Seišeliai – kelionė pramintais takais I dalis

Kadangi gūdžiais žiemos vakarais labai mėgau paskaityti įvairius keliautojų pasakojimus mytrips.lt, tai buvo labai paprasta apsispręsti, kaip elgtis, kai staiga atradau patrauklų pasiūlymą skrydžiui į Seišelius. Aš iš tų, kurie mėgsta padaryti namų darbus prieš keliaujant, tad perskaičiusi Giedriaus-Zabo pasakojimą (mytrips.lt tema Seišeliai) apie jo ir jo šeimos atradimus šiame gražiame pasaulio krašte, jaučiausi viską žinanti, o mano draugei padėjo apsispręsti Giedriaus aprašytas rubuilių, gyvenimu patenkintų bandelių pardavėjų „vaizdas“ akyse. Stengsiuosi labai nekartoti, to, kas jau paminėta Giedriaus pasakojime.

Na ir atėjo lauktoji kovo 13. Tiksliau pirma atėjo kovo 12, kai dėl staiga pasirodžiusio sniego buvo uždarytas Frankfurto oro uostas ir dalinai neveikė Šarlio De Golio oro uostas Paryžiuje, iš kurio mes turėjome išskristi. O mums dar iki Paryžiaus nusigauti, kuriame, anot žinių, eismas paraližiuotas, viskas vyksta labai lėtai… Viskas skambėjo taip, kad klausant atrodė, jog net keleiviai traukiniuose beveik prišalę prie kėdžių… Atsibudau ryte, saulutė šviečia – jau geras ženklas, užeinu į www.vno.lt ir oba! – lėktuvas iš Paryžiaus, kuris turi mus skraidinti į Paryžių, atšauktas… va tada tai visos blusos apmirė!!! Puoliau skambinti į Ryanair: „Taip, lėktuvas neatskrenda“, „Taip, bus kitas lėktuvas“… na ir tada vėl staiga pastebėjau, kad saulutė šviečia :).

Mūsų skrydis buvo Vilnius-Paryžius-Abu Dabis-Mahe, atgal Mahe-Abu Dabis-Londonas-Vilnius. Skraidinti turėjo (na išskyrus tas atkarpas iki Vilniaus) JAE Etihad Airways. Paguglinusi supratau, kad skridimas su šiomis avialinijomis bus dar viena įdomi kelionės patirtis. Nedaug skraidau tarpžemyniniais maršrutais, o su tokiomis tai dar ir visai skridusi nebuvau. Na vau… kaip mano draugė pamačiusi pasakė – egzotika prasidėjo jau Paryžiuje. Kalbu apie viską – aptarnavimą, maisto kiekybę-kokybę – na mes ten kaip nuo grandinės nutrūkusios viskuo žavėjomės, o labiausiai stiuardesėmis – jų rytietiška išvaizda ir uniformomis – paguglinus galima jas rasti, jos lygiai taip ir atrodė realybėje.
Abu Dabyje tarsi nieko ypatingo neįvyko – didelis oro uostas, modernus, kaip ir ta mažutė dalelytė Abu Dabio, virš kurios praskridome.

Vos tik spėjome nueiti nuo išlipimo vartų iki įlipimo, tai jau ir laipino. Labai geri skrydžio laikai gavosi su šiuo „open-jaw“ skrydžiu. Kadangi aš iki šiol nežinojau, kas tas yra „open-jaw“, tai pakomentuosiu ir jums. Tai yra, kai išskrendi iš vieno oro uosto, kelionę baigi kitame. Taigi mes pradėjome Paryžiuje, o baigėme Londone.

Privažiavę lėktuvą Abu Dabyje pamatėme, kad mus toliau skraidins nebe Etihad, o air Seychelles. Nu ką jūs – vėl egzotika, stiuardesės-kreolės, labai gražios uniformos – tokie gražūs spalvingi bantai po kaklu – tiesiog iškarto atostogų emocija, lėktuve muzika – kreolų estrada, kaip „Duokim garo“, tik kreolų kalba. Labai smagiai nuteikė, nesvarbu, kad po to, sulaipinti į lėktuvą, prasėdėjom tris valandas, kol išskridom. Bet kartoju – nesvarbu! Svarbu buvo, kad po 26 val. kelionėje pagaliau atskridom. Kaip ir tikėta, pasitiko Sabrina. Pamiršau paminėti, kad po neilgos rinkos analizės, nutariau, kad geriausias sprendimas yra apsigyventi ten, kur gyveno Giedrius su šeima – Fran‘s holiday cottage – ir niekada to nepasigailėjome. Taigi pasikeitėm biškiuką pinigėlių, kursas jau buvo nebe kaip „Giedriaus laikais“, litas bevertas 4,25 rupijos, bet tai irgi nesvarbu.

Pajudėjom link naujų namučių. Aš, aišku, pamačiusi eismą kaire puse, biškiuką sunerimau, nes ryt jau teks pačiai sėsti, bet tikrai gražu aplinkui, egzotiška, gražūs smagūs keliukai – ypač kelkraščiai – jų nėra, yra arba gilūs grioviai arba tiesiog prarajos. Na namas turiu pasakyti super – namai prikvepinti, aromatinės žvakės uždegtos, daržovių pintinė didžiausia ir vaisių (mango, papaja, persikai, apelsinai, guavos, ananasas), welcome drink‘as laukia – na kažkas tokio kaip mango sultys su grenadinu – labai skanu, mes su drauge ten dapylėme lietuviškos degtinytės, vežtos tokį kelią tam atvejui, jei skrandis pyktųsi su vietiniu maistu, pridėjome ledukų, rastų šaldiklyje ir įsitaisę terasoje pagaliau atsipalaidavome. Na kai pagalvoji, kiek streso turėjome su tomis Europos pūgomis, juk nusipelnėme, ane?

Tai dar pirmą dieną tiek spėjome ir nuveikti, kad nulėkėme į pliažiuką pakalnėje prie namų, išsimaudėme, užkandome likusiais lietuviškais sumuštiniais ant vandenyno kranto, eidamos keliu be kelkraščių pagrindiniu keliu, apėjome porą „indiškų“ supermarketų (liežuvis neapsiverčia taip sakyti apie juos, bet yra kokie yra), nusipirkome prabangaus vandens. Nežinau kiek Lietuvoje kainuoja, bet ten man pasirodė prabangu už 5 ltr mokėti 7,5 Lt kasdien. Kalbant apie kainas – man ten viskas pasirodė gana brangu, išskyrus, kaip kitą dieną supratome, žuvį. Dar labai gerai, kad vežėmės kavos, nes tikros maltos kavos įsigyti parduotuvėje būtų nepavykę. Ir nors namo aprašyme yra parašyta, kad „coffe provided“, ta coffe, parduotuvėje taip pat, yra tik nescafe. Pardavinėjant tikrą kavą pavyko pamatyti tik Edeno salos prekybos centre. Dar apie prekes – kadangi prekių pasirinkimas pas juos nėra toks gausus ir, matyt, tiekimas toks reguliarus, kaip mes išpaikėliai pripratę, pvz. sostinėje Viktorijoje, tokiame bene jau didžiausiame PC, kokį mums pavyko rasti, po pietų gali laisvai nebūti kiaušinių ar šiaip gali rasti nemažai jau tuščių lentynų. Prekės nėra taip griežtai segmentuotos pagal rūšį, dydį ar pan., kaip pas mus ES, tai mes prajuokinome šeimininkus Sabriną ir Jojo pasakojimu, kad pas mus kiaušiniai gali būti suskirstyti į S, M, L dydžius. Ten gi kiaušiniai dideliais padėklais sustatyti į aukštą stirtą (jezusmarija, taip nesunku užkliūti einant su pirkiniais tokioje ankštoje parduotuvėje ir apturėti tiek kiaušinienės iš karto), prisidedi į maišelį kiek reikia (pasirenkant, kokio nori dydžio, kaip mano draugytė ir darė) ir moki už vnt.

Naktį mus užmigdė žadėtas šuniukų koncertas. Ryte sulaukėme Sabrinos užsakyto automobilio, gavome Kia Picanto, kainavo 35 Eur/parai, su automatine pavarų dėže, nes vadovausi Giedriaus patarimu, kad geriau nereikia rankinės. Nes ir taip turėjau reikalų su posūkiais ir valytuvais – viskas gi ten antraip – kokias dvi dienas be sustojimo valiau langus, norėdama pasukti. Grįžus į Lietuvą, vėl ta pati problema, tik antraip :). Taigi, atvažiavęs vyrukas, viską išaiškino, pažymėjo žemėlapyje, kur vertėtų nuvykti, perspėjo nestatyti automobilio po kokosų palmėmis, kad stogo nepradaužtų krentantis riešutas ir išvyko. Tiesa labai nustebino franšizės dydis. Ant užsakymo blanko jau standartiškai išspausdintos dvi opcijos – franšizė 1000 rupijų (240 Lt) arba 1000 Eur. Jis iškarto nubraukė 1000 rupijų, liko 1000 Eur. Paklausus paaiškino, kad čia visiems ne vietiniams ir kitaip nebus. Na ką, nebuvau nusiteikus prisigalvoti visokių baisių scenarijų, tai tik išfotografavau automobilį iš visų pusių ir pasistengiau kuo greičiau pamiršti, kad gavau automobilį praktiškai be Kasko draudimo.

Susirinkome žemėlapius, pliažo reikmenis ir štai, išvykstame grožėtis išsvajotąja sala. Prisipjaustėme didoką indą vaisių – užkandžiams pliaže, mmm – ir taip įsivaizduokite darėme kiekvieną dieną – sėdi po palme, žiūri į nenusakomo žydrumo vandenyną – ir šauktais kabini skaniausių vaisių kokteilį :). Nežinau ar taip įmanoma palyginti, bet čia kaip lietuviui vasarą po alyvine obelimi prisirinkti ką tik prikritusių obuoliukų ir valgyti valgyti juos tokius kvapnius su sultimis, tekančiomis tarp pirštų ir grožėtis žalia pieva, pilna lauko gėlių… :).

Vairavimas! Kaip ir reikėjo tikėtis, buvo baisoka, bet mes su drauge pasidalijome vaidmenis ir ji visą kelionę, iki pat pabaigos, privažiavus sankryžą mane perspėdavo „Sukam į kairę, laikomės kairės arba sukam į dešinę, laikomės kairės“. Tas toks dvigubas pasitikrinimas labai buvo gerai ir stresas sakyčiau visai greitai dingo – juolab, kad, būkime atviri, ten nėra jau tokių sudėtingų ar painių sankryžų, kur labai jau nežinotum, kur čia besukti ir kurios krypties laikytis.

Tą dieną aplankėme Anse Intendance ir Police Bay. Sunku apsakyti tą pirmą įspūdį, kai tu artėji prie vandenyno per tokį miškelį, ten jau pro šakas pradeda matytis vanduo ir tu negali patikėti, kad ta nenusakoma-ryški-žydra-žalsva-melsva spalva jau ir yra tai, iki ko tu broveisi tokį ilgą kelią. Pliažas nuostabus, tačiau susidarė toks įspūdis, kad kiekvieną dieną buvo vis gražiau, nes kiekvienas iš pliažų atrodė vis kuo nors unikalus, kad pamatęs jį susižavėdavai ir pamiršdavai anksčiau matytuosius. Tai tą dieną, kaip ir beveik kiekvieną dieną po to – maudėmės, vaikščiojom pakrante, ropinėjom akmenimis, valgėm vaisius, skaitėm knygas, vėl maudėmės ir atostogavom, atostogavom… :).

Grįžtant Anse Royale miestelyje, radome pakelėje tokį mini žuvų turgelį, kur žuvys suguldytos ant medinių padėklų tiesiog palei šaligatvį. Ten už 25 rupijas (apie 6 Lt) nusipirkome skanią baltą žuvį, kurios mums dviem užteko gausiai vakarienei ir dar salotoms kitai dienai. Taip mes pradėjome įgyventi vieną iš savo kelionės tikslų – valgyti daug vietinės žuvies. Žuvis buvo super, tokia tvirta visa, vos susidorojom su ja – gavo šeimininkas Jojo eiti galąsti peilių, nes supratau, kad dar vienos tokios užsispyrėlės su tokiais peiliais neįveiksime.

Kalbant apie Anse Royale, man labai patiko šitas miestelis – jis buvo arti mūsų ir mes dažnai pro jį pravažiuodavome – ten buvo keitykla, degalinė, suvenyrų parduotuvė ir labai gražus pliažiukas su nedidele sala, iki kurios galima nuplaukti-nubristi. Anot patyrusių, prie šios salelės puiki vieta snorkeliauti, o suvenyrų parduotuvėje galima išsinuomoti snorkelinimo reikmenis. Beje Anse Royale yra įsikūręs vienintelis Seišelių universitetas. Anse Royale yra ir mes gyvenome labiau pietinėje Mahe salos pusėje. Po to, kai aplankėme visą salą, galiu pasakyti, kad ši, pietinė, salos pusė yra gražesnė už šiaurinę. Na gal tik man asmeniškai – mažiau apgyvendinta, daugiau mažesnių pliažiukų, daugiau gamtos įvairovės.

Trečią dieną aplankėme rekomenduotą Anse Petite pliažą, esantį vakariniame krante. Prie šio pliažo visame kalne aplink jį yra išsidėsčiusios Four season viešbučio vilos. Tai buvo vienas iš dviejų aplankytų pliažų, kur mes grįžome ne kartą. Kas ten patiko – viskas: pats krantas, kalnų šlaitai, su gražiai, tarsi paslaptingai ten sutūpusiomis vilomis, viešbučio personalas ir pats viešbutis. Kaip Giedriaus buvo minėta, nesvarbu, kad visą pliažą užima viešbutis, ten galima lankytis ir visiems norintiems. Apsaugos poste mes gavome lankstinuką, kur mums derėtų įsikurti, o kur skirta viešbučio svečiams, tačiau tame nėra jokios problemos – galima naudotis visais viešbučio patogumais, dušais, „Coral friendly“ organiniais prausikliais, rankšluosčiais dušuose ir kt. Ne, nu gal ir negalima, bet mums tikrai niekas nieko nesakė ir už tai mes juos pamilome :). Kadangi kelias nuo viešbučio prieigų, kur reikėjo palikti automobilį iki pliažo netrumpas ir gana stačiai žemyn, tai nulipti žemyn, besigrožint gamta dar buvo nieko, bet kilti į kalną dar kaitinant tookiai saulei, tai jau būtų buvę žiauru. Ir štai, tik pajudėjome išėjimo link, privažiavo tas toks klubo automobiliukas, kurių ten kursuoja nemažai ir pasisiūlė pavežti. Mes dar taip pasikuklinome, kad mes nesame viešbučio svečiai, o jis „nieko tokio“ ir mus smagiai parvežė į kalną. Už tai mes šią vietą dar labiau pamėgome ir kitą kartą naudojomės siūlomomis paslaugomis dar drąsiau :).

Prie posūkio iš Four seasons viešbučio kelio į pagrindinį kelią, truputį link Baie Lazare, aptikome Frangipani kafeteria, kuri siūlo „take away“ paslaugas ir, kadangi buvo rekomenduota, kad toks maitinimosi būdas kokybiškas ir pigus, pabandėme ir mes. Ten kaip paprasta kavinaitė, bet maistas prigamintas ir sudėtas marmituose, tau viską parodo, ką turi, ir gali pasirinkti. Už 15 Lt (60 rupijų) gavome puikų tuno kepsnį su daug ryžių, truputį kažkokių ropinių salotų ir truputį čili. Tikrai skanu, visur kur ragavome tokį maistą – labai patiko. Ir normali kaina, nes maistas kavinėse na itin brangus. Kaip supratome iš Jojo pasakojimo, aukštos kainos, tai būdas reguliuoti turistų srautą Seišeliuose. Netgi šitoje kavinaitėje, kai mes pasakėme, kad gal mes tada tą patiekalą liekame valgyti čia, o ne take away, pasakė, kad kaina tada bus 150 rupijų, vietoj 60! Nors kavinaitė visai tuščia. Ir tokių tuščių kavinių-restoranų reiškinį mes stebėjome daug kartų. Beje frangipani gėlė, tai medis su kvapniais simpatiškais žiedukais, augantis saloje daug kur ir atvaizdas naudojamas daugelyje Seišelius identifikuojančių vaizdų.

Kadangi taip pamėgome pietvakarinį krantą, tai Les Canelles keliu keliavome labai dažnai. Beje prie jo įsikūręs ir Jojo „daržininkystės ūkis“. Taigi, kadangi tuo keliu kursavome dažnai, o kažkokių kitų muziejų-parkų-botanikos sodų nėra ten gausu, tai kartą pasukome prie tokios iškabos „Sculptor Tom Bewers“. Vartelius atidarė jo žmona, aprodė vyro dirbinius, kadangi pats Tomas tuo metu kalbėjo telefonu, tai pokalbio pradžioje nedalyvavo. Turiu pasakyti, kad buvome labai maloniai nustebintos, jei nepasakyti sužavėtos tuo, ką pamatėme. Unikalūs meno kūriniai iš bronzos ir kitų netradicinių medžiagų (kaip pati išsireiškė). Tikrai paliko įspūdį – tokios skulptūros papuoštų bet kokio prabangaus viešbučio vestibiulį ar rūmus. Parodė mums didžiulį vėžlį, didesnį už realaus dydžio, nulipdytą Bahreino karaliaus rūmams. Na tikrai unikalios skulptūros, ypač tos bronzinės. Moteris papasakojo, kaip prieš maždaug 30 metų atvažiavo čia pirmą kartą, o po kelių metų atsikėlė čia visam iš Anglijos. Per trumpą laiką su ja spėjome aptarti Seišelių politiką, beaugančią ekonomiką, vertą dėmesio valstybės indėlį į mokymą, sportą ir mediciną, net dalį pasaulio politikos. Tada prisijungė pats Tomas ir išsiaiškinęs, kad mes iš Lietuvos, sako: „o, aš irgi turiu lietuviškų šaknų“. Na tiesa tai buvo maždaug 200 metų atgal, kai jo romų kilmės protėviai išmigravo iš Lietuvos, bet kažkaip vis tiek malonu išgirsti buvo :). Na ir tada, įsivaizduokite, jis užvedė kalbą apie mūsų krepšininkus ir kokie jie fainuoliai, kad davė amerikonams į kaulus – na ko jau ko, o tokios temos paliesti ten nesitikėjau. Suprantu Europoje, kai sutinki kokį amžino priešininko šalies atstovą, tai krepšinio tema ateina neišvengiamai, bet čia… Turiu pasakyti, kad šis nedidelis pasukimas iš kelio buvo labai smagus ir netikėtai jaukus. Atsisveikinom beveik kaip su giminaičiais :).