„Tik dviejų dalykų gailėsimės gyvenimo pabaigoje – kad mažai mylėjom ir mažai keliavom” (M.Tvenas)
Malšinant kelionių ilgesį ir nenorint dėl nieko apgailestauti – šįsyk RUMUNIJA, o konkrečiau – istorinis jos regionas TRANSILVANIJA, kas reiškia „šalis už miško”.
Kelionės laikas: 2016 m. liepos 4-21 d.
Nuvažiuota: nepilni 5500 km
Maršrutas: Lietuva-Lenkija-Slovakija-Vengrija-RUMUNIJA-Bulgarija ir atgal.
Sąstatas: du suaugę, du mokyklinukai ir dvimetukas (plius dar du kelionės draugų automobilių ekipažai)
Penkiems keliautojams net septynvietėje auto jau kiek ankštoka. Čia dar nepakrautas šaldytuvas, o bagažinėje ant stogo važiavo mažiaus sportinukas.
Keliautojai sukomplektuoti 🙂
Pirma nakvynė – Lenkijjos priekalnėse, netoli Slovakijos sienos, kiek virš 900 km nuo namų (erdvus kambarys su patogumais – apie 37 eurai). Rytinis vaizdas pro langą.
Pernakvoję skubame į Vengriją, Hajdusobozlo kurortėlį, pasilepinti, o tiksliau – vaikus palepinti Hungarospa lauko baseinų komplekse (didžiausias Europoje, yra ir terminių baseinų).
Jau esame buvę čia prieš tris metus, birželį. Tada man atrodė, kad čia labai daug žmonių. Nežinojau, KIEK žmonių čia būna liepą 😀
Žodžiu, situacija panaši į erdvę aplink Palangos tiltą sezono piko metu. Žinoma, vaikams mėgautis vandens pramogomis tai netrukdė. Mes, suaugę – pavargom, nuo minios, šurmulio, triukšmo…Sugrįžti nebetraukia.
Į šiuos vaikiškus kalnelius įėjimas už atskirą mokestį. Tinkami vaikams nuo maždaug 2.5 (jeigu mėgsta ekstrymą) iki 11 metų. Dar už atskirą mokestį galima papulti į suaugusių kalnelių zoną, šių nebandėm.
Hajduzoboslo apsistojome bute (2 kambariai ir virtuvė, viskas ko reikia, 36 eurai mums penkiems), tuo tarpu kelionės draugai pasirinko kiek brangesnius (apie 50 eurų penkiems) apartamentus su terasa ir kiemu bei visokia veikla jame, kuriuos leisiu sau čia pareklamuoti. Vakarojome ten – na labai jauki ir gera atmosfera.
Kitą rytą kertame Rumunijos sieną. Pasienyje teko pastovėti (priešingai nei praėjusį kartą), pasieniečiai gan priekabiai tikrino, net stogo bagažinę paprašė atidaryti. Pabėgėlių krizės pasekmės?
Pirmasis turistinis kelionės tikslas – Sapanta, arba „Linksmosios” kapinaitės.
„Velionis buvo visiškas girtuoklis ir mušeika. Nuolat pykdė kaimynus, kol galiausiai buvo partrenktas mašinos viso kaimo džiaugsmui.”
„Čia ilsisi mano uošvė. Jeigu ji būtų išgyvenusi dar metus ilgiau – čia ilsėčiausi aš„.
” Degtinė – tai nuodas. Jis atneša ašaras ir kančias. Man ji irgi pakišo koją, atnešė mirtį. Tiems, kam patinka degtinė – nutiks tas pats. Aš gėriau degtinę – su ja rankose ir numiriau„.
Štai tokios nepagražintos epitafijos bei šmaikštūs piešinėliai-komiksai „iš velionio gyvenimo” puošia kiekvieną antkapį. Idėjos autorius – Joan Petriš Stan, kuris 1930 metais buvo keturiolikmetis antkapių meistro padėjėjas. Tradicinius antkapius drožinėti jam, matyt, pasirodė nuobodoka, taigi, pažinodamas savo kaimo velionius, jis kiekvienam parašydavo po smagų eilėraštuką, pailiustruodamas piešinukais. Nors J.Petriš jau senokai miręs, kapinaitėse laidojama iki šiol, išlaikant tą patį stilių.
Įėjimas su bilietais.
Toliau judam link Barsana vienuolyno. Pakeliui apžiūrime autentišką Maramureš provincijos cervkę.
Barsana vienuolynas– veikiantis moterų vienuolynas, kurio 57 metrų cerkvė laikoma aukščiausia medine bažnyčia pasaulyje. Vienuolyno kompleksas naujai atstatytas senojo vietoje (Barsanos vienuolynas minimas nuo XIV a.).
Teritorija labai jau „išlaižyta”, viskas kaip iš atviruko. Takeliai, gėlynėliai, upelis, tiltukas, išraiškingos architektūros pastatai, ir visa tai – itin vaizdingoje vietoje kuria labai patrauklų turistinį „saldainiuką”. Nuo persaldinto popso įspūdžio gelbėjo tai, kad teritorija buvo beveik tuščia, kartu su mumis vaikštinėjo vos keletas turistų, šalia šmirinėjo nuolat kažkuo užsiėmusios vienuolės.. Toks tikrumas ir ramybė.
Šiai nakčiai nebuvom iš anksto užsakę nakvynės, taigi, ieškojome spontaniškai, pakeliui. Apsistojom visai simpatiškame pensione, 9 eur žmogui.
Kiemas pro langą.
Pavakarojimui mums buvo išskirta romantiška pavėsinė šalia upelio.
Kitos dienos tikslas – Bikaz užtvanka ir tarpeklis. Maršrutą parenku per Transrarau kelią – lietuvių dar neatrastą, bet, kaip rašo, pakankamai vaizdingą. Čia info apie šį kelią:
http://www.dangerousroads.org/eastern-europe/romania/5265-transrarau-road.html
Fotobandymai per mašinos langus 🙂
Kažkada laikytas vienas pavojingiausių kelių, dabar išasfaltuotas ir nėra labai ekstremalus. Kelio ilgis viso labo 26 km.
Vaizdai išties gražūs, keliukas nenuobodus, smagūs posūkiukai, yra aikštelės sustojimui ir pasigėrėjimui.
Beveik kaip iš auto reklamos 😀
Bicaz užtvanka (pastatyta sovietiniais metais, dėl jos teko paskandinti, žinoma, be aukų, 20 kaimų).
Aukšits (gylis) įspūdingas, žiūrint žemyn – galva sukasi.
Bicaz tarpeklis (rumun. Cheile Bicazului).
Įvažiuojam į tarpkelį (jo ilgis apie 6-7 km).
Šiaip ne taip įgrūdame tris mašinas į likusį laisvą parkavimosi plotelį (visgi, keliavimas konvojumi turi savų trūkumų) ir einame pasigrožėti.
Na, mes labai panašų tarpeklį jau esame matę Bulgarijoje (Buinovo tarpeklis), šis – beveik identiškas. Tik šiame daugiau „popso”, daugiau turistų, o centrinėje, įspūdingiausioje dalyje įsikūręs turgelis. Buinovo tarpeklis buvo laukinis ir tuščias, ir kiek įdomesnis dėl virš pat kelio pakibusių, išsikišusių uolų.
Toliau – sukame link Sigišoaros. XII amžiuje įkurtas ir į Unesco paveldą įtrauktas miestukas laikomas vienu gražiausių viduramžių miestų Europoje. Apsistojame iš anksto užsakytame apartamente pačioje meisto širdyje:
Trivietis numeris su patogumais – 45 eur. Vienintelis būsto trūkumas – išsikrovus daiktus mašiną tenka perstatyti kiek tolėliau, nes siaurutėje gatvelėje palikti nakčiai negalima. Šeimininkas pasitinka su vaišėm, t.y. vietiniu jų „kažkuo” – daug laipsnių, visai skanu. Tuojau pat instruktuoja apie lankytinas vietas, išdalina žemėlapius ir vuolia, jau traukiame apsižvalgyti po vakarėjantį miestą.
Štai šiame gelsvai žaliam name nakvojome.
O šiam namuky apsistojo kelionės draugai. Beje, jų šeimininkas lygiai taip pat svetingai – vaišingai pasitiko 😉
Iš vakarinio pasivaikščiojimo.
Laikrodžio bokštas.
Likusi vakaro dalis buvo jaukiai praleista lauko kavinukėje, degustuojant rumuniškus desertus bei vyną. 🙂
Ryte, nuo kokios penktos ryto, mus visiškai negailestingai žadino varpai iš šalimais stovinčio bokštelio 🙂 Dar kiek pasivartom lovose ir išsiruošiam į išsamesnę ekskursiją po miestą.
Saldus pusrytis kavinukėje, jų pyragai tikrai labai skanūs (tiesa, kaip paaiškėjo – ne visiems).
Ryte aikštė šurmuliuoja, vyksta kažkoks smagus muzikalus renginys 🙂
Turgelis. Vertas dėmesio, galima rasti išties gražių dalykėlių.
Mano grobis 🙂
Laiptai į Mokyklos kalvą – 175 mediniai dengti laipteliai.
VIsiems, kurie teigia buvę Rumunijoje, nes pravažiavo tranzitu greitkelio dalį šalies pakraščiu iš taško A iki taško B, galiu paoponuoti – ne, mielieji, jūs dar toli gražu nebuvote Rumunijoje 😉
Beje, būtent čia, Sigišoaroje, (o ne Bran mieste) gyveno žiaurumu garsėjęs Valakijos princas Vladas Drakula – garsiojo vampyro prototipas.
Pakylam į Laikrodžio bokštą. Įėjimas su bilietais, viduje įrengtas gan nykokas istorinis muziejus, bet vaizdai iš viršaus labai žavūs.
TOLIAU:
https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Transilvanija-be-Drakulos-II-dalis/1201
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Pagarba, puikus kelionės pasakojimas. Silwio, pamenu gyriau, kad sugriovei mano iš anksto susidarytą subjektyvią nuomonę apie Gran Canaria, dėkui, jei kada užmatysiu pigius lėktuvo bilietus į Rodą, tikrai žinosiu kad ten nemirsiu iš nuobodulio 🙂
Manau reikėtų įspėti pasyvaus poilsio mėgėjus šito aprašymo neskaityti :).
Sėkmės planuojant Tenerifę. Nujaučiu turėsi reikalų… Tikiuosiu mano Tenerifė-aktyviai aprašymas padės dirbant namų darbus 🙂
Ačiū, Samis 🙂 Tavo aprašymą skaičiau kokius 4 kartus ir žmona tiek pat. Jis padėjo apsispręsti pasirinkti būtent Tenerifę, nors buvo ir kitų alternatyvų aplink. O planavimas bus kaip visada – ad-hoc truputį, iš anksto nusibrėžus tam tikras gaires stambiu masteliu 🙂
Linksmai ir išsamiai papasakota. Gerai pakeliauta. Rodas labiausiai patiko iš Graikijos salų. Mes gyvenome 2 žv. mažame šeimyniniame viešbutyje AI. Kai išvažiuodavom visai dienai, prikraudavo šalto vandens, o grįžus šeimininkė laukė lyg nuosavų vaikų su maistu. Efta Piges- super tunelis. Rodas, Lindos, Monolitos, Prasonisi- nepakeičiami turistui pritraukti. Na, o higieniniai- socialiniai pastebėjimai teisingi- šlapimą išfiltruoja iš kraujo glomerulai, todėl jis sterilus mikrobiologine prasme. Burnoje visokių sukėlėjų pilna. Išvados peršasi…
Smagiai, kaip visada), jaunimas paaugęs ))
Labai teisingas pastebėjmas dėl paauksuotų stalo kojų – mes irgi tos pačios nuomonės
Jegelė. Kaip visada, žinau, jei jau matau Sillwio naują pasakojimą, tai bus iš ko pakikent. Nenuvylei ir šį kartą. 🙂 Smagu, kad geros atostogos gavosi. Man pačiam Rodas tai toks so-so buvo. Ne pravalas, bet grįžt kažin ar norėčiau. Nu, nebent man kas nors padovanotų ten kelionę. :))
Na ir linksmas straipsnis!!! O ,,auksinių stalo kojų „filosofija-tiesiog identiška mūsų šeimos pasaulėžiūrai. Pikti liežuviai ir jų galvos vis bando suskaičiuot mūsų pajamas ir išlaidas ir kai galai nesueina prasideda klausimai: ,,ir iš kur pas juos tiek pinigų? ” , ,, jie abu gal pakaitom prie stoties parsidavinėja?” ir t.t. Nežino žmonės šios filosofijos ir į viską žiūri per ,, all inclusiv'” prizmę. Puikus, informatyvus straipsnis, kuris mus užkabino pamatyt šią salą. Gerų Jums kelionių !!!
Ačiū už smagius komentarus 🙂