Prancūzija: Paryžius, P.S. Myliu tave

Paryžius – meilės miestas, ar ne? Šią, rodos, neginčijamą tiesą žinojome nuo vaikystės. Bet pastaruoju metu žmogus, išgirdęs šio miesto pavadinimą, tik abejingai trūkteli pečiais. Maždaug, na ir ko gi aš ten nemačiau. O aš manau, kad nematei, ir labai daug ko.
Į šį miestą keliavau dar prieš teroristinius išpuolius, tad apie kažką blogo, žinoma, negalvojau. Oras buvo puikus, o aš tiesiog spirgėjau iš nekantrumo. Prancūzija… Žanos D’Ark, Napoleono ir Coco Chanel tėvynė. Buvau visiškai atvira šiam miestui. Nes Paryžiaus vienareikšmiškai apibūdinti neįmanoma. Rimtai. Šiuo atveju kaip žiūri, taip ir matai. Taigi, kas vis dėlto yra Paryžius? Kodėl vieni jį myli, o kiti taip ir nesugeba jo perprasti?
Pradėkime nuo to, kad šis miestas kardinaliai skiriasi nuo visų Lietuvos miestų kartu sudėjus. Visų pirma, Paryžiuje labai daug emigrantų ir, aišku, turistų. Kai anksčiau žiūrėdavau Holivudinius filmus, man buvo įdomu, ką reiškia nuolat vaikščioti gatvėmis, pilnomis žmonių. Ką reiškia gyventi tikrai dideliame mieste. Ką gi, Paryžiuje iškart su tuo susiduri. Pilna žmonių, skirtingų kalbų (beje, pancūzų kalbos Paryžiuje beveik negirdėjau). Dar vienas Paryžiaus bruožas – nesuskaičiuojama daugybė juodaodžių imigrantų iš buvusių Prancūzijos kolonijų Afrikoje. Pastarieji garsėja kaip puikūs niekalų pardavėjai. Jų ypač daug turistų pamėgtose vietose. Todėl jei nesiruošiate pirkti penkių Eifelio bokštukų už eurą, tiesiog eikite į priekį ir nekreipkite dėmesio. Beje, labai populiari jų prekė yra gėlės. O tiksliau, rožės, parduodamos prie Eifelio. Na, maždaug, tokia romantiška vieta, tai nupirk savo mylimajai rožę. Ir perka.
Na, dėl lankytinų vietų, manau, viskas aišku. Eifelis, Luvras, Invalidų rūmai, Monmartras, Versalis… Deja, Paryžiuje buvome tik tris dienas ir tai yra labai labai mažai. Nes per tiek laiko neįmanoma realiai apžiūrėti ir, svarbiausia, suprasti šio miesto. Nes veikti čia yra ką. Kilti į Eifelio bokštą tikrai verta. Ir dvi valandas stovėti eilėje (beje, mums pasisekė – eilėje praleidome vos valandą). Nes vaizdas atima žadą ir negali patikėti, kad tu tikrai esi čia, šioje nuostabioje vietoje. Luvras…. Milžiniškas. Didesnis, nei įsivaizduojate. Kadangi jame sudėtas visas žmonijos menas per visą jos istoriją, ištyrinėti visam Luvrui reiktų kokių trijų pilnų dienų, ir aš nė kiek neperdedu. Kadangi mes tiek laiko, deja, neturėjome, skyrėme šiam muziejui – gėda sakyti – pusantros valandos. Pamatėme svarbiausius must see eksponatus. ,,Moną Lizą”, žinoma, Nikę Sapotrakę ir Venerą. Šiaip lakstant tarp nesibaigiančių Luvro salių ir ieškant reikiamų objektų pamatėme dar daugiau, bet, kaip sakiau, įdėmiau įsižiūrėti laiko nebuvo.
Versalis, prisipažinsiu, šiek tiek nuvylė.Net nemoku paaiškinti… Na, įsivaizduokite kokią septyniolikto amžiaus princesę. Brangi suknelė, pudra, kvepalai… Gaila, kad su higiena tada buvo ,,ne kažką”. Taip ir Versalis. Kažkokia apskurusi prabanga. Milžiniški veidrodžiai, nevalyti kokius dvidešimt metų. Žodžiu, buvau, pamačiau, paukščiuką užsidėjau.
Bet kas mane tikrai sužavėjo, tai Monmartro rajonas.Siauros, jaukios gatvelės ir lauko kavinės. Ten sėdintys, kalbantys ir besijuokiantys žmonės. Tuo metu supranti, kad gyvenimas yra gražus. Taip, tai nuvalkiota, bet tikrai ne visi ir ne kasdien taip jaučiasi.
Šiame mieste išgyvenau daug nuostabių akimirkų, bet nemanau, kad būtina jas visas čia aprašinėti. Tai, kas svarbiausia, liko širdyje. Pamilau Paryžių tikrai ir galutinai. Nes jis nuostabus. Taip, tikrai galima rasti begalę šio miesto trūkumų. Bet kam? Ir išvis, kodėl mums taip patinka tai daryti? Ieškoti trūkumų.Šis miestas spinduliuoja gyvybę. Čia pasijunti laimingas. Būtinai kada nors grįšiu. O visiems kitiems palinkėčiau tiesiog išmokti džiaugtis. Ir jei atversite savo širdis, Paryžius jus to išmokys.

Kas laimės ieško prabangoje ir lėbavime, panašus į tą, kuris atiduoda pirmenybę žvakės mirgėjimui, o ne saulės švytėjimui. Napoleonas