Saldi Norvegija

Jau prieš važiuodami buvome įsitikinę, kad Novegija – pati gražiausia šalis, kurią anksčiau ar vėliau būtina pamatyti. Norvegija tai atvirukas, pavasarinio čiurlenančio vandens garsas, sodri žalia spalva, ramus poilsis. Bent jau mums – pritrūko bendravimo ir nuotykių. Gal dėl to visą nusimatytą maršrutą pervažiavome greičiau, nei tikėjomės. (Nepykite Norvegijos mylėtojai už ironiškus pastebėjimus – kad gražu tai gražu, bet kai per daug saldainių privalgai, per saldu burnoje :))

Taigi – kelionė padieniui:

1 diena
Suomija buvo tik šalis pakeliui, tad labai trumpai – lėtieji suomiai mėgsta greitį, mašinų srautas paprastai viršija greičio apribojimus 20-30 km. Gal dėl to ir progų sustoti nedaug teištaikėm – tik pas Kalėdų Senelį ant kelių pasėdėti. Prie nuostabiųjų ežerų – namelis prie namelio, na bet suomių atostogavimo ypatumus labai gerai aprašė Lavastė savo knygoje – rekomenduoju. Pratinamės prie dienos kiaurą parą, tad sugebame per dieną nuvažiuoti 1200 km, neskaitant kelto Talinas-Helsinkis. Uodai ne per daug įkyrūs, o įkandę – neniežti: pilnas komfortas.

2 diena
Peizažas vis skurdėja, į kelią vis dažniau išbėga elniai, tik įvažiavus į Norvegiją (sienos gali ir nepastebėti) – dangus apsiniaukia. Ilgai ieškome kur apsistoti, gražiausios vietelės jau užimtos. Taip pamažu privažiuojame ir Nordkapp‘ą. Pakeliui iškyla egzistenciniai klausimai:
1. Kam reikėjo tokių nerealių tunelių, pvz., 8 km – kad galėtų geriau susisiekti su 4000 šiauriausios Europos vietos gyventojais? Ech… iš tikrųjų tai viskas dėl mūsų – dėl turistų, susimokančių po 186 NOK pirmyn ir tiek pat atgal už galimybę atsižymėti…
2. Kam norvegams, kurie yra tokia turtinga tauta, reikia namelių ant fiordo krantų prie kurių negali privažiuoti mašina (!), nėra elektros ir galbūt net vandens, ir iš viso – juos tikriausiai atplukdė laivu ir iškėlė su kranu…
3. Kiek turi uždirbti žvejai, kaimiečiai, kad piltųsi benziną po 5 litus (šiaip kaina svyruoja nuo 11,5 iki 12,8 NOK)?
Per dieną nuvažiuota dar apie 1100 km.

3 diena
Ignoruojame turistinį Nordkapp‘ą ir 9 km žygiuojame iki tikrojo šiauriausio taško Knivskjelodden. Eini rodos akmeniu, bet po kojomis kerpės ir samanos tik apsimeta uola ir žliugsi. Daug šaltinių, upelių, ežerėlių. Šiandien esame pirmieji užsiregistravę knygoje. Beje, seifas, kuriame ji saugoma pažymėtas LT ženkliuku (Ar LT UNITED taip pasistengė? :)) Turizmo centre galima gauti savo apsilankymą patvirtinančius diplomus, užtenka tik pranešti savo numerėlius (Nr. 142 ir 143), bet gal užteks nuotraukų kaip liudijimo. Na ir didžiausias nuotykis – maudynės Arkties vandenyne. Galvojau, kad bus baisiau… bet čia tik dabar taip drąsiai sakau… 🙂
Vakarop pasiekiame Alta, kuri Lonely Planet įvardijama kaip Norvegijos Sachara – o ji mus pasitinka lietumi. Nuvažiuota apie 240 km. Nuo lietaus ir vėjo slepiamės kempingo kambariuke. Labiausiai mane sužavi prašymas už 400 NOK kainą dar ir kambarį išvažiuojant išplauti patiems.

4 diena
Vis dar lynoja, tad nusprendžiame neiti iki Alta kanjono ir atiduodame duoklę paveldui – aplankome muziejų su 2 km akmens amžiaus piešinių ‚ekspozija‘. Primityvūs, lakoniški, bet tikslūs ir puikiai raudoną spalvą išlaikę. Susiginčijame kas buvo piešėjai: aš sakau, kad pats šamanas ‚dirbo‘ tokį atsakingą darbą, Nerijus prieštarauja, kad šamanas tik viskam vadovavo, o juodą darbą – akmeniu į akmenį smulkius griovelius – atliko genties žmonės. Vieningos nuomonė nesuradome, o paklausti į muziejų nebesugrįžome.
Po pietų vėl šviečia saulė, prasideda nuostabieji fiordų vaizdai, kuriuos entuziastingai fotografuojame (juk toks geras apšvietimas!). Kelią iki Tromso trumpiname keltais.
Tromsas kažkodėl laikomas labai svetingu miestu. O mes šiek tiek pasipiktinę – kelio nuorodos iki keltuvo ar iki modernios Arkties bažnyčios gana neaiškios.
Tad tik pavakarieniaujame ant fiordo kranto ir nusprendžiame nelikti iki ryto ir neiti žiūrėti dirbtinės Šiaurės pašvaistės muziejuje – geriau kada pamatyti tikrą. Pasukame link Senja salos ir spėjame į paskutinį keltą – pasirodo dar net laikrodžių į norvegišką laiką nebuvome persukę. Nuvažiuota apie 450 km, nakvojame ant fiordo kranto, vaizdas pro ‚viešbučio‘ užpakalinį langą – nenusileidžianti saulė, ramus vanduo, smėlėtas krantas.

5 diena
Keltais keliaujame iš salos į salą, kol pasiekiame Lofoten salas. Antrasis lietuvių pėdsakas – iš Norvegiško radijo skambina į Lietuvos Statoil ir klausia merginos „Kodėl lietuviai nemėgsta latvių?“ Mergina išsigina ir kaltę suverčia estams 🙂
Važiuojame, grožimės, ilgi kėlimaisi keltais kiek išsekina. Nuvažiuojame apie 200 km, tikriausiai tiek pat ir nuplaukiame. Aplankome norvegiškąja Venecija vadinamą Henningsvaer – Veneciją čia labiausiai primena smarvė… Pirmas ženklas, kad tiesiog gražiu vaizdeliu mūsų nebesužavėsi – reikia vis naujų įspūdžių.

6 diena
Vis dėlto Norvegija dar gali nustebinti – pavyzdžiui tuo, kad prieš žymėdami kelius, jie nuplauna juos su putomis, sakyčiau pedantiška 🙂
Nusford – Lofotenų salų esmė mini variante. Už tat ir pinigus už įėjimą į miestelį ima. Žvejų nameliai ant polių (rorbuer), džiovintos žuvų galvos, paukščiai, jachtos. Beje, kam tiek menkių galvų – ar tik ne turistams pasifotografuoti? Tiesa tokia – jas norvegai eksportuoja į vargstančias Afrikos šalis, kur iš jų verdama žuvienė (jau aiškiau už ką žvejai perka benziną J). Na o mes nusiperkame rūkytos menkės ir banginio.
Ramberg – smėlėtas paplūdimys, tačiau oras permainingas ir kaip tik tuo metu apsiniaukę – o galėtume pasideginti.
Reine – labai labai labai gražus peizažas.
“A” su rutuliuku viršuje – paskutinė norvegiškos abėcėlės raidė ir paskutinis miestelis mūsų kelyje po 4 didžiausias Lofoten salas. Nuvažiuota tik apie 150 km.
Tai ko Lofotenuose nepadarėme – neplaukėme žvejoti (ne-žvejai iš prigimties), neplaukėme stebėti banginių (nei žuvis, nei mėsa, labai skanu), nenardėme. Šito gaila labiausiai – norvegiškomis kainomis 2 nėrimai ne taip jau ir brangu – tik 700 NOK su įrangos nuoma, bet mes nepasiėmėm nardytojų pažymėjimų…
Paslaugūs norvegai rekomenduoja rezervuotis vietą kelte telefonu, papildomai susimokant 160 NOK, tačiau mes į keltą patenkame atvažiavę vos 10 min. prieš jam išplaukiant – sekasi J Kad jau suspėjame į ankstesnį nei planavome keltą – traukiame iki Salstraumen Maelstrom – didžiausios pasaulyje potvynių srovės-sūkurių. Stipriausi per pilnatį ir potvynį – kaip tik ant tokio užtaikome. Iš pradžių stebime ‚ramų‘ vandenį, sūkuriai didėja, nors iki susidaryto vaizdo, kad tai lyg kriokliai fiordo vandenyse – pritrūksta. O gal dėmesį tiesiog išblaškė sutikti lietuviai turistai.

7 diena
Renkamės ne žymųjį ir gražųjį pakrantės kelią per fiordus ir keltus, o Arkties greitkelį (iš tiesų tai liežuvis neapsiverčia Norvegijoje kokį nors kelią vadinti greitkeliu…). Kertame Poliarinį ratą, ‚atsižymime‘ – gaila, kad nuo šiol saulė jau nusileis… Vidurnakčio saulė – tikras keliautojų draugas – nereikia skubėti iki sutemstant susirasti nakvynės vietą.
Prie Mo i Rana užsukame į olas, labirintais vedančias virš 4 km. Mes praeiname tik 400 metrų. Visi pasaulyje mes panašūs, gamtos sukurtas įspūdingas, netikėtas vietas vadiname: Didžioji bažnyčia, Koplyčia – nors tai tik ledynų ‚ėjimo‘ palikimas. Galima rintis ir kitą olą su daugiau ‚extreem‘, tačiau ji jau nebedirba. Nuvažiuota apie 500 km.

8 diena
Trodheim‘as – karalių miestas su Brygeno stiliaus namais, Nidaros katedra ir mediniais karalių rūmais.
Įkurtas pirmojo norvegų krikščionio karaliaus Olavo, piligrimų kelionių tikslu tapo šalia žuvus ir šventuoju paskelbtam dar vienam karaliui Olavui. Na, su karalių vardais Norvegijos istorijoje nesusipainiosi J Katedros skulptūros ir vidiniai vitražai – įspūdingi. Kelios įdomios detalės: kapinėse, šalia Nidaros katedros vis dar laidojama; o užkilti į forto kalną dviratininkams padeda keistas įrenginys – įmeti monetą, įsispiri į pedalą ir kyli – tol kol koja nenusprūsta ir pedalas nenuvažiuoja. Ragaujame norvegų nacionalinį gėrimą – aquavit – bulvių degtinė, virš 40 laipsnių, kmynų skonio. Mums labiau primena likerį, nei degtinę, bet patys norvegai retai jį geria – dažniausiai per Kalėdas.
Važiuojame link Roros – kasyklų miestelio, įtraukto į UNESCO paveldo sąrašą. Man Roros iš visų miestų miestelių patiko labiausiai – labai jaukus. Čia sutinkame paskutinį regiono trolį, kuris ne tik pasirašo mums ant savo nuotraukos, bet ir parduoda suvenyrinę muzikinę dėžutę 🙂 Mediniai namai čia stovi ant polių iš sudėtų plokščių akmenų – statybinė mistika.
Per dieną nuvažiuota apie 400 km.

9 diena
Aplankome vario kasyklas – labiausiai sužavi nuo vandens pamėlynavusios vario gyslos ir ypatingo dizaino kėdės-gultai-stalai kasėjams valgyti ir ilsėtis. Kasyba nebevyksta, o norvegai svarsto, ar verta ją atnaujinti mat vario yra likę tik 10 metų… Šiame varyje randama ir aukso priemaišų, bet…
Betrumpindami kelią nuklystame į norvegų poilsio zoną – čia daug sodybų žolės stogais, slidinėjimo keltuvai ir spa centras.
Dar vienas gražus kelio trumpinimas – Grimsdales kelias. Pirmą kartą susiduriame su savanorišku mokėjimu – įdedi 50 NOK į vokelį, užrašai mašinos numerį ir įmeti į dėžę. Labai didžiuojamės savo sąžiningumu. Vaizdai verti tų pinigų.
Kylame į Pero Giunto trobelę, šis kelias pigesnis, tačiau iki trobelės kokius 2-3 km reikia nueiti pėstute – gal dėl to ir pigiau J Čia visi namai pastatyti iš akmenų, net stogas akmeninis. Augmenija skurdi, bet vaizdai prabangūs.
Mašinos ‚skaitliukas‘ parodo 150 000 km – tokiam ‚apvaliam‘ skaičiui pažymėti atkemšame šampaną. Su pakilia nuotaika įvažiuojame į dar vieną mokamą kelią – Jutunheinvegen. Informacija sako – susimokėti gali namie pavedimu, arba viešbutyje kelio viduryje. Tikriausiai burbuliukai duoda į galvą, nes mes ir vėl sąžiningi, tačiau pasijuntame apgauti, kai kelias baigiasi, o gražių vaizdų nematėme. Tenka sukti į dar vieną kelią, čia jau stovi automatas – mūsų laimei neveikiantis. Tad pagaliau surandame savo pageidaujamą puikų vaizdą pro langą – šį kartą į ežerą ir snieguotos kalnų viršūnes. Nuvažiuota apie 400 km.

10 diena
Šviečia saulė. Puikus serpantinas iš Ovre Ardal į Turtagro. Tas amžinas mokėjimas už kelius jau ima atsibosti. Ir su sąžine nesusitarsi – čia jau sėdi vaikinas prie posto J Pakelės viešbutyje susitariame dėl rytdienos ėjimo į ledyną, o laisvu laiku nusprendžiame nulėkti iki didžiausio Europos ledyno – Jostedalsbreen – vietomis ledo storis net 400 metrų. Pirmiausia nuvažiuojame iki dambos, kuri sulaiko 2 ledyno liežuvių tirpstantį vandenį, paskui – iki vieno gražiausių (anot LP) iš apačios matomų liežuvių Nigarolsbreen. Iki jo pėstute apie 30 min. šokčiojant per akmenuotus upelius. Mėlyna ledyno spalva vilioja, pamiršti apie kabančius įspėjimus, kad vaikščioti pavojinga, ledynas juda. Grįžtame link Turtagro, viso apie 400 km.

11 diena
Norvegai mus paliko ant ledo (gerai, kad ne ant ledyno) – dėl 2 norinčių instruktorius iš lovos nesikelia. Belieka kaltinti tik save – gal neteisingą savo telefoną užrašiau, todėl negalėjo prisiskambinti – atostogų atmintis 🙂 Važiuojame iki kitos vietos, kur ėjimą į ledyną žada daryti po 2 valandų, tačiau belaukiant ir bežiūrinti į visas ‚kates‘ ant batų supasuoju ir ta proga nusprendžiame sutaupyti laiko ir grįžti į Lietuvą anksčiau
Turintiems daugiau pasiryžimo nei aš – 4-5 val. ant ledo (plius dar apie 2 val. iki ledyno ir atgal) kainuoja 390 NOK žmogui.
Pro Lom važiuojame link Geiranger fiordo. Atviruko vaizdas, su visada esančiu kruiziniu laivu fiorde. Bandome surasti įžymiąją uolą ant kurios sėdint fotografijoje atrodo lyg kabėtum virš fiordo, bet keliukas nepažymėtas, tad tenka kiek paimituoti. Miestelis pilnas turistų. Serpantinai jau kiek įkyrėjo, stabdžių kaladėlės dvokia, tad nusprendžiame keltis keltu į Valldal. Išgirstame lietuviškai šnekant. Pasirodo iš 31 kelto keleivio – 12 lietuvių (įskaitant mus 2). Dirba fermoje, tikriausiai prie braškių, džiugu, kad ne tik dirba, bet ir šalį pamato. Geiranger fiordas tai kriokliai: 7 seserys ir brolis, kuris neleidžia joms ištekėti ir fermos, visiškai atskirtos nuo pasaulio. Kantriausi žmonės jose gyveno iki 1950-60 metų, kol civilizacija paviliojo paskutinius gyventojus.
Susiduriame su žiauria neteisybe – alus sekmadieniais neparduodamas, skyrius parduotuvėje užtrauktas užuolaidėle. Beje, kitomis dienomis alus parduotuvėse tik iki 20 val.
Ir vėl pasijuntame išpaikinti – nusileidžiame Trolių keliu ir nustembame – čia jau viskas? Čia tikrai tas kelias, kur mašinos sunkiai prasilenkia? Vėl užkylame ir nusileidžiame (vargšės stabdžių kaladėlės…)
Trolių siena – didžiausia Europoje ištisinė siena – būtina aplankyti alpinistams ir jiems prijaučiantiems.
Nuvažiuota apie 200 km.

12 diena
Pirmadienis lietingas, tad per valandą apžiūrime Alesund’ą ir traukiame link Bergeno. Kelionė einasi lėtai, pakeliui 3 keltai. Sutinkame dar 1 lietuvių porą, kaip ir mes važiuojančių mašina. Jie nusuka į kempingą, mes ir toliau ištikimi savo tradicijai ieškoti nemokamos nakvynės savo mašinoje. Nuvažiuota apie 500 km.

13 diena
Diena Bergene. Sako, kad jame lietingos būna 290 dienų per metus – mums šviečia saulė J Visas gyvenimas sukasi aplink žuvų turgų, ten ir mes. Neatsispiriame pagundai prisipirkti džiovintos menkės ir banginio lauktuvėms. Čia pat pusryčiaujame ir pietaujame – šviežia žuvis, krevetės ir moliuskai. LP rašo, kad su Bergeno kortele parkavimas nemokamas, tačiau tai netiesa – tik viename parkinge duodama 30 proc. nuolaida, tad kortelės neperkame, nes muziejų lankyti nesiruošiame. Nuplaukiame tik iki jūrų muziejaus, bet jis gal net už Klaipėdos prastesnis. Užkylame apžvelgti Bergeną iš viršaus ir vakare išvažiuojame. Kol surandame gražią nakvynės vietą dar nuvažiuojame apie 100 km, miegame šalia krioklio.

14 diena
Kelias tarp Bergeno ir Oslo vieni tuneliai – įskaitant ir patį ilgiausią pasaulyje – 24.5 km. Mums patinka tuneliai, o šiame dar įrengtos 3 erdvės, apšviestos mėlynai ir skirtos pabėgti nuo klaustrofobijos. Jautiesi lyg poledinėje laboratorijoje iš “X failų” filmo. Pakeliui sustojame kaimeliuose prie fiordų – atvirukas ir tiek.
Atvažiuojame į Oslą (viso apie 400 km) – gryni pinigai pasibaigę, tad tiesiai į centrą prie bankomato, o tada jau vaikštome po vakarinį centrą. Iš karto jaučiasi, kad didmiestis – daug keistuolių, gatvės muzikantų, visi linksmi. Vienoje gatvės atkarpoje išsirikiavę begalės motociklų – save rodo, į kitus žiūri. Geriame alų, valgome Kalėdų senelio elnio kepsnį su bruknėmis – labai skanu. Į parkingą grįžtame jau vėlai, važiuoti į kempingą nėra prasmės, vis tiek ten niekas nebedirbs – tad išmiegame parkinge – labai pigi nakvynė pačiame Oslo centre 🙂

15 diena
Visiškas atsipalaidavimas – vaikštome po Vigelando parke. Čia renkasi turistai ir mamos bei auklės su vaikučiais. Skulptūros puikios, labai gera atmosfera, išfotografuojame visus likusius kadrus ir patenkinti išvažiuojame. Sienos su Švedija vėl netgi nepastebime, užtat iš karto pagerėja keliai, lekiame iki Karshamno su vėjeliu….
Nuvažiuota apie 600 km.

16 dienas
Keltas namo.

Bendri pastebėjimai – norvegai, nepaisant savo turtų iš naftos taip ir liko kaimietukai: prasti pagrindiniai keliai ir lėtas eismas, ne tik miško žvėrys, bet karvės po kelius laisvos laksto… Visi turi po trobelę gamtoje, jei neišgali pastatyti, tai bent kemperį kur nors pasistato ir laimingi… Pilnos pakelės mašinų – žvejoja sau ramiai per lietų… Garažus įsirengia antrame aukšte – matyt, kad sniego nereiktų kasti, išstumi ir rieda.