Rusija: Ten ir Atgal…. 20 dienų Šiaurėje

Ilgai lauktos atostogos prasidėjo. Visi reikaimi žemėlapiai per metus išmokti bene mintinai, maisto konservai paruošti, leidimai ir kiti dokumentai sutvarkyti. Baltarusių pasienietis kėsinasi tikrinti didžiają kuprinę su katamaranu. Šiek tiek patampė už išlindusio vamzdžio, sužinojo kad kuprinė tikrai „tižolaja” tai patikra tuo ir baigėsi. Maskvoj, penktadienio rytą, su registracija šiokie tokie nesklandumai. Popierėlių negavome nes firmelės darbuotoja, kur registravomės, tądien į milciją jau nebevažiuos, mat kątik buvo. Pažadėjo atsiųsti kopijas e-paštu. Galvojom baigę maršrutą kur nors atsispausdinsime. Šiokia tokia rizika, bet negi dabar lauksim Maskvoj iki pirmadienio. Tiesa tų kopijų taip ir neatsiuntė, grįždami namo Maskvoje pasiėmėme iš tos firmos. Tik kad niekas netikrino pasienyje tų registracijos popierių.

42 valandas praleidome traukinyje į Vorkutą. Stambesnėse stotyse traukinys stovi iki pusvalandžio, per tą laiką galima apsipirkti perone iš bobučių įvairiausių gardumynų. Kotletai, vištienos kulšelės, virti kiaušiniai, rauginti agurkai, visokios miško uogos, rūkyta žuvis, įvairiausios bandelės su mėsa, varške, bulvėm. Gali pirkti net iš traukinio neišlipęs, tiesiai per langą. Na bet pasivaikščioti vistik norisi. Be to reikia alaus atsargas papildyti. Tos dvi naktys ir viena diena neiti prailgo. Ilgiau važiuot gal ir nebesinorėtų. Intoje iš traukinio išlipo gal koks pusšimtis dviratininkų, pasirodo Urale ir su dviračiu galima pavažinėti. Liepos 26’oji išlipam Vorkutos geležinkelio stotyje ir iš karto netikras taksistas pasisiūlo pavežėti. Dirbant vienoje iš Vorkutos anglių šachtų naktinėje pamainoje, dieną visvien užtenka energijos prisidurti prie algos. Vorkuta. Dar prieš dešimtmetį miestas su 220 tūkstančių gyventojų, turėjo 5 ar 6 anglies kasyklas, iš kurių dabar veikiančios, jei teisingai pamenu, teliko 3. Žmonių sumažėjo iki 100 tūkstančių. Anot vairuotojo anglies dar mažiausiai 80 metų čia užteks, tiesiog paklausa sumažėjo ir pasidarė neefektyvu išlaikyti visas šachtas bei miesto „mikrorajonus“. Važiuojam pro kvartalą Октябрский, kuris jau senokai visiškai apleistas, tolumoje matyti dar sovietmečiu statytas kosminis centras, kuriame buvo planuota leisti daugkartinius rusiškus kosminius laivus, bet kaip žinia nė vienas jų taip ir nepakilo. Užtat Vorkuta gana jaunas miestas, nes visi sulaukę senatvės, gavę padidintą šiaurietišką pensiją iškeliauja gyventi kur šilčiau. Mieste lieka jaunimas.
Taksistas paleidžia mus prie miesto pakraščio, prie Северныи gyvenvietės. Iš čia galima pradėti suplanuotą kelionę buvusio geležinkelio į Халмер-ю gyvenvietę pylimu šiaurės kryptimi. Taksistas matosi žvejyba neužsiima ir kur to kelio pradžia tiksliai nežino, bet suradom jį neužilgo. Geležinkelio bėgiai, žinoma, jau nurinkti ir priduoti metalo supirktuvėje. Халмер-ю miestelis buvo evakuotas/likviduotas 1995’iaisiais. Užkandam sauso davinio prie buvusio vagono liekanų, buvusioje stotelėje prie buvusio geležinkelio, vedančio į buvusių anglies kasyklų buvusią gyvenvietę. Kuprinė apie 36kg. Kadangi beveik netemsta, tai žygiuojam gal iki kokios 10 valandos. Visada turėjom tokią viltį, kad koks pro šalį važiuojantis brakonierius pavežės. Jau susiradom neblogą vietelę nakvynei, kur Syragos upė priartėja prie to kelio, kai sustojo pro šalį važiavęs žmogelis ir paklausė, ar mes turistai. Na jei turistai, tai ir pavežti galima. Pavežėjo mus gal kokius 12 km, šiek tiek už tilto per didžiają Syriagą. Tolėliau nesenai atsiradęs smėlio karjeras. Gazprom‘as stato naują dujotiekį iš Jamalo pusiasalio pro vakarinę kalnų pusę. Karjero smėlį naudoja statyboms, veža sunkvežimiais link kalnų. Kitą dieną priėjome karjerą. Sunkvežimiai jau nebe kamazai, visi mersai. Su vienu vairuotoju bandėm pasikonsultuoti, kaip čia mums geriau eiti, galų gale tesėm kelionę tuo buvusiu geležinkeliu. Šiaip tai taikėmės papulti prie Karos upės, maždaug ten kur susilieja Mažoji ir didžioji Karos, o tada jau palei mažają eiti į kalnus. O Халмерю miestelis buvo reikalingas tik kaip orientyras. Kaip supratom vėliau, su sunkvežimio vairuotoju nevisai susišnekėjom, nes po kelių dienų dar kirtom tą kelią, kuriuo jie veža smėlį. O taigi galėjom pasiprašyti pavežami ir taip sutaupyti keliasdešimt km. Na bet laiko juk buvo pakankamai, oras labai geras tai tiek jau tos, nuėjom tuos kilometrus..:) Taigi antrą dieną atsikėlėm gal tik koką 12 valandą.:) Man kažkaip labai anksti atėjo įprastos žygiuose „lomkės“ kai jau absoliučiai viską skauda, pirmi žingsniai kaip molinėm kojom, kuprinė nepakeliama. Jau antrą dieną, seniau kažkaip ilgiau ištempdavau..:) Bendrakeleiviai laikosi geriau, o Domas atrodo išvis kaip niekur ir nėjęs vakar. Treniruotis matyt man reikia. Oras kaip ir vakar superinis. Saulutė, vėjas, nei per šilta nei per šalta. Slaptos viltys dar kartą išsipildo ir pavakare sutranzuojam mašiną. Vorkutoje, suši restorane dirbantys uzbekai važiuoja prie Халмерю upės kažkokių krioklių pažiūrėti ir, žinoma, „kultūringai praleisti laiką“. Savaitės vidurys. Vis vien restoranas tučias be klientų vasarą stovi. Mašina niekuo neįpatinga, paprastas Nisan džipas. Sulendame jame septyniese su visom kuprinėm ir pilna bagažine visokios mantos, malkų, butelių. Nauda atrodo abipusė, atrodo suteikėm vorkutiečiams daug džiaugsmo. Nuostaba ir ovacijos liejasi per kraštus. Jie pirma kartą mato tokus retus padarus kaip pėstieji turistai su didelėm kuprinėm iš tolimo Pabaltijo beeiną kažkur toli toli, kur jie net pavadinimų vietovių nežino… Išleidžia mus prie Халмер-ю gyvenvietės, už pažintį įkalam jų alaus, nusifotkinam ir išsiskiriam. Jie nuvažiavo tų krioklių ieškoti, nelabai žino kur yra, žemėlapio neturi. Taip ir nerado, matėm grįžo atgal po poros valandų. Taigi viso nuvažiavom apie 30 kilometrų, sutaupėm dvi dienas. Gal ir gerai, nes jau buvo pabodę eiti tuo žvyrkeliu, kraštovaizdis nesikeičia. O nuo Халмер-ю jau ir kalnai matosi. Vakaras nuostabus, šiek tiek debesuota, saulę jau nebe taip kepina, nedidelis vėjas. Idealus apšvietimas fotografijai. Valandėlę palandžiojom po vaiduoklišką gyvenvietę. Aplankėm vietinę įžymybę „дом култуpы“. Vorkutiečiai pasakojo, kad prieš kelis metus čia vyko karinęs amunicijos demonstravimas, gerokai pašaudė tuos namus. Pats Vladimiras Putinas dalyvavo ir savo rankomis šovęs iš prieštankinio pabūklo bei palikęs kultūros namų sienoj didžiulę skylę. Užsukom ir į vienintelį kambarėlį visoje gyvenvietėje su dar neišmuštu langu. Čia įrengta vieta medžiotojams ar šiaip priklydėliams pernakvoti, pasišildyti, net lova su čiužiniu yra. Šiaip miestelyje nė gyvos dvasios, gatvėj mėtosi puodai, žaislai, batai. Toks vaizdas, kad žmonės kaip bėgdami nuo kokios katastrofos viską metė ir išvažiavo. Dar radom šusnį 2004’ųjų vorkutietiško laikraščio, kur surašyti šachtų rezultatai, kaip jos vykdo ir viršija planus, na dvelkia visišku sovietmečiu. Nakvoti nutariam kiek atokiau, už poros kilometrų prie upės. Šalia stovi kasyklos, kaminai, kalnai anglies kasybos atliekų. Kažkaip galvon sunkiai telpa, kad visi tie objektai tiesiog stovi tušti ir nereikalingi. Deja, neužteko entuziazmo palandžioti po tas kasyklas. Dabar truputi gailiuosi. Plačiau. Ir čia.
Trečia dieną lomkės vis dar nesitraukia. Pusvalandį einam, pusvalandį ilsimės. Diena ilga, laiko daug, nėr kur labai ardytis. Susiradom visureigių kelią, vedantį link Karos. Tiesa, einam tuo, kuris atrodo senokai nenaudotas, bet krūmai dar neatžėlę. Tas kur naudojamas daro didelį lanką (yra matomas Google Earth žemėlapyje). Tos 30 minučių labai jau ilgos. Saulė kepina, prakaitas pila. Sustojus darosi šalta, nes kiaurai pučia vėjas. Mūsų takas kerta jau minėtą vamzdyno statytojų kelią (kelias eina vos vakariau upelio Гагара). Platus žvyrkelis. Maždaug čia prasideda nedidelės kalvelės, neviršijančios 300m. O tose kalvelėse didesnių ir mažesnių ežerų. Pučiant vėjui susidaro net bangų ošimas. Visai kaip prie jūros. Ir žuvėdros ar kokie kiti panašūs paukščiai čia skraido ir klykauja. Nakvojam prie vieno iš ežerų. Malkų visiškai nėra. Išsiverdam maisto primuso pagalba ir anksti lendam palapinėn, nes susirengus visus drabužius vis vien šalta, vėjas be perstojo pučia. Kitą dieną vėl vėjas ir spiginanti saulė. Visureigių kelias tai dingsta tai vėl atsiranda, kartais einam tiesiog tiesia linija per samanas ir balas. Pasimato pirmieji elnių augintojų pėdsakai bei čiumai tolumoje. Kalvelės šiek tiek pamažėja, įveikiam paskutinius 12 km iki Karos upės, šiek tiek žemiau už kanjono. Nuo čia iki Mažosios ir didžiosios Karos santakos beliko apie 11km, einant tiesia linija. Man lomkės atrodo pasibaigė, bet užtat Vladui su Domu prasidėjo, Vladas dar atrodo ir temperatūros pasigavo, perpūtė matyt jį sušilusį. Kadangi autostopo pagalba planas viršytas dviem dienom, tai dienelę praleidžiam prie Karos. Oras ir vėl puikus. Kojinių skalbimo, maudymosi, žvejybos ir gydimosi laikas. Su žvejyba tai visiškai nekas. Visur bandžiau, ir sraunumoj, ir duobėse, ir ramioj upėj. Nu nekimba, nors tu ką, tik mepsus kelis pamečiau ir susinervinau baisiausiai. Vakare pro šalį pravažiuoja visureigis.
Penkta ėjimo diena. Bene sunkiausia fiziškai bei morališkai visiems. Visureigių kelio normalaus kaip ir nesimato. Nesunkiai perbridom Karą ir pirmyn daugmaž tiesia linija link santakos. Negi važiuodamas į tokias vietas tikiesi kad prireiks kremo nuo saulės. O štai še tau!! Veidas visai nusvilo, nosis lupasi, lūpos suskilinėjo. Saulė jau kepina kelinta diena iš eilės, ir kas blogiausia aukštai ji čia juk nepakyla, tai ir skrybėlės brylius negelbsti. Nors imk ir lašiniais vietoj to kremo tepkis. Žemesnėse vietose pelkėta, vietom brendam per dumblus iki kelių. Vėjas silpnas, uodų nenupučia. Karšta ir tuo pat metu šalta, uodai nagli, kojos klimpsta tai pelkėje, tai krūmuose. Vienu žodžiu, eina peklon tas ruožas. Atrodo lomkės visiems. Po ilgos dienos atrodo išbridom, atsivėrė mažosios Karos slėnis. Matosi mažiausiai trys elnių augintojų stovyklos. Viena visai pakeliui, į kurią ir užsukom pakalbėt. Bet susidraugauti nepavyko. Nencai abejingi visiškai, matyt juos jau užknisę tie turistai. Žmogelis prižiūrintis elnius pasisveikino, bet į kalbas nesileido, o gal rusiškai nemokėjo. Iš palapinės išlindusi moteriškė irgi kažką burbtelėjo ir tiek. Vienu žodžiu susinepatoginę neužsibuvom. Nakvojom visai prie Karų santakos. Penktadienis, vakarienei desertinė ryžių košė bei sausainiai “Senoji Ryga”. Geriau žygyje ir nerasi.
Karų santakoje didžiulė duobė, vanduo skaidrus, gilu. Nu galvojau, dabar tai pažvejosiu. Rezultatas ir vėl nulinis. Negana to, dar ir spiningas pusiau lūžo. Eina peklon. Mėtau mėtau sau. Mepsas įstrigo, galvojau gal į kokias žoles ar akmenis. Netoliese upė pusiau prabrendama. Aš per kažkiek tai laiko perbrendu į kitą krantą, užlipu ant uolos ir bandau iš kitos pusės ištraukit mepsą. Nuo čia matosi vakar aplankyta stovykla. Bebrisdamas pastebėjau, kad per upė ištiestas tinklas, po to traukdamas supratau kad mepsas jame ir įstrigo. Visai prieš tai kai spiningas lūžo pusiau. Kaip sakant сило eст…..Eina peklon. Matau su valtele atplaukia vietinis, matyt išsigando, kad tinklą jo pavogsiu ar dar ką padarysiu. Piktas burbėdamas pusiau rusiškai pusiau savo šneka traukia žuvis iš tinklo, apsimeta, kad manęs nemato. Pamatė mepsą. Aš tarstelėjau žodelį, prašau pabandykit nukabinti. Pasipylė priekaištai, kad per 60 metų tokio chuliganizmo neregėjo seniukas, kad neva tinklui chana ir t.t…. Aš tik stengiuosi mandagiai atsiprašyti ir šypsotis. Po to prasidėjo reketas, suprato kad spirito už mepsą negaus, taip pat ir nieko kito greičiausiai negaus. Tada sekė jau visokie nelabai malonūs žodžiai, vienus supratau, kitų nelabai. Ramiai laukiu, kol atkabins tą mepsą ir visą tai laidau negirdom. Po kiek laiko kantrybė baigėsi. Ištariau ir aš kelis stipresnius žodelius rusiškai, dar kelis lietuviškai. Diedukui atrodo paliko įspūdį Lietuviška kalba, gal pabijojo kad kokį užkeikimą ant jo mestelėjau, nutilo. Spjoviau į tą reikalą, nutraukiau žilką ir grįžau prie palapinės. Gaila lūžusio spiningo, bet kaip męs su Vladu mėgstam sakyti: beveik viską galima suremontuot lipnios juostos pagalba, panašiai ir buvo. Gaila ir mepso, tegul turi vietinis kaip suvenyrą. Ką su juo veiks, jei vis vien spiningo greičiausiai Nencas neturi. Gal kaip auskarą žmonai padovanos sakau. Besipakuojant pralekia tas pats visureigis kur matėm užvakar prie Karos, sustoja prie didžiosios Karos krioklio. Juo pasirodo važiuoja keturi Vorkutiečiai, tiesiog poilsiauja, žvejot bando. Paaiškino, kad kažką dabar sužvejoti šansų išvis mažai, nes jau kuris laikas oras per karštas, žuvis neaktyvi, nekimba. Taigi iki šiol tik veltui švaisčiau savo žvejybos arsenalą. Kaip ir prieš kelias dienas sulaukėm ovacijų bei nuostabos. Rusai draugiškai pasijuokė iš mūsų, po to mes iš jų pasijuokėm, po to mes iš savęs pasijuokėm. Pripasakojo mums nutikimų su meškom, pasifotografavom ir nuėjom tolyn link mažosios Karos ištakų. Daug nėjom tą dieną, 4 ar 5 km tik. Dar tą dieną mus aplankė Nencai iš kitos stovyklos, užsuko važiuodami pro šalį. Vienas jų, tas kur su odine striuke, šiek tiek geriau mokėjo rusiškai. Bendravom neilgai, nes paaiškėjus kad spirito mainams mes neturim, susidomėjimą mumis jie kaip ir prarado….:)) Nu bet vis vien įdomu buvo.
Sekantis tikslas – mažasis Lydekinis ežeras (Щучье). Saulė kepina jau visą savaitę. Va tau ir žadėti ištisiniai lietūs, drėgmė ir šaltis. Domas jau piktinasi, kad primelavau nebūtų dalykų..:)) Na buvo ir darganos šiek tiek, vėliau truputį. Prie Щучье atsidūrėm rugpjūčio 3 d. pavakare, buvo šalta ir drėgna, malkų nulis. Kitą dieną pagaliau gavom šiek tiek ir žadėto lietaus, bet tik simboliškai, gal kokį pusvalanduką palijo, kol pereidinėjom į rytinį ežero galą, kur išteka upė tuo pačiu pavadinimu. Vakarop palipėjom ant netoliese esančios kalvelės kitame ežero gale apsidairyti. Mažasis Lydekinis atrodo nuostabiai, sakytum kaip kos nedidukas Norvegijos fiordas. Pasuki galvą į rytus, o ten vaizdelis jau kitoks. Na taip ir neapsisprendžiau, kuri pusė man gražesnė tądien pasirodė. Sekanti diena – ledyno M.G.U. diena (Масковский фасударствений университет). Oras nei per šiltas, nei per šaltas, skaidrus dangus. Lipant pakeliui upelio vagoje gausu neištirpusio sniego, vietomis virš 2 metrų storio, pro jį prasigraužęs iš tamsaus urvo išteka ledynų tirpsmo vanduo. Per kokias 3 valandas ir užlipom iki paties ledyno. Vasaros galas, iš jo ne kažin kas belikę, bet nepaisant to pačios apylinkės pakeliui ir ežeriukas, kur tirpstant ledynui susidaro įspūdingos, ypač tokiu geru oru. Niūrios ir bauginančios santykinai apie 300 metrų aukščio uolos snieguotu viršumi, statūs šlaitai ir melsvas ežerėlio vanduo bei vėsuma. Kalnų tundroje virš maždaug 600 metrų absoliutinio aukščio vasara jau baigėsi, geltonai raudonos samanos dvelkia rudeniu. Žemiau prie ežero dar žaluma visur.
Kelionės laikas įpusėjo ir mūsų kelias traukia link Chaidatos ežero šiek tiek piečiau. Pakeliui dar paieškojom neoficialaus ryčiausio Europos taško. Tam reikia užlipti ant ne tokios jau ir mažos kalvos, bet užtat nereiks tos kalvos apeiti ratu. Esu matęs nuotraukas, kad tas ryčiausias taškas pažymėtas tai liudijančia lentele, bet niekaip nepavyko jos surasti, net ir GPS nepadėjo. O gal neteisingai atsižymėjas buvau. Tiek jau tos, vis vien buvo verta pasikabaroti tais akmenynais. Nors oras ir apniukęs, aplink toks grožis, kad norisi čia pasilikti gyventi. Pažiūri į Vakarus – statūs snieguoti kalnai, pažiūri į rytus – apdilę, bet vis dar ne patys žemiausi kalnai, visai kita spalva, atrodo visai ir vieta kita. Nusileidę nakvojam prie upelio labai mums juokingu pavadinimu: Ngadjajacha (Нгадяяха), prieš tai praėjom upelį pavadinimu Metalavatarka, irgi smagus psirodė..:)) Malkų nėr, bet sauso kuro pagalba sugebėjom išsivirti košės ant laužo iš visiškai žalių krūmelių. Tarp Chaidatos ir Lydekinių ežerų driekiasi visureigiu kelias. Jei ne kelios užpelkėjusios vietos tai sakyčiau ir su kokiu golfuku pravažiuot galima būtų. Lomkės jau visiem pasibaigė dar europinėj pusėje, kuprinės per 12 dienų taip pat jau palengvėjo gerokai. Be vargo pasiekėm Chaidatos upę.
Ir štai stovime maždaug 5km žemiau Chaidatos upės ištakų slėnyje, kuriame taip pat norisi pasilikti gyventi. Oras pragiedrėjo. Iš čia Chaidatos ežerą supantys statūs kalnai atrodo kaip iš kokio fentezi filmo apie drakonus. Vienu žodžiu fotkinam į visas puses, ovacijoms nėra galo. Kitoj upės pusėj stovi nemaža Nencų stovykla. Pro žiūronus matom, kad ten vien moterys ir vaikai. Bet nutariam, kad patys nesiveršime į svečius. Kažkaip po ne itin malonios patirties nesinori. Einam paskutinius kelis kilometrusi iki ežero kur stovi apleista turistinė bazė. Na tai keli namukai, kurie iš tolo atrodo kaip normalūs, pastatyti iš modernių medžiagų. Priėjus arčiau matyt kad visi jie po truputi paardyti malkoms. Šalia namukų apsistojus ne pati mažiausia žvejų grupė iš Maskvos. Pasaulis vistik labai mažas. Po kelių sakinių jie išsiaiškino, kad esame Lietuviai, matyt pagal akcentą. Iš karto atsirado ir „bendrų pažįstamų“ ar bent jau girdėtų vardų bei pavardžių. Maskviečiai čia jau kelias dienas leidžia laiką žvejodami ežere ir upėje. Beje, pas juos nutiko nelaimingas dalykas. Vakar dieną vieną jų ištiko insultas, žmogus gyvas, vaikšto pats, bet praradęs kalbą ir nevaldo vienos rankos. Vakare jį išvežė su visureigiu. Man rods atsitiktinai tą visureigį jie čia susirado kažkaip. Su rusais pakalbėjom apie tai kaip iš čia išvykti. Chaidatos upė teka į rytus, po to įteka į upę Ščiučja ir maždaug už 50km upę kerta geležinkelis. Plačiau apie geležinkelį Tuo geležinkeliu iš stoties Обская (Labitnangi pakraštyje) važinėja tik darbiniai traukiniai, veža darbininkus ir techniką į Jamalo pusiasalį, ten statomas geležinkelis padėsiantis įsisavinti kelis gamtinių dujų šaltinius. Kažkur girdėjau, kad Lietuva kaip tik ir naudojasi rusiškomis dujomis iš Jamalo pusiasalio. Vienu žodžiu, anot rusų į tuos krovinius traukinius įsėsti nepavyks, neva mašinistams uždrausta imti žmones. Anot jų vienintelis būdas tai sėst į traukinį, kuris veža darbininkus. Vieną pamainą atveža, kitą išveža atostogų. Pats fainiausias dalykas, kad tas traukinys, anot maskviečių, važiuoja tik kartą per mėnesį. Taigi važiuodamas į Обская pusę prie tilto jis stoja naktį tarp 16 ir 17 kiekvieno mėnesio dienos. Na šita žinia nelabai sutampa su mano internete surinkta informacija, nu bet rusai sako, pernai taip buvo. Nieko baisaus, laiko iki 16 dienos turim į valias, todėl nusprendžiam prie ežero praleisti dvi dienas. Pagaliau ir man pasiseka šį tą sužvejoti. Tiesa, buvau pagavęs mažiuką kilbuką kažkokį lydekiniam ežere. Suvartojom jį žalią. Po to mane sąžinė persekiojo tris dienas. Juk toks mažas jis buvo, nei mėsos ten nei ką. Na chaidatoj labiau sekėsi. Gaila tik kad tas dvi dienas oras vėl subjuro, tai ne labai ką daug ir matėm. Šalia ledynas I.G.A.N. Atseit didžiausias visame poliariniame urale, tik kažkodėl mano žemėlapyje visai nepažyėtas. Vieną dieną prabuvau su temperatūra, matyt kažkur persišaldžiau. Tai eit pasižiūrėti to ledyno nebuvo daug entuziazmo, kitam kartui paliksiu. Šiaip prasivaikščiojau aplink ežerą. Užsikoriau ant vieno iš kalniukų šiauriname ežero krante. Gal ir gerai ta temperatūra, iš lėto neskubėdamas ir užlipau. O tai kitaip būčiau lėkęs keturioms su sau būdingu nekantrumu, tai tikrai būčiau nusivertęs stačiu šlaitu.
Viename iš turbazės namukų pasirinkom padoresnių lentų katamarano patobulinimui. Katamaranas tai dvivietis, o mes tryse. Per vidurį įrengėm denį trečiajam su daiktais. Padarėm apšilimą ežere, praplaukėm kiton pusėn pasidairyti. Debesys pažemėje deja, beveik nieko ir nematėm. Plaukimui upe iki tilto buvo numatytos penkios dienos. Pirmus 10 km tai tikriausiai daugiau bridom tempdami laivą nei plaukėm. Upė labai išsišakoja, seklu visur. Labai sausi metai šiemet buvo. Gilesnėse vietose žuvys šokinėja tiesiog prieš pat akis. Ech… Taip gaunasi, kad kiekvienas mūsų irkluoja/tempia katamaraną po dvi valandas, o po valandą keliauja kaip keleivis. Sakyčiau visą įdomiausią dalį plaukimo atžvilgiu praplaukėm per pirmąją dieną. Po pirmųjų dešimties kilometrų vandens braidyt tenka kiek rečiau, nors vis vien pasitaiko. Išplatėjimai su sekliom protakom bei nedidelės rėvos nuolatos keičia viena kitą. Aš dar galima sakyti čiaininkas, o Domas su Vladu tai jau visiški čiaininkai. Tad tokia upė su tik keliom didesnėm rėvom mums pats tas. Ir saugu, ir nenuobodu kolkas. Buvo kelios vietos, kur bent jau man ir paširdžius truputi pakuteno bangos ir bačkutės. Praplaukus Базовый upelį bei dar vieną rėvą mums nuo kranto moja Sergėjus Andrejavičius, kviečia stabtelti ir arbatos išgerti. Sergėjus iš Permės, sakyčiau kokių 65-70 metų amžiaus, sako tai Прашчиателный сплав по Хаидате. Lankosi jis šiose apylinkėse jau atrodo 27 kartą. Dar pasigyrė, kad suskaičiavus visus jo žygius tai 67-asis, tiesa, dažniausiai po keliskart per metus padarydavo. Jo bendrakaleivis Jurijus Vladimirovičius didelis žvejybos entuziastas. Jau du kibirus kiršlių prisisūdė, dabar siūlosi mums prižvejoti. Per keliasdešimt minučių sužvejojo mums 9 nemenkus žuveliokus, po to toliau žvejojo ir paleisdavo, nes nebėr kur dėti. Permiečiai labai svetingi, prišėrė mus, primaitino, čia ir nakvoti likome. Jie plaukia paprasta gumine valtimi „iš senukų“ ir nieko, niekur neskuba. Sako prie tilto nuolatos būna visokių žvejų, kurie tikrai nors iki civilizacijos pavežės.
Kitą dieną atsikėlėme kaip niekada anksti, net 8 valandą….:) Sukirtom didžiausius pusryčius, pasifotografavom ir atsisveikinom. Likusią Chaidatos dalį įveikėme per pusantros dienos, oras geras saulėtas su debesimis, vėjas ne pats stipriausias. Vakarinė pusė matosi paskendusi migloje, lyja ten matyt normaliai pagaliau. Visi sutikti žvejai įvardino šią vasarą kaip labai sausą, o dėl šilumos neapsisprendė. Vieniem labai vėsi, kitiem priešingai. Tačiau tundroj grybų neauga nė vieno, uogų radom vos kelias saujas. Gaila truputi. Nuo Chaidatos ir Ščiučjos santakos iki geležinkelio tilto apie 50 km, vanduo ramus, srovė nestipri. Per dieną ir du pusdienius tą atstumą įveikėm be didesno suprakaitavimo. Upės krantai daugiausia statūs, išlipant neretai kojos į dumblą susminga iki blauzdų. Oras ir tuo metu geras, vėsus, be lietaus. Čiučjoj žvejoti net nebandėme, nes visas žvejybos arsenalas buvo išmėtytas dar Chaidatoj. Tiesa, paskutinė pagauta žuvis tikrai pradžiugino, asmeninis visų laikų rekordas, sakyčiau, buvo sumuštas.
Prie tilto išties nemažai žveju. Tiesa, atsiradom čia mes penktadienio pavakare. Logiškai mąstant panašu, kad iki sekmadienio nelabai kas ir važiuos Labitnangės pusėn. Su vienais žvejais dar įkalam po 50 gramų „За знакомство“ ir einam tranzuoti. Šalia tilto darbuojasi kažkokia statybininkų brigada, tiltui kažką daro. Lygiagrečiai geležinkelio eina kelias ir tiltas jam atskiras yra. Iki sutemų dar yra laiko, tad susėdę ant kuprinių pakelėj lošiam kortom ir laukiam, kol kas važiuos. Kaip ir reikia tikėtis niekas nevažiuoja nei ten, nei atgal…. Na gal rytoj pasiseks. Šiek tiek tolėliau matosi geležinkelio tokia kaip ir stotelė, Разэзд Nr5. Internete buvau skaitęs, kad ten galima nueiti ir pasiprašyti į traukinį. Bet tie sutikti maskviečiai šiek tiek subalamutino. Mums belošiant kortom priena statybininkų brigados vairuotojas Fiodoras. Džiugu, kad visiem sutiktiem vietinam žvejam ar darbininkam suteikiame tiek nuostabos, džiaugsmo ir ovacijų. Gerai ir mums, ir jiems. Kadangi Fiodoras gavo iš mūsų saują cigarečių, tai pasisiūlo pavežėti kelis kilometrus iki to razjezdo. Nesamonė, kad į darbinius traukinius turistų nepriima, sako jis. Dispečeris pasakė, kad už pusantros valandos bus traukinys, pažadėjo mus įsodinti. Stotelė su nuostabiomis panoramomis. Vienoj pusėj tolėliau matosi kalnai, kitoj pusėj bekraštė plynė, kalnuose lynoja, saulė leidžiasi, nesitiki, kad už pusantros valandos jau viskas…. Atvažiavo traukinukas su dviem vagonais. Viename jų darbininkai važiuoja, namo tikriausiai. Atsirado ir mums tenai vietos. Traukinukas 110 kilometrų važiavo pusšeštos valandos. Sustojimuose tai prisikabina vagoną, tai atkabina, kažko laukia ir taip visuose 4 razjiezduose. O kas labai malonu, visa ta kelionė nekainuoja nė kapeikos. Absoliučiai. Stotyje Обская atsidūrėm Rugpjūčio 15 dieną apie 4 ryto. Iki Labitnangės važiavome taksi, vairuotojas armėnas atrodo pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje, jau taip jam viskas čia blogai, jau taip nemiela gyventi. O dar ir dujų balionas kainuoja 500 rublių, kai tuo tarpu dujos vos ne po kojomis. Vienu žodžių aplink vien tik vagys. Labitnangės stotyje elektroninis tvarkaraštis rodo, kad bilietų Maskvon į šiandienos traukinį, kuris išvažiuoja po poros valandų, likę nedaug, o kitai dienai iš vis nėra. Na bet viskas baigėsi gerai. Gavom bilietus toje pačioje kabinoje ir net kaimyno jokio neturėjome. Dar spėjom susirasti parduotuvę, kad traukiny linksmiau būtų važiuoti……. Manau, kad kada nors čia dar apsilankysiu…….

Taigi reziumė:
Nuo išlipimo iš traukinio Vorkutoje iki įlipimo Labitnangėje 20 dienų. Pakeleivingu transportu apie 30 km, pėsčiomis apie 150 km, plaukte/briste dviviečiu katamaranu „Mustang“ apie 110 km, darbiniu traukiniu apie 110 km. Kuprinės svoris pradžioje 34-36kg, maisto po 560g dienai. Oras daugiausia saulėtas, lietaus gavom tik kelis kartus po valandą ar dar mažiau. Tiesa, naktim kartais palydavo.

Liudas Dabkevičius