Prancūzija: Pasisvečiavimai francūziškame Užupyje

Kelionės idėja gimė kažkur, kažkada, na, aišku, kad beragaujant alutį. Kaip kas prasidėjo-nežinia, bet rezultatas toks: tikslas-apturėt smagią kelionę prieš dvyliktą klasę, uždaviniai: aplankyt Amsterdamą, Paryžių (girdėta, kad vynas ten tik po eurą) ir Prahą (padavimuose skaitėm, kad alus už penkiolika lietuviškų centų). Kadangi užmačios yra užmačios, tai nukakom žymiai mažiau, nei tikėjomis..et, bala nematė..

Taigi, po savaitės darbo vaikų stovykloje, susimatėm su Ignu Pašilaičiuose. Pasikeitėm valiutą, dar alučio gintarinio ir keliaujam link maximos bazės su nemokamu maximinių autobusu. Dar prieš tai pasiginčiję nusprendžiam keliaut plentu, vedančiu link Trakų. Ir stop. 4h stojimo štilis. Antuziazmas dingo visiškai, bet kelio atgal nėra. Tenka laukt pirmosios ir išsvajotosios mašinos. Pokšt, sustoja mašiniukas iki Tarkų, smagu, papasakoję apie savo planus vairuotojas ironiškai šypteli, bet linki sėkmės. O mūsų dar laukia toks ilgas kelias. Toliau- Aukštadvaris ir Marijampolė, bepūškuodami plentu stabdom mašinas, sustoja greit,du vyriškiai, įsėdam ir vairuotojas prašo parūkyt, kadangi aš nerūkau, tai Ignas traukia „prabangesnių” cigarečių Malboro. Bet išsiaiškinam, kad automobilyje nerūkoma, ir jis cigaretės neima. Na, mes jau Marėj. Truputuką nejauku, nes aplinkui trumpaplaukiai, o mes du „valasatikai” ir dar su plačiom kelnėm. Spartus žingsnis žengiamas dar sparčiau, todėl mes jau už miesto. Stop mašina ir mes pakeliui į Kalvariją, o juose dar nejaukiau ir mes pėdinam visu greičiu. Sumaišom kelius ir tenka brautis per rugių lauką. Linksma, kad mes jau ant trasos, bet fūristai rodo, kad toli nevažiuoja ir greit stos miegot, todėl mūsų neima. Aišku, kad vakaras ir niekas nenori mūsų pavežėt, bet sustoja busiukas, o ten Lenkų skautai iš Poznanės. Po velniais juk aš irgi skautas ir Ignas taip pat. Džiaugemės, tačiau neilgai, nes jie mus veža iki sienos, užtat padovanoja po tokią skautišką „našyfkę”. Pro sieną keliavom irgi su nuotykiais, nes pasienietis buvo „pavargęs po įtemptos darbo dienos” ir klausė, kur einat? Lenkijon. Grybų rinkt?(Prie ko čia tie grybai?). Ne, tranzuot. Dialogas smagus, bet kažkokia blevyzga. Paėjėję nuo sienos randam smagų kalniuką, ant kurio nutariam praleisti pirmą naktį užsienije.
Miegas ne savoj lovoj daug poilsio nepriduoda, o dar pravažiuojančių fūrų garsas (juk miegam dvidešimt metrų nuo kelio). Greitai susipakuojam ir lekiam trąson, tenka palūkėt apie pusvalanduką ir sustoja lietuvaitis su latvija (oldschool’inė mašina). Veža iki Suvalkų ir mes patenkint, kad judam. Nuveža per patį miestą iki trąsos ir už 10-15 minučių mes autobusiuke, kuris veža iki Bialystoko. Važiuojam ilgai, bet nenuobodžiai, nes lenkas, tvirtinanti, kad moka kalbėti rusiškai, visu pajėgumu šneka lenkiškai ir tvirtina, kad viskas gerai. Nuostabumėlis tai, kad Ignas beveik poliglotas ir pradeda „įkirst“ „poliakų“ kalbą, nors pats atsakinėja rusiškai. Aš tuo metu kiauliškai užsnūsteliu (ir apskritai per visą kelionę esu kiaulė- miegalė). Ignas pabudina ir stumia lauk, aš ir išsistumiu, velnias, tenka rėpliot per visą miestą iki trąsos, bet tokia jau hitch-hikerio dalia. Pakelės užeigoje prisipilam vandens. O paskum jau per tris važiuojančius padarus atsiduriam Lenkijos sostinėj. Kol sugalvojam, kaip išeit iš miesto, nusiperkam alaus, obuolių, nueinam 20 kilometrų, išgeriam alų ir suvalgom obuolius, bei pavargstam, dar pasidaro tamsu ir randam „tinkamą“ vietą miegui- svogūnų lauką. Atmosfera kaip miegoti kažkur netoli Gariūnų turgavietės. Nusprendžiam, kad dvasinio poilsio nebus, bet bent fizinio šiokio tokio galima tikėtis. Viskas, labanaktis..
Saulė vos tik pradeda rodyt savo spindulius ir mes kylam, akys užtinusios lyg būtume „tvoję“ visą naktį. Apie nuotaiką net nekalbu, tačiau jis ženkliai pasikeičia, kai po 10 min tranzavimo sustoja autobusiukas ir paveža (nors ir nedaug). Pastebėjom labai keistą dalyką. Prie Varšuvos įsikūre miestukai 5 metr vienas nuo kito atstumu. Štai kodėl teko žygiuot 20 kilometrų ir vistiek neišeit iš miesto. Likimas juokaudamas privertė daug eiti, bet kitą dieną leido pailsėti- susistabdėm fūrą iki Poznanės. Ilsėjomės, pavalgėm, fūristas buvo porai valandų sustojęs pailsėt taip pat, pažaidėm footbag‘ą. Vienžo, tikros atostogos. Jau atradom viltis pasiekt Vokietyną. Ir net susistabdėm mašiną su vokiškais numeriais , bet ten sėdėjo lenkas su uzbeku. Išleido ir keliavom toliau keliavom toliau ir sustabdėm mašiniuką vėl su vokiškais numeriais,vokietis, bet gyvena lenkijoj, nes taip pigiau. Sakė, kad žino, kur mus vežt, ir žino, kur mums geriausia išlipt, bet nuvežė ginčytinai pakeliui, į Ščeciną. Iki sienos liko apie 25 km, susistabdėm mašiną, nes vairuotojas labai norėjo parūkyt, tai pavežė apie 20 km, o toliau nusprendėm netranzuot, išsimiegot ir ryt pasiekt dešrelių ir alaus šalį.
Iki sienos nuėjom pėsčiom, nes niekas nestojo ir šiaip kantrybės nebuvo. Sieną kirst pėsčiom negalima ir tranzuot negalima, bet sakėm, kad neeisim ir netranzuosim, nors paėję 20 metrų pradėjom tranzuot ir pasieniečiai nesikabino, labai greitai sustojo fūra, galvojom, kad lėksim iki Berlyno, bet fūra lekia į Frankfurtą prie Maino, planai pasikeitė ir mes su fūra nuvažiavom super didelį atstumą. Apie 700-800 kilometrų. Kadangi fūros greitis apie 80 km/h, tai turėjom bemaž 9h laisvo laiko, išsikalbėję su vairuotoju įvairiausiom temom, pavalgėm, vartėm žemėlapius ir net pradėjau skaityt knygą K.Kastanedos „Kelionė į iksleną“ anglišką variantą (!). Išleido pora km, nuo Frankfurto ir nutarėm nueit ir pasivaikščiot po jį. Einam keliu, mašinos švilpia ir sustoja naujutelaitė, blizgantė keturratė. Mes sutrikom, nes nestabdėm, o išlindęs iš mašinos vairuotojas sušuko ir ragino kuo greičiau lipt, nes negalima greikeliu eit. Įšokę vidun pamatė įrenginį, kuris rodo kur važiuot ir už kiek km, m reikės pasukt. Buvom apakę ir laimingi. Pasitrainioję po Frankfurtą išlenkėm alaus už 1.8 euro. Nuo to laiko nutarėm nebeverst kainų iš eurų į litus:). Teko miegot krūmuose prie Maino. Buvo ekstremalu.
Pamiegoję bemaž 4h, atsikėlėm saulei tekant. Išlindę iš krūmų radom šalia ant suoliuko susiraičiusį benamį. Tokie jautėmės ir mes. Bevalgant miuslį prie Maino priėjo apie 30 metų jaunuolis. „Žolę rūkot?“, „Retai, bet tikrai nepirksim, nes eurų mažai turim“, „Ne, ne, aš atiduot noriu. Atsiprašau, kad jis sumaišyta“. Išsiaiškinom priežastį, kodėl nori atiduoti: pasirodo už kelių valandų išskrenda (juk Frankfurte prie Maino dyyydžiulis oro uostas) ir nenori išmest šio gėrio, tai pamatė mus du pankelius ir pasiūlė. Padėkojom ir pribaigę pusryčius parūkėm ant Maino kranto, buvo neblogai, bet viskas išsivaikščiojo gan greitai, nes teko iš vieno miesto galo keliauti į kitą. Sugalvojom išbandyt visuomeninį transportą ir tai buvo skaudi klaida mūsų kišenei. Įlipom ir nuėjom aiškintis pas vairuotoją kaip ir kas. Už kitos stotelės pasiekimą teko suplot 1.15 euro (bilietą dar turiu). Išlipę keikėmės, nes tokios kainos nesitikėjom ir negalėjom sau leisti. Užtat radom pigią krautuvę. Pasiėmėm pigiausių bandelių, bet vietinė vokietė geranoriškai paaiškino, kad pasiėmėm tokias bandeles, kurias reikia dar kepti. Pasiūlė kitas, kurios brangiai kainavo, atsisakėm, maloniai padėkojom ir pasiėmėm kitų, kurių kept nereikia ir kurių kaina nepjauna kišenės. O toliau prasidėjo barnių maratonas. Pirma, kol suradom kur reikia išlįsti į autobaną, antra,išlindom ant autobano, kur vairuotojai tikrai nestos. Aš pradėjau ardytis, kad grįžtume kur nors kitur, bet Ignas prieštaravo. Už 5 min. sustojo mašina ir paragino kuo greičiau lipt. Vairuotojas nustebo iš kur mes tam autobane atsiradom ir tik dėl to paėmė. Pavežė iki vienos degalinės, tada su kita mašina nukeliavom iki posukio, kur yra tiesioji iki Paryžiaus. Perbėgom autobano atšaką (žinau, žinau, elgėmės labai kvailai, daugiau tai nepasikartos). Ir ėjom kojom iki restplace‘o. Kaip žinia, restpalce‘ai buna kas ~60km., tai ėjom nežinodami kiek mums reiks eiti. Tolumoje pamatėm ženklą, matom, kad ten pažymėtas restpalce‘as, bet nematom koks skaičius parašytas (kiek km liko). Ainam vis artyn ir artyn. VALIO!!! Tik vienas kilometras. Vos ne bėgte nubėgam jį ir pavalgom šprotų. Ilgai nelaukiam ir sustoja mergyčka. Ji paveš mus iki sienos su Prancūzija. Nuo sienos susitranzuojam kemperį, ten senelis, senelė ir du anūkai. Senolių anglų kalbą suprantu ir kartais pasakau pora žodelių, bet vaikai kalba baisesniu nei australų akcentu ir vienintelė frazė, kuria sakau, buvo „Could you repeat“. Jie turistauja ir į Paryžių nevažiuoja, todėl mus paleidžia degalinėj prieš Metz. Ilgai nieks nestoja, bet viltis pasiekt Paryžių neblėsta. Sustoja mašina, kuri įsimintiniausia per visą kelionę. Vairuotojas ir keleivis panašūs į žydriukus. Apranga, manieros ir kalba labai dviprasmiška. Atsiprašau, kad aš toks netolerantiškas, bet taip nėra, tiesiog jie taip man atrodė. Vienas iš Anglijos, kitas iš USA. Kasmet susitinka ir važiuoja tūsintis arba į Milaną arba į Paryžių. Na, jie tokie fashion party boy‘ai. Dar pora valandų kelio ir mes jau in city of fashion, kaip sakė party boy‘ai. Iš karto nueinam prie Noterdamo ir ir skambinu pusbroliui, kuris gyvena Paryžiui. Pora fotkių, kuriose turėtų įsiamžinti katedra, bet tai neypatingai pavyksta. Savo pusbrolį matysiu pirmą. Todėl truputėlį keista. O jis man skambina. T.y. matau žmogų nuo manęs nutolusį per 5 metrus, kuris skambina ir b8tent tuo pat metu suskamba ir mano telefonas. Pažįstu jo mamą, todėl veido bruožai gan panašūs. Neapsirinku, tai jis. Šalia jo simpatiška panelė. Gal draugė? Paskui išsiaiškinam, kad tai jo draugės sesuo, kuri mėnesį padėjo cerebralinio paralyžiaus sukaustytiems prancūzų vaikams. Smagu girdėt, kad tokių žmonių yra. Važiuojam metro (pirmą kartą) iki jo namų. Jis įsikūręs 100 metrų nuo Monmartro (nebuvau matęs Amelijos iš Monmartro, bet grįžęs pažiūrėjau ir buvau pamalonintas vaizdais tų vietų, kuriose ragavau Prancūziško vynelio). Butukas kuklus, bet toks superinis. Viskas vienoje vietoje. Norėčiu tokio. Nusimaudom, patikrinam e-paštus, parašau mamai, kad mes jau pas pusbrolį ir viskas čiki. Įteikiam lauktuvių- „Dainavos“ butelaitį. Jis jį paslepia giliau ir ištraukia 3 (o gal 5) litrų talpos vyno dėžutę, na, tokia, kuriai įstatai plastmasinį kranelį ir bėga raudonas skanumynas. Jau vėlu, bet ne bėda, nes nei pusbroliui, nei jo draugei anksti į darbą nereikia. Ištvasinom dvi ar tris dėžutes. Ir keliavom ant Monmartro laiptų. O paskui namo ir miegot, vis kartojom vienas kitam „ar gali patikėt? Mes Paryžiuj..“
Paskui kokias 4 dienas slampinėjom po Paryžių pėsčiomis, nes brangūs metro bilietai. Pamatėm bokštą (žinoma, kad Eifelio), bet nekilom aukštyn, nes kainavo. Laukėm pirmadienio, kad įeitume į Luvrą nemokamai, nes tik tą dieną iki 26 metų žmogui įėjimas nekainuoja. Stebėjomės gatvės mergaičių (?) negražumu ir kiekvieno kitaodžio siūlymu parūkyt hašišo. Dar pusbrolis įspėjo slėpt rankas, kai matai kitaodžių pulkelį, kurie riša apyrankes, nes gali už kelis siūlus sumokėt kelis eurus. O kai jų mažai, tai nesinori niekučių pirkt. Vieną kartą nepasisveikinau ir nepadaviau rankos kitaodžiui, nes bijojau, kad užriš apyrankę, ir buvau apvadintas rasistu, nors iš tikrųjų nekenčiu rasizmo. Kažkurią dieną atvažiavo dar du draugai iš LT ir su jais tvojom pigų vyną, paskui, kaip minėjau, ėjom į Luvrą ir nuėjom paskutinį vakarą priragaut vyno į Noterdamo aikštę. Ten jaunimas dykai laiko neleido ir žaidė su poi (primityvus paaiškinimas toks: paimi grandinę į ranką, kitam gale pririši degantį skuduriuką ir sukioji visaip, po grandinę lakoma abejose rankose). Kai pradėjo aplink aikštę eit dvi prancūzaitės prašydamos paremti gatvės meną, užkalbinom jas ir pradėjom šnekučiuotis. Žavi ta prancūzaitė buvo, tai ir nusifotografavom dar. Buvo nesmagu palikt aikštę, bet ryt turėjom anksri išlėk, o išsimiegot lovoj irgi norėjosi. Gandas, kad galima rast vyno po eurą pasitvirtino, tai neprasimanyta, bet sekmadieniais parduotuvės paprastai nedirba, o tos kurios dirba, tai nežmoniškus pinigus plešia. Kapitalizmas. Kainos šiaip irgi vienos brangiausių. Prancūziškas batonas-euras, LABAI skani uogienė- beveik du eurai, bet prikirst galima:)
Kitą dieną atsikėlėm vėlai, planai ištranzuot anksti žlugo. Buvom aptingę ir neskubėjom. Pusbrolis parodė kaip išvažiuot iš miesto su metro, kartu ir pats važiavo. Tada susikeitėm porom ir išėjom kas sau. Iki pačios trąsos dar teko prasieit po kitaodžių kvartalą, pamatyt apipaišytas sienas graffiti. Nusprendėm tranzuot už paskutinės kryžkelė, po kurios paskui kelias suka į autobaną. Nieko nepavyko. Valgyt neturėjom tai ieškojom parduotuvės, radom Leader Price. Pigumėlis. 100 tosterio batono kvadratėlių-euras, trys skardinės šprotų-euras, limonadas-euras. Dar ir deserto pasiėmėm, nes buvom nustebinti pigumo.Toliau išėjom ant kelio, kuriuo važiuodamos mašinos išvažiuoja į autobaną. Galvojom, kad tai idealiausia, bet klydom, teko pėsčiom rėpliot šalia autobano, kol pasiekėm Shell degalinę. Bet ten daugiausia stojo lokalios mašinos, kurios užsipylusios kuro grįždavo atgal į Paryžių. Laukėm savo svajonių automobilio visą naktį. Tiesa, buvo sustojusi viena, kai tranzavom stovėdami prie išvažiavimo iš degalinės. „Hašišo turit?“, „Ne“, „O pinigų hašišui turit?“, „Ne“ ir nuvažiavo. Na, iki kokių 3h ryto pasėdėjom ir nuėjom miegot į krūmus, bet neilgam, nes užklupo lietus. Tada susipakavau visus daiktus į kupriaką, užklojau jį kilimėliu, pats apsirengiau neperšlampančiu kostiumu (pirkau už 35Lt) ir miegojau. Buvo ekstremalu ir visai normaliai pamiegojau. Bet vistiek miegmaišis sušlapo. Laimei, degalinėje buvo džiovintuvas rankom „nusišluostyt“, tai su juo du miegmaišius išsidžiovinom, truputėlį drabužių, nusiprausėm, atsigėrėm kavos už eurą, dar pavalgėm ir dar po poros valandų sustojo vaikinukas, kuris pavežė iki kitos degalinės (apie 10 km). Galvojom, kad nebestrigsim, bet kitoj stotelėj teko palūkėt valandėlę. Tada nuvažiavom iki Lille miestelio degalinės. Ten laukėm taip pat ilgokai, bet kai sulaukėm tai iki pat Antverpeno. Jau buvo tamsu ir zyziau, kad noriu miego, bet Karolis (mano bendratranzuotojas) buvo griežtai nusistatęs tranzuot per nakt ir man nebeliko iš ko rinktis. Ir Karolis neapsigavo ir manę neapgavo. Greit sutranzavom dėdę iki kitos degalinės už Antverpeno, o paskui su fūra iki Duitsburgo, ten valandėlę nusnaudėm, bet pradėjo lyt ir greit susipakavom ir grįžom atgal į degalinę ir iškarto pasigavom fūristą iki kito restplace‘o. Toj poilsio vietoj teko pakūkėt, bet sulaukėm naujutėlaitės mašinos iki Hanoverio, vairuotojas važiavo iš gamyklos į parduotuvę. Tada susitranzvom pankelius iki Berlyno, bet paleido jie mus blogoj vietoj, tai tik geros vokiečių šeimos dėka, kurie patys pasisiūlė pavėžėti iki tiesaus kelio iki Vokietijos sostinės. Tada ėjom pėsčiom ir vėlgi neprašomas sustojo automobilis, nes ten buvo pavojinga ir negalima eiti. O tada pėstute per visą Berlyną iki vartų ir iki laikrodžio, kuris rodo viso pasaulio laiką. Ten susitikom su Ignu ir Augustu. Ir laukėm hosterės tingerlili (kažkas panašaus). Atėjo natūraliai apsidredavusi panelė, kuri buvo informuota, kad būsi dviese nors buvom keturiese, bet ji nesiparino. Važiavom metro zuikiu, bet viskas ok, nors retai taip būna, anot tingerlili. Paskui ėjom per skvotų rajonėlį, pasiekėm jos namą, užkilom laiptais ir mes jau visuj. Nusipirkom prieš tai alučio, šaltučio, skanučio. Šeimininkė padarė valgyt, tada parodė kur dušas ir vonia. Pati padainavusi mums vokišką pankišką dainą, nurodė kur ir kaip keliaut rytoj link Lenkijos nuėjo miegot , nes ryt jai paskaitos. Aš irgi greit nuėjau miego, prieš tai neatsispyriau pabrazdint gitarą, nes jau buvau išsiilgęs. Labanaktis..
Kėlėmės anksti, šeimininkė tingėjo eit į paskaitas ir nenuėjo. Mes atsisveikinom ir išlėkėm. Už du eurus nusipirkom vienkartinį vienpusinį bilietą visom transporto priemonėm. Nuvažiavom už miesto, bet kažkur vyko kelio darbai ir vienas autobusas nevažiavo ir negalėjom visiškai pasiekt savo trąsos. Tad daug teko pėdint pėsčiom, bet paėmė greit,nuvežė iki autobano, tada ėjom autobanu, matėm daug gyvūnų ir nutarėm nusigaut už tvoros, nes pamatėm vartus. Priėjom šalutinį kelią, kuris išveda į autobaną, ten susitranzavom vokietį, kuris visiškai nesuprato ko mes norim, todėl nuvežė už restplace‘o, nors prašėm išleist mus ten. Tada ilgai pėdinom iki restplace‘o ir dar ilgiau laukėm važiuojančios mašinos. Sulaukėm ir jau vakarop buvom ties Lenkijos/Vokietijos siena. Tada beeidami tranzavom ir sustojo busikas iki Poznanės. Vairuotojasbuvo dosnus ir pavaišino Igną puse pakelio cigarečių bei degtukais. Poznanėj sumąstėm nusnausti ir tai sėkmingai įvykdėm.
Kitą dieną pakilom ir teko ieškoti kelio į Varšavą. Gera žinia ta, kad nuo Kutno pasiims mane tėtė, kuris keliauja iš Čekijos. Ilgai palūkuriavę susistabdom automobilį,kurį vairuoja lenkas, gyvenantis Olandijoj. Visai linksmas. Kažką sukalbėjo apie greitį ir Ignas suprato, kad klausia ant kiek daugiausia mums yra tekę važiuot, ignas ir pasakė apie 200km/h. O iš tikrųjų buvo paklausta ant kiek nebijai važiuot. Bet vistiek buvo smagu,nes paskui mus pavalgydino ir greit nuvežė iki Kutno. Ten tėtė pasiėmė mus ir nuvežė pavalgydino. Tai buvo trečias šiltas patiekalas per kelionę. Ir alutis. Dar truputukas valandų ir mes jau miegam savoj lovoj.
Reaziumė: tranzuot neypatingai sekėsi, bet linksma buvo. Išleidau tik apie 200lt, o tai dviem savaitėm nėra daug. Kagi po keletos dienų prasidėjo mokslo metai ir pažiūrėjau Ameliją iš Monmartro:)…