Rumunija: RUMUNIŠKA ODISĖJA: NUSIVYLIMAI IR ATRADIMAI

Prieš kelionę galvojau, jog papasakosiu dar vieną istoriją apie Rūpestėlę, jos šeimą ir jų keliones, bet grįžusi supratau, jog šį kartą pusiau tikrovė, pusiau pasaka nelimpa. Keliavimas buvo nelengvas, varginantis daugeliu prasmių, todėl grįžus, jokių romantinių inspiracijų man nekilo. Šį kartą bus sausas informatyvus rašinys ir jį skaityti rekomenduoju tik tiems, kurie galvoja ten keliauti. Noriu tiesiog pasidalinti savo patirtimi, susisteminti susirankiotą informaciją; surašysiu ir kainas, žinau, kad skaityti bus baisiai nuobodu. Ilgai iš visur rankiojausi informaciją, todėl kai kur, ypač rašant apie Rumunijos objektus, cituojami jau anksčiau kitų skelbti teiginiai. Atsiprašau visų autorių, bet gal tai bus patogu tiems, kurie norės pravažiuoti šiuo keliu – visa informacija vienoje vietoje.
Kelionės idėja gimė netikėtai ir greitai. Mes vis dar paskendę savo statybose ir šiai vasarai buvo numatytas darbas, vertas kaip minimum trijų kelionių – stogo dengimas. Todėl pačiame vidužiemyje sėdėjome su vyru ir tokias kalbas varinėjome:
– Tai šiais metais jau apie jokias keliones negalima nė galvoti, turbūt?
– Aha.
Ilga pauzė. Paskui vyras nedrąsiai paklausia:
– Bet tu gi mirsi, jei niekur neišvažiuosime?
– Aha.
– Tai gal ką nors sugalvojame labai labai pigiai?
Tik to ir reikėjo – tuoj pat puoliau ieškoti, kur čia labai labai pigiai nulėkus. Taip ir susidėliojo šitas maršrutas. Bulgarija kaip šalis manęs nedomino visiškai, manęs nejaudino nei rožės, nei akmenų miškai ar senovinis miestas. Bulgarijoje rūpėjo vien tik šilta jūra. Todėl čia savaitę tik pliažinsimės, valgysime ir miegosime. Kadangi viešbutį užsisakinėjome labai anksti ir visą kainą sumokėjome iš karto, be galimybės susigrąžinti pinigus, tai naujus erdvius apartamentus, ant pat jūros kranto, su daliniu maitinimu gavome už tikrai gerą kainą. O štai Rumunija domina net labai ir mes per savaitę pabandysime aprėpti ją visą. Užsakinėjant nakvynes Rumunijoje, kai kuriuose viešbučiuose kambarys kainavo tiek, jog kildavo pagunda nusipirkti visą viešbutį. Pavyzdžiui, Sibiu, pačiame miesto centre, studija su virtuvėle trims žmonėms kainuoja 23 eurus. Tik Rumunijos pajūris, kaip ne keista, labai brangus, per brangus, todėl ir važiuosime pliažintis į Bulgariją.
Nors bendra kelionės suma nelabai panaši į „labai labai pigiai“, bet jeigu nebūtume sau susiplanavę šio pasivažinėjimo – tikrai būtume kojas patiesę. Metai buvo tokie … klampūs, mes labai daug dirbome, todėl tas laukiamas rugpjūtis tik ir palaikė paskutines jėgas.
Išgirdę apie planuojamą kelionę, prie mūsų prisišliejo dar viena trijų asmenų šeimyna. Ir į kelionę leisimės vienu automobiliu – pasiskolinta Toyota Previa. Mašinos savininkas mielai sutiko, kad jo mašiniukas patirs visus duobėtų, išmaltų, sunkiai pravažiuojamų kelių teikiamus džiaugsmus, o prieš kelionę mus vis paramindavo, kad dar tai šį, tai tą paremontavo. Kažin, ar ties Lenkija kelionė nesibaigs….
Bendrakeleiviams tokia savarankiška kelionė – praktiškai pirmoji, iki šiol jie keliaudavo tik autobusais ar lėktuvais su kelionių organizatoriais, todėl bus tam tikras išbandymas. Man truputį neramu dėl keliais neišbandytų bendražygių: ar patiks sudėliotas maršrutas, kaip atlaikys ilgas valandas automobilyje, o kai atsitiks kas nenumatyto – kokios bus reakcijos. Ir truputį gaila, kad važiuojame ne savo mašina, kad negalėsime būti vieni, kad kaip bebūtų, vis tiek reikės taikytis, derintis, truputėlį reikės būti su kauke, negalėsiu viso dėmesio skirti savo šeimai. Aš, turbūt, visuose savo pasakojimuose kartojuosi ir rašau tą patį, bet man iš tikrųjų svarbiausia ne tai, kur važiuoti, o tai, kad važiuoju su savo pačiais brangiausiais žmonėmis. Nes po kelionių praėjus kuriam tai laikui, prisimeni ne tiek matytus vaizdus, o būtent tą jausmą, tą emociją, kurią išsaugo nuotraukos, kai kalbėjomės, juokėmės, voliojomės sukritę palapinėje ar vienoje viešbučio lovoje. Man keista, kai tėvai keliauja vieni, palikę vaikus, nes šie „dar maži, dar ne tiek prisikeliaus užaugę, jie vis tiek nieko neprisimins“. Aišku, kad jie dar pakeliaus užaugę, bet tėvai praranda laiką, kai gali taip artimai pabūti su savo vaikais, kai nespaudžia buitis, namų ir darbų rūpesčiai, kai vieni iš kitų nieko nereikalauja. Ir tegul jie nieko neprisimins, ką matė, kur buvo, bet jie visada prisimins tą BUVIMĄ kartu. Tai yra tokia laimė, bet kad tą katarsiuką patirtum, keliauti reikia ne su grupėmis svetimų žmonių, ne autobusais, o kiek įmanoma individualiau. Nes tas laikas taip greitai praeina ir jo nebesusigrąžinsi. O paskui ateina metas, kai vaikai užsiaugina savo sparnus ir savo svajones, ir jau nebenori važiuoti su tėvais. Tačiau lieka prisiminimai.
Bet iš kitos pusės šį kartą jaučiausi saugiau, kad keliausime su kompanija. Ką ten kas internete bepasakotų apie svetingus, labai mielus rumunus, apie visai saugia tapusią šią Karpatų šalį, apie jokių problemų nekeliančius čigonus, kurių ten net nėra, pasirodo, – vis tiek buvau neįtikinama. Prisifantazavau apie ant kiekvieno šunkeliuko užsieniečius medžiojančius policininkus, pasienyje oficialiai pardavinėjamas padirbtas kelių mokesčių vinjetes, automobilį stabdančius būrius čigonų, purvą, netvarką ir kitokius baisumus šalyje, kurioje nulis civilizacijos ir nulis bet kokių žmogaus teisių paisymo. Ir dar: artėjant sutemai, vienišam keleiviui ten šiurpu – po kaimelius bastosi meškos, staugia vilkai į mėnulį… Todėl kai į kelionę leidžiasi du stiprūs vyrai ir dar du ne visai suaugę vyrukai, bet ūgiu bei jėga mažai besiskiriantys nuo savo tėčių – jau saugu. Ramu ir todėl, kad bendrakeleivis yra automobilių specialistas, o mano vyras turi dvi dešines rankas ir jis visada ras išeitį iš bet kokios padėties, su juo ir girios glūdumoje nebaisu.
Beje, darbe visi staiga suabejojo mano sveiku protu, kai sužinojo, kur susiruošiau leisti savo atostogas. Ir apskritai, visi, išgirdę kur susiruošėme keliauti, reaguodavo vienodai: Rumunija?!…., nutęsdavo su pasigailėjimu ir nustebimu; nebuvo nė vieno, kuris būtų pasidžiaugęs ar baltai supavydėjęs. Nurašytoji šalis….
Va su tokiais nusiteikimais ir pajudėjau į kelią.
08.12 d. penktadienis. Vilnius – Vengrija, Tokajaus regionas, Tarcal miestukas, atstumas 1007 km. (čia ir visur kitur kilometražas – teorinis, kompiuterio suskaičiuotas planuojant kelionę; realiai per dieną kilometrų nuvažiuota daugiau)
Pirmą kartą išvažiuojame ne anksti ryte, o vakare, apie 20.00 val., važiuojame visą naktį, vyrai pasikeisdami vairuoja. Kol kas dar visi entuziastingai nusiteikę, nakvynė mašinoje visai nebaugina. Ir man ši patirtis patiko: miegoti, aišku, nelabai patogu, ir tas miegas – daugiau snūduriavimas, bet visiškai neprailgsta laikas, beveik nepastebėjau, kaip Lenkiją praskridome; o ir keliai naktį tušti. Neperkame nei Slovakijos, nei Vengrijos kelių vinječių.
08.13 d. šeštadienis. Atvažiuojame anksti, per anksti, mūsų kambariai dar neparuošti. Pasidedame daiktus, truputį užkandame, su šeimininku sutariame dėl vyno degustacijos vakare (kadangi esame vyno regione, todėl ir nakvynės ieškojau šalia vyno rūselio ir vynuogyno) ir išvažiuojame maudytis į visų labai liaupsinamas termines maudykles olose MISKOLC TAPOLCA, nuo Tarcal iki jų 58 km.
Šeimos bilietas (du suaugę ir vienas vaikas) kainuoja 7700 Huf arba 25 eurus, laikas neribojamas. Tiesą sakant, abu su sūnumi nusivylėme. Nors aš nežinau, ko tikėjausi, bet čia buvo tiesiog pasivaikščiojimas vandenyje. Taip, vandens takeliai vingiavo olose, kai kur krito vandens kaskados, vienoje oloje buvo naktis su žibančiomis žvaigždėmis, bet…. žmonių labai daug, vandens maždaug iki juosmens, net paplaukti nelabai pavyktų. Vienos valandos mums užteko per akis, apsukome vandenyje du ratus ir tikrai likome nesupratę, ką ilgiau veikti. Galima gulėti, degintis lauke, mažiems vaikams ten visokių vandens kalnelių yra, bet mums jau neįdomu. Nors žmonės ten džiūgauja ir atrodo labai laimingi.
Mūsų užsakytuose apartamentuose Myrtus Pince es Vendeghaz gavome po atskirą namuką šalia vynuogyno, paprastą, kaimišką, bet labai jaukų, aš net dabar ilgiuosi to namelio. Vakare šeimininkas Akos, dar visai jaunas vyrukas, pakvietė mus pasižiūrėti jo vyno rūsio ir išragauti vynų. Prisiragavome mes gal 7 rūšių vyno, pradedant baisiai rūgščiu ir baigiant garsiuoju saldžiuoju Aszu. Vyrai gavo ir samanės, sakė – gera. Užkandžiavome toje pačioje gatvėje gaminamais sūriais. Vyno degustavimas be sūrių žmogui kainuotų 2500 Huf arba apie 8 eurus; kadangi mes sūrius valgėme, mokėjome po 3500 Huf – apie 11 eurų.
Vengrijoje yra 22 vyno gamybos regionai. Tokajaus regionas nėra didžiausias, bet pati didžiausia šio regiono gėrybė ir vertybė – be abejo, vynas. XVII amžiuje čia buvo atrastas kilnusis pelėsis, apėmęs vėlyvus vynuogių derlius. Kilniojo pelėsio vynas tokajus greitai išgarsėjo, tapo mėgstamas Europos monarchų, o Prancūzijos karalius Liudvikas XIV saldųjį „Tokaj Aszu“ apibūdino kaip „karalių vyną ir vyną karalių“. Pats geriausias Tokajaus vynas Aszu daromas iš vynuogyne sudžiūvusių pilkojo kekero apsėstų uogų. Jose cukraus koncentracija tokia didelė, kad sultis išsunkti beveik neįmanoma, todėl vyndariai tokių uogų masę maišo su sausam vynui gaminti skirtomis sultimis arba su jau sufermentuotu vynu. Kuo daugiau saldžiosios masės įmaišoma, tuo saldesnis vynas. Regione leidžiama daryti tik baltąjį vyną. Pusė jo – pusiau saldus arba saldus. Likusi – labai kvapnus ir kartais minerališkas, gaivus sausasis.

Vynuogių derlius Tokajaus regione nuimamas tik vėlyvą rudenį – spalio pabaigoje ar lapkritį. Gintaro spalvos uogos taip ilgai paliekamos bręsti, kad susidarytų vadinamasis taurusis puvinys, susiraukšlėjusios ir susitraukusios vynuogės nurenkamos rankomis. Vynas saugomas ir laikomas kai kur net kelių kilometrų ilgio siauruose rūsiuose, ant kurių sienų susikaupę pelėsiai sukuria išskirtinį mikroklimatą vynui bręsti. Pusiau oficialiai, pusiau juokaudami vyndariai užsimena, kad kartais pelėsio patenka ir į butelius. Tai ir sukuria skonį, itin vertinamą vyno gurmanų. Saldus Tokajaus vynas privalomai brandinamas vengriško arba ukrainietiško ąžuolo statinaitėse (prancūziško ąžuolo nemėgstama, nes iš jo vynas prisigeria daugiau taninų). Daugelis vyndarių turi ir late harvest – vyno artimo aszú, tačiau, dažniausiai mažiau išlaikyto ąžuole.
Vengrai itin vertina vyną ir didžiuojasi savo vyndarystės ūkiais – šį gėrimą jie šlovina net savo valstybės himne. Čia gyvenantys vengrai vyno neperka – kiekvienas jų pats turi nors ir mažą, tik savo šeimos reikmėms skirtą vynuogyną, iš kurio derliaus spaustą vyną ragauja visus metus.

08.14 d. Sekmadienis. TARCAL – GURA HUMORULUI Rumunija, 494 km.
Šios dienos bijojau labiausiai. Laukė Rumunijos pasienis, 90 km blogiausio kalnų kelio, todėl jei būtų mano valia, būčiau išvažiavusi vos ne vidurnaktį. Kolektyvas išsiderėjo iki 6.30. Važiuodami mokomės pagrindinius rumunų kalbos žodžius:

Ačiū – MULTUMESC, gali būti Mersi.
Labas – BUNA, galima Salut.
Labas vakaras – BUNA SEARA.
Viso – PA, galima Ciao.
Ne – NU.
Taip – DA.
Nesuprantu – NU INTELEG.
Atsiprašau – SCUZE.
Gerai – OK.

Yra panašumų su italų kalba. Rumunų protėviai – dakų gentys buvo nukariautos romėnų, šnekėjo lotynų kalba ir per maždaug pusantro šimtmečio trukusį romėnų valdymą save pradėjo vadinti rumunais. Todėl dabartiniai rumunai kiekviena pasitaikiusia proga save vadina kilusiais iš išdidžiųjų romėnų. Rumunų kalbai yra 1700 metų.
Vengrijos-Rumunijos pasienyje (įvažiavome pro Satu Mare) prieš mus buvo apie dešimt mašinų, gal net mažiau ir gana greitai pravažiavome. Sutikrino pasus, paprašė atidaryti bagažinę ir sveiki atvykę į Rumuniją. Sustojus nusipirkti vinjetę, apipuolė įvairaus amžiaus vaikai, prašantys eurų. Tai buvo vienintelis kartas, kai mus reketavo, daugiau niekur nieko panašaus nebuvo. Iš anksto pasakysiu, kad visos mano baimės buvo visiškai nepamatuotos ir kvailos. Labai mieli, labai paslaugūs paprasti žmonės, susikalbėti beveik nepavyksta, bet visomis išgalėmis stengiasi padėti: parduotuvėje močiutė skuba atidaryti duris, kad galėtume išeiti, nes pirkiniais apsikrovę; policininkai net prigulę studijuoja žemėlapį ir rodo, kaip važiuoti; degalinės darbuotojas dovanoja kavos puodelį ir net euro nepaima; labai juokingas senukas, į šinšilą panašus, truputėlį kalbantis angliškai, bandė mums papasakoti Rumunijos istoriją nuo sutvėrimo dienos ir mes vos nuo jo ištrūkome.
O vinjetė kainuoja 3 eurus savaitei! Fantastika. Tiesa, mums vienos neužteks, grįžtant pirksime dar vieną. Mėnesiui kainuoja 7 eurus ir mūsų netaupūs vyrai jau ruošėsi geriau įsigyti mėnesinę, bet kur jiems ginčytis su suvalkiete. Nedovanosiu rumunams vieno euro.

SAPANTOS miestelis netoli Vengrijos ir Ukrainos sienos garsėja unikaliomis Linksmosiomis kapinėmis (UNESCO saugomas objektas), kuriose įprasta matyti ne verkiančius ir liūdinčius, o besišypsančius lankytojus. Pats kapinių pavadinimas jau yra unikalus savo paradoksu. Vietiniai gyventojai miestelį vadina Sepynce. Neįprastose Sapantos kapinėse vyrauja linksmos spalvos, o kapus puošia įvairiomis spalvomis išmarginti kryžiai ir šmaikštūs eilėraščiai – epitafijos. Šio miestelio kapinėse jau per 800 ąžuolinių kryžių. Visi jie tarsi meno kūriniai: ant kryžių ryškiais dažais pavaizduotos scenos iš kapuose palaidotų žmonių gyvenimo: dainuojantys, ganantys avis, kepantys kotletus, važiuojantys dviračiu, minkantys duoną.
Sapantos kapinių įkūrėjas – Ion Stan Patras, pirmąjį kryžių nutapęs 4 dešimtmetyje. Šis žmogus daugiau nei 40 metų buvo kapinių kryžių tapytojas – numirus miestelio gyventojui jo artimieji kreipdavosi į Ion‘ą, kad šis pagamintų kryžių. Ion‘as pats nuspręsdavo, koks piešinys ir žodžiai labiausiai tiktų mirusiojo atminimui. Tokiu būdu, ant kryžiaus neretai atsirasdavo užrašas apie neištikimybę, mirusiojo kvailybes ar pomėgį išlenkti taurelę. Linksmųjų kapinių įkūrėjas buvo įsitikinęs, jog mažam miestelyje neverta kažko slėpti, juk visi viską ir taip žino vieni apie kitus. Įdomu tai, jog niekas niekuomet nėra supykęs dėl Ion‘o piešinių ar užrašų. Dabar tokio paties stiliaus kryžius gamina Ion‘o mokiniai.
Kapinių drožiniuose tarsi teigiama protėvių mintis: Mirtis tai pradžia, o ne pabaiga.
Štai kai kurie užrašai:
„Čia palaidota mano mylima uošvė. Jeigu ji būtų gyvenusi dar bent tris dienas, čia gulėčiau aš. Prašau tavęs, praeivi, jokiu būdu netyčia jos nepažadink. Kitaip ji sugrįš namo. Ir vėl pradės mane graužti“.
„Degtinė – tai gryni nuodai. Ji dovanoja ašaras ir kančias. Ir man ji pakišo koją, atnešdama mirtį. Kam degtinė patinka, tam nutiks tas pats . Aš, ją gerdamas, ir numiriau su stikline rankose“.
„Velionis buvo didelis girtuoklis. Pastoviai įkyrėdavo kaimynams, kol nebuvo partrenktas mašinos viso kaimo džiaugsmui“.
Net ir nesuprantantiems rumunų kalbos pasidairyti po kapines įdomu, nes ne tik užrašai, bet ir paveikslėliai čia verti dėmesio ir pakankamai aiškiai (ir, žinoma, linksmai!) atspindi mirusiojo gyvenimo būdą. Kaip būtų įdomu, jei būtų galima perskaityti užrašus. Kainuoja 4 lėjas – apie 1 eurą; ir už fotografavimą dar reikia susimokėti.

Iš Sapantos važiuojame per archaiškąjį, vaizdingąjį, especially for photographes, civilizacijos nedaug paliestą Maramuro regioną; Tradiciniai kaimai Barsana, Bogdan Voda, Oncesti ir kt.; ištapyti, išdrožinėti mediniai namai, mozaikomis išpuošti namai, mažutės bažnyčios skiedrom dengtais stogais, šieno kupetaitės, ach, tos kupetaitės, galėjau surengti ištisą fotosesiją prie jų.
Maramure gyventojai šventadieniais iki šiol dėvi tautinius drabužius. Aš specialiai taikiau važiuoti per šį regioną būtent sekmadienį, bet vis tiek to, ką pamačiau, nesitikėjau. Keliuose kaimeliuose pataikėme į šventes ir išsižioję žiūrėjome į pasipuošusius žmones. Visos moterys, nuo senučių iki kūdikių vežimėliuose!, jaunos mergaitės – su savo tautiniais drabužiais, skarelėmis apgaubtomis galvomis, maži berniukai ir suaugę vyrai su tradicinėmis šio krašto kepurėlėmis. Pasirodytų jie su savo kepurėlėmis Bukarešte, ko gero, būtų išjuokti. Rumunų moterų tautiniai drabužiai trumpi, iki kelių ir labai pūsti sijonai, todėl moterys atrodo kaip tortai. Linksmai graudu buvo stebėti šiuos žmones. Bet kuo galime didžiuotis mes, ar mums svarbu mūsų tradicijos, kalba, istorija? Vargu bau….
Grįžęs namo, sūnus antrą valandą nakties ne lovon krito, o tol kuitėsi savo archyve, kol surado 2013 m. Nacionalinės geografijos žurnalą, kuriame buvo didelis straipsnis apie šį kraštą.
Lankome nuostabaus grožio iki šiol veikiantį medinį BARSANA vienuolyną, minimą nuo XIV amžiaus. Jau grįžusi, perskaičiau kažkieno įspūdžius, jog tai supopsinta, per daug graži vieta. Rumunijoje visi kulto pastatai yra labai išpuoselėti, nesvarbu, kokiame užkampyje jie bestovėtų. Ir šitas vienuolynas nepaprastai derėjo kalnų, šieno kupetaičių, pūstų ir spalvingų sijonų fone, labai gera ten buvo. Tos medinės cerkvės taip pat – tarsi sijonai.
Vizitinė šio regiono kortelė – milžiniški raižyti mediniai vartai. Kuo šeimininkas turtingesnis, tuo vartai didesni ir puošnesni. O tvora daroma neaukšta, kad visi matytų, kaip turtingai čia gyvenama. Vartų drožiniai turi savo simbolius. Paprastai juose vaizduojamas Gyvenimo medis, apačioje simbolizuojantis praeitį, centre – dabartį, o viršuje – ateitį. Saulė – visos gyvybės nešėja, Duonos kepalas – sotumo simbolis. Ir tokių prašmatnių, su aštuoniais stulpais, vartų kaina gali siekti iki 22,0 t. eurų.
Vartai tarsi parodo kas yra kas šiame jų pasaulyje, jų kaime. Keistai žiūrisi, ir labai įspūdingai. Palei tvorą, šalia vartų stovi suoliukai, kuriuos aptūpę senoliai apatiškai stebi aplinką, šnekasi moteriškės, kapstosi vištos. Aš prisiminiau, kaip prieš daugybę metų plaukiau kruizu Volgos upe ir mus nuvežė į kažkokį svarbų su Leninu susijusį kaimą. Nors Rusijoje aukščiau tvoros augo dilgėlės ir purvyne kuitėsi kiaulės, bet ta dvasia, ta nuotaika čia buvo labai panaši.
Ir turtingųjų čigonų namų, gal greičiau vertėtų sakyti, dvarų, puoštų įmantriais metaliniais papuošimais, primenančių kinų pagodas, matėme įspūdingų. Ir taip pat būtent šiame regione matėme ir čigonų klajoklių būstus – mano šiltnamis atrodo gražiau, ir yra didesnis. Tiesiog plėvele aptrauktos sukrypę būdelės dykvietėje. Važiavome pro šalį jau temstant ir jauku nebuvo.
Sapanta-Gura Humorului 220 km., nakvynė Guroje.
Pagrindiniai keliai: E58/DN1C, DN19, DN18, DN17C; savo regiono tinklapyje rumunai oficialiai skelbia, kad …a good, but mountains road, – ir kad jie nėra geros būklės ir tai ne greitkeliai. Gryno važiavimo per Maramurą apie 5 val. be sustojimo. Atvažiavome į viešbutį jau vėlai, sutemus, bet šios dienos bijojau be reikalo, visai tie keliai normaliai pravažiuojami.
Viešbutyje nutiko linksmas nesusišnekėjimo kuriozas. Nors pensionas jau buvo užsidaręs, mus pasitiko labai mieli jauni darbuotojai, į kambarius atnešė pasivaišinti saldumynų, trauktinės. O mes užsimanėme karštos arbatos. Prisibeldėme į jau užrakintą registratūrą, dar radome mus pasitikusią merginą ir labai aiškiai (mums taip atrodė) paprašėme karšto vandens hot water. Aš matau pasimetimą mergaitės veide, ji griebia telefoną, kažkam skambina ir ilgai bei karštai kažką beria rumuniškai. Visiškai neaišku, kodėl toks paprastas prašymas sukėlė tokią audringą ir keistą reakciją, juo labiau, kad už merginos nugaros matau arbatinuką. Aš ją apsikabinu (mažutė tokia, man iki pažasties) vedu prie arbatinio, tuo metu pro duris įlekia vaikinas ir galų gale išsiaiškinam, kad ji suprato, jog mes prašome…. vodkos! Kaip mes visi juokėmės! Net susierzinimas dėl ilgai važiuotos dienos atlėgo. Aš taip ir įsivaizduoju merginos padėtį: atvažiavo kompanija iš kažkokios gal net nelabai girdėtos šalies, negana to, kad mes juos pavaišinome trauktine (beje, labai stipria), tai jiems dar vodkos reikia; iš kur vidury nakties aš ją paimsiu….
Maramuro regionas – vienas iš dviejų, man didžiausią įspūdį padariusių vietų Rumunijoje, atradimas. Kitas atradimas – Pelešo pilis.

08.15 d. pirmadienis. GURA HUMOROLUI – BRAŠOV 440 km.
Nemiegam, keliamės anksti, laukia daug kilometrų ir daug lankomų objektų. Bukovinos regionas – vienuolynų kraštas, šalies kultūros paveldo perlas, kuriam lygių, turbūt, nėra visoje Europoje. Manęs visiškai, absoliučiai nejaudina religiniai aspektai, mes beveik niekur nelankome bažnyčių ir šitą vienuolynų regioną pradžioje iš karto atmečiau. Bet paskui prisiskaičiau ir susidomėjau; tai, kad freskomis būtų ištapytos ne tik vidaus, bet ir išorės sienos – absoliučiai unikalus reiškinys ir panorėjau pamatyti. Geriausiai išlikę yra šeši vienuolynai ir išsidėstę jie vienas šalia kito maždaug pusvalandžio važiavimo atstumu; o iš viso jų buvo 22, pats paskutinis ištapytas – Sucevita vienuolynas. Legenda pasakoja, kad liautasi tapyti sienas, kuomet vienas iš dailininkų nukrito ir užsimušė.
Vienuolynai garsėja spalvingomis eksterjero freskomis, vaizduojančiomis dramatiškas religines scenas. Voroneto vienuolynas (UNESCO pasaulio paveldas) – pats žymiausias iš visų vienuolynų, stulbinantis savo ypatinga mėlyna spalva, kuri nuo XV a. iki šių dienų išsilaikė tokia pat ryški. Įspūdingiausia šio vienuolyno freska – „Paskutinis teismas“.
Gura – Voronetas 5 km; Gura – Humorului vienuolynas – 7 km.
Vienuolynus pamatyti būtina – taip sako net užkietėjusi bedievė.

O nuo vienuolynų prasideda mūsų kančių keliai. Leidžiamės žemyn link Bikazo – giliausio ir ilgiausio Rumunijos tarpeklio. Nuo Vatros 90 km važiuojame vietinės reikšmės 17B keliu, kelių sąlygų žemėlapyje jis pažymėtas kaip blogas arba labai blogas. Bet kitų kelių, tiesą sakant, iki tarpeklio kaip ir nėra, arba reikia sukti didžiulį ratą per aplinkui. Bet jau tie 90 kilometrų per kalnus….iš duobės į duobę….nepaskubėsi, neaplenksi; draugas visą kelią burba, kad mums subyrės pakaba. O aš mintyse piktdžiugiškai jam atitariu: „Aš apie tai pusę metų kalbėjau, sakiau, kad bijau imti svetimą mašiną, nes mes ten ją sulaužysime“.
Pats tarpeklis, stačiomis į viršų šaunančiomis uolomis, tęsiasi apie 7 km. Visą laiką mašinų kamštyje, nėra kur sustoti ar išlipti pasivaikščioti. Prie uolų pristatyti prekeivių kioskai užima pusę ir taip siauro kelio.
Už 14 km nuo tarpeklio – Raudonasis ežeras (Laku Rosu, Killer Lake). Ežeras didžiulis, labai ilgas, susiformavo kalnų seisminio aktyvumo metu 1837 m, ko pasekoje šioje vietoje augęs miškas buvo tiesiog paskandintas. Iki šiol virš vandens styro medžių kamienai. Ši vieta rumunų tarpe matomai yra ypatingai populiari, nes šiandien prie ežero traukė tikrai visa Rumunija, pas juos irgi šventinė diena. Kamščiai buvo jau net nebenupasakojami, greitis nulinis, jokių šansų surasti vietą sustojimui. Bet mums kažkokiu stebuklu pasisekė, tiesa, mašiną beveik pakabinome priekiniais ratais ant skardžio. Einame pasivaikščioti palei ežerą, fotografuojamės Rumunijos Olimpu laikomo Ceahlau kalno fone. Gražu. Bet čia praleisti visą dieną? Čia niekas net nesimaudo, tiesiog žmonės sėdi ant pievutės, užkandžiauja.
Toliau mūsų planuose Sigišoara, bet navigatoriui savo likimų jau nebepatikime, jis gi veda trumpiausiu keliu. O mums jau gana tų kalnų kelių, sotūs iki kaklo. Tiesa, apie navigatorius. Mes juos turėjome du, ir juos abu vyrai sau prie stiklo prisilipdę buvo. Žodžiu, atrodėme krutai. Bet tikrai ne kartą buvo, kai vienas navigatorius liepdavo sukti į kairę, kitas – į dešinę. Mums belikdavo važiuoti tiesiai…
Taigi pasitiesę žemėlapį brėžiame kelią stipriai per aplinkui, bet geresniais keliais, programuojame trumpais tarpiniais atstumais, kad tik vėl mūsų nenumestų į tuos vietinės reikšmės keliukus. Ir kažkur čia mes nugrybavome, nuvažiavome žiauriai toli per aplinkui. Vis sukom ir sukom kažkokius ratus, navigacija liepė suktis ir važiuoti atgal, mes neklausėme ir judėjom pirmyn; ir policijos klausėme, ir važiavosi begaliniai ilgai.

Transilvanija – kraštas, apipintas legendomis ir padavimais, vienintelis, ką iki šiol žinojau apie Rumuniją. Transilvanija – Rumunijos Karpatų širdis. Čia aukščiausios šalies viršukalnės, iš kurių išteka ilgiausios Rumunijos upės. Čia yra ir vienas didžiausių pasaulyje dirbamos žemės turtų – vienos iš gausiausių ir botaniškai įvairiausių Europoje šienaujamų pievų. Transilvanijos ūkininkai iš tikrųjų gyvena iš šieno ir šienas yra visa ko matas. Žmonės pievose vaikšto tik vorele, nes pievos yra šventos. O ūkininkavimo tradicijos čia iš esmės yra viduramžiškos. Didžiuliuose Transilvanijos plotuose iki šiol šienaujama pagrinde dalgiais ir tam, kad priruošti šieno trims karvėms, reikia žolę pjauti mėnesį laiko. O vidutiniškai Rumunijoje tokie ūkiai ir yra: 3,2 ha, 2-3 karvės. Turčių čia nėra, vidutinės šeimos pajamos apie 4000 eurų per metus, mažiau nei pusė namų turi vonios kambarius, mažai kas įperka automobilį, todėl paklausūs ir brangūs arkliai.
Jaunimas išsivažinėja, dirbti užsienyje atrodo patraukliau, nei likti namie su galvijais ar šienu. Per du mėnesius Norvegijos ar Švedijos statybose užsidirbama namui ir trupučiui žemės Transilvanijoje. Namų vertė vis dar matuojama šieno stirtomis. Jei komunistų valdymo metais namai Maramureše kainavo po šešias stirtas, dabar kainuotų ne mažiau 500. Bet žmonės dar bando išsaugoti savo žolynų pasaulį, savo tradicijas, nes jos yra visko pagrindas. Tik ar reikia šiuolaikiniam pasauliui to grožio, kurio jis pats nekūrė? Ir turtingosios Europos požiūris toks, jog reikia pamiršti seną ūkininkavimą.

Regionas garsėja dakų kultūros palikimu, pilimis, bažnyčiomis – tvirtovėmis, viduramžių miestais, kalnų kurortais ir aišku, nuostabia gamta. Sigišoara – Transilvanijos širdis, vienas seniausių ir gražiausių viduramžių miestų Europoje, įtrauktų į UNESCO paveldo sąrašą. Čia gimė ir vaikystę praleido būsimasis Valachijos valdovas Vladas Tepeša – Drakula, garsiausias visų laikų vampyras. Vienintelė viduramžių tvirtovė, kurioje gyvenama ir dabar; miesto simbolis – Laikrodžio bokštas. Miestas, tiksliau – senamiestis, iš tikrųjų labai gražus, labai jaukus, gyvas, jame norisi ir reikėtų vaikščioti ir vaikščioti. Bet mes jau nebeturime laiko visai, jau ir taip temsta, o iki nakvynės Brašove dar 116 km. Šimtas kilometrų Rumunijoje – tai tikrai nemažai.
Dabar į temą PATARIMAS: keliaujant savo mašina, jokiu būdu neplanuoti daugiau 300 km per dieną, juo labiau, jei norima kažką ir apžiūrėti. Ir tuos tris šimtus teks važiuoti visą ilgą dieną nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Mes turėjome sutilpti į turimą dienų skaičių, todėl ir prisiplanavome per dieną įveiktinų kilometrų per daug.
Niekada taip ilgai nevažiavau šimto kilometrų, kaip tą vakarą iki Brašovo. Ne, ne dėl kamščių ar blogų kelių, šita atkarpa visai normali. Tiesiog šiai dienai važiavimo, kalnų, siaubingų kelių buvo per daug, labai norėjau į lovą. Visi labai norėjome į loveles.

08.16 d. Antradienis. BRAŠOV – BERCA 230 km.
Nemiegam. Po pusryčių bėgame apžiūrinėti Brašovo. Vieni Sigišoarą, kiti Brašovą vadina gražiausiu Rumunijos miestu. Man vienareikšmiškai, nepalyginamai gražesnė ir mielesnė Sigišoara. Brašove filmuotas ne vienas istorinis filmas, jame yra ir siauriausia Europos gatvė, Strada Sforii, arba Virvių gatvė, kurios plotis vos 1,3 m, aukštai ant kalvos iš visur matosi miesto pavadinimas – kuo ne Holivudas?
Sekantis objektas – Drakulos pilis. Brašov-Bran Drakulos pilis – 29 km; kaina suaugusiam 35 lėjos, moksleiviui 20 lėjų. XV a. Brano pilis rašytojo buvo įvardinta kaip pagrindinė grafo Drakulos buveinė, nors iš tikrųjų grafas čia buvo apsistojęs vos kelis kartus. Pilis beveik šešis šimtmečius tarnavo kaip gynybinė tvirtovė, nuo jos bokštų apylinkės matėsi 30 km spinduliu. 1920 m pilis buvo padovanota karalienei Marijai, rekonstruota ir virto vasaros rezidencija.
Nors airis Bram Stoker niekada nesilankė ne tik kad Bran (arba Sėlenos) pilyje, bet ir Rumunijoje, bet pilis aprašoma tobulai: „Pilis stovėjo prie pat baisios prarajos krašto. Mestum akmenį, ir jis skrietų į nežinią neatsitrenkdamas tūkstantį pėdų! Kiek akys užmato – žalios medžių viršūnės, o vietomis – kur veriasi bedugnės – tas kilimas įdumba. Šen bei ten sidabru žvilga juostos upių, tekančių giliais tarpekliais tarp miškų.“
Kas gi tas Drakulos prototipas? Vladas Tepešas gimė 1431 m Sigišoaroje. Jo tėvas priklausė Drakono ordinui, o rumunai drakoną tapatino su velniu. Taip Vlado tėvas užsitarnavo pravardę „Drakula“, kuris rumunų kalba reiškia „velnio sūnus“. Ir Vlado herbą bei antspaudą puošė drakonas. Vlado tėvas, siekdamas sulaikyti turkų invaziją, du savo sūnus nusiunčia kaip įkaitus į Stambulą turkų sultonui. Jaunasis Vladas ten praleido 6 metus ir tie metai suformavo jo pasaulėžiūrą. Ten jis išmoko ypatingos žudymo technikos – pasmeigti žmones ant medinių iečių ir gandas apie žiaurųjį Vladą pasklinda plačiai.
Kuomet turkai nužudė Vlado tėvą, jie išleido jaunuolį gimtinėn. Čia jis sužinojo apie savo vyresniojo brolio kankinimą ir nužudymą. Ir 17-etis! jaunuolis pradeda šešis metus trukusias kovas, keršydamas brolio žudikams, kovodamas už sostą. Net ir dėl menkiausių nusižengimų Vladas Tepešas visus bausdavo mirties bausme – pasmeigiant ant ieties miestų aikštėse, kad visi matytų, kas laukia vagių, melagių, žmogžudžių. Valdant Vladui, šalyje beveik išnyko nusikalstamumas, suklestėjo prekyba ir kultūra. Daugelis rumunų Tepešo valdymo laikotarpį įvardina kaip aukso amžių, o jį patį vadina teisingumo ir tvarkos herojumi, tautos didvyriu, mat šis garsėjo ne tik žiaurumu, bet ir narsa bei sumanumu. „Kai nusimetėme vengrų jungą, mes, Drakulos, buvome tarp vadų, nes prigimtis neleido likti mums vergais. Drakulos gali didžiuotis savo medžiu, kuriam nė iš tolo neprilygsta tokie grybų guotai, kaip Habsburgai ir Romanovai.“ (Bram Stoker „Drakula“).
1462 m. Vladas Tepešas pradėjo kompaniją prieš turkus, bet buvo išduotas savo jaunesniojo brolio, kuris troško sosto. Išdidžioji Vlado žmona nušoko nuo pilies kuorų ir žuvo upėje, o Tepešui pavyko pasprukti, bet 1476 metasi jis buvo nužudytas.
Bran pilis – kuo puikiausias pavyzdys to, kaip kinematografas ir rašytojo vaizduotė sukuria legendą ir pasaulį apima pamišimas. Kas žino ar girdėjo ką nors apie VladąTepešą? Vienetai. Bet net mažas vaikas žino Drakulą. Ką didžioji dauguma žmonių žino apie Rumuniją? Praktiškai nieko, išskyrus tai, kad ten gyveno Drakula. Prie Bran pilies kasų atstovėjome kilometrinę eilę, nusipirkome pačius brangiausius per visą kelionę bilietus. Bet gi ta pilis visiškai neverta lankymo, joje nėra nieko nei drakuliško, nei piliško. Visai užtenka ją apžiūrėti iš išorės. Žinau, kad niekas manimi nepatikės ir vis tiek ten eis, aš pati nepatikėčiau. Bet tikrai verčiau tą laiką, kuris gaištamas šioje pilyje, skirti už 50 km esančiam stebuklui.
Bran – Sinajos kurortas 50 km. Juokingas atstumas turėtų būti. Važiavome virš dviejų valandų. Ir nebuvo nei avarijos, nei kelio darbų, nei geležinkelio pervažų, tiesiog – sankryža. Į laikrodį žiūrėti bijojau, nes ir taip buvo aišku, kad į keltuvus jau nebespėjame, į kalnus nebepasikelsime. Vienintelė paguoda, kad lyja, gal Telecabina per lietų net nekelia. Beliko tikėtis, kad nors į Pelešo pilis dar spėsime, nors dirba ji trumpai, tik iki 17 valandos.
Sinajos kurortas vadinamas Karpatų kalnų perlu, vienas seniausių ir garsiausių kalnų kurortų. Po miestelį dairytis neturime laiko, skubame prie pilies. Pelešo pilis – karališkoji vasaros rezidencija, kelių Rumunijos monarchų paskutinio poilsio vieta, viena gražiausių Europos pilių, pradėta statyti 1875 m., tuo metu buvo viena moderniausių Europoje. Nepaprastai gražus, grakštus rūmų fasadas kalnų fone, septynios terasos, dekoruotos skulptūromis, fontanai, ypatingai gražūs medžio raižiniai bei vitražai, ginklų kolekcija, karališkoji biblioteka su slaptomis durelėmis, valgomasis, muzikos salė, koncertų salė, kilimais išklotas vyrų buduaras ir asketiškas, griežtas, „ginkluotas“ damų kambarys…tokia rafinuota prabanga. Pilyje 160 kambarių ir 30 vonios kambarių, taip pat yra viena iš vertingiausių Europoje tapybos kolekcijų. Tai stebuklas, deja, turistams atidaryta tik 35 procentai šio grožio. Mūsų visų nuomonės sutapo – tai vieni įspūdingiausių kada nors matytų rūmų, ir po mėnesio įspūdis nepasimiršta, mintimis vis vaikštau tomis salėmis. Atsiprašau prancūzų, bet Versalis jai neprilygsta (čia mano akimis žiūrint). Aišku, Versalis daug didesnis ir auksais žėrintis, čia to tviskėjimo nėra, bet ypatinga ši pilis. Iki šiol man pirmoje vietoje buvusi Šenonso arba Damų pilis prie Luaros, užleidžia savo pozicijas Pelešo piliai.
Pilis nedirba pirmadieniais, suaugusiam kainuoja 20 lėjų. Įėjimas tik griežtai su grupe, suskirstyta pagal kalbas, rūbinėje paliekami visi krepšiai, ant batų reikia užsidėti bachilus. Bet kokia pilis, kokia pilis… Ekskursija viduje trunka tik 45 minutes, o galėtum ten visą dieną išsižiojus vaikščioti….Ir liūdna, ir taip neteisinga, kad apie ją iki šios vasaros nebuvau net girdėjusi, kad lyginant su eilėmis prie Drakulos pilies – čia prie kasų buvo vos keli žmonės, ir bilietai į šį lobyną pigesni… Kaip gailiuosi, kad kažkaip nepastebėjome, jog papildomai reikia sumokėti už fotografavimą viduje ir likome beveik be nuotraukų, slapčiomis daryti nepavyko, labai stebėdavo darbuotojai ir iš karto griežtai perspėdavo.
Apsalę, be žado leidomės link savo nakvynės vietos kažkur tyruose, iki jos apie 150 km. Tradiciškai atsikapstome jau vėlai, tamsoje, nukvakę, vyrus pradžiugina sauna ir vidurnaktį juos įleidžia pasikaitinti. Grįžo patenkinti, mes jau nulūžę niegojome.

08.17-18 d. Trečiadienis-ketvirtadienis. BERCA – MAHMUDIA 260 km.

Pagaliau pirmą rytą galime sau leisti ilgiau pamiegoti. Šiai dienai ir kilometrų suplanuota įveikiamas skaičius, ir žiūrimų objektų – tik vienas, kaimo keliukais kratomės, ieškodami Rumunijos purvo vulkanų Buzau apskrityje, prie Bercos.
Purvo vulkanai – gana įdomus ir mįslingas gamtos reiškinys. Jų yra 26 pasaulio šalyse. Dažniausiai išsiveržia Kolumbijoje, Italijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Irane, Pakistane, Malaizijoje. Iš 800 purvo vulkanų, žinomų mūsų planetoje, apie 350 yra Azerbaidžane. Purvo vulkanai yra panašūs į lavos vulkanus, nes išsiveržia galingai, iš 3000 metrų gylio, išskirdami į paviršių angliavandenilio dujas ir tonas purvo. Dujų skverbimasis yra fenomenas, keliantis didžiulį mokslininkų susidomėjimą. Šie vulkanai taip pat susiję ir su naftos telkiniais. Jie duoda tam tikrus „ženklus“ apie naftos ir dujų atsargas, esančias po žeme ar jūroje. Purvo vulkanizmas – gana svarbi geologijos mokslo tyrinėjimų kryptis. Jų tyrinėjimas padeda išsiaiškinti gelmių struktūrą, jose vykstančius geocheminius procesus, geologinę žemės sandarą. Purvo vulkanai – ne tik naftos ir dujų „palydovai“. Vulkaninis purvas taip pat turi daug vertingų mikroelementų: boro, mangano, ličio, bromo, jodo. Būtent dėl to jis naudojamas medicinoje gydant odos, virškinamojo trakto, širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, urologinius, ginekologinius susirgimus, taip pat kosmetologijoje. Be to, purvo vulkanų lava plačiai naudojama statyboje kaip aukščiausios rūšies medžiaga keramzito, cemento, plytų gamybai.
Buzau vulkanų kūgiai neaukšti – ne daugiau 6 metrų. Iš nuolaidesnių vulkano šlaitų teka purvas, o mažų vulkanų papėdėje išdžiūvusios purvo srovės įgavę keistas formas, primenančias senų medžių žievę ar medaus korius. Savotiškai įdomu ten pasivaikščioti, toks truputį mėnulio peizažas, tik dujų kvapas gana smarkiai jaučiasi. Aplink viskas tik kunkuliuoja, burbuliuoja, purvo balutės kliuksi, atsargiai įmerkiame pirštus į krateriuką mėgindami temperatūrą – šalta. Įėjimas į šį geologinį rezervatą apmokestinamas, suaugusiam kainuoja 4 lėjas. Juokinga kaina, bet man vis tiek tai kaip mokestis už orą. Pati vietovė tokia nyki, atkampi, mes buvome kone vieninteliai lankytojai.

Prisipurvinę, traukiame link DUNOJAUS DELTOS. Mūsų navigatoriai aršiai susiginčija ir kreipia mus visiškai priešingomis kryptimis, kilometrų skirtumas įspūdingas, keli šimtai km. Vėl tiesiamės žemėlapį ir aiškinamės kaip važiuoti, kad nepatekti į Ukrainą. Kaip ne keista, šioje kelionėje žemėlapiu naudojomės pastoviai, dažniau nei navigatoriais, dviem. Keliamės keltu per Dunojų, vildamiesi, kad vis tiktai ne į Ukrainą mus atplukdys ir važiuojame link Mahmudijos, esančios jau pačioje deltoje. Ten turime užsisakę dviejų naktų nakvynę, nusipelnėme trumpo poilsio. Pro mašinos langus vėl keičiasi peizažas, apskritai, gamtiniu atžvilgiu labai įvairi šalis.
Aš daug tikėjausi iš šitų dviejų dienų ir labai jų laukiau. Įsivaizdavau, kaip mes gulėsime ant žolytės prie žydrojo Dunojaus, maudysimės, vyrai žvejos, virsime žuvienę, kepsim žuvį, plauksime stebėti nesuskaičiuojamą daugybę paukščių. Viešbutį užsisakėme pusiau ant vandens, pontoninį namą, pagal aprašymus – nuostabų, su kepsninėmis, lauko baldais ir pan. Tiesa, pagal kainą – brangiausias iš visų Rumunijoje užsisakytų, net be pusryčių, bet gi toks atrakcingas.
Kadangi visas nakvynes užsakinėjau aš, pastoviai jaučiau įtampą ir nervą, kad bus blogai, nepatiks. Nes aš tarpinės nakvynės iš viso nesureikšminu; svarbiausia, kad būtų kur permiegoti, nusiprausti, strategiškai tinkama vieta, ir kad būtų nebrangu. O jei dar pusryčius duoda – tai jau tiesiog tobula. Bet aš irgi rinkausi ne landynes, žiūrėjau, kad būtų švaru, saugu. Bet kai pamačiau tą savo išsvajotą namą ant vandens…. Pirmoji reakcija buvo šokas mums visiems, mes net iš mašinos, ko gero, pusvalandį nelipome, tiesiog sėdėjome, tylėjome, žiūrėjome ir visai rimtai svarstėme, gal nusispjauti į pinigus ir važiuoti tolyn….Tada supratau, ko tas šeimininkas, vardu Romeo, taip krykštavo, kai man paskambino, vos tik aš užsakiau jo laužą; ir laiškus vis rašė, ir skambino.
Įsidėmėkite šį pavadinimą: DELTA PONTOON, kad neapsigautute taip, kaip apsigavau aš, pirmą kartą taip pasimoviau. Būtinai sukelsiu nuotraukas. Tiesa, per dvi dienas mes apsipratome ir ko gero vis tiktai ten buvo egzotika. Ir ten praleidome patį smagiausią vakarą visos kelionės metu. Iš tos nevilties mes suvartojome beveik visas Vengrijoje pirktas gėrimų atsargas, tiek juokėmės, tiek prisipezėjome visokių nesąmonių, iki ašarų, iki dieglių pilve, o aš dar ir iš dėkingumo, kad jie manęs nesuvalgė. Su mumis kartu gyvenęs čekas padarė mūsų visų šešių nuotrauką prie šio architektūros stebuklo. Aš ją išsididinsiu, įrėminsiu ir pasikabinsiu, nes tik į ją pažvelgus gera nuotaika visada garantuota.
Taip, namas, tiksliau – sena surūdijusi barža, stovi ant pat Dunojaus kranto, sąvartyne, ant karvių tako. Ryte vakare ten prašuoliuodavo didelis būrys karvyčių ir ačiū joms, kad ragais nė karto neužkabino mūsų mašiniuko. Aplink šiukšlių ir akmenų kalnai, anei žolytės, anei paplūdimio, šioje Dunojaus pakrantėje iš viso nesimaudoma, nes iš kiekvieno namo į upę nutiesti kanalizacijos vamzdžiai. Tas pats vanduo naudojamas ir praustis, ir arbatai virti…. Lauko baldai yra, bet tokie apdergti paukščių ir purvini, kad net mintis nekyla ant jų prisėsti. Ir visur – voratinkliai bei siaubinga nešvara.
Baržoje – keturi kambariai, kuriuose tik lovos, anei stalo, anei vinies kam nors pasikabinti. Mes užėmėme dvi kamarėles, viena tuščia, vienoje gyveno dieną prieš atvažiavę čekai. Labai šaunūs jauni žmonės, apsigavę lygiai taip pat, kaip mes. Per dieną jie jau aklimatizavosi, todėl visaip mus linksmino, pamatę mūsų ištįsusius veidus. Bet nė vienas kambarys neužsirakina! O kam, – nustebo šeimininkas Romeo, – čia gi mano nuosavybė. Mano užsispyręs vyras gal valandą kuitė tas duris ir vieną kambarėlį padarė užrakinamu. Lauko durų raktas – tik vienas, ir mes su čekais, kur nors išeidami, slėpėme tą vienintelį raktą po šiukšlių konteineriu.
Mano vyras – nelabai žvejys, retsykiais pažaidžia, bet savo turimas meškerytes jis atsivežė. O draugas – tikras žvejys, važiavęs žvejoti į ne vieną šalį, bet čia atvažiavo be savo įrangos. Nes, anot jo, negalimas daiktas, kad tokiose vietose, į kur žmonės ir atvyksta tik dėl žvejybos, neaprūpintų žvejybos įranga. O vat ir galimas daiktas! Mūsų Romeo, pasirodo, ne žvejys ir jei kas nori čia meškerioti, vadinasi, turi turėti savo visas meškeres ir valtis. Ir teko abiems mūsų vyrams dalintis pusiau žaislinėmis maniškio meškerytėmis. Bet žuvies koncentracija šiose vietose, matyt, tiršta, nes visokių žuvelių jie pagavo nemažai. Tik vėl visas paleido atgal, nes nei virti, nei kepti jas nebuvo kur.
Galima būtų vardinti ir vardinti šios vietos „grožybes“. Tiesa, buvo žadėtas vaizdas į ežerą – tam, kad jį išvystum, reikia turėti erelio akis, nes ežeras – daugiau nei už 7 km.
Romeo ilgai mykė ir nesakė kruizo į deltą kainos, kol pagaliau sutiko mus plukdyti už 25 eurus žmogui (tiksliau – mes kvailiai, kad sutikome su tokia kaina), dar 10 eurų pietūs ir 5 lėjos – draustinio mokestis. Didžiausia delta Europoje yra ties Juodąją jūra, Rumunijos ir Ukrainos teritorijose. Dunojus, savo vandenis plukdantis pro 9 šalis ir net 4 Europos sostines, savo 2800 km kelionę pradeda Vokietijoje ir yra vadinamas labiausiai tarptautine upe pasaulyje. Visą šią kelionę vainikuoja didžiulė delta, kurią sudaro trys upės atšakos ir gausybė smulkių protakų, pelkėtų vietovių, ežeriukų ir tai yra tikras gamtos stebuklas. Taip rašoma oficialioje literatūroje.
Pavasarį paukščių būna daugiausia, iš viso čia jų turėtų būti virš 300 rūšių.
Čia peri maždaug pusė pasaulyje išlikusių rožinių pelikanų ir daugiau kaip 60 procentų mažųjų kormoranų. Be to, žiemoja kone visos planetos rudakaklės berniklės — nykstanti rūšis. Pelikanai kovo mėnesį atokiai plūduriuojančiose nendrių salelėse suka lizdus ir deda kiaušinius. Rudenį jie išskrenda į Nilo deltą, Graikiją arba Azijos pakrantes iki pat Indijos.
Sausumos deltoje nedaug — tik 13 procentų. Joje veisiasi vilkai, lapės, kiškiai, ondatros. Čia prieglobstį randa ir nykstantys gyvūnai, kaip antai gėlavandenės ūdros, europinės audinės, kurių kailiniai kadaise buvo itin madingi. Be to, šioje vandens karalystėje skraido bei ropoja daugiau kaip 1800 rūšių vabzdžiai.

Didžiulė vietovė yra labai retai apgyvendinta. Žmonės daugiausia įsikūrę deltos pakraščiuose, nedidukuose kaimeliuose, iš viso apie 12-15 tūkst. gyventojų, kurie daugiausia verčiasi tradicine žvejyba bei žemės ūkiu.
1991 metais Dunojaus delta buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą, o kitais metais pripažinta tarptautinio masto biosferos draustiniu. Deltos ekosistemai kenkia ir miestai bei gamyklos: jie į visą Dunojaus vagą leidžia nuotekas. Kasmet pati delta po maždaug 30 metrų pasistūmėja į Juodąją jūrą. Manoma, kad delta susiformavo per 10 tūkst. metų.
Ką matome plaukdami? Pradžioje – labai purvina upė ir labai nykūs, išdžiūvę, stagarais apaugę krantai. Ir kas metras – žvejas su meškere, labai daug žvejojančių moterų. Paskui Dunojus platėja, šakojasi, labai tankiai suaugę medžiai bei krūmai, subridę upėn, sumerkia į ją savo šakas ir vietomis jautiesi lyg džiunglėse. Mes plaukiojome šešias valandas ir to užteko per akis, gal net nusibodo, nes iš esmės matai tą patį: labai daug vandens, ančių ir kirų; kelios gervės bei gulbės ir keturi pelikanai. Stebuklas? Priklauso nuo požiūrio.

08.19-24 d. penktadienis-trečiadienis. Mahmudia-Bulgarija, Obzoras 360 km.

Ryte kuo greičiau mauname iš šitos skylės. Bulgarijos sieną pravažiuojame beveik nesustoję, tik vinjetę savaitei nusiperkame už 8 eurus. Prie Rumunijos-Bulgarijos sienos – pirmas lankytinas objektas Bulgarijoje – KALIAKROS IŠKYŠULIS. Vieta, kur karaliauja vėjas, viena įspūdingesnių vietų Bulgarijoje. Bulgarai rekomenduoja čia atvykti kuo anksčiau ryte, kad būtų galima pamatyti ir patį nuostabiausią saulėtekį. 70 m virš jūros kyšančios uolos tikrai daro įspūdį, sako, turi panašumo su Portugalijos uolomis. Tvirtovė gerokai apgriauta, bet tai jai suteikia kažkokio grėsmingo žavesio. Kaliakros tvirtovė – paskutinė vieta Bulgarijoje, kurią XV amžiaus pradžioje užėmė Osmanų imperija, kai pilies gynėjai, nesugebėję ilgiau atlaikyti priešo puolimų, nuo uolų nušoko į jūrą. Legenda pasakoja ir apie 40 gražuolių Bulgarijos mergaičių, kurios supynė savo plaukus į vieną kasą ir šoko nuo uolų, kad tik nepapultų turkų vergijon. Šią vietą aplankyti tikrai verta.

Į BALČIKĄ važiuojame pasigrožėti vienu gražiausių Bulgarijos pajūrio miesteliu su įspūdingu botanikos sodu, kuriame yra viena didžiausių ir gražiausių Europoje kaktusų alėja bei Rumunijos karalienės Marijos rezidencija. Taip teigia įvairūs turistiniai puslapiai. Į karalienės rūmus mes neiname, einame žiūrėti kaktusų kolekcijos. Nors karalienė buvo įdomi asmenybė. Balčike ji praleido septynis metus, nuo 1931 iki 1938 metų, labai mylėjo ir puošė šį miestelį. Jai labai patiko kryžiai ir antkapiai – todėl sodo teritorijoje pilna kryžių, tiesiog kaip puošmenų. Karalienė labai mėgo kaktusus, o ne rožes, todėl botanikos sode ir karaliauja kaktusai. Karalienė Marija sukūrė nemažai pasakų vaikams, jas net iki šiol skaito Rumunijos ir Bulgarijos vaikai.
Bilietus į rūmus ir sodą reikia pirkti atskirai ir jie tikrai palyginti brangūs (neprisimenu dabar kainos, sodas brangesnis).
Pro miestelį galima prasukti atvažiuojant, o galima jo ir neaplankyti visai, man įspūdžio nepaliko. Ir tas išgirtasis sodas – kažkoks pilkas, nušiuręs, net kaktusai nudžiūvę, apvytę.
Bet šalia rūmų išsirikiavę visa eilė restoranėlių ir pagaliau mes skaniai pavalgome! Jau tas Rumunijos maistas – šitoks vienodas, vien mėsa ir mėsa, ir ta pati arba kepta ant grotelių, arba kepta džiūvėsėliuose; jau net mano vyras, kuris be mėsos negali nė dienos, ir tas jau suko nosį. Maitinomės Rumunijoje mes išimtinai restoranuose. O kodėl gi nesimaitinti, jei trys žmonės už 20 eurų gali apsivalgyti, porcijos milžiniškos, tik kad tas maistas visur vienodas. Labai jau paprastai, ūkiškai jie valgo, na ne gurmanai tai tikrai. Vienintelis skanus dalykas buvo tokios ant iešmo kepamos bulkos, su įvairiais pagardais, kai karštos – nuostabios. Todėl Balčike mes negalėjome atsidžiaugti patiekalų įvairove, kalnais įvairiausių žalių, keptų daržovių, keptu sūriu, troškiniais, šalta rūgpienio sriuba su agurkais – viskas buvo neapsakomai skanu.

Ir pagaliau atsikapstome į savo apartamentus Obzore – mūsų laukia šešios poilsio dienos! Tiesą sakant, jau labai reikia poilsio, o ir Rumunija esame sotūs iki kaklo. Pats Obzoras visai niekuo neįdomus, bet mūsų apartamentai „Obzor Beach Resort“ ant pat jūros kranto, nauji, labai erdvūs, modernūs – neatsidžiaugiu. Ir fantastiška buvo jūra – visą laiką labai banguota, bangos milžiniškos, todėl visas dienas kariavome su jomis, šokinėjome per bangas, mus kaip medūzas sūpavo, mėtė į krantą, buvo nuostabu.

Pora dienų darėme išvykas, reikėjo apžiūrėti visas šalia esančias Bulgarijos įdomybes ir įžymybes. Neseberas – vienas seniausių Europos miestų su originalia namų architektūra ir gausybe griuvėsių. Įdomu ir tai, kad beveik visų namų pirmojo aukšto plotas mažesnis nei antrojo, – taip buvo statoma, norint sumažinti žemės mokestį. Miestą supa gynybinė siena, o su žemynu jungia vienas pylimas, senamiesčio pradžioje stūkso vėjo malūnas. Nepaprastai daug mažutėlių jaukių kavinukių, yra nuostabių odos dirbinių krautuvėlių ir apskritai – labai žavingas miestukas, nesitikėjau tokio įspūdžio. Man labai patiko, jį aplankyti būtina. Nuo Obzoro iki Nesebero 40 km.

Pobiti kamni arba akmenų miškas – nuo Obzoro apie 80 km. Sakoma, kad tai unikali vieta, fenomenas, gamtos stebuklas; bulgarai teigia, jog šiam reiškiniui nėra analogų pasaulyje, mokslininkai tikina, kad panašių darinių galima rasti Australijoje (kitoje literatūroje teigiama, jog ne Australijoje, o Kinijoje) ir Madagaskare. Daugybė įvairaus dydžio ir aukščio akmenų, kai kurie jų – tuščiaviduriai ir tai jau tikrai išskirtinumas. Tuščiavidurius akmenis galima pamatyti tik Bulgarijoje. Senovėje ši vietovė buvo laikoma šventa, čia vyko įvairios religinės apeigos. Šiuo metu Bulgarija siekia, kad ši vietovė būtų įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Mokslininkai ilgai nesutarė dėl to, kaip šie akmenys susiformavo. Buvo manyta, kad tai – šventyklų liekanos; paskui paaiškėjo, kad dariniai – geologinės kilmės, pradėję formuotis prieš 50 mln. metų, kaip stalaktitai, kai kurie turi net savo pavadinimus: Kupranugaris, Karūna.
Čia pasidarėme daug gražių nuotraukų, tokia fotogeniška vieta, bet ypatingo įspūdžio tie akmenys man nepaliko, jeigu jų ir nebūtume pamatę, tikrai nieko neprarastume. Įėjimas mokamas, 3 levai suaugusiam.
Daugiau aplinkui nieko žiūrėtino neradome. Man dar labai knietėjo pamatyti tradicinius bulgarų šokius ant įkaitusių žarijų, kaip vieną įdomiausių ir unikalų bulgarų kultūros paveldą, todėl priešpaskutinę dieną pradėjau aktyvias paieškas. Viešbučio registratūroje nieko nežinojo apie jokius šokius. Obzore susiradome vietinę turizmo agentūrą, jie mums pasiūlė vakaronę, bet kartu su ekskursija į Neseberą, kur mes buvome patys, o ir prarastume pusę dienos. Viešbutyje susiradome Novaturo segtuvą, pasiskambinome jų gidei, bet pas juos irgi buvo tik miksas kartu su ekskursija. Tačiau Novaturo mergaitė paskambino savo kolegai į Tezturą ir pagaliau! – susitarėme rytojaus vakarui.
Kaimo sodyba Gerana Village, kurioje vyko folkloro vakaras, netoli Nesebaro. Sodyba didžiulė, talpinanti kelis šimtus žmonių, suvažiavo daug turistinių autobusų. Dar kartą pasidžiaugiau, kaip vis tiktai gerai keliauti savarankiškai, be jokių organizuotų grupių. Mikroautobusiukas atvažiavo į viešbutį mus pasiimti, mus vienus, nereikėjo valandą laiko važinėti po visus aplinkinius viešbučius, rankiojant pageidaujančius vykti į renginį turistus. Mes buvome pasodinti tiesiog VIP vietoje, priešais sceną. Pasibaigus programai mus iš karto parvežė atgal, nereikėjo dalyvauti privalomoje diskotekoje.
Prie sodybos vartų visus pasitiko su duona ir druska, buvo gausios vaišės, koncertavo vienas iš trijų geriausių (taip mums sakė) folkloro ansamblių „Činari“. Keli numeriai tikrai privertė išsižioti, gražiai šoka kolektyvas. O po jų pasirodymo visi rinkosi į ratą aplink laužavietę, kurioje visą vakarą buvo kūrenamas didelis laužas. Kad susidarytų reikiamas anglių kiekis, turi sudegti daug malkų. Smulkutis basas senyvas žmogus, baltus marškinius persijuosęs raudona juosta, grėbliu išsklaido žarijas ir laikydamas iškeltose rankose šventąjį paveikslą, žengia į ugnies ratą.
Nestinarai sakosi šokio metu patiriantys religinę ekstazę. Tikima, kad tuo metu jie gali išgydyti kitus ir pranašauti ateitį. Bulgarijos istorikė Valerija Fol, tyrinėjanti šį unikalų reiškinį nuo 1972-ųjų metų, savo knygoje „Ugnis ir muzika“ yra aprašiusi nestinaro pranašystę apie karą buvusios Jugoslavijos šalyse.
Nestinarai įsitikinę, kad gebėjimas basomis šokti ant karštų anglių yra menas, kurio neįmanoma išmokti. Nestinaru galima tik gimti, jei ant žarijų šokdavo kuris nors iš tėvų. Ilgą laiką jie buvo uždara bendruomenė, susidedanti iš kelių dešimčių šeimų, besituokiančių tik tarpusavyje. Šiandien sakoma, kad tiesiog reikia būti geru žmogumi, niekam nelinkėti pikto, ir tuomet nuo karščio ir ugnies apsaugos tikėjimas Dievo galia. Tačiau teisė tapti pagrindiniu kaimo nestinaru ir šiandien yra paveldima, ji atitenka sūnui ar dukrai tuomet, kai vyriausiasis nestinaras pats nebegali šokti dėl amžiaus ar sveikatos.
Nestinarų fenomeną bandė suvokti ir išaiškinti daug mokslininkų. Kol kas niekas nesugebėjo paaiškinti, kodėl ant basų šokėjų kojų nelieka nudegimo pėdsakų, kodėl neužsidega jų rūbai. Oda ant nestinarų pėdų yra stebėtinai švelni, be suragėjimų. Net jei pėdų oda būtų kietesnė, ji neapsaugotų nuo degančių anglių, nes neretai šokėjai į jas įbrenda iki pat čiurnų. Šokis ant anglių trunka ne mažiau kaip 10 minučių. Mokslininkai yra neginčijamai nustatę, kad veikiami didesnės nei 70°C temperatūros žmogaus kūno baltymai pakinta negrįžtamai. Tuo tarpu karštų anglių temperatūra yra ne mažesnė, nei 400°C. Lengviau būtų paaiškinti žmogaus kūno būseną, kai nustojama jausti skausmą, tačiau tai, kodėl ant pėdų nelieka nė mažiausių nudegimo pėdsakų, yra neatskleista paslaptis. Kitas stulbinantis faktas: jei šokio metu kas nors įkrenta į žarijas – nosinaitė ar rūbas, nedega nei jie.

Ši kelionė tokia jau yra: viskas, ką skaičiau, girdėjau, atrodo daug įdomiau, paslaptingiau, labiau vilioja, nei yra iš tikrųjų. Taip ir su nestinarų šokiu, – nepaliko didelio įspūdžio. Įsivaizdavau kitaip, ir tikrai nemaniau, kad šokėjas bus tik vienas. Vyrukas net nešoko, tiesiog kelis kartus perbėgo per žarijas; o ir tos žarijos gal nebuvo labai karštos, nes smarkiai lijo, anglys vos žėravo. Po nestinaro, dar du turistai lygiai taip pat sėkmingai pabėgiojo per anglis.
Bet apskritai vakaras buvo smagus, juo labiau, kad tai paskutinis, atsisveikinimo su Bulgarija vakaras.

08.25 d. Ketvirtadienis. Obzoras – SIBIU 580 km.

Kaip gerai, kad lyja ir labai atvėso, – negaila išvažiuoti. Poilsis Bulgarijoje man patiko: nuostabi jūra, smėliukas, skanus maistas, nebrangu, ne taip alinančiai karšta.
Šios dienos planas – pasiekti Sibiu. Kaip tai padaryti? Pasirinkimui turėjome tris variantus:
1.Važiuoti pro Bukareštą; pats miestas, visų atsiliepimais, neįdomus, nors vadinamas Rumunijos Paryžiumi, yra ten ir triumfo arka; tik Čiaušesku rūmai verti dėmesio. Tai Bukarešto įžymybė, dabartiniai Parlamento rūmai arba Liaudies namai, kaip jie buvo vadinami. Parlamento rūmai yra pasiekę net tris Gineso rekordus: didžiausias patatas Europoje (o pasaulyje – antras pagal dydį administracinis statinys po JAV Pentagono), sunkiausias administracinis pastatas pasaulyje ir brangiausias pastatas visatoje. Bendras rūmų plotas sudaro apie 330 tūkst. kv.m.; 12 aukštų, 1100 kambarių, juos statė 20000 darbininkų ir 700 architektų. Rūmus vadina neatrastu pasaulio stebuklu, savo dydžiu jie tris kartus pranoksta Versalio rūmus Prancūzijoje. Pastato statyba kainavo 3,3 mlrd. eurų. Rūmai buvo statomi šalyje, kurioje tuo metu trūko būtiniausių maisto produktų, degalų, net šiltas vanduo buvo normuojamas. Be to, tam, kad būtų pastatytas šis pastatas, buvo nugriautas penktadalis Bukarešto centro pastatų, įskaitant daugumą istorinių pastatų, daugiau nei 30 bažnyčių ir sinagogų, keli tūkstančiai namų.
2. Transfagarašanas, aukščiausias ir labiausiai jaudinantis kelias Rumunijoje, kuris pagrįstai tituluojamas vienu vaizdingiausių kelių pasaulyje. Taip pat ir vienas iš pavojingiausių kelių. Jis buvo nutiestas 1970–1974 metais šalies diktatoriaus N.Čiaušesku įsakymu, kaip strateginis karinis kelias. 90 kilometrų kelias vingiuoja iš Šiaurės į Pietus aukščiausiomis Karpatų kalnų keteromis, pakildamas į 2034 m aukštį. Televizijos laidos „Aukščiausia pavara“ komanda šį kelią įvertino kaip vieną įspūdingiausių pasaulyje. DN7C kelias atveda beveik tiesiai į Sibiu.
3. Trovantai arba augantys akmenys – įspūdingi, savotiškų formų geologiniai dariniai, akivaizdžiai padidėjantys po smarkių lietų, žemėje gana retas reiškinys.

Aš asmeniškai labiausiai norėjau pamatyti Čiaušesku rūmus; kelio neištariamu pavadinimu ir norėjau, ir nelabai. Bet daugumos valia nuspręsta į Sibiu važiuoti pro trovantus. Ir kam mums tie akmenys, tarsi Bulgarijoje neužteko. Bet tiek to, kadangi kelionė jau praktiškai visai prie pabaigos, aš savo darbus atlikau, nepaklaidinau, viską pamatėme, kas buvo žadėta, tai dabar jau kas bus – tebūnie.
Ir be reikalo taip pagalvojau, nes buvo ne kas, visa kelionės pabaiga buvo tiesiog nesėkmių ruožas.

Išvažiavome labai neskubėdami, po pusryčių. Papildomai sumokame 2 eurus už tiltą tarp Ruse (Bulgarija) ir Giurgiu (Rumunija), sustojame nusipirkti vinjetę, nusistatome kelionės tikslu kaimelį Costesti, kuriame „auga“ trovantai ir džiaugiamės, pagaliau Rumunijoje suradę autostradą. Apie Rumunijos kelius viską išaiškino Bram Stoker: „Sena šio krašto tradicija buvo prastai rūpintis keliais. Nuo senovės laikų „hospodarai“ jų netaiso, bijodami, kad turkai pagalvos, jog rengiamasi pakviesti svetimą kariuomenę ir atsiras karo pavojus, kuris čia gali kilti bet kada“.
Atvažiuojame į Costesti, o trovantų – nė kvapo. Pasirodo, tokių kaimų tais pačiais pavadinimais didžiulėje Rumunijoje yra ne vienas ir mes, matyt, pasirinkome ne tą apskritį. Ilgai gaudėmės, kur mes iš viso esame, kuris čia tas velnio Costesti, jau nereikia mums jokių akmenų, vėl sukame kelis ratus tais pačiais keliais. Šiaip ne taip susiradę į Sibiu vedantį kelią, planuojame, ką veiksime atvykę, nes atvykti turime pakankamai anksti, apie 18 val. Bet argi galima ką nors planuoti Rumunijoje?
Eismas lėtėja, lėtėja, kol galiausiai visai sustojame. Ir stovime, stovime, stovime, laikrodis tiksi, minutės, pusvalandis… Įnirtingai su vaikais pliekiame kortomis ir vis stovime….. Kas atsitiko neaišku, apsisukti ir važiuoti atgal? O gal tuoj pajudėsime; o ir kur važiuoti, vienintelis greitkelis, į baisius kalnų keliukus jau tikrai nesivelsime; čia ir respublikinės reikšmės greitkeliai tokie, kaip Lietuvoje keliai tarp gretimų miestukų. Pagaliau pajudame, po milimetrą, ir taip dvi valandas, praktiškai vietoje. O štai ir mūsų kančių priežastis – milžiniškas smėlį vežęs vilkikas guli aukštyn ratais, užtvėręs ir taip siaurą kelią į viršų. Apskritai avarijų matėme daug, o avarinių situacijų dar daugiau, bet prisižiūrėję, kaip vairuoja rumunai, visai tuo nesistebime. Galvojau, kad mūsų vyrai laksto kaip bepročiai, bet palyginus su rumunais…. pastarieji vairuoja labai agresyviai ir pavojingai, o lenkia tiesiog prieš pat atvažiuojančios mašinos nosį.
Vargais negalais apvažiavę kliūtį, grožimės šešių kilometrų mašinų eile priešingon pusėn. Tik net ir ta pati kitiems tekusi dalia jau nesugeba išsklaidyti mūsų susierzinimo, pykčio ir dar bala žino ko. Šiandien visai nieko nepamatėme, visą dieną praleidome mašinoje, dalį dienos tiesiog beprasmiškai stovint kelyje, į Sibiu atvažiavome tamsoje, vėlai. Jei būtume užsukę į Bukareštą, per tą laiką būtų išsisklaidęs tas kamštis, nebūtume tiek laiko kiūtoję mašinoje ir būtume pamatę sostinę. Bet kokia prasmė dabar galvoti kas būtų, jei būtų…
O paskutinis akordas, vainikuojantis šią nuostabią dieną, buvo atvykus į nakvynės vietą. Nakvynę užsisakiau pačioje senamiesčio širdyje, seniausioje miesto gatvėje ir ryto šviesoje jau viskas pasirodė kitaip, gerai. Bet atvažiavus tamsoje, ta gatvė, ir ta vieta atrodė baisiai: į bromą įėjome pro suklypusius vartus, šiukšlių konteineriai, kvapelis irgi taip sau, – Vilniaus senamiestyje daug tokių kiemų. O dar sūnus su savo replikom: „Mama, ar mes garaže gyvensime?“ Man atrodo, tiesiog skaičiau mūsų draugų mintis apie mane ir mano Rumuniją…. Todėl atsidūrusi savo kambaryje neišlaikiau ir apsiblioviau.
08.26 d. Penktadienis. SIBIU – KOŠICĖ Slovakija, 596 km.
Ryte pasivaikštome po senanmiestį. Sibiu – buvusi Europos kultūros sostinė, UNESCO saugomas senamiestis, kuriame kas antras namas pažymėtas „Historical monument“, o pastatų stoglangiai ovaliai lenkti ir primena žmogaus akis. Man tie stoglangiai kaip patiko! Rodos, namas į tave žiūri. Ir pats senas miestas patiko. Draugei jis pasirodė labai šiukšlinas. Po Graikijos, Italijos miestų ir kaimų man Sibiu tiesiog steriliai švarus; atvirkščiai, niekur nesu mačiusi, kad pilnos šiukšlių dėžės būtų lipnia juosta apvyniotos, kad tik šiukšlės neišbyrėtų.
Pusė valandos kelio nuo Sibiu turi būti 18 tradicinių, žavingų XIII-XIV amžiaus Rumunijos kaimų, turtingų istoriniu ir archeologiniu palikimu ir bent kelis norime aplankyti. Vieną po kito nusistatome pavadinimus: Saliste, Sibiel, Boita, Orlat….pasiekiame savo kelionės tikslus, seni maži miestukai, bet tai tikrai ne tai, ką mes norime pamatyti. Viename iš miestelių randame net plakatą, skelbiantį apie etnografinį regioną, bet kaimų nėra. Visų klausinėjome, rodėme savo atsispausdintą informaciją su nuotraukomis, – niekas nežinojo. Kol galiausiai vienas senukas pasakė, kad, matyt, reikia keltis aukštyn į kalnus ir ten turėtų būti avių augintojų gyvenvietės.
Ne, į kalnus mes tikrai nesikelsime, pirmiausia, jokios garantijos, kad ten tikrai ką nors rasime; antra, sugaišime begalę brangaus laiko; o trečia – mes tapome alergiški Rumunijos kalnų keliams. Taip kad šitas programos punktas neįvykdytas.
Važiuojame toliau, prieš tai apsisprendę, kur važiuojame. Turėjome du variantus: 1. Važiuoti į Turdos druskų kasyklą Salina Turda, o iš ten E60 greitkeliu iki Oradea – Vengrijos sienos. Arba 2. Važiuoti į Hunedoaros pilį ir iš jos E79 keliu iki Oradea. Mes pasirenkame pilį ir tai buvo dar vienas mūsų siaubingai blogas pasirinkimas.

Sibiu – Hunedoara 120 km. HUNEDOARA (arba Korvino pilis) didžiausia gotikos stiliaus pilis Rumunijoje, statyta XV a., kaina suaugusiam 20 lėjų. Pilis pastatyta ant uolos po maža upe, pasitelkiant senesnius pilies įtvirtinimus. Pilis yra didelė ir įspūdinga, su aukštais ir skirtingų spalvų stogais, bokštais, daugybe langų ir balkonų, pieštų akmens raižiniais. Tai vienas lankomiausių objektų Rumunijoje. Šioje pilyje, anot legendos, buvo kalinamas grafas Drakula.
Pilies simbolis – varnas su aukso žiedu snape. Iancu Hunedoara, kilmingos rumunų šeimos sūnus, vaivada, pradėjęs šios pilies statybą, pasak legendos, dovanų gavo aukso žiedą, kaip pažadą, jog jis bus pripažintas kaip Vengrijos karaliaus sūnus. Bet varnas pavogė žiedą. Tuomet Iancu strėle nužudė paukštį ir atgavo žiedą.
Dar viena legenda byloja apie pilies kieme šulinį kasusius tris turkų belaisvius. Iancu Hunedoara jiems pažadėjo laisvę, jei jie iškas šulinį. Jie kasė 15 metų ir kai pagaliau rado vandenį, Iancu jau buvo miręs. O jo žmona pažadą sulaužė ir nukirto belaisviams galvas. Giliai šulinyje yra belaisvių užrašas: Dabar jūs turite vandenį, bet jūs neturite širdies.
Taip, iš išorės pilis tikrai labai įspūdinga, grėsminga, tikra viduaramžių riterių tvirtovė. Bet viduje nėra ką žiūrėti visiškai, nebent laipioti sraigtiniais laiptais tuose akmeniniuose maišuose, bandant įsijausti į to laikmečio atmosferą. Aišku, tai ne karalių rūmai, nereikia tikėtis prabangos, bet labai jau asketiška pilis: išskyrus kelis kankinimų rūsius – aštrių pojūčių mėgėjams, Riterių menę ir kuklų kilmingosios damos miegamąjį, beveik visos kitos salės tiesiog tuščios.
Dar labai prastina vaizdą pati pilies aplinka. Šalia įsikūręs kažkoks konservų fabrikas, aplink statybos, viskas išrausta – labiau neromantiškesnės aplinkos reikėtų paieškoti.

Viskas, programa išsemta, važiuojame namo. Iki Vengrijos sienos apie 200 kilometrų, nakvynė užsakyta Košicėje, Slovakijoje. Aš turėjau du Rumunijos kelių žemėlapius. Vienas – Michelin, pirktas žemėlapių parduotuvėje, rimtas ir patikimas. Kitas – 2015 metų Rumunijos kelių sąlygų žemėlapis, ištrauktas iš kažkokio rumunų tinklapio. Be abejo, visur vadovavomės pirmuoju žemėlapiu, į antrąjį retsykiais užmesdami akį įdomumo dėlei. Michelin-as iki Oradea ryškiai ir storai nubrėžęs raudoną E79 greitkelį. Juo ir važiuojame, jei taip galima pavadinti mūsų judėjimo būdą: pajudame pusę kilometro-kilometrą ir ilgai stovime, laukdami, kol užsidegs žalia šviesa, vėl pusė kilometro, ir vėl stovime, – visame ruože vyksta intensyvūs kelio statybos darbai. Kai jau iš nevilties ir pasiutimo trūkinėjo visų nervai, ir kai didesnę pusę atstumo buvome atsikapstę, pasižiūrėjome, o ką gi apie šitą „greitkelį“ sako tas kelių sąlygų žemėlapiukas. O tas mūsų neįvertintas žemėlapis aiškiai rodo, kad E79 – dar tik statomas kelias…. Kada nors jis bus geras, bet artimiausius kokius tris metus jį reikia apsukti dideliu lanku, nes kol kas kelio kaip tokio praktiškai nėra.

Prie vengrų sienos irgi kažkoks beprotnamis. Galybė mašinų susigrūdę be jokios tvarkos, bando susispausti į dvi eiles, mes, aišku, atistojome į eilę, kuri juda lėčiausiai, iš kažkur privažiavę italai vos ne špygom badosi. Jau labai vėlus vakaras, tamsu, mes apatiškai stebime grūstynes ir suprantame, kad iki Košicės nebenuvažiuosime. Aišku, nuvažiuotume apie kokią 2 val. nakties, bet mašinoje būti jau nebegalime, nė už ką. Pačiame pirmame bet kokiame, brangiame motelyje stojame nakvynei. Šiaip pagalvojus, keista, juk ne griovius kasėme visą dieną, patogiai sėdėjome, užkandžiavome, lošėme kortomis, bet nuovargis toks, kad norisi rėkti. Čia turbūt nuo to sėdėjimo beprasmiškumo, juk normaliomis sąlygomis tą atstumą būtume įveikę kelis kartus greičiau. Vargšai mūsų paaugliai vaikai, šaunuoliai mūsų berniukai – visą šitą sunkią kelionę atlaikė be menkiausio zurzėjimo, nė karto neparodė savo nepasitenkinimo – šimtas balų jiems abiems. O aš savo vyrams pasižadėjau daugiau niekada jų taip nebekankinti.

08.27 d. Šeštadienis. Vengrijos pasienis – Vilnius virš 1000 km

Šiandien tiesiog važiavome, namus pasiekėme giliai po vidurnakčio. Pirkome ir Vengrijos, ir Slovakijos vinjetes, net nesigilindami, ar verta, ar teks važiuoti tais mokamais keliais – rumuniški bekeliai padarė savo juodą darbą. Ir nors atstumas buvo dvigubai didesnis, nei anas dienas, tokio nuovargio nesijautė, visai smagiai grįžome. Iki ašarų prisijuokėme Lenkijos kavinėje sustoję pavalgyti. Mes pakenčiamai graibomės ir kalbame lenkiškai, bet turbūt tą kartą jau buvo išsemti bet kokie mūsų resursai, net kalbėti nepajėgėme. Ir norėdami išsiaiškinti, iš kokios gyvulio kūno dalies padarytas vienas ar kitas patiekalas, tiesiog tapšnojome sau per sprandą, padavėjas energingai kratė savo riešus ir panašiai – nuo juoko net žandus skaudėjo.

Būtinai turiu paneigti porą mitų. Vieną mitą apie tai, kad Rumunijoje vieni čigonai, kad ten labai nesaugu, tave apvogs vidury dienos ir panašiai, aš jau paneigiau. Gal tiesiog mums taip sekėsi, bet niekas nebandė mūsų apgauti, apvogti ar kitaip kaip skriausti, ir mes net nesisaugojome.

Antras mitas: Rumunija – viena gražiausių matytų Europos šalių, kaip teigiama keliavusiųjų komentaruose. Taip sakyti gali tik tas, kas nematė Austrijos, Šveicarijos, Norvegijos, Slovėnijos, Kroatijos, jau nekalbant apie Italiją ir kitas pietų šalis; na, gal už Lenkiją Rumunija ir gražesnė. Yra gražių vietų, gražiai atrodančių nuotraukose, mes taip pat gražių nuotraukų parsivežėme, bet tai tik atskiros iš konteksto, iš bendro paveikslo ištrauktos detalės. Bendras įspūdis apie šalį nuo to nesikeičia – vargana, skurdi, pilka, agrarinė, kažkur praeityje, apie XX a. vidurį, pasilikusi valstybė, tokia, tarsi nuskriausta Pelenė. Man patiko, mane jaudino būtent tas užstrigimas laike, tai buvo savotiška egzotika, bet viena gražiausių valstybių Rumunijos niekada nepavadinčiau. Aš net kalnų savo atmintyje neišsaugojau, tiek per juos važiavome, o atrodo, galėčiau ginčytis: kokie kalnai, Rumunijoje yra kalnai?
O pats maršrutas apskritai visai vykęs, visaapimantis.
Nuvažiavome 5680 km, užpylėme 458 litrus dyzelio, degalai kainavo 530 eurų.

1 euras – maždaug 5 lėjos.
1 euras – maždaug 2 levai.
1 euras – maždaug 315 forintų.
Rumunijos įdomybės
Šalyje yra net 33 objektai, įtraukti į UNESCO saugomų sąrašą.
Rumunijoje yra 106 universitetai, kasmet išleidžiantys 125000 absolventų. Nuo tarybinių laikų šalis didžiuojasi puikiai parengiamais tiksliųjų mokslų specialistais, kurie domina viso pasaulio IT bendroves.
Ypatingi rumunų pinigai – lėjos. Juos gana sunku suglamžyti, beveik neįmanoma suplėšyti, galima skalbti net skalbimo mašina. Kai jau lėjos išimamos iš apyvartos, jos perdirbamos į specialias granules, iš kurių gaminamos lengvos ir gražios šiukšlinės.
Rumunai mėgsta svaigiuosius gėrimus. Transilvanijoje iš vynuogių gamina brendžius, visoje šalyje paplitusi ir rakija iš slyvų, kriaušių, obuolių. Rumunija yra devinta šalis pasaulyje, pagaminanti daugiausia vyno.
Rumunai pasižymi puikiu jumoro jausmu. Šalis taip pat garsėja sportinių šokių čempionais bei… kišenvagiais.
Pasak Rumunijos kelionių ir turizmo tarnybos, Rumunija yra ketvirta sparčiausiai besivystanti šalis pasaulyje turizmo srityje. Per paskutiniuosius metus šalis sulaukė daugiau turistų, nei Bulgarija, Graikija ar Italija. Na, jau …..ko tai šis teiginys man kelia didelę abejonę, ypač palyginimas su Italija.
Minimalus atlyginimas 2016 metų sausio pirmai dienai nesiekė 250 eurų.
Bukareštas garsus gausybe benamių šunų, kurie kasmet sukandžioja apie 9000 žmonių.
Rumunijoje gyvena didžiausia pasaulyje rudųjų meškų populiacija.
Gal ne įdomybė, bet man labai patiko, nes aš nemėgstu šito darbo: visur degalinėse degalus užpila darbuotojai, vairuotojams nieko daryti nereikia.