Rugsėjis Lietuvoje dažnai reiškia grįžimą į rutiną – darbai, lietus, vis vėstantys vakarai. O mums su Jonu tai tapo puikia proga pabėgti nuo visko ir pasinerti į saulės, vyno ir jūros apsuptą Graikijos kampelį – Santorinį. Tai buvo mūsų ilgai planuota romantiška kelionė dviese – be skubėjimo, be vaikų, be darbo skambučių. Tik mes, balti namukai su mėlynais kupolais, vynas su vaizdu į kalderą ir nesibaigiantys saulėlydžiai.
Atvykimas ir pirmieji įspūdžiai
Į Santorinį atvykome per Atėnus – paskutinis skrydis trumpas, bet pats leidimasis virš salos buvo tarsi filmo scena. Po kojomis – ugnikalnio kaldera, aplink – baltų namų grandinės, tarsi prilipusios prie skardžių. Apsistojome Oia miestelyje, garsėjančiame gražiausiais saulėlydžiais. Mūsų apartamentai buvo iškasti tiesiog į uolą, su terasa, iš kurios atsiveria vaizdas į Egėjo jūrą.
Jau pirmą vakarą, sėdėdami terasoje su taurėmis vietinio baltojo vyno, žiūrėjome, kaip saulė lėtai panyra į vandenį. Aplink girdėjosi tik žuvėdrų klyksmai ir lengvas bangų ošimas. Tą akimirką supratome – tai bus ypatinga savaitė.
Atrasti Santorinį – diena po dienos
Pirmąsias dienas leidome tyrinėdami Oia ir Fira miestelius. Siauros gatvelės, baltai dažyti laiptai, violetinės bugenvilijos ir vietinių šypsenos. Kiekviename žingsnyje norėjosi sustoti ir fotografuoti – Santorinis iš tiesų atrodo kaip atvirukas.
Vieną rytą leidomės pėsčiomis iš Firos į Oia – garsiuoju kalderos taku. Kelionė užtruko beveik tris valandas, bet kiekvienas žingsnis buvo vertas – vaizdai tiesiog kvapą gniaužiantys. Sustojome kavinėje ant skardžio išgerti šviežiai spaustų apelsinų sulčių, o po žygio – ledinis limonadas su mėtų lapeliais.
Kitą dieną išsinuomavome keturratį ir apvažiavome visą salą. Aplankėme garsiuosius raudonąjį ir juodąjį paplūdimius (Red Beach ir Perissa). Įspūdingas kontrastas – tamsus vulkaninis smėlis, mėlynas vanduo ir saulė danguje. Maudėmės, deginomės, o vakare sustojome tradicinėje tavernoje, kur paragavome graikiško musakos ir šviežių jūros gėrybių.
Vulkanas ir karštosios versmės
Vienas iš įsimintiniausių nuotykių – kelionė laivu į Nea Kameni salą, kur stūkso dar aktyvus Santorinio vulkanas. Kopėme į viršūnę, kur aplink tvyrojo sieros kvapas, o vaizdas į kalderą buvo tiesiog nežemiškas. Po to plaukėme prie karštųjų versmių – Jonas drąsiai šoko į rudą šiltą vandenį, o aš prisijungiau po kelių minučių dvejonių. Vanduo buvo maloniai šiltas, lyg vonioje.
Vyno degustacija ir saulėlydis Imerovigli
Santorinis garsėja savo baltaisiais vynais – ypač Assyrtiko veisle. Apsilankėme „Santo Wines“ vyno ūkyje, kur degustacijos metu sėdėjome terasoje virš jūros. Ragaudami skirtingus vynus, klausėmės pasakojimų apie vulkaninę dirvą ir unikalų salos klimatą. Močiutės receptais pavadintos užkandos – fetos sūris su alyvuogėmis, džiovinti pomidorai – priminė Graikijos paprastumą ir skonį.
Vieną vakarą vakarieniavome Imerovigli miestelyje, garsėjančiame tyliais, mažiau turistų lankomais kampeliais. Ten, su vietiniu žuvies troškiniu ir šilta vyno taure, stebėjome vieną gražiausių saulėlydžių savo gyvenime.
Paskutinė diena – tylus atsisveikinimas
Paskutinę dieną skyrėme tiesiog buvimui. Ilga rytinė kava terasoje, paskutinis pasivaikščiojimas siaurais Oia takais, paskutinės alyvuogės ir paskutinis atvirukas močiutei. Į oro uostą išvykome su širdyse likusiu jausmu, kad patyrėme kažką ypatingo – ne tik pamatėme gražią vietą, bet ir turėjome laiką vienas kitam.
Grįžome – bet dalis mūsų liko Santorinyje
Grįžę į Lietuvą, dar ilgai vakarais virdavome graikišką kavą. Jei ieškote vietos dviese – kur jūra, skonis, kvapas ir vaizdas jungiasi į meilės istoriją – Santorinis yra tai, ko reikia.
79tieji