Rumunija. Netikėtai atrasta

Kelionę į Rimuniją su vyru planavom jau pora metų. Taip norėjau į ją nuvažiuoti, kad nesustabdė nei draugų, nei uošvių baimės. Aišku, visi bijo mistinių Rumunijos čigonų.Taigi susirinkau visą įmanomą ir neįmanomą informaciją apie tą šalį ir pagaliau, numoję ranka į visus remontus, išvažiavom.
Taigi, rugpjūčio 5d. Iš Klaipėdos išvažiavom, sakyčiau, vėlokai – apie dešimtą valandą ryto. Kadangi niekas mūsų nevaržo, esame dviese, draugų neėmėm, o dar iš vakaro draugę trankiai į Škotiją išlydėjom, tai nutarėm važiuoti tiek, kiek galėsim, o ne kiek reikia. Neturėjom užsisakę nė vieno viešbučio, neturėjom ir GPS’o. O kaip į tokią kelionę sureaguos mūsų dvidešimtmetis VW Passatukas, tai nė minties neturėjom. Žodžiu – avantiūra. Tik visiems pažadėjau sms’us rašyti. Dėl šventos ramybės. Taigi, pajudėjom, kaip minėjau, vėlokai. Klaipėda, Tauragė, Vilkaviškis, ir atia, namai. Lenkijoj mano vyras patyrė pirmą „kelių šoką” – provėžuoti keliai iki Baltstogės nenuteikia maloniai. Bet vėliau viskas buvo gerai. tikrai keliai nėra tokie baisūs Lenkijoj, kaip neretai norima įrodyti. Privažiavę Liubliną supratom, kad jau reikia ieškotis nakvynės, nes mūsų ne visai įkrautos baterijos jau sėsta. Tiesa, didmiesčių mes vengėm, todėl sustojom už Liublino, hotelyje „Marzana”. Och, nepigiai, bet jau nebesirinkom. Patiko jų etnogarfinė „restauracija” (restoranas). Aišku, kaip be Žyveco alaus praleisi vakarą…

Rugpjūčio 6d. Taip, lenkiški pusryčiai mums buvo laaaabai per stiprūs:) abu palikom po pusę porcijos. Beje, kava buvo visai nieko – nesitikėjom to Lenkijoj:) taigi vėl pajudėjom. Pralėkėm Lenkiją, pasidžiaugėm besikeičiančiu peizažu kalvomis,kalvelėmis, kalniukais, kalnais… Ties Slovakija susimokėjom už Vengrijos ir Slovakijos kelius (Kažkurią iš tų šalių grįždami kirtom nelabai legaliai, labai atsiprašom:) Nustebom, kad Slovakijoj nelabai kokie keliai, o vinjetė kainavo brangiausiai… Pralėkėm Slovakiją, Vengriją (trumpam stabtelėjom Tokajuj, kad pliusiuką užsidėtume). Ir pagaliau, jau temstant, pasiekėm Rumunijos – Vengrijos sieną. Nustebino, kad čia vis dar tikrina pasus! Kol nusipirkom vinjetę, teko luktelti. Labai nemaloniai nuteikė čigoniukai prie sienos – kažkokdėl iš visų laukiančių jie prikibo prie manęs – pasirodo, buvau šviesiausia! Kai formalumai buvo sutvarkyti patraukėm iki Satu Mares. Su nuotykiais susiradom nakvynę hotelyje (apie 80lt. už kambarį) ir apie vienuoliktą jau sėdėjom Satu Mare senamiestyje ir gėrėm vyną, kuris man nepatiko. O va alutis – liuks. Šaunuoliai rumunai!
Rugpjūčio 7d. Ryte dar pasižiūrinėjom Satu Mare ir pasukom Sapantos kapinių ir Barsanos vienuolyno https://www.mytrips.lt/Idomybes/Linksmosios-kapines-Rumunijoje/136. Vyras ryte dar nužiūrėjo kažkokį ežeriuką, iki kurio užsimanė nuvažiuoti, taigi dienos tikslai kaip ir numatyti – lekiam toliau… Lekiam, pasirodo, visai visai netinkamas žodis. Geriausiu atveju – šliaužiam 🙂 Maramuro srity keliai labai prasti, tačiau jį atperka nerealus kalnų grožis. Mums pasisekė, kad važiavom sekmadienį – tokios egzotikos – tautinių rūbų, mišių, susiėjimų – nebūtume matę kitą savaitės dieną. Sapantos linksmosios kapinės tikrai nustebino originalumu, o Barsanos vienuolynas – grožiu. Fantastika!!!! Įdomu tai, kad kapinėse vis dar laidojama, o vienuolynas, be abejo, taip pat veikia. Judam toliau – kelias vis prastyn, kalnai aukštyn. Mašina pradėjo skleisti įvairius garsus, man baisu, vyras nervinas – žodžiu, visas keloninis komplektas 🙂 Nuvažiavom iki Boršos, nusprendėm ežerą pamiršti. Boršoj pavalgėm ir pasiteiravom nakvynės, o hotelio savininkė – ukrainietė! Valio, kalbam rusiškai, nes kiti aplink kalba tik itališkai!!!! Taigi moteris parodė nemokamą nakvynę tarp kalnų. Labai norėjom palapinėje praleisti nors vieną naktį. Kalnuose. Prie ledinio upeliuko. Visas dienos stresas dingo kaip burtų lazdele pamojus. Nerealu.
Rugpjūčio 8d. Išsimiegojom nerealiai gerai. Naktį praūžė lietus – lauke gaivu, vėsu… Kažkodėl mintis apie tą nežinomą ežeriuką visai nuplaukė – turbūt nei aš, nei vyras, nei mašina nebenorėjom dardėti tokiais prastais keliukais… nusprendėm važiuoti į Sigišoarą. Mes įsimylėjom į tą miestą. Į Laikrodžio bokštą, vokiečių statytą katedrą, Drakulos gimtąjį namą – žodžiu, visą senamiestį ir patį miestą. Nakvynę susiradom už 50lt.(kambarys). Sigišoaroj buvom gana anksti, tai apžiūrėjom senamiestį nuo…iki. Labai smagiai pasėdėjom kavinėj – pigu, skanu. ir apskritai – Sigišoara turi gerą aurą:):):) Ne be reikalo tai „Transilvanijos perlas”.

Rugpjūčio 9d. Ryte, jau ruošiantis važiuoti, atsitiko vienas didžiausių turistų košmarų – mano brangusis ištrynė VISAS nuotraukas iš fotoaparato.VISAS VISAS… Bandžiau savo caraitį raminti, o pačiai taip gaila… Tai tiesiog greituoju būdu pripyškinom Sigišoaros senamiesčio nuotraukų (pasijutom kaip japonai :):):). Patraukėm iki Brano ir Rašnovo.

Branas išgąsdino turistų gausa – tiek to, pasidžiaugėm Drakulos (atseit) pilimi iš tolo ir patraukėm į Rašnovą. Įspūdinga pilis.

O tada – į Sinają, kurortinį miestelį. Rumunijos Palanga, nusprendėm kiek pasivaikščioję.

Susiradom nakvynę už 60lt., bet į patį miestelį jau nebėjom. Praleidom visą vakarą jaukiame kieme stebėdami rumunišką rumunų bendravimą. och, kaip jie moka laiką leisti – gražu žiūrėti. Tikrai ne liuobia, o smagiai bendrauja. Pagarba.

Rugpjūčio 10d. Ryte patraukėm į Sinajos vienuolyną ir Pelešo pilį. Pelešas – nerealaus grožio statinys. Savo išdailintom formom primena Disnėjaus pilį (tikrai nenoriu sumenkinti pilies grožio!:).

Pasidžiaugėm grožiu ir patraukėm Dunojaus deltos link, į Tulčę. Truputį „pagrybavę” pasiekėm ir Dunojų. Tulčės niekaip kitaip nepasieksi – tik persikėlęs su barža. Tiltų nėra. Labiausiai nustebino, kad Dunojaus deltoje, ten ,kur žemuma turėtų būti, prieš akis išdygo kalnai! Tulčę pasiekėm pavakary.

O ten – rumuniška prabanga! pigiausia nakvynė – 120lt. nu ką, sumokam – ir miestan. Kaip tik pataikėm į etno festivalį. Tas vakaras buvo skirtas Gruzijai. Super. Ačiū Dievui, kad kainos kavinėse vis dėlto tenkina Lenkijoj pratusį apsipirkti lietuvį 🙂
Rugpjūčio 11d. Kelionė laiveliu po Dunojaus deltą. Gražu ir keista. Taip jaustis galima tik pasaulio krašte. Beje, antrą kartą per kelionę atsidūrėme šalia Ukrainos sienos. gaila, kad nepavyko pamatyti tupinčių pelikanų – pamatėm skrendančius.

O jų tiek daug… Po keturių val. plaukiojimo buvom nuvargę kaip ciucikai, o prieš akis – kelionė… Na ką, sėdam į savo senuką (po Maramuro jis daugiau jokių piktų garsų nebeleido), ir į žemyną, kaip juokavom 🙂 vėl barža, vėl kalniukai – grįžtam atgal. Bet dar prieš grįžtant reikia užsukti į Brašovą…Kadangi jau buvom pavargę, tai šį miestą paliko rytojui. Susiradom nakvynę namelyje(60lt) ir lūžom kaip lapai.
Rugpjūčio 11d. Brašovas. Labai gražu. Juodoji Katedra, aikštė, rotušė, pilis, senamiesčio gatvelės (viena iš jų – siauriausia Europoje)

…spalvos, kvapai…neišpasakytas grožis ir daug daug žmonių…

Gaila išvažiuoti iš Brašovo, bet bijom pasilikti ilgiau – galim visai nebenorėti namo grįžti 🙂 Taigi, sėdam į savo tanką ir pasukam į Oradea. Nakvynei sustojam Arstade, netoli Vengrijos sienos.
Rugpjūčio 12d. Namo. Aš dar norėjau sustoti Slovakijoj, Miškolce, bet tiek to – kitą kartą. Per kažkiek daug valandų pasiekėm Klaipėdą. Įspūdžių parsivežėm kibirą su kaupu. Ir toli gražu, aplankėm ne viską. Verta grįžti vien dėl taip ir neaplankyto Transfagarano…