Receptas Žolinių savaitgaliui: gabalėlis Latvijos ir Estijos trupinys

Ingredientai: Tervetės gamtos parkas, Kino miestelis Cinevilla, Miunhauzeno muziejus Duntėje, Baltoji kopa Saulkrastuose, Kaali meteoritai, Kuresarės Vyskupų pilis, Sorvės pusiasalis, Panga skardis, Angla vėjo malūnai, Turaidos muziejus-rezervatas, Gūtmanio ola, Lyno kelias per Gaują, Krimuldos pilis, Siguldos rogučių ir bobslėjaus trasa bei Lazdų parkas, Lygatnės urvai ir vyno rūsys, Sovietinis bunkeris Lygatnėje, Triušių miestelis, Rundalės rūmai.

Dar reikės: vieno automobilio, penkių keliautojų, aštuonių dienų (nepavykus apsispręsti, ar per ilgąjį savaitgalį keliauti į Saremą, ar į Latviją, kad nesikankinti, prisidūrėme dar keturias dienas ir pabuvome visur), 2056 kilometrų ir 133 litrų degalų.

Diena pirmoji, 08.11. sekmadienis. Keliamės truputį po 5 val. Prakeikimas, kaip neapkenčiu anksti keltis, viskas erzina ir nieko nenoriu. Mane pakrauna į automobilį ir pajudame link… Utenos… Pasirodo, ne aš viena rytais nepakaltinama. Vyras irgi negali paaiškinti, kodėl mintinai žinomas kelias į Rygą nuvingiavo visai priešingon pusėn… Į autostradą įsukame kažkur už Riešės, apie Maišiogalą. Ir mūsų dar visai nauja mašina, pasirodo, yra namisėda, kelionės jai nepatinka, visuomet iškrečia kokį nors pokštą. Net Panevėžio neprivažiavome, kai užsižiebė DPF – signalas, kad su dyzelio filtru negerai, gal užsikišo, nes visai trauka prapuolė. Suvažinėjome mes visus du tūkstančius kilometrų sulėtinta eiga, iš vienos pusės – kokia laimė, maniškis negalėjo lėkti kaip išprotėjęs. Judėjome beveik tvarkingai pagal taisykles, bet – tai likimo ironija, – latvių policininkai sustabdė už greičio viršijimą!
Nuo Bausko „сиранули“ (čia mūsų navigatorius taip šneka: vyras nusistatęs rusų kalbą ir kai GPS suriaumoja „сверните“ tai skamba tikrai kaip „сираните“) link Jelgavos ir pirmas sustojimas – Tervetės gamtos parkas. Trys su puse valandos jame prabėgo nepastebimai. Mes daugiau laiko nelabai turėjome, o šiaip čia su malonumu galima praleisti visą dieną. Privaloma užsukti į Nykštuko tėčio dirbtuvę ir būtinai pasikalbėti su juo – apie instrumentų „šeimynėlę“, pasidalinti prisiminimais iš savo vaikystės, įkalti vinį ar sudėlioti dėlionę. Garantuoju – išsinešite tiek gerumo ir šilumos, kad ilgam turėtų užtekti. Toks šviesus, šiltas žmogus tas Nykštukų tėtis. Ne veltui prie jo dirbtuvėlės gyvena prijaukinti drugeliai – o kaip kitaip juos pavadinti, tik prijaukintais. Dar parke būtina paragauti Raganos verdamos arbatos iš musmirių, zuikio kakučių ir dar bala žino, pažaisti Atlėpausio pievoje, pasivaikščioti Miško motinos takais.
Bilietas suaugusiam kainuoja 2,20, vaikui – 1,50 lato, tačiau yra įvairių variacijų šeimos bilietai, todėl parką aplankyti tikrai nebrangu. 0,30 lato kainuoja parko planas, pasikėlimas į vieną didžiausių Latvijoje medinių apžvalgos bokštų papildomai kainuoja 0,50 lato.

Kylame aukštyn link pajūrio ir tarsi laiko mašina grįžtame maždaug šimtu metų atgal – Latvijos holivudas – kino miestelis Cinevilla netoli Tukums miesto. Čia viskas atrodo tikra: akmenimis grįstos Rygos gatvės, tiltas per Dauguvą, bažnyčia, karinė technika, gatvėmis marširuojantys kareiviai su automatais…. Bet tai tik milžiniška dekoracija po atviru dangumi, įkurta 2004 metais latvių filmui „Rygos kariai“ statyti. Diedukas kasininkas taip ilgai ir smulkiai mums pasakojo visą istoriją apie šią kino studiją, kaip ji susijusi su Lietuva, apie latvių krepšininkus ir Sabonį, kad pradėjome gailėtis, jog užkalbinome.
Kino miestelyje tikrai smagu ir įdomu, tam tikromis valandomis ekrane galima pažiūrėti čia sukurtus filmus. Taip pat galima išsinuomoti kostiumus ir suruošti ypatingą fotosesiją, todėl nepravažiuokite pro šalį. Kažkaip vaiduokliškai atrodė gal kokių 5 metukų mergaitė puošnia to laikmečio suknyte, viena goglinėjanti akmeniniu grindiniu ir velkanti didesnį už save medinį automatą.
Bilietas suaugusiam kainuoja 2, vaikui iki 12 metų – 1 latą, kostiumų nuoma – 1 latas valandai, atsiskaitymas tik grynaisiais.

Pro mašinos langus pažiūrime Rygą (miestai mūsų nedomina šioje kelionėje) ir važiuojame į Saulkrastus, ten nakvosime dvi naktis. Svečių namai Saulrieti – ne kažin kokia prabanga, tiek baldai, tiek visa kita ganėtinai sena ir padėvėta, bet vieta nereali – ant jūros kranto, tiesiog kopose, pro savo kotedžo antro aukšto langą neatsižiūrime į jūrą.

Diena antroji, 08.12. pirmadienis. Miunhauzeno muziejus Duntėje, 8 km už Saulkrastų, Estijos link. Man baronas Miunhauzenas iki šiol buvo ant patrankos sviedinio skriejantis ar save už plaukų iš pelkės traukiantis literatūrinis personažas. Iš tikrųjų tai realus, sudėtingo likimo žmogus, gyvenęs 1720-1797 metais. Gimė jis Vokietijoje, į Latviją baroną atvedė pirmiausia karo reikalai ir medžioklė, o paskui – meilė gražuolei Jakobinai fon Dunten. Šioje sodyboje Duntėje Miunhauzenas praleido gražiausius savo gyvenimo metus. Grįžusio į Vokietiją barono karo tarnyba nebedomino ir iš nuobodulio jis ėmė pasakoti istorijas apie savo nuotykius tolimoje šalyje. Atsirado žmonės, kurie tas istorijas pradėjo užrašinėti, jų populiarumas augo žaibišku greičiu. Beje, muziejus Duntėje atidarytas 2005 metų gegužės 32 dieną!
Muziejus visiškai nedidukas, tačiau tikrai vertas aplankymo, šaunus ir smagiai nuteikiantis. Visi pasižadėjome dar kartą susirasti ir perskaityti jau gerokai primirštą knygą. Antrame aukšte įrengtas Latvijos įžymybių vaškinių figūrų muziejus, ten ir Ula Semionova, Raimondas Paulsas, Vija Artmanė, Karlas Ulmanis ir kiti, deja, man nežinomi garbūs latviai. Antras aukštas tokio faino įspūdžio man jau nepalieka, bet vis tiek muziejaus neišbraukiu iš lankytinų objektų sąrašo.
O štai dėl Miunhauzeno miško tako tai net nežinau. Šis takas yra muziejaus teritorijoje, bilietus reikia pirkti atskirai ir jie man pasirodė per brangūs. Yra trys maršrutai, mes praėjome viduriniuoju – 3 km pirmyn ir tiek pat atgal (bilieto kaina nuo maršruto ilgio nepriklauso), takas išveda prie jūros, galima maudytis nors ir nuogiems, kiek akys užmato pajūryje – nė gyvos dvasios. Eini per tikrai niūrų, pelkėtą mišką nutiestais drebuliniais lieptais ir pakeliui sutinki visus Miunhauzeno istorijų herojus. Po sukartų šešių kilometrų visai smagu išvysti užrašą: „Uf, paldies Dievam“. Latviai turi ypatingą talentą įrenginėti gamtos parkus ir miško takus, šis – ne išimtis, puikus sumanymas, labai patiko vaikams, bet vis tiek kaina neadekvati, 2,50 lato užtektų ir už muziejų, ir už parką. Jei neklystu, tai pats brangiausias mūsų aplankytas objektas.
Kainos: muziejus 2,50, parkas 2,50 lato; vaikams atitinkamai po 1,50 lato.

Dar vienas grožis Saulkrastuose – Baltoji kopa, 18 m aukščio smiltainio uola. Vaizdas nuo jos atsiveria tikrai gražus, šioje vietoje į jūrą įteka Inčupės upytė. Bet pačios uolos iš viršaus nelabai pamatysi. Praktiški latviai prie tako, vedančio į apžvalgos aikštelę, įrengė mokamą stovėjimo aikštelę, minimalus mokestis 1 latas, už jį galima stovėti valandą laiko. Mus lietus suginė į mašiną gerokai anksčiau.
Kas dar gero Saulės krašte? Be abejo, pajūris. Platus smėlio paplūdimys, tuštutėlis, be žmonių. Vieni maudėmės, tiksliau, maudėsi tik mūsų ruoniai, Martynas su Juste, mes gūžėmės šiltuose bluzonuose, vakare vieni palydėjome saulę. Jūra tik mums – ar begali būti geriau?

Diena trečioji, 08.13. antradienis. Traukiam link Estijos. Netoli Estijos sienos pakelėje rymo oranžinis medis. Kaip fantastiškai atrodo, tik mes per vėlai susigriebėme traukti fotoaparatą, o mūsų vairuotojas pralėkė nesustojęs. Nudžiūvęs didelis, šakotas sausuolis nudažytas ryškia oranžine spalva, super! Tolėliau pastatyta milžiniška kėdė jau tokio įspūdžio nepaliko.

Keltas iš Virtsu į Muhu uostą Kuivastu išplaukė prieš pat nosį, teko laukti sekančio, bet stovėjome beveik pirmi. Nepirkau bilietų internetu, nes taip ir tikėjausi, jog darbo dienomis eilių nebus. Važiuojant savaitgaliui, gal ir reikia bilietus nusipirkti iš anksto, bet tuomet reikėtų tiksliai numatyti išvykimo laiką. Nes atvykus anksčiau, ar vėliau biliete nurodyto laiko, vis tiek tektų stoti bendron eilėn. Tiesa, penktadienį nuo 13 val. iš Virtsu, o sekmadienį iš Kuivastu, kainai už transporto priemonę taikomas koeficientas 1,5.
Kaina į vieną pusę automobiliui 7,40, suaugusiam 2,60, vaikui 1,30 euro. Skirtingai nei mūsų Klaipėdos perkėloje, bilietą reikia pirkti ir vairuotojui. Ir lygiai tiek pat kainuoja parplaukti atgal.
Keltai išvyksta kas 40-50 minučių, iki Muhu plaukia apie pusvalandį. Iš Muhu salos į Saremą važiuojam neplačiu virš šimto metų senumo pylimu. Aplink mus iš abiejų pusių vanduo, ir dar iš viršaus dangus liejo vandenį negailėdamas, valytuvai vargiai spėdavo susidoroti su šitokia lietaus mase. Tarsi į kitą pasaulį atvykome.
Iš Kuivastu iki Saremos sostinės ir vienintelio salos miesto Kuresarės tik 76 kilometrai. Ir pati sala nedidukė, rytai-vakarai – 117 km, šiaurė-pietūs – 116 km.

Keli kilometrai į šoną nuo pagrindinio, į sostinę vedančio kelio – Kaali meteoritų kraterių laukas. Greitai apibėgame nedidelį, man nelabai įdomų muziejų ir einame link pačio svarbiausio, didžiausio kraterio, pagal dydį – aštunto pasaulyje. Iš viso čia yra devyni krateriai, kiti mažesni, išsibarstę kilometro spinduliu. Koks keistas, ryškiai geltonai žalias vanduo, ir pati vieta tarsi laumėms, raganoms skirta; susieiliavo netyčiom. Ne šiaip sau senovėje čia buvo aukojamos aukos ir vieta laikyta šventa.
Pasirodo, yra net kelios šio ežero atsiradimo versijos: išsiveržė ugnikalnis, kažkada tai buvęs milžiniškas vandens rezervuaras, vandens saugykla, na ir pagaliau, kas ir buvo įrodyta – nukrito meteoritas.
Muziejuje bilietas suaugusiam kainuoja 1,30, vaikui 0,65 Eur, bet mus visus penkis įleido už 2,60 euro. Kraterį apžiūrėti galima ir neinant į muziejų.

Iki Kuresarės likus apie 3 km, sukame kairėn (yra nuoroda) į Tonise Talu – taip vadinasi sodyba, kurioje gyvensime dvi dienas. Tonise – giminės pavardė, o talu – sodyba, vienkiemis. Yra rusiškas žodis „изысканный“, kuriam nerandu lietuviško atitikmens. Subtiliai prabangus, prabangiai subtilus? Tokia yra ši sodyba ir jos šeimininkė ponia Irina. Namas tave įsileidžia ir nebepaleidžia, norisi jame būti ir niekur iš jo nejudėti. Viskas, pradedant kiekviena smulkmenėle, pagalvėle, vazele taip skoninga ir su tokia meile parinkta. Yra sauna (nemokamai), lauke puikiai įrengta pavėsinė su visomis kepsninėmis, hamakai. Televizorius transliuoja tris lietuviškus kanalus. Pusryčių, aišku, čia nėra, name yra virtuvė su visa įranga, indais, tosteriais, kavos aparatais ir pan., bet iš ryto šeimininkė, mums dar miegant, atnešė lėkštę karštų, širdelės formos blynelių su serbentais. Irgi smulkmena, bet labai miela. Tame nuostabiame dviejų aukštų, trijų miegamųjų name mes buvome vieni, šeimininkai gyvena atskirai, savo name. Ir dar ten gyvena baisiai įžūli gražuolė katė. Galvojome, naminė, šeimininkės, pasirodo, laukinė, bet turistų dėka namine tapusi. Ir iki tiek suįžūlėjusi, kad lovon taikėsi įsitaisyti. Kai mes buvome, katytė ruošėsi kačiuotis, tai ponia Irina juokavo, kad kai atsiras kačiukai, kiekvienas, pas ją apsistojęs, turės po vieną pasiimti.
Sodybos adresas: Lilbi kula, Kaarma vald., el. p. [email protected]. Yra internetas.

Diena ketvirtoji, 08.14. trečiadienis. Kuresarė (senasis miesto pavadinimas Arensburgas, tarybiniais metais – Kingisepas) šiais metais pažymi savo 450 metų jubiliejų, todėl vyko ir vyks daugybė renginių. Mes, deja, pataikėme tuščiuoju laikotarpiu. Rugpjūčio 31d. turėtų būti įspūdinga senovinių laužų naktis ant Pangos skardžio, Kuresarėje ir visoje Saremoje.
XIII a. vyskupų pilis – būtina aplankyti, ir laiko jai apžiūrėti nereikia gailėt. Šiame muziejuje surinkta viskas: Saremos gamta, istorija, karai, kultūra, gyvenimas įvairiais laikmečiais, valdant politiniams vadukams Stalinui, Chruščiovui, Brežnevui, Gorbačiovui. Ypatingas sujudimas ir pagyvėjimas aukšte, kur įrengti butai 60-ųjų-70-ųjų metų stiliuje su tų laikų baldais, indais, vaikų vežimėliais ir žaislais, skalbimo mašina Ryga ir dar daug daug kuo. Kai ką ir aš prisimenu iš vaikystės, kai kas buvo ir mūsų namuose, todėl apima tikra nostalgija. Vienoje pilies salėje klausėmės puikaus gitaristo, o kieme galima šaudyti iš lanko, stebėti puodžių, kalvių darbą.
Bilietas suaugusiam kainuoja 5, vaikui 2,50 euro, yra šeimos bilietai, kurie kelis eurus sutaupo.

Išsikišusią akmenuotą Sorvės pusiasalio uodegą apvažiavome, apvaikščiojome ir apsėdėjome visą. Čia jautiesi truputį nerealiai, tarsi sėdėtum nukoręs kojas nuo žemės krašto. Mūsų Ventės rage tokie jausmai man nekyla. Prie pat Sorvės švyturio yra nedidelis švyturių muziejus. Šioje vietoje tarybiniais metais buvo įrengta karinė raketų bazė, todėl į Saremą papulti buvo beveik neįmanoma, reikėjo visokių leidimų ir pan. Bazės liekanų dar išlikę, skalauja bangos betoninius luitus, yra karinis muziejus, mes į jį nėjome.
Ypatinga vieta pakrantėje – akmeninės visų, pro šalį keliaujančių, norų ir svajonių piramidės. Keli jaunuoliai ten medituoja, savąją akmenų krūvelę sukrovė ir Justė su Martynu. Kitą kartą atvažiavus, reikės ją susirasti, ar tebestovės?

Valgėme Lumandoje, labai norėjome paragauti estiškų nacionalinių valgių ir mūsų šeimininkė rekomendavo būtent šiame kaimelyje esantį restoranėlį „Soogimaja“. Dauguma mūsų tokio tipo kavinių perkrautos tautiška atributika, o čia man ir tiko, ir patiko estų minimalizmas. Vazose pamerktos ne gėlės, o rugių varpos, balto tinko grubiai drėbtos sienos, paprasti mediniai suolai ir nebejauna padavėja valstietės drabužiais. Ir maistas sotus, paprastas, valstietiškas, labai skanus. Visi produktai švieži, tik iš ūkininkų arba pačių pagaminti, iš parduotuvių jie neperka nieko. Atsiskaitoma tik grynaisiais.

Dar viena vieta, kur tradiciškai privalo atsižymėti kiekvienas, atvykęs į Saremą – 21 m aukščio Panga skardis. Nesistebiu, kad nuo jo šią vasarą nusivertė vienas lietuvis, skardis tikrai labai atviras, aš prie pat krašto nedrįsau prišliaužti net keturiom, labai bijau aukščio. O kai mano vyrai dar pabandė mane erzinti, ištiko isterija, supykau ir palikau juos, lai nusiridena, jei jau tokie drąsuoliai.
Gal kad jau vakaras, bet buvome visai vieni ir ta безлюдностъ (vėl nesurandu tinkamo lietuviško žodžio) dar labiau sustiprino įspūdį. Stovėdami ant pasaulio krašto lydėjome jūron besileidžiančią saulę…
Kodėl nesugalvota, kaip skardį apžiūrėti iš jūros – tada visas jo grožis atsiskleistų. Dabar stovint ant jo, jo nematai. Bandėme eiti į vieną ir į kitą pusę, ieškodami nusileidimo prie jūros, bet takelis vėl pakildavo aukštyn. Tiesiog verkiant čia reikia valtelių, kurios plukdytų tuos 3 km palei skardį.

Diena penktoji, 08.15. ketvirtadienis. Jau penkta kelionės diena, kaip greitai jos bėga ir nenumaldomai artėja sekmadienis, kai teks grįžti į namus. Šiai dienai svarstėme variantą atsikelti anksti, persikelti į Hiumos salą, apvažiuoti ją, iš ten keltis į Hapsalu ir tada jau traukti link Gaujos. Bet paliekame Hiumą kitam kartui.
Kadangi saloje pastoviai pučia vėjai, todėl nenuostabu, kad salos gyventojai pakinkė vėjus sukti malūnų sparnus. Kažkada Saremoje savo malūną turėjo kiekvienas didesnis ūkis. Ir dabar dažname kieme stovi mažas malūnėlis, kaip simbolis, toks yra ir mūsų sodyboje.
Angla vėjo malūnų kalne yra penki vieninteliai išlikę senoviniai vėjo malūnai. Kaip raganos namelis stovi ant vištos kojos, taip ir šie mediniai malūnai stovi ant vienos kojos, apmūrytos akmenimis, kad juos būtų galima pasukti reikiama kryptimi. Malūno sparnai turi būti atsukti prieš vėją, tik taip jis veiks. Malūnas buvo sukamas tokios karties pagalba. Keturi malūnai vienodi, būdingi Saremai, penktasis, pats didžiausias – olandiškas. Malūnus galima apžiūrėti, užeiti vidun, pabandyti pasukti akmenines girnas.
Bilietas suaugusiam kainuoja 2,50, vaikui 1,50 euro, šeimos bilietas 5 eurai.

Savo negarbei reikia prisipažinti, kad veikiančio Eemu malūno Muhu saloje nesugebėjome surasti. Ir navigatorius nenuvedė, ir pagal žemėlapį neradome, ir paklausta vietinė gyventoja nesuprato, ko mes norime.
Grįžtant labai gražiai pataikėme į keltą, buvo tik atplaukęs, beveik nereikėjo laukti. Tikrai, darbo dienomis eilių nėra, šis išplaukė net apytuštis. Mes su drauge liūdim….

Pačiam Gaujos nacionalinio parko trikampio pakraštyje, šalia Rubenės miestuko esančiuose Pilskalnio svečių namuose mūsų jau laukia ponia Inara. Dar viena sodyba, ir dar viena šeimininkė. Jei estiški namai užbūrė savo interjeru, čia mes netekome žado, išvydę bekraštę teritoriją. Sodyboje, kurioje vienu metu gali gyventi 4-5 šeimos, gyvensime mes vieni. Šeimininkė nenori trukdyti žmonėms ilsėtis ir nesumeta į vieną krūvą nepažįstamų žmonių, nors jai tai ir nuostolinga. Ji pati gyvena Rubenėje, todėl tris dienas mes čia – vieninteliai šeimininkai!
Kambariai paprasti, bet labai erdvūs, vien drabužių spinta tokio dydžio, kad joje lengvai dar vieną lovą galima būtų pastatyti. Kiekvienas kambarys turi savo vonios kambarį. Yra pokylių salė, kurioje, mūsų muzikalių vaikų džiaugsmui (abu muzikos mokyklų auklėtiniai), stovi pianinas ir juo net tik galima, bet būtina naudotis.
Kas dar įeina į „mūsų“valdas? Didžiulis sodas su nuostabiai skaniais obuoliais – juos rinkti ir valgyti buvo tiesiog privaloma; daržas, kur galėjome kastis bulvių; vaikų žaidimo aikštelė (mažesniems, mūsiškiai jau iš jos išaugę); kepsninė prie pat namo ir lauko židinys toliau, prie pirties; pirtis su tvenkiniu; privati didelio, gražaus Vaidavo ežero pakrantė, kurioje – žuvų rūkykla, laužavietė, puikiai įrengta pavėsinė, valtys, ir nė vieno pašaliečio. Tiesiog stebuklas, tik susinervinome, kad nespėsime viskuo pasinaudoti ir pasidžiaugti.
Bet ir tai dar ne viskas. Kažkuo, matyt, mes patikome Inarai ir mums leido naudotis savo asmeniniu transportu, tiesiog naudotis, veltui. Draugė dviračiu numynė į Rubenės parduotuvę, o paskui visi juo važinėjomės pamainomis. Bet kai vaikai pamatė galingą keturratį, galvojom, kad išprotės iš laimės. Vyras kai pavėžino juos 60 km/val greičiu per miškus, kalniukus, upeliūkščius, tai grįžo abu drebančiomis kojytėmis. Bet įspūdis jiems, ko gero, didžiausias iš visos kelionės. Ir valtį mums davė nemokamai, nors šiaip valtį Inara nuomoja.
Šios fantastiškos sodybos adresas: Pilskalni, Kocenu pag., Rubene, el. p. [email protected]. Yra internetas.
Vienintelis minusas gal galėtų būti tai, jog iki Gaujos nacionaliniame parke apžiūrimų objektų nėra labai arti, iki Siguldos apie 50 km. Bet mums tai buvo ne bėda, „бешенной собаке сто километров – не путъ“. Ko čia mane taip traukia prie rusų kalbos, atsiprašau, jei kam nepatinka.
O, vos nepamiršau. Ne mes čia buvome vieninteliai šeimininkai, o penkiolikmetis katinas Rimis (ir čia katė, tokia jau katiniška ši kelionė, katė buvo ir Saulkrastuose, bet ta neįsimintina). Toks baisiai rimtas, sekiojo visur iš paskos, prižiūrėdamas mus, ar tikrai nieko blogo neiškrėsime. Istorija apie Rimį: kažkada viešėjusi nedidukė mergytė niekaip neįsiminė katino vardo. Tai šeimininkė ir patarė: “Prisimink, kad vardas kaip parduotuvė RIMI“. Kitą rytą prabudo mergaitė ir šaukia katiną: “Maxima, maxima“.

Diena šeštoji, 08.16. penktadienis. Diena Gaujos nacionaliniame parke. Lankomų vietų jame yra tiek daug, kad nežinia kiek laiko reiktų, norint visus pamatyti. Šioje nelabai didelėje teritorijoje priskaičiuojama apie 500 gamtos, kultūros, istorijos paminklų.
Sigulda, XI a. Turaidos muziejus-rezervatas, iš tolo primenantis mūsų Trakų pilį, Dainų kalnas, kuriame latvių folklorui skirtos skulptūros, graži legenda apie meilę, klastą ir mirtį – Turaido rožę. Istorija apie mergaitės Majos ir sodininko Viktoro meilę – tikras XVII a. pradžioje atsitikęs įvykis. Prie Majos kapo ir dabar dar auga liepa, kurią Viktoras pasodino savo mylimosios atminimui.
Atskirame namelyje galima apžiūrėti ekspoziciją, skirtą seniesiems Turaidos gyventojams – lyviams. Labai originalios kelios instaliacijos, ypač viena: pro langą tarsi apdegusiomis, pajuodusiomis langinėmis žiūrime į raudono mūro Turaidos pilį, – Livonijos ordinui sudeginus medinę lyvių pilį, pradėta statyti mūrinė pilis. Turaidos pilies statybos pradžia siejama su krikščionybės atėjimu į Latviją.
Bilietas suaugusiam kainuoja 3,50, moksleiviui 0,80 lato, taip pat yra šeimos bilietai. 1 latą kainuoja parkingas.

Gūtmanio ola – plačiausia ir aukščiausia Baltijos šalyse, garsi sienose esančiais užrašais, kurių seniausias padarytas 1668 metais. Būtent prie šios olos samdytas kareivis, kuris siekė Majos meilės, ją nužudė, o paskui dėl jos mirties buvo apkaltintas Viktoras.
Stovėjimo aikštelė taip pat kainuoja 1 latą, bet ola yra netoli Turaidos pilies, gal koks 1 km ir galima eiti pėsčiomis, mašiną palikus prie muziejaus, arba atvirkščiai. Už 1 latą stovėti galima visą dieną.

Lyno kelias per Gaują –irgi vienintelis toks persikėlimas Baltijos šalyse, jį įrengti padėjo gruzinai. Su tuo keliu yra taip: pasižiūrėti gražu, Turaidos pilis virš medžių iškilusi, Gauja vingiuoja, bet šito vieno persikėlimo visiškai pakaktų. Tačiau nėra kaip grįžti atgal prie mašinos ir tenka dar kartą pirkti bilietus. Galima eiti pėsčiomis nuo Gūtmanio olos, sako, apie 1,5 km, bet kažkur 1 km tenka kopti į kalną, tai jau geriau grįžti atgal iki olos. Bet vėl gi mašina lieka kitoje pusėje. Vienintelis būdas, ko gero, vienam nesikelti ir su mašina atvažiuoti pasiimti kitus. O tas vagonėlis įspūdingai atrodo, kai matai jį tolumoje ant lyno kabantį.
Kaina į vieną pusę suaugusiam 2, vaikui iki 12 m – 1,50 lato; ir tiek pat atgal. Tiesa, savaitgaliais suaugusiam kainuoja 2,50 lato.

Pasikėlus į viršų, galima iš karto, neišlipant, leistis atgal (tik pateikus naujus bilietėlius), galima išlipti, nueiti iki Krimuldos pilies ir grįžti vėliau, kas pusę valandos tie vagonėliai kursuoja. Krimuldos pilis irgi mena senus laikus, ji baigta statyti XIII a., nuo 1922 m. iki 1991 m. buvusioje pilyje veikė kaulų tuberkuliozės sanatorija, dabar ten – reabilitacijos centras. Mes pašmirinėjome tais koridoriais ir tikrai žinau, kad net ir visai sveika ten atsidūrusi, iš karto susirgčiau. Na ir nyki vieta, ypač šiurpūs puslankiu pastatyti barakai prieš sanatoriją. Anksčiau ten, matyt, izoliuodavo po vieną sergančiuosius, bet ir šiuo metu ten kažkas vyksta. Kamarėlė prie kamarėlės, kiekviena kamarėlė su siauromis durelėmis ir langu, pro užuolaidų tarpelį kai kur galima pamatyti stovinčią lovą, yra procedūrinis kabinetas.
Labai apšiurusi ir apleista ta pilis-sanatorija, ją restauravus, gražus pastatas būtų.

Siguldos rogučių ir bobslėjaus trasa – nuvažiavome pasižiūrėti, kur treniruojasi Latvijos olimpinė komanda, čia vyksta ir tarptautinės varžybos. Latvijos rinktinė nuo 1981 iki 2012 metų šioje sporto šakoje iškovojo 74 medalius, iš jų 24 aukso, surašytos visų čempionų pavardės. Lipant žemyn trasa, kolektyvas man liepė nugalėti savo aukščio baimę, nes aš jau dantimis norėjau turėklų griebtis. Pabandžiau nekristi veidu į purvą, bet baimė niekur nedingo.
Labai ilgai sportuojantys vaikinai apšilimą darė, nesulaukėme, kada jie treniruotis pradės.
Kaina suaugusiam 0,40, vaikui 0,20 lato. Savaitgaliais galima nusileisti žemyn rogėmis.
Pakeliui sustojame pasidžiaugti Siguldos pagrindiniu suvenyru – gražiomis, spalvingomis lazdomis taip vadinamame Lazdų parkelyje. Kodėl lazda? Šį kraštą vadina Latvijos Šveicarija, o kad vietiniai ponuliai turėtų į ką pasiremti kalnais kopdami, XIX a. pabaigoje vietiniai verslininkai pradėjo gaminti lazdas. Smagus ir linksmas parkelis.

Lygatnės miestukas unikalus savo Lustūžio skardžiu ir jo požeminiais smiltainio urvais, kurių, sakoma, priskaičiuojama apie 150. Praktiški gyventojai urvuose sumūrijo duris ir juos naudoja kaip rūsius, garažus. Viename tokių urvų mes atradome vyno rūselį, apie kurį nieko nežinojo net mūsų šeimininkė, gyvenanti tik už 30 km nuo jo. Vynai čia visokiam skoniui, saldūs ir sausi, iš visų įmanomų vaisių ir uogų, yra ir iš obuolių acto (jei neklystu, o gal ir meluoju, bet kažko panašaus) pagaminta naminukė bei rauginta beržų sula, labai primenanti sausą šampaną. Mes paragavome aviečių, šermukšnių ir agrastų vynų, vaikai didvyriškai įveikė beržų sulą, tik paskui ilgai spjaudėsi. Degustacinė vyno menzurka kainuoja 0,50 lato, stiklinė „prarūgusios“ sulos 0,60 lato. Kadangi mus užklupo lietus, tai rūselyje sėdėjome ir kalbėjomės su moteriškėmis ilgokai, paskui jau net veltui vyno ragavome.
Didelis 0,75 l vyno butelis kainuoja 6 latus, yra ir maži suvenyriniai buteliukai po 2 latus.

Diena septintoji, 08.17. šeštadienis. Poilsio ir tingėjimo diena.
Vyras su Juste grybauja, per gerą valandėlę pririnko voveruškų sotiems pietums, vėžinamės dviračiu, keturračiu, irstomės valtimi, ruonis Martynas maudosi lediniame ežere, Rimio prižiūrimi kepamės šašlykus – mėgaujamės visais gamtos ir sodybos teikiamais malonumais.

Diena aštuntoji ir paskutinioji, 08.18 sekmadienis. Į sovietinį bunkerį Lygatnėje dėl viso pikto rezervavomės vietas iš vakaro. Žmonių iš tikro buvo labai daug, pačių įvairiausių tautybių, bet gidai, ko gero, veda tiek žmonių, kiek susirenka, priims visus.
Pačių įvairiausių slėptuvių Latvijos teritorijoje buvo apie tūkstantis, 36 iš jų – bunkeriai, tačiau po nepriklausomybės paskelbimo jie buvo išplėšti, nuniokoti. Išskyrus šį, patį svarbiausią, didžiausią, ypatingai slaptą Lygatnės bunkerį. Įrengtas jis 80-aisiais metais, 9 m po žeme, virš jo – anksčiau buvusi VIP sanatorija išrinktiesiems, vėliau ir iki dabar – reabilitacijos centras. Bunkeryje po branduolinės katastrofos būtų apsigyvenę 250 pačių svarbiausių Latvijos veikėjų (tik jie vieni, be šeimos narių) ir iš jo vadovavę šaliui (jei iš jos dar kas būtų likę?). Ir gyventi po žemėmis jie galėtų 3 mėnesius.
Žmonės dirbę, gydęsi sanatorijoje net nenutuokė, kas yra po jais. Bunkeris buvo įrenginėjamas, žmonės darbui atrenkami ypatingai slaptai. Ir tie, kurie statė šią slėptuvę, nežinojo, ką jie stato. Šalia sanatorijos – stadionas, kuriame niekada niekas nežaidė nei futbolo, nei krepšinio, nes jis buvo skirtas nutūpti sraigtasparniams; po dideliu, Latvijos formos baseinu įrengtas vienas iš trijų išėjimų. Mums parodė didžiąją dalį bunkerio: darbo, budinčiųjų kabinetus, vėdinimo, elektros srovės generatoriaus patalpas, pasiklausymo įrenginius, dezinfekcijos patalpas. Iki šiol visi ten esantys generatoriai, ryšio, vėdinimo sistemos ir visi kiti agregatai, nors ir pasenę, bet veikiantys, mums pademonstravo, ūžia galingai. Klausėmės tų laikų muzikos, plokštelių kolekcija visai nemaža, galėjome užsidėti dujokaukes.
Bunkeryje gyvenimas būtų buvęs labai spartietiškas, ypatingai taupant oro, vandens atsargas, maitinęsi būtų pagrinde sausu daviniu. Mes taip pat gavome talonus pietums valgykloje, bet ne sausam daviniui. Mus vaišino koldūnais, beje, visai skaniais ir kompotu. Plakatai valgykloje, klijuote užtiesti stalai – visa tai autentiška, o va indai, gaila, bet nauji, todėl šiek tiek darkė įspūdį, trukdė įsijausti. Labai čia būtų tikę „granionkės“ stiklinės, aliumininės sulankstytos šakutės.
Jau dešimt metų praėjo, kaip bunkeris išslaptintas, jame vyksta ekskursijos, bet tie žmonės, kurie buvo atrinkti darbui jame, kurie prisiekė niekada neišduoti paslapties, tie, kurie dar gyvena – jie ir dabar nieko nekalba, nepasakoja apie savo darbą čia. Šitas faktas mane užkabino, vis sukosi mintys apie žmogaus pareigą, atsakomybę, baimę ar dar kažką. Ir dar tai, jog bunkeris išslaptintas buvo tik 2003 metais, kodėl taip vėlai? Kam ruošėsi jau nepriklausomos Latvijos valdžia, kas vyko bunkeryje tiek laiko? Šito niekas nežino. O ir statytas jis 80-aisiais, juk visai neseniai, visi tada galvojome, kad taika ir ramybė po saule, o pasirodo, buvo rimtai ruošiamasi branduolinei katastrofai.
Ekskursija trunka 1,5 valandos ir jos vyksta ne visą dieną: darbo dienomis tik 15 val., savaitgaliais 12.00, 14.00 ir 16.00 val. Vieniems, be gido eiti negalima. Bilietas suaugusiam kainuoja 3,30, vaikui 2,50 lato ir dar po 1 latą kiekvienas, tiek vaikas, tiek ne vaikas, moka, turbūt, už koldūnus.
Na, o dabartinis virš bunkerio esantis Lygatnės rekreacijos centras – kaip ir Krimuldos reabilitacijos centras. Toks niūrus tarybinių laikų bendrabutis, kur remontas nedarytas nuo pastatymo. Keista, tiek daug dėmesio Latvijoje skiriama poilsiui, pramogoms, pačioms įvairiausioms edukacinėms, pažintinėms programoms, o iš kitos pusės – kvepia kažkokiu pervargimu, praeitimi.

Visai netoli Bausko, šalia pagrindinio kelio priešais posūkį į Code miestuką, įsikūręs Triušių miestelis. Mažiems vaikams turėtų labai patikti, nes ten ne tik 65 rūšių triušiai, bet ir žąsys, antys, prijaukintas gandras, ožkiukas, besikandžiojantis ponis, žuvytės. Mes, rimti ir suaugę, ten nėjome, o mūsų „mažiukams“ labai patiko. Mes tik iš tolo pasidžiaugėme pačiu miesteliu: čia ir bažnyčia, gatvės, namukai – kaip tikri, tik gyvena juose ne žmonės, o ilgaausiai.
Kaina suaugusiam 2, vaikui 1,50 lato, bet iš mūsų triušių mylėtojų paėmė tik po 1 latą.

Paskutinis sustojimas – Rundalės rūmai, pastatyti 1736-1740 m. kaip hercogo Ernsto Birono vasaros rezidencija. Juos projektavo architektas Rastrelis, kūręs ir Ermitažo žiemos rūmus. Paskutinysis Rundalės savininkas – Rusijos imperatorienės Jekaterinos II meilužis Zubovas. Mano mintys vėl krypsta visai ne ten, kur reikia: žiūriu į portretus ir galvoju, kodėl gi to laikmečio žmonės tokie negražūs? Ar čia kaltos to meto mados, balinti veidai, šukuosenos? Net vaikai portretuose atrodo kaip maži senukai. O gal dabartinis grožio supratimas yra visai kitas?
Labai protingai buvo išspręstas šildymas – iš vienos pagalbinės patalpėlės kūreno iš karto tris pečius, esančius skirtinguose kambariuose, kuriuose buvo šilta ir švaru. Ir tualeto kambariai….mūsų smalsučiai vaikai paskui ilgai svarstė, kaip „techniškai“ tie reikalai vykdavo.
Kur tik beskaitysi apie Rundalės rūmus, visur bus pabrėžiama, kad tai Latvijos Versalis. Tas etikečių kabinimas, paskui kažko tokio ir tikiesi. Argi galima lyginti Prancūzijos karalių ir kažkokios nedidelės šalelės kunigaikščio būstus? Rundalė – tikrai gražūs ir verti aplankyti Latvijos rūmai, dar teberestauruojami, bet yra labai žavių, įdomių ir atskirų detalių, ir salių, apartamentų. Baltojoje salėje kartais vyksta santuokų ceremonija ir šokamas pirmasis valsas – ach, taip ir įsivaizduoju…. kaip norėčiau taip susituokti
Labai gaila, kad teko pusiau bėgte apžiūrinėti rūmus, nes ant kulnų jau lipo apsauga, buvome paskutiniai lankytojai. O po sodus galima klaidžioti valanda ilgiau, o savaitgaliais – net iki 21 val.
Parkas tais laikais turėjo būti įspūdingas. Sodininko ataskaitoje pranešama, kad 1739 m. sode buvo pasodinta 32818 liepos, 500 kaštonų ir 188 ąžuolai. Tai bent skaičiukai, o kur dar 95 kriaušės, 155 obelys, 40 slyvų, 20 vyšnių. Baroko epochai buvo būdingos žaliosios galerijos pasivaikščiojimams, nedideli paviljonai poilsiui. 1 ha plote žydi rožės. Rožių sode anais laikais buvo pasodinta 160 rožių sodinukų. 2005 metais pradėti rožyno atkūrimo darbai ir dabar čia žydi kvepia apie 12000 rožių krūmų. Net 670 iš 2450 dabar auginamų rožių rūšių – istorinės, augusios ir XVIII a. Ir vėl stulbinantys skaičiai, tik gaila, kad mūsų viešnagės metu dauguma rožių buvo nužydėjusios, pavytusios. Rūmų parke galima išsinuomoti to laikmečio drabužius ir nors valandėlei tapti hercogu ar hercogiene. Mums buvo nelemta persikūnyti, jau nebedirbo nuomos punktas. O šiaip pati ši idėja labai šauni, tikiu, kad norinčių nuomotis kostiumus būna daug.
Kainų yra įvairių, galima eiti tik į rūmus, arba tik į parką, yra kombinuoti bilietai rūmai + parkas, šeimos bilietai. Mums visa apimantis bilietas suaugusiam kainavo 5, moksleiviui 2,50 lato.

Štai toks tas mūsų daugiasluoksnis Žolinių pyragas. Kad būtų įdomiau, namo grįžome pro Pakruojį, nes niekada ten nebuvome. Sustoję pailsėti ir užkąsti šalia didelio ir gražaus ežero, informacinėje lentoje perskaitėme, kad išskirtinis Pakruojo rajono paveldo bruožas – vėjo malūnai, ir kad rajone jų yra net 17. Kam gi reikėjo važiuoti taip toli į Angla?

Subjektyvūs, todėl nebūtinai teisingi, pastebėjimai apie mūsų kaimynus

Latviai labai myli gamtą, vaikus ir pramogas – neginčijama išvada. Kažin, ar yra kita tokias šalis Europoje, kur tiek veiklos šeimoms su vaikais. Taip, yra tie didieji …lendai , beprotiškai brangūs ir beprotiškai masiniai, kurių tikslas vienas – nauda. Latvių gamtos parkai, amatininkų dirbtuvėlės, zoologijos sodai, muziejai dvelkia ramybe, juose tiek vaikas, tiek suaugęs gali tyrinėti, mokytis, atrasti, žaisti. Tokį puikų turizmo žemėlapį Poilsis šeimoms su vaikais Latvijoje (lietuvių kalba!) radome Siguldoje, jame spalvotomis linijomis sužymėti maršrutai „Tegul spindi jūsų vaikų akutės“ ir „Pažaiskime kartu su vaikais“ driekiasi beveik visa Latvijos teritorija.
Dyzelio kaina Neste degalinėse – 0,902, 0,922 lato.
Visur pakeliui daug kempingų. Irgi Latvijoje radome (nemokamai dalinamą) labai informatyvų žemėlapį su visais Latvijos, Estijos ir Lietuvos kempingais. Taip pat parsivežėme puikų, storą kelionės vadovą, tiesiog tikrą lobį (nemokamai), kuriame info apie Latvijos, Estijos ir Sankt Peterburgo srities pačias įdomiausias lankytinas, nakvynės vietas, jų aprašymas, adresai, darbo laikai ir kt.
Nuo sausio 1-os dienos Latvijoje įvedamas euras, ko dauguma eilinių latvių nenori kaip maro. Ir pavydi mums, kad pas mus dar litas. Kas dar iš tokių įstrigusių papolitikavimų? Latvijos vyriausybės galva į pensininkų skundus, jog labai mažos pensijos ir iš jų neįmanoma pragyventi, pareiškė, kad dėl to jie patys kalti. Mat gyveno neteisingai, neteisingais laikais ir nieko gero dabartinei Latvijai nesukūrė.
Prasti keliai, netrūksta šlitinėjančių girtuoklėlių (ir Saremoje jų matėme), dirbami, prižiūrėti laukai – miela akiai, pakelės sodybos – senos, pusiau apleistos, išmūrytų naujos statybos pilaičių beveik nematėme. Ir vėl pasikartosiu – kažkoks išsikvėpimo, nepritekliaus kvapas. Didžiuosiuose miestuose, ko gero, kvapas būtų kitas, bet dideli miestai bent man – neįdomūs.

Jau kažkur nuo Rygos važiuojant žemyn, sakyčiau, prasideda Lietuvos teritorija, visur girdi lietuviškai šnekant, tarp lietuvių automobilių maišosi latviški. Latviai į tokį kaimynų antplūdį sureagavo labai lanksčiai ir protingai. Lankstinukai, žemėlapiai išleisti lietuvių kalba mane dar ne taip nustebino, bet darbuotojai, kalbantys lietuviškai, privertė susigėsti. Ir ne gidai šnekėjo mūsų kalba, bet salės darbuotojos, kasininkės, pardavėjos. Ar mūsų muziejuose ir panašiose įstaigose kalbama latviškai? Labai abejoju, aš net nenustebčiau, jei pas mus ir bet kokios informacijos latvių kalba nelabai rastum. Kaip į mūsų nuostabą, išgirdus lietuvių kalbą, atsakė Tervetėje: „Baltų kalbos pasaulyje yra tik dvi ir būtų gėda jų nemokėti“.
O man gėda, kad iki šitos kelionės aš net nežinojau, kaip latviškai „ačiū“, nors Latvijoje jau esu buvusi. Gėda, kad pas mus pamačiusi mašiną latviškais numeriais, nevalingai prisimindavau tik tą vieną frazę apie ….galvas. Patys mes ….kai kieno galvos….
Prie Gūtmanio olos senukas dūdele ir saksu grojo įvairias melodijas. Truputį pasikalbėjome, ir jau nueidami, išgirdome jo atliekamą mūsų dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Gali būti, kad tai tiesiog žaidimas tautiniais jausmais, norint gauti papildomą latą, bet vis tiek tai jaudina, o draugė net apsiašarojo.
Paldies, Latvija, už pamokas.

Visiškai prie pat Lietuvos pasienio įsitaisę latvių policininkai. Kas gi kitas čia daugiau lakstys, aišku, tik namo skubantys lietuvaičiai. Tai ir stabdo juos vieną po kito. Sustabdę gražia lietuvių kalba pasiteiravo: „Kur skubam?“ Filosofiškai pasižiūrėjome į eurų praradimą – už pastoviai viršijamą greitį tai dar ir per maža bausmė

Saremos saloje visą laiką mane lydėjo kažkoks liūdesio šešėlis, bet toks šviesus, lengvas. Keistas jausmas. Gal reikėjo šią salą pasilikti pabaigai ir daugiau nieko nežiūrėti, važiuoti tiesiai namo? Jau persikėlus atgal į Virtsu, piktai suburbėjau, kad nebenoriu į Latviją. Iš kur ta salų magija? Gal kad jos tarsi atskirtos nuo pasaulio, todėl ypatingos?
Čia kitokia Baltijos jūra: šiltesnė, meldais apžėlusiais krantais, dugnas kai kur ištisai pasidengęs vientisu akmens luitu, kai kur – smėlėtas, jūroje stūkso didžiuliai akmenys, ir vanduo – na, tikrai man pasirodė nesūrus.
Tikėjausi skurdesnės gamtos, o pasirodo, vos ne visą salą dengia tankūs, žali miškai. Gal tik Sorvės pusiasalyje retesni, žemesni medžiai, krūmokšniai. Labai vėjuota, ir vėjai čia pučia visą laiką. Pusiau negyvenama sala – toks įspūdis susidaro, išsukus iš pagrindinių kelių ir važiuojant siaurais žvyrkeliais per miškus. Mūsų vargšė mašina po tokių pasivažinėjimų spalvą pakeitė neatpažįstamai. Rudenį, žiemą kažin ar lengvuoju automobiliu tokiais keliukais pravažiuotum. Šen bei ten kelios vienišos sodybos, kai kurios aptvertos dar akmeninėmis tvoromis ar niekur nematytai supintais pinučiais. Nors pakelės lentelės ir perspėja, kad dabar važiuojame per kaimą, kaimo nematyti. Pamiškėse ganosi avys.
2012.09.01 dienai Saremoje gyveno 35 408 žmonės, apytiksliai 12 gyventojų vienam kv.km.
Mašinų lietuviškais numeriais saloje sutikome ne tiek ir daug, tai ne Latvija. Ir kažkas sukutendavo paširdžius, kai lietuviai vairuotojai prasilenkdami sveikindavo vienas kitą.
Dyzelio kaina Neste degalinėse – 1,289 euro.
Buvome išmokę visi po vieną svarbiausią estišką žodį ir vis tiek kuriozų pasitaikė. Kai vietoje „ačiū“ pasakėme „viso gero“, tai dar kaip ir į temą. Bet kai Justė, atsitrenkusi į estą, vietoje atsiprašymo („vabandage“) dar išvadino vargšą žmogų daržove („vegetable“) – visi kuo greičiau sprukome šalin.
Man graži estų kalba, tokia gomurinė, visai nesuprantama, su daug balsių vienoj krūvoj. Garsiai skaitydavome visus užrašus iš eilės ir gardžiavomės skambančiu žodžiu. Žemyninėje Estijoje parduotuvėse nebejaunos, tikrai iš „tų laikų“ pardavėjos demonstratyviai nekalbėjo rusiškai, nors puikiai suprato, ko mes norime.
Sarema yra mūsų kelionės perlas, pats skaniausias kąsnelis.

Mūsų pasivažinėjimo programa maksimum įvykdyta ne visa, ne visur spėjome, kur buvome suplanavę būti; ir dar kiek naujo sužinojome, kur galima būti. Niekur nebėgome ir neskubėjome, miegojome, kiek norėjome. Mūsų planuose daug vietos buvo skirta tiesiog poilsiui gamtoje – tą įvykdėme su kaupu. Todėl nakvynėms ir ieškojau kaimo sodybų. Ir tiek daug pasakojau apie jas todėl, kad tikrai noriu pareklamuoti ir parekomenduoti. Nuostabios sodybos ir nuostabios jų šeimininkės. Nakvynės ir kainavo brangiausiai, bet gyvenome mes prabangiai. Nors nepasakyčiau, kad brangiai: vidutiniškai viena naktis vienam žmogui kainavo 49 litus. Mūsų trijų asmenų šeimai šios aštuonios dienos, sudėjus absoliučiai visas išlaidas degalams, bilietams, maistui, nakvynėms, policijai ir kt., atsiėjo 2300 litų.
Saremai labai pritrūko trečios, o gal ir ketvirtos nakties, man labiausiai gaila, kad neliko laiko Vilsandi nacionaliniam parkui. Nors girdėjau vieno keliautojo atsiliepimus, kad Sarema – vienos dienos kelionė… Gal reikėjo patrumpinti kažkurį Latvijos gabaliuką, bet ir ten nakvynių tikrai nebuvo per daug. Ir ten nebepamatėme Puokainių miško, Araišių archeologijos muziejaus, Uldeveno pilies, nepraėjome 5 km Lygatnės gamtos takais ir nepersikėlėme Lygatnėje per Gaują vieninteliu tokiu Baltijos šalyse esančiu keltu-perkėla, Cėsį tik pravažiavome, vaikai neišbandė laisvo skrydžio vertikalaus vėjo tunelyje…

O išvadą sugalvojau tokią (pasiskolinus iš filmo apie storas graikiškas vestuves): nors mes visi skirtingi, bet vis tiek visi esame vaisiai, ir tai gerai. Kalbame viena kalba, nors ir skirtingos mūsų kalbos. Bet kalbame apie tą patį ir suprantame, ką norime pasakyti, turime bendrą istoriją ir bendrą praeitį. Dėl bendros ateities nebūčiau tokia tikra, bet kol kas kelionė po Baltijos šalis – tai kaip jaukus pavakarojimas savame kieme.