Rusija: Šiaurės tranzitas 2010

ŠIAURĖS TRANZITAS 2010
Dalyviai: Arūnas Glavickas
(2010-08-04 – 2010-08-17)
Ką gi…pradedam. Taip jau susiklostė, kad 2010 metų „Misija Rusija“ tenka vykdyti vienam. Buvę bendrakeleiviai iš misijos „Bokalas 2009“ dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių atsisakė palaikyti kompaniją, todėl pasirinkau pigiausią skrydį ir susiruošiau Vorkutos link. Pavadinkim 2010 metų misiją „Šiaurė tranzitas“. Toks pavadinimas bus objektyvus jau vien todėl, kad galutinis kelionės taškas – Vorkuta – yra gerokai už poliarinio rato. Taigi kelionės maršrutas Vilnius-Maskva-Syktyvkaras-Vorkuta ir atgal.
Išankstinio kelionės plano ir lankytinų vietų – nėra. Kadangi keliauju vienas – visiškas ekspromtas. Vorkutą kaip kelionės tikslą pasirinkau dėl kelių priežasčių.
Pirma – nuo Syktyvkaro iki Vorkutos esanti geležinkelio linija – ištisinė GULAG‘o aukų virtinė, buvusi bene didžiausia kalėjimų ir priverstinių darbų lagerių kolonija. Čia guli ir tūkstančių lietuvių kaulai nežinomuose bendruose kapuose. Taigi – norėjosi pamatyti, kaip šiais laikais atrodo vietos, kur atšiauriomis sąlygomis turėjo kurtis pirmosios GULG‘ų aukos.
Antra – tai Užpoliarė. Nors gamta skurdi, tačiau poliarinė naktis, gausybė upių ir paties „pasaulio krašto“ pojūtis – neužmirštami. Nevadinu savo kelionių ekspedicijom ar didžiom „Misijom Sibiras“. Tai tiesiog vieno žmogaus viena kelionė nežinomybėn. Važiuodamas nekėliau sau tikslo aplankyti tiek ir tiek kapaviečių ar jas sutvarkyti. Nekėliau ir tikslo prisižvejot iki valiai. Tenorėjau įsivaizduoti, o gal greičiau pamėginti įsivaizduoti, kas per beprotybė čia darėsi 1936-1946 metais. Tačiau tikėjausi ir meškerį ne kartų užmerkc ir kokių lašišaitį ištraukc. Deja, kaip vėliau matysime, tam nepakako sėkmes, pritrūko laiko ir noro.
Žemiau pateikiu kelionės maršrutą. Raudona linija pažymėta kelionė iš Syktyvkaro iki Vorkutos. Mėlyna linija – kelionė nuo Chalmer Ju ikiSyktyvkaro su visais nukrypimais nuo geležinkelio. Geltonai pažymėtas kelio ruožas nuo Malaja Piera iki Uchtos keliu, kurio oficialiai nėra.

2010-08-04
Rugpjūčio 4 dienos rytas. Vilniaus oro uostas. Pirmieji nuotykiai – dar neišskridus iš Lietuvos, net nepakilus lėktuvui. Skrydį atideda mažiausiai valandai. Vis dėl to 6 ryto pakylam. Valandėlė pralekia kaip akimirka ir aš jau Maskvoje. Išlipus iš lėktuvo jaučiasi smogas. Tai ir buvo vėlyvo pakilimo iš Vilniaus priežastis. Maskvoje driekiasi lėktuvų eilės pakilti, oro uostas sausakimšas. Nuo susodinimo į lėktuvą užtrunkam apie dvi valandas, kol gaunamas leidimas kilti ir po poros valandų senutėlė gelda(lėktuvas) jau leidžiasi Syktyvkaro oro uoste. Nusileidimo takas čia – kaip kelias iš Merkinės in Subartonis per Straujų. Muitinės formalumai labai trumpi, bet labai ilgos mintys nusidriekia galvoje, kuomet išlipi vienas, nešinas 30 kilogramų kuprine, nežinomam, svetimam mieste. Vos išėjus iš oro uosto patalpos kartu skirdę keleiviai it tarakonai išsilakstė su jų laukusiais automobiliais. Gatvėje teliko stovėti varganas taksi „žiguliukas“. Bet ir tas nesuskubo pasiūlyti savo paslaugos. Taigi visiškai vienas už kelių tūkstančių kilometrų nuo gimtosios Merkinės ėmiausi kuprinės perkrovimo darbų čia pat gatvėje. Labai nejauku. Juo labiau, kad aplinkui pradėjo trintis įtartinai neaiškus jaunimas. Teko padidinto budrumo ritmu susidėlioti kaip galima patogiau daiktus, kuprinę ant pečių, meškerę į dantis, filmavimo kamerą – ant kaklo ir ieškoti transporto. Beeidamas pastudijavau kritinės būklės ir kokybės Komi respublikos žemėlapį ir nutariau, kad reikia nedelsiant traukti Vorkutos link. Todėl pasitaikiusių gerų žmonių dėka po 10 minučių jau riedėjau „paziku“(viešojo transporto autobusiukas) geležinkelio stoties link. Teko pervažiuoti visą miestą. Miestas iš tiesų sutrinas, purvinas, atrodo pavargęs nuo skurdo ir šiaurietiškos rutinos(p.s. tik vėliau man tapo aišku, kad Syktyvkaras – šio regiono pažiba…). Rusiškų automobilių gausa jau nestebina, gal kiek neįprastai atrodo ištuštėjusios gatvės, menkas automobilių srautas ir šypsenų veiduose trūkumas.
Traukinių stotyje pavyko gauti bilietus greituoju Maskvos traukiniu tiesiai į Vorkutą. Išvykimas 16.50 val. Taigi kitos dienos 14.30 jau būsiu Vorkutoje. Iki traukinio turiu dar pora valandų. Todėl nutariu aplankyti keletą mane dominančių vietų. Visų pirma užsuku į žvejybos reikmenų parduotuvę. Nustebina prekių gausa ir įvairovė, tačiau pastebėtina, kad nėra nieko nereikalingo, kaip kad mūsuose. Tokių daiktų kaip multiplikatorinė ritė ar elektroninis signalizatorius – čia tikrai nerasi. Tačiau gali laisvai nusipirkti tinklų, bučių, gaudyklių, spąstų žvėrims ir racionalių bei pakankamai pigių žvejybos įrankių. Už 100 rublių(8 lt.) nusiperku tris blizges ir patraukiu kito strateginio objekto link – į stadioną. Stadionas 200 procentų pranoksta miestą, kuriame jis pastatytas. Tvarkingas, kompaktiškas, maždaug 3-4 tūkstančių vietų stadionėlis su bėgimo takais nustebina. Pasitikslinu – vietinės aukštesnio lygio futbolo komandos nėra. Pats su savim diskutuodamas lyginamuoju aspektu apie Lietuvos ir Rusijos sporto politiką bei stadionų statybos galimybes žingsniuoju link traukinių stoties, po 20 minučių aš jau traukinyje. Jame tenka apsiprasti kaip ir pačioje Rusijoje. Jau Syktyvkare plackartas grūste
prigrūstas žmonių, pakeliui jų tik daugėja. Laiko į valias, todėl po truputėlį rezgu pažintis su vietiniais pakeleiviais. Juo labiau, kad jie keičiasi – vieni įlipa, kiti išlipa. Traukinys – gera vieta pailsėt ir susivokt kur aš ir ką darau bei ką toliau daryti. Paskutiniai mano pakeleiviai – maždaug 50-ties vyriokas iš Vorkutos ir „panelė mokytoja“ su dukra. Matosi – vietiniai intelektualai. Vyriškas pasiduoda kalbinamas, išsišnekam. Paaiškėja, kad Vorkutoje mokėsi su Lietuviais iš Panevėžio. Jis, matau, suvokia mano tikslą, todėl neprašytas nupasakoja kaip rasti kapines apie Vorkutą, nubraižo schemelę. Prisipažinsiu – jei ne ta schema – tiek daug nebūčiau pamatęs.
Pasikankinęs su bendrakeleiviais iki 23 valandos, ir matydamas jų ryžtą miegoti, pats bandau atlikti žygdarbį – užsikarti ant viršutinės lentynos miegui ir bandyt toje lentynoje sutilpt(ūgis 193, svoris 115). Miegu bemiegiu miegu – skaičiuoju pabėgius ir žiūru į laikrodį, visokiausio plauko mintys galvoje. Šiaip taip „pritraukiu“ iki 6 valandos ryto.
2010-08-05
Paryčiui traukinys važiuoja pro kelias stambesnes gyvenvietes, 30-čiai minučių stoja Pečioroje. Prasideda rytinis bruzdesys – vieni prausiasi, kiti kraunasi daiktus, treti įlipa ir ieško vietų poguliui. Aš taip pat bandau išnaudoti sustojimo laiką. Kuprinėje turiu tik prabangios „Bočių“ duonos. Kadangi neturiu jos verto pakeleivio einu ieškoti vietinės duonos. Deja. Greituoju būdu gaunu tik „chačepuri“(kažkodėl gruziniška duona) ir bandelę „S pavydlom“(suprask – su marmeladu, bet valgant to nesijaučia). Paimu užplikinamos sriubos ir puotauju jau traukinyje. Lietuviško maisto atsargos dar nepaliestos. Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad užplikinama sriuba geresnė nei Lietuvoje, nors kilmės šalis ta pati – Kinija. Beveik pusės litro indelyje randu morkų, česnakų, svogūnų gabaliukų, trijų rūšių prieskonių. Neblogai. Tik už lango – taigos nė kvapo. Jei nebūčiau tundroje sakyčiau „nu ir tundra čia“… Skurdūs berželiai ir krūmai iki juosmens leidžia suprasti, kad aš jau už poliarinio rato. Užpoliarės anomalijos – čia pat, už lango. Dar niekur nebuvau matęs horizontalių elektros stulpų!!! Elektros linija tiesiog guli palei geležinkelį. Vietiniai paaiškina – kol elektros yra – niekas neremontuos.
Išlipęs kažkelintoj stotelėj susipažįstu su vietiniais dievais – „maškara“. Dar nedaug, bet jau yra. Vietiniai paaiškina, kad „maškara“ greitai man bus sava, susigyvent privalėsiu. Vėliau paaiškėja, kad jie absoliučiai teisūs.
Išlipus Syktyvkare iš lėktuvo svilino neregėtas šiam kraštui 33 laipsnių karštis. Pakankamai aukšta temperatūra laikėsi iki pat Pečioros. Pravažiavus Pečiorą staiga apsiniaukė ir temperatūra nukrito iki maždaug 20-ies laipsnių šilumos. Tačiau 13 valandą vėl švietė saulė. Baigėsi bet kokios miško apraiškos, traukinys puškavo visiška tundra – kiek akys užmato samanos ir berželiai iki kelių. Artėjom prie Vorkutos. Pagal pakeleivio nubraižytą schemą ir suplanavau savo maršrutą.
Minėtas vyriškis išlipo Vorkutoje, mane palydėjo viešuoju transportu ir parodė, kur yra migracijos tarnyba. Migracijos tarnyba Rusijoje – taip pat vena iš mistinių dievybių. Atėjau į miliciją ir pasisakiau, kad toks ir toks iš ten ir ten, noriu užsiregistruoti pagal visus įstatymus, kad atvykau. Paaiškėja, kad tą dieną migracijos tarnyba nedirba. Po ilgų derybų pavyko susitarti, kad priims, tik po kelių valandų. Taigi, turėjau laiko pasižiūrėti miestą. Deja miestu to nepavadinsi. Anksčiau Vorkutoje gyveno per 200.000 gyventojų. Dabar – apie 60.000. Įsivaizduokite, kad trys namai iš 4 yra visiškai apleisti, negyvenami. Vaiduoklių miestas. Šiek tiek apsipirkau, susiradau ko gero vienintelę kavinę, kurioje gavau kiaušinienės. Be duonos. Sriubos – ne. Sriuba čia prabangos ženklas. Vėl nuslinkau į migracijos tarnybą. Pokalbį su pareigūne verta cituoti pažodžiui, bet lietuviškai:
-Laba diena.
-Ko tau reikia?
-Va, atvažiavau, tuoj bus trečia para kaip aš Rusijoje, nenoriu pažeist įstatymų, reikia registruotis.
-Kur priimančioji šalis?
-Meškos ir tundra priimančioji šalis.
-Tai kur tu gyvensi?
-Niekur. Gamtoje.
-Durnius.
-Nu gal. Bet mano toks tikslas.
-Pochuj man tavo tikslas. Kur aš tave bliat ant įskaitos pastatysiu? Nėra tokios įskaitos!!
-Tai parašykit bent kokį lapelį, kad buvau atėjęs, kad stengiausi nepažeist įstatymo.
Tada pareigūnė paėmė mažutėlį kanceliarinį lipduką ir ant jo parašė: „Buvo atvykęs i VVRS MT(Vorkutos vidaus reikalų skyriaus migracijos tarnyba)“ ir pasirašė.
-Pravalivaj. Jei grįši iš tundros – „prasinešk“, įdomu kaip tau seksis.
Taigi aš su tuo rašteliu ir pradėjau savo kelionę. Sėdau į 103 autobusą ir nuvažiavau į Šiaurės miestelį(nepagalvokit, kad tai Vilnius). Iš ten maždaug 5 kilometrus žingsniavau su visa manta iki 29 šachtos likučių, kur stovi memorialas GULAG‘o aukoms atminti. Lietuvių pastatytas.
Čia pradėjau savo video reportažą. Rimtai susipažinau su uodais. Apėjau visus kapus. Lietuvių kapai aptvarkyti, kitų tautybių kapų daug, jie mažiau prižiūrėti. Užlipau ir ant buvusios šachtos, kurioje 1953 metais vyko kalinių sukilimas, griuvėsių. Įvairių šaltinių teigimu tokio pobūdžio liekanas Gorbačiovo laikais rusai nedelsiant šalino. Ir šioje vietoje likę tik betono krūvos.
Po to vėl nuėjau pėsčiomis iki Šiaurės miestelio. Ten aptikau jau vengrų statytą memorialą, šalia – ukrainiečių paminklinė lenta. Apžiūrėjau šias kapavietes. Jose taip pat radau Lietuvių pavardžių. Gausu kitų tautybių žmonių. Šiose vietose daug kur bendruose bevardžiuose kapuose guli rusai, estai, latviai, suomiai, lietuviai, ukrainiečiai, baltarusiai, rumunai, žydai, vokiečiai ir daugelis kitų tautybių(išsamus tautybių sąrašas pateiktas A.Šerėno knygoje „Vorkutos mirties lageriai“ Vilnius, 1997). Pastarosios kapinės yra Šiaurės miestelio(tai
Vorkutos vienas iš mikrorajonų, tačiau labai nutolęs nuo pačios Vorkutos) viduryje, šalia kažin kokių pramonės pastatų. Nuo jų matosi ir vienintelis likęs kalėjimas bei keletas šachtų.
Kadangi daugiau lankytinų vietų čia nėra, kitas planas – pasiekti Chalmer Ju gyvenvietę. Tai miręs miestas, maždaug 70 kilometrų į šiaurę nuo Vorkutos, netoli Karos jūros. Iki Chalmer Ju kažkada vedė geležinkelis ir buvo veikiančių šachtų. Dabar – likę tik miestelio griuvėsiai. Iki jų veda neveikiančio geležinkelio likučiai ir šalia nusidriekęs „zimnikas“(vietinių supratimu – tai kelias).
Šiuo keliu vietiniai važiuoja žvejoti į tą pusę. Taigi tikėjausi ką nors pasigauti pakeliui. Tačiau kuo labiau tolau nuo gyvenvietės, tuo aiškiau suvokiau savo padėties beviltiškumą. Vakarėjo, todėl tikimybė, kad kas nors važiuos iki Chalmer Ju buvo minimali. Reikėjo laukti ryto. Be to ir jėgų ne kažin kiek telikę. Vis dėl to pagalbos sulaukiau. Beeidamas aptikau porelę, besilaižančią ant IŽ markės motociklo, apklijuoto BMW lipdukais. Vaikinas pasirodė neblogas esąs ir pavėžėjo iki Vorkutos upės, prie kurios be kita ko buvo senos siurblinės liekanos. Kadangi keliavau be palapinės – pastogė man tikrai nekenkė.
Pirmi įspūdžiai paupyje – neišdildomi. Akmenuotos pakrantės, srauni, vingiuota upė, ištįsusi nežinia kiek kilometrų ir idealiai ramus vakaras, temperatūra apie 20 laipsnių. Taigi dabar likau visiškoj vienatvėj. Paskutinis žvejys pamažu brido ir nubrido pakrante ir dingo už posūkio. Pasitiekiau pats sau lietuviškų gėrybių – mamos ir žmonos įdėtų gėrybių: kumpio, „Bočių“ duonos, lašinukų, česnakų, įsipyliau 150 gramų naminės. Šioje situacijoje būtina nervus pastatyt į vietą. Laužo nekūriau. Šviesu visą naktį. Kritau į miegmaišį ir bandžiau snausti. Deja milijoninė uodų armija tuo metu pradėjo pirmą rimtą ataką ir jie laimėjo. Kiek beužsandarintum miegmaišį jie vis tiek randa kaip įlįsti ir po kelių minučių viduje jau būna šimtai. Desperatiškai bandžiau kurti laužą, tačiau nesugebėjau. Galiausiai mane išgelbėjo staigiai pakilęs vėjas,
perkūnija, žaibai ir baisinis lietus. Greitai persikėliau nakvoti į apleistą siurblinę. Užsnūdau nežinau kada, tačiau pabudau vėl beprotiškai „kalamas“ uodų ir nuo karščio. Pasižiūriu 2 valanda nakties. Šviesu. Oras vėl ramus, jokio vėjelio ir uodai, uodai, uodai…
2010-08-06
Šiaip taip pasipjaustau lašinukų, gurkšnis arbatos, kuprinė ant pečių ir einu link kelio į Chalmer Ju. Apie tris valandas praleidžiu laukdamas pasirodant kokio nors transporto. Niekas nevažiuoja. Tuomet priimu sprendimą eiti prieš vėją, t.y. grįžti link Vorkutos. Einant prieš vėją uodai ne taip puola. Nedaug tenuėjus žiūriu atgriaudžia du tankai su rusų vėliavomis. „Pasieniečiai“ – pagalvojau. Tankams priartėjus matau, kad jie be patrankų, o iš kabinų kyšo paprastų mužikų galvos.
Nė rankos nepakėliau, patys sustojo. Maždaug per valandą tundros patalais nugabeno jie mane iki Chalmer Ju gyvenvietės, parodė upę ir paaiškino, kad po poros valandų jie grįš su žuvim, paims mane. Aišku jei aš to noriu. Paklausiau – o jei nevažiuosiu, kaip tada? Tada po dviejų savaičių atvažiuos. Iki Karos jūros pavėžėti vyrai atsisakė. Taigi greitai apibėgau Chalmer Ju likučius. Pirmą kartą buvau visiškai mirusiame mieste. Kaip po karo. Nė gyvos dvasios. Likimo ironija, bet kaip tik tuomet išsikrovė ir fotoaparato, ir videokameros baterijos. Pavaikštinėjęs po griuvėsius ėmiausi meškerės. Kol mano tankai pasirodė pagavau arti 50 kiršlių, visi kaip sukirpti apie kilogramą. Taigi susimokėt už kelionę jau turėjau. Parodžiau jiems žuvis. Pagyrė – „maladiec fašyst“. Ir tai gerai. Atidaviau laimikį, sau pasilikau tik pora žuvų vakarienei. Pargabeno mane į Šiaurės miestelį. Ten ankstyvas rytas. Bemąstant ką toliau veikti pristoja du vietiniai su „bambaliu“ alaus. Vienas iš kart pareiškia – „aš pirmą kartą matau užsienietį“, kitas
jam antrina – „aš taip pat“. Neišvengiamai tenka pabendrauti su šiais jaunuoliais. Vienas ką tik iš kalėjimo. Kitas laukia teismo. Prisistato trečias su motociklu Ural. Šitas niekada nesėda. Pas jį ryšiai. „Vor v zakone“. Esu mandagiai priverčiamas pasivažinėti keturiese tuo Uralu ir apžiūrėti miestelio įžymybes: parduotuvę, šachtą, kalėjimo prieigas, „tašką“ pas Lieną, garažą, kur jie daro „sborkes“ ir „razborkes“. Čia mane prajuokina maždaug 25 metų senumo Samanta Fox plakatas. Toliau – kelionė tundra iki paplūdimio. Na bent jau vietiniai tą vietą taip vadino. O šiaip – tai šiukšlinais krantais akmenuoto upelio platesnė vieta. Važiuojam neva maudytis. Kadangi nusiprausti ne pro šalį, nusirengiu ir šoku į upę. Visa trijulė ir gigantiškas šuo su lenciūgo gabalu, stovi ant kranto. Klausiu jų – „Ko nesimaudot?“. Atsako – „Šalta!“. 20 laipsnių šilumos. Šilčiau čia jau tikrai nebus. Juokiuosi iki nukritimo. Klausinėju ar jie kada nors maudosi. Tas, katras laukia teismo, atsakė, kad prieš keturis metus buvo labai prisigėręs, tai išsimaudė… Suprantu, kad reikia kažkaip mandagiai dingti. Atlikęs keletą klaidinančių judesių – aš jau stotelėje, o jie laukia manęs garaže. Taip pradedu naują etapą. Po 30 minučių aš jau Vorkutos geležinkelio stotyje. Nors dar būtų ką pažiūrėt, aplankyt, tačiau pastarasis įvykis nesuteikia drąsos čia pasilikt. Vorkutoje turguje nusiperku kepurę su tinkleliu. Daiktas neišpasakytai taurus ir brangus tai sekundei.
Pasitaręs su savimi nutariu važiuoti iki Seida ir Usos upės santakos, pailsėt ir pažvejot, atsigaut po pirmų įspūdžių. Traukinyje pakeleivis paaiškina, kad tai ne pati geriausia mintis. Rekomenduoja važiuoti iki Jeleckoje. Po trumpų derybų su kontroliere už 50 rublių gaunu leidimą pavažiuoti „kiek man reikia“. Išlipu 43-iame kilometre nuo Seida.
Nueinu iki upės. Maždaug 3 kilometrai. Upė plati, kaip du Nemunai, sekli, akmenuota. Paėjęs pakrante dar apie 2 kilometrus apsistoju, pirmą kartą kuriu laužą, verdu sriubą, pasitiekiu
viską, ką turiu skaniausio. Tiesa laužui užkurti reikėjo daug pastangų. Malkų, kaip kad mūsų pušynuose, nėra. Šapelis po šapelio rinkau sausas šakeles, išdžiūvusias samanas, palaipsniui iš mažos ugnies įsiplieskė pakankamai didelis laužas, jam jau galima buvo patiekti ir įmirkusius pagalius iš upės.
Laužo privalumas – ne tik žuvienė. Armija uodų atsitraukia. Mėgaujuos vienatve, ramybe ir konstruoju sriubos turinį: žiupsnelis ryžių, 2 bulvės, 2 svogūnai, gabalas lietuviškos rūkytos dešros, du parūkyti šonkauliukai(pasenę). Sriubos aromatas, matyt, sutraukia milijoną uodų. Aš jiems dūmų ir karščio, jie man atgal! Vis dėl to vėjo padedamas nugaliu uodus ir tęsiu puotą: sriuba, dešra, lašiniai, juoda duona, svogūnas, trejos devynerios ir šlakelis naminės. Sočiai užkandęs ir atleidęs kojas imu meškerę ir einu iki tilto. Ten greitai pagaunu dešimtį kiršlių, tačiau maži, nėr ko lygint su Chalmer Ju gigantais. Vakarėjant grįžtu prie savo stovyklos. Ten užuovėja ir uodai man rengia pokylį. Matydamas, kad jų yra kokiais dviem milijardais daugiau negu manęs, nutariu nesipriešint ir demobilizuojuosi į netoliese esantį kokių trijų namų kaimą. Ten gaunu nakvynę lauko virtuvėlėje. Apie 21.30 krentu miegot ir pabundu tik 8 ryto. Pirmą kartą dorai išsimiegojau.
2010-08-07
Rytas išaušta lietingas, vėjuotas. Temperatūra kieme nukritusi žemiau dešimties laipsnių. Nežiūrėdamas lietaus einu prie upės gaudyt „pietų“. Greitai pagaunu keletą kiršlių, vienas stambesnis, pasiimu jį, pasūdau. Vakarienei tiks. Lyja be sustojimo visą dieną. Apie 14 valandą baigiu žvejybą ir einu prie geležinkelio. 44 kilometro stotelėje jau būriuojasi vietiniai žvejai, prigrūdę pilnus kibirus kiršlių. Jie leidosi upe valtimis. Pagavo visi tikrai nemažai. 15.30 išvykstu Į Seida. Ten turiu dar pusantros valandos persėdimui, taigi nueinu prie Seida upės. Kiršliai kimba gerai, pasitaiko vienas kitas didesnis. Viduryje upės kelios valtys. Matau, kad vietiniai ten traukia tikrą „krupniaką“. Nuo kranto man stambūs kiršliai nepasiekiami. Diena praeina be jokių nuotykių, 19 valandą sėdu į traukinį ir važiuoju iki Pečioros miesto. Naktį praleidžiu traukinyje.
2010-08-08
4 valandą ryto išlipu Pečioros traukinių stotyje. Maloninga budėtoja paima nemokamai pasaugoti mano kuprinę. Atsikratęs svorio einu pasivaikščiot po miestą. Pasirodo „miestas“ – už gerų 4 kilometrų. Praeinu įvairius pramonės statinius, angarus, sandėlius. Pečiorą apeinu pėsčiomis per kokias 30 minučių. Beveik nėra ką žiūrėti. Keletas paminklų(daugiausiai tarybiniams kariams, komunistams ir panašiai,), apšepęs parkelis… Nusivylęs vietos įžymybėmis grįžtu į traukinių stotį ir bandau brėžti kryptį – kur toliau. Pasikalbėjęs su vietiniais nusprendžiu važiuoti į Ust Lyža. Iki jos apie 150 kilometrų kitoje Pečioros upės pusėje, pakeliui yra keli kaimai, kuriuos po revoliucijos įkūrė Rusų turtuoliai, bėgdami nuo persekiojimo. Atsiimu kuprinę, pavaišinu stoties darbuotoją „trejom devyneriom“ ir sumuštiniu su kumpeliu. Palieku Vilniaus atviruką. Traukiu link perkėlos. „Perkėla“ čia kategorija reliatyvi. Tuo man dar teks įsitikinti. Laikydamasis nurodytos krypties lengvai randu upę, rodyklė iš tiesų rodo esant perkėlą. Prieinu arčiau – prieš mane plyti smėlynai, it Nidos kopos, o už jų, už kokių 500 metrų, didžiai plati ir rami upė.
Civilizuotų, įprastų mūsų akiai perkėlos požymių nerandu. Per video kameros objektyvą matau, kad kitoje pusėje kažkas persikėlė, lipa į kalną. Ten – vienintelis kelias ir vienintelis transportas toliau. Daugiau kelių nėra. Paėjėjęs paupiu randu geldoje snaudžiantį vietinį. Už 30 rublių jis mane perkelia per Pečiorą. Išleidžia. Apsidžiaugiu. Deja trumpam. Paėjus 200 metrų prieš mane vėl upė. Nesiauresnė nei Nemunas ties Merkine. Pasirodo tai ta pati Pečiora. Aš esu saloje. Ten laukia dar viena gelda. Kadangi atstumas mažesnis – tekainuoja 10 rublių. Pakylu į smėlėtą kalną, ten savo keleivių laukia kelios Nivos, UAZ‘ikai. Manęs laukia 150 kilometrų kelionė, kur kelias baigiasi. Toliau tik tundra ir už 800 kilometrų Karos jūra arba Narjanmaras. Maršrutiniu mikroautobusiuku nuvažiuoju iki Kožvos. Iš ten mane paveža greitaeigis taksistas su „žiguliuku“. 120 km/h greičiu duobėtu žvyrkeliu nuveža iki Kotovo. Kotovo – tai pirmas kaimas iš kelių kaimų virtinės, kurį įkūrė Kotov Aleksandr Sergejevič, atvykęs čia 1918 metais kartu su visais savo darbininkais ir jų šeimomis. Iš ten bandau tranzuoti iki Radionovo, kurį įkūrė atitinkamai bėglys Postuchovas Radionas Andrejevičius.
Transporto jokio, nepravažiuoja nė vienas automobilis. Einu pėsčiomis. Nuėjus pora kilometrų sustoja prabangus džipas ir paveža apie 15 kilometrų, nusuka į tundrą. Man užrašo savo telefono numerį. Esant problemoms galiu skambinti, padės, nes jį čia visi žino. Tokia pažintis man į naudą. Toliau kulniuoju pėsčiomis. Man dar eiti apie 20 kilometrų. Pakeliui tundroje pauogauju, taip pat randu uogautoją su nerealaus tiuningo „devintuku“. Sužinojęs kas aš ir iš kur jis išsprogdina akis ir pasišauna mane pavėžėti iki Radionovo. Pakeliui išsiaiškinu, kad transporto iki Ust Lyža tikrai nebus. Vietiniai ten važiuoja tik savaitgaliui. Taigi pirmųjų automobilių galima tikėtis tik ketvirtadienio povakare. Nusprendžiu apsistoti Radionovo. Čia vos
kelios trobos, einu link upės, pakeliui klausinėju dėl transporto atgal į Kožvą. Paaiškina, kad gal atvažiuos „gaišink Igor“(kelių milicininkas Igoris), jis turėtų ryt ar poryt važiuoti atgal į Pečiorą.
Nueinu prie upės ir plaunu nuovargį. Nespėjęs nė dorai užkąst krentu miegot, nors pats pusiaudienis, tačiau diena ir naktis man jau nesiskiria. Atsigulu žolėse, tarp kelių stambesnių akmenų. Po kiek laiko pabundu išgirdęs žmonių kalbą. Pakeliu galvą – šalia manęs žvejoja vyras ir moteriškė.
(nuotraukoje – autorius su „gaišiku Igoriu“)
Prieinu prie jų, žmonės iškalbūs, greitai ima domėtis, kas toks, iš kur. Sužinoję, kad iš Lietuvos, ilgai vienas su kitu diskutuoja koks aš kvailas, ir koks velnias mane atnešė į šitą Dievo užmirštą kaimą. Pasirodo tai tas pats Igoris, apie kurį man minėjo kaime. Su juo nerealias kuojas ir ešerius traukia Liena. Kaip vėliau paaiškėjo – tai ne žmona…Meilužė. Bet man tai nesvarbu. Pakviečia prisijungti prie žvejybos. Pasiūlo 50 gr. Neatsisakau. Aš pasiūlau po 50 naminės. Neatsisako. Galiausiai pereinam prie bendros žuvienės virimo, bendrų pietų. Žvejojam iki vakaro.Kimba ešeriai, kuojos, strepečiai. Užmeti prie pat kojų – ir kimba. O jei vėjas nuo upės pusės – tai pačios žuvys krantan lipa. Vakare pakviečia parnakvot pas juos. Jų miegamasis – pusė sutrino statybininkų vagonėlio. Mano miegamasis – toks pats vagonėlis, tik dar sutrinesnis. Kaime prie mūsų prisijungia dar kokie trys Igoriai ir nežinia kiek Ivanų. Kuriama pirtis, dar po 300 gramų mažiausiai ir esu priimamas į kompaniją tikrint tinklų Pečioroje. Naujutėlis Yamaha variklis „kap ugniu“ perplukdo valtį per kelių kilometrų pločio upę. Ten patikrinam gal kilometrą tinklų. Juose keletas lydekų ir nežinia kiek strepečių. Tačiau jų strepečiai – ne mažiau pusės kilogramo. Ir tokius jie vadina „strepečiukais“. Aiškina, kad normalus strepetys – tai kilogramas, pusantro. Pakeliui su dviem Igoriais išsiaiškinu jų gyvenimo filosofiją. Radionovo
kaime nėra nė vieno nuolatinio gyventojo. Čia visi atvažiuoja žvejot ir pailsėt. Sezono metu daugelis ima atostogas ir semia žuvį. Keista, bet žuvis skirta ne pardavimui nors sako jei labai daug prigaudo – kažkiek parduoda. Didžiąją dalį žuvies vytina, rūko, konservuoja. Kartu visi – ir neturtingi, ir turtingi – grybauja, uogauja, ruošia atsargas. Maisto atsargų ruošimas – kasdienybė, toks pats įprastas dalykas, kaip mums pasirūpint malkom žiemai.
Grįžę į krantą kepam lydekas, pavaišina šalto rūkymo vytintu strepečiu. Pirmą kartą matau tokį produktą, paaiškina, kaip jie tai daro. Skonis – puikus. Sename šaldytuve įrengta rūkyklėlė. Joje įrengti tenai. Ant jų pilama šlapių pjuvenų ir keletą valandų prieš tai pasūdyta žuvis parūkinama. Po to atvėsinama ir toliau vytinama tamsioje vėdinamoje patalpoje.
Dar po valandėlės – pirtis. Tikra rusiška pirtis, kurioje aš vos telpu. Po pirties miegot. Numingu iki 7 ryto.
2010-08-09
Ryte Igoriui išdėstau savo planą važiuoti į Ust Cylma(starovierų kaimas už kelių šimtų kilometrų). Jis pasiūlo vakare važiuoti pas jį Į Pečiorą, išsimiegoti ir tada važiuoti traukiniu kur man reikia. Suprasdamas, kad iki tarpinės stoties Kožvos greičiau nenusigausiu sutinku su jo pasiūlymu. Einam grybaut, prirenkam baravykų, pakepu jiems ant sviesto. Igoris su Liena tuo metu paruošia makaronų su „tušonke“. Pusryčiai užtrunka iki 11 valandos. Po to einam prie upės. Vėl kimba stambios kuojos ir ešeriai. Prie upės išsiaiškinu, kad Liena – tik Igorio draugė, taigi vakare važiuosim į Pečiorą jau pas žmoną))). Igoriui apie 55. Lienai gal 40-45. Apie 17 valandą sėdam į Igorio „Kapeiką“(VAZ 2101), kurią jis palieka Kožvos traukinių stotyje. Iš ten traukiniu į Pečiorą. Igoris dirba milicijoje budėtoju. Parą dirba, tris laisvas. Taigi tas tris paras jis
praleidžia Radionovo su Liena. O“Kapeika“ – jo budintis automobilis, kuriuo naudojasi kelionėms už Pečioros.
Igorio butas tvarkingas, neblogas remontas padarytas, matosi, kad milicija čia neskursta. Igoris vaišina savo darbo „cukrinuke“, vakarieniaujam . Grįžta žmona. Kardinali priešingybė Ukrainiečiui Igoriui – tipinė Rusijos rubuilė auksiniais plaukais. Atrodo gerokai vyresnė už Igorį, bet maloni. Pakankamai malonus su manim ir spanielis Bonifacas(Bonis). Apie 23 valandą atgulam. 6 valandą ryto jau keliamės. Igoriui į darbą, man į kelią.
2010-08-10
Kieme dar prietema. Lyja. Protarpiais stipriai. Žaibuoja. Atsisveikinęs išeinu iki traukinio. Pakeliui apsičiupinėju – nėra fotoaparato. Šiaip taip prisiskambinu Igoriui, katras parodo visą gerą Ukrainietišką širdį, grįžta iš tarnybos, suranda namuose fotoaparatą ir atveža man iki stoties dar traukiniui nepajudėjus. Galutinai atsisveikinam. Kitas mano tikslas – Ust Cylma gyvenvietė. Traukiniu apie tris valandas važiuoju iki Irael miestelio. Ten išlipu ir einu tranzuoti. Išėjęs į man reikiamą kelią suprantu, kad beviltiškai įkliuvau. Vis dėl to po gerų dviejų valandų sustoja miškovežis Kamaz.
Vairuoja Komis(ne „kominis“, o Komis). 70 kilometrų atkarpą iki Šelja Jur kratomės 4 valandas. Šelja Jur verčiant iš komių kalbos reiškia kalno kepurė. Čia užeinu į valgyklėlę ir nustebinu vietines pardavėjas savo valgymo galimybėmis – 4 kotletai, dvi dešrelės, du indeliai vandens su kopūstais, vadinamos kopūstų sriuba, mišrainė, pabaigai silkė ir butelis alaus. Pasistiprinęs vėl išeinu į kelią. Paaiškėja, kad iki Ust Cylma dar laukia ilgas kelias ir labai mažai galimybių, kad šiandien ten nuvyksiu. Pasiseka – po kelių minučių neprašomas sustoja Lukoilo UAZ‘ikas. Vairuotojas nuveža iki perkėlos per Pečiorą. Perkėla – tai gelda, paprasta platforma,
ant kurios suvažiuoja transportas, o vos puškuojantis laivelis perstumia tą platformą į kitą pusę. Čia paaiškėja, kad man labai pasisekė. Bendras keltas jau nebeveikia. O Lukoil ir Gazprom turi savo keltus technikai pervežti.
Taigi be jokios eilės esu perkeliamas į kitą pusę. Už upės vairuotojas paveža dar apie 20 kilometrų ir nusuka į šalį. Aišku, jis man labai padėjo. Tačiau aiškėja ir kita tiesa – kadangi keltai šiandien jau nekelia automobilių – tai ir pakeleivingo transporto nebus. Vadinasi likusius 20 kilometrų turėsiu įveikti pėsčiomis arba nakvoti tundroje. Vakarėja. Matau, kad bręsta lietus ir po kokių 5 minučių jau lis. Išsitraukiu lietpaltį, vos spėju pasislėpt ir pradeda pilt kaip iš kibiro, sutemsta akimirksniu. Perkūnijų tokių buvau dar nematęs. Kai kala – atrodo kad žvyrkelis suvirpa, kojos nutirpsta, o vėjas mane su kuprine verčia į griovį. Taip ir voliojausi tundros pakraštyje gal pusvalandį. Po to lietus taip pat greitai baigėsi, kaip ir prasidėjo. Ir staiga iš nežinia kur atsiranda kelyje Niva. Sustoja ir šiaip ne taip įpakuoja mane su visais rakandais. Pasirodo tai vyrukai iš Peterburgo, įrenginėja ryšį šiuose kraštuose. Jie paveža likusius kilometrus iki Ust Cylma. Šioje gyvenvietėje būnu apie 21 valandą. Jau prietema. Išleidžia mane prie parduotuvės. Čia bandau kalbinti vietinius ir susiorganizuoti nakvynę.
Deja niekas su manim nesišneka. Ust Cylma – sentikių gyvenvietė, čia dauguma Komiai, labai uždara bendruomenė, mažai bendraujantys. Tai labai sunkina galimybes susirasti nakvynę. Pati gyvenvietė – išsitęsusi per 10 kilometrų palei Pečiorą. Gyventojų apie 10000. Čia yra ir duonos kepykla, ir konservų fabrikėlis, ir milicija, ir bankas, ir paštas, ir kiti civilizacijos požymiai. Taip yra todėl, kad Ust Cylma 6-7 mėnesius per metus yra nepasiekiama jokiu transportu, nebent malūnsparniu. Ši gyvenvietė neturi nė vieno tiesioginio susisiekimo kelio sausuma su kokia nors kita gyvenviete. Norint kur nors pakliūti būtina persikelti per mažiausiai vieną upę. Kitais atvejais – reikia keltis per 3-7 upes.
Bežingsniuojat vienintele ir pagrindine gatve privažiavo žmogelis, kurį kalbinau prie parduotuvės ir pareiškė, kad jis gali priimt pernakvot, nors prieš tai dievagojosi, kad to padaryt negali ir nežino, kas gali apnakvindint. Taigi toks jo poelgis atrodė keistokas. Dar keisčiau viskas pasidarė, kai paaiškino, kad man tai nieko nekainuos, tik reikės vienam kambaryje miegoti su kitu vaikinu. Tokiais atvejais sprendimą priimt reikia greitai, todėl abejodamas sutikau. Sėdau pas jį į VAZ automobilį, dėl visa ko kišenėje laikiau peilį. Atvežė mane į Ust Cylmą pakraštį, parodė medinį keturių butų statinį.
Su kartim pabeldė į antro aukšto langą ir netrukus pirmame aukšte atidarė duris maždaug 20-23 metų jaunuolis. Mano geradarys jam sako:
-Šitas pas tave pernakvos.
-Man tas pats – atsako gyventojas.
Atvežęs mane vyriškis iš karto išvažiuoja, o aš lieku vienas negyvenamame name su minėtu jaunuoliu. Nejauku. Galvoje sukasi du planai. Vienas dingti kuo greičiau. Antras – imtis iniciatyvos. Renkuosi antrą variantą. Dėl visa ko kišenėje tebelaikau peilį ir imuosi aktyviai kalbint nekalbų jaunikaitį. Pajaučiu, kad vaikinas psichologiškai netvirtas. Pavaišinu lietuviška duona ir kumpiu. Valgo kaip savaitę nevalgęs. Kartu išsiaiškinu, jog jam sulaužyti šonkauliai ir perpjauti vidaus organai. Toks įtarimas man kilo pamačius kaip lėtai ir skausmingai jis kramto. Pamažu suprantu, kad jis čia paslėptas nuo kažin kokių vietinių jėgų. Taigi situacija man aiški. Demonstruoju jam visišką pasitikėjimą savim. Ramiai einu miegot ir pabundu tik 7 ryto.
2010-08-11
Nežiūrint ramios nakties to gūdaus namo aplinka slegia, todėl ryte nieko nelaukdamas išsinešdinu ir einu į prieplauką. Ketinu pavažiuoti dar tolėliau, iki kaimų už kurių tik tundra, dangus ir Narjanmaras. Prie Pečioros pavėluoju į „paromą“(keltas), tačiau pasigaunu „naujuosius rusus“ su kateriu, jie šiaip ne taip(Pečiora labai nusekusi) perkelia mane ten, kur nuplaukė keltas. Dabar esu prie Cylma ir Pečioros upių santakos.
Toliau – vietiniai susisiekimo efektai. Pasakoti daug, bet manau verta. Kadangi keltas jau išlaipino visus keleivius, tai jie sėdo į automobilius, kuriuos čia buvo palikę ir išsilakstė lyg tarakonai. Kiti sulipo į keltą, o pakrantėje paliko savo automobilius. Taigi iki kito kelto – po 10 valandų – niekas niekur tikrai nevažiuos. Vadinasi turiu dešimt valandų poilsio. Apsistoju ant kranto, prieš mane apie 30-40 metrų pločio Pečioros atšaka, už jos – sala. Paimu muselinę ir pabandau žvejot. Kiek metimų – tiek kibimų.
Kimba stambūs strepečiai, pagaunu šapalą, lydeką. Eidamas palei upę prieinu gal metro pločio intaką. Užmetu ir ten muselę…ir ištraukiu ešerį. Po to dar ir dar ešerių, šapalų ir strepečių. Tokia žvejyba nusibosta, paimu blizgę. Pasipila stambūs ešeriai. Traukiant visai šalia kranto nedelsiant sulaukiu kibimo. Giliau – nekimba, tačiau iš gelmės ištraukiu poros kilogramų lydeką. Taigi maždaug per tris valandas nepažįstamoje vietoje prigaudžiau apie 10-12 kilogramų žuvies. Iki kelto turiu marias laiko, gaminuosi maistą, kepu ešerius, darinėju kitas žuvis, jas susūdau. Tai darau ne be tikslo. Tikiuosi taip kam nors atsilyginti už nakvynę. Galiausiai matau atplaukia „paromas“. Jame vienintelis transportas, kuris mane gali pavežti iki Pižmos upės. Deja tas „paromas“ ima ir nuplaukia už kokių 4-5 kilometrų aukštyn upe. Pasirodo tai normalu. Upė šioje vietoje tapo per sekli… Pajudėjau iš šio taško visiškai atsitiktinai. Vyriškis atvežė dukrą iki perkėlos, kur ją pasitiko motorinė valtis. Tas žmogelis mikliai man išaiškino situaciją, įgrūdo į savo Toyota ir pasakė – mes pavysim maršrutkę. Pakeliui paskambino maršrutinio autobusėlio vairuotojui ir imperatyviai paaiškino, kad privalo mane paimti. Vėliau supratau, kodėl sau tai leidžia – pataikiau ant didžiai gerbiamo vietinio, švietimo skyriaus vedėjo. Nors autobusėlis perpildytas, vairuotojas mane privalomai įpakuoja ir apie 80 kilometrų tratam tuo, ką rusai vadina keliu. Du kartus keliamės per upes dar juokingesniais „paromis“ – platforma, pririšta prie skersai upės ištiesto lyno. Ant jos užvažiuoja automobilis ir vyriškis, vadinamas „paromščiku“ su kartimi perstumia tą platformą į kitą krantą.
Taigi jei upė labai nusenka – „paromas“nedirba. Tada „Paromščikas“ užgeria, nes jam išeiginės. O kai vandens padaugėja – jis dar būna neišsipagiriojęs. Vadinasi susisiekimas su išoriniu pasauliu nutrūksta neribotam laikui. Žiemą ši problema neaktuali – upės užšąla. Tačiau iki sutvirtėjant ledui ir vos ledams pajudėjus – situacija sudėtinga. Krantai nors nestatūs, tačiau akmenuoti ir smėlėti. Užvažiuoti ant „paromo“ sudėtinga. Todėl šiuose kraštuose yra norma vėluoti į darbą arba iš vis nepasirodyti darbe.
Taigi aš Zamežnoje kaime.
Po neilgų ieškybų žuvis iškeičiu į informaciją, o mane sutinka priglausti „šachtioras Serioža“ – 58 metų diedelis, gyvena vienas, buvo tris kartus vedęs, dvi žmonos numirė. Kaip vėliau papasakojo viena užšalo, nes per vėlai grįžo namo, o jis miegojo ir neatidarė durų)))).
Jo mėgstamiausias posakis – „kaip aš galiu negerti jei aš šachtioras?“Pas Seriožą rūksta „bania po čiornomu“(pirtis juodai). Duodu jam 100 rublių ir nuperku litrą portveino dar už 50 rublių. Tada gaunu nurodymus – tvarkykis kaip nori, miegok verandoj, pirtį kūrenkis pats, jei nulūšiu – nekreipk dėmesio. Kol plaunu drabužius, džiaustau, kūrenu pirtį šeimininkas prisigeria ir „nulūžta“. Aš nutipenu į netoliese esančią „Vasaros kavinę“. Tai didelė tentinė palapinė, kurios viena dalis jungiasi su grotuotu „larioku“. Jame – prekės ir pardavėja. Nors yra trečiadienio pavakarė kavinė pilnutėlė jaunimo, gal koks šimtas. Atsigeriu šalto alaus, aišku vėl keliu didelį vietinių susidomėjimą. Kartu ir aš pasidomiu, kodėl trečiadienį toks masinis lėbavimas, juk rytoj į darbą? Kaimiečiai nesupranta, kaip aš nesuprantu, kad kitaip būt negali, nes „vasaros kavinė“ veikia tik mėnesį arba du. Tai yra vienintelis laikmetis, kuomet jaunimas gali linksmintis. Iš tiesų kai ėjau 5 ryto žvejot ten dar šurmuliavo. Grįždamas randu prie vartelių Seriožos draugą Toljaną. Laikosi už tvoros ir nepaeina. Užsimetu jį ant pečių ir parnešu iki namų. Visas kaimas kvatoja. Po to vienišas maudausi purvinoj pirtelėj. Po maudynių atgulu verandoj.
2010-08-12
5 valandą ryto prikelia Serioža ir privalomai abu smogiam po 100 gramų portveino. Atsakyti šeimininkui – nevalia. Po to greitai susiruošiu ir einu žvejot. Pižmos upė labai nusekus, toje vietoje rami. Tik po gero kilometro aptinku perkritimus, sraunumas. Po poros kilometrų – vėl panašios vietos. Kiršliai kimba visur. Tik dauguma smulkūs. Viso paimu apie 40 vienetų. Perbrendu upę ir kitu krantu einu link Seriožos namų. Apie 13 valandą randu Seriožą jau miegantį. Toljanas – taip pat jau čia ir jau miega. Aptvarkau namus, pasūdau kiršlius. Prikepu
kiaušinienės su lašiniais ir pažadinu šeimininką su draugeliu. Valgo neatsitraukdami ir „dzyvinas“, kad „fašistas gerai pavarė“. Apimti azarto ir šiek tiek atsigavę abu lekia su valtim ir tinklais žvejot. Aš su meškere pereinu visą kaimą. Kaimas apie 4 kilometrų ilgio. Dabar jau einu prieš srovę. Kaimo gale pradedu žvejybą. Čia daugiau slenksčių, sraunumų, kimba neblogai, 15 stambesnių vienetų pasiimu kitai dienai. Grįžęs prikepu sau ir vietiniams kiršlių, nes jų tinklai tušti.. Matyt pajautęs gardaus maisto kvapą atvyksta dar vienas „entelektualas“ su nugertu litru ir pagrasina, kad mane apgers.
Deja po geros valandos vėl lieku vakarieniauti vienas – Toljanas miega fotelyje, „entelektualą“ vos pastovintį išsivijo žmona, Serioža – atgulė savo miegamajame. Susikraunu kuprinę taip, kad rytoj tereiktų apsirengti ir nedelsiant eiti iki autobuso, kuris bus 5 valandą ryto.
2010-08-13
Pabundu 4.30, imu kuprinę ir einu į kitą upės krantą, kur 5 valandą atvažiuos autobusiukas. Už jo paslaugas atvažiavęs pamiršau sumokėti. Dabar vairuotojas paima 550 rublių. Į vieną pusę kainuoja 350. Taigi šiek tiek apsilyginame. Tai buvo beveik paskutiniai mano grynieji pinigai. Po dviejų su puse valandos kratymosi tundros keliukais vėl grįžtame prie Pečioros „paromo“. Šį kartą „paromas“ vėl kitoje vietoje(p.s. tam tyčia „parome“ nuolat yra buldozeris. Priplaukus prie kranto jis nustumdo krantinę ir tai jau tampa perkėla:)))). Po valandėlės išlipu Ust Cylma, kur netrukus pasigaunu UAZ‘iką, su juo išvažiuoju iš gyvenvietės ir vėl lieku vienas tundroje. Mašinų nerasta. Jų srautas priklauso nuo „paromų“ grafiko. Galiausiai persėdęs dar į du MAZ‘us pasiekiu sankryžą Pečiora-Irael-Uchta-Ust Cylma. Jau 19 valanda. Tranzuot į Uchta jau nėra nei noro, nei sveikatos. Be to visą dieną nieko nevalgiau, nes nespėjau – visą laiką buvau kelyje. Todėl KAMZ‘o vairuotojo pasiūlymas permiegoti darbininkų namelyje man visiškai tinka.
Su angliakasiais pažiūriu filmą apie V.Cojų(kaip tik buvo jo mirties metinės, todėl visos laidos apie tai) ir bandau miegot.
2010-08-14
Ryte arbatos ir sūdytų kiršlių. 6.30 aš vėl minėtoje sankryžoje. Iš Iraelio į Uchta yra traukinys, tačiau nutariu pabandyt tranzuot keliu, kurio oficialiai nėra, jis neegzistuoja. Sankryžoje yra rodyklė į Uchta. Kelio pradžia – duobėtas asfaltas. Šioje vietoje sutinku Ukrainietį su „Minskeliu“ važiuojantį …į Vorkutą. Pasirodo romantikų pasaulyje nemažai…
Maždaug 2 valandas praleidžiu laukdamas kokio nors transporto, kartu su Komiu KAMZ vairuotoju, kuriam baigėsi kuras, o kada atveš – neaišku. Tačiau jo tai visai nenervina. Tokia kasdienybė. Po poros valandų sustoja vietinio GAZPROM viršininko pavaduotojas. Tai buvo vienintelis automobilis, pravažiavęs per dvi valandas, jis ir sustojo. Vairuotojas – tikras
komunistas, Stalino pakalikas ir didis gerbėjas. Jo žodžiai: „Rusijai reikia tokio kaip Stalinas. Jei nebijos – čia niekas nedirbs. Aš turiu apie 2000 darbuotojų Komi regione, tačiau iš jų tik apie 200 dirba. Kiti tik ateina algos pasiimt“. Vertinkit patys, tačiau būnant ten – šie žodžiai skambėjo pakankamai įtikinamai. Jis mane paveža iki Malaja Piera ir paaiškina tolimesnės kelionės subtilybes. Severgaz Scania paveža mane dar apie tris kilometrus, nusuka link karjero, o aš lieku laukti transporto Uchta kryptimi. Kelio atgal nėra, o kelias į priekį – beviltiškas.
Maždaug po dviejų valandų laukimo matau atriedant pirmą automobilį. Sustoja naujutėlis UAZ PATRIOT valdomas dviejų pagyvenusių vyriškių.
Jie taip pat iš žvejybos, šiek tiek prigaudę, šiek tiek nusivylę, tačiau pakankamai išsilavinę, todėl atrodo kelionė neprailgs. Deja… Po kokių dviejų kilometrų iš blogo kelio
įsukame į dar blogesnį. Vėliau paskaičiavom, kad vidutinis judėjimo greitis buvo 18 kilometrų per valandą. 76 kilometrus važiavom 4 valandas ir 15 minučių!!!
Kas įdomiausia – šiuo keliu važiuoja ir vilkikai su technika, produktais. Prasidėjus liūtim ar sniegui jie čia stringa keliom, o kartais ir keliolikai parų. Bet rusams tai kasdienybė, norma ir niekas dėl to nekelia panikos. Paklausiau kodėl nedaro kelių, sakau keliai atneša pinigus. Atsakymas buvo toks „Taip. Keliai atneša pinigus, o pinigai protą. Protaujančių čia nereikia“.
Mūsų pakeliui niekas neaplenkė, taigi aš pasinaudojau matyt vieninteliu tos dienos šansu. Apie 15 valandą išvažiavome į Uchta miesto sąvartyną, iš ten tiesiai ant asfaltuoto kelio, vedančio į miestą. Per likusį laiką nusibeldžiau iki Troicko Pečiorsko. Ten buvau apie 21 valandą. Temo. Ant Pečioros kranto pamačiau du siluetus prie valčių. Kol iki jų nupėdinau – liko tik vienas. Pasišnekėjom apie gyvenimą, žvejybą, paklaustas kur galiu pernakvot vyriškis nieko nepasiūlė. Tačiau man nueinant pats prisivijo ir pasiūlė naktį praleist pas jį palėpėje. Tada nuvedė namo, „pridavė“ moterims ir liepė pamaitint. O pats išvažiavo į naktinę žvejybą. Gavęs neblogą vakarienę užmigau.
2010-08-15
Pabudęs apie 5 valandą einu prie upės su viltim pažvejoti. Tačiau kojos jau nelaiko. Išsimaudau, vanduo labai šaltas, šiek tiek atsigaunu. Pakeliui užeinu į parduotuvę ir nuperku damoms saldumynų.
Vandentiekis Troicko Pečiorske:
Grįžęs į Sergejaus namus kraunuosi daiktus, pasišneku su šeimininkais. Visi siūlo atvažiuot dar ir pateikia savo telefono numerius. Sergejaus sesuo Natalija gyvena Labytnangi. Pažada padėt jei ten kada pasirodyčiau. Atsisveikinu su šeimininkais ir iki 13 valandos pasiekiu traukinių stotį. Jau išmokau pirkti bilietus, todėl nusideru iki minimumo ir gaunu bilietą iki Ust Vym. Ten turiu būti 3.50 naktį. Traukinyje susipažįstu su pagyvenusia moteriške iš Troicko Pečiorsko. Ji sakosi žvejojanti su savo vyru. Papasakoja visus žvejybos ypatumus, galimybes, siūlo ateityje atvykt ir pakeliaut po kitoje pusėje esantį draustinį. Iš jos pasakojimo suprantu, kad veikti čia būtų ką, tačiau viskas kainuoja.
Sosnogorske traukinys stovi 3 valandas. Išleidžiu ją apsipirkt. Po jos einu ir aš į parduotuvę. Likę dar 350 rublių(apie 30 litų). Turiu lašinukų, gabaliuką duonos ir dėžutę konservų. Taigi neprapulsiu, tačiau transportui ir nakvynei pinigų jau nepakaks. Parduotuvėje aptinku bankomatą. Pamėginu. Duoda!!! Taigi aš vėl turtingas. Drūčiai apsiperku, kad kelionė neprailgtų.
2010-08-16
3.50 išlipu Ust Vym. Čia susilieja Vyčegda ir Vym upės. Nueinu iki Vym upės. Vandens nerasta. Tuomet pasroviui pasiekiu Vyčegda upę, matau, kad čia yra galingų duobių, krantai nusėdėti žvejų. Bandau spiningaut, tačiau jokių rezultatų. Aptinku kelis vietinius žvejus. Jie porina, kad paprastai gerai kimba ešeriai, lydekos, šapalai, strepečiai, o kiršlių reiktų važiuoti į miško upelius. Jų teigimu vakar ryte nustojo kibti, kaip ranka nuėmė, pradėjo tekėti drumstas vanduo iš miškų, nes stipriai nulijo. Esant nekibai einu iki traukinių stoties. Tačiau pavėluoju į traukinį. Iki Syktyvkaro lieka 58 kilometrai. Taigi bėdos nėra. Iki 18 valandos ir pėsčiomis nueit galima)) Bandau eiti link kitos gyvenvietės. Pakeliui sustoju prie memorialo GULAG aukoms atminti. Tai Vogvozdino – buvęs skirstymo punktas. Iki čia vedė viena geležinkelio šaka, o iš Vogvozdino buvo formuojami kalinių etapai į kitas GULAG‘o vietas. Memorialinėje lentoje
rašoma: „praėjusiems kančias ir pažeminimus…užkastiems nežinomuose kapuose…pasilikusiems mūsų atmintyje…kad nepasikartotų…“.
Gražu. O šalia suoliukas. Šalia suoliuko – šiukšlynas. Rusiška kasdienybė.
Galiausiai pagaunu maršrutinį autobusą ir 11 valandą aš jau Syktyvkaro traukinių stotyje. Lėktuvas tik 18 valandą, todėl persipakuoju daiktus, persirengiu, už 70 rublių atiduodu juos saugoti vieno iš kioskų pardavėjai ir einu dar kartą detaliau susipažinti su Syktyvkaru. Mieste bandau ieškoti suvenyrų ar kitokių lauktuvių. Deja tai pasirodo neįveikiama užduotis. Arba nėra, arba beprotiška kaina, o šiaip daugiausiai 1985 metų gamybos daiktai. Centre aptinku skverą, fontaną ir paminklą Kuratovui.
Kitoje gatvės pusėje matau bent dviejų universitetų pavadinimus, taigi aplink būriuojasi studentai. Klausinėju, kas šis vyriškis paukščių apšikta galva, tačiau niekas nieko apie jį nežino. Už paminklo – operos ir baleto teatras. Nusprendžiu užeiti.Patenku į vidų per tarnybinį įėjimą, kur nedelsiant esu sulaikomas narsios budėtojos. Paaiškinęs, kad noriu tik pasižvalgyt esu nuvedamas(be antrankių, bet netoli to) pas direktorių. Pats direktorius nuveda į koncertinę salę. Turiu pasakyti, kad ji, nors skurdesnė nei Vilniaus, tačiau tikrai nebloga. Direktorius padeda padaryti man baigiamąjį video reportažą. Taigi paskutiniai šios idėjinės-žvejybinės-pažintinės kelionės vaizdai padaromi operos ir baleto teatro scenoje))). Pakeliui iki savo daiktų dar užsuku į piceriją. Pica ir Afrikoj pica, nieko ypatingo. Aptarnavimas – švelniai tariant savotiškas. Pirma susimoki, tada ilgai, ilgai lauki… Tiesa užsieniečiams, pasirodo, išimtis daroma. Iš kalbos jauna padavėja nesuprato, kad aš ne vietinis. Dėl to ilgai atgailavo ir atsiprašinėjo.
Pavalgęs be nuotykių pasiekiau oro uostą. Čia pamačiau kas yra badas. Tikras badas. Priėjęs vaikinas paprašė pinigų. Atsakiau, kad pinigų nedalinu. Tuomet jis paprašė bet kokio maisto. Kadangi kelionė ėjo į pabaigą atidaviau jam paskutinę konservų dėžutę. Bėgdamas iš oro uosto patalpų tą dėžutę vaikinas dantim atidarė ir čia pat viską suvalgė. Tai ir buvo paskutinis
akcentas. Visuomet maniau, kad pasaulio kraštas yra kažkur ties Kamčiatka, Čiuchotka… Pasirodo jis ženkliai arčiau.
20 valandą jau buvau Maskvos oro uoste. Lėktuvas – tik 8 valandą ryto. Kažkiek laiko prastūmiau kieme. Buvo labai geras oras, ramus šiltas vakaras. Po to įsitaisiau ant jungtinės kuprinės ir krovinių vežimėlio lovos. Nuovargio apimtas nė nepajaučiau kaip nusnūdau 8 valandas.
2010-08-17 – pagaliau Lietuva.
Vietoje pabaigos
Tie, kas važinėja visuomeniniu transportu Vilniuje, dažnai susinervina, kad autobuso reikia laukti net 20 minučių. Kai aš po šios kelionės išlipau Vilniaus oro uoste ir atėjau į 2 autobuso stotelę, man jo teko laukti taip pat apie 20 minučių. Anksčiau būčiau susierzinęs. Po kelionės į šį faktą atkreipiau dėmesį tik rašydamas prisiminimus, praėjus beveik pusei metų. Grįžęs iš Užpoliarės supratau, kad mes Lietuvoje neturim jokių problemų. Yra tik smulkios bėdelės ir mūsų nervai bei išaugę poreikiai. Viskas pas mus gerai. Lietuvoje gera gyventi, net jei sunkiai pritempi nuo algos iki algos.