Septyni Portugalijos veidai (2d.)

Pirma dalis-ČIA.

Turiningai praleidę savaitę Lagoše, persikraustėme į kitus apartamentus: apie 70 kilometrų į šiaurę nuo Lisabonos, Santa Cruz miestelio pliažo ribose pastatytame apartamentų komplekse.

Šie apartamentai sukėlė labai dvejopus jausmus. Vos atėję į juos, pamatėme, kad jie tiesiog perkrauti įvairiausiais daiktais, be jokio stiliaus, vientisumo, skonio, reikalingumo ar naudos. Na, tarkim pavyzdys: puikus, gražus stilingas medinis stalas, užtiestas kažkokia bobutės laikus menančia klijonke, virš stalo pakabintos penkios pigios molinės piratų figūrėlės, greta kabo kažkokios neaiškios tiltų nuotraukos, virtuvės spintelės bereikalingai prigrūstos indų ir rakandų – vien keptuvių priskaičiavom apie dvylika – ir dauguma jų itin prastos kokybės..

Praėjimas menkas, langai nevalyti, grindys neplautos, visur dulkina, purvina, patalynė nekeista šimtą metų antklodės tiek priplėkusios, kad vėliau buvo pakrikštytos psichotropinėmis kaldrytėmis, o nuo šito ir visi apartamentai praminti psichotropinių kaldryčių apartamentais. Nenuostabu, kad pirmąjį vakarą buvo ir isterijų, kad apsigyvenome nesusipratime kažkokiam, o dar penkioms naktims, kai bute svetimų daiktų milijonas, tvarkos jokios… Padarėm išvadą, kad greičiausiai čia yra to žmogaus vasaros būstas, kurį ne vasaros metu jis nuomoja. Taigi, tvarkos ir „you are welcome, dear guests“ jausmo pasigedom. Tiek blogo. Gerai pasirodė tai, kad apartamentai buvo per du šimtus metrų nuo didelio, gražaus pliažo; lovos, kai paknisę spintas radome geresnę patalynę, pasirodė visai patogios; kampe stovėjusi buržuika buvo užkurta, pora elektrinių šildytuvų ir naminis maistas greitai išvaikė drėgmę ir blogus kvapus, tad maždaug trečią naktį jau jautėmės ten visai jaukiai. O svarbiausia, prie teigiamų dalykų, buvo kaina. Visą butą paplūdimyje penkioms naktims gavom už 125 eurus, t.y., naktis žmogui kainavo apie dvidešimt litų. Ką jūs į tai? 🙂

Tad visos šitos priežastys, visi šiti pliusai ir minusai palieka mane įdomioje padėtyje: ar galėčiau rekomenduoti šiuos apartamentus, ar ne? Šiuo metu, žiūrėdamas atgal, prisimindamas kaip viskas buvo, manau vistik linkstu į „taip, rekomenduočiau“, bet tik su sąlyga, kad žmonės neturėtų pernelyg didelių lūkesčių. Paprasčiau sakant, nerekomenduočiau šitų apartamentų pripratusiems prie penkių, ar bent jau keturių žvaigždžų komforto. Gi tiems, kuriems svarbiausia lova, tai šita vieta visai tiktų, o ir aš pats turiu pripažint, kad nepaisant visų psichotropijų ir neskoningų dekoracijų, šie apartamentai yra savotiškai žavūs ir turi tam tikro šarmo, juose jaučiamas gyvenančio žmogaus prisilietimas, priešingai standartiniams, steriliems, bedvasiams dviejų žvaigždučių, ekonominės klasės viešbutukams.

Taigi, įsikūrę savo apartamentuose pradėjom keliones aplink, tiek į vieną, tiek į kitą puses. Pirmiausia apsilankėme Lisabonoje. Būsiu nepopuliarus, bet šitas miestas mano vertinimo skalėje tikrai nėra aukštai. Labiausiai neigiamai nustebino didžiulė nešvara. Anksčiau maniau, jog nešvariausias miestas yra Roma, tačiau palyginus su Lisabona, Roma tiesiog spindi. Na, ok, sutinku, galbūt tos nepilnos vienos dienos dienos ir buvo gerokai per mažai, kad pilnai susipažinti ir atrasti miestą, bet yra kaip yra, kažką reikėjo aukoti, ir auka šį kartą tapo Lisabona. Be abejo, yra ir gerų momentų – centras tikrai gražus, kalnuotos gatvelės su senais tramvajais, besileidžiančiais žemyn, su vandenynu fone atrodo tikrai žavingai. Patiko ir gan paprastai bei suprantamai, kaip tokio dydžio mieste, organizuotas eismas. Bet labiausiai patiko, ir už tą Lisabona užsidirba amžiną „in memoriam“ mano atmintyje, tai..futbolas. Pagaliau išpildžiau savo seną svajonę – apsilankyti mače dideliame stadione, kuriame daug žmonių. Lisabonos „Estadio da Luz“ stadionas, talpinantis 67000 žiūrovų, o mano apsilankymo dieną susirinkus beveik 52000 žiūrovų, šitus kriterijus puikiai atitiko.

Truputį gaila vienintelio dalyko: jei savaite anksčiau, mače su savo principiniais varžovais FC Porto, stadiono šeimininkai Lisabonos „Benfica“ nebūtų apmaudžiai paskutinėm mačo sekundėm praleidę įvarčio, šiame mače jie būtų užsitikrinę čempiono titulą, ir mes būtume atsidūrę pačiame šventės sūkuryje. Deja, futbolo dievai Benficai nesišypsojo, stebuklas – principinių varžovų pralaimėjimas – neįvyko, tad galutinis rezultatas – antra vieta čempionate ir per plauką praleistas „priceless“ momentas.

Kad jau pradėjau kritikos valandėlę, pratęsiu ją ir mestelsiu Puntuką ant Lisabonos simbolio – legendinio ir populiariojo Tram No.28: pravažiuoti juo kainuoja tris eurus (2.80-, jei jau preciziškai), žmonių pilna, nieko nesimato, kažkas pastoviai stumia, spaudžia, tramvajus krato, o galų gale dar atvažiuoja į galinę stotelę kažkur nežinia kur, ir jei nori grįžti į centrą, vėl mokėk tris eurus. Kadangi mes pasipiktinome tokiu begėdišku lupikavimu ir pasipinigavimu vargšų turistų sąskaita, atgal patraukėme pėsčiomis, ir tai buvo nerealiai teisingas sprendimas, mat būtent šito prakulniavimo metu matėme gražiausią, mums labiausiai patikusią Lisaboną. Taigi, Puntukas užmestas, Puntukas ir nukeltas. Pagrindinių lankytinų objektų, tokių kaip Jeronimo vienuolynas ar Sao jorge pilies nelankėme, nes buvo sekmadienis,o sekmadieniais, dėmesio dėmesio būsimi keliautojai, taigi sekmadieniais iki 14 val. visi turistiniai bei kultūriniai objektai yra nemokami. Būtent dėl šios priežasties Lisabonoje visur buvo nemažos eilės, tad mes pagailėjome savo laiko ir nėjome.

Nepaisant mano pastebėjimų, kad Lisabona nėra aukštai mano vertinimo skalėje, visgi manau, kad pasitaikius progai galbūt visai smagu būtų grįžti į šitą miestą ilgesniam laikui, gal tuomet ir nuomonė apie jį pasikeistų.

Greta Lisabonos yra ir Sintra – visų Portugaliją lankančių turistų Meka, įtraukta į UNESCO paveldą. Žymiausi Sintros objektai yra Maurų pilis bei nacionalinė Penos pilis, buvusi Portugalijos karališkoji rezidencija. Be abejo, tai nėra vieninteliai Sintros lankytini objektai: dar yra kapucinų vienuolynas, Quinta da Regaleira rūmai, Sintros nacionalinė pilis, Monserrate pilis, Ramalhao pilis, Seteais pilis, o jei kam negana pilių, tai dar gali ir po miestuką pasivaikščioti. Norint pilnai apžiūrėti Sintrą, reikia šiam miestui skirti visą dieną, kadangi pilys visgi yra gan nemažu atstumu viena nuo kitos, o jei to pasirodytų maža, tai ne viena jų dar ir ant tikrai nežemų kalvų. Rekomenduojama pradėti turą nuo Pena pilies, kadangi beveik iki pat jos galima privažiuoti automobiliu, o tokiu atveju išvengiama ilgo lipimo į kalną, jei turas pradedamas nuo kitos vietos. Aišku, teoriškai yra įmanoma visur pravažiuoti automobiliu, bet Sintra net ir gegužę buvo kupina turistų, tad neabejokit, jog sezono metu ten bus rimtos grūstys. Visose pilyse galima pirkti kombinuotus bilietus, išskyrus Quinta de Regailera, kurioje bilietas perkamas atskirai. Kombinuotas bilietas padės sutaupyti, bet siūlyčiau gerai pagalvoti, ką norite aplankyti, kad nebūtų veltui išleisti pinigai, mat tos pilys ir vaikščiojimai link ir nuo jų yra tikri laiko žudikai.

Mes, priešingai mano rekomendacijoms, pradėjome turą nuo Maurų pilies. Teisybės dėlei reiktų pabrėžti, kad tai nėra pilis, o tik pilies griuvėsiai. Taip, griuvėsiai dideli, įspūdingi, su išsilaikiusiomis gynybinėmis sienomis, ant aukščiausios kalvos, nuo kurios galima ne vienos dešimties kilometrų spinduliu apžvelgti apylinkes, bet vistik griuvėsiai. Mūsų lankymo dieną pūtė labai stiprus vėjas, kuris gerokai apkartino šios pilies lankymą. Ilgas, gerų dviejų kilometrų kopimas į stačią, gerų 10proc. statumo įkalnę entuziazmą irgi gerokai malšino. Laimei, užlipus prie Maurų pilies, Pena pilis pasiekiama gan lengvai ir beveik be kopimo, tad mums tai buvo tikra atgaiva sieloms ir kojoms.

Pati Pena pilis yra labai įspūdinga, spalvinga, nors matosi, kad šiek tiek neprižiūrėta, mat spalvos, nors iš toli atrodo ryškios ir atkreipiančios dėmesį, iš arti akivaizdžiai apšiurusios, nusilupusios, fasadą pavalyt tikrai nepakenktų. Pinigautis iš mikimauzų bandoma ir prie jos, siūlomi specialūs autobusai už du eurus nuo vartų į teritoriją iki pat įėjimo į pilį. Tik niekas nepasako, kad iki tos pilies tėra keli šimtai metrų, ir per penkias, daugiausiai dešimt minučių niekur neskubėdamas, pamažu gali nueiti ir pats.

Nepaisant aukščiau minėtos lengvos nepriežiūros, pilis užburia ir nepaleidžia iki pat išvažiavimo iš sintros. Tai tikrai „disnėjiška“ pilis, nedidelė, bet su daugybe bokštelių, balkonėlių, dar daugiau langų, spalvingomis plytelėmis, puošiančiomis fasadą, ir puikia meno bei karališkosios šeimos turtų kolekcija viduje. Šalia bilietų kasų yra didelis lietimui jautrus ekranas su interaktyviu pilies žemėlapiu, tad jau prieš įeinant į pačią pilį gali pasikrauti informacijos ir nekantriai laukti, kada tau pačiam pavyks įžengti į arabiškąjį kambarį, kada savo akimis pamatysi karaliaus miegamąjį ar karalienės rengimosi kambarį, kaip gyvai atrodo Tritono vartai, ir t.t. Pilis taip pat apsupta nemažo parko, kuriame norintys pasivaikščioti tikrai ras ką veikti. Pačiame parke taip pat yra kelios lankytinos vietos, tad galima gerą pusdienį praleisti vien šioje pilyje ir jos prieigose.

Bevaikštant po muziejų netikėtai prasidėjo liūtis, tad pasidžiaugėme, jog esame viduje, mat po lietaus gerokai atvėso, vienu metu temperatūra buvo tik 9 laipsniai. Taigi, ilgas lipimas į viršų, daug laiko, skirto Penai ir gan vėlyvas išvažiavimas ryte susidėjo į tai, kad likusių pilių neaplankėme. Tačiau dar truputį pavaikščiojome po pačią Sintrą. Vienoje iš centrinių gatvelių akį patraukė vyšnios piešinukas. Vėl turiu minėti Linosą – jei ne jos pasakojimas, garantuotai bučiau nei žinojęs, nei ragavęs Ginja d‘Obidos – vyšninis likeris, pasižymintis labai įdomiu gėrimo procesu: iš pradžių tau duoda pasirinkti mažą puodelį, iš kurio nori gerti, tada tą puodelį pripildo likerio ir liepia pusę išgerti vienu gurkšniu, o kitą pusę suvalgyti kartu su puodeliu, mat visas smagumas ir yra tame, jog puodelis yra iš šokolado.

Taigi ginja gerai sušildė ir suteikė žvalumo, kuris dėl šaltuko ir drėgmės buvo bedingstąs. Užsukę į artimiausią prekybcentrį, paėmę alaus, vyno, maisto ir kitko, reikalingo pragyvenimui, patraukėme atgal į psichotropines kaldrutes.

Atskiras žodis portugališkam alui yra labai trumpas: jei galit negerti, tai ir negerkit 🙂 O jei geriat, tai vadinasi esat entuziastas, nes alaus pasirinkimas mažas, kaina didelė, o skonis, nors ir nėra blogas, bet tikrai neypatingas. Apibendrinant, visiška vidutinybė. Geriau gerkit portveiną, vyną, vinho verdes (jauną, lengvai putojantį vyną, kurio nerekomenduoju tiems, kam dažnai kyla rūgštis), romą ar kokį kitą gėrimą, kurį portugalai išmano daug geriau. Ganėtinai keistai šiuo požiūriu atrodo kaimynai ispanai, kurie bene vieninteliai iš pietiečių (Portugalija, Ispanija, Italija, Graikija) turi tikrai neblogo alaus.

Netoli nuo mūsų nakvynės vietos yra miestelis Peniche. Pats jis savime niekuo neišskirtinis, tačiau kelias link jo, ir galutinis taškas – Cabo Carvoeiro – yra labai įspūdingi, didelių, viena ant kitos sugriuvusių uolų ir akmenų sanklodai. Kartais netgi atsiranda toks įspūdis, kad čia specialiai kažkas atvažiavo ir sumėtė visus tuos akmenis taip, kad negali čia būti natūraliai, gamtos taip padaryta. Akmeninis lego konstruktorius, kuriuo žaidė milžinai prieš užaugdami ir palikdami mūsų žemę. Smagu buvo ant tų kaladėlių, saulės atokaitoje išsidrėbti, paskanauti portveino, pasigrožėti vandenynu. Peniche – dar viena vieta, kurią būtina aplankyti visiems, esantiems netoliese, tuolab kad šis miestukas ir iškyšulys randasi visai netoli pakankamai didelio turistų traukos centro, Obidos miestelio.

Obidos labiausiai žinomas dėl savo pilies ir puikiai išsilaikiusių gynybinių sienų, kurių viduryje įsikūręs gan autentiškas senamiestis. Visas senamiestis yra labai spalvingas, jį puošia gausybė gėlių, siauros, akmenim grįstos gatvelės kuria labai žavingą aurą. Atkreipkite dėmesį į balkoną, kabantį po vartais į senamiestį, jei dar nebuvote Porto, tokios rankų darbo dažymo plytelės bus nematytas ir stebinantis reginys.

Labai rekomenduotume apsilankyti ir Obidos senamiesčio knygyne, kuris buvo perdarytas iš bažnyčios. Įdomu vaikščioti po knygyną ir matyti, kur buvo įšėjimas, kur altorius, kur vargonai, o dabar vietoje jų – knygos. Gaila, bet beveik visos knygos portugalų kalba, tad suvenyro parsivežti greičiausiai nepavyks.

Kiekvienoje gatvelėje, kur nepasisuksite, rasite žmonių, norinčių jums kažką parduoti. Antras dalykas, po portugališkų lėkščių, kurį norėčiau rekomenduoti, yra kamštinio medžio produkcija, pavyzdžiui, piniginės, bateliai, rankinukai. Tai labai originalūs daiktai, atkreipiantys dėmesį, patvarūs, nes savo savybėmis atitinka odą, juos netgi galima plauti. Obidos visada bus daug turistų, tad kainos be abejo gali būti užkeltos, tačiau bent jau kamštinio medžio produkcija, kurios Obidoše buvo daugiausiai, kiek mes matėme, kainos prasme nesiskyrė nuo kitų vietų.

Miestelis nedidelis, tad poros valandų jam tikrai pakaks su kaupu.

Toliau į šiaurę, už keliolikos kilometrų nuo Obidos, rasite Alcobaca ir Batalha miestelius. Juos abu sieja didžiuliai, atitinkamai dvylikto ir keturiolikto amžiaus vienuolynai: Alcobaca yra vienas pirmųjų gotikinės architektūros pastatų Portugalijoje, tuo tarpu Batalha yra puikus vėlyvosios gotikos pavyzdys. Lygindami juos galite pamatyti, kaip progresavo viduramžių architektūra Portugalijoje.

Abu vienuolynai yra laisvai lankomi, į juos gali patekti visi norintys, o už papildomą mokestį galima praeiti turą privačiose vienuolynų patalpose, kur įrengti nedideli muziejai. Batalha susilaukia didesnio dėmesio, mat yra arčiau Fatimos, į kurią pastoviai traukia piligrimai, bei taipogi yra arčiau didžiausio regiono miesto Leiria, kuriame mes nebuvome, todėl apie jį nieko nepapasakosiu 🙂

Vietoj to, geriau papasakosiu apie Aveiro, o jei tiksliau, tai apie Aviero priemiestį ar rajoną, priklausomai nuo požiūrių, Costa Nova. Jei kada nors esate žiūrėję nuotraukas iš Portugalijos, greičiausiai būsite matę tokį vaizdą: greta vandenyno stovi nedidukai, ryškiomis spalvomis dažyti namukai, būtinai vertikaliai dryžuoti, sustatyti vienas greta kito, sudarantys gražią pėsčiųjų alėją priešais juos. Tai štai, tai ir yra Costa Nova. Čia galite leisti laiką įvairiai: tieisog praeiti pagrindine gatvele palei namukus, tada užsukti į nuošalesnę gatvelę ir išvažiuoti, galite eiti prie puikaus, kaip ir didžiojoje Portugalijos dalyje, pliažo, galite užsukti į restoraną ar ledainę ar tiesiog pasėdėti ant suoliuko. Taip pat siūlyčiau neignoruoti ir Aveiro. Kadangi didžioji dalis šalių mėgsta kartais, prie progos pasiskolinti kitų šalių žymiausių lankytinų vietų įvaizdį (kad ir Užupis – Lietuvos Monmartras, Briugė – Belgijos Venecija), ne išimtis ir portugalai, kurie pakankamai neoriginalūs, mat savinasi ne ką kitą, kaip tą pačią Veneciją. Taigi, Aveiro yra portugališka Venecija, mat miestas irgi turi kelis kanalus, kuriais netgi gondolos plaukioja. Jei gondolomis prasiplaukti nenorite, pažiūrėti į jas nenorite, tada Aveiro tampa daugiau mažiau vidutinišku miesteliu.

Išvykę iš psichotropinių kaldryčių karalystės patraukėme į Porto, kuriame turėjome praleisti tris naktis. Visiems būsimiems Porto tyrinėtojams galiu labai parekomenduoti apartamentus, kuriuose apsistojome. Nors ir nedideli, bet švarūs, tvarkingi, yra visa reikalinga įranga, tikrai padori kaina – 140 eurų už tris naktis, o svarbiausia – ideali lokacija, vos penkios minutės pėstute iki Dom Luis tilto ir Cais de Ribeira (Ribeira krantinės), kuri yra pati Porto širdis, panašiai kaip Vilniuje Vokiečių ir Pilies gatvės.

Taigi, Porto. Tai, ką suvokiate kaip vieną miestą, iš tikro yra trijų miestų lydinys: per vidurį – Porto, šiaurėje Matosinhos, o pietuose – Vila Nova de Gaia, kuriame įsikūrę ir mano rekomenduoti apartamentai, tad jei kas nors važiuosite į juos automobiliu, turėkite omenyje, kad kelio ženkluose reikės Vila Nova de Gaia ieškoti, o ne Porto. Tačiau nepaisant šitos smulkmenos, miestas iš tikro yra vientisas, puikiai išvystyta transporto sistema (tramvajus, metro, išorinis aplinkelis, vidinis aplinkelis), lengvai naviguojamas ir beprotiškai gražus. Turiu pripažinti, kad iš pradžių skeptiškai vertinau žmonos teiginius, kad tai gražiausias Europos miestas, tačiau pabuvojęs jame turiu su jais sutikti. (Na, aš vis dar jaučiu nelabai racionalius, bet dėl to nemažiau šiltus jausmus Prahai, kuri yra vienintelis miestas, galintis šiek tiek pakonkuruoti su Porto). Visas miesto grožis susideda iš jo kompaktiškumo, kosmopolitiškumo ir, svarbiausia, spalvingumo. Būtent Porto yra didžiausia koncentracija pastatų, išdailintų milžiniškų ranka pieštų plytelių mozaikomis, o kur nėra plytelių, ten rasite įvairiaspalvių balkonų ar sienų.

Daugybę šarmo miestui suteikia ir portveino rūsiai. Kaip sufleruoja jau pats pavadinimas, portveinas yra kilęs būtent iš šio miesto, ir didžiojoje pasaulio dalyje portveinu vadintis gali tik toks vynas, kurio vynuogės užaugusios Douro upės, kertančios Porto miestą, slėniuose. Prie slėnio dar grįšime vėliau, o kolkas apie portveiną: jo yra keturios pagrindinės rūšys: Ruby, tai raudonasis, populiariausias ir masiškiausiai gaminamas portveinas, brandinamas didžiulėse statinėse dažniausiai metus ar dvejus; Tawny – auksinis, brandinamas mažos talpos ąžuolo statinėse dažniausiai apie trejus metus, dėl medienos ir didesnio kontakto su oru įgaunantis specifinę auksinę spalvą; iš žalių vynuogių gaminamas Branco – baltasis – portveinas, ir Rose – jaunas, mažai brandintas rožinis portveinas. Be abejo, yra ir daugiau rūšių: portveino gamintojų yra tikrai daug, ir dauguma jų turi savo specifinius, ypatinguosius brandus. Tarkim, Offley, vienas didžiausių portveino gamintojų turi ne tik visus mano išvardintus, bet ir tik jų gaminamą Cachucha portveiną – baltą, išskirtinio skonio, su razinų poskoniu ir vanilės aromatu, ypatingai saldų portveiną.

Portveinas yra stiprokas gėrimas, dažniausiai būna devyniolikos arba dvidešimties laipsnių. Tokia alkoholio koncentracija išgaunama natūraliu būdu, be jokių saldiklių. Tai daroma taip: vykstant vynuogių fermentacijai, tam tikru metu dar nesubrendęs vynas skiedžiamas brendžiu. Šitas skiedimas sustabdo fermentaciją ir padidina gėrimo stiprumą, o kadangi, kaip žinia, fermentacija yra procesas, kurio metu rūgstant vynuogėms, jose esantis cukrus konvertuojasi į alkoholį, tai nebaigta fermentacija reiškia, jog ne visas vynuogėse esantis cukrus virsta alkoholiu ir dėl to galutinis produktas, portveinas, išsaugodamas vynuogių saldumą ir pats tampa daugiau ar mažiau, priklausomai nuo rūšies, saldus.

Portveinas gali būti ir ilgo išlaikymo, galima nusipirkti ir ne vieno dešimtmečio išlaikymo produktą, tačiau svarbu yra žinoti, kad ilgai laikyti, t.y., brandinti butelyje tinka ne visi portveinai, o tik specialiai tam paruošti. Juos galima atskirti iš specialaus žymėjimo raidėmis LBV (late bottled Vine). Tokius vynus galite laikyti ilgai ir nebijodami juos sugadinti, nors asmeniškai aš manau, kad gerą daiktą reikia naudoti pagal paskirtį, o ne puošti juo namus. 🙂

Kiekvienas turistas, atvykęs į miesto centrą, neabejotinai atkreipia dėmesį į dideles baltas iškabas, kurios iškeltos virš stogų, naktį apšviestos. Visose jose – vardai: Offley, Fonseca, Sandeman, Burmester, Graham‘s ir t.t. Tai yra portveino rūsiai, kurie taip apie save praneša keliautojams ir tuo pačiu kviečia aplankyti juos, praeiti turą, plačiau susipažinti su su vyno gamybos procesu, nusileisti į rūsius, kur didelėse statinėse brandinasi vynas, o galų gale ir praeiti degustaciją. Kainos nevienodos, skiriasi priklausomai nuo gamintojo ir pasirinktos degustacijos, dažniausiai jos būna maždaug trijų – keturių tipų, tarkim, basic, tai pila pasirinktinai du paprastus portus, tada brangesnė degustacija, kurios metu jau gauni ne tik tradicinius, bet ir vieną ilgiau, tarkim, kokius 7 metus išlaikytą portą, ir t.t.

Mes pasirinkome turą Offley rūsiuose. Norėjome iš pradžių eiti į Sandeman, tačiau jame jau buvo rezervuoti visi turų laikai, todėl tiesiog atsitiktinai vaikščiodami užsukome į, galima sakyti, pirmą pasitaikiusį rūsį, kuris ir buvo Offley.

Į tokį turą eiti reikia būtinai, nes kaina nedidelė, o būnant Porte neaplankyti portveino rūsių yra, pasirinktinai pagal kiekvieno žmogaus supratimą, arba nuodėmė, arba kvailystė. 🙂 Tačiau prieš einant į rūsius, prisiminkite, kad kaip ir dauguma kitų verslų bei objektų Portugalijoje, šie rūsiai taip pat užsidaro siestai, tad susiplanuokite laiką. Pasirinkimą kur eiti tikrai turėsite, nes vien stovėdami ant Dom Luis tilto ir smalsumo vedami skaičiavome iškabas, kurių priskaičiavome berods 13 ar 14, ir tai tik miesto centre.

Norintiems apsipirkti, jūsų paslaugoms Rua de Santa Catarina, pagrindinė miesto šopingo gatvė. Turbūt nieko nenustebinsiu papasakodamas, kad daugumoje parduotuvių kainos mažesnės nei Lietuvoje.

Miestas, kaip jau minėjau yra gana kompaktiškas, todėl apeiti pagrindines lankytinas vietas labai ilgai neužtruks. Svarbiau yra tas faktas, kad Porto yra miestas ant kalvos, visas centras yra kalniukai aukštyn – žemyn, tad patogus apavas bus daug svarbesnis už gražų apavą. Apie pagrindines lankytinas vietas daug nesiplėsiu, nes informacijos lyg ir netrūksta, tuo labiau kad nesu bažnyčių ar istorijos didelis žinovas, bet norėčiau paminėti kelias mažiau žinomas, bet būtinai vertas aplankyti vietas.

Pirmiausia užsukite į Rua de Santa Catarina pradžioje esančią Cafe Majestic – bent išgerti kavos ar alaus bokaliuką. Tai yra labai įspūdinga Art Nouveau stiliaus kavinė, kurioje prisėdę pasijusite persikėlę į dvidešimto amžiaus pradžią. Įspūdingas dekoras, masyvūs baldai, šviestuvai ir gausybė veidrodžių tikrai paliks puikų įspūdį, tuo labiau kad permokėti už kavą ar alų tikrai neteks.

Lello knygynas yra taipogi gan mistiškai atrodanti vieta, kurioje renkasi nemažai turistų. Yra tokia miesto legenda, kad būtent po apsilankymo šiame knygyne, J.K. Rowling gimė įkvėpimas parašyti Harį Poterį. Kadangi viduje fotografuoti negalima, nuotrauką tenka įkelti susižvejotą iš interneto.

Bolhao turgus yra būtent tai, ką ir pagalvojote, tiesiog turgus. Tačiau kadangi Porto centre parduotuvių nėra daug, o ir esančios yra smulkios, tai gali būti visai nebloga vieta nusipirkti priešpiečius ar vakarienę.

Sao Bento geležinkelio stotis ir Capela Das Almas yra dvi vietos, funkcine paskirtimi neturinčios nieko bendro, bet net ir Porto mastu išsiskiriančios gausiu ir įspūdingu „plyteliniu“ dekoru.

Keletas žodžių apie turistams siūlomą pramogą – plaukimą po septyniais Porto tiltais. Ši pramoga ten labai populiari, turistai gaudomi tiek gatvėje, tiek ir info centruose. Kaina yra 8-10 eurų. Įspūdžiai dvejopi: viena vertus yra smagu pamatyti Porto plaukiant viduriu upės, kita vertus, lūkesčius šitas prasiplaukimas nuvylė. Tai tebuvo ~40 minučių trukęs nuplaukimas keletą kilometrų į vieną pusę, grįžimas atgal, paplaukimas į priešingą pusę, išlaipinimas. Kaip jau minėjau, pamatyti Porto iš tokio rakurso gal ir įdomu, bet kažin ar verta mokėti pinigus. Vienintelis pliusas, kad šitam plaukimui įsigiję bilietus ne krantinėje, o turizmo centre, dar gavom nemokamą degustaciją viename iš portveino gamintojų. Tiesa, tai buvo tik degustacija, be turo po rūsius.

Norintiems maudytis ar degintis, Porto yra pliažas ir šalia jo einanti pėsčiųjų alėja su gausybe barų prisėsti ir pasimėgauti vaizdu, ar tiesiog pasivaikščioti. Norint ten atvažiuoti reikia laikytis Foz rajono krypties. Tiesa, pliažai ten jau nėra tokie kokybiški kaip didžiojoje šalies dalyje, o tas faktas, kad esate judriame uostamiestyje, manau, ne vienam sukels abejonių dėl vandens švarumo.

Porto yra tikrai jaukus miestas su puikiai organizuota transporto sistema, tad automobilio mieste iš principo nelabai ir reikia, nes patį centrą su tarptautiniu Sa Carneiro oro uostu jungia metro linija, kuria važiavimas nuo centro iki oro uosto ar atvirkščiai trunka viso labo apie 25 minutes. Visos lankytinos vietos irgi daugiau mažiau koncentruotos viduryje, tad Porto yra puikus pėsčiųjų miesto pavyzdys.

Po trijų dienų Porto likome dviese, nes mūsų kelionės kompanjonai portugališkas atostogas pasirinko trimis dienomis trumpesnes už mus. Papildomą laiką skyrėme patyrinėti vietoves, esančias šiauriau ir į rytus nuo Porto.

Pirma nakvynė buvo šiauriau, Esposende miestelyje, kuris yra niekuo neišskirtinis ir pasižymi nebent tik upės ir vandenyno santaka, įsikūrusiame Mira Rio viešbutyje. Numeris buvo neblogas ir nebrangus. Pusryčiai galbūt galėjo būti geresni, bet mums tiko. Įsiregistravę apie vidurdienį, nusprendėme likusią dienos dalį skirti Bragai.

Braga yra nemažas miestas, apie 175 000 gyv., labiausiai žinomas dėl itin didelio skaičiaus bažnyčių, katedrų bei kitų religinių šventovių, kurių mieste priskaičiuojama, jei neklystu, virš aštuoniasdešimties.

Mūsų lankymosi metu mes savo nelaimei (o gal laimei) pataikėme į miesto šventę, „Romėnų dienas“. Kadangi Bragos senamiestyje senų bažnyčių yra tikrai daug, pilnas senamiestis žmonių, apsirengusių kaip senovės romos piliečiai ar gladiatoriai, gatvės prekeiviai, muzikantai ar šiaip žiopliai sukūrė labai įdomią aurą, bet tuo pačiu buvo gerokai sunkiau kažką pamatyt, na ir apskritai stumdytis minioje nėra mėgstamiausias mano užsiėmimas. Esant galimybei rekomenduočiau įtraukti šį miestą į maršrutą ne tik dėl simpatiško senamiesčio, bet ir lankomiausio Bragos objekto – Bom Jesus do Monte (Gerasis Jėzus ant kalno).

Bom Jesus siaurąja prasme yra ant aukštos kalvos stovinti bažnyčia su įspūdingais, zigzagu vedančiais barokiniais laiptais, kylančiais į viršų daugiau nei šimtą metrų, garsėjanti kaip piligrimystės vieta. Plačiąja prasme, Bom Jesus yra teritorija, sutraukianti gausybę tiek vietinių, tiek ir turistų, mat pati teritorija apima ne tik bažnyčią ir laiptus, bet ir greta bažnyčios esantį didelį parką, kuris yra mėgstama piknikų bei socializacijos vieta. Pati bažnyčia pasiekiama tiek sustojus apačioje, prie zigzaginių laiptų, tuo pačiu ir aikštelėje su panorama į visą miestą, tiek ir apvažiavus ratu ir sustojus parke. Tokiu atveju bažnyčia lieka jau šiek tiek žemiau.

Vaizdai aplink Bragą jau gan smarkiai pasikeitę nuo mums įprastomis tapusių lygumų: šiaurinė Portugalija labiau kalvota, ne taip tankiai apgyvendinta, daugiau miškų, tad pasikeitimas traukia akį. Sporto aistruoliams Braga galėtų būti įdomi architektūriškai unikaliu stadionu, kuris neturi šoninių tribūnų ir yra priglaustas prie didžiulio stataus šlaito. Būdama nuošaliau pagrindinių turistinių maršrutų Braga dažnai lieka pražiūrėta ir neatrasta, tad tikiuosi ši nedidelė informacija apie miestą paskatins keliautojus įtraukti šį miestą į savo maršrutą bent trumpam, nes jis to tikrai vertas.

Palikę Bragą, grįžome į savo viešbutuką, kuriame su kepta višta, pomidorais ir Raposeira šventėme Čempionų Lygos finalą.

Sekančios dienos galutinis tikslas buvo tarp vynuogyno, viduryje Douro upės slėnio, nuošaliau miestelių įsikūręs prabangus 5 žvaigždučių viešbutis, kaip tik mūsų vizito metu pasiūlęs akciją: numeris už neįtikėtinai mažą 42 eurų sumą. Douro upės slėnis garsėja puikiais vaizdais, tad buvom labiau nei patenkinti radę tokį gerą kainos ir kokybės santykį ir dar su puikiais vaizdais.

Pakeliui link slėnio užsukome į Guimaraes miestą. Tai istorinis miestas, kurio nemaža dalis įtraukta į UNESCO paveldą, bet kadangi šiek tiek taupėm laiką, nusprendėm po patį miestą nevaikščioti, o pasitenkinti tik dviemis gretimais esančiomis pilimis: dešimto amžiaus pilis, kurią dvyliktame amžiuje pirmasis portugalų karalius Alfonso Henrique dar šiek tiek išplėtė ir paskelbė savo rezidencija, ir penkioliktojo amžiaus Bragansos kunigaikščių pilis, kuri yra įspūdingo dydžio, o viduje įrengtas nemažas ir ganėtinai informatyvus muziejus, kuriame nemažai autentiškų eksponatų, pradedant gobelenais, baigiant kinišku porcelianu. Įėjimas į pirmąją pilį nieko nekainuoja, kažkiek kainuoja tik antroji,su muziejumi, bet šiuo atveju mums pasisekė, nes buvo sekmadienis, o kaip minėjau sekmadieniais iki 14 val. įėjimas į tokius objektus Portugalijoje – nemokamas. Bet kokiu atveju rekomenduoju bent jau abi pilis aplankyti, tai didingos, istorinės, gerą aurą turinčios pilys, kurias aplankyti bus įdomu kiekvienam.

Beje, šalia pilies esančiame parkinge pirmą kartą teko susidurti ir su Portugalijoje, ypač didesniuose miestuose paplitusia išmaldinio reketo forma, kai tau atseit siūlomos „parkavimo pagalbos“ paslaugos, už kurias po to ištiesiama ranka ir laukiama smulkių. Na, jei ta pagalba būtų tikrai aktuali, gal ir nebūtų gaila, bet kai didelėje, plačioje parkavimo aikštelėje stovi trys mašinos, o „asistentas“ tau maloningai rodo, kur yra laisvos vietos, ir traktuoja tai pagalba… Su asistentu kartu besitrainiojusi čigoniškos išvaizdos kūtvėla buvo itin nepatenkinta tuo, kad mes nieko nedavėm nei jai, nei parkavimo asistentui, todėl piktai beldė į langą ir net apsiputojusi kažką šūkavo. Turbūt prakeikė, bet kadangi prakeiksmais aš netikiu, tai nieko ir neatsitiko 🙂 Nemalonus incidentas, kuris sutepė puikius įspūdžius iš Guimaraešo, keista, kad nei valdžia nei policija nesiima veiksmų ir toleruoja panašius bomžų saviveiklos epizodus.

Iš Guimaraes patraukėme toliau į priekį, link slėnio ir mūsų viešbučio. Tikslas buvo atvykti ten popiet, nelabai vėlai, ir jau tik ilsėtis, ilsėtis, mėgautis aplinka, vaizdais, ir paskutinėmis atostogų dienomis, todėl pasirinkome tiesiausią kelią ir labai smagu, kad jis pasirodė labai vaizdingas, spalvingas ir malonus. Būsimiems keliautojams rekomendacija yra tokia: iš Bragos važiuoti į Guimaraes, iš Guimaraes sukti į N 101 kelią Mesao Frio kryptimi, o oš šio miestuko grįžti dar įspūdingesniu N 108 keliu į Porto. N 108 (o vėliau tiesiog 108) eina palei pat upę, slėniu, todėl visada būsite apsupti vynuogių, kalvų, upės ir žydinčių gėlių. Ir dar būtina paminėti, kad kelias itin serpantininis, tad nesitikėkit didesnio vidutinio greičio nei 35 km/h, ypač jei dar norėsite vietomis sustoti, pasigrožėti, pasifotografuoti – o tą daryti jūs, patikėkite manimi, tikrai norėsite, kadangi mano subjektyvia nuomone, Douro slėnis visoje Portugalijoje grožiu nusileidžia tik anksčiau minėtai pietvakarinei vandenyno pakrantei (nuo Sagrešo iki Setubalio).

N 101 kelias yra šiek tiek greitesnis, bet greičiau penkaisdešimties, na maksimum šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu juo irgi nelabai bus kur važiuoti. Be to, šiame kelyje nors ir nėra upės slėnio, yra kalnų slėniai, o tuo metu, gegužės gale, Portugalijoje buvo pats žydėjimas: žydėjo viskas, kas tik gali ir, atrodo, netgi tai, kas negali, pavyzdžiui kalnai. Iš tikro, aišku, žydėjo tik krūmai, bet kadangi jie žydi gausybe ryškiai geltonų žiedų, o visos kalvos apaugusios tais krūmais, nieko nuostabaus, jog gavosi įstabus optinis efektas – geltoni kalnai.

Atvykę į viešbutį niekur važiuoti nebenorėjome, mums gražu ir gera buvo ir tenais. Nors žemėlapyje mačiau, kad maždaug 25-30 kilometrų į rytus dar yra kaip itin graži ir vaizdinga vietovė pažymėtas Pinhao miestukas, į jį važiuoti patingėjome, tad atsiliepimų ar verta ten važiuoti ir kas ten gero iš kitų mytripsininkų lauksiu ir aš pats.

Tiesa, akmens į savo daržą viešbutis vistik neišvengs. Teoriškai visos viešbučio paslaugos, išskyrus SPA svečiams turėjo būti nemokamos, tiek pirtis, tiek sūkurinė vonia, tiek baseinas. Na, nusprendėmė nueiti pasiplaukioti. Prie durų pakabintas ženklas, kad plaukioti baseine galima tik su plaukimo kepuraitėmis. Kagi, žingsniuoju atgal į numerį. Kepuraičių, aišku, nėra. Žingsniuoju į registratūrą, kepuraites duoda, palinki geros dienos. Išsiregistruojant už kepuraites nuskaičiuoja po keturis eurus už vienetą. Taigi, viešbutis, kuris teigia, kad paslaugas teikia nemokamai, vistiek apmokestina tas paslaugas ir net nesiteikia apie tai informuoti svečių. Na, tikrai labai nesolidu kaip 5* viešbučiui, net ne piniguose išleistuose esmė, o komunikacijos su svečiu trūkumas.

Gerai, kad bent vakarienė viešbučio restorane buvo pavykusi ir skani. Kadangi artimiausias miestelis buvo už bene dvylikos kilometrų, nusprendėme, kad neverta vargintis kažkur važiuojant ir rezervavome staliuką vietoje. Maistas buvo puikus, vietinis vynas geras, aptarnavimas superinis, tad nors vienoje vietoje viešbutis ir užsidirbo minusą, kitoje vietoje gavo pliusą.

Šia malonia gaida pasakojimą reikia traukti link finišo, mat kitą dieną tiesiog grįžome jau aprašytu 108-uoju keliu į Porto, apsistojome niekuo neišskirtiniame, visai vidutiniškame viešbutyje, krovėmės daiktus, pirkom lauktuves, gražinom mašiną ir ruošėmės skrydžiui namo.

Bendrai paėmus, Portugalija nėra labai brangi šalis, daugumos maisto produktų kainos yra panašios į lietuviškas kainas, vieninteliai produktai kurie tikrai pastebimai brangesni nei Lietuvoj yra duona ir bandelės, kavinėse ar restoranuose papietauti galite tikėtis nuo maždaug 8-10 eurų, vairuoja portugalai normaliai, to stereotipinio pietietiško chaoso keliuose nėra, angliškai susikalbėt nepavyko tik keliais atvejais, taigi tokie atvejai yra tikrai nedažni, šalis graži, pamatyti yra ką, veikti yra ką.. O viskas kitkas priklauso tik nuo norų ir galimybių.

Šiek tiek apie kainas:

Midijos – 1,5-2 eur./kg.
Krevetės – 6-9 eur./kg.
Šviežia skumbrė – 4 eur./kg.
Šviežias jūrinis ešerys – 6eur./kg.
Tuno file – apie 10 eur./kg.
Vynas nuo 1 eur./but., geresnis – nuo maždaug 3eur./but.
Alus – 0,7-1 eur./but.
Benzinas – 1,55-1,65 eur./L.
Vytintas kumpis – 4-6 eur./kg.
Papajos – 3 eur./kg.
Švieži apelsinai – 2-2,5 eur/ 5kg.
Duona – 1,5-2 eur./~0,5kg.
Portveinas – nuo 3eur./but.
Vakarienė 5* viešbutyje dviems su starteriais, karštais patiekalais ir vynu (2 but.) – 60 eur.
Vakarienė restorane Porto keturiems su starteriais, karštais ir daug vyno – 75 eur.

Desertui – šiek tiek kulinarinės Portugalijos.

Gamybos procesas „psichotropinės kaldrytėse” įsibėgėja..

..o jo rezultatas – risotto su jūros bjaurybėmis 🙂

Gindžos asorti

Proceso pradžia..

vidurys..

ir rezultatas.

Rezultatas iš arčiau.

Amžiną šlovę šis produktas pelnė dėl itin įspūdingo pavadinimo

Krevetės. Beveik kasdieninis maistas.

Alus ir naminiai čipsai Cafe Majestic’e Porto.

Puikiausia vakarienė viešbučio numeryje Čempionų lygos finalo proga

Rokforo sūriu užkeptas jautienos steikas

Aštuonkojis

Menkė su bulvėmis ir grietinėle. Bene labiausiai panašus į tradicinį portugališką patiekalas.

P.s. – kodėl „septyni veidai“? Todėl, kad. Iš tikro, tai šalis tokia daugialypė ir įvairiapusiška, kad ir septyniolika vietoj septynių tiktų.