Kai lapkričio pradžioje Vilniuje oras nedžiugino, mes su Pauliumi supratome, kad metas trumpam sustoti. Abu ilgai dirbome, rudens rutina buvo įsukusi į begalinį darbų ratą, todėl spontaniškai nusprendėme – išskrendam. Norėjome saulės, bet be masinio turizmo triukšmo, tad mūsų akys nukrypo į Graikiją, o konkrečiau – į Korfu salą.
Kodėl Korfu?
Korfu – viena žaliausių Graikijos salų, išsidėsčiusi Jonijos jūroje, visai šalia Albanijos krantų. Lapkritį čia vis dar šilta – dienomis apie +20, o svarbiausia – jokių minių, jokių eilių, tik mes, gamta ir tikra graikiška ramybė. Toks sezonas puikiai tiko mūsų kelionės tikslui – atsipalaiduoti ir pabūti kartu.
Atvykimas ir pirmieji įspūdžiai
Į Korfu salą atskridome per Atėnus. Jau oro uoste mus pasitiko šiltas vėjelis, alyvmedžių kvapas ir vos 2 valandų laiko skirtumas – jokio aklimatizacijos šoko. Įsikūrėme mažame šeimos valdomame viešbutyje Benitses kaimelyje, pietinėje salos dalyje. Nors kai kurios kavinės jau buvo užsidariusios iki pavasario, vis dar veikė keli restoranėliai, kuriuose šeimininkai mus pasitiko kaip senus pažįstamus.
Tyrinėjimai po salą
Automobilį išsinuomavome pirmąją dieną – tai buvo raktas į tikrąją Korfu patirtį. Salos keliai siauri, vingiuoti, bet vaizdai – tarsi atvirukai. Vieną dieną praleidome Paleokastritsa regione – aplink uolas išsidėstę paplūdimiai, krištolo skaidrumo įlankos ir kalnų vienuolynas su nuostabia panorama į jūrą. Aš pirmą kartą gyvenime mačiau tokį mėlyną vandenį lapkritį.
Kitą dieną lankėme Korfu senamiestį. Tai tikras istorijos lobynas: venecijietiški pastatai, siauros gatvelės, du senieji fortai, išlikę dar nuo Bizantijos laikų. Paulius, būdamas architektūros entuziastas, buvo sužavėtas – ypač Spianada aikšte, kuri, pasirodo, yra viena didžiausių Europoje! Po ilgo vaikščiojimo prisėdome šešėlyje prie kavos puodelio, klausėmės vietinių kalbų ir tiesiog mėgavomės akimirka.
Gamta ir rudens ramybė
Nors dauguma turistų Korfu aplanko vasarą, mums lapkritis pasirodė idealus – viskas žalia, oras gaivus, o alyvmedžiai ir kiparisai vis dar pilni gyvybės. Vieną rytą žygiavome link Kaisers Throne apžvalgos aikštelės – tai vieta virš Pelekas kaimelio, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į vakarinę pakrantę. Buvome vieninteliai ten – tarsi visas pasaulis sustojo mums dviem.
Dar viena ypatinga vieta – Achilleion rūmai, pastatyti Austrijos imperatorienės Elžbietos (Sisi) iniciatyva. Rūmai jaukūs, apsupti sodų ir skulptūrų, o vaizdas į jūrą suteikė tikrą karališką pojūtį. Aš vaikščiojau tarp kolonosų, įsivaizduodama, kaip čia gyveno Sisi, o Paulius ramiai sėdėjo ant suoliuko ir sakė: „Jeigu rojus egzistuoja, jis tikriausiai panašus į šitą vietą.“
Graikiškas maistas ir vakarai
Kiekvienas vakaras mums buvo mažytė šventė. Graikiškos tavernos su vietiniais patiekalais – tiesiog nepakartojamos. Mėgavomės moussaka, souvlaki, šviežiu fetos sūriu ir, žinoma, graikiška salota, kuri čia skamba tiesiog „salata“. Prie maisto dažniausiai gerdavome vietinį vyną arba ouzo – anyžių skonio likerį, kurio skonis, tiesa, man taip ir liko „įdomus“, bet Pauliui labai patiko.
Atsisveikinimas su sala
Praleidę savaitę Korfu jau pažinojome kaimynystės katiną, žinojome, kurioje kepyklėlėje skaniausia duona, o rytai tapo ritualu su kava terasoje ir vaizdu į jūrą. Korfu lapkritį mums atvėrė savo ramesnį, tikresnį veidą – be triukšmo, be karščio, bet su širdimi.
79tieji