Salvadoras

2009 metų rugsėjis.

Rašydamas apie Gvatemalą minėjau, kad į Antigua mes vykome daugiau nei trims savaitėms, todėl dar Klaipėdoje nusprendėm vieną iš jų praleisti Salvadore. Gvatemalos kelionių agentūros, kaip susitarusios šaukė apie nepakartojamą poilsį pas kaimynus, apie Didįjį vandenyną, ir apie galimybę susigrumti su įspūdingiausiomis jo bangomis. Grumtis su Didžiojo vandenyno bangomis nesiruošėm, o štai savaitė poilsio nepakartojamam gamtos prieglobstyje buvo labai prie širdies kelionės bendražygiui, man irgi. Kad Salvadore su savimi nereikėtų tampytis lagaminų, iš vakaro persikėlėme į pigų, tačiau visai mielą viešbutuką. Ketvirtą ryto prie durų privažiavo turistinis autobusiukas, užrakinom savo naująjį būstą ir pajudėjom Salvadoro link.

Priešaušrio peizažas ties Antigua buvo įsimintinas. Prie Atitlano ežero ir Huehuetenango žavėjomės senais kavos pupelių sodais, šį kartą mūsų kelias vinguriavo per naujus Antigua kavos plantacijų laukus. Gvatemalos kava kadaise buvo laikoma gardžiausia kava pasaulyje, tačiau paskutiniuoju metu kokybė suprastėjo, nes jos augintojai senuosius kavos medelius pakeitė augalais, duodančiais kur kas didesnį, tačiau daug prastesnės kokybės derlių.

Niekaip negalėjau susigaudyti į kurią pusę mes važiuojam: atrodydavo, kad jau jau pabėgome nuo Pakajos, tačiau ji vėl atsirasdavo tai mūsų kairėje, tai dešinėje, žaižaruodama savo raudonomis degančios lavos dėmėmis. Dar ilgai matėsi ir toliau esantys Agua, Fuego ir Akatenango .

Vis labiau brėško. Pravažiavom gigantišką fantastiškos formos uolą. Kelias buvo siauras, mašinų ne taip jau mažai, įsismaginęs mūsų vairuotojas vos neatsitrenkė į kažkokią “Turbo Isuzu“,vežančią kėbule tris dideles mėlynas statines ir du indėnus.

Kavamedžių žaluma buvo nepakartojama ir labai norėjosi pasivaikščiot.

Kelionė neprailgo ir mes atsidūrėme Salvadore, net nesuspėję supykti ant pasieniečių, kurie į mūsų pasus neįdėjo spaudų, liudijančių, kad 2009 metų rugsėjo 17 dieną mes atvykome į Salvadorą. Pirmieji įspūdžiai buvo labai paprasti: mano draugas tvirtino, kad naujoji šalis yra tarsi iš akies luptas Belizas, aš jaučiausi lyg niekur nebūčiau išvykęs iš Gvatemalos.

Tačiau skirtumą pajutome nepraėjus nė dvidešimčiai minučių. Ir pamatėm. Vaisius nokinantys obelų sodai, kukurūzų ir kopūstų laukai, buvo tokios pat tamsiai žalios spalvos kaip Gvatemaloje, tačiau žmonės, kuriuos mes sutikdavom kelyje,buvo kitokie. Nors jų drabužiai buvo irgi spalvoti , tačiau veidai bylojo apie tai, kad mes atvykome į daug vargingiau gyvenančią valstybę.

Važiavom neblogu keliu, su plačiomis asfaltuotomis šalikelėmis. Greitai į akis krito vienas, iki šiol niekur kitur nematytas reiškinys: tose šalikelėse virė keistas gyvenimas, pūpsojo krūvos maišų, geltonavo tiesiai ant asfalto supiltos kukurūzų“lysvės“, stoviniavo žmonės, riogsojo ratuotos transporto priemonės. Iš pradžių niekaip negalėjome suprasti, ko jie čia stoviniuoja, ir kodėl laiko javus tokioje netinkamoje vietoje. Nutraukęs mūsų spėliojimus vairuotojas paaiškino, kad amerikonų nutiestas kelias vietos gyventojams dienos metu atstoja grūdų džiovyklą, o tuo pačiu ir turgų.

Aš labai mėgstu skanias bandeles, mano bendražygis taip pat , tačiau jei tą akimirką kas nors būtų pasiūlęs pasivaišinti, tikriausiai, kad būtume atsisakę.

Įvažiavome į itin plačią ir gerą autostradą. Ko gero, tai buvo garsioji “Panamerika“, apie kurią kalbėdavo ir kalbėdavo vienas mūsų bendrakeleivis Meksikoj. Tas kelias yra tikrai geras, svajoti apie tokį, ko gero, verta, tačiau mums juo ilgai džiaugtis neteko. Vairuotojas mitriai pasuko „baronką“, mašiniukė padarė staigų posūkį, ir mes atsidūrėme gana prastame, menkai prižiūrėtame kelyje, su duobėmis, įgriuvomis, ir niekada nešienaujamomis pakelėmis. Šiokią tokią paguodą akiai teikė tai vienur, tai kitur išnyrančios įspūdingos kalnų keteros.

Po valandos, pro šalikelėje augančius medžius ir krūmokšnius, išvydome vandenį. Daug daug vandens. Neabejojome, kad visai šalia mūsų, už kelio tvoros ir susiraizgiusių krūmynų, plytėjo didžiausias pasaulio vandenynas. Paskui mūsų mašiniukė vėl padarė staigų posūkį, ir mes atsidūrėme dar prastesniame kelyje. Mano draugas pamanė, kad vairuotojas apsiriko, aš supratau, jog artėja maršruto pabaiga, juk reklamoje buvo kalbama tik apie poilsį, vandenyną, ir plaukiojimą su banglentėmis. Ir nė žodžio apie kokį nors ten miestą, ar draugo vaizduotės pagimdytą kurortą.

Iš pradžių vietovė mus šokiravo, išvydome kažką panašaus į kaimą, kuriame tik ką praūžė uraganas, keliūkštis buvo vos pravažiuojamas, duobėtas, prie jo stovėjo kelios grupelės kiuženų, pažeme sklandė polieteleno monomero gabalai, visur buvo primėtyta nežinia kam tinkančių rakandų, bedantėmis burnomis šypsojosi murzini vaikai, ir lojo galybė šunų. Prie vienos sodybos (tikriausiai reikėtų sakyti – rančos) vartų mus pasitiko jauna basakojė juočkė, su kovotojos už lygias moterų ir rasių teises Andželos Davis šukuosena. Ją saugojo penki riebūs skalikai. Netruko paaiškėti, kad ji yra mūsų šeimininko sesuo, tądien talkininkaujanti viešbutyje . Kiemo viduryje buvo įrengtas visai geras baseinas, o čia pat, už nedidelio sodo ir kelių kadaruojančių hamakų, blizgėjo ir ošė Didysis vandenynas.

Kovotoja už lygias galimybes ir moterų teises parodė mums priklausančius apartamentus ir išnyko. Įsikūrėm. Kai apsižiūrėjom, kad mūsų kambario durys neužsirakina, norėjom jį pasikeisti , bet bičiulis patikrinęs kitų kambarių duris , padarė išvadą , kad keistis nėra į ką – visur buvo tas pats. Bendro tualeto durų spyna taip pat išklerusi klebėjo, bet užtat iš vidaus pusės duris galėjai užsirišti raišteliais. Mano draugas, sakėsi, užsirišąs kaspinėliu, aš užsiremdavau koja. Tačiau kambarys buvo visai neprastas. Šiek tiek atsipūtę ir atsigėrę kavos, ant kaklų užsikabinę pinigines su „skarbu“ bei dokumentais, išėjom apžvelgti apylinkių. Draugas tikėjosi atrasti miestą, na, bent jau miesto užuominą. Aš nesitikėjau ir buvau teisus.

Aplink buvo tik gamta. Tačiau abu nudžiugom sužinoję, kad už trisdešimties kilometrų yra didžiausias Salvadoro uostas, o dar už (maždaug) trisdešimties – sostinė San Salvadoras. Kelionėse mūsų norai visada būna paprasti,siekiame įsikurti miesto centre, kurio pašonėje būtų laukinės gamtos plotai, arba atvirkščiai,apsigyventi gamtoje, iš kurios prieglobsčio be didelių problemų galėtume pasiekti bent keletą miestų. Vadinasi, mes buvome ne tremtyje, puiku.

Padarę neblogą ratą – sukorę keletą kilometrų vaizdinga Didžiojo vandenyno pakrante, paskui dar keletą nupėdinę paupiu, vėl atsidūrėme prie kelio vedančio į San Salvadorą, visai netoli mūsų viešbučio. Prisėdome pakelės užeigoj, maloni panaši į indėnę moteris paruošė mums puikią vakarienę, tokią skanią, tokią kvapnią, su tokiu dideliu namų šilumos garnyru, kad mes pasijutome kaip rojuj.

Neskubėdami grįžom į savo rančą. Prie šunų jau beveik pripratom, nes jų čia visur buvo kur kas daugiau nei žmonių. Andželos Davis augintiniai mus pasitiko jau kur kas draugiškesniais snukiais nei ryte, tad nuotaika buvo ko puikiausia.

Temstant,beveik kaip ir Gvatemaloje, atslinko tamsūs debesys, o su jais žaibai, lietus, griaustinis. Orui subjurus, mūsų rančos šeimininkas atitempė tris dideles banglentes, užstatė jomis verandos durų staktą ir viską sutvirtino aliuminio viela. Išėjo visai patikimos durys. Pirmoji diena Salvadore ėjo prie pabaigos. Užsiplikinome kavos, ir sulipę į lovas pro langą stebėjome vis labiau įsisiūbuojantį vandenyną. Verandoje rančos šeimininkė su vaikais žiūrėjo vietinį serialą.

Ryte, vos pravėręs duris, pamačiau juokingą paveikslą: toje vietoje, kur turėtų sėdėti viešbučio administratorius, pasitiesusi antklodę ant grindų miegojo Andžela Davis, jos kavalierius ir mobylka.
Kitą naktį, toje pačioje vietoje, miegojo jau kita mergina, kitos merginos kavalierius, ir kita mobylka, trečiąją naktį- iki tol nematyta trijulė. Vakarieniauti kasdien eidavome į pakelės užeigą, kurioje valgėme pirmąjį vakarą. Tenai irgi kiekvieną kartą mūsų mielajai šeimininkei talkininkaudavo vis kita, iki tol nematyta moteris. Nesupratom, ar Salvadoro įstaigėlėse gausu darbuotojų, ar giminės ir kaimynai čia noriai ateina pagelbėti turtingesniems savo šalies gyventojams.

Dar dvi dienas leidome El Zontėje, taip vadinosi mūsų gyvenamoji vieta, gamtoje, apie jokius civilizacijos patogumus negalvojom, transportu nesinaudojom taip pat. Visur vaikščiojom pėsčiomis. Didžiojo vandenyno pakrantės darė įspūdį, paplūdimiai vietomis buvo dideli ir platūs, vietomis susiaurėjantys iki metro, o potvynių metu ir visai išnykstantys. Ypatingos tvarkos čia nematėme, bet apkaltinti salvadoriečių nevalyvumu taip pat negalėjom. Pirmomis mūsų vizito dienomis paplūdimiai praktiškai buvo tušti. Vandenyje mirko tik vienas kitas atvykėlis, o papležės karčiamų sienas ramstė banglentininkai.

Po šios kelionės, vos tik išgirstu žodį „banglendininkas“, man prieš akis kaip mat iškyla Salvadoras, mūsų nepakartojamas El Zonte, ir būrys silikoninių „Pikadilio princų“, besipuikuojančių prieš vietinius pipilius, ant savo rankų, kojų, sėdmenų ir kitų netradicinių kūno vietų, mechaniniu būdu įamžintais, pretenzingais, abejotinos vertės piešiniais.

SAN SALVADORAS

Ketvirtąją viešnagės dieną, šeštą valandą ryto sėdome į autobusą La Libertadas – San Salvadoras, ir žiūrėdami dešinėn į Didžiojo vandenyno pakrantę, kairėn – į gigantiškus medžius, gyvenvietes ir kalnus, pravažiavę kitą banglentininkų nutūptą paplūdimį El Tunko, ir pagrindinį šalies uostą, kurio dėka mus pasiekia Salvadoro kava, cukrus bei balzamas, atvykom į sostinę.

Ji įkurta ispanų kolonistų 1528 metais. Vikipedija apie San Salvadorą sako, kad jis yra išsidėstęs to paties pavadinimo ugnikalnio papėdėje, prie Panamerikos autostrados, miestas ne kartą nukentėjęs nuo žemės drebėjimų. Didžiausias žemės drebėjimas įvykęs 1854 metais beveik visiškai jį sugriovė . Po šio žemės drebėjimo sostinė buvo laikinai perkelta į už keleto kilometrų esantį Nuevo San Salvadorą. Žymios žalos sostinei atnešė ir paskutinis 2001 metų žemės drebėjimas. Čia dar reikėtų pridurti ir apie vėliau įvykusį milžinišką potvynį ir žemės nuošliaužą, nusinešusią bent šimtą žmonių ir laikinai palaidojusią dalį San Salvadoro senamiesčio. Kraupios šio įvykio nuotraukos tada apkeliavo pusę pasaulio, reikia manyti,kad pasiekė ir mus.

Ką aš norėčiau pasakyti apie sostinę – didžiausią šios šalies miestą? Ogi, beveik nieko, nes vidurio Amerikoj jau mačiau daug panašių. Jei ne gražuolis ugnikalnis, ne kartą jį nuniokojęs ir pridirbęs jo žmonėms daug sielvarto, kalbėti, tarsi ir nebūtų apie ką. Žinoma, kad čia egzistuoja parlamentas ,ministerijos, muziejai, zoologijos sodas, paštas, kurio vietinių gyventojų padedami ieškojome dvi valandas, ambasados ir kitos įstaigos, be kurių neįsivaizduojame nė vienos civilizuotos pasaulio šalies sostinės.

San Salvadore, kaip mūsų Gariūnuose, visur verda prekyba. Daugiausiai prekiaujama skudurais, kompaktinėmis plokštelėmis, vaisiais-daržovėm, kvepalais ir ginklais. Kiekvienoje gatvėje,ant kiekvieno kampo pilna parduotuvėlių ir kioskų, kurių lentynos užverstos gąsdinančiais įvairiausio kalibro ginklų dėklais, neperšaunamomis liemenėmis, ir šiaip visokiausiais gynybai ir puolimui skirtais padargais. Porą kartų prie mūsų prisiartinę vietos gyventojai perspėjo, kad nesiskeryčiotume gatvėje su savo foto aparatais, atsieit,susipraskit, o tai kas nors būtinai pribėgs, prikuls, atims ir bus gaila.

Su aparatais stengėmės daugiau nesiskeryčiot.

Valgyti sostinėje teko ne vieną kartą, ir kiekvieną sykį maistas buvo vertas pagyrimo. Jūros vėžlių sriubos paragaut nesiryžom. Salvadoras, ko gero, yra vienintelė šalis, kurioje kavinių meniu atradome patiekalus, pagamintus iš šito visame pasaulyje saugomo gyvūno mėsos.

Negaliu sakyti, kad mieste nėra malonių kampelių, patrauklių namų, įdomių skverų, tačiau visumos grožio nepajutau. Nenoriu labai peikti Salvadoro sostinės, bet, kad ir labai girti už ką neturiu.

Iš visko, ką mes suspėjome pamatyti per dvi dienas, man labiausiai patiko du dalykai: nacionalinis teatras ir kapinės. Šitokiame išraiškingame unikalios architektūros pastate tikrai neatsisakyčiau padirbėti, ir nepriekaištaučiau jei po mirties, mane kas nors sumąstytų palaidoti tokiose įspūdingose ir ramiose kapinaitėse.

Autobusų stočių šioje šalyje, tikriausiai, nėra, todėl atvažiavus į nepažįstamą miestą, reikia įdėti nemažai pastangų, kad sužinotum kurioje vietoje reikia laukti transporto, kuris galėtų sėkmingai tave sugrąžinti atgal.

Jei kitos dienos vakare,neišvaizdžiam skverelyje prie didelės baldų krautuvės ir galingo stendo su užrašu “Y Gosolina“, kas nors atsitiktinai pastebėjote du nusikalusius užsieniečius, su ryškiomis trumpomis kelnėmis ir baltom kepėm, žinokite, kad tai buvome mes. Autobuso laukėme ilgai, o kai jį išvydom, tai labai apsidžiaugėm, nes pirmiausiai pamatėm jau pažįstamus vairuotojo ir konduktoriaus veidus. Įlipome, pasisveikinom , ir nusipirkome du bilietus į El Zonte. Jie kainavo po dolerį. Nuo sostinės iki mūsų kaimo buvo apie septyniasdešimt kilometrų.

Pajudėjom. Siauroje gatvėje, jau nebe jaunas riaumojančios mašinos vairuotojas su pamišėlio veidu, žūt būt stengėsi mus aplenkt, ir be perstogės tampė už virvės kažkokį padargą, kuris skleidė klaikius garsus. Jis būtinai norėjo įsisprausti į tarpą tarp gatvės namų ir mūsų autobuso. Mūsiškis irgi signalizavo, grūmojo ir kažką šaukė įsisiautėjusiam maniakui mums nesuprantama kalba, bet nepasidavė. Pamišėlis irgi grūmojo, siuto, griežė dantimis, tačiau vis tiek jam nieko neišdegė – mūsų aplenkt nepavyko.

Grįžome vakare. Kovotoja už lygias galimybes ir moterų teises plūduriavo baseine. Mūsų laukė naktis, kaip visada su debesimis, lietumi, žaibais ir griaustiniu, o paskui, dvi pačios gražiausios dienos šioje šalyje – dienos prie supykusio Didžiojo vandenyno.

Žiūrėdamas į genamas bangas, šapeliais pavirtusius banglentininkus, ir it tarakonus sprunkančius krabus iš po einančio kojų, galvojau, kad supykęs vandenynas savo įspūdingumu, ko gero, ištrynė penkių pirmųjų dienų įspūdžius.

Paskui savo mintis subariau ir pasitaisiau – visos dienos praleistos Salvadore buvo nepakartojamos.