Seišeliai – kelionė pramintais takais II dalis

Šeštadienio vakarą išsiruošėme pasižmonėti į sostinę Viktoriją. Ne nu mes žinojome, kad ten ne Ibiza, bet ten stovint Viktorijos centre šeštadienio vakarą apie 20:00 valandą (temsta 18:30 val.) norėjosi šaukti: „Eiii, liūūūdiii“. Apsukę ratelį Viktorijoje galvojame, na gerai, važiuojame į Beau Vallon (labiausiai apgyvendinta turistais vieta visoje saloje), ten jau tikrai bus kažkas. Dar stabtelėjome Viktorijoje pasitikslinti, ar teisingai važiuojame. Toks vyrukas prišokęs prie mašinos patvirtino, kad teisingai važiuojame ir labai parekomendavo užsukti į klubą, va čia, šalia, Barrel, kur jis ir dirba. Tas „klubas“ mums pasirodė kaip koks lauko paviljonas su keliomis bačkomis lauke bokalams pasidėti ir nuvažiavome galvodamos, kad čia gal nekažką toks klubelis. Beau Vallon‘as yra maždaug 4 km nuo Viktorijos, anapus kalvos, tačiau važiuojant automobiliu dėl nesibaigiančių namų net neina suprasti, kur baigiasi Viktorija ir prasideda Beau Vallon. Ten atvažiavus, kurį laiką važinėjomės negalėdamos suprasti, kuri čia vieta čia galėtų būti labiau centras, nes tiesiog eina namukai po namukų ir tiek. Pasirinkome posūkį „To the beach“ – toje gatvėje jau buvo keletas restoranų, tiesa tokių pat apytuščių (o juk šeštadienio vakaras!). Palikę automobilį, nukeliavome pėsčiomis „Beach“ kryptimi. Ten jau buvo daugiau šurmulio, tiesa, jis sklido nuo automobilių su atviromis bagažinėmis, prie kurių Bob Marley išvaizdos jaunuoliai ir šiek tiek merginų bendrauja, linksminasi, geria alkogėrimus, butelius išsirikiavę čia pat ant automobilių. Mes nugirdome rusiškai kalbančią moterį ir pakalbinę ją sužinojome, kad čia tų linksmybių maždaug tiek ir yra kiek jau pamatėme. Yra trys klubai visoje saloje: 1 čia – Tequila, 2 netoli mūsų namų – Katiolo, 3 – dėmesio! – Viktorijoje, bene geriausias, autentiškiausias, kur linksma ir daugiausia vietinių žmonių, bet mums blondinėms be palydos geriau vienoms neiti, taigi tas pats Barrel, kurį prieš pusvalandį išbrokavome. Va jums ir prašau :). O šiaip, tai yra ramaus poilsio salynas, sulig tamsa žmonės pasislepia savo namuose, todėl jaunimas, kuris nori linksmintis, dažnai tai daro tiesiog gatvėse, kaip mes ir pamatėme. Ji pati maskvietė, čia atvykusį pas vietinį boyfriend‘ą, dar papasakojo apie vietinių ypatumus – apie tai, kad jie nelabai linkę kažką dirbti, jei turi galimybę, linksminasi, nedirba, gyvena išlaikomi pašalpų, o laimingieji – išlaikomi turtingų moterų turisčių. O kai prie mūsų kompanijos prisijungė jos boyfriend‘as, mes supratome, kad ji yra gyvas savo pasakojimo pavyzdys :). Tačiau nepaisant visko, smagiai pabendravome su jų kompanija, nes bekalbant prisijungė daugiau žmonių, beplepėdami visi parėjome iki mūsų automobilio ir mes išvykome atgal link Viktorijos.

Viktorijoje visgi nutarėme pavakarieniauti restorane prie Viktorijos centre esančio laikrodžio, kuris yra Big Beno kopija. Čia bevakarieniaujant aš apturėjau „kavos patirtį“, kai paprašiusi juodos kavos gavau tikrai juodos Nescafe, kuri, be kita ko, kainavo visus 10 Lt. Taigi kai kitą kartą, apsilankę Four seasons, mes restorane užsisakėme kavos, aš jau net leidau sau pasitikslinti, ar čia tikra kava. Ten jau buvo tikrų tikriausia su nuostabaus skonio sviestiniu sausainuku :).

Beje apie minėtąją kepyklėlę prie mūsų namų. Na tikrai, ir Lietuvoje yra nuostabių kepinių, bet ten… tokie sviestiniai dauguma, na tiesiog tirpsta burnoje. Mes su drauge ten lankėmės kasdien, dažniau rytais, nes pastebėjome, kad ypač bandelės yra skaniausios ką tik keptos. Tai mes papusryčiavę ten prisistatydavome apie 9:30 val., kai dar durys būdavo uždarytos. Pabeldus visada įleisdavo ir prisirinkdavome dar karštų skanėstų. Vieną rytą draugė išėjo bandelių ir jau labai ilgai negrįžta. Mane jau ėmė imti nerimas, nes ten vaikštinėti ir tiek sugaišti visai nėra kur, o karštis kadangi didelis, gal kas negero atsitiko, beropojant į mūsų aukštą kalną. Grįžta pagaliau visa švytinti: „Laukiau, kol iškeps“ :).

Sekmadienį vėl patraukėme į vakarinę pakrantę, šįkart jau Montagne Posee keliu. Kelionė panaši, kaip ir Les Cannalles keliu – gražūs kelio vingiai, žydinčios gėlės, žydintys medžiai prie sodybų, sultinga žaluma, šiek tiek daugiau lygumų, kur matėme šiltnamių, daržų, netgi tokią nemenką pievą, nutryptą. Atrodė, kad ten visai neseniai karvių nuganyta. Kodėl nusistebėjau? Todėl, kad karvių, lygiai dvi, matėme tik vieną kartą, o pieno produktų parduotuvėje beveik visai nematėme. Pačios blynus kepėme su kažkokiu JAE gamintu pieniuku, lyginant su kuriuo, mūsų MŪ, tai kaip ką tik pamelžtas karvės pienas :). Kadangi sekmadienio rytas, pakeliui sutikome nemažai pasipuošusių žmonių, beinančių iš bažnyčios, užsukančių į parduotuvę ir po to, su visais pirkiniais judančiais link namų. Man tai labai priminė lietuvišką kaimą vasarą – ir žmonės tokie patys (na išskyrus tai, kad ten odos spalvų visa gama), ir ritualai tie patys, ir saulėtas vasariškas rytas toks pat kaip Lietuvoje. Pasiekę vakarinį krantą maždaug ties Anse Boileau, įvykdėme kitą šių atostogų norą – paragauti kokoso sulčių. Ten prie pliažo sutikome du „pirklius“, pasidėjusius ant nedidelio staliuko kelias kekes bananų ir keletą kokosų. 10 Lt ir riešutukas buvo prie mūsų akių atidarytas. Kadangi atidaryto procesą filmavau, tai net buvo įsmeigę raudoną dirbtinį gėlės žiedą, kad egzotikos būtų pilnas komplektas, kurį, baigus filmavimą, mikliai atsiėmė. Na ir mes atsiėmėme kokosą, nubridome smėliu, prisėdome ant gražaus akmens ant kranto ir norą įvykdėme. Ką aš žinau… aš matyt kažko kito tikėjausi, skonis kaip lietuviškos sulos, dar neaišku kas skaniau, na bet pliusiuką užsidėjome.

Važiuodamos į šiaurę vakariniu krantu, pasiekėme pliažą prie Ephelia resort ir ten įsikūrėme daliai dienos. Gražus krantas, nedidelis pliažas, vandens pramogos, dideli medžiai, teikiantys pavėsį – puiki tinginystė ir vertas dėmesio dar vienas pliažas. Suvalgę savo vaisių kokteilį, apėję gražius krantus, patraukėme Sans Souci keliu link Viktorijos. Važiuojant šiuo keliu, pasieki vieną aukščiausių salos taškų, iš kurio atsiveria nuostabi panorama į pietvakarinį salos krantą. Bet ilgai neužtrukome, nes šios dienos tikslas – Beau Vallon, nes sekmadienis, o ten sekmadienį didelis piknikas per visą pliažą.

Taigi, šįkart pamatėme Beau Vallon dienos šviesoje. Buvo pavakarys, tai piknikas gal jau nebe toks gausus, bet viename kioske nusipirkome puikaus red snaper (labiausiai vietinių vertinama balta žuvis), vėlgi su ryžiais, minėtomis ropinėmis salotomis ir čili (tradicinis rinkinukas) ir labai skanaus bananų pyrago. Su visu gėriu įsitaisėme pliaže. Suvalgę „karštą“, labai užsinorėjome kavos, bet nei viename aplinkiniame restorane nebuvo tokios „take away“ opcijos – blogai ten pas juos su ta kava, tai nubėgau į artimiausią parduotuvę ir nusipirkau ko radau – jų vietinio Sey Brew alaus. Buvo visai skanu su bananų pyragu ir priminė studijų laikus, kai mėgavomės tortu, užgerdami alumi. Beje, Sey Brew labai malonaus skonio vietinis alus. Nesu didelė mėgėja, bet man patiko. Ten pat radau kelis nardymo paslaugų teikėjus, tai su vienu susitariau, kad ryt atvyksiu plaukti snorkelinti į Marine national park, nes buvo rekomenduota, kad ten labai gražu.

Kitą rytą, atsibeldėme tokį kelią ir teko pabučiuoti spyną – jokių pėdsakų, kad kažkas ruoštųsi plaukti, arba būtų išplaukę (pvz. palikti automobiliai, kaip mūsų) – nebuvo. Nu ir galvojame, bala nematė, laiko dar yra, spėsime tai padaryti Anse Royale. Ir kad jau buvome tame krašte, nutarėme apvažiuoti visą šiaurinį iškyšulį. Ten prie Glacis mus sustabdė dvi policininkės. Labai atsiprašinėdamos pasakė, kad tai tik visiškai eilinis patikrinimas, paklausė, kur mes čia saloje gyvename (beje labai tradicinis klausimas – kiekvieną kartą to klausdavo ir į kvitą šią info įspausdindavo, kai keisdavome valiutą), pakikeno, bebandydama perskaityti mano lietuvišką pavardę, ir maloniai atsisveikino. Bene šiauriausiame taške radome labai gražų pliažiuką, su Seišeliams charakteringais akmenimis pakrantėje ir ten praleidome keletą valandų, kas skaitydama knygą, kas besimaudydama ir stebėdama krabų gyvenimą ant uolų. Ten pagaliau pamatėme tai, apie ką buvo pasakojusi Sabrina – pliažo policininką, šiuo atveju policininkę. Kurios darbas – perspėti turistus nepalikti daiktų be priežiūros ir saugoti juos nuo vagiukų, vis dar pasitaikančių ir galinčių pačiupti atsipalaidavusių turistų daiktus. Koks valstybės noras visomis išgalėmis saugoti šalies reputaciją, kad ten tokiame mažame pliažuke, išlaiko visą darbuotojo „etatą“! Iš ponios policininkės mes sužinojome, kad esame Carana pliaže (nors iš Giedriaus nuotraukų sprendžiant, panašu, kad čia jo minėtas North East point). Na ir kai jau nutarėme, kad gana čia kaip plekšnėms gulėti, prisiminėme, kad būtų labai gerai suspėti Viktorijoje į turgų, kur yra žuvies ir, tikėtina vaisių su daržovėmis, nes mums dovanotos vaisių ir daržovių atsargos jau visai baigėsi, o tuose „indiškuose“ supermarketuose prie namų nieko beveik nėra. Na žuvies turgus gal tikrai nepaliko įspūdžio, kaip ir Giedriaus minėta. Man turbūt labiau patiko tas minėtas mini turgelis Anse Royale visai palei kelią. Na bet, kadangi atvykome – nusipirkome dvi barakūdas – draugė labai norėjo paragauti, kainavo 8,5 Lt – sočiai vakarieniavome dvi dienas. Na ir tada su skaudančiomis širdimis pasukome vaisių-daržovių link. 4 pomidorai – 10 Lt, visos kitos daržovės panašiai, užtat 8 grieko verti mangiukai – 5 Lt (nors čia kompensacija :)). O grįžę namo radome vėl atnaujintas daržovių ir vaisių atsargas iš šeimininkų ūkio – gerai, kad turguje taupėme ir daug nepirkome :).

La Digue sala. Kad ir kokia graži Mahe sala, kurioje gyvenome, bet mano pagrindinis tikslas buvo aplankyti trečią pagal dydį Seišelių salą La Digue, kuri turi labiausiai fotografuojamų pliažų pasaulyje titulą, bei aplankyti gražiausia tituluojamą pakrantę Anse Source D‘Argent. Salą galima pasiekti keltais Cat Cocos arba sraigtasparniu. Na į sraigtasparnį aš kažkaip nepretendavau, tad pasidomėjau keltais. Į La Digue kartą per savaitę galima pakliūti tiesiogiai, bet buvimo laikas ten gana trumpas, tad patogiausia ten yra keliauti per Praslin salą (1 val. apie 50 km) ir ten persėsti bei dar 15 min. plaukti į La Digue. Malonumas tai nėra pigus, nes vien bilietas iki Praslin į abu galus kainuoja apie 120 eur, o dar iki La Digue, o dar dviratis (nes ten taip keliaujama) ir įėjimas į nac. parką, per kurį pasiekiamas Anse Source D‘Argent. Bendroje sumoje tai tikrai būtų siekę 150 eur. Na bet ką darysime, buvome beperkančios, bet kadangi Viktorijoje Cat Cocos ofise pietavo vienintelis darbuotojas, sugebantis priimti atsiskaitymą kortele, tai mergaitė mus nukreipė į prie Big Beno esantį Creole agentūros ofisą ir ten mums pasiūlė visų mano išvardintų paslaugų paketą net su mūsų atvežimu nuo pat namų už 110 eur. Nu kokia laimė, kad ten toks ribotas specialistų, gebančių dirbti sudėtingais kredito kortelių nuskaitymo įrenginiais, kiekis!

Salai aplankyti turėjo laiko berods nuo 9 val. iki 16 val.

Atvykę gavome dviratukus, tokius truputį pavargusius (nelengva buvo minti į kalveles, dar aišku ir dėl karščio) ir žemėlapius – ir prašau – į kelią. Įdomi dviračių sistema. Kai gauni dviratį, niekur už nieką nepasirašai. Keliauji per salą, palieki kur nori, grįžti, važiuoji toliau, parvažiuoji – tiesiog priduodi. Kai pasitikslinau, ar niekas nepaims (lietuviška savisauga :), sako, nieko – jei savo nerasite, imkite bet kokį kitą, sala nedidelė, niekur nedings – o savininkai atsirinks tarpusavy kur kieno dviratis! Kaip jums – ar matote, kur Zuoko vizija veikia!!! Reiškia nesapnavo žmogus, taip būna pasaulyje :). Tiesa, yra dar viena turistų transporto priemonė šioje saloje – medinis vežimas su stogu, traukiamas karvės. Ar ten buvo tikrai karvės ar karvinai, mes labai neapžiūrinėjome, bet kad per tokį karštį baisiausiai sunku joms/jiems tą vežimą traukti į kalniuką, tai atkreipiau dėmesį, nes traukė, o seilės taškėsi į visas puses.

Bet sala išties nuostabi. Bent jau aš visus tuos Seišeliams charakteringus vaizdus, kurių be galo daug buvau prisižiūrėjus internete, ten ir pamačiau. Desertui palikome Anse Source D‘Argent, kuris pasiekiamas per L‘Union parką (įėjimas mokamas). Paskui pamačiau, kad, jei parkas nedomina, tą pliažą galima pasiekti ir nemokamai, važiuojant nuo Grand Anse pusės – yra nuorodos. Mes gana nusiplūkėme, bekeliaudamos į Grand Anse, kad ir nedidelė ta sala, bet kadangi dviratukas mynėsi ne taip lengvai, o važiuoti gi teko ne lygumomis, tai jau kai visai buvo apleidę jėgos – o dangau – privažiavome vietą, kur labai malonus žmogus spaudžia sultis iš visokių visokiausių vaisių. Prisidėjęs ant stalo didžiulę galybę visokiausių vaisių, tu išsirenki ko nori, o tada jis iš šaldiklio ištraukia atvėsintus nuvalytus tavo pasirinktus vaisius ir spaudžia su didžiuliu atsidavimu, pasišvilpaudamas. Skonis ir atgaiva nuo atvėsintų vaisių – sunku apsakyti – atrodė, kad visos jėgos grįžo ir dar su kaupu :).
Taip be problemų pasiekėme Grand Anse.

O štai išsvajotas Anse Source D‘Argent.
Buvau šiek tiek nusivylusi, kai jį pasiekiau, nes niekaip nesimatė to, ko tikėjausi, bet bridau gilyn ir gilyn, kol pagaliau pamačiau tai, ko ieškojau:

L‘Union parkas – mažai mes jam turėjome laiko, tad mes jį tiesiog pravažiavome. Patraukė akį karvė pririšta prie tokio tarsi kuolo, kurį eidama ratu ji turėtų sukti kažkokias girnas. Na ir tiesa – ji mala kokoso riešutų minkštimus, iš kurių spaudžia kokosų aliejų. Ten to aliejaus mes ir nusipirkome.

Ką daryčiau kitaip La Digue. Praleisčiau ten bent dvi dienas, kad nereikėtų skubėti, nes tuo, ką ten matai, reikia mėgautis. La Digue gamta yra unikali – nemažai unikalių augalų ir gyvūnų (endemikų), tai galima pamatyti keliaujant su individualiu gidu, su kuriuo miškų-kalnų takais galima aplankyti visus gražiausius, unikaliuosius šios salos pliažus: Anse Source D‘Argent-Anse Marron-Anse Cocos. Kelionė buvo nuostabi :).

Atsibundam vieną rytą, o gi už lango vėžlys vėžlinėja. Galvojame kaip-iš kur? Mūsų namų (šeimininkų ir mūsų) teritorija aptverta mūrine tvora, kaip jis čia pateko? Vakare klausiame Jojo – ar jūs žinote, kad jūsų kieme vėžlys – sako jo, mes 5 turime :). Baigėsi kriminalas neprasidėjęs :).

Kažkelintą dieną mes pasigedome lietaus. Sabrina paaiškino, kad pavasario metas yra bene karščiausias ir sausiausias. Bet lietučio vistiek sulaukėme – lijo vieną dieną bent kelis kartus, bet gaiviau nuo to nelabai pasidarė – tą dieną skyrėme pirkiniams-suvenyrams. Tuo pačiu aplankėme ir Edeno salą, tiek kiek galima jos aplankyti – prekybos centrą ir jachtų prieplauką. Dar kartą pazirsiu dėl kainų – suvenyrai irgi nepelnytai brangūs, elementariausių magnetukų kainos prasideda nuo 15 Lt. Daugiau nezirsiu :).

Dar vienas pliažas, kuris nusipelnė dviejų apsilankymų (be Anse Petite prie Four seasons viebučio), tai Baie Lazare. Iš pradžių, kai atvykome, pasirodė, kad labai šiaip sau vieta – didelis smėlėtas pliažas, gana plačiai per potvynį užneštas pridraskytais vandens augalais, kol nepamatėme dešiniau esančių akmenų, uolų, ar kaip jas pavadinti.

Ideali vieta tinginystei – uolos, užutėkiukai tarp jų, atrodo, kad gali įsitaisyti vandenyje patogiai ir ten leisti visą dieną. Kiti taip ir daro – apsivelka marškinėlius ilgomis rankovėmis, kad pečiai vandeny nuo saulės nenukentėtų, taip ir leidžia laiką bendraudami gaiviai vandenyje. O kad saulutė nekankintų krante, galima va taip įsitaisyti po didele uola :).

Abu kartus sutikau tą patį jaunuolį su aštuonkojų laimikiu. Antrąjį kartą spėjau pakalbinti. Papasakojo, kaip juos gaudo ir kaip po to skaniausia gaminti. Draugiškas jaunuolis – matėsi, kad pats labai patenkintas savo laimikiu.

Kalbant apie „žuvies planą“. Įvykdėme jį su kaupu, nes valgėme kiekvieną dieną, kartais net po du kartus. Vieną vakarą Jojo atnešė 4 grūperius (grouper) – išvalytus, be žvynų, beliko tik galvas nukirsti. Įsivaizduokite, kiek valgėme – vienam vakarui gausiai vakarienei užtekdavo vienos žuvies :). Su troškintais baklažanais, cukinijomis ir šviežių daržovių salotomis… ir taip kasdien… mmm :). Netikėjau, kad man taip gali atsitikti, bet grįžus į Lietuvą, kokias dvi savaites žuvies nenorėjau :).

Dar apie vietinius „skanėstus“. Mums labai patiko vietinis Takamaka romas. Jo, tiesa, yra keletas rūšių. Mums patiko rudasis – su kola, vietinėmis citrinomis, ruduoju cukrumi… mmm, puikus desertas vakarienės pabaigai :).
Priešpaskutinį vakarą buvome pakviestos į Sabrinos ir Jojo namus vakarienei su šeima. Jojo buvo pažadėjęs red snaper (minėta jų labiausiai vertinama žuvis) ta proga. Dieną matėme, kaip darbininkas ilgai ir kruopščiai kepė kieme ant grotelių šią žuvį, apteptą česnakų ir imbiero tyre. Tą receptą Jojo buvo mums minėjęs ir anksčiau, kad žuviai kepti pakanka druskos, pipirų ir minėtos tyrės. Tikrai buvo labai gardu, o kadangi ją kepė labai ilgai, ji gavosi tokia pusiau kepta, pusiau rūkyta. Nepakartojama. Mes ta proga radome Viktorijoje vokiško Riesling vyno – na vis kažkas arčiau lietuviškų lauktuvių, pasiėmėme Tūkstantmečio Lietuva rankų darbo šokoladinių saldainių, kuriuos specialiai vežėm lauktuvių, ir išsiruošėme į svečius. Puikus vakaras, maloni kompanija, malonus prisiminimas.

Sabrina gal šiek tiek santūresnė, bet visada mielai atsakydavo į visus klausimus, padėdavo kur reikia paskambinti, viską suderindavo. Jojo, kadangi beveik visada pataikydavo grįžti iš darbo, kai mes ilsėdavomės terasoje, visada prisistatydavo aptarti mūsų dienos nuotykių ir atsakyti į kitus klausimus, kurių nespėdavome užduoti Sabrinai. Pamatęs, kad mes nuolat „kavinamės“ su vietinėmis bandelėmis, vieną vakarą mums atvežė vietinių skanėstų (kurių neįsigysi parduotuvėje). Tokių panašių į mūsiškus žagarėlius, tik pagamintus iš ryžių miltų, cukraus bei irgi virtus riebaluose. Buvo miela :).

La Jardin Du Roi (La žardyn diurua). Jojo labai rekomendavo ten apsilankyti. Tai buvę kažkokio turtingo žmogaus sodai, dabar įvardinami kaip prieskonių sodai. O šiaip yra dalis tropinio miško, dalis sodo, kuriuose eidamas su žemėlapiu, gali rasti numeriukais sužymėtus augalus, o žemėlapyje gali pažiūrėti kas tas toks. Tiesa, miško dalyje mes pasigedome nemažai objektų, tiksliau objektai gal ir buvo, bet numeriukų – nelabai. Sodo dalyje jau tikrai kur buvo akis paganyti – ananasai, bananai, medvilnės medžiai, jack fruit, karambola ir daug kitų vaisių ir gėlių. Tiesa dėl karambolos (arba star fruit). Man šį vaisių buvo tekę ragauti Lietuvoje, kaip kokteilio papuošalą. Skonis – toks rūgštus skystimas. O ten, pasilindę po karambolos medžiu, radome du prinokusius nukritusius vaisius, kuriuos, aišku, paragavome. Gaila, kad nebuvo, kas nufilmuoja, kaip mes ten abi garsiai šliurpėme tuos sultingus vaisius, pasilindę po krūmu, kaip kokie neklaužados vaikai, kuriems jokiu būdu neleista to daryti :). Skonis skyrėsi… švelniai tariant :). Ten mes pamatėme ir Coco du mer, įpatingąjį, jų vertinamą ir branginamą riešutą. Šis riešutas panašus į paprastą kokosą, tik yra tarsi sulipę du į krūvą. Mes ilgai stebėjomės, kas tas yra, nes visur matėme daug suvenyrų, kurie mums atrodė, kaip plaučiai kartu (kaip iš anatomijos vadovėlio) arba, atsiprašau, kaip moteriškas užpakaliukas :), o čia pasirodo, žymusis Coco du mer. Natūraliai jie auga Praslin saloje, o Mahe yra čia ir dar botanikos sode prie Viktorijos. Jie naudojami farmacijoje, o daugiau, atsiprašau, bet nepamenu kur. Tačiau tokį riešutą sugadinus/suvalgius ar kitaip „pasisavinus“ galima sėsti į kalėjimą. Jei tokį medį augini savo kieme, turi deklaruoti. Jei tokį riešutą ketini išvežti iš šalies, turi deklaruoti.

Mums tas sodas išties patiko, dar ir dėlto, kad jis išsidėstęs ant kalno su gražiu vaizdu į vandenyną ir su Anse Royale salele.

Ką dar? Dar su smagia kompanija teko plaukti snorkelinti prie Anse La Mouche. Kadangi Beau Vallon‘e kažkas mane suviliojo ir paliko, tai aš nuėjau į savo mėgiamą Anse Royale (nes gi girdėjau, kad ten irgi gražu). Bet pasirodo, kad ten tik užsisakai, o pats veiksmas vyksta iš Anse La Mouche. Na koks man skirtumas kur, kai aš tai darau tik antrą kartą gyvenime! Mergaitė paaiškinimo, kad, priklausomai nuo oro, yra keletas vietų, kur plukdys, bet iš esmės tai yra keletas minučių atstumu nuo kranto. Bet atsitiko taip, kad su mumis kartu plaukti turėjo mergaitė, kuri gyvena Four seasons viešbutyje, tai mes plaukėme jos pasiimti ten ir man teko puiki proga pamatyti tą vietą trečią kartą, tik šįkart jau iš vandenyno pusės. Puiki ekskursija, skriejant per bangas nuostabiomis Mahe pakrantėmis su labai linksmais nardymo-snorkelinimo instruktoriais. Vos tik sulipus į laivą, jie išsmalsavo kas-iš kur-kur gyvena. Viena iš mūsų buvo mergina iš Kempinski viešbučio, ir čia jai ne atostogos, nes ji yra Kempinski SPA vadybininkė, o komandiruotė! Ji atvykusi iš Šveicarijos. Mes visi su baltu pavydu pasidžiaugėme, koks fainas jos darbas. Paskui išplaukėme, skriejame per bangas sutūpę laivo pirmagalyje, o vienas iš instruktorių ir klausia: „O kaip jums mūsų ofisas, ką?“ 🙂 Net susimąstai akimirkai, kam geriau; „kempinskei“ ar jiems :). Nuleidome inkarą Anse Government. Ką aš žinau, man tai labai gražu buvo! Kainavo 25 Eur.

Paskutinį rytą atidavėme mūsų Kia, laimingai nugyvenusią su mumis 9 dienas ir buvome nusiteikę į Anse Royale pliažiuką vykti autobusu. Bet auto vyrukas mus mielai ten pavėžėjo. Jojo buvo minėjęs, kad per atoslūgį galima nubristi į tą gražiąją salelę, esančią prie Anse Royale pliažo. Tai aš bristinai-plauktinai taip ir padariau, aplenkdama jūros ežių susibūrimus. Kaip gerai, kad vanduo taip gerai permatomas. Grįžome autobusu.

Vakare susidėjome daiktus ir Sabrina su Jojo mus išvežė į oro uostą, išbučiavo ir paleido. Nu garbės žodis, kaip pas giminaičius buvome!

Beje linkėjimai Omniteliui – no service! Buvome gerokai nustebę – gi ne toks jau pasaulio kraštas. Gerai, kad turėjome ir kitą ryšį.

Kaštai 1 keliauninkui:
Aviabilietai – 1705 Lt
Autobusų bilietai, keičiant oro uostus Paryžiuje ir Londone – 200 Lt
Namas (10 naktų) – 1125 Lt (650 eur/2 asm.)
Automobilis (9 dienos) – 535 Lt (310 eur/2 asm.)
Plaukimas į La Digue – 380 Lt (110 eur)
Snorkelinimas – 87 Lt (25 eur)
Benzinas – 147 Lt
Maistas, lauktuvės, kt. – 520 Lt

Tai tikras rojaus kampelis, tas tiesa ir nesvarbu, kad čia neva tai guodžiausi dėl kainų, informacijos dėlei, tačiau tai, ką ten pamatai, atperka viską viską. Linkiu visiems nepakartojamų įspūdžių ir gero poilsio, pasirinkusiems keliauti į šį kraštą.