Saulė, jūra, džiunglės – Seišeliai

Iš tikro Seišelių neplanavau aplankyti, žiūrinėjau pasiūlymus į Madeirą ir supratau, kad man šiek tiek per nuobodu pirkti jau suplanuotą paketą. Atrodo reikia tik susikrauti lagaminą ir jau atostogauji, bet tai ne man, todėl nejučia pradėjau ieškoti alternatyvų. Man svarbu ne tik keliauti, bet planuoti. Šį kartą norėjau ten, kur šilta, daug balto smėlio ir žydros jūros, o jei dar bus galimybė panardyti, tai net viršytų mano lūkesčius. Kadangi Maldyvuose jau buvau, tai rinkausi iš Seišelių ir Mauricijaus ir aišku spėkit kas laimėjo… Jokiais loginiais algoritmais nepaaiškinsiu, kodėl nusprendžiau skristi per Milaną, Stambulą, kai yra puikus skrydis tik per Stambulą, bet sprendimas jau priimtas, bilietai nupirkti, lieka tik smulkmenos.

Skrydis į priekį buvo gan lengvas, pasisekė, nes skridom pustuščiam lėktuve, todėl galėjom patogiau įsitaisyti, numigti. Seišeliuose nusileidom apie 12val. Mus pasitiko beprotiškas karštis ir žinoma nuostabių apartamentų savininkas, važiuojant iki vietos, jis papasakojo apie salą, davė rekomendacijų, patarė kur pavalgyti, ką nuveikti.

Apartamentai buvo nuostabūs, su didele virtuve, terasa ir vaizdu į jūrą. Rytą vakarą leidom joje laiką, stebėdami nepakartojamą vaizdą. Dar vienas pliusas, kad apartamentų savininkas nuomoja automobilius, tai labai patogu ir susitaupo laiko. Šiek tiek jaudinausi dėl mašinos vairavimo saloje, nes čia eismas vyksta dešine kelio puse, todėl tai neramino. Pradžioje reikėjo įprasti ir būti budriam, kad įprotis nedarytų savo, bet susitvarkėm. Svarbiausia neskubėti, eismas nėra intensyvus, o ir vietiniai atsipalaidavę ir kantrūs.   

Seišeliai tikrai nuostabus salynas, čia ras ką nuveikti kiekvienas keliautojas. Čia begalės nuostabių paplūdimių, žygio trasų, taip pat rekomenduoju aplankyti arbatos gamyklą ir botanikos sodą. Jei vis dėl to sumanysit išbandyti ištvermę žygio trasose, siūlyčiau į jas išvyksti ryte, kol dar nėra taip karšta. Mes išbandėme tris trasas, bet tik dvi įveikėm iki galo. Trečioji buvo per ilga ir per stati, o per tokį karšti negalėjom mėgautis gamta, todėl nusprendėm nesikankinti.

Dar vienas keistas dalykas, dabar žiūrit kelionės nuotraukas, matau daug žalumos, džiunglių, o ruošiantis į salą net neįsivaizdavau, kad ji tokia vešli. Pamenu, kai išėjom iš oro uosto teritorijos laukti, kol mus pasitiks, vėpsojau į kitoje kelio pusėje apaugusias uolas ir jaučiausi kaip „Jurassic“ parke.

Labiausiai mane sužavėjo maistas, jis paprastas, bet šviežias ir skanus. Asmeniškai man labai patiko dienos pietūs, kuriuos populiaru išsinešti, labai patogu, pigu ir svarbiausia skanu. Pora kartų teko lankytis restoranuose, kainos dvigubai didesnės, o kokybė tokia pat. Ir būtų nuodėmė neužsiminti apie vaisius, jei lankysitės ­­– valgykit kiek telpa ir dar truputi. Akys raibs nuo jų įvairovės. Jų čia begalės ir visokiausių matytų  ir nematyti, o svarbiausia viskas iš vietinių daržo. Labai skanus melionai, papajos, kokosai, bananai. Visų šių gėrybių galite rasti vietiniuose turgeliuose arba pakelės prekystaliuose.

Šios kelionės metu mūsų planas buvo apsistoti pagrindinėje Mahės saloje ir tris dienas skirti La Digue salai ir Praslin. Nors Mahe ir nėra didelė, bet turi begalę gražių paplūdimių ir visi jie vienas nuo kito skiriasi. Aišku mes jų visų neaplankėm, bet radom porą tikrai nuostabių.

Vienas iš jų keistai įdomus atradimas tai „Anse L’Islette“ paplūdimys, nuo kurio matosi, „Russland“ sala, iki kurios galima nubristi, bet negalima po ją šnarinėti. Joje filmuojamas rusų realybės šou „Dom kažkelintas“. Tikrai rekomenduoju aplankyti, nes sala tikrai žavi ir nors po ją negalima vaikščioti, pakrantėje drąsiai galite degintis ar tiesiog pasidaryti porą nuotraukų. Tik noriu įspėti, sustojus aikštelėje prisistatys „draugai“ (vietiniu šutvė), jie nėra pavojingi, bet truputį įkyrūs, paklausinėja apie atvykusįjį, papasakoja apie Russland ir įbruka nupirkti porą kokosų. Tik vėliau prisiminiau gidės įspėjimą nepirkti jokių paslaugų iš šalia paplūdimių pardavinėjančių vietinių, jiems reikia užsidirbti „ant dozės“, pinigus paima, sutaria laiką ir nebepasirodo. Kokosai skanūs, bet kiek teko matyti, juos jie prisirenka tiesiog pakelėje arba šalia esančiuose paplūdimiuose. Beje visai netoli nuo šio paplūdimio galite rasti nuostabų „Sauzier“ krioklį. Giliau nuo kelio šniokščianti krioklys tikrai užhipnotizuoja ir suteikia ramybės. Jo baseine galima ir išsimaudyti, bet ne visi tokie drąsus, kad šokti į tokį ledinį vandenį, bet pasigrožėti tikrai verta.

Atostogaujant Seišeliuose, manau būtina aplankyti ir kitas jau mano minėtas salas. Viena iš jų La Digue, jai mes skyrėme dvi dienas. Ji garsėja vienų gražiausių paplūdimių pasaulyje, be to čia galima pamatyti ir milžiniškus sausumos vėžlius, kurie tikrai paliks įspūdį. Sala gan maža, todėl pagrindinis eismas vyksta dviračiais. Sakyčiau, kad linksma pramoga ir puikus susisiekimo būdas, nes dienos kaitroje net ir kilometrą pasirodo sunku įveikti. Prieš kelionę teko domėtis salomis ir ką jose nuveikti, tai daug kur skaičiau, kad La Digue saloje pilnai užtenka poros dienų, bet dabar pamasčius aš mielai būčiau likus ilgėliau, ne mes nespėjome visko apžiūrėti. Gal dėl to, kad buvome jau šiek tiek pavargę nuo karščio ir dieną praleisdavom viešbutyje, o tik ryte ir vakare išeidavom į žmonės.

Trečios dienos rytą mes išplaukėm į Praslin salą. Čia turėjom tik vieną misiją aplankyti žymųjį „Vallee de Mai“ gamtos rezervatą. Jis ypatingas čia augančiu kokosu. Kuo jis ypatingas? „Coco de Mer“ tai didžiausias kokoso riešutas pasaulyje ir auga tik Seišeliuose. Jis išauga net iki 20kg., o palmės aukštis gali siekti iki 30m. Anksčiau šį kokosą valgydavo ypatingomis progomis, per vestuves, Kalėdas ir kitas didžiąsias šventes. Dabar jis įtrauktas į saugomų rūšių sąrašą, todėl visi kokoso riešutai susodinami, tam kad išsaugoti šios palmės rūšį. Dar vienas įdomus faktas – šios palmės būna skirtingų lyčių. Moteriškos augina kokoso riešutą, kuris primena moters dubenį, na o vyriškoji palmė atlieka vyrišką darbą.

Tikrai rekomenduoju nusipirkti ekskursiją, kurios metu labai daug sužinosit apie palmių rūšys, jų panaudojimą, papasakos apie vietinę florą ir fauna ir net padės surasti čia medžio drevėje gyvenančius gekonus. Taip pat papasakojo legenda apie kokoso pavadinimo kilmę.  
Neva pirmąjį kokosą atrado žvejai Maldyvų salų pakrantėse. Sužavėti kokosu, jie nusprendė nugabenti karaliui. Karalius taip pat liko sužavėtas riešuto dydžiu ir forma, todėl liepė apieškoti visas salas, kad rastų palmę, kuri augina šiuos kokosus. Buvo išmaišytos visos Maldyvų salos, bet nei vienoje saloje nieko panašaus nebuvo rasta. Po kurios laiko vėl buvo rastas kokosas ir tada žvejai sukūrė istoriją, kad rado po vandeniu augančią palmę ir kaip nėrė ir traukė riešutus. Po šios istorijos kokosą pakrikštijo Jūros kokoso vardu „Coco de mer”. Ir tik vėliau buvo atrastas salynas, kuriuose auga šiuos palmės.

Po nuostabaus parko dar turėjome apie 4 val. iki kelto, todėl nusprendėm, stoti pavalgyti ir patyrinėti vietinius paplūdimius. Kadangi daug laiko neturėjom aplankėme „Anse Lazio“ paplūdimį, ir nepasigailėjom. Vanduo skaidrus, baltas smėlis ir plati kranto juosta – tikras rojus. Paskutiniu keltu grįžom į pagrindinę salą ir į savo mylimą terasą.

Na ir paskutinis taškas, kuri mes aplankėm tai „TakaMaka“, vietinė romo distilerija. Tiems kas mėgsta tauriuosius gėrimus, tikrai bus įdomu paragauti, kas nemėgsta, pamatyti, kaip gimsta šis gėrimas. Romo distilerija įsikūrusi labai gražioje vietoje, apsupta egzotinės augmenijos, turi nuostabų sodą, kuriame gyvena du didieji vėžliai. Taip pat po jos stogu galite rasti ir restoraną, kuriame firminis patiekalas – vaisinio šikšnosparnio troškinys. Mes nebuvome tokie drąsūs, ir neišbandėme, bet jei tokių atsiras – informuokit apie jo skonį.

Seišeliai – tai vieta kurią tikrai verta aplankyti, dėl unikalios tik ten randamos floros ir faunos, nuostabių paplūdimių, ir vienas iš svarbiausių faktų, kad nėra pergrūsta turistų. Kai kuriuose paplūdimiuose jausitės kaip negyvenamoje saloje.

Tikiuosi sudominau šia kryptimi ir jeigu dar neperkate bilietų, bent tikiuosi, kad įtrauksite į „must to visit“ sąrašą.