Rusija! Paskutiniuosius keleta metu vis labiau domiuosi sia didziule ir atrodytu beribe teritorija pasaulio zemelapyje ir sia pazinti su salimi sustiprina vis gausejantis draugu Rusijoje ratas. Nuo nuostabios Peterburgo architekturos, zmoniu “skruzdelyno” Maskvoje, poliariniu naktu Murmanske, muzikiniu festivaliu ant Volgos upes kranto iki industrinio Celiabinsko, mediniu Tomsko namu, skaidraus Baikalo vandens ir didziausio pasaulyje Lenino biusto paminklo Buriatijos sostineje Ulan Ude. Vietos cia daug, gamtos su tukstantkilometrinemis upemis ir toliau nei horizontas besitesiancia taiga – dar daugiau, o ir zmoniu ivairove – nuo skustagalviu “gopniku” iki viska, ka turi, pasiruosusiu pasidalinti “sibiriaku”. Visa tai zavi, domina ir sukelia nora pazinti, todel jau trecia vasara praeinu biurokratinius “vizinius” barjerus ir pasileidziu i rusiskaja avantiura. Si karta pretekstu tapo draugu maskvieciu is “Laisvuju kelioniu akademijos” ir vel organizuojama pazintine 3 menesius veikianti keliautoju baze, sikart – tolimuosiuose Rusijos rytuose esanciame Vladivostoke.
Rusijoje geresnio, pigesnio ir idomesnio keliones budo uz autostopa turbut ir nerastum, todel liepos menesi po trumpo apsilankymo vel palieku gimtaja Klaipeda ir iskeles nyksti patraukiu rytu pusen. Pakeliui – tris savaites trukes apsilankymas Ukrainos Karpatu kalnuose vykstanciame Europos “Rainbow” susiburime, Lvovo ir Kijevo apziurejimas, o tada ir sienos kirtimas pas “didziaja kaimyne”. Nuo buvusios Sovietu Sajungos vakariniame uzribyje esancio Lvovo iki priesingoje puseje, Rytuose, ant Ramiojo vandenyno pakrantes pastatyto Vladivostoko – lygiai 10000 kilometru ir si atstuma tenka iveikti per 33 dienas. Kelias ilgas, idomus, bet tuo paciu ir varginantis, todel tenka daryti keliu dienu sustojimus. Salia Novosibirsko vykusi Sibiro “Elba”(autostopininku susitikimas), slampinejimas placiais Krasnojarsko prospektais ir keliu dienu poilsis ant krikstolinio Baikalo ezero siaurinio kranto (pietine pakrante teko kelis kartus aplankyt dar pries 3 metus). Nuo Severobaikalsko pirma karta isbandau “tranzavima” krovininiu traukiniu lokomotyvuose ir taip iveikiu dar 1500 km “amziaus statyba” vadintu BAM’u (Baikalo-Amuro Magistrale). Cia tuo paciu pakeliui apsilankau ir Lietuvos komjaunuoliu statytame Novij Yojan miestelyje, kurio centras iki siolei vadinamas “Litovskij kvartal”. Taip pasiekiau jau beveik netoli galutinio sios keliones tikslo esanti Chabarovska, todel siame simpatiskame mieste ant Amuro upes kranto pasilieku dar keliom dienom, sveciuodamasis pas per “CouchSurfing” susirasta jauna rusu seima. Beje, Chabarovske kaip tik tuo metu vyksta tarptautinis forumas, visos gatves idealiai svarios ir visi miesto fontanai graziai ijungti ir apsviesti. Ta pacia proga pilnas miestas rusiskos milicijos ir spec. tarnybu pajegu, kurias net keleta kartu sudomina mano neiprasta isvaizda ir lietuviski dokumentai, bet, kaip visada, pavyksta draugiskai issisukti.
Tarp dvieju didziausiu miestu, esanciu Rusijos Tolimuosiuose Rytuose – Chabarovsko ir Vladivostoko, tik 800 kilometru beveik visur asfaltuotu keliu, tad as tikiuosi si atstuma iveikti per viena diena, taciau tai, kaip veliau paaiskeja, nelabai pavyksta. Anksti ryte “istranzaves” is Chabarovsko, iki vakaro sugebu nusigauti tik iki jau Primorjes kraste esancio mazo miestelio Luchegorsko, pastatyto aptarnauti milziniska silumine elektros stoti. Man pesciomis beeinant Luchegorsko aplinkkeliu, staiga is pakeles kavines su uzrashu “Shashliky” antro auksto pasigirsta kvietimas uzeiti vidun puodeliui arbatos, ir as pasiulymo neatsisakau. Kabinete sedintis tamsaus gymio vyriskis iskart pasodina salia ir pradeda dometis kas as, kur ir is kur keliauju. Paaiskeja, kad jis – vietinis verslininkas, kiles is Uzbekistano, taciau jau daugeli metu gyvenantis Rusijoje. Staiga pas ji uzsuka dar keli draugai ir man su jais jau tenka kelti nebe arbatos puodeli, o po “simta gramu”. Greitai issiaiskinu, kad kaip tik rytoj Luchegorskui sukanka 75 metai ir cia organizuojama miesto svente, todel cia siandien suvaziave draugai prades sia svente svesti. Kompanija rimta – vietiniai miestelio verslininkai ir is Vladivostoko atvaziave ju draugai. Draugai ne “siaip sau”, o i miestelio svente su parodomaja programa atavaziaves karate treneris su savo mokiniu, pasaulio karate vicecempionu, tik ka sugrize is cempionato Japonijoje. Netiketai uzbekas pasiulo man nakvynes vieta salia esancioje nedideleje saleje ir pakviecia si vakara svesti su jais apacioje esancioje kavineje. Kelis “simtgramius” jau isgeres karate meistras (kaip pats gyresi – 2 Dano) mane primygtinai pradeda mokyti kaip plika ranka lauzyti lentas, bet po pirmojo nesekmingo karto antrajam as jau nebesiryzau. Kavineje jau prasidejo vaises su degtine ir nuostabaus skonio uzbekisku plovu. Man kaip neiprastam sveciui tenka labai daug demesio, nuo kurio as kartkartemis pradedu jaustis nejaukiai. Vaises vis tesiasi, tusciu buteliu daugeja ir kazkuriuo momentu pasiuloma vaziuoti aplankyti vietini Luchegorsko naktini kluba. Jaunam, is Dagestano kilusiam pasaulio karate vicecempionui prisakoma priziureti, kad naktiniame klube man nieko nenutiktu (jis, sportininkas, “simtgramiu’ nekilnoja!). Klubas irengtas rusyje ir, kaip tokiam uzkampiui, pasirodo visai neblogas. Dar pries vaziuojant i kluba man pasiuloma, kad nepamirsciau pasilikti ir rytojui – bus miesto svente, pirtis, anciu medziokle, taciau… Kita ryta atsibudes jau po pietu, nelabai atsimenu kaip pargrizome is klubo, bet, kaip suprantu, buvo visai linksma… Taciau sveikatai nelabai leidziant, pasilikti dar vienai linksmybiu dienai nebesiryztu ir atsisveikines iseinu i kelia testi keliones.
Iki Vladivostoko dar 500 km, bet metas jau popietinis, o ir savaitgalis, todel ir masinu maziau vaziuoja. Staiga sustoja tamsiais saules akiniais pasidabines vairuotojas ilgais “rokeriskais” plaukais, sutikes pavezeti mane kelis simtus kilometru. Issiaiskinu, kad tai Vladimiras, anksciau Vladivostoke grojes gitara roko muzikos grupeje, bet pries kelis metus su zmona persikraustes gyventi i maza miesteli Primorjes kalnuose. Dabar jis vaziuojantis is Chabarovsko, kur islydejes zmona keliu menesiu atostogom pas tevus Buriatijoje ir busias si laika vienas savo sodyboje. Uzraso man savo kontaktus ir pasikviecia, jei kada vaziuosiu pro sali, uzsukti pas ji i svecius isbandyt neseniai pastatytos pirties. Atsisveikindamas pasizadu uz keliu savaiciu pas ji uzsukti. Deja, sia diena iki Vladivostoko ir vel neprivaziuoju, todel tenka pernakvoti pievose salia Ussurysko, iki jau menesi besitesiancios keliones tikslo likus tik 100 kilometru. Kitos dienos ryta, stovedamas salia keliu milicijos posto, susistabdau 50 tonu (!) zvyro i Vladivostoka vezanti amerikietiska sunkvezimi didziule “nosimi” ir dar didesne vairuotojo kabina.
Ir pagaliau Vladivostokas! 33 dienos kelyje ir as jau kitoje buvusios “didziosios tevynes” pakranteje. Pasiekiau AVP (rus. Aкадемия Вольных Путешествий) nuomuojama keliautoju buta/baze ir dabar atejo laikas menesio poilsiui bei susipazinimui su paciu Primorjes krastu. Jeigu keliaujant BAM’o gelezinkeliu jau teko patirti saltuka ir artejancia ziema, tai cia, Primorje, vis dar vasaros pabaiga su sauletu oru ir galimybe issimaudyti juroje. Pats Vladivostokas visa sovietini laikotarpi buvo uzdaras miestas, todel jau sugriuvus sajungai ir panaikinus “tvoras”, prasidejo sio idomaus Rusijos uostamiecio atgimimas. Visas miestas pastatytas ant pakrantes kalvu, su daugiaauksciais sovietiniais blokiniais namais, kazkuo primenantis ant Arkties vandenyno kranto stovinti Murmanska. Idomu tai, kad siame daug arciau Japonijos nei kitu Rusijos miestu esanciame mieste beveik visi automobiliai – “anglisko” tipo su vairu desineje puseje ir tik mieste kursuojantys autobusai “normalus” korejietiski. Beje, paskutiniuosius 15 metu Vladivostokas aprupindavo devetais “desiniapusiais” japoniskais automobiliais visa Rusija iki pat Uralo, is to miestas labai isaugo ekonomiskai ir tik siais metais valdzia Maskvoje susirupino Rusijos auto pramones palaikymu, keliagubai pakeldama devetu automobiliu ivezimo mekescius, del ko daugelis Tolimuju Rytu gyventoju labai pyksta, o patys radikaliausi net grasina atsiskyrimu. Didziulis masinu skaicius mieste turi ir neigiamu pusiu (Vladivostokas automobiliu skaiciumi vienam gyventojui pirmauja Rusijoje, net Maskva atsilieka), transporto kamsciai gatvese cia tikrai nera retas reiskinys.
Uzsisedeti vienoje vietoje irgi nera mano tikslas, todel jau po savaites Vladivostoke uzsinorejo kur nors istrukti. Cia pat is keliu draugu nuskambejo pasiulymas persikelti vienai dienai i Russkyj sala, artimiausia is visu salu, esanciu salia miesto. Salu cia tikrai netruksta, taciau iki praejusio desimtmecio pabaigos visos jos buvo “okupuotos” kariniu strukturu ir tik neseniai atvertos placiajai visuomenei. Russkyj sala didziausia ir artimiausia is visu esanciu salia miesto. 2011 metais sioje saloje planuojamas Ramiojo vandenyno saliu vadovu susitikimas (JAV, Kinija, Rusija, Australija ir kitu “tuzu” tusovke!), todel cia dabar – didziule statybu aikstele net su sujungimui su Vladivostoku statomais tiltais. Laimei, Russkyj sala didele, tad musu kompanija susiranda bent kiek laukini papludimi ir ten isikuria nakciai. Tarp musu yra ir mano jau seniai pazistamas Vadimas su drauge Dinnka ir ju 10 menesiu dukrele Arina! Neitiketina tai, kad jie trise autostopu atkeliavo is Maskvos ir, pabuve savaite Vladivostoke, isskrido lektuvu i Kamcatka. Ar kas abejoja, kad su mazais vaikais keliauti imanoma?? Noro tik reikia! Ilgiau nei 2 dienas Russkyj saloje uzsibuti irgi neketiname, todel jau kitos dienos vakare sedam i 40 min. plaukianti kelta, parplukdanti mus tiesiai i Vladivostoko centre esancia prieplauka.
O cia ir vel savaite gyvenimo miesto ritmu. Suzinojom, kad kaip tik tuo metu cia vyksta tarptautinis kino festivalis “Pacific Meridian” su visa savaite trunkanciais ivairiu pasaulio saliu filmu pristatymais. Mano pasirinkimas nusiuncia mane susipazinti su Kusturicos “Maradona”. Beje, festivalio proga organizuojamas ir nemokamas roko grupes DDT koncertas centrineje Vladivostoko “Revoliucijos“ aiksteje, kuris tikrai padaro gera ispudi ir sutraukia, kaip veliau paskelbta, didziausia zmoniu minia per visa sios vasaros sezona.
Savaites trukmes kino festivaliui dar nepasibaigus, keli is musu ir vel sumastome pasinaudoti vandens transporto paslaugomis ir keletui dienu aplankyti jau siek tiek toliau esancia, bet daug mazesne, krastovaizdzio atzvilgiu ispudingesne ir naturalesne Reineke sala. Tai maziausiai nuolatiniu gyventoju turinti ir tolimiausiai viesuoju vandens transportu pasiekiama sala. Kazkados cia buta ir mazos karines bazes ir zuvies fabriko, taciau dabar tai tik 27 nuolat gyvenancius gyventojus turintis (visos kitos sodybos – vasarnamiai), istrizai per viena, o perimetru – per keturias valandas pesciomis pereinamas uoletas zemes lopinelis. Mazutis keltas cia atplaukia tik 3 kartus savaiteje, todel atvykus ir issilaipinus prie medines prieplaukos, saloje jau teks praleisti minimum 2 naktis, kol sulauksi kito reiso, ir tai dar priklausys nuo oro salygu.
Musu kompanijoje ir vel keletas panorusiu pabegti nuo miesto triuksmo, tarp kuriu ir mano pirma karta Vladivostoke sutiktas Igoris is Murmansko srities. Sis pilietis irgi neeilinis. 29 gyvenimo metus pragyvenes mazame Kovdoro miestelyje salia Suomijos sienos, jis vasaros pradzioje nusprendes viska mesti ir igyvendinti savo sena svajone – “nutranzuoti” iki Vladivostoko! Ir tai jam puikiai pavyksta. Kelyje uztrukes 2 menesius, palaipiojes po Altajaus kalnus ir kazkur pakeliui suzinojes apie musu susiburima, jis jau kuri laika iesko savo naujos vietos po saule. Budamas Vladivostoke sumane norintis isplaukti i jura ir istojo i menesio trukmes “matroso” kursus, kuriuos jau uzbaiges ir dabar laukiantis savo “laimes laivo”.
Su Igoriu mes labai neblogai susibendraujam ir 3 valandas plaukiancio kelto denyje sedime gliaudydami saulegrazas, jam vis pakomentuojant apie ivairius juroje, kartais salimais, pluduriuojancius svyturelius – praktikuojasi naujai pramokta profesija.
Pagaliau vakare atplaukus i Reineke, islydime atsisvartuojanti kelta ir einame ieskoti vietos stovyklai. Pereiname visa apnykusi kaima – tikrai jauciasi, kad gyvenimas uzverda cia tik vasaros menesiais, o dabar jau rugsejis ir zmoniu apsilankymai vis reteja. Po pusvalandzio pasiekiame kita salos puse ir prieje vieninteli saloje miskeli ten aptinkame keleta pastatytu stovyklavieciu. Kaip mums papasakoja vienos is ju gyventojai, sezono metu cia isikuria nemazai suvaziavusiuju alternatyvaus gyvenimo budo propaguotoju ir vieta tampa gyvu, miskelyje ar ant uoleto kranto stovyklas ikurusiu zmoniu kaimeliu. Dabar daugelis is ju jau tuscios, taigi mes galintys kurtis beveik kur panoreje. Pasistatom palapines, susikuriam lauza ir atsisveikinam su nuostabiai besileidziancia saule.
Kita ryta as atsibundu pirmas ir visiems dar miegant uzsimaukslinu atsivezta akvalanga ir neriu juron pasirinkti pusryciu. Is kaimynines stovyklos atejusia mergina nukrato siurpas, sako salta, o man kaip tik 🙂 Dar apsilankymo Russkyj saloje metu suzinojau apie renkamas juroje midijas, taigi ir cia tikrai ju turetu buti, tik elgtis reikia atsargiai, kad koks “piktas” juros ezys nesuleistu savo purvinu spygliu man i peda. Midiju as nesunkiai prirenku beveik pilna krepsi, ir nuo jureziu si karta apsisaugau (kas nebeisdega sekanti ryta, nes bjaurybe iduria man i nyksti), taigi priedas pusryciams ant lauzo jau yra.
Po pietu su Igoriu nusprendziam eiti paslampineti po apylinkes, pasikarstyti ant nedidelio svyturio, palaipioti pakrantes uolomis ir apeiti visa sala perimetru, ir tai uztrunka iki pat vakaro. Prie vienu is Reneken pakrantes uolu yra net seno, surudyjusio laivo liekanos. Kaip veliau suzinojom, jis kazkada seniai buvo specialiai uzplukdytas kariniams mokymams, kad naujai treniruojami sovietu lakunai turetu kur taikytis bombarduoti.
Kitos dienos ryta – ir vel ant lauzo keptos midijos bei kazkieno is anksciau palikti dideli ir pilni riesutu kedriniai konkoreziai. Siandien vakare reikia pakuotis daiktus ir nepraziopsoti kelto, taciau iki tol dar su Igoriu suplanuojam uzsilipti i dvi auksciausias Reineke kalvas, nuo kuriu atsiveria stulbinantis vaizdas i visa musu ir aplinkines salas. Vaizdas pasakiskas. Danguje ne menkiausio debeselio, tik spiginanti saule, melynas juros vanduo, uoletos aplinkines salos su tolumoje atsiverianciais jau “zemynines” Rusijos, o dar toliau net ir Kinijos kalnais. Apsvaiginti tokio grozio, ant vienos is virsuniu trumpam ir nusnustame. Vakarop, kaip ir kiti norintys isplaukti, jau sedime ant kranto ir laukiame kelto, uz 40 rubliu parplukdysiancio mus atgal i civilizacija.
Ka gi, ir vel Vladivostokas. Vel dziaugiames uostamiesciu ir siuo metu lepinancia “bobu vasara”. Saules daug, lietaus mazai, bet salia miesto ir pro buto langus matomos kalvos darosi vis labiau spalvotos, o tai pranesa apie artejanti rudeni. Keleta dienu vakarais su keliais draugais dar iseinam i centre esanti pesciuju “Arbata”, kad suteiktumem vietiniams dziaugsmo. Vienas is musu groja australietisku didjeredoo, o keleta salia stovinciu zongliruojam. Taip ir vietiniams linksmiau po gatves smirinetis ir mums bent jau autobuso bilietams rubliu primeta 🙂
Sekmadieni ir vel svente. Si karta tai “Tigro diena” ir jos proga rengiamas populiarios grupes “Mummy Trol” koncertas mums jau pazistamoje centrineje aiksteje. Diena skirta Amuro (usurinio) tigro ir kitu endeminiu Primorjes gyvunu issaugojimui. Siu didziausiu pasaulyje “katinu” vietiniuose miskuose islike tik apie 500. Dar prastesne situacija su Tolimuju Rytu leopardu, kuriu is viso priskaiciuojama tik apie 30! Ka gi, kinieciu medicina daro savo!
Arteja mano paskutines savaites siuose krastuose, o dar norisi ne tik salas apziureti, bet pazinti ir kaip Primorjes kalnuose gyvenimas klostosi. Taigi dabar jau sedime trise gelezinkelio stoteleje su bilietais is miesto. Galimybe “istranzuoti” is tankiai apgyvendinto Vladivostoko pusiasalio yra miglota, todel nesvaistydami laiko geriau sedame i vietine “elektricka” ir vaziuojam “po civilnomu”. Si karta as toliau keliausiu vienas, o salia sedintis lietuvis Aleksas ir murmanskietis Igoris turi kitu planu – palaipioti po viena auksciausiu is netoliese esanciu kalnu Pidana. Mano planai kitokie. Atsivertes zemelapi sumasciau aptranzuoti pietines Primorjes pakrantes keliais, pakeliui uzsukdamas i Lazo, Olgos ir pagaliau mane dar pries kelias savaites sveciun pakvietusio muzikanto Kavalerove miestelius. Po keliu valandu keliones gelezinkeliu islipu lauk ir iseinu i “trasa”. Atsistoju salia kelio zenklo su nuorodomis i kaimus pavadinimais “Novaja Rossyja” ir “Novaja Moskva”, taciau po kiek laiko privaziavus sias gyvenvietes paaiskeja, kad milijoninais miestais cia net nekvepia, o “Maskvoje” is viso tik keletas apgriuvusiu senu mediniu lusnu. Vakarop pasiekiu ir pirmaji keliones tiksla – maza miesteli (ar dideli kaima) su pavadinimu Lazo. Priezasties apsilankymui kaip tokios ir nera, nebent buciau zoologas ar labai didelis gyvunijos myletojas (su ginklu rankose), nes cia visai salia ikurtas pakankamai didelis “Lazo gamtinis rezervatas” su savais tigrais, himalaju lokiais ir visais kitais mielais ir pukuotais gyvuneliais. Beje, viena is himalajisku, juodos spalvos balta krutine lokiu man teko isvysti dar pries kuri laika pakeliui i Vladivostoka esancioje pakeles kavineje esanciame narve. Salia lokio narvo man bestovint tas gudruolis vos rankos nenukando! 🙂
Lazo pasiekiau jau vakare ir toliau keliaut nebebuvo prasmes, taigi apziurejes miestelio centra, nuejau prie miske salia upes surastos senos lauzavietes ir isikuriau nakciai. Kitoje upelio puseje jau rezervatas! Nakties pradzia pasirode silta ir zvaigzdeta, todel patingejes statyti palapine numigau tiesiog prie bepradedancio uzgesti lauzo. Ir tik nakti supratau, kad jau ruduo ir tokiu klaidu daryt negalima — SALTA, blyn!
Ryte prabudau jau islindus saulei ir – vel i kelia. Neilgai pastovejus sustoja labai reta siuose krastuose rusiska transporto priemone “Niva”, su viduje sedinciu provoslavu kunigu ir vairuotoju. Pavezeti jie mane sutinka tik apie 50 kilometru iki jiems reikalingo posukio, ir aciu Dievui, nes jauno kunigo pradetos religines “smegenu pudrinimo” temos nepasirodo labai mane dominancios. Nuo cia jau baigiasi asfaltas ir prasideda keli simtai kilometru gruntkelio, su labai mazomis gyvenvietemis ir dar retesnemis transporto priemonemis. Taciau netiketai nustembu sustojus japoniskam keturraciui su jame sedinciom dvejom blondinem, kaip kaina uz mano pavezejima uzsiprasiusiom, kad visa kelia pasakociau kokias nors istorijas, as aisku pasiulymo neatsisakau 🙂 . Idomu tai, kad ju neibaugino nei mano medine lazda (surasta papludimyje Reineke saloje ir iki siolei tureta su savimi), nei prie kuprines pritvirtintas santechnikos vamzdis, naudojamas didjeredoo grojimo praktikai. Ka gi, gal ir ne visos blondines ……… :)! Pasirodo, sios dvi siandien is Vladivostoko vaziuojancios “moteriskes” yra pakeliui i kazkur kalnu kaime esancia gydomojo vandens sanatorija ir vaziuoja keliu dienu poilsiui. Atvykus iki galinio tasko uzsipraso galimybes su manim nusifotografuoti, o viena is ju fotografijai dar man ir uz barzdos prilaiko 🙂 🙂 🙂 Ka gi, siandienine kelione tesiasi linksmai, o paskutinius likusius 60 kilometru nuvaziuoju su miskoveziu beveik iki pat prie mazos ilankos pastatyto uosto moterisku Olgos vardu.
Olgoje, tenka suprasti, irgi nera labai daug ka veikti, o dar ir oru prognoze nedziugina, nes prognozuoja nakti lietu. Aisku, centrineje miestelio aiksteje neapsieita be Lenino paminklo, kuris kaip visada rodo kelia i sviesu rytoju. Slampineju po miesteli, ilankos pakrantes ir surandu azuolu parka, kur ir suplanuoju vakarop pasistatysias palapine. Pries tai dar uzsuku i parduotuve nusipirkt ka nors vakarienei, bet prie manes prieina akis isputes ir jau kelis “simtgramius” islenkes vietinis diedukas, kuris iskart apipila klausimais: kas toks? is kur as? kodel lazda rankose? Greitai ima viskuo labai stebetis ir jau tempiasi mane i masina ir kvieciasi vaziuoti sveciuosna pavalgyt “keptu bulviu”. Masinoje jo belaukianti zmona ir dar vienas i svecius atvaziaves gamtosaugos darbuotojas kamufliazine uniforma pradzioje labai nustemba, bet tuoj pat nusisypso ir jau linksi galva “davai pojechali”. Tik atvykus i Olgos priemiestyje esancia sodyba is karto yra uzkaiciama pirtis, ant stalo pasirodo nedideles vaises ir butelis degtines (o kaip gi be jo!). Is dieduko jau man iprastai gaunu pylos, kodel mes “pribaltai” nemylime rusu ir griauname ju pastatytus kariu paminklus, bet vel viskas issisprendzia draugiskai kartu sudauzus iki virsaus pripildytus stikliukus. O dar karta uz rusu ir “pribaltu” santykius diedukas man nusprende atkersyti negailestingai pildamas vandeni ant karstu ikaitintu tikros rusiskos “banios” akmenu.
Aisku, palapines azuolu giraiteje ta nakti man pasistatyti taip ir neteko, nes pasiulymas vaziuoti uzkasti “keptu bulviu” man uzsitese iki miegojimo minkstai ant sofos po geros rusiskos pirties 🙂
Po neitiketinos viesnages Olgoje kita ryta as ir vel isbandau “nyksciabuso” galimybes iki uz 70km esancio Kavalerovo. Ilgai stoveti netenka, nes greit sustoja jauna rusu pora, vezanti pilna maisa litriniu plastikiniu kibireliu, perpildytu raudonaisiais ikrais, ju paciu teigimu busianciu nuskraidintu kazkam lektuvu i Maskva…
Po keletos paskutiniu dienu, praleistu Primorjes uzkampiuose, atvykimas i Kavalerovo pasirodo kaip sugrizimas atgal i civizuota pasauli. Apie 14000 gyventoju turintis miestas verda gyvenimu, ir nenustembu, kada man beinant centrine gatve greitai esu sustabdomas vietines milicijos pareigunu. Patikrinus pasa yra pasiuloma su jais kartu vaziuoti i milicijos paskyri, neva jiems neaisku, koki cia pas mane dokumenta lotyniskomis raidemis rado, o poskyryje yra protingesniu, skaityti mokanciu 🙂 As labai ir “nesispardau”, nes su dokumentais pas mane dazniausiai buna viskas tvarkoje, todel linksmai vaziuojame i poskyri. Cia nusistebiu vietines milicijos draugiskumu, nes net mane vezusieji guodesi, kad tik as ant ju nepykciau, nes ju toks darbas. Poskyryje “protingasis” pareigunas man bando paaiskinti, kad mano viza jau greitai pasibaigsianti ir kad tik as to pats neuzmirsciau. Beje, dar pridure, kad kur nors man bunant daugiau nei 3 dienas tureciau registruotis, taciau kadangi as visur autostopu pravaziuojantis tik tranzitu, turbut man si taisykle negaliojanti 🙂 Ka gi, su rusu pareigunais jau tradiciskai issiskiriu labai draugiskai 🙂
Vakare susiskambinu su Vladimiru ir netrukus jau geriame arbata pas ji sodyboje. Vladimiras prisipazino jau net nebesitikejes mano vizito ir apsidziauges sulaukes skambucio, nes zmona vis dar sveciuojasi Buriatijoje ir vienam jam liudna. Si vakara, sako, yra pakvietes savo sena drauga ir idomia vietine asmenybe “kalduna”, taipogi gyvenanti netoliese, ir tuojau pat atejusi, nesina savo gamybos vysniu vynu. “Kaldunas” pasirodo tikrai esantis idomus pasnekovas ir geras vyno meistras. Apie 35 amziaus vyras, jau daugeli metu uzsiiminejauntis shamanizmu, vyno gamyba ir juodaja (nelegalia) archeologija. Po isragauto dvieju litru vysniu vyno “kaldunas” pradeda dalintis sava shamaniska patirtimi, paaiskina kaip zmogui pasiversti sunimi ir kad ta daryti yra pakankamai pavojinga, nes buti keturkoju gali taip patikti, kad nebesinores grizti atgal i zmogiskaja busena. Dar pasigiria pries keleta menesiu bevaikstinedamas su savo metalo ieskikliu ir aptikes tikra cia buvusios “dzordzeni” (apie X-XIII a.) civilizacijos shamano lobi. Vertingiausias lobio radinys tai shamaniskas, tukstancio metu senumo veidrodis su paties shamano siela viduje. Jo teigimu, tai labai gerai issilaikes sios tukstancio metu senumo civilizacijos pavyzdys ir siuo metu jis ieskantis kokio turtingo kinijos kolekcionieriaus pirkejo, uz si veidrodi pasiruosusio sumoketi maziausiai 50 000$ suma. Kita diena “kaldunas” pasizada man si radini pademonstruoti.
Kavalerovo man pradeda patikti. Si ryta su Vladimiru, po trumpos apylinkiu ekskursijos, nuvaziuojame pas “kalduna” i svecius apziureti zadetojo veidrodzio. Pirmiausia jis aprodo visa kita metalo radiniu kolekcija, nuo “dzordzeni” civilizacijos kirviu ir ieciu antgaliu iki sovietiniu laiku surudyjusiu traktoriaus detaliu. Tik po to jis is po lovos ciuzinio istraukia apie 20 cm skersmens ypatingaji radini su iki siol jame gyvenancia shamano dvasia. Tai tikrai idomus apskritas metalinis veidrodis, visiskai glotnia viena puse ir drakono, zuvu ir dar nelabai suprantamu gyviu atvaizdais kitoje. Ant briaunos net aiskiai matyti kazi koks senoves rastas, suprantamas turbut tik “dzordzeniu” civilizacijos zinovams. Logiskai mastant, tokio radinio vieta turetu buti muziejuose ir atvira istorikams, o ne paslepta pas juodaji archeologa po ciuziniu, bet siuose laukiniu “rytu” krastuose turbut to dar ilgai teks palaukti.
Po sio vizito mes atsisveikiname su “kaldunu” ir vaziuojame aplankyt taipogi Kavalerove gyvenancius Vladimiro tevus. Jo mama labai nusvinta isgirdusi, kad as is Lietuvos ir kaip mat prisimena dar su sovietine “putiovke” aplankytus Vilniu, Kauna ir Trakus, o Vladimiro mociute dar pridejo, kad iki siolei Vilniuje gyvenantis kazkoks artimas ju giminaitis. Prisivaisinus arbatos, sausainiu, uogienes ir svieziai spaustu saltalankiu sulciu, Vlado tevas dar pasiulo mums kartu nuvaziuoti ir man parodyti giliai miskuose esanti ir is po zemiu trykstanti stipriai gazuoto vandens saltini. Aisku, sis vizitas irgi neapsieina be keliu desrigaliu ir puslitrio degtines. Vakare, jau grizus atgal i miesta, Vladimiras dar nepagaili uzkurti naujai pasistatyta pirtele ir iduoda man i rankas azuoline vanta. Uhhh… 🙂
Ryte prasibudus man ir vel nepavyksta isvaziuoti, Vladui pasiulius pasilikti dar vienai dienai kartu uzlipti i salia Kavalerovo esancia izymia Dersu-Uzala uola, nuo kurios atsiveria ispudinga ir gaivinanti visu apylinkiu ir paties miesto panorama.
Vakare ir vel vizitas i svecius. Si karta tai Aleksandras – ilgaplaukis, juodais drabuziais vilkintis vietinis Kavalerovo sunkiojo metalo muzikos zinovas, melomanas ir tikrai neblogas gitaristas. Viesnages pas ji metu tenka labai nustebti net tokiame uzkampyje esant zmogui, turinciam 13000 sunkiosios muzikos singlu kolekcija, o Sashai isijungus elektrine gitara ir sudrebinus visas buto sienas, apsidziaugiu negyvenantis jo kaimynysteje.
Kita ryta kuprine jau sukrauta ir Vladimiras mane nuveza iki geros “tranzavimo” pozicijos, taigi atsisveikines ir padekojes uz tikrai gerai praleista laika vel istiesiu nyksti. Is Kavalerovo iki Vladivostoko 500 kilometru, kaip patys vietiniai vadina, geriausiu Primorjes krasto keliu. Miskais apauge centrines Primorjes kalnai jau yra “pagave” tikra rudenisku spalvu gama, o tai man reiskia migravima i pietus, nes cia jau darosi kad ir labai grazu, bet saltoka. Viename pakeles kaimelyje prastovejus keleta valandu, mane isisodina vairuotojas Ivanas, vaziuojantis is lashishiniu zuvu zvejybos Olgos rajone atgal i Vladivostoka. Ivanas, kilmes is Ukrainos, bet daug metu atitarnaves sovietiniu atominiu povandeniniu laivu laivyne, tikrai neprastas pasnekovas, todel penkiu valandu kelione iki Vladiko labai ir neprailgsta.
Jau eina paskutines apsilankymo Primorjes kraste dienos. Cia vis dar sauleta, taciau kelto bilietas jau kiseneje ir greitai teks pamojuoti tariant sudie siam svetingai mane priemusiam krastui. Rusija cia siek tiek kitokia. Gal labai neiprasta gamta, gal istorija, gal artima Kinijos kaiminyste ar Japonijos jura, o gal ir like 500 tigru pavercia si Rusijos krasta ypatingai idomiu 🙂
Uz keliu dienu ir vel sveikinsiuos sakydamas “anyeong aseyo Koreja”
Justas „Belzas”, 2009 ruduo, Vladivostokas
pirmas 
79tieji 
ipvoisas