Rusija: MASKVA 2019, gegužės mėnuo…

MASKVA 2019, gegužės mėnuo…

CENTRAS

Jeigu jūs dar nebuvote šitame mieste, tačiau prisižiūrėję laikraščiuose nuotraukų ir atviručių manote, jog Kremliaus siena yra tarsi gardas, už kurio laikomos brangenybės ir labai dideli turtai: prabangūs paveikslai, krištoliniai auksuoti sietynai, milžiniško dydžio malachito vazos, gražiausios bei didžiausios visų laikų Rusijos karietos, carų regalijos, auksu siuvinėtos deimantais puoštos carienių suknios,  briliantai ir netgi pats ponas Vladimiras Putinas – jūs apsirinkate. Kremliaus siena atsirado iš būtinybės, kad ant aukštos Maskvos krantinės gyvenantys rusai galėtų apsiginti nuo gausių savo nedraugų, (jų tarpe ir nuo lietuvių) ir priešiškai nusiteikusių kaimyninių ordų…

.

Maskvos Kremlius yra tvirtovė, dunksanti   pačioje šiandieninio megapolio širdyje. Seniausioji jos dalis – pagrindinis visuomeninis ir politinis, taip pat istorinis bei meno kompleksas, ir žinoma, oficiali Rusijos prezidento rezidencija. Ši vieta buvo ir pasaulio pripažinta TSRS CK generalinio sekretoriaus rezidencija. Tiksliau sakant – visos eilės Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto Generalinių Sekretorių, čia gyvenusių, iš čia valdžiusių didžiulę savo šalį, ir ČIA, arba netoliese esančioje, specialiai tokio aukšto rango pareigūnams pastatytoje ligoninėje atsisveikinusių su savo artimaisiais, draugais, priešais, gyvenimu, ir pomėgiu visur, visada ir visiems vadovauti…O paskui labai prabangiai „pasilaidojusiems“…Stebint visiems nuskurusios šalies piliečiams prabangias procesijas televizorių ekranuose…

II tūkstantmetyje pr. m. e. Maskvos Kremliaus vietoje buvo nedidelė gyvenvietė. Vienuoliktojo amžiaus  pabaigoje susiformavo įtvirtinta gyvenvietė. 1156 metais ant Borovicko aukštumos Jurijus Dolgorukis pastatė medinę tvirtovėlę. Ir šiandien Kremlius stūkso ant aukšto kairiojo Maskvos upės kranto – Borovicko kalvos, ten kur į Maskvos upę įteka Neglinnaja upelė. Maskvos plane Kremlius atrodo kaip netaisyklingas trikampis, kurio plotas beveik dvidešimt aštuoni hektarai.  Pietinė Kremliaus siena žiūri į Maskvos upę, Šiaurės vakarų  – į Aleksandro sodą, rytinė ribojasi su garsiausia šalies aikšte, kurią žino kiekvienas pasaulio pilietis, suaugęs ir vaikas…

Kremlius pastatytas 1482 – 1495 metais…

Sienų ilgis – 2235 metrai…

Sienų aukštis nuo 5 iki 19 metrų…

Sienų storis – nuo 3.5 iki 6.5 metro…

Didžioji dalis tvirtovės sienų buvo sumūrytos Dmitrijaus Donskovo bokšto rekonstrukcijos metu 1482 – 1495. Pats vėliausias statinys čia atsirado 1680 metais. (Apie stiklo ir betono pastatą – Kremliaus suvažiavimų rūmus – nekalbėsiu, nes jie man nepatinka). Visi Kremliaus sienų bokštai, išskyrus Kutafijaus, yra priskiriami Kremliaus sienai. Trys kampiniai gynybiniai pastatai yra užapvalinti, visi kiti bokštai – stačiakampiai. Kutafijaus bokštas yra pačios sudėtingiausios įmantriausios architektūrinės formos, jo kampai taip pat suapvalinti. Tačiau jis vienintelis Kremliui nepriskirtas. Visi gynybiniai pastatai (siena, bokštai) buvo ne vieną karta perstatinėjami ir rekonstruoti. 1670 – 1680 metų rekonstrukcijos metu, Kremliaus „sargybiniai“ įgavo ir palapinę primenančius „stogus“.

Šiandien Kremliuje įsikūrusi Rusijos vyriausybė ir prezidento rezidencija, čia yra katedra, kiti religiniai ir administraciniai pastatai:

Ivano Didžiojo varpinė, Rizpoloženio maldos namai, Blagoveščenskio, Archangelskio ir Uspenskio cerkvės – tai vieni iš pačių įdomiausių Kremliaus statinių, kartu su demonstraciniais objektais: Carine patranka, kuri niekada nešaudė, ir Cariniu varpu, kuris niekada neskambėjo…

Visi žino kaip atrodo šiandieninis Kremlius iš išorės, ne vienas matė jo auksu tviskančias menes ir koridorius, pabuvojo jo aikštėse, cerkvėse, muziejais tapusiose salėse, tačiau iki šiol tik spėliojama, kaip atrodo tas Kremlius, kuris yra po pagrindiniu, akimis visiems matomu…Kiek metrų jis paslėptas po žeme, kiek kelių ir tunelių nuo jo eina į visas keturias pasaulio puses, iš kokių medžiagų sumūrytos požeminio Kremliaus sienos, koridoriai, šachtos, visa tai kol kas tik žmonių pašnekesiuose ir fantazijose…

Požeminio Kremliaus kol kas neregėjo niekas iš mirtingųjų. O jeigu ir regėjo, NIEKAS, NIEKAM, NIEKUR apie tuos požemius ir šachtas dar nepasakojo…

Kažkada į Maskvą aš žiūrėjau atlaidžiai, kaip į ją žiūrėjo beveik kiekvienas tarybinių laikų lietuvis, „ach, višta ne paukštė, o Lenkija ne užsienis, ach, „dvarniaška“ ne šuva, o Maskva ne miestas“…

Tačiau vieną kartą stovint Raudonojoje aikštėje, iš vakarų turistų išgirdau kalnus šią vietą šlovinančių liaupsių. Labai daug ir ilgų. Jie žavėjosi Maskvos gatvėmis, gyrė aikštes, metro, nepakartojamą architektūrą, čia sutiktus žmones, Kremlių ir kiekvieną jo bokštą, Raudonojoje aikštėje stovinčią nepaprasto grožio cerkvę, Oružeinaja palatą (Ginklų rūmus)… Ir nė vieno žodžio neišgirdau apie politiką…Klausant tų susižavėjusių vakariečių šūksnių, akys atsivėrė ir man. Kodėl aš turėčiau niekinti tai, kas neabejotinai yra gražu? Ar neatėjo laikas iš galvos išmesti, kažkieno man primestų stereotipų? Tai, neabejotinai, yra vienas iš didžiausių pasaulio miestų, pripažinau tą dieną pats sau. Ir vienas iš pačių įstabiausių…

Šiandieną Maskva ypatingai skiriasi nuo tos, į kurią tarybinių laikų piliečiai veržėsi importinių skudurų, mašinų detalių ir visokiausio valgomo deficito. Tai labai išgražėjęs miestas, ir iš oficialaus ir neregėtai šalto, pasipūtusio, demonstruojančio Stalino laikų dangoraižius, brangius muziejus, dar brangesnius restoranus ir dideles kainas juose, per valstybės šventes besipuikuojantis kariniu pasirengimu, tankais ir balistinėmis raketomis, laikui slenkant virsta  jaukiu, kasdien plaunamu, prižiūrėtu ir išpuoselėtu miestu. Į kurį garma turistai iš viso pasaulio, o iš Kinijos – visi alei vieno kiniečio…

Mūsų gatvėse jau seniai nemačiau mašinos – laistytuvo, juo labiau – muilinu vandeniu plaunamų laiptų, tunelių, šaligatvio tvorelių. Šiandien Maskvoje tai įprastas kasdienis reiškinys…

ALEKSANDRO SODAS

Į Aleksandro sodą – į jo medžius ir alėjas tarybiniais laikais dažniausiai žiūrėdavau tik iš tolo, arba pro aukštą špižiaus ar kažkokio kito lydmetalio tvorą, mat ši Maskvos vieta paprastiems mirtingiesiems buvo pasiekiama toli gražu ne kiekvieną dieną. Pasigrožėti akį traukiančia Kremliaus siena ir už jos esančiais pastatais galėdavai ne kasdien, o vakare vaikščioti čia būdavo uždrausta, naktimis į jo alėjas patekti negalėdavo niekas – per daug arti jis plytėjo prie Kremliaus, prie jo rūmų, prie cerkvių kupolų, prie pačios valdžios…

Aleksandro sodas – parkas Maskvos Tverskaja (Tverės) rajone, nusidriekęs palei vakarinį Kremliaus mūrą, kuriame palaidoti šaliai nusipelnę karo vadai, o prie amžinosios ugnies netikėtai efektingai kas valandą keičiasi sargyba. Jis prasideda prie pat Revoliucijos aikštės, baigiasi Kremliaus krantinėje. Buvo įkurtas 1812 metais. Dešimties hektarų plotą turintis parkas susideda iš trijų dalių: Viršutinio, Vidurinio ir Žemutinio. Patys įdomiausi šio parko pastatai – Kutafijaus bokštas, Itališkasis grotas, Romanovų namų 300 metinių proga pastatytas išraiškingas obeliskas  ir kiti. Ypatingos valdžios globos  ir didelio turistų dėmesio čia sulaukia  paminklai ir monumentai, pastatyti 1812 metų ir Didžiajam Tėvynės karams.

Studentaudamas retai lankydavausi Maskvos pakraščiuose, tačiau ir Aleksandro sode buvau tik vieną kitą kartą. Todėl šį syk (Maskvoje viešėjome dešimt dienų) čia pabuvojau ne vieną sykį. Ne todėl, kad tarybiniais laikais buvo negalima. O dėl to, jog pakerėjo šitas nepaprastai jaukus sodas savo istoriškumu, vaizdais, fontanais, spalvingais gėlynais ir švara…

Tarybiniais laikais Maskvos centre buvo tikrai nedaug vietų skirtų, kaip aš sakau, žmogui. Pasivaikščiojimui, poilsiui, pasisėdėjimui. Šiandien Aleksandro sodas man yra (tapo) tarsi tokių pasivaikščiojimų, pasisėdėjimų, atsipūtimų nuo didmiesčio triukšmo, simboliu. Maskvoje, jos gatvėse, metro tuneliuose žmonės skuba, lenktyniauja, braunasi aplenkdami vienas kitą ir pasistumdydami. Šitame sode teka visai kitoks gyvenimas, neskubrus, lėtas gyvenimas – įsižiūrint ir įsiklausant. Gal tik tūkstančiai kinų, stūgaujančių ir besifotkinančių prie kiekvieno stulpo ir kiekvienos našlaitės krūmelio, trukdo pajusti pilną šitos pasakiškos vietos grožį.

Labai vertinu miestus, kurių pačios brangiausios vietos atiduotos ne namams, firmoms ir dangoraižiams, o sodams, medžiams, parkams, pačiai gamtai. Aleksandro sodas nusidriekęs pačiame Maskvos centre, prie pat miesto širdies. Tai tarsi nedidelis neįtikėtino grožio rojaus kampas. Šitoje vietoje galima iki soties pasigėrėti išpuoselėtais medžiais, krūmynais ir gazonais, pasigrožėti keisčiausių formų fontanais, pakvėpuoti tik ką nupjautos žolės ir lauko gėlių aromatu.

Harmoninga Didžiosios architektūros ir gamtos, istorijos ir dvasinės atmosferos samplaka. Tai visada pakeri ir užburia žmogų…

Iš pradžių šitas želdinių plotas buvo vadinamas Kremliaus sodu ir tik po Aleksandro II karūnavimo (1856) šitą nuostabią vietą buvo pradėta vadinti Aleksandro sodais. Atkreipkite dėmesį, ne „Aleksandro sodu“, o „Aleksandro sodais“. Nes iš tiesų tai yra ne vienas, o kaip jau minėjau anksčiau, trys sodai, sumanyti viename landšaftiniame stiliuje

Šį sykį Maskvoje viešėjome gegužės mėnesį. O tuomet, kai mes čia svečiavomės, buvo pats alyvų žydėjimo metas. Kitu laiku gal būtume neatkreipę dėmesio, kokių medžių ar krūmų čia yra daugiausiai, na gal ne daugiausiai, bet tikrai daug. Dabar atkreipėme  – alyvų…Sunku prisiminti kitą tokį miestą, kuriame būtų juntamas toks kerintis šitų krūmų kvapas, toks stiprus, toks tikras, nesupainiojamas nė su vienu kitu pasaulio kvapu…

Jeigu turite laisvo laiko, jei galite pasirinkti atostogų metą, nuvykite į Maskvą gegužę…ir apsilankykite Aleksandro sode…ir jūs būsite pakerėti ne tik alyvų kvapu…

Pirmąjį vakarą dar vienas dalykas labai nustebino vaikštant šito sodo alėjomis. Tai lakštingalų trelės. Čia jų buvo pilna visur, kiekviename žingsnyje lakštingalų melodijos džiugino ausį…

Tačiau pasivaikščiojus porą valandų kilo  įtarimas – kažkaip per daug gražiai, per daug vienodai, per daug aiškiai ausį kuteno šitų čiulbuonių skleidžiami garsai. O kai nuėję į prie Kremliaus esantį Valstybinį šalies univermagą išgirdome  čiulbančias lakštingalas dirbtinėse sakurose, melodijas dovanojantis melas tapo akivaizdus.

Kurį laiką net suabejojome Aleksandro alyvų kvapu. Dar kartą apsilankę  įsitikinome, kad lakštingalų balsai tai tiktai saldi fikcija. O alyvų kvapas? Jis yra tikras, natūralus, verčiantis sustoti, įkvėpti ir medituoti…

Aleksandro sode pilna gražių fontanų, kavinių, jaunimo…

Vienas iš didžiausių pastarojo dešimtmečio Maskvos pliusų – mieste atidaryta gausybė pėsčiųjų zonų: gatvių, skverų, parkų…Miestas vis labiau jaukėja, iš oficialaus, pasipūtusio, tampa „miestu su šlepetėmis“, miestu į kurį daugelis norėtų sugrįžti…

Dar keli žodžiai apie Maskvos centro žaliuosius plotus. Buvau nustebintas dar vienoje vietoje. Jau seniai žinojau, kad Maskvos valdžia iš pradžių pasiryžo, o paskui ir nugriovė tarybiniais laikais netoli Raudonosios aikštės pastatytą didžiulį viešbutį su daugybe kambarių, restoranų, kavinių, ir garsiąja koncertų sale, kurioje aš pirmą kartą išgirdau dainuojant Alą Borisovną Pugačiovą. Taigi, perėjome Raudonąją aikštę, nusipaveikslavome prie gražuolės Viešpaties ėmimo dangun cerkvės, ir liko visai nedaug iki tos vietos, kur kažkada stovėjo grandiozinio dydžio tarybinių laikų „šedevras“ – viešbutis ROSIJA.

Ir ką gi mes išvydome?

Garsiosios „Rasijos“ vietoje mes nepamatėme to, ko tikėjomės – kokio nors didelio šiuolaikinio pastato, betonu stiklu švytintčio komplekso, monumento karams ar tėvynei… Ten mes išvydome jauną, gražų, gudriai suplanuotą milžinišką žaliąjį plotą, su medžių gojais, aikštelėmis, gėlynais, šiuolaikiniais paviljonais ir dideliu vis aukštyn vedančiu plevenančiu tiltu, kurio pabaigoje sumūryta ovalo formos apžvalgos aikštelė. Į tą aikštelę pakyli,  ir prieš tave atsiveria visos senosios Maskvos vaizdas.

Gražu.

KUZNECKY MOST, DIDYSIS TEATRAS…

Maskva, tai pasaulio miestas, kuriame ne tik žmonių likimai buvo keičiami ir stumdomi, tai miestas, kuriame buvo stumdomi namai, ištisos gatvelės, o valdžios vyrams nepatikę pastatai būdavo paprasčiausiai nuverčiami. Po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos iš Maskvos žemėlapio visiškai išnyko apie šimtas trisdešimt cerkvių, o atlaikiusios revoliucionierių griovimus, neteko jas puošusių pravoslavų kryžių. Buvo nuversta ir begalė „kas buvo nieks, tas taps viskuo“ vyrams nepatikusių namų. Tikrai ne blogiausių…

O štai, palyginti, dar visai neseniai, tarsi Michailo Bulgakovo romano herojams panorėjus, Rusijos sostinėje prapuolė  inturisto dangoraižis, stovėjęs Maksimo Gorkio, dabartinėje Tverės gatvėje, ar jau mano minėtas „Rasijos“ viešbutis. Statant Naująjį Arbato rajoną, į kitą vietą buvo paslinkti keli didžiuliai namai, ir netgi viena mažutė gatvelė buvo perkelta kitur. O štai Kremliaus kaimynystėje stovėjęs grandiozinių išmatavimų viešbutis „Maskva“, prieš gerą dešimtmetį buvo sulygintas su žeme, iškasti milžiniški požemiai, kuriuose paskui įsikūrė įvairios firmos ir krautuvės, o ant jų, ant tų naujųjų požemių su krautuvėmis ir firmomis, vėl pastatytas toks pats namas, koks stovėjo anksčiau. Pasikeitė tik prie jo buvusi iškaba. Senesnioji teigė, kad čia  yra įsikūręs viešbutis „Maskva“, dabartinė skelbia, jog prieš jūsų akis yra taip pat viešbutis, tačiau pavadintas jau kitaip, romantiškiau ir vakarietiškiau – „Four seasons“…

Kai rodau „Four seasons“ savo draugams ar kolegoms, tai visada sakau:

–       Šitoje vietoje stovėjusiame lygiai tokiame pačiame name, prieš daugelį metų teko pagyventi ir man. Tačiau ne šitame name, o lygiai tokiame pačiame kaip šis.

Na, bet ne apie Rusijos sostinės metamorfozes norėčiau pratęsti savo pasakojimą, o apie daug paprastesnius ir mielesnius dalykus.

Maskvoje baigiau studijas, taigi čia teko praleisti daug labai gražaus laiko…

Gyvenau Kuzniecky Most gatvėje. Abejoju ar daug kam iš Maskvos studentų buvo lemta gyventi  pačioje Rusijos sostinės širdyje. O mes čia gyvenome. Trise, labai dideliame kambaryje, su nedidele virtuve ir baroko stiliaus balkonu. Mūsų name buvo du balkonai, ko gero vieninteliai visoje Kuzniecky Most gatvėje…

Buvome čia todėl, kad vienas mūsų aukštosios (B.Ščiukino vardu pavadinta mokykla prie Vachtangovo teatro) mokyklos, aktoriaus meistriškumo antrojo kurso studentas, Kuzniecky Most gatvėje gavo kiemsargio vietą. O tai reiškė, kad jis toje pačioje gatvėje gavo ir butą. Visi Maskvos kiemsargiai yra aprūpinami butais tose teritorijose, kurias jie valo. Taigi ačiū studentui, ačiū jį į tą darbą priėmusiems, ačiū, pagaliau,  atsitiktinumui, kurio dėka mes gyvenome ten, kur vargu ar šiandien gali apsigyventi net pasiturintis Rusijos ponas…

Čia pat buvo (ir šiandien yra) pagrindiniai šalies teatrai: Centrinis vaikų, Mažasis, Operetės, Didysis…Kuznietsky Most gatvėje stovi gražuolis garsusis senasis MCHAT- as – Mažasis dailės teatras, kurį kažkada įkūrė vienas iš pačių garsiausių Rusijos režisierių Konstantinas Sergejevičius Stanislavskis. Greta pagrindinio šito teatro rūmo – kitas, irgi labai garsus, visų rusų žinomas ir mėgstamas, aukštosios teatro mokyklos prie MCHT mokomais teatras ir muziejus. Kuzniecky Most gatvė atsiremia į Maskvos promenadą – Tverės gatvę. Ir toje vietoje, kurioje ji „įteka“ į Tverę, stovi ypač įspūdingos architektūros, svarbus Maskvai ir Rusijai, senasis telegrafo rūmas. Tarybiniais laikais, švenčių metu,  jis buvo įspūdingiausiai apšviečiamas namas ne tik Rusijoje, bet ko gero ir visoje Tarybų Sąjungoje. 

Graži Kuzniecky Most gatvė buvo visada – iki manęs, prie manęs, po manęs…Tačiau šiandien ji ypatingai išdailėjusi ne tik todėl, kad čia neliko nė vieno neatnaujinto, neperdažyto namo, bet dar ir dėl to, kad ši gatvė paversta pėsčiųjų alėja. Daug kavinių, kavinėlių, daug suolų, smulkiosios skulptūros, o vieta prie MCHT teatro – tarsi muziejus po atviru dangumi…

Žingsnis po žingsnio artėjau prie namo, kuriame kažkada teko praleisti studijų metus…jis puikus, tokio pat aukščio kaip ir kiti šioje gatvėje, šviesus aštuonioliktojo šimtmečio rūmas su dviem balkonais. Vienas balkonas antrajame, antrasis – trečiajame namo aukšte. Dešinėje namo laiptinės pusėje čia kažkada buvo daržovių krautuvė, kairėje – medicinos įrangos parduotuvė, kurios vitrinoje kažkodėl buvo įdėtas milžiniško lėktuvo, galinčio savyje sutalpinti virš tūkstančio keleivių, maketas. Dabar ir kairėje ir dešinėje įsikūrusios kavinės. Abi jos turi puikias vasaros terasas…

Gražu Kuznietsky Most gatvėje dieną, įspūdinga vakare, mat sutemus virš galvų sužimba milijonai elektros lempučių, kurios panašios į gėlyną, tiktai ne dryksantį ant žemės, o kabantį virš tavo galvos…

Panašūs „gėlynai“ puošia ne vieną šiandieninės Maskvos senamiesčio gatvę. Vieniems jie patinka labai, kitiems – ne visai patinka. Tiek to, nesiimsiu spręsti, nesigilinsiu nei į apšvietimo, nei į mentaliteto reikalus. Jeigu čia yra įrengta būtent tokia  iliuminacija, vadinasi kažkam ji patinka…

Vakaras praleistas Didžiajame teatre išliko atmintyje tokiu vakaru, kokiu ir turėjo išlikti apsilankymas čia: dar vienu prisilietimu prie istorijos, ir prisilietimu prie tikrojo, aukštojo meno. Argi tai galima pamiršti? Sėdėjome amfiteatre, žiūrėjome į neregėto lengvumo šokėjus, kaip jie prieš mūsų akis atsiranda be garso, tarsi iš rūko išnyra, tarsi iš pilko nieko, gėrėjomės grakščiais moterų, galingais vyrų šuoliais… Iš to miražo išplaukė kitas, paprastesnis, tačiau ne mažiau tikras vaizdas – mano pirmasis apsilankymas šitame teatre.

Tada buvau jaunas Leningrado (Peterburgo) Teatro muzikos ir kinematografijos instituto studentas. Per kažkurį žiemos  savaitgalį atskridau į Maskvą pas bičiulį, kuris pakvietė mane sostinėn, pažadėjęs parodyti Didįjį teatrą ir Mają Pliseckają. Savo pažadą bičiulis ištesėjo. Majos Pliseckacos grožį ir graciją tada mačiau iš parterio (pirmojo aukšto) ložės, esančios prie pat scenos. Smalsuolių dėmesiui – iš dešiniosios parterio ložės.

DIDŽIULĖS RUSIJOS SOSTINĖS KAINOS – MUILO BURBULAS…

Užrašiau skyriaus pavadinimą, ir daugiau rašyti apie Maskvos kainas praėjo bet koks noras. Didžiulėmis arba labai didžiulėmis kainomis, bent man taip pasirodė, čia įvertinti nebent juvelyriniai Paberže kiaušiniai. Visos kitos yra normalios, kai kas brangiau, kai kas pigiau nei pas mus. Apsistojome viešbutyje, kuris yra garsiojo Metropoliteno viešbučio kaimynystėje. Tiktai kitoje gatvės pusėje. Vadinasi, maždaug už šimto penkiasdešimties metrų nuo Didžiojo teatro. Pats centras. „Centriau“ norėti negalima. O kokia kambario kaina? Bijau, kad mūsų sostinės „Panoramoje“ praleisti parą kainuotų beveik dvigubai brangiau.

Šalia Arbato užėjome į kavinę. Švediškas stalas. Kirsk kiek nori sriubos, antrųjų, saldumynų, gerk arbatos, kavos. Kaina nepilni penki eurai…

Džiugino maskviečių mandagumas, supratingumas. Nedžiugino nebent migrantai, kurių daugiausiai  matėme šluojant gatves, sodinant gėles, laistant klombas, dalinant lankstinukus. Ko nors pas juos teirautis yra beviltiška, nes net nežino kur yra už jų nugaros stovintis namas. Susidarė toksai įspūdis, jog kiekvienas šito miesto migrantas, tvirtai žinojo tiktai du dalykus. Pirmasis, kad Didysis teatras yra kažkur labai toli nuo tos vietos, kurioje jis dirba. Ir antrasis dalykas, kurį kartoja visi yra tai, jog jie labai mažai gauna atlygio.

–       Didysis teatras yra kažkur tai labai toli, o aš uždirbu labai mažai,- tokios buvo kiekvieno mūsų sutikto migranto žinios ir gyvenimo credo.

Įdomu, ar daug skiriasi mūsiškiai užsienyje? Nemanau. Garsioji mūsų emigrantė Liana Ruokytė Janson, Jonson, Džonson, ilgą laiką pragyvenusi Švedijoje paskui nutūpusi Lietuvos kultūros ministrės kėdėje, apie Švediją gal būti žinojo šiek tiek daugiau, nei  Maskvoje mūsų sutikti emigrantai, tačiau tas skirtumas, manau, nėra toks jau labai reikšmingas…

PANAŠUMAI. IR LIETUVIAI IR RUSAI ĮSIMYLĖJĘ SAKURAS

Nežinau kada Lietuvoje atsirado pirmoji sakura, tačiau šiandien galiu neklysdamas pasakyti, jog šitų japoniškų vyšnių, turi beveik kiekvienas Lietuvos miestas. Daugiau ar mažiau, bet turi visi…

Vieną dieną sėdau į mašiną ir apvažiavau mūsų regiono miestelius. Nė vienas negyvena be sakuros. Suskaičiavau, mažiausiame auga septyni šitos rūšies medeliai, didžiausiame – keturiolika. Visuose kituose nuo trijų iki devynių.

Apie Lietuvos sostinės sakurosodą jau žino visi lietuviai, o štai mūsų mieste, kažkada turėjusiame 230 tūkstančių gyventojų, šiandien aptrupėjusiame iki nepilnų 200 tūkstančių, japoniškos vyšnios dar tik sodinamas. Bet mūsiškis „sakurynas“ vadinsis ne sodu, o parku.

Mes turime absoliučiai viską, ką turi ir kiti Europos miestai. Tiktai kažkodėl, madų vėjai mus pasiekia vėliau. Gal dėl to, kad nuo kitų mus skiria didelis gabalas vandens? Net garsiosios timpos pas mus atkeliavo šešeriais metais pavėlinusios.

Taigi, nenuostabu, jog su sakuromis irgi atsitiko tas pats. Tačiau, kad tas vėlavimas neatrodytų toks vulgarus, mūsų miesto tėvai sukūrė vieningo sakurų parko, pasodinto trijose skirtingose vietose koncepciją –

Trisdešimt medelių buvo įkasta alėjoje, beveik po mano langais (du medeliai kažkur pranyko, kiekvienas mato, kad vienoje vietoje jų turėtų būti daugiau). Prie nepopuliarios krautuvės, šalia tos vietos kur kasdien puotauja  alkoholikai, tarp klevų, liepų ir ąžuoliuko, įkišo dvylika šios rūšies medžių. O didžiausia jų giraitė (keturi guotai po maždaug septynias) suplanuota auginti, prie stambiausio miesto kultūros centro, ten kur dabar dar luluoja pelkynas.

Apžiūrėjau jau žaliuojančias sakuras, paskui tą vietą,  kur jos atsiras, tačiau trys skirtingos vietos mano galvoje ir liko trimis skirtingomis vietomis. Niekaip neapsiverčia liežuvis tai vadinti vieningu parku.

Tačiau aptrupėjusio mūsų miesto tėvai mano kitaip nei aš – juk koncepcijoje parašyta, kad tai vientisas  sakuroparkas…

Tiek to. Bala jų nematė. Jų pievos, jų žolynai, tegul sodina ką kur nori.

Balandžio mėnuo šiais metais pasitaikė labai karštas, taigi sakuros savo žiedais žmones džiugino tiktai dvi su puse dienos, trečiosios vakare į jas jau niekas nežiūrėjo, mat kėpsojo patamsėjusios ir neišvaizdžios.

Mūsų aptrupėjusio miesto tėvai, sumanę sakurų parką, tikriausiai tikėjosi užsieniečių antplūdžio – suvažiuos, sugarmės iš viso pasaulio su pledais ir kėdutėmis, drybsos po žydinčiomis vyšniomis, kvėpuos, stebėsis ir girs juos, už tokią didelę ir galingą inovaciją…

Tačiau užsieniečiams, ko gero, buvo pamiršta pristatyti mūsų sumastymo koncepciją, užtat niekas nieko nesužinojo, ir niekas neatvažiavo. Pastebėjau, jog tik mudu su bendradarbiu priėjome prie vieno kito medžio, fotkinome ir stebėjomės: turime tokią gausybę gražių savo augalų. Tai kodėl taip liaupsiname svetimus, invazinius?

Nejaugi vien dėl to, kad jie nežinomi svetur? Ar prasidėjo eilinė mūsų manija? Papildanti kebabomaniją, picamaniją, makdonoldmaniją ir kitas….

Maskvoje meilės sakurai  apraiškas pastebėjome CUMe. (Centralny universalnyj magazin – centrinė universalinė parduotuvė). Tačiau tenai, mano nuomone, įsimetė dar bjauresnis reiškinys – „sodinti“ ir „prižiūrėti“ ne tikras, o dirbtines sakuras. Jeigu nueisite į CUMą, tai jų atrasite kiekviename šios krautuvės aukšte, GUMe (gosudarstvenny universalnyj magazin – valstybinė universalinė parduotuvė) – sintetinių sakurų dar daugiau. Čia jos „veši“ ir „žydi“ prie visų įėjimų, kiekviename pasaže, ir giria apie centrinį fontaną. Neapsieina be sakurų Rusijos sostinės kavinės, restoranai, neapsieina be jų ir didžiausia visos Rusios cerkvė…

Tai kas gi geriau? Lietuviškos (japoniškos) natūralios sakuros, ar sintetiniai šitų medelių gojai Maskvoje?

Nesiimu spręsti…

 …..

Gražu gegužės mėnesį Maskvoje. Norėčiau dar kartą…