Südtirol ist nicht Italia arba sėlinantis itališkos tinginystės sindromas (I dalis)

Sako, kad pačios gražiausios tai neišsipildžiusios svajonės. Bet manau, kad jei jos išsipildo ir dar su kaupu, tai yra tiesiog tikras gėris.
Pernai per tą ratą taip ir neįkėlėm kojos į Italiją, tad šįmet nusprendėm ne tik koją įkelti, bet ir kaip reikiant patrepsėti po Italijos žemelę. Pradžioje planavome aplankyti bent kelis šiaurinius regionus. Tačiau ten tiek nesuskaičiuojamo grožio kiekviename regione, kad apsistojome tik ties Alto- Adidže ir Trentino.
Informacijos, beveik kaip visada, jeigu tai nėra populiariausi maršrutai ir keli turistiniai miestai -lietuviškuose portaluose beveik kaip ir nėra. Mano akimis susidarė toks įspūdis, kad lietuviai Italijos šiaurėje lanko Veneciją, Milaną ir dar Bergamą, kai kas užsuka į Florenciją. Tiesa, dar Cinque terra ir Gardos ežeras, o toliau jau keli pietiniai didieji miestai, dar kartais salos ir viskas.

Nė vienas iš minėtų objektų į mūsų planus neįėjo, tad eilinį kartą informaciją labai sėkmingai susirankiojom iš rusiškų ir pagooglinus itališkų puslapių.
Senųjų mūsų kelionių draugų atostogos šįmet visiškai nesutapo. Tad kartu važiavo kaimynų mergina su kuria vis kartas nuo karto pakalbėdavome apie galimybę kartu pakeliauti ir dar viena mėgstančių keliones draugų pora. Penkiese pats tas, kadangi išėmus gale dalį sėdynės nelabai talpi bagažinė tampa tikrai erdvia. Tiesa, šeštasis narys šįmet irgi yra – Vyciokas.

Didžiausia problema iškilo užsisakant nakvynės vietas Italijoje. Prasidėjus atostogoms vis norisi išlėkti iš karto kai tik jos prasideda, tad Italijoj planavom būti sekmadienio vakare ir išvažiuoti tik pirmadienio rytą. Čia viskas ir prasidėjo. Vietos Italijoje nuomojantis butus, dažniausiai užsakomos nuo šeštadienio iki šeštadienio. Aišku, jei yra vietų, gali atvykti ir trečiadienį, bet išvykti vis tiek turėsi šeštadienį. Tad tokių, kurie priims mums reikiamu laiku ir norimoj vietoj atsirado labai nedaug.
Gaila, bet atkrito įvairios pilaitės ir kiti nuostabiose vietose esantys apartamentai. Tačiau gailėkis nesigailėjęs, o teko rinktis iš to kas yra. Ir manau, kad gavome tikrai gerą variantą- trijų kambarių butą su dviem balkonais, miniatiūriniame kaimuke Missian- Eppan apsutame vynuogynų ir obelų sodų. Užsisakius vietas, beliko dar pasirankioti papildomos informacijos ir laukti atostogų pradžios, kuri kaip nė vienais metais sliūkino labai lėtai ir bent jau man prasidėjo irgi neįprastai- ketvirtadienį darbas, o penktadienį jau atostogos. Tačiau turėjau laiko ramiai susipakuoti kelionei.

1 diena
Pirmąją dieną norisi nulėkti kaip įmanoma daugiau kilometrų, tad nakvynė – Čekijoje. Ketvirtą ryte jau sėdime automobilyje ir pakeliui susirenkam kelionės draugus. Rytas vėsokas, kaip ir visas birželis. Lekiame aplenkdami Bialystoką ( nes ten vis rodomi kelio darbai) link Lomžos. Paskui nuo Varšuvos per Lodzę iki Katovicų. Keliai šitoj pusėj superiniai. Prie Katovicų iš viso kažkoks kosmosas, tik nesusipainiok viadukuose. Mums tik pasvajoti apie tokius kelius. Kol kas dar ir nemokami. Vyciokas ten klaidžioja pievom ir ežerais be jokio garso. Nors pypteltų, kad akvalangą reik dėtis plaukiant ežeru. Baisu jam ten tikrai, nes nutyla ilgam.

Pakeliui gražioj vietelėj papusryčiaujam, saulutė maloniai šildo. Įvykdomas ir planas B – kai kas Lenkijos neįsivaizduoja be pončkų, tad stojam kažkurioj cukiernioj ir jau pončkinis kvapas klajoja po saloną. Už Varšuvos lauke termometras rodo 30 laipsnių. Nusišaipom, kad sugedusių termometrų lenkai prisikabino. Kitam miestelyje jau rodo 32. Kažkodėl noras šaipytis dingsta. Ir ne veltui. Išlipus pramankštinti kojų, patenkame į neblogą karščio zoną. Nepripratus net patikėti sunku.

Čekija pasitinka dar didesniu karščiu. Nakvynei stojame pensione už Ostravos – Vresinos miestelyje. Vartus atsidarom patys, durys pensiono atidarytos, tačiau žmonių nesimato. Skambinu, šeimininkė sako, kad atvažiuos po 5 minučių. Jos išvirsta į visas dvidešimt, tačiau mums jau tas pats. Sėdim lauko pavėsinėj ir bandom apsiprasti su šiluma.

Pensioną prižiūri jauna šeima su lėliuku. Dar parūpina mums šalto alaus, tad dienos pabaiga visi lieka patenkinti. Nedidelis pensionas pilnas žmonių, kurie čia suguža nuo ežerų.

2 diena
Pusryčiai patiekiami toje pačioje lauko pavėsinėje. Būtų smagu ilgiau pasėdėti, bet kol dar nėra taip karšta, skubame važiuoti toliau. Tikslas Bavarija. Vėl lankysime draugus mažyčiame Ering miestelyje.

Šįmet mums jau iš tolo mojama milžinišku violetiniu rankšluoščiu, kad nepravažiuotumėm pro šalį. Atvykstame kiek po pietų, tad galime ramiai pasikalbėti, išsiklausinėti, pasivaikštinėti po jų didžiulį gražų sklypą.

Išsiaiškinam, kad bavarai turi 30 darbo dienų atostogų ( ir kas čia skleidžia gandus, kad lietuviai daugiausiai turi laisvų dienų). Jas išnaudoti turi iki kitų metų kovo mėnesio. Atostoginiai mokami kovo mėnesį, nepriklausomai kada eisi atostogų. Ir net jei atostogauji, už tą mėnesį sumokamas ir atlyginimas. Kadangi šįmet jie daug investuoja į sklypą ir kaip niekad turi nemažai svečių, tai patys planuoja pavažiuoti trumpam iki Prahos. Gretimame miestelyje sės į autobusą, kuris nuveža į Prahą- ten pasivaikštai kur nori visą dieną ir vakare grįžti.
Vakarojame iki vėlumos.

3 diena
Ryte pusryčiautojus pasitinka pavėsinėje mėsytėmis padabinta lentutė.

Nesinori niekur skubėti, tačiau laukia dar gabaliukas kelio į Italiją. Kartu visi dar pavažiuojame iki prekybos centro, nes į Vokietiją jau nebegrįšime, o skanių lauktuvių reikia būtinai nupirkti. Palydi ir iki dujų degalinės- patys nebūtumėm radę. Atsibučiuojam ir lekiam toliau.
Galima būtų lėkti greitkeliu nuo Insbruko žemyn, bet pakeliui norime aplankyti porą objektų, tad darysime lanką.
Šiaurinė Italija turtingas ir gražus kraštas. Trentine kalbama itališkai, Alto – Adidžė regionas kalba vokiškai, tad pietų Tirolis, kitaip Sudtirol nelaiko savęs italais. Daugelyje šeimų kalbama vokiečių kalba, nors mokyklose mokoma abiejų kalbų. Italų kalbos pamoka būna vieną kartą per savaitę.

Stojame prie Resia ežero Venostoje ( aikštelė mokama). Čia 1949- 1950 m.m. buvo priimtas sprendimas įrengti vandens rezervuarą. Žmones iškeldino, o 523 hektarai žemės dingo po vandeniu. Šioje vietoje stovėjo kaimai, tad iš vandens liko kyšoti tik vienišas varpinės bokštas.

Vandens lygis čia keičiasi, bet šiuo metu galima apeiti bokštą iškilusiu žemės pylimu. Aplink slėnį supa nuostabūs kalnai.

Dar kiek pavažiavus sukame į Glorenzą. Šalia miestelio parkavimo aikštelė, kur neišnaudojęs savo stovėjimo laiko kažkoks vokietis atiduoda mums savo bilietuką. Mažulytis miestelis visas apsuptas aukšta siena su trejais vartais, įkurtas prieš 700 metų.

Gyventojų čia skaičiuojama tik netoli 900 šimtų. Paklaidžioti viduramžių miesto dvasia alsuojančio miestelio gatvėmis tikras malonumas. Netrikdo nei prie tvartų išversto mėšlo krūvelės.

Niekam tai netrukdo. Jaukūs kampeliai, apsilaupusios sienos, ramybė ir tik keletas turistų. Senovinės freskos, neskubrus upelio čiurlenimas, kavinukėse dienos naujienomis besikeičiantys vietiniai – viskas neskubu ir jauku.

Aikštelės pakraštyje milžiniškas uogas ant asfalto barsto didžiulė niekieno trešnė. Vyriškoji pusė prisimena vaikystę ir kaimynų sodų siaubimus, tad neužilgo gardžiuojamės saldžiomis uogomis.

Pakeliui ant kalno pasipuikuoja Kastelbell pilis.
Lekiame toliau į Eppan regioną garsėjantį vyno keliu, obuoliais, pienu ir dar visokiomis gėrybėmis. Tarp vynuogynų nuvingiuojame link Missian – Eppan, kur mikroskopiniame kaimuke randame savo apartamentus. Mus pasitinka vokiškai kalbanti šeimininkė, kaip vertėją į anglų kalbą pasiėmusi kartu ir sūnų. Įsikuriame dideliame name su pusiau požeminiu garažu. Automobilį galima laikyti ir garaže, ir kieme. Kartu šiame name gyvena ir kiti dveji sūnus su šeimomis. Visi turi atskirus įėjimus. Namas apsuptas jaukių kiemelių, kieme šezlongai, dujinis grilis, rūsyje stalo tenisas.

Apartamentai puikūs, vaizdai pro langus ir balkonus negali palikti abejingų.

Virtuvėje kukliai kampelyje sustatyta vyno ir sulčių. Jeigu nori, už atskirą mokestį galima jų paskanauti.
Vakarojame mūsų jaukiuos apartamentuose su čekišku alumi ir Mozelio vynu .

4 diena

Pusryčiai balkone besižvalgant į pilaites ant kalnų. Niekur neskubam, tad tiesiog mėgaujamės vaizdais ir valgymais.
Pagaliau pajudam link Parcines ( Partschinser ) krioklio. Įriedėjus į miestelį pirmame parkinge nestojame ir riedame toliau, juk negali būti tik vienas parkingas. Kelias siaurėja ir statėja, bet maniškis vis ragina važiuoti toliau. Vietomis atrodo, kad vos pralįsiu, bet viskas baigiasi gerai. Dar kiek pakopiame, ir iš tikrųjų – randame dar vieną žvyruotą nemokamą parkingą. Toliau kojytėmis nedidelį gabaliuką asfaltu ir toliau aukštyn mišku. Gerai, kad paklausėm ir važiavom tolyn, nes nuo pirmojo parkingo reikia nemažai paėjėti ir visą laiką į kalną. Šniokštimas girdisi iš tolo. Krioklys pasirodo visu gražumu, juk neseniai čia gerai nulijo.

Krisdamas iš 97 m aukščio sukuria plačią vandens užuolaidą. Kiek žemiau nusileidęs jaunimėlis grįžta absoliučiai peršlapęs. Toliau takeliu galima užlipti ir pasigėrėti kriokliu iš aukščiau ir arčiau. Gėrimės iki soties.

Vėliau sukame link Merano aplankyti Trautmansdorf sodų ir pilies ( dirba nuo 9 iki 23 val., bilieto kaina 10,80 Eu, parkavimas, 2,5 Eu). 12 hektarų sodai su viduryje 1850 metais statyta pilimi. Šioje pilyje imperatorienė Sisi, pragyvenusi 7 mėnesius taip susižavėjo, kad nusprendė ją įsigyti.

Sode auga apie 100 000 įvairiausių rūšių augalų. Išdėstytas kaskadomis bei suskirstytas į saulės, miško, pietų Tirolio bei krioklių ir terasų dalis leidžia klaidžioti ir tyrinėti pačius įvairiausius augalus. Daugelis augalų jau pražydėję, bet dar užtenka spalvų ir kvapų, kad apsisuktų galva.

Vidury tvenkinio įrengta poilsio salelė su šezlongais. Vienas malonumas patinginiauti ir pasižvalgyti aplinkui. Dauguma čia ateina visai dienai, net nusnūsta.

Snaudulys pamažu sėlina link mūsų, tad tingiai keliamės ir einame apžvelgti sodų iš viršaus. Įvairiausia augmenija, maloniu pavėsiu dengiantis Sisi mėgstamas ąžuolų takelis, gėlėmis apsodintas Sisi biustas, kvapų kampelis, apžvalginiai tilteliai, judantis Tibeto tiltas, ožkyčių aptvaras ir gėlės, gėlės, gėlės.

Kaktusų kampelis tvoskia kaitra, tad ilgai ten neužsibūname.

Pailsus galima prisėsti kavinukėje ant tvenkinio kranto paskanauti ledų, išgerti kavos, užkąsti. Kava 1,2 Eu.
Į pačia pilį neiname, tačiau kiemelius ir įvairias skulptūras apžiūrime. Iš tingumo jau nelipame laiptais, o važiuojame liftu į žemesnį kiemelį.

Lėtai spūdiname link parkingo. Pakeliui suprantame, kad papietauti neišdegs, nes niekas dar nedirba, o vėliau jau ir patys tingėsime, tad užsukame į prekybos centrą ir prisiperkame visokių gėrybių . Kai kas pasakojo, kad Italijoje labai jau brangu parduotuvėse. Tikrai negalėčiau taip tvirtinti. Aišku, kainų diferenciacija yra, tačiau mes nepirkom pačių pigiausių produktų: aliejus 1 l – 2, 49 Eu, Makaronų 1,5 kg- 1,49 Eu, dešrelių kg – 4,69 Eu, sūris su pelėsiais 1 kg- 9 EU, kibirėlis 1 kg jogurto – 1,99 Eu ir t.t
Užsuku pas šeimininkę su pasais, o po pusvalandžio einu jų atsiimti su nedideliu lietuvišku suvenyru – „Dainavos“ buteliuku. Sūnus tuoj puola klausinėti iš ko čia pagaminta, ir kas čia per gėrimas, o šeimininkė kažkur prašampa. Paskui pasirodo su lėkšte šiandien kepto abrikosų pyrago ir ragina viską neštis pas save. Tad pasilepinam dar ir vietiniu desertu. Atsidarom nuostabaus skonio kampelyje padėtų obuolių sulčių ir vyno.
……