8 diena

Vakarop esame susitarę susitikti Trente su Milane gyvenančia lietuve. Susipažinome internetu, ir progos pasimatyti gyvai, tikrai nesinori praleisti. Ištekėjusi už italo, gyvena Italijoje ne pirmi metai, tad labai įdomu pasikalbėti , pasiklausinėti kaip jiems čia sekasi. Džiugu, nes specialiai atvažiuoja iš Milano, kad susitiktų su mumis.
Pakeliui planuojame apžiūrėti tik porą kaimelių, tad išvažiuoti galime apie pietus.

Kadangi draugų pora pamiršo fotoaparato pakrovėją, tai vienas iš jų aukojasi ir pėdina iki St. Paulo pasinaudoti akumuliatoriaus pakrovimo paslauga. Tuo metu, kai vakar lankėmės , niekas jau nedirbo.
Likusieji skaito, gulinėja, deginasi šezlonguose, snaudžia- visiškas relaksas.
Per pietus pajudam link Trentino regiono , iki nediduko Salorno. Čia ilsėjosi daug garsių žmonių : Martynas Liuteris, Napoleonas, Richteris ir t.t. Pats regionas jau kiek kitoks, architektūros stilius irgi kiek keičiasi.

Gatvelėse tuščia, tik pravažiuoja karabinierių automobilis bei vienišas vyriškis kuičiasi savo
kieme. Jo ir paklausiame ar teisingai einame iki krioklio. Prigludęs prie kalno, miestelis turi krioklį, tačiau dabar ten vos sruvena srovelės. Mačiau jo nuotraukas darytas pavasarį – tada jis buvo gerokai vandeningesnis.

Dabar tik krioklio butaforija. Ant kalno, žinoma pilis -13 a. Castello di Salorno – lankymas galimas tik penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais.

Karšta, tad Salorno ilgai neužsibūname ir vykstame iki Spormadžiore ( Spormaggiore) miestelio. Isikūręs 665 m virš jūros lygio. Tenka vingiuotais keliukais kastis aukštyn, o Vyciokas atrodo šūkauja neįtikėtinus dalykas. Kelias sukasi kairėn, o jis šaukia – sukite į dešinę, Kokia dešinę, jei ten skardis, bet privažiuoji pasūkį, ėgi tikrai- į dešinę. Ir taip visą kelią.

Įdardame į dar vieną visiškai tuščią kaimuką. Nė vieno turisto kaip ir Salorno. Ramybė garantuota. Gyventojai kuičiasi savo namuose ( kiek virš 1000 gyventojų ) , o išprotėję 5 turistai kepinant saulei landžioja siauromis gatvelėmis.

Netyčia patenkam į TIC, ten labai reklamuojamas netoliese esantis meškų zoologijos sodas. Šis miestelis tarsi vartai į Adamello Brenta Natural Park.
Tik pagrindinėje aikštėje prie bažnyčios matome kelis jaunuolius ant suoliukų pavėsyje. Pasėdime ir mes puikiame pavėsyje po dviem dideliais medžiais. Kitoje gatvės pusėje matosi kavinukė. Maisto negausi, bet ledų, kavos ir vyno- visada prašom. Tingisi net kalbėti, laiko turime, tad galime ir pasėdėti.

Trento. Šį miestą labai norėjau aplankyti. Sužavėjo freskomis padengti namų fasadai.
Labai patiko viename rusų forume rastas išsireiškimas, kad šis miestas, tarsi išversta Siksto koplyčia.
Požeminiai garažai mokami, bet netoli Duomo garažo yra nemokama stovėjimo aikštelė.
Pavadinimas nuo pagrindinės miesto Duomo aikštės . Centre Neptūno fontanas. Šalia prisišliejusi galinga St. Vidžilijo Katedra. Priešais 16 a. namai su fasaduose ištapytomis klasikinės mitologijos scenomis. Už nugaros plytų spalvos apsilaupiusiais dažais vaistinė
.

Dar turime laiko paklajoti gatvelėmis, aplankyti St. Vidžilijo katedrą bei kitas mielas bažnytelės. Užsižiūrėti galima į renesansinius tapytus pastatų fasadus. Svarbu prisiminti pažiūrėti kur kojas statai.

Susitinkame su milaniečiais prie Neptūno fontano. Čia kaip supratau, daugelio susitikimų vieta. Kartu atkeliauja ir jų augintinis šuniukas. Paimtas iš prieglaudos ir labai mylimas, kartu visur keliauja, kaip tikras turistas. Kadangi nei jie, nei mes gerai nežinome miesto, einame, kur akys veda, ieškodami jaukios vietelės prisėsti ir pasikalbėti. Nutūpus, dauguma užsisakome parekomenduoto vietinio rožinio vyno. Šuniukas susirango po stalu ir mes kartas nuo karto jį pamirštame, kol jis pats apie save nepraneša, kai prie staliuko prisiartina tamsesnio gymio gėlių pardavėjai. Visi kiti gali ramiai vaikščioti, išskyrus šiuos. Tenka net jėga laikyti pasaitėlį. Ir teisingai, nėra čia ko įkyriai lįsti su tom gėlėm, kai žmonės kalbasi.

Mūsų draugai, pasirodo dažnai važiuoja prie Gardos ežero, ten vyriškis plaukioja burlente, tačiau šita Italijos jiems mažiau pažįstama. Tai irgi nėra ta tikroji Italija – šypsosi Marko. Prie Trento jie apsigyveno žavingame viešbutyje – pilaitėje, kur jų laukia romantiška vakarienė su žvakėmis. Šnekos daug, tad laikas prabėga nepastebimai. Jiems laikas vakarieniauti, mums – važiuoti į savo žavingajį kaimelį.
Trento mus palydi nuostabiai apšviestais besileidžiančios saulės namų fasadais ir gražia gyva muzika iš lauko kavinių.

Išvažiuojant pabandom klausyti Vycioko nurodymų, bet jis bando mus nuvesti prie jau nebesamo tilto ir apskritai visaip durnina galvą. Pasitikėjimą tam vakarui praranda – važiuojam savo galva – dažnai, tai viena iš geriausių išeičių.
Pakeliui užsukukam į Neumarkt kaimelį.Skaičiau, kad šią dieną čia turi vykti vyno šventė, tačiau apsukę net kelis įvairius ratus, nieko nerandame. Nelabai ir nusimename, grįžę pasidarom savo vyno švente kieme iki nakties.

9 diena

Ši diena paskutinė Italijoje, tad prieš ilgą kelią namo niekur nevažiuosime ir liksime vietoje.
Draugų pora nueina iki St. Paulo, o mes trise kol kas liekame tinginiauti ir degintis.
Po pietų planuojame nužingsniuoti iki Hocheppan pilies. Šeimininkų marti pasakojo, kad čia galima paskanauti šios Italijos dalies virtuvės patiekalų bei skanaus špeko ( kumpio).

Vėl kelias vingiuoja vynuogėmis ir obelų sodais apsodintais laukais. Iš pradžių einame asfaltuotu taku, vėliau pereina į paprastą laukinį taką.

Kažkur apačioje gurga upelis. Nors ir šiltoka, tačiau žygiuoti smagu. Iki miškelio. Visai šalia keliuko guli gyvatė. Apsisukti ir grįžti net negalvojame. Atsargiai bandome nuvyti su ilga šaka. Ji tingai pasijudina ir šlaitu nušliaužia žemyn.

Kelias laisvas, tad neužilgo prieiname kryžkelę, kur vienu taku galima pasiekti Hocheppan pilį, kitu Boymont pilį. Liekame ištikimi savo pasirinktąjai ir jau dabar tenka paplušėti- lipame į kalną. Statu. Ir vėl užburiantys slėnio vaizdai į Bolzano.

Į pilį patenkame pro vartus. Deja, deja, nieko paskanauti nepavyks. Kitur tik vakare atsidaro visokie valgymai, o čia karšta virtuvė dirba iki 16 val, iki 17 – tik šalta – dar turim kelias minutes, bet niekas jau neaptarnaus, o pati kavinė dirba iki 18 val.. Tenka vėl tenkintis vietiniu vynu ir keliais brezeliais. Gera tiesiog taip sėdėti medinėse apželdintose pavėsinėse ir gėrėtis vaizdais.

Kavinė užsidaro, tuo pačiu ir pilies vartai, galima tik kiek pasivaikščioti pavėlavusiems aplink.
Kadangi eilinį kartą valgyt negauname, iš visų likučių pasidarome ant grilio karališką vakarienę.

10 diena
Gaila, tačiau tenka traukti link namų. Pakeliui dar laukia gražūs vaizdiniai ir susitikimai.
Gėrimės peizažais, vis išlipdami pasigrožėti gyvai, o ne pro langą. Apžiūrime ir pakelės krioklius.

Įvažiuojame į Austriją ir pamažu artėjame link Grossgloknerio perėjos. Kad ir kaip bebūtų keista, bet kiek kartų buvome Austrijoje, šia perėja nesame važiavę. Matyt viskam savas laikas.
Aprašyti tai, ką ten matai tiesiog neįmanoma, reikia pačiam pabūti ir tai pamatyti, įkvėpti kalnų oro ir pajusti debesis prie kojų. Šioje perėjos pusėje oras lepina skaisčia saulute.

Apžiūrėję vieną pusę, sukame link Zalcburgo, o čia už tunelio panyrame į debesis tarsi į vatą. Matomumas 5 metrai ir ne daugiau. Jaučiamės tarsi ežiukai rūke, kur balsą gali girdėti, tik nežinai kurioje pusėje jis skamba.

Priešais kaip vaiduoklis linguoja latvių autobusas.

Gaila, nesimato visokių stebuklų. Kažkur prasišviečia ežero kontūrai, kalnai. Išlipame ir jaučiame kaip debesys rėplioja veidais ir rankomis.
Kiek žemiau jau šviesiau, tad tiesiog būtina vėl sustoti ir apžiūrėti gamtos stebuklus.

Po pietų įdardame į Bad Hall miestelį . Vėl lankysime savo draugus. Kadangi jie sulaukę garbaus amžiaus, bet kokia proga stengiamės juos aplankyti. Nuo pernykščio rudens jie gyvena bute, kur visą parą , esant reikalui yra ir medikų priežiūra. Butai priklauso vietinei “savivaldybei”. Nors senąjį butą buvo išsinuomavę iki gyvos galvos ( tokią sutartį turėjo), tačiau čia nors ir mažesnis, bet su medikų priežiūra, pirmas aukštas . Negana to, žmona gauna dar ir 284 Eu už tai, kad vyrui verda valgyti, skalbia ir pan. Jie juokiasi, kad ir taip visą gyvenimą ji tai darė, o dabar bent jau nusipelnė atlyginimo. Iš tikrųjų tai jokio skirtumo ar svetimas žmogus tai darytų, ar savas, tai yra daroma, ir už tai atlyginama.
Esame kaip visada labai šiltai sutinkami, vaišinami vakariene, didele dėže iš ūkininko pirktų trešnių ( o jau skanumas…), o paskui pravedama ekskursija po valdas. Dviejų kambarių jaukus butukas su terasa, sausas rūsys, kur jie įsirengė savo darbo kambarėlį. Dviejų aukštų namas su rūsiu naudojasi liftu, tačiau mūsų draugas tik numoja ranka – “ Čia senukams”. Ir pats lipa laiptais. O juk jau siekia tikrai gražų amžių – 88 metus.
Vakarojame žiūrėdami jų nuotraukas ir filmuotą medžiagą iš Kanarų salų, į kurias jie skrenda kiekvieną pavasarį.

11 diena

Vėl laukia tinginio diena.
Po ne tokių ir ankstyvų pusryčių, kiek pabendravus, esame kviečiami pietums. Pietausime pas ūkininkus. Net nesugalvotum važiuoti kažkur kaimo keliais pasimėgauti geru maistu. O jei netyčia ir važiuotum, tai nežinodamas ir pravažiuotum .
Jauki kavinė, kurioje sugalvojus pavakaroti, reikia užsisakyti vietas iš anksto. http://www.bachmayr.net
Per pietus čia suvažiuoja daug žmonių, net nelieka tuščių vietų. Kalakutų kepsniai gaminami
iš vietoje auginamų kalakutų.

Viskas šviežia, skanu ir, kaip būdinga tiems kraštams – daug visko didelėse lėkštėse.
Vadinamos fitness porcijos – norintiems valgyti mažiau mėsos, nė kiek ne menkesnės nei visos kitos.

Grįžtant užsukam pas kitus ūkininkus. http://www.jausenstation-eisenhuber.at Čia mūsų draugai perka visokias rūkytas mėsytes, kiaušinius ir kitas gėrybes. Esant norui, galima šalia įrengtoje kavinukėje paskanauti jų gaminamų gaminių. Vos įžengus, nosį kutena rūkytų mėsyčių kvapai, guli dideli gabalai naminės duonos, kiaušiniai. Mėsos skyrelis siūlo tikrai nemažą įvairovę rūkytų gaminių bei žalios mėsos, taip pat ir taukų, spirgučių, vietinės gamybos acto bei samagono. Nereikia nei jokių lipdukų, nei dar kokių formalumų – pirk ką tik nori.

Po sočių pietų norėtųsi pagulinėti, bet tai jau būtų nebegerai. Todėl pasinaudojame proga aplankyti vietines parduotuves, paieškoti lauktuvių ir ne tik.
Vakarojame visi kartu terasoje ir po truputį pradeda sėlinti mintis, kad gražioji atostogų dalis sparčiai eina į pabaigą.

12 diena

Išvykstame anksti – nakvynė numatyta Lenkijoje netoli Varšuvos. Pakeliui dar reikia susirasti vieną iš 12 Austrijos dujų degalinių. Tik mūsų Štirlico kažkokios magiškos nuojautos dėka ją surandame. Pakeliui ( na, ne visai pakeliui) aplankome Parndorf išpardavimų miestelį. Išvada tokia- ten tikrai apsimoka užsukti, tik tam reikėtų pašvęsti gerą pusdienį, nes pasiūla tikrai verta dėmesio.
Įvažiavus į Čekiją, pajuntame artėjančių namų dvasią- esame apšaukiami kolonėlės darbuotojos.
Kažkodėl labai juokinga, nes visa tai galima buvo pasakyti ramiai – o čia kažkokie nervai, riksmai. Bet jeigu jai nuo to lengviau- tebūnie.
Paklausę Vycioko jau Lenkijoje prie Vroclavo nuvažiuojame nurodytu keliu, tačiau matome, kad strigsime tarp kaimų, o dar važiuoti ir važiuoti. Gerai, kai turi žemėlapį – tai pagal jį sukame į autostradą. Vyciokas vis rėkauja, kad vos ne kiekvienam posūkyje apsisuktumėm – nežinau kodėl jam taip rodėsi- autostradą jis turėjo, bet matyt kaimo keliai jam mielesni.
Lenkijoje stojame vėlyvų pietų jaukioje neseniai įrengtoje kaimišku stiliumi kavinėje. Šiandien mūsų kelionės draugo gimtadienis, tad pietus valgome karališkus.
Nakvynes užsakėme vėl pernai mums patikusioje agroturystykoje Rusiec miestelyje. Jeigu būtumėm žinoję, kad nuo Piotrkov Tribunalskij iki Varšuvos kelių remontai dar nėra baigti, nebūtumėm nė nosies kišę. Inernetiniai žemėlapiai tokių kelio darbų nerodė. Jau maniau, kad tuos raudonai baltus stulpelius sapnuosim kelias naktis. Blogiausia, kad vėl gali važiuoti tik viena juosta.
Galų gale po vidurnakčio savo nakvynės vietą pasiekiame.

13 diena

Iš vakaro su šeimininke susitarėme, kad pusryčiausim nelabai anksti – ji ir pati nori pamiegoti, nes laukė mūsų ilgai ilgai.

Smolčiaus šį kartą nėra, bet pusryčių stalas lūžta nuo valgymų. Kiek vėliau prisėda ir pati šeimininkė pasikalbėti. Pasakoja, kad ta nesuremontuota kelio atkarpa turėtų būti dviejų aukštų. Smagu bendrauti, bet reikia traukti link namų.
Kažkodėl kuo arčiau namų, tuo darėsi visiems liūdniau. Praleidome puikų laiką, nuostabiose vietose. Ir jeigu būtų galimybė, kaip sutiko visi, suktumėm vairą atgal ir lėktumėm vėl gėrėtis saulėtais slėniais, apsuptais kalnų ir ramybe…

One thought on “Südtirol ist nicht Italia arba sėlinantis itališkos tinginystės sindromas (III dalis)”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *