Savaitė Rumunijoje

2017 metų birželis 23 dienos vakare pajudame. Šiais metais planuose išleisti kuo mažiau pinigų, nes ant nosies buto remontas, todėl pasirinktos šalys – Rumunija ir Ukraina. Laikas 2 savaitės – po savaitę kiekvienai. Aš su vyru Ukrainoje esame buvę jau ne kartą, bet dar krūva draugų, kurie nebuvę ir labai nori, tai į Rumuniją važiuojame keturiese, o po to į kompaniją Ukrainoje prisijungia dar 2. Mes keturiese važiuojame automobiliu, šiemet – Škoda Superb, o prisijungiantys draugai suskraidys lėktuvu.

1 diena

            Kelionę ir vėl pradedame po darbo. Kraunamės daiktus į automobilį ir iš Vilniaus pajudame ~17h. Šios dienos tikslas – važiuoti kuo toliau ir nakvynės ieškoti pakeliui. Pakeliui tradiciškai stojame pavalgyti savo įsidėto maisto ir ilgai negaišdami važiuojame toliau. Nuvažiavome iki Liublino ir pradėjome ieškoti nakvynės, kas nebuvo labai paprasta. Visur arba brangu, arba jau neveikia registratūra. Šiaip ne taip gavome miniatiūrinį kambarį, bet visi buvo labai pavargę ir be ilgų kalbų užmigo.

2 diena

            Pusryčiai, kava, arbata vėl daiktai į automobilį ir lekiam toliau. Šiandien laukia ilgas kelias, ne kiek kelias ilgas, kiek ilgai juo važiuosime, kitai nakčiai turime rezervavę nakvynę Rumunijos mieste Cluj Napoca (tariasi Kluž Napoka). Kelias ilgas ir vingiuotas. Valgyti stojome Slovakijoje, buvo tikrai pigu ir gana skanu. Lenkijos keliai siauri, sunkvežimių neišeina aplenkti, Slovakijos siauri ir vingiuoti, Vengrijos – duobėti ir liūdni, bet šiaip ne taip pasiekiame Vengrijos – Rumunijos pasienį ir be ilgų gaišimų, jau temstant kertame Rumunijos sieną. Čia kelias dar ekstremalesnis, kalnuota, vingiuota, tamsu, visi jau pavargę… Važiuojam važiuojam, važiuojam ir apie 24 h pasiekiame savo nakvynės vietą. Vieta ganėtinai įdomi (rinkausi, nes buvo baseinas), lovos nepatogios, bet šeimininkai draugiški, baseinas šaltas, tualetinio popieriaus pilni kampai, jei būtume pradėję skaičiuoti kiek matėme bute ir kieme rulonėlių tai būtų tikrai ne vienas šimtas 🙂 Ilga kelionė daro savo ir gana greitai užmiegame net ir labai girgždančiose lovose.

3 diena

            Atsikėliau pirma ir kad ir koks šaltas vanduo baseine, vis tiek ėjau maudytis, nes gi tik dėl jo šią vietą rezervavau. Kol bandžiau priprasti prie vandens pabudo ir mano keliauninkai. Pusryčiavome tuo ką turime, namo savininkas pavaišino kava. Kraunamės daiktus ir einame susipažinti su pirmu rumunišku miestu. Cluj Napoca – nežinau, ar mes neradome ką čia žiūrėti, ar ir nelabai buvo, tačiau čia ilgai neužtrukome ir pajudėjome link Turda miestelio. 

Iki tol sustojome pavalgyti pakelės kavinėje. Kainos visur labai draugiškos, galima net nežiūrėti į meniu, vis tiek bus daugmaž normalu. Kaip visad kelionę organizavau aš ir visą eigą bei lankytinus objektus žinojau tik aš, tiesa kiti nelabai ir domėjosi. Visiems pasakiau, kad važiuojame į Turda miestelio druskos kasyklas, beje, visai nemelavau. Užėjome į kasyklų vidų, temperatūra ~16 laipsnių, nors lauke netoli 30. Atsivėsiname, vaikštome druskų koridoriais, dairomės, žiūrime kaip anksčiau buvo išgaunama druska ir kai visiems jau atrodė, kad pamatė viską ko mes čia atvažiavome parodžiau į vaizdą apačioje, bendrakeleiviai nesuprato kas čia vyksta, kodėl druskų kasykloje nuotykių parkas? Pasijautė apgauti, kad nepapasakojau anksčiau 🙂 Tada aišku leidomės žemyn ištyrinėti šio keisto reiškinio, gana ilgai pastovėjome eilėje iki lifto, kad nuleistų į kasyklų apačią, kur yra požeminis pramogų parkas visai šeimai. Didžiulė erdvė su druskos sienomis, o viduryje: apžvalgos ratas, boulingas, mini golfas, stalo futbolas, scena, valtelės plaukiojančios tvenkinyje ir dar daug visko… Viskas taip gražiai apšviesta, jauku, tiesa ilgiau pabuvus pasidarė šalta. Aš šypsausi, nes to tikėjausi, o draugai vis dar juokiasi kaip aš juos taip apgavau. Į viršų nusprendėme lifto nebelaukti ir užlipome laiptais, taip truputį ir sušilome, nes kai kurie iš mūsų apačioje jau nušalo ir rankytes, ir kojytes. Šios dienos nakvynė rezervuota Sibiu mieste. Tai ilgai nebegaišę link jo ir pajudėjome. Susiradome savo butą, susitikime su savininku. Butas normalus, gana patogus, vienintelis mus nustebinęs ir tuo pačiu pradžiuginęs dalykas – liftas. Jis labai mažytis ir uždaromas rankiniu būdu. Įlipi į liftą, uždarai išorines grotas, tada užtrauki duris ir tik tada gali spausti pakilimo mygtuką, man buvo tikra atrakcija, tokio dar nebuvau mačiusi. Palikome daiktus ir nuskubėjome susipažinti su Sibiu. Žavus miestukas su siauromis gatvelėmis, skverais ir iš visur tave „stebinčiais“ langais stoguose. 

Vaikštome gatvelėmis, fotografuojamės, prisėdame paragauti rumuniško alaus ir traukiame namų link, nes diena buvo gana ilga, kupina įspūdžių.

4 diena

            Šiandien keliuosi labai gerai nusiteikusi, nes važiuosime per mane labiausiai dominusį Rumunijos lankytiną objektą – Transfagarašano kelią. Prisiskaičiau istorijų kaip žmonės juo važiuoja 6 valandas, tai visus skubinau greičiau keltis ir judėti, nes negi norim vėl naktį važiuoti per kalnus. Artėjant link Transfagarašano jau matėsi kalnų viršūnės, vaizdai darėsi vis geresni ir geresni. Pradėjome kilti vingiuotais stačiais keliais į viršų vis iššokdami nusifotografuoti. 

Deja, vienas iš sustojimų buvo lemiamas, kol mes grožėjomės kalnų vaizdais iš automobilio pasipylė garų/dūmų debesis. Visi greit puolėme žiūrėti kas nutiko, vėl bandyti užvesti, bet veltui. Na ką, vyrai atidaro kapotą, žiūrinėja kas, kur ir kaip. Išsiaiškinome, kad iš aušinimo sistemos išbėgo vanduo, supylėm visą vandenį kurį turėjome, bet nepadėjo, nes kiek įpili tiek išbėga. Pakeleivingos mašinos mus irgi bandė gelbėti savo turimomis vandens atsargomis, tačiau susiskambinus su draugais, kurie daugiau nusimano apie tokias bėdas pasidarė aišku, kad viskas nebus taip paprasta. Liko du variantai, arba kviesti pagalbą į kalnus, kuri būtų nežinia kada ir kiek kainuotų, arba bandyti kaip nors nuvažiuoti nuo kalno ir ten ieškoti pagalbos. Kažkaip pasitarę nusprendėme, kad nuo kalno nuvažiuoti pavyks, o ten jau pagalvosime ką daryti toliau. Sėdam į automobilį ir labai lėtai riedame nuo kalno žemyn. Taip pamažu ir palikome Transfagarašaną jo net neįpusėję. Papėdėje buvusiame kaime niekas mums negalėjo padėti, serviso ten nėra, artimiausias už kelių kilometrų važiuojant keliu tolyn. Na ką, bandom, blogiau jau nebebus, kad neužkaitint variklio vis pilam vandenį surinktą iš šaltinių, stojam aušinam ir važiuojam toliau. Čia ir vėl bėda, autoservisai net du, bet angliškai šneka menkai ir padėti negali. Visi tik kartoja miestelio Fagaraš pavadinimą. O mes jau nebeturime ką prarasti, važiuojame toliau, nežinau kaip mums taip pasisekė, tačiau variklio mes nesugadinome ir šiaip ne taip nuvažiavome iš viso apie 50 km. Čia jau žmonės servise šneka angliškai, padėti gali, bet ne šiandien. Nuplaukia mūsų nakvynė Brasov mieste, liekame čia. Susitariame, kad ryte paskambins praneš naujienas. Mus nukreipia iki svečių namų, kur gauname kambarius ir liekama, tikėkimės tik vienai nakčiai. Vakare dar pavaikštome po miestelį ir einame į viešbutį valgyti ir miegoti, sunki, daug nervų kainavusi diena.

5 diena

            Keliamės ir neiškentę einam iki serviso. Jokių gerų žinių, sprogo išsiplėtimo bakelis, jį reikia keisti, bet jie neturi. Užsakinės, reiks laukti kokias dvi dienas ar net ilgiau. Na ką vėl be nuotaikų vaikštome po Fagaraš, aplankome jų tvirtovę ir visus kitus „lankytinus“ objektus ir sėdame išgerti alaus – nervams nuraminti. 

Taip besėdint kilo mintis nebegaišti laiko čia ir važiuoti autobusu iki Brasov, o vėliau grįžti automobilio, nes nakvynė Brasov jau užsakyta, o Fagaraše veikti nebėra ką. Greitai čiumpam daiktus ir lekiam į stotelę, už kokios valandos jau pėdinam į naujus namus Brasove. Mus priima labai malonus ir geras jaunuolis, kuris užjaučia mus dėl ištikusios nelaimės, teiraujasi gal gali kuo padėti. Mes vardiname dalis, kurių reikia, o servise nėra ir netikėtai jis pareiškia, kad turi draugą, kuris dirba dalių parduotuvėje ir jis pasiteiraus gal gali kuo nors padėti. Mūsų gelbėtojas. Likusią dieną vaikštome po Brasov. 

Šis miestas mums patiko, čia taip jauku, gražu, vaikštome gatvėmis pirmyn atgal, tol kol pavargsta kojos ir nusprendę, kad į Fagaraš šiandien negrįšime pradedame ieškoti dar vienos nakvynės čia. Aplankome dauguma „must see” Brasov vietų, pakylame į kalną su holivudiniu Brasov užrašu, pasigėrėti panorama. Kylame su keltuvu – funikulieriumi, užkylame, o ten – miškas. Stovime, dairomės ir nesuprantam kaip taip. Panoramos nesimato, ženklų nesimato, tik kavinė. Žiūrime, kad visi traukia į miško pusę, tai bandome ir mes. Žmonių pramintais takeliais galų gale pasiekėme BRASOV ženklą ir pasifotografuojame. Viršuje dar pasėdime kavinėje pasiilsime ir leidžiamės žemyn toliau tyrinėti miesto. 

Jau žinome, kad kelionės planas keičiasi kardinaliai, nuplauks šiąnakt dar viena naktis, kuri buvo užsakyta Sighisoaroje. Bet išeities neturime ir einame miegoti.

6 diena

            Keliamės ir tęsiame pažintį su Brasov, bet kažkaip gaila, kad visi planai eina šuniui ant uodegos, tai bandome suktis kaip galime. Einam į automobilių nuomos punktą, ten deramės gal valandą, visi skambinėja, ieško, bet deja, auto mums neturi. Tai nagrinėjame Brasov toliau.Kas belieka, vaikštome po Brasovą toliau, kai netikėtai paskambina mūsų naujas draugas ir praneša, kad jau turi mums dalį ir atveš tiesiai į stotį, todėl negaištam laiko ir lekiam taisyti savo automobilio. Su nauja dalim autobusu važiuojam į Fagaraš, atiduodam dalį ir turim dar pora valandų kol ją pakeis. Pavaikštinėjam pirmyn atgal, užkandam ir vualia. Mašina sutvarkyta. O ačiū Jums gerieji rumunai. Sėdame ir labai nedrąsiai karts nuo karto sustojant testuojame automobilį. Lyg ir viskas gerai, bet kur dabar važiuoti. Praradome 2 dienas ir vis dar nepamatėme Transfagarašano – ar išdrįsim pakartoti kelionę į kalną? Kodėl gi ne, pažiūrime orų prognozes kalno viršuje, kažkiek debesuota, bet tiks – Transfagarašanai, mes atvažiuojam. Antras dublis buvo sėkmingesnis, su džiaugsmu pravažiavome vietą, kur prieš 2 dienas sugedome ir traukėme toliau. Vėl stojam fotografuotis ant kiekvieno kampo ir viršūnėje, kur birželio pabaigoje dar yra sniego pasivaikštome ilgesnį laiką. Taip palengva ir pravažiuojame visą Transfagarašaną dar sustoję pasifotografuoti prie užtvankos. Visa kelionė per kalną truko kokias 3h neskubant. Nusileidus nuo kalno mus jau pasitiko tamsa, susiradome kur pavalgyti, pernakvoti, o ryt bandysime tęsti savo kelionę.

7 diena

            Šiandien vėl keliai veda per kalnus, vaizdai nuostabūs, važiuojame ir grožimės. Gerai, kad neišsigandome ir grįžome į Transfagarašano kelią. Šiandien aplankysime kelias pilis ir nakvynės ieškosime Sighisoaros mieste, o ryt jau reiks palikti Rumuniją nepamačius jų tapytų vienuolynų, linksmųjų kapinių ir čigonų kaimų. Gal kitą kartą… Pirmas objektas – Bran pilis, daugumai geriau girdėta kaip grafo Drakulos pilis. Drakula čia negyveno ir nebuvo, bet pilis gana gerai atitiko Stoker romane aprašytą pilį, kurioje vyko veiksmas apie vampyrą. Kaip ir buvo galima tikėtis pilyje daug atributikos susijusios su vampyrais ir grafu Drakula. Pati pilis gana maža ir pilna žmonių todėl dairytis buvo sunkoka. Taip pat pasirodė neįprastas pilies išplanavimas: laiptai, laipteliai, koridoriai maži kambariukai, visokios laiptų aikštelės pakilimai ir nusileidimai, net neaišku kuriame aukšte dabar esi. Palikę pilį kelionę tęsėme toliau. Nors planuodama kelionę dar norėjau sustoti Rasnov forte – pasivaikščioti, tačiau dabar dėl laiko stokos tik pravažiuojame miestelį ir nusifotografuojame Rasnov forto ir holivudinių raidžių fone. 

Toliau – Pelešo pilis Sinajos kurorte. Pats kurortas gražus, sutvarkytas, viskas švaru ir tvarkinga, bet pasivaikščiojimui laiko nėra. Kalno papėdėje šalia Pelešo pilies paliekame automobilį ir lipame pažiūrėti pilies (rūmų). Išties įspūdingas statinys, graži tiek išorė, tiek vidus. Fotografuojamės lauke, pavaikštome po parkelį ir einame pirkti bilietų į rūmų vidų. Ten mums praneša, kad ekskursijos galimos tik su gidu, tad laukite kol ateis jūsų laikas ir jus pakvies, daiktus palikite čia, fotografuoti negalima. Stovim, laukiam, viena grupė nuėjo, kita grupė nuėjo, galų gale taip ir nesupratom nei kaip, nei kodėl, bet mums leido po rūmus vaikščioti vieniems. Iš dalies gerai, nes galėjome žiūrėti ką norėjome ir tiek laiko kiek norėjome neapsupti žmonių, iš kitos pusės tikriausiai būtume paklausę visai įdomios istorijos apie lankomus rūmus. Paskutinis objektas, tiksliau miestelis, Sighisoara. Apie 8 valandą pasiekiame miestą ir pasivaikštome jaukiomis gatvelėms, kurios po truputį isižiebiant gatvės žibintams darosi vis jaukesnės ir mielesnės. Randame namą kuriame gyveno tikrasis Drakula, ne vampyras, o Vladas Tepešas, Valakijos princas gyvenęs XV a. 

Fotografuojame siauras gatveles, spalvotus namus, užlipame į mokyklos kalną ir paskutinį vakarą Rumunijoje prisėdame išgerti rumuniško alaus ir tiesiog pailsėti po gana ilgos, įspūdžių kupinos dienos. 

Randame nakvynę ir krentame į lovas.

8 diena

            Pakuojamės daiktus ir iš pat ryto pajudame Ukrainos link. Iki pirmos stotelės Berehove daugiau nei 6 valandos kelio plius Rumunijos – Ukrainos pasienis ir neaiškios kokybės keliai. Pakeliui dar žinoma į šiuos neaiškius kelius prakertame automobilio padangą, gerai, kad turime atsarginę. Tiek tos mūsų kelionės po Rumuniją. Ne viskas pamatyta, bet net su daug trikdžių ir nesklandumų kelionė išėjo smagi ir turininga.