbutis. Spėkit, ar nebandžiau aš ten kambario užsisakyti .

Prieš išlipant iš kelto, t.y. gerokai prieš į jį įlipant ir apskritai gerokai prieš išvažiuojant mes bandėm susižinoti, ko ten tose Sąsiaurio salose ieškoti ir ką ten veikti. Dauguma Internete aplankytų puslapių ir kalnai brošiūrų uoste didelėmis raidėmis skelbė, kad tai yra ‚šopingo‘ rojus, nes ten praktiškai nėra jokių mokesčių, todėl visos kainos žemesnės nei kitur. Be to, salos giriamos ir dėl jų gražutėlių paplūdimių, dėl nuostabių pakrančių ir gražios gamtos bei turtingo istorinio palikimo. Ir dar, lyginant su lietingąja Anglija, ten turėtų būti gerokai daugiau saulėtų dienų.

Na šis paskutinis teiginys tai akivaizdžiai buvo melas. Mums dar tebekeliaujant per Prancūziją, kažkur pusiaukelėje pradėjo lyti ir tas lietus nesustojo nei mūsų trumpos nakvynės St. Malo metu, nei kitą rytą keliantis keltu, nei prisišvartavus St. Hellier uoste. Ir apskritai pirmąją mūsų viešnagės dieną Džersyje praktiškai visą laiką pralijo. Saulės Dievulis kukliai atseikėjo tik per pietus, kuriuos ta proga valgėme lauke, tiesiog krantinėje, o kramsnodami spėliojom, kur po galais galėjo išsidanginti jūra.

Vanduo skalavo Džersio krantus kai tik atplaukėm. Jūrą dar matėm ir tada kai pagaliau susiradom savo viešbutį – jis buvo krantinėje, tai sunkoka buvo to vandens nepamatyti. O va kai pagaliau grįžom iš miesto centro iškart po pietų, pasišopinę ir išsinuomoję dviračius, jūros neberadom. Keistokas toks vaizdelis pasitiko – daugybės uolų ir uolelių nusėtas dugnas, vietomis pakreikta visokių dumblių, ir nei užuominos, kad čia rytą būta vandens.

Taigi, bene didžiausia atrakcija čia ir yra potvynių -atoslūgių ciklas: antras pagal stiprumą pasauly. Net ir salos žemėlapiai nurodo atoslūgių ribas. Jos nuspalvintos rusvai, kaip paprastai žymimi paplūdimiai. O ir tiesa, atoslūgiui atėjus visos seklios įlankos pavirsta plačiausiais smėlio paplūdimiais.
Bet ką, aš gi jų dar nemačiau. Mes dar tik papietavom ir pasitiesę tarp lėkščių ir stalo įrankių žemėlapį tarėmės ką čia dabar nuveikus…

Dar perkant kelto bilietus svarsčiau ar verta į Džersį temptis mašiną. Bet kai paaiškėjo, kad salos ilgis vos 14 km o plotis dar mažesnis, tapo aišku, kad ji savaitgalį praleis St. Malo. Na, nėr kuo skųstis, miestas dailus. O mes Džersį išmaišysime dviračiais. Sprendimas buvo beveik tobulas, žinant kad saloj dviračių infrastruktūra išvystyta, o be to ten dažnai šviečia saulė. Beveik, nes kaip ir visur kitur Britų salyne, eismas čia vyko priešinga nei mums visiems įprasta, puse. Reikėjo sau vis priminti, kad važiuotume prieš eismą. Galų gale tai nebuvo taip jau sunku – juk visi mėgstam kartais protesto vardan pasukti prieš srovę, arba prieš eismą.

Dviračių nuomos centras buvo kažkur užslėptas, tad teko prašyti turizmo informacijos centro pagalbos, kur mums buvo džiugiai paskelbta, kad dviračių nuoma yra vos už keliolikos metrų. Seniai jau taip nesidžiaugiau, kad kalbu angliškai. Belgijoj kalbėdamas bet kaip kitaip nei prancūziškai ar flamandų kalba, jautiesi kažkaip kaltai. O čia – laisvė! Susikalbėti lengva, net ir pasiderėti norisi! Kai paprašiau nuolaidos pardavėjas vadybininkas paprašė palaukti kol išvažiuos šefas. Tada dar paklausė, ar nesame italai. Ne, sakau, lietuviai. Keista, bet jis nežinojo, kad tai blogiau už italus. Taigi, pasižadėję dviračiais nevažinėt paplūdimiais juos gavom dviem parom ir net neprivalėjom sugrąžinti atgal – galėjom palikti viešbuty. Už tai kiekvienas suplojom po 25 svarus.

Kai jau pagaliau užsiropštėm ant dviračių pradėjo krapnoti. Taip ir žinojau, kad taip bus. Juk jau į pietų pabaigą dangus vėl pradėjo niaukstytis. Krapnojimas sustiprėjo o netrukus beveik pliaupė, bet niekam nešovė į galvą mintis grįžti į viešbutį ir laukti geresnių laikų. Kadangi visa sala yra toks vienas didelis iš vandens išlindęs kalnas, tad teko paminti ir aukštyn. Užtai šalta nebuvo. Į kalną kilom lėtai, bet vairuotojai buvo pakantūs – kaipgi dabar pypsėsi ant kelių keistuolių pasivažinėti dviračiais susiruošusių per pačią liūtį.

Kad kelionė nepasirodytų per trumpa, užsukom į Džersio keramikos gamyklėlę- parduotuvę. Keturi lietumi varvantys lietuviai ten turėjo atrodyti labai linksmai. Ten pat esančiame restoranėlyje susišildę kava visai neužilgo ir rytinį krantą pasiekėm. Krantinė gėlių mozaikomis aprėdyta pilkoje visumoje atrodė beveik per ryškiai. Čia pat pastebėjau kelis keistus statinius, kurie man tuojau pat sukėlė didį įtarimą. Kuriam galui krantinėje stovi tos gražiai įstiklintos būdelės? Na, paprastai tokios stovi autobusų stotelėse ir skirtos nuo vėjo ir lietaus apsisaugoti. Bet čia jos išrikiuotos ne palei kelią, jos sutupdytos palei jūrą. Ir kai vienoje jų pamačiau porelę žvilgsnius susmeigusią kažkur į horizontą, man paėmė ir atsivėrė akys. Dar ir kaip atsivėrė. Melagiai visi, kurie brošiūras apie saulėtą Džersį kūrė! Kaip dieną aišku, kad čia saulės tiek, jog reikia visas krantines nustatinėti būdelėmis saugančiomis nuo lietaus. Žinoma, reikia gi ta jūra kažkaip pasigrožėt. O jei vis lyja ir lyja….

Nebesiūliau savo ištvermingiesiems bendražygiams prisėsti ir pasislėpt nuo lietaus – juk jau buvom šlapi beveik iki paskutinio siūlo. Kai atmynėm prie Orgueil pilies, nei vienas nebenorėjo ir pilies aplankyti, net įėjimo nepasivarginome ieškoti.

Kažkaip tas lietus išplovė bet kokį norą kultūrintis ir išplukdė mus į kažkokį kitą nelabai realų pasaulį, kuriame lietus buvo teigiamas, arba bent jau visiškai neįkyrus dalykas. Iš po savo celofaninio apsiausto nutraukiau tą pilį, ir iškart paslėpiau fotiką. Gaila buvo jį šlapinti, be to puikiai žinau kokios ‚pasigėrėtinos‘ paprastai būna pilkumos nuotraukos. Pajūriu patraukėm atgal į St. Hellier.

Net ir pačią pilkiausią, kokią ik galima įsivaizduoti dieną, tas kelias buvo puikus. Pajūrio kaimeliai tvarkingi, kur ne kur išlikę gynybiniai bokšteliai vaizdui suteikia truputį senovinio atspalvio, kelias protarpiais eina visai palei jūrą, palei nedidukes įlankas, kur įrengti ‚keliai į jūrą‘ laivams nuleisti – slipways. Juk jūra ir viskas kas su ja susiję yra pilnai įsitvirtinę Džersio žmonių gyvenimuose. Minutei sustoję prie vieno tokių slipway, beveik panorom juo nuriedėti jūron su visais dviračiais. Mums vistiek nebūtų pavykę labiau sušlapti, nei jau buvom.

Kitą rytą, LABAI ANKSTI RYTE pažadinta skardaus kirų juoko ant gretimo stogo išgirdau barbenant lietaus lašus ir svarsčiau ar čia jie iš mūsų juokiasi ar šiaip santykius aiškinasi. Kai pagalvojau, kad visai nenoriu dar vienos šlapios dienos pasirodė, kad kirų juokas tik dar labiau sustiprėjo… Po pusryčių, kai draugams pasiūliau savo dienos planą ir pirštu apvedžiau apie pusę salos, jie gana skeptiškai patylėjo, o po to lyg ir suteikė vilties: pagyvensim – pamatysim, sakė. Taip jau gavosi, kad visos kelionės metu jiems siūliau visokius sudėtingus variantus – stačias įkalnes, ilgus maršrutus ar net laiptus dviračiais įveikti…

Kol mes traukėme ilgu ilgutėliu pietiniu salos paplūdimiu iki St. Aubain miestelio, debesys savo storus ir sunkius pilvus vilko pažeme. O kai pakeitėm kryptį ir riedėjom į patį tolimiausią pietvakarinį kyšulį, išlindo saulė ir gerokai užkaitino, o staiga pasklidęs įkaitusių pušų kvapas mums iškart priminė lietuvišką pajūrį.

Skaisčiai žydras dangus, tamsiai mėlyna jūra ir baltas akinantis švyturys – toks yra idealus jūros paveikslas, ir tokį mes pamatėm pagaliau išnirę iš pušyno. Į tą švyturį vedė takas, kuris – taip taip! – atsiveria tik jūrai iškeliavus kažkur į kitą pasaulio pusę. Ir kaip nepabosta tam mėnuliui šitaip tampyti pasaulinių vandenynų pirmyn atgal…

Mes, žinoma, gėrėm kavos kavinėj su vaizdu į jūrą, nuėjom iki švyturio, pirkom ledų, kabarojomės uolomis ir tikrinom ar užsilikusiuose miniatiūriniuose ežerėliuose nerasim kokio įkalinto ešerio. Mėgavomės Džersiu, tuo iš reklaminės atvirutės.

Dviračių takas toliau vedė šiaurėn, pylėm palei dar vieną ilgą ir platų atoslūgio metu saulėkaiton savo smėlėtą pilvą iškišusį paplūdimį. Užsukom patikrinti kiek kainuoja įėjimas į vokiečių okupacijos muziejų.

Dviračių taką tai rasdavom, tai pamesdavom. Norėjom važiuoti trumpesniu, bet pataikėm ilgesniu maršrutu. Prakaituodami kilom į kalną, kad paskui vėl leistumėmės žemyn. Užtikom hipodromą kur tądien vyko žirgų lenktynės. Kad ir be skrybėlaičių, bet panorom užsukti, tik greitai atvėso tokie mūsų norai, nes įėjimas kainavo 15 svarų. Ne tiek ir daug, tik kad nebūtume galėję sau leisti ten pabūt ilgiau nei 10 minučių.

Po to ir vėl keliavom ten, kur dviračių takas vedė. O jis vinguriavo žemyn į vieną mielą aukštų uolų užuovėjoj pasislėpusį paplūdimį, kur sustojom vėlyvų pietų. Tą pačią minutę kai tik atsistojom ilgon eilėn prie maisto, pagalvojom kad kažkas čia yra ne taip, nes visur aplink sklido toli gražu ne anglų, o vien tik portugalų kalba. Ar čia kokia portugalų autonominė teritorija ar tiesiog portugalų turistų apsiaustis? Na, paso perkant pietus nepaprašė, tai ir nebūdami portugalais pavalgėm. O po to tingiai nudribę ant įkaitusių uolų smalsiai stebeilijomės į atostogaujančius britus.

Jei belgų vaikų tėvai kartu su savo atžalom paplūdimiuose paprastai kasa duobes, lyg lobio ieškodami, tai britai kartu su savo smalsučiais apsiginklavę tinkleliais (kokiais lietuviški vaikai drugelius gaudo) žvejoja uolėtuose krantuose po potvynio užsilikusiose balose. Labai linksmai nuteikė pulkelis vaikų, kurie susikaupę gaudė vandeny knibždančius gyvius ir po to jausmingai aptarinėjo savo laimikius. Tas plastikiniuose kibirėliuose įkalintas turtas, kiek pamačiau vogčia užmetus akį buvo visokie skaidrūs vėžiagyviai ir keisti jūrų vabalai.

Ir man atrodo, kad čia jau galiu daryti pirmąsias išvadas. Šitoje saloje prie jūros ilsėtis tikrai galima. Saulės pasirodo būna čia. Jūra kasdien švariai nuplauna ir poilsiautojams patiekia plačiausius smėlio paplūdimius – tik imk ir naudokis. Vanduo pakankamai šiltas (ypač mums, iš šiaurinės Europos atklydusiems). Veiklos pasiūla irgi nebloga – visokie vandens motociklai ir vandens slidės siūlomos judriesiems, smėlėti paplūdimiai tingiesiems, žvejyba balose – smalsiesiems. Ir viskas lengvai ir greitai pasiekiama – kad ir su dviračiais! Žodžiu, toks beveik viduržemio jūros kampelis išsiskiriantis santūriu anglišku stiliumi. Oi, atrodo aš čia reklama užsiimu…

Na o ten ne pakrantėje, ten kur jūros nesimato, gyvuoja žemės ūkis. Kai tik palikom paplūdimius ir patraukėm gilyn, viena mano bendrakeleivė netrukus rėžė nuosprendį: viskas čia kaip iš akies lupta Anglija, kurios braškių laukuose ne vienas esam savo vasaras praleidę.

Kadangi saloj ir mokesčių ir gamtinis klimatas visai palankus, tiršta čia visokių ūkininkų. Tie Džersiečiai ne kokie veltėdžiai ir sėkmingai išnaudoja kiekvieną įkandamą žemės gabalą. Minėjau pradžioj, kad viskas, kas saloj užauginta yra ypatingos vertės. Ypač bulvės. Dar prieš išvažiuojant kolegos liepė būtinai paragaut garsiųjų Džersio bulvių. Paragavau. Bet argi lietuvį iš cepelinų krašto kilusį bulve nustebinsi.

Bulvėm ir kopūstais neapsodinti tik akmenuoti krantai ir žinoma, paplūdimiai. Vietiniams padėti, turistams patarnauti ir Džersietiško svaro uždirbti salon yra sugužėję daugybė portugalų ir dar panašiai tiek lenkų. Todėl rezultatas – tirštai apgyvendinta ir sukultūrinta sala – tą labai akivaizdžiai pamatėm kirsdami salą skersai. Ir net jeigu ji visa angliška, man vis tiek jokio įspūdžio nepadarė, nes aš kaip žinia mieliau mėgaujuosi visokiomis laukinėmis vietomis.

Dienos pabaigoje numynę virš trisdešimt kilometrų ir aplankę bene pačias gražiausias salos vietas sugrįžom vėl į pietinį paplūdimį prie St. Hellier.

Kapojom vietines braškes ir akimis matavome kaip žingsnis po žingsnio sugrįžta jūra. Vakariniai saulės spinduliai mirguliuojantys parbėgančiame vandeny prirakino žvilgsnius ir neužilgo pajutom kad sugrįžusi jūra mums jau kutena padus. Antroji diena ridenosi į pabaigą. Buvo truputį liūdnoka, kad jau kitą rytą reiks palikti šią salą ir jos vietoje nenustygstančią jūrą.

Niekaip negaliu susilaikyti poros žodžių apie saugumą saloje nepaporinusi. Juk visi girdėjo apie tą baisųjį įvykį, kai Džersyje buvo nužudyti penki žmonės, ir kaip giliai sukrėsta liko salos bendruomenė. Tai įvyko mums besisvečiuojant saloje. Sužinojom apie tai kitą rytą, kai per pusryčius pašiurpusi portugalė savo nelabai tobula anglų kalba bandė papasakoti, kas įvyko. Žinoma, tai mus šokiravo, kaip ir visus aplink. Bet tai juk nebuvo koks teroristinis aktas o tik viena žiauri ir nelaiminga lenkų šeimos istorija. O mes savo kailiu buvom patyrę kaip čia viskas saugu. Kartais beveik iki nepatogumo. Kai pirmąją dieną po pietų grįžom į savo viešbutį įsiregistruoti, mus pasitiko plačiai atlapotos durys. Niekur nebuvo jokio žmogaus ir jokio garselio. Mūsų kuprinių, kurias buvom palikę bendrame poilsio kambary irgi nebuvo. Ir neatrodė, kad kas nors po minutės ar kitos parbėgs. Teko ilgokai palaukti ir galiausiai skambinti ant durų nurodytu numeriu. Kai pagaliau prisiskambinau ir atėjo kažkoks žmogus, jis labai ramiai į mūsų nuostabą atsakė, kad durų rakinti čia neįprasta, nes jokių vagysčių nebūna. Dviračių penkiais lenciūgais prie tvoros pririšti irgi nereikia, nors mes juos kur nors sustoję bent vieną su kitu surakindavom, kad jei jau vogs tai visus – taip mažiau bus vargo.
Saloje visur tvyro ir pasitikėjimas. Labai įdomiai mes pirkom braškes. Kažkur vidury salos privažiavom kioskelį, kur buvo prikrauta braškių, petražolių, svogūnų ir kitų daržo gėrybių, o aplink nesimatė nei gyvos dvasios. Kol sukom galvą kuriam čia kieme ieškoti pardavėjo ir kaip nors atsikratyti pinigų, kioskelio apačioj užmačiau pritvirtintą dėžutę su skylute kaip taupyklėj. Supratom, kad reikia sugrūsti tuos svarus dėželėn, o braškes susikrauti kuprinėn. Nei vienoje iš keturių lietuviškų galvų nekilo mintis braškių pasiimti dykai – pasitikėjimas paperka ir įpareigoja žaisti pagal tokias pat taisykles.

Taigi, truputį pašiurpę po žiauraus įvykio, truputį vėluodami, nes eilinį kartą buvo sunku rasti kam susimokėti (šįkart už viešbutį), mes beveik bėgte pirmadienio rytą nulėkėm į keltą. Ir vėl plaukėm pro tą Elžbietos pilį, į kurią taip ir neradom laiko užsukti.

Bet tolstant nuo kranto galvojau, kad dar kartą grįžti čia nenorėčiau, nes smalsumas jau patenkintas, o labai didelio stebuklo neatradau. Gražu, gerai, patogu, bet per daug jau tiršta žmonių. Girdėjau, kad Gernsis yra mažiau apgyvendintas. Gali būti, kad smalsumas kada nors nutemps mane ir ten.

Šioj kelionėj pavyko pačiupinėti ir dar vieną turistui patrauklų vaisių – Mount Saint Michel. Tą patį, apie kurį Apokas pernai rašė. Turiu pripažinti, iki galo to vaisiaus taip ir nenuraškėm, nes į jį be mūsų taikėsi kokia pusė Prancūzijos.

Buvo pirmadienis, rugpjūčio 15 diena – Žolinė. Tik įžengęs pro vartus ir pamatęs tą kamšatį normalaus proto žmogus būtų iškart lėkęs lauk.

Mes iškart nepasidavėm, dar palypėjom keliolika laiptelių dangaus link. O tada pamatėm eilę prie kitų vartų – į vienuolyną tikriausiai. Visi keturi sutartinai apsisukom ir pasileidom žemyn, į paprastiems mirtingiesiems daug lengviau pasiekiamas atoslūgio metu atsivėrusias plynes aplink kalną-vienuolyną.

Viename Džersio paplūdimyje matytas smėlio skulptūrų meistro nulipdytas kūrinys vaizduojantis lakiajame smėlyje skęstančią šeimą mums buvo beveik pranašiškas.

Prie Šv. Mišelio mes irgi skendome tokiame smėlyje, skirtumas tik tas, kad savo valia tai darėm ir dar kulnais tą smėlį pamaigydami, kad veiksmas būtų spartesnis.

Lakusis smėlis tai toks keistas reikalas, kai maišantis vandeniui ir smėliui smėlio dalelių trintis mažėja ir visas tas mišinys veikia kaip vanduo – gramzdina. Sako, kad potvynio metu tas procesas yra labai spartus. Atoslūgio metu teko ilgai ir kantriai laukti, kol nuskęsiu bent iki kulniukų. Puiki pramoga buvo garantuota, be to dar galėjom apžiūrėti vienuolyną iš visų pusių ir dar akinamoje saulės šviesoje po žydriausiu dangumi. Buvę nebuvę tie vienuolynų kambariai ir koridoriai stipriai prikimšti turistų, mums dumble pasiturkšti daug smagiau!

Visos pramogos kada nors baigiasi, todėl liovėmės skandinęsi, susiradom savo mašiną ir palikom Šventąjį Mišelį. Prancūzų dėstytojos prieš kelionę buvo griežtai įsakyta krepų Normandijoj pavalgyti, tai ieškojom tų krepų ir valgėm juos spoksodami į tą patį Mišelį, tik jau iš labai saugaus atstumo. Bagažinėje iki to laiko jau buvo prikrauta kelių rūšių sidro ir kitokių Normandijos gėrybių. Pilnai pasikrovę: ir įspūdžių ir gardumynų ir gerų emocijų saulei slenkant vakarop mes pajudėjome link Belgijos.