Karaliaučiaus kraštas, o tiksliau buvusi Rytų Prūsija mane traukia kaip magnetas. Esu suvirškinęs daugybę knygų, straipsnių, apybraižų, apysakų, apsakymų, nuotraukų, pasakojimų apie tą kraštą. Negaliu dorai paaiškinti, kodėl mane tas kraštas taip traukia. Gal savo rytprūsiškai lietuviška istorija, savo senaisiais gyventojais, kultūra, gal tai, kad kaimynai buvo ne neprognozuojami rusai, o tvarkingi vokiečiai. Nežinau. Taip tiesiog yra.
Dabar ten Rusija. Savo laiku buvo labai stengiamasi, kad vokiškai lietuviška dvasia iš ten būtų išstumta ir beveik nieko neliktų kas ją primintų, tačiau aš ją jaučiu nuvykęs tenai. Ji tvyro ore.
Pasitaikė labai įdomi galimybė patyrinėti Mažąją Lietuvą dviračiu, nes Šakių turizmo centras rengė dviračių žygį, į kurio maršrutą buvo įtraukta ir buvusi rytinė Rytprūsių dalis, kur buvo didžiausios lietuvių gyvenamos teritorijos. Tai dabartinė šiaurės Lenkija ir Karaliaučiaus srities rytinė dalis. Keliaujant dviračiais yra gera galimybė pažinti vietoves, nes važiuojama negreitai ir nėra priklausoma nuo visuomeninio transporto. Be to, išvengiama ir nemenkų išlaidų, kurios patiriamos į Rusiją vykstant automobiliu. O kelionės su grupe privalumas – saugumas, minant pedalus Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos keliais. Samdytas mikroautobusas seka iš paskos ir veža dviratininkų mantą. Be to, su organizuota grupe lengviau kirsti Rusijos sieną. O dar geriau, kad visa grupė gavo iškvietimus iš Krasnoznamensko, kas reiškė, kad nepigiai kainuojančias Rusijos vizas gausime nemokamai. O kur dar nuotykiai, įspūdžiai…
Rytų Prūsijos teritorija apėmė dabartines šiaurės Lenkijos, Karaliaučiaus srities ir Klaipėdos krašto žemes. Kryžiuočiai okupavo šį kraštą nukariavę ir visiškai suvokietinę baltiškuosius prūsus, įkūrė Prūsijos valstybę. Rytinėje Prūsijos valstybės dalyje gyveno daug lietuviškai kalbančių baltų (lietuvininkų), kurių gyvenamos teritorijos gavo Mažosios Lietuvos vardą. 1871 m. Vokietijos imperija visiškai aneksavo Prūsiją ir valstybė tapo tik Vokietijos imperijos provincija pavadinta Rytprūsiais. Lietuvininkai buvo stipriai vokietinami, tačiau kai kurie jų atsilaikė ir aktyviai puoselėjo lietuvybę iki pat Vokietijos imperijos griuvimo. Po pirmo pasaulinio karo vokiečiai išlaikė Rytprūsių kontrolę, išskyrus Klaipėdos kraštą, kurį po 1923 m. sukilimo aneksavo lietuviai. Tačiau po antrojo pasaulinio karo, vokiečiai iš Rytprūsių buvo visiškai išstumti. Didžiausia provincijos dalis atiteko Lenkijai, kiek mažesnė (Karaliaučiaus sritis ir Klaipėdos kraštas)– SSRS. Po SSRS žlugimo Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvos Respublikai. SSRS aneksavusi Rytprūsius, privertė išnykti beveik visus krašte gyvenusius vokiečius ir ėmėsi atkeldinėti rusus kolonistus. Negana to, ėmė aktyviai naikinti viską kas priminė, kad kraštas buvo gyvenamas vokiečių. Dabar buvusioje Rytprūsių teritorijoje vokiečių populiacijos praktiškai nėra, tačiau vokiečių turistai ar buvę pabėgėliai po truputį vėl prisimena savo buvusias žemes ir vyksta ten. Deja, kol kas dažniausiai nusivilia neradę beveik nieko, kas primintų jų gyvenamas vietas.
Pagal dabartinius oficialius rusų duomenis, šiuo metu Karaliaučiaus srityje gyvena 14.000 lietuvių. Tačiau čia įskaičiuojami tik tie, kurie dar moka lietuvių kalbą. Kalbama, kad jei tokiu pat principu būtų skaičiuojami Lietuvos lenkai, jų liktų čia kur kas mažiau.
Atėjo žygio diena. Mūsų kuprinės sukrautos, kelionei pasiruošta, dviračiai parengti, šalmai nusipirkti ir mes pajudame iš savo namų į Vilniaus geležinkelio stotį.
Kadangi neturime galimybės iš Vilniaus dviračiais atvykti į Šakius, kur yra kelionės startas, todėl planuojame prie grupės prisijungti Kybartuose, nes iki ten važiuoja traukinys.
Kelionė su daiktais į Vilniaus traukinių stotį gaunasi kiek stresinė, nes pastoviai krenta miegmaišis nuo bagažinės, laikas likęs iki traukinio tirpsta, visas kelias Žirmūnai – Stotis yra į kalną ir per patį miesto centrą. Spėjame, tačiau išliejame devynis prakaitus (nė per vieną kelionės dieną daugiau neišliejau tiek prakaito, kiek per nuvykimą nuo Žirmūnų iki geležinkelio stoties). Vežant dviračius reikia pirkti papildomą bilietą, kuris kainavo 6 Lt. vienam dviračiui į Kauną.
Kaune iki Dubingių gatvės judame iš lėto, neskubėdami. Miestas apytuštis, jei ne kuprinės ant pečių, važiuoti būtų vienas malonumas.
Trumpas pavakarojimas Kaune, nakvynė ir mūsų žygis prasideda.
KYBARTAI
Kaune dviračių takų, aišku, nerasta, todėl kiek nepatogiai, bet sėkmingai pasiekiame geležinkelio stotį. Ir štai jau Kybartai. Kadangi čia kitų žygio dalyvių, kol jie atvažiuos iš Šakių, turim laukti geras kelias valandas, neskubėdami dairomės po pasienio miestelį. Vietinių išsiklausinėju apie gyvenimą Kybartuose ir apie Smetonos pabėgimo į Rytprūsius vietą. Didelę Lietuvos gyvavimo laikotarpio dalį čia buvo Rusija, o už Lieponos upelio – užsienis, tačiau dabar čia užsienis, o ten Rusija. Ieškome kapinių, ties kuriomis Smetona šoko per upelį. Norime prieiti prie tos vietos. Ir šnipštas. Didžiulė tvora, stebima kameromis, Lieponos net nesimato. Prie tvoros yra prijungta signalizacija, taigi bent spyrus koja į tą tvorą, kameros sureaguoja ir sukasi ten, kur buvo pajudinta tvora. Taigi, jei Smetona būtų norėjęs peršokti Lieponą šiomis dienomis, jis būtų susidūręs su dideliais sunkumais.
Randame namą, kur Smetona ilsėjosi ir vakarieniavo prieš savo pabėgimą. Pamatęs Kybartų stotyje sustojant rusų tanzitinį traukinį, bėgu pažiopsoti. Žiopsojimas labai pasiteisina, nes patikrinęs keleivių pasus ir ant suoliuko besiilsintis pasienietis, noriai leidžiasi kalbinamas ir pasakoja apie savo darbo specifiką. Kadangi pasienis, taip pat mane visada traukė lyg magnetas, klausinėju pasieniečio dar ir dar. Pasak jo, anksčiau tikrinant tranzitinius traukinius kildavo daug daugiau problemų nei dabar. Ruseliai susitaikė su esama tvarka, o kas jiems beliko. Jei koks nelegalas sugalvotų iššokti Lietuvos teritorijoje iš važiuojančio traukinio ir patekti į Šengeno erdvę, toli jis nenulėktų. Tranzitiniai traukiniai yra labai rūpestingai prižiūrimi.
Juokingai gaunas, kad pasienietis taip noriai viską pasakoja. O kas būtų jei kartu gertume degtinę? Turbūt visas valstybės paslaptis išplepėtų
Maksimine pompa nesėkmingai pučiu savo dviračio padangas, kurios kažkodėl įtartinai suminkštėjo, nors iki tol galėjai per stiklus važiuoti ir nieko neatsitikdavo. Atrodo, kad pučiant orą jis eina ne į padangą, o iš jos.
Atvyksta grupė. Prisistatome, padedame kuprines į mus turintį lydėti mikroautobusą ir pradedame mynimą. Pirmas etapas – 25 km iki Vištyčio. Karšta baisiai kieme.
Sustojame pažiūrėti į Vyštyčio akmenį. Tai vienas didžiausių Lietuvos akmenų, kurio aukštis siekia 4 metrus. Viršuje jis turi įdubimą vadinamą pėda, kur susirenka lietaus vanduo. Kalbama, kad senovėje žmonės prie šio akmens melsdavosi, jis buvęs aukuru, kuriame degdavo ugnis dievams.
Netrukus privažiuojame ir Vištyčio miestelį. Miestelis kalnuotas ir tvarkingas, šalia didelio Vištyčio ežero. Kadangi yra šeštadienis, daug poilsiaujančio jaunimo traukia į parduotuvę pirkti svaigalų.
Nakvosime „Pušelėje“. Kempingas įsikūręs ant ežero kranto ir yra pilnutėlis poilsiautojų. Mano palapinė yra vienguba t.y. su 100% vandens pralaidumu, o dangus įtartinai niaukstosi. Teks melstis, kad naktį nelytų. Įšokame į nešiltą Vištytį, nuplauti pirmos dienos prakaitą. Paplūdimys nekoks, pradžioj akmenys, vėliau dumblas ir daug žolių. Malonumo mažai, kai žolės pinasi aplink kojas.
Vištytis – yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos ežeras. Deja, tik nedidelė jo dalis priklauso Lietuvai, visa kita – Rusijai.
Vakarieniaujame, prisistatome, kalbamės, sakome tostus. Kaip visada, neprisimenu nei vieno žygio dalyvio vardo. Daugiausia žmonių iš Šakių. Iš viso 20-22 žmonės. Žmonės įvairaus amžiaus. Vyrų ir moterų maždaug po lygiai. Vieni atrodo profesionaliau, kiti į tokį žygį išsiruošė pirmą kartą. Tokie „čaininkai“ esam ir mes su Nejole. Žodžiu publika pati įvairiausia.
Sparčiai vakarėja, jau ir po vienuolikos, o kempingas „Pušelė“, net nesiruošia nurimti. Nors taisyklės draudžia išvis leisti savo muziką, tačiau lietuvaičiams taisyklės ir yra tam, kad jas laužytum, nesvarbu, kad yra ir daug žmonių, kurie nori pailsėti. Yvos ir kiti „bumčikai“ bumsi iš peties ir apie miegą galvoti sunku. Paapeliuojame į stovyklavietės priiūrėtojus. Šie skėsčioja rankomis. O ką mes jiems padarysime, sako. Teko lankytis Latvijos, Estijos ir kitų šalių kempinuose, ten taisyklių žmonės paiso. Nebent lietuvaičiai suvažiuoja, bet ir tuos greit nuramina. Kadangi čia Lietuva, čia lietūs lyja, einame patys triukšmadarių prašyti, kad neleistų naktį muzikos. Laimei, neagresyvūs pasitaiko ir muziką išjungia.
Kitas didelis koncertas vyksta kitoje ežero pusėje Rusijoje. Ten, deja esame bejėgiai. Keista tai, kad iki kito kranto yra penki kilometrai tačiau muzika pas mus girdisi taip, kad net palapinė kilnojasi. Turbūt gerą festivalį rusai surengę. Ką darysi, bandome miegoti ir tokiomis sąlygomis. Ir visai pusėtinai pasiseka. Beje, norintiems šeštadienio vakarą ramiai praleisti šiame kempinge rekomenduoju gerai pasvarstyti. Šeštadieniais ten turbūt ramu retai būna, nebent dabar jau susitvarkė.
Pirmą dieną mes nuvažiavome apie 25 km, o grupė apie 70 km.
GELDUPĖ
Ryte supratau, kad dar labiau nei su miegu, pasisekė su oru. Tik spėjus atsikelti, per pusvalandį dangus apsiniaukė ir pradėjo smarkiai lyti. Gerai, kad spėjome susipakuoti palapines ir netgi paskubomis užkąsti. Dievulis tikrai buvo gailestingas leisdamas pamiegoti be lietaus. Tikrai nesinorėjo peršlapti jau pirmąją naktį. Mūsų grupė apsitaisė kas ką turėjo nuo lietaus, ir lyjant pradėjo savo antrąją žygio dieną. Atvėso oras smarkiai. Pradėjo pildytis ir meteorologų prognozės, kurios mūsų žygiui nežadėjo nieko džiuginančio. Lietus, lietus. O per lietų važiuoti ne taip ir bjauru, kaip anksčiau galvojau. Nekaršta, lietaus lašai maloniai vėsina minant, svarbiausia tik staigiai neatvėsti sustojus, nes galima persišaldyti.
Kadangi Lietuva naudojasi Šengeno erdvės teikiamais malonumais, tai Lenkijos sieną kirtome ties Vištyčio ežeru, kur anksčiau nebuvo jokio sienos perėjimo posto. Ir dabar ten nėra normalių kelių, tik molingi ir nuo lietaus pažliugę miško keliukai. Žvyrkelis veda tik iki buvusios Vartelių užardos, kuria naudojosi sovietai, o vėliau ir Lietuvos pasieniečiai. O už jo tik molingas miško keliukas. Rasti kelią į Lenkiją mums padėjo Lietuvos pasienietis. Be jo mes būtume ilgai ir nuobodžiai klaidžioję po apylinkes. Molingas keliukas tai leidosi didelėn nuokalnėn, tai kilo į nemažą kalną. Vietomis teko net lipti nuo dviračio, nes slidžiame molyje buvo didelė rizika apsiversti. Sieną kirtome ties valstybių trikampiu, ten kur susikerta Lietuva, Rusija ir Lenkija. Tiesiog molingas keliukas baigėsi ir mes išvažiavome i normalų plentą, kuris buvo jau Lenkijoje. Paprasta. Net riboženklių nebuvo.
Keli kilometrai plentu ir pirmasis mūsų sustojimas Žydkiemyje. Visi supuolė į vietinę užeigą, kur snūduriuojantis pardavėjas turbūt nedažnai mato tokį būrį žmonių jo įstaigoje vienu kartu. Užvertėme jį užsakymais, tai jam snaudulys visas išsisklaidė, stambus vyrukas judėjo kaip geriausiais laikais. Negana to, greitai jam į pagalbą atėjo jaunas vyrukas ir mergina, kurie iškart ėmėsi darbo aptarnauti dviratininkus. Po lietaus sušlapus, kavinėje buvo vėsu, todėl kai kurie užsisakė ir po penkiasdešimt, kad sušilti.
Toliau lietui tai prapliumpant, tai nustojant važiavome patogiu ir neapkrautu keliu link Geldupės, užsukant pažiūrėti Stančikų viadukų.
Stančikų viadukai – tai du aukšti, lygiagrečiai vienas kitam nutiesti geležinkelio tiltai. Jie buvo pradėti tiesti 1907 m. ir turėjo jungti Geldupę su Gumbine. Iš pradžių jie buvo naudojami kaip romėnų akviadukai (loviai per slėnius vandeniui iš kalnų miestams tiekti), jais tekėjo vanduo, tačiau vėliau buvo nutiesti bėgiai. Tarpukario ir karo metais jais važiavo traukiniai, tačiau po karo sovietinė armija išardė bėgius ir išvežė į Rusiją. Bilieto į viadukus kaina – 2 zlotai.
Likusius 27 kilometrus iki Geldupės įveikėm ne taip ir lengvai. Minti nebuvo lengva, nes kelias buvo labai kalvotas. Be to, kelis kartus dar užpliaupė lietus. Gal todėl antrąją dieną įveikėme mažiausią atstumą iš visos kelionės. Viso labo tik 57 kilometrus. Be to, užklupus lietui ir trumpam sustojus po medžiu užsivilkti neperšlampamos striukės, į padą įgėlė bitė. Gerai, kad nesu alergiškas, todėl pasekmės buvo tik tokios, kad likusią dienos dalį šlubavau. Minti dviračio tai nesutrukdė.
Nežinau kaip jums, bet man minant pedalus beveik visada tenka tą daryti pučiant priešpriešinam vėjui, nesvarbu kokia kryptimi važiuočiau. Minant guodžiuosi mintimi, kad kai reikės grįžti, tai vėjas pūs į nugarą ir aš lėksiu kaip ant sparnų atgal. Tačiau kai ateina metas grįžti, vėjas jau būna persisukęs ir vėl tenka minti prieš vėją nesvarbu kokia kryptimi važiuočiau.
Ir dar būna taip, kad važiuojant lygiu keliu, man vaidenasi, kad važiuoju šiek tiek įkalnėn, tačiau grįžtant tuo pačiu keliu man vėlgi jaučiasi, kad važiuočiau įkalnėn.
Geldupė (Goldap) – kalvotas miestas Lenkijos šiaurėje prie Rusijos sienos (13 tūkst. gyv.). Miestą supa kalvos, ežerai, Romintos giria. Geldupės apylinkės laikomos vienomis gražiausių visoje Lenkijoje.
Atvykome gana anksti apie 18 valandą Lenkijos laiku. Mieste buvo kažkokia šventė, vakare turėjo vykti koncertas, todėl dauguma mūsiškių apsidžiaugė galimybe pažiūrėti kaip Lenkijoje švenčiamos miestų šventės. Kadangi dėl bitės įgėlimo smarkiai šlubavau, todėl pasitenkinau tik nušubavęs iki prekybos centro nusipirkti maisto. Nakvoti lauke šį kartą nereikėjo, mus įkurdino Goldapo kultūros namų salėje. Ten visi išsitiesė miegmaišius ir miegojo ant grindų. Buvo puiku, nes oras nepastovus, naktį bent kelis kartus lijo.
Norisi pagirti Lenkijos vairuotojus. Važiuojant neplačiu keliu jautiesi pakankamai saugiai, nes lenkai pakankamai rimtai žiūri į dviratininkus ir važiuoja labai atsargiai. Nejauti jokio nepasitenkinimo iš jų pusės, kad štai važiuoja dviratis, o aš turiu vargintis, sutelkti papildomą dėmesį ir saugiai jį aplenkti. Ir be to, lenkai labai atsargiai lenkia. Jei yra įkalnė, jis važiuos paskui dviratį tol, kol bus visiškai įsitikinęs, kad priešais neatvažiuoja automobilis.
Lietuvoje iki tokio saugumo kaip iki dangaus. Būna net atvirkščiai, vietiniai šaunuoliai specialiai važiuoja labai arti dviratininko norėdami jį pagąsdinti, o patys pasilinksminti.
TOLMINKIEMIS. STALUPĖNAI
Šiandien laukia rusiškieji Rytprūsiai. Tai yra, dėl ko aš ir dalyvauju šiame žygyje.
Mes kaip avinėliai surikiuoti prie lenkų rusų sienos laukiame, kol mūsų vadovė susitars su pasieniečiais dėl dviračių praleidimo. Lenkai praleidžia greitai, tačiau rusai užlaiko. Kiekvienam reikia pildyti imigracijos korteles, o po to ir muitinės deklaracijas.
Tas užtrunka. Viena benzino vežiotoja iš Šakių pasišauna padaryti eksperimentą ir duoti pasienietei 10 zlotų, kad mus greičiau praleistų be deklaracijų pildymo. Tačiau, švelniai pasakius, nesulaukusi kitų žygio dalyvio pritarimo spūdina atgal į savo eilę. Kaip gi tu gali nepildyti deklaracijų? Ką tada pateiksi išvykdamas iš šalies? Visgi galimybę duoti 10 zlotų ji vis dėl to gauna, paaiškėjus, kad viršija įvežamo į Rusiją bagažo kiekį. Stovi daug „benzovežių“, dauguma VW Passat, kad benzino daugiau tilptų. Lenkai irgi tokį patį biznį varo kaip ir lietuviai, nes pas juos benzinas dar brangesnis. Eilėje stovi netgi motoroleriai su pritvirtintais benzino kanistrais.
Taigi, eilėje užtrukus beveik 3 valandas, įvažiuojame į Rusiją. Puolame užkąsti į pasienio užkandinę, bet nespėjus aptarnauti nė pusės mūsų būrio, užkandinėje baigiasi greitas maistas, o ir šiaip pardavėjos pasimetę, nepratę prie tiek žmonių. Negreito maisto laukti nebegalime, nes prie sienos užtrukome, o dar liko ilgas kelias iki nakvynės vietos.
Asfaltuotas kelias trunka tik porą kilometrų, turime iš jo pasukti ir iki Krasnolesje minti išdaužytu žvyrkeliu.
Krasnolesje (liet. Rominta)– kaip rusai pasakytų – visiška „gluchata“. Tarsi XIX amžiuje. Keliukas gamtos sąlygų paverstas į sunkiai pravažiuojamą pliurzą, balose taškose antys ir žąsys. Kaimiečiai žiūri į dviratininkus išsprogdinę akis.
Jau ir Tolminkiemis (rus. Čistyje prudy). Kristijono Donelaičio miestas. Nuo 1743 m. iki pat savo mirties mūsų didysis poetas dirbo Tolminkiemio bažnyčios kunigu. Mažame parkelyje stovi bažnyčia ir memorialinis akmuo poetui atminti. Donelaičio truputį gaila, nes dėl sudėtingo vizų režimo, tikrai nedaug turistų iš Lietuvos jį aplanko….
Deja, laukti turėję žmonės, kurie žadėjo atrankinti bažnyčią, mūsų jau nebelaukia, nes vėluojame daugiau nei pusantros valandos. Pasitenkiname pavaikščioję aplink bažnyčią ir nusfotografavę prie memorialinio akmens. Vargšas tas mūsų Donelaitis, jis niekad negyveno Lietuvoje. Nors gal ir ne vargšas, juk nors ir ne tokia turtinga rytinė Rytprūsių dalis visada laikėsi geriau, nei Lietuva. Vargšas jis yra dabar, nes dėl sudėtingo vizų režimo, tikrai nedaug turistų iš Lietuvos jį aplanko. Gyvena kaip tremtyje.
Prie bažnyčios sutinkame du pagyvenusius vokiečius. Šie, taip pat turėję šaknų Rytprūsiuose, atvažiavo pasižvalgyti į buvusias vokiečių žemes. Draugiškai padūsaujame, kad turtingą vokiečių kraštą, sovietai po karo pavertė skurdžiu ir atsilikusiu kraštu, prieš tai išvarę visus vokiečių kilmės gyventojus ir sunaikinę beveik visą Rytprūsių palikimą, o po to kraštą užstatę nykiais sovietiniais architektūros statiniais. Lietuviškus ir vokiškus kaimus pervadinę nelogiškais rusiškais pavadinimais. Girdėjau, kad pasibaigus karui rusinant kraštą, dėl fantazijos stygiaus ne vienam kaimui buvo duoti tie patys pavadinimai, kuriuos po to būdavo sunku atsekti.
Iljušino (liet. Miliūnai) kaime dalis grupės šturmuoja sovietinę kaimo parduotuvę, kiti eina fotografuotis sovietinių karių kapinėse, kurios čia yra kiekviename miestelyje ar didesniame kaime. Daugumoje kaimų stovi ir didesni ar mažesni sovietinių karių paminklai. Kai kuriuose stovi tikri gigantai ir tai dažniausiai būna vienintelis miestelio ar kaimo traukos objektas.
Keletą žodžių galima tarti ir apie gyvenamąsias vietoves. Važiuojant tuščiu keliu, kiek akys aprėpia plyti tušti laukai. Lietuvoje, kur tik apsidairysi, matai dirbamus laukus, vienkiemių stogus rymančius horizonte. O čia tuštuma. Laukai tušti, nedirbami ir visame horizonte nepamatysi nei vieno namelio. Žmonės gyvena tik kaimuose ir miesteliuose, vienkiemių visiškai nėra.
Stalupėnai – pirmasis didesnis miestelis Karaliaučiaus srityje (5000 gyv.) Miestas mums svarbus tuo, kad jame 1740 – 1743 m. mokytojavo Kristijonas Donelaitis. Iki 1710 m. dauguma miesto gyventojų buvo lietuvninkai. Lankiausi šiame miestelyje prieš tris metus, tada jo gatvės buvo tokios, kad net tik automobilio ratą, bet ir koją galima buvo palikti keliolikos centimetrų duobėje. Tačiau dabar pagrindinė miesto gatvė išlieta naujai, puikios kokybės.
Oras pastebimai subjuro, nors lietus ir nustojo, tačiau bjauriai šalta ir apsiniaukę. Jautiesi visišku našlaičiu ir labai nori namo.
Šturmuojame greito maisto, visiško sovietinio stiliaus kavinę, kurios pardavėja didelio džiaugsmo mūsų apsilankymu nerodo. Gerai, kad bent aptarnauja, ir turi puikią progą išvalyti šaldytuvus nes mes šluojame viską, ką tik pardavėja pasiūlo, nors kai kurie patiekalai, pavyzdžiui bandelė su dešrele neatlaiko jokios kritikos, nes mėsos dešrelėje, turbūt nėra nei 10%. O ką daryti, ka lauke šalta, žmonės sušlapę ir be galo norisi karšto maisto. Šalia parduotuvėlės esančios lietuviško kapitalo siuvyklos „Merkys“ darbuotojai ledžia visiems pasinaudoti jų tualetu.
Traukiam toliau. Dar laukia 40 kilometrų iki nakvynės vietos Leskovo. Tempas yra neblogas, nes Rusijos reljefas lygus, todėl palyginti su Lenkija, minti yra daug lengviau. Kelias geras, asfaltuotas ir tuštutėlis.
Turbūt per tą 40 kilometrų atstumą sutikome tik 3 automobilius ir visi jame esantys keleiviai akis išpūtę žiūrėjo į dviratininkus, tarsi į kokius ateivius. Turbūt čia keliavimas dviračiais neįprastas. Tą visiškai patvirtino jau prie pat Pilkalnio (rus. Dobrovolsk) pakelėje esančios psichiatrinės ligoninės darbuotojas. Mums pravažiuojant pro šalį, jis riktelėjo, kad gali mus nakčiai priglausti. Negi mes atrodėme tokie jau psichiškai nesveiki?
Pats Pilkalnis siaubingai tuščias nykus miestelis, kuriame, žinoma, stovi gigantiškas paminklas sovietiniams kariams. Šalia yra tuštutėlė miestelio aikštė, kurioje karts nuo karto pasirodo svirduliuojantys nuo gėrimo vietiniai. Kelis kartus pravažiavo milicijos ekipažas, atidžiai mus nužvelgdamas. Porą kartu šmėstelėjo ir vietiniai skustagalviai su BMW. Žodžiu, jaukumo miesteliui tikrai trūksta, todėl mes jį netrukome praminti Tvin Pykso miesteliu.
Pradeda temti, o mes inirtingai miname tuštutėliu keliu iki Leskovo turizmo sodybos. Miname vis inirtingiau, pokalbiai visiškai nutilę, visi nori kuo greičiau atvažiuoti. Stebėtina, kad asfaltuoti keliai. Automobilių visiškai nėra, o keliai asfaltuoti ir pakankamai neblogos kokybės. Turbūt dar prie Brežnevo tiesti ir nesugadinti, nes niekas jais per daug nesinaudoja.
Jau beveik sutemus privažuojame Leskovo, kuriame 3 – 4 namai, iš kurių vienas yra mūsų nakvynės vieta. Mus sutinka prižiūrėtoja, Aprodo stovyklavietę, kur statyti palapines. Dulksna. Šalta. Tempiame lūpas. O negalima, kur nors po stogu? Tada parodo nedidelę verandą ir priepirtį. Galime gulti čia. Ant grindų 5 litai žmogui. Nesvarbu, kad ant grindų, tačiau bent ant galvos nelyja. Negana to, dar leidžia naudotis dujine virykle, arbatiniu ir netgi name esančiais dušais. Geriau net ir negalėjome tikėtis. Nuotaika pakyla. Tiesiamės miegmaišius, verdamės arbatą, užkandžiaujame. Nedidelėje verandoje, kaip malkos, vienas prie kito gulame 14 žmonių, kiti ruošiasi guolius priepirtyje. Šeimininkė labai paslaugi, leidžia mums naudotis indais, tik prašo įsitaisiusiųjų verandoje netriukšmauti, nes sodyboje vieši kažkokia frau, kuri ilsisi ir nori ramybės. Nežinau ar ta frau yra iš tikrųjų, ar šeimininkė tiesiog nenori bardako, bet verandoje netriukšmaujame, tačiau priepirtyje surengiame linksmą vakaronę su pirtimi.
LAZDYNAI. RAGAINĖ. TILŽĖ
Kaip dažnai būna miegant didelėje grupėje, bent vienam iš miegančiųjų turi būtinai nesimiegoti. Todėl vos saulei patekėjus, tas nemiegantysis negali nugulėti, jam prireikia būtinai kažką surasti savo kuprinėje, todėl pradeda brazdinti maksiminius maišelius, kurie čeženami skleidžia bjaurų garsą. Norisi nemiegančiam sugrūsti tą maišelį į gerklę, kad nebrazdintų. Kaip taisyklė, tam nemiegančiam pasiseka išbudinti ir visus kitus. Kaip mes mėgstame sakyti, atėjo „Brazdauskis“ ir visus išbudino.
Visi iš lėto pusryčiauja, niekas neskuba, nes šiandien žadame minti apie 70 kilometrų, taigi bent dvidešimčia mažiau nei vakar. Trejų metukų Patricijai pinamos kasos.
Pusryčiai, atminimo nuotrauka, aš susitepu dviračio grandinę ir mes vėl kelyje. Po dešimties kilometrų privažiuojame Lazdynus (Krasnoznamensk). Tai jų savivaldybės mero pavaduotoja suorganizavo mums pakvietimus, ko pasėkoje gavome nemokamas vizas. Negana to, kaip vėliau paaiškėjo, ji paskambino Tilžės pasieniečiams, kad sklandžiai ir be priekabių išleistų mus iš Rusijos. Esame gražiai sutinkami. Nors ir nėra dūdų orkestrų ir transparantų, tačiau dėmesys išskirtinis. Aplink sukinėjasi vietinio laikraščio korespondentė ir iš kai kurių ima interviu. Mums su Nejole tenka tokia garbė. To laikraščio niekada ir nemačiau. Ateina 2-ojo pasaulinio karo dalyvis ir mūsų garbei atrakina miesto muziejų į kurį visi ir sueiname.
Lazdynai – apie 5000 gyventojų turintis miestelis prie Šešupės, kuriame iki 1710 m. maro gyveno didelė dalis lietuvininkų.
Muziejuje eksponuojamos ikikarinės Lazdynų nuotraukos. Čia gyveno didelė Rytprūsių lietuvių bendruomenė. Lazdynuose yra išlikę pakankamai daug vokiškosios architektūros. Rusai jau nebesibaido to, kas buvo iki karo. Ir nebereaguoja isteriškai. Netgi atvirkščiai, anot mero pavaduotojos, rusai dabar labai nori atkurti viską kaip buvo vokietmečio laikotarpiu. Po 60 metų susirūpino turizmu. Aišku, geriau vėliau negu niekada. Suprantama, kokie turistai gali važiuoti į tik 60 metų istoriją turintį kraštą ir ką ten pamatyti. Todėl dabar stengiamasi atkurti vokiškąją dvasią ir pritraukti vokiečių turistus. Mums parodė netgi naujai statomą hidroelelektrinę ant Šešupės kranto, kuri veikė prie vokiečių.
Tačiau savų rusai, toli gražu nenureikšmina. Susipažinus su rytprūsių Lazdynais, esame vedami prie sovietinio kareivio monumento, labai panašaus į tą, kurį estai iškomandiravo iš Talino centro. Negana to, Eglei į rankas įbrukamos gėlės ir mes jau fotografuojami dėdami gėles prie kareivio paminklo. Bus medžiagos vietiniam laikraščiui, kaip atvykę lietuviai pagerbė sovietinių kareivių atminimą. Prieštaringas momentas. Nors ir prieštarauja įsitikinimams, tačiau atvirai atsisakyti irgi nepatogu.
Pasakojimai kaip Rusijoje pigu, jau yra praeitis. Iki rublio devalvavimo daugumos maisto produktų parduotuvės ir restoranuose kainos buvo apie 20% aukštesnės. Išimtis yra cukrus, cigaretės, benzinas ar degtinė. Alus taipogi Rusijoje yra kiek brangesnis.
Miname Ragainės link. Iki jos 30 kilometrų.
Ragainė – miestas prie Nemuno, 10 kilometrų nuo Tilžės. Šiuo metu ten gyvena apie 12 tūkstančių gyventojų. Tai miestas, kuris ženkliai įėjo ir į Lietuvos istoriją. Miestas buvo svarbus Mažosios Lietuvos kultūros centras, nors Lietuvai niekada ir nepriklausė. 1549 m. Ragainės bažnyčios klebonu buvo paskirtas Martynas Mažvydas. Dar prieš atvykdamas į Ragainę, 1547 m. jis Karaliaučiuje buvo išspausdinęs pirmąją lietuvišką knygą — “Katekizmą”, o gyvendamas Ragainėje, išleido ir daugiau lietuviškų knygų. Ypač reikšmingas Ragainės vaidmuo Didžiajai Lietuvai buvo XIX a. antrojoje pusėje, spaudos draudimo metais. Ne kur kitur, o Ragainėje išspausdinti pirmieji pasaulietiški patriotiniai lietuviški laikraščiai: 1883 m. balandžio mėn. “Aušra”, 1889 m. — “Varpas”. Pirmąjį “Aušros” numerį paruošė Jonas Basanavičius, Jonas Šliupas ir Jurgis Mikšas. “Varpą” leido Vincas Kudirka. Ragainėje veikė keletas spaustuvių. Dvi buvo įsigiję ir lietuviai — Martynas Jankus bei Jurgis Mikšas. Todėl Ragainėje XIX a. pabaigoje išspausdinta nemažai lietuviškų knygų, kurias knygnešiai rizikuodami gyvybe kontrabanda gabeno per Nemuną į Didžiąją Lietuvą. Na, o šiomis dienomis daug vyrų per tą patį Nemuną kontrabanda gabena į Lietuvą cigaretes. Aišku, gyvybe jie rizikuoja daug mažiau.
Įvažiavus į Ragainę krinta į akis be galo duobėtos gatvės ir tradicinė rusiška netvarka. Reikia ypatingai atidžiai laviruoti per duobes, kad nesulaužytum dviračio. Greta likusių vokiško stiliaus pastatų stipriai konstrastuoja sovietinė architektūra. Tačiau, nors ir stipriai apleistas miestas, man jis patinka. Patinka turbūt ne dėl savo nesamo grožio, bet įsivaizduojant koks svarbus šis miestas buvo mūsų šaliai. Jaučiu kažkokią ryprūsietiškai lietuvišką aurą tvyrančią jame.
Žymiausio Ragainės objektas – kryžiuočių statyta Ragainės pilis. Ji sudarė ordino valstybės pirmąją gynybinę liniją prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Ordinas, siekdamas susijungti su Livonija, iš Ragainės pilies nuolat puldinėjo Žemaitiją, Panemunės pilis, Lietuvą. Ragainės pilyje buvo įrengti dideli ginklų, amunicijos ir maisto sandėliai. 1362 m. iš šios pilies ordino kariuomenė užpuolė Kauną, pasiekė Gardiną. Lietuviai ir žemaičiai taip pat ne kartą puolė Ragainės pilį, o 1350 m. sudegino.1355 m. kryžiuočiai pastatė naują mūrinę pilį. Pastaroji XV a. pradžioje buvo rekonstruota, išplėsta.
Būtent šios pilies įspūdingi griuvėsiai iki šiol tebestūkso. Rusai šią pilį yra visiškai palikę likimo valiai. Į griuvėsius gali eiti visiškai laisvai ir laipioti bei karstytis kur tik širdis geidžia. Jokių apribojimų, jokių prižiūrėtojų, jokių turistų. Gali atsikimšti butelį vyno, užsilipti ant griuvėsių viršaus ir medituoti žiūrėdamas į Nemuną, o už jo – į mūsų Lietuvėlę.
Deja, Ragainėje turime tik valandą, todėl ilgai medituoti nepavyksta. Visi skuba ieškoti užkandinių, o aš negaliu praleisti progos tiesiog pasitrinti miesto gatvėmis be tikslo, nors dėl to ir paaukoti pavakarius.
Likęs 10 kilometrų kelias iki Tilžės yra jau labai užkrautas automobiliais, todėl važiuojame atsargiai. Kelias jau ne toks geras, išvažinėtos vėžės ir visalaužančios duobės. Tačiau visi atvyksta sveiki ir sustoja tiesiai prieš Karalienės Luizos tiltą. Kadangi vėl laukia neprognozuojama siena, todėl ne mažiau svarbiam lietuvių kultūrai miestui skiriame tik valandą.
Tilžė buvo vadinama Mažosios Lietuvos sostine. Joje iki II-o pasaulio karo ne tik gyveno daug lietuvių, tačiau Tilžė buvo lietuvių visuomenės veikėjų telkimosi centras. Buvusioje Klausijaus gatvėje (dabar Lenino) gyveno filosofas, rašytojas ir kultūros veikėjas Vydūnas. Prie šio namo yra pritvirtinta memorialinė lenta lietuvių ir rusų kalbomis. Tilžės gimnazijoje lietuvių kalbos mokė etnografas Gizevijus, kalbininkas Kuršaitis. Išlikęs namas, kuriame gyveno Jagomastas, laikraščio „Nauja lietuviška ceitunga“ bendradarbis, 1896 m. Tilžėje įsteigęs spaustuvę ir leidyklą „Lituania“, leidęs ir spausdinęs lietuviškus laikraščius „Aušrą“ (1896-1899), „Naująjį Tilžės keleivį“ (1924-1940), A.Baranausko, V.Kudirkos, S.Matulaičio ir kt knygas.. Jokūbynės parke vykdavo lietuvių koncertai, vaidinimai, buvo įrengtas lietuvių etnografijos muziejus „Lietuviškas namelis“, stovėjo paminklas lietuvininkų globėjai Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo III žmonai karalienei Luizai, kurios vardu yra pavadintas tiltas per Nemuną jungiantis Lietuvą ir Rusiją.
Po II-ojo pasaulinio karo iš Tilžės, kaip ir iš visos Karaliaučiaus srities nespėję išvažiuoti vietiniai gyventojai buvo prievarta išvežti į Vokietiją, daug jų mirė iš bado ar buvo kitaip priversti nebebūti su mumis daugiau, o į jų vietą atvežti rusai kolonistai. Šiuo metu Tilžėje gyvena apie 40 tūkstančių gyventojų.
Per valandą praleistą mieste spėjome nueiti užkąsti į kavinę, ant kurios lauko skėčių puikavosi skirtingų alaus rūšių pavadinimai. Ant vieno iš skėčių buvo „Švyturio“ vardas. Kadangi „Švyturio“ alaus toje kavinėje nebuvo nė kvapo, teko darysi išvadą, kad kavinė susirinko skėčius iš bet kur ir tiesiog pasistatė. Sriuba ir salotos kainavo penktadaliu brangiau nei kainuotų Lietuvoje. Tačiau šįkart rusaitė padavėja buvo labai maloni ir paslaugi. Pasakius, kad turime labai mažai laiko ir nedidelį rublių kiekį, ji ne tik greitai išrinko ką mes galime už likusius paskutinius rublius užsisakyti, bet ir labai skubėjo mums nešti maistą.
Pagrindinėje miesto aikštėje, prie parko stovi viešbutis „Rosija“. Įdomu tai, kad iš paradinė viešbučio pusė tviska prabanga, stovi limuzinai, o kita pusė visiškai nerestauruota.
Miesto parku skubame prie savo dviračių. Parke stovi gigantinis sovietinis tankas papuoštas gėlėmis ir vainikais. Įprastas vaizdas Rusijoje. Toliau – Tilžės teatras pavadinimu „Tilsit“. Nemuno krantinėje daug žvejų. Nuo šios krantinės puikiai atsiveria Karalienės Luizos tilto panorama, ant jo stovinčios automobilių, norinčių įvažiuoti į Rusiją eilės, o už Nemuno, kaip ant delno mūsų Lietuvėlė.
Netrukus kertame sieną. Rusų pasieniečiai, praleidžia dviratininkus be jokių problemų ir labai greitai. Pasirodo, tereikia tik skambučio iš aukščiau ir nebereikia nei eilių, nei deklaracijų, nei bagažo tikrinimų.
Praėjus rusų muitinę, labai malonu lėtai žingsniuoti gražiu Karalienės Luizos tiltu į Lietuvą ir mėgautis Nemuno ir dviejų skirtingų valstybių, abipus jo, vaizdais. Mandagus lietuvių pasienietis praleidžia be jokių užlaikymų. Praėjus tiltą, jaučiu kaip džiaugiasi širdis. Net ir oras atrodo kitoks. Gaivus, kvepiantis, o svarbiausia – savas. Pasidaro gera gera vėl grįžus namo.
Dar keliolika kilometrų jau temstant iki Bitėnų stovyklavietės. Dviratininkai statosi palapines nakvynei, jie rytoj tęs žygį panemune. O mūsų jau laukia automobilis kelionei į Vilnių. Mano kelionės misija „Rytprūsiai“ atlikta.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas