Savarankiška kelionė po Kubą (IV dalis)

VINALES SLĖNIS. Jau šiandien galiu drąsiai sakyti, kad jei dar kartą važiuosiu į Kubą, būtinai atvyksiu į šį slėnį ir gėrėsiuos gamta visas dvi savaites be sustojimo. Neverta važiuoti niekur kitur, bet būtina aplankyti Vinalės slėnį, nes tokios gamtos nepamatysite niekur, be abejo nelyginu atogražų ar Azijos gamtos bei Amazonės miškų, kuriuose dar nebuvome, bet kalbant apie Karibų jūros regioną, tikriausiai Kuba garsi turėtų būti būtent dėl šios vietos, ir tikrai neverta galvoti ką reiks veikti Kuboje, nes ši vieta yra nuostabi.

Kadangi Havanoje būvome 6 dienas, atsitraukti nuo šurmulio ir keliom dienom nuvykti į gamtą buvo pats geriausias variantas ir iššigelbėjimas, visumoje sudėjus ką gi veiktum Havanoje visas 6 dienas, kai jau per pirmas 3 dienas galima pamatyti viską, taigi Vinales slėnis yra tinkamiausias pasirinkimas, žinant kad nuo sostinės Vinales slėnis randasi tik už 179 km.

Kad nevažinėti daugiau su Viazul autobusais, kurie tiek daug kartų mums buvo pridarę bėdos, šį kartą užsisakėme el cohe collectivo, jei prieš tai neminėjau, tai el coche collectivo yra tas trasportas, kuriuo dalinatės su kitais turistais, akivaizdu, kad mašinoje sėdi ne vienas ir kainos atžvilgiu tai tikrai nėra taxi paslaugos, ES šalyse už už taxi paslaugas sumokėtumėte 4-5 kartus daugiau, o gal dar daugiau, juk 179 km. Nesvarbu, kad vienam žmogui pirmyn 25 CUC, atgal jau susiderėjome 20 CUC, svarbiausia buvo, kad paėmė nuo apartamentų ir atvežė iki išnuomotų namų, pačiame slėnyje. Pirmą kelionės dalį važiavome su anglų pora, ilganiaui supratome, kodėl pastarieji Miglės vis klausinėja apie kainas, kiek gi kainuotų kelionė nuo Havanos iki Vinalės slėnio, Miglė visai nesusimastė, jog kainos skiriasi ne pagal kilometrų skaičių, o pagal susitarimą, todėl ši jauna anglų porelė buvo nemenkai įpykusi, sužinojusi, jog už gerus 70 km teko sumokėti 25 CUC, kai tuo pat metu mes, važiuodamos 179 km sumokėjome lygiai tiek pat. Visumoje, apiplėšimas vydury baltos dienos. Nemeluosiu, daug dalykų paglostė Miglės savimeilę, juk mes nusiderėjome kiekvienu metu vien dėl to, kad ji stengėsi būti kuo plepesnė ir kaip dievą myliu, jos tikrai niekas neapgaudinės, ispanų kalba tikrai padeda.

Vinales slėnio grožis neapsakomas, gamta gražiausia, oras šviežus, kvėpuoji ir atsikvėpuoti negali. Visur natūrinis ūkis, jokių pesticidų, jokios chemijos. Čia tikras kaimas, čia auginamas tabakas, cukrus bei kava, čia gaminamas naminis romas. Žmonės čia žemę arią su jaučiais. Stovėjme, žiūrėjome ir žavėjomės.

Mūsų namo šeimininkai išgirdę, kad mes kalbame ispaniškai, net apsiverkė iš laimės, vis šeimininkė sakė, kad dabar mažai atvažiuoja ispanakalbių žmonių, todėl ir papasakoti apie save ir ūkį negali. Šiaip Vinalės turėjome praleisti tik vieną dieną, bet dėl visa ko, buvau užsisakiusi namelį dviems dienoms, nes pagalvojau, o maža kas, kas ta 1 diena. Kaina manęs taip pat neišgąsdino, per airnb.com suradau paros kainą už 11 Eur, tai kad, žiūrint kainas Lietuvoje, čia tas pats, kas nueiti į parduotuvę pieno ir duonos nusipirkti, negaila. Kadangi šeimininkė iš tos laimės pradėjo verkti, tai mes neišdrįsome jai pasakyti, kad mūsų planuose buvo pabūti tik 1 diena, kažkaip susižvalgėme su Migle ir nusprendėme būti, tiek buvome rezervavusios.

Iš pradžių, kaip ir priklauso viso ūkio ekskursiją pravedė pats namo šeimininkas. Ekskursija prasidėjo nuo šuns, vilkšunio, vėliau vištytės, kiaulės, paršeliai, putpelės, avelės, trumpiau sakant viską įskaitant ir augalus ir lauko virtuvė, ir dirbtuvės. Ir vis pabrėždamas, kad viskas yra „natural“, kaip bebūtų taip ir yra, viskas auga ir dera toje žemėje, matyt, retas kas ten žino, kas yra trąšos, daržoves auginasi patys, taipogi nemažą dalį tenką atiduoti ir valstybei, pavyzdžiui, auginant tabaką jau 90 proc. jo atitenka valstybei, todėl visas pelnas natūralu, kad atitenka valstybei, o likusieji 10 proc. dažniausiai nukeliauja pačiam ūkininkui, kuris noriai viską parduoda turistui.

Mūsų namų  šeimininkas buvo toks šnekus, ir drąsus, kad leidosi ir į kalbas apie politiką, retas išdrysta kalbėti apie santvarką ir vargu ar pats užsimintum. Tik jo politika buvo labai sietina su Fideliu, Fidelis yra jo širdyje ir tuo viskas pasakyta. Prieš Fidelį Kuboje vyravo didžiausias skurdas, atėjo Fidelis, nacionalizavo žemę ir visiems padalino. Dėl to žmogus  dabar turi ūkį ir tik Fidelio dėka. Jis taip širdingai šnekėjo apie „el comandante“, kad nesinorėjo net ir prieštarauti, tai jų gyvenimas ir mes tiesiog savo nuomonę pasilikome prie savęs. Tikriausiai neverta veltis į jokias diskusijas, galbūt tai yra viską, ką jie yra matę, juk dauguma Kubos gyventojų nė nenutuokia kaip gyvena kita dalis pasaulio, todėl po 2 savaičių praleistų Kuboje nustoji tuo stebėtis.

Ilgą laiką net nesugebėjome savęs pristatyti iš Lietuvos, todėl, kad tokios nežino, nors tikėtina, kad kas antras užsienietis nežino, kur ir kas yra Lietuva, bet štai kas kart prisitačius Ispaniją ir išgrdus šį pavadinimą, matai, kaip nušvinta aplinkinių akis, taip atsitiko ir su mūsų casos šeimininkais, pas kuriuos gyvenome. Jie užuot pasakoję apie save, griešėsi pasakoti kokia gi ispanų kultūra panaši į kubiečių ir atvirkščiai, todėl klausėmes nemažai pasakojimų ir apie tai, bet visgi didžiausią įspūdį paliko žmonių šiltumas ir noras bendrauti, niekur kitur, matyt, mūsų taip šiltai nepriėmė, kaip čia, be kita ko pats Vinales miestelis atrodo ganėtinai naujai, namai taipogi nudažyti, atstatyti, nesistebiu, jog 90 proc. visų ten esančių namų yra turistinės paskirties, todėl galbūt visas miestelis-kaimelis iškart krenta į akį ir atrodo padoriai.

Šeimininkės dukra, kuri ir užsiminėja šią veikla, t.y. nuomoja namelį, pasiūlė mums 3 variantus, ką vertą pamatyti Vinalės slėnyje: žygį per Vinales slėnį pėstute, žygį su arkliais, arba plaukti žiūrėti uolų. Pasirinkome žygį pėstute, nežinau, bet tuo momentu tai atrodė geriausias variantas, nes ant arklio nesame dar sedėjusios. Kitą rytą šeimininkė mus geranoriškai palydėjo pas gidą, kažkaip įsivaizdavau, kad mus prijungs prie turistų grupės ir vietinis gidas mus visus ves, o pasirodo gidas laukė mūsų vienas be jokios grupės. Gidas buvo labai geranoriškas, aprodė visą slėnį, pasakojo apie kievieno medžio ar augalo gydomąsias savybes, iš esmės pats 3 valandų turas atrodė tarsi pažintinė biologijos pamoka, nes matėme begalę augalų ir sužinojome tiek, kad užtektų visai enciklopedijai. Buvome nuvestos iki tabako “namų”. Prieš įeinant į tabako “namą” buvo aprodyti jaučiai, su kuriais yra ariamos ten žemės. Tik supratome, kad jaučiai, skirti turistams, nes jau tokie išplauti ir sušukuoti su karūnomis, tikrai skirti ne žemei arti. Na ir šeimininkai, kaip priklauso visoms ekskursijomis, juos pavedžiojo prieš mus atrakcijai, tai yra fotosesijai. Tabako name, buvo pravesta tabako auginimo pamoka, už kurią sumokėjome 2 CUC, buvo parodytos tabako sėklos, buvo prie akių susuktas cigaras, kurį po to dar ir dovanų gavome. Reikia pasakyti, kad vėl padėjo ispaniškas bendravimas, nes pasisekė nusipirkti 5 cigarus, kai tuo tarpu turistams pardavinėjamas visas pundelis cigarų, apie 50 vienetų. Vėliau mūsų gidas paklausė ar mes norime atsigaivinti piña colade. Savaime suprantama per tokį karštį piña colade būtų pats tas, todėl iškarto po „tabako namo“ pamokos, t.y. šios ekskursijos viduryje gidas nuvedė pas kitus ūkininkus, kad atsigaivintumėme skaniausia pasaulyje piña colade. Ragovome naminio romo, piña coladų kokteilių, kurie patiekiame labai įdomiai, turistui suplakamas pieno-ledų kokteilis, jokio romo ten nepilama, bet šis kokteilis geriamas visai kitaip. Čia turistas pats gali pasirinkti kiek romo įsipilti, nes paduodamas butelis romo, ir jau yra mano reikalas ar aš į šį kokteilį pilsiu romą ar ne, niekas nieko neskaičiuoja, tiesiog toks kubiečių ūkininkų vaišingumas. Matėmė kaip yra spaudžiamas ir daromos cukrus arba bent jau jo dalis. Labai šiltai pabendravome, kadangi ūkininkai gerai nemoka anglų kalbos, todėl pas ūkininkus užsibuvome daugiau negu reikia, vėl visi norėjo bendrauti. Daug informacijos išgirdome iš savo gido, apie turistus. Įdomu tai, kad ispanai į Kubą nevažinėja jau, vienas kitas, dar prieš krizę važiavo, dabar ne. Kiniečiai turistai iš vis įdomus, jie dažniausiai atvažiuoja su autobusu į Vinales slėnį, pafotografuoja prie autobuso ir išvažiuoja. Galima suprasti, kad jie taip pamatė Vinales slėnį. Vėliau prieš žygio pabaigą, praėjome paskutinį ūkininkų namą, kur patiekiama labai skani kava, labai kvietė mus užeiti, bet mes mandagiai atsisakėme, kadangi, jau tiek gėrybių prisipirkome ir prisivaišinome, kad nebeužteko pinigų kavai. O eiti ir nesumokėti už kavą, nors ir keletą CUC yra nemandagu.

Po pietų išėjusios pasižvalgyti po miesto centrą, labai nustebau, kad tokio tvarkingo ir švaraus miestelio per visą savo kelionės maršrutą nesu mačiusi. Beveik visur prie namų auginamos gėlės, žmonės labai tvarkingi. Miestelio centras yra kokių 5 km ilgio, kuriame yra vienas mažas parkelis su buvusią bažnyčia, kurioje dabar aišku yra muziejus, keli viešbučiai ir begalo daug kavinių. Tiesiog jautiesi, kad būtum Palangos Basanavičiaus gatvėje, tik muzikos be proto ten niekas neleidžia. Kavinės visos dirba rinkos ekonomikos sąlygomis. Beje šis dalykas mus labai nustebino, komunistinėje Kuboje surasti rinkos ekonomiką, konkurenciją, buvo labai įdomu. Beveik kiekviena kavinė viliojo savo nuolaidomis, ar tai būtų dienos akcija, ar tai būtų kavinės akcija, kokteiliams, ar net pietums. Pasirinkimas begalinis, tik užeik mielas kliente. Dažniausias paslaugas siūlė tik žygius su arkliukais. Daugelis kavinių administratorių bei padavėjų, pamatę, kad mes šnekame ispaniškai visda pasiūlydavo žygį su arkliukais, už 10 CUC vienam asmeniui, kai interneto platybėse be 20 CUC už valandą nerasi. Bet mes jau buvome „pasidariusios“ žygį pėstute, mums tai buvo nebeaktualu. Pasivaikščiojusios po labai jaukų ir tvarkingą miestelio centrą, prisipirkusios lauktuvių artimiesiems, kurios Vinales mano manymu pačios geriausios, nes pasirinkimas labai didelis, grįžome vakarienės į savo namus. Praleidome ypač gerai šias  2 dienas ir tikrai nenusivylėme nei viena akimirka, jog praleidome „kaime“, daug kas tikrai sakytų, jog gyvenome ūkyje, bet toli gražu.

Pabaigoje savo nakvynės, jau atsisveikinom su šeimininkais, pakalbėjome su šeimininkų dukra apie suteikiamas medicinines paslaugas, vaistus bei visuomeninį transportą Kuboje bei truputėlį papasakojome apie gyvenimą Europos sąjungos šalyse. Kaip ir visi ten kubiečiai, taip ir šeimininkų dukra nesuprato, kodėl mes gyvename atskirai, tai yra kitose šalyse. Bet kai ji sužinojo, kad nuo Lietuvos iki Velensijos su automobilių galima nuvažiuoti per 3-4 dienas, jos tai visiškai nenustebino, kadangi 4 dienas važiuoti, tai yra labai greitai ir supratome kodėl, juk traukiniu 800 km Kuboje irgi važiuojama 4 dienas, ir tai labai arti, o čia Lietuva-Ispanija, šalia…..prisijuokėme iki valios, bet komentuoti nekomentavome, kad dar yra tokios pigių skrydžių avia kompanijos ir t.t. ir t.t., nematėme prasmės, nes supratome, kad tiesiog mūsų nesupras. Mūsų kitą rytą laukė sotūs ir ypač europietiški pusryčiai ir judėjome link Havanos krautis lagaminų, taip baigėsi mūsų kelionė ir pats laikas sudėlioti vsus taškus.

Kuba patiks ne visiems. Kuba tikrai nėra iš tų šalių dėl kurių skrisite 14 valandų tam, kad ją pamatytumėt. Kuba toli gražu negali rikiuotis tarp šalių į kurias važiuosi valgyti geriausio maisto, pamatyti įspūdingiausių architektūros stebuklų ar sudalyvauti nerėgetuose renginiuose, festivaliuose, visa tai nėra Kuba, net neglėčiau ją priskirti prie ypatingiausių gamtos stebuklų, šiuo atveju Kuba tikrai nebūtų pirmosios 10 šalių į kurias nuvyktumėtė, bet Kuba yra didžiulis kontrastas tarp to ką mes galime matyti kiekvieną dieną ir tiems, kas trokšta nuotykių ir spalvų, Kuba yra geriausias pasirinkmas. Dėl ko turistai važiuoja į Kubą? Manau, kad važiuoja dėl to, kad tai paskutinė šalis, kur dar egzistuoja komunistinė stagnacija (apie Šiaurės Korėją nekalbu, nes ten iš vis nesusipratimas), automobilių parkas 70 m. senumo, skurdas, bet Kuba keičiasi, keičiasi ir jos konstitucija, pagaliau į namus įvestas internetas. Kuba eina nors ir mažais žingsneliais, bet eina prie rinkos ekonomikos. Kas bus su ja po 3 ar 5 metų nežinia. Gal ateis į Kubą daug užsieniečių investuoti, o gal neateis. Ateitis parodys, bet turistai ten važiuoja, jiems nesvarbu, kad gatvėse kartais nuo šiukšlių kvapo gali taip nosį užriestį, kad eini gatve užsikimšęs nosį, nesvarbu kad miestuose dega kas 3 ar 5 elektros stulpas, nesvarbu, kad vietoje stiklinių langų ten yra medinės žaliuzės, tai viskas nesvarbu. Kubiečiai ar havaniečiai labai malonūs žmonės, labai draugiški, visada tau padės, bet tuo pačiu suprask, kad gal kai kurie ir nepaprašys pinigų (sakau gal?), bet vis tiek pažvelgdamas į jų akis, tiesiog ištrauksi tuos keletą CUC atsidėkodamas už paslaugas. Man kaip gimusiai sovietų sąjungoje, galbūt ir nesukėlė šis kontrastas tokio šoko, kaip mano dukrai Miglei, kuri pamatė pirmą kartą tokį gyvenimą. Bet  svarbu, kad Kuboje yra kubiečių draugiškumas, jų nuoširdumas, jie niekada tavęs nepaliks bėdoje, jie šaunūs. Gaila, bet populiacija jų mažėja, bet dar jų yra, o kol jų yra, bus ir Kuba. Viva Kuba.

Tai kad, po truputį deduosi lagaminus ir traukiame toliau, gal šį kartą į Meksiką…?