Data: 2017.04.28-05.06.
Upės: Soca, Koritnica (Slovėnija); Resia (Italija); Koppentraun (Austrija).
Laivai: 5 Edelveisai, 1 Jalomanas, 1 Saidė, 1 Eskimo.
Mintį apie pirmosios gegužės savaitės plaukimą Alpėse pradėjome brandinti dar žiemą. Prie Andriaus bei manęs prisijungė Vaida su Marijum ir Aivaras. Paskutinės minutės pasiūlymu pasinaudojo dar ir Darijus su Jurgiu ir Jonu (jie keliavo atskirai, su jų komanda kooperavomės).
Išvažiavome 2017.04.28 apie 22 val. iš Vilniaus nuomotu Opel Vivaro (labai rekomenduoju nuomotis su nuline franšize ir pagalba kelyje bei pakaitiniu auto – patirtis jau ne kartą parodė, kad su šiais privalumais gyvenimas būna lengvesnis).
Įprasti E67 remontai, painokas Varšuvos aplinkkelis, mini avarija Čekijoje, kur teko gaudyti iš avarijos vietos pasprukusį kaltininką, tranzuotojų pavežėjimas (vietoj planuoto 100 km vežėme jas 1000 km) ir po 24 (!) val. mes jau kempinge prie Soca Slovėnijoje (kitų bendražygių – Darijaus, Jurgio ir Jono ta pati kelionė truko 16 val.).
Kempingas Kayak Tony – įsikūręs Soca ir Koritnica santakoje. Nakvynės kaina – 10 eur žmogui. Visi patogumai ir jokių kitų mokesčių. Duoda malkų ir galima kūrenti laužą, be to yra puiki lauko virtuvė – valgomasis – pastogė.
2017.04.30 sekmadienį plaukėme Soca nuo Koritnicos intako iki Trnovo: 15 km ww I-III kat. mix ir 3 km ww IV kat. Buvo rimta. Tokiose bangose dar nebuvo tekę suptis. Na, gal kažkas panašaus į Loferbach Austrijoje, kur su Gedu ir Adrium 2012 metais lėkėm kanalizuota autostrada su kalneliais. Socą visi praplaukėme sėkmingai. Net ir tie, kuriems tai buvo pirmoji kalnų upė apskritai. Vakare po plaukimo dar palaipiojome uolomis ir apžiūrėjome apie 20 m aukščio Virje krioklį.
2017.05.01 pirmadienį darbo liaudies šventę šventėme ww IV kat. Socos intake – Koritnicoje. Tarpeklis ties Kluže šventę šiek tiek apkartino Marijui. Po to teko šventę vandenyje švęsti ir Darijui, ir Andriui, ir man. Bendras rezultatas 6:3 Koritnicos naudai. Marijus ir Darijus po du overius, Andrius ir aš – po vieną. Apysausiai liko tik jaunieji mokslininkai Vaida ir Aivaras bei narsusis Jurgis, kuris tą dieną ne tik, kad sausai atšventė šventę, bet ir kelis laivus išgelbėjo.
Po plaukimo ir gelbėjimo įgūdžius patikrinusios Koritnicos teko pasitreniruoti simuliacinėse morkos mėtymo varžybose (nes realybėje gelbėjimo darbai, kaip parodė patirtis, nelabai mums (išskyrus kai kuriuos šioje srityje labiau pažengusiuosius) sekėsi). Andrius, Aivaras ir ko tradiciškai vakarojo ant uolų, o Jurgis ir aš dar išbandėme lindimą į urvą bei kopimą į riedulyną prie krioklio. Vietinė gidė sakė, kad į urvą reikia eiti pasiruošus virves, karabinus, apraišus ir pan. įrangą. Apie virves kažką pasakė ir pora, kuriuos nukabinusius nosis sutikome grįžtančius nuo urvo prieigų (girdi, be virvių ten nepavyks). Na, bet mes surizikavome – lindome, brovėmės, šliaužėmė, kopėme, bridome apie 100 metrų. Deja, kelią pastojo kažkoks ar tai šulinys ar tai kas. Jurgis geriau žino, aš kliūties nemačiau. Ir grįžome. Mano pirmasis urvinėjimas įspūdį paliko gerą.
Kad nepasirodytų maža, vakarą pabaigėme pasivaikščiojimu per riedulyną. Kopėme pustuščia upės vaga į kalną prie Boka krioklio. Su Jurgiu nusprendėme, kad šis pakopinėjimas (pakilimas – apie kokį puskilometrį į viršų stačiai), matyt, pareikalavo ne mažiau jėgų nei iš uolomis laipiojusių bendražygių. Vakare Jurgis, Darijus ir Jonas išvyko Lietuvon.
2017.05.02 antradienį išvykome į Italiją. Pavažinėjome labai siaurais serpantinais, praplaukėme nuostabaus grožio Resia (apie 10 km ww I-III, žemas vanduo, siauros protakos, kalnų viršūnės visai čia pat). Andrius sako, kad jam tai viena gražiausių plauktų upių, dailumu prilygstanti Bavarijos Isar ar Tyrolio Brandenberger Ache. Pritariu, bet eilėraščio Resiai, priešingai nei Isarui, nebuvau įkvėptas sukurti. Po Resia Marijus (jis šiandien neplaukė) pasitiko mus su laužu ir linksmas po tiltu prieš Resios ww VI ir ww X kataraktą. Bet greitai jis nusimimė, nes sužinojo, kad jo pati Vaida ne tik baidare šiandien plaukė, bet ir šoko nuo 7 m aukščio uolos į 2 m gylio upės duobę. Kas nenusimintų. Na, nebent Andrius, kuris irgi šoko.
Po Resia linksmybių ir nusiminimų dar aplankėme viensdevyniseptymkažkelintais žemės drebėjimo apgriautą kaimą Italijos-Slovėnijos pasienyje ir išžvalgėme Nadeža upę. Labai dailus ww IV-V kilometrinis kanjonas, bet mums per rimtas. Andrius pradžioje dar turėjo entuziazmo, bet paskui ir jis nurimo. Užlipome ant Napoleono tilto ir grįžome kempingan.
2017.05.03 trečiadienį darėme plaukimo pertrauką ir kopėme į Svinjak kalnelį (1653 m, 6 val. į abi puses.). Teko ir uolų laipiojimo įgūdžius šiek tiek panaudoti. Vakare Andrius, Vaida ir Aivaras tęsė kopimo į uolas įgūdžių tobulinimą, o Marijus ir aš apžiūrėjome Soca aukštupį virš Koritnicos. Įspūdingas ww IV tarpeklis, pavojingas akmenynas, vienas čp. Marijus ir aš po vietovės gyvo apžiūrėjimo sakėm – neplaukiam, Andrius po foto ir video apžiūrėjimo sakė – plaukiama. Bet neplaukėm. Gal ir būtume plaukę, bet ketvirtadienį, įvertinę artėjančią vėsą ir drėgmę, žadamą orų prognozuotojų, išvykome Austrijon.
2017.05.04 ketvirtadienį po pietų atvykome prie Koppentraun į Bad Aussee. Vanduo – vos žemesnis už vidutinį, visi slenksčiai ir kataraktai (ir ww IV) praeiti be apsinešimų (video čia). Nors matėme upėje ir vieną kajaką be šeimininko.
Po Koppentraun, finišo vakarienės ir Hallstatt apžiūrėjimo išvykome į šiaurės rytus. Paryčiais atsidūrėme Aukštuosiuose Tatruose.
2017.05.05 penktadienį pamiegojome, užkopėme (apie pusę kelio brisdami per sniegą ir palikdami pėdų (aś – vasarinių sportbačių)) iki Trobelės prie Žaliojo ežero ir vėl išvykome į šiaurės rytus. Daug juokėmės. Labai daug. Ypač iš Belmonto. Namie atsiradau 2017.05.06 šeštadienį 8:30.
Daugiau mano kelionių www.povilniu.popo.lt.
Liudas Basiulis
FB
pirmas 
79tieji 
ipvoisas