Kai jau skaičiavau paskutines dienas iki kelionės į Afriką pradžios, viena gera draugė pasiūlė Kalėdoms nulėkti į Italiją paslidinėti. Nelabai pradžioj norėjau tai avantiūrai pasirašyti, nes žinojau, kad būsiu tik grįžusi iš Etiopijos. Kažin ar norėsis tiesiai iš saulėtų kraštų į sniegynus pasinerti. Bet kai man kas siūlo keliauti, aš niekada nesugebu pasakyti NE.
Taigi, gruodžio 23 d. mes braukiam į Charleroi oro uostą. Prieš tai kelias dienas “dėl ekstremalių oro sąlygų”, t.y. lengvo pasnyguriavimo, jis buvo uždarytas, bet vakar buvo vėl atidarytas. Beveik tikime, kad mums pasiseks išskristi. Kelionės tikslas – Dolomitų kalnai. Bet kaip visada, žmogus planuoja o Dievas juokiasi. Šį kartą juokėsi dar ir Ryanair’as – lėktuvas į Veroną taip ir nepakilo.
Visa laimė, kad Kalėdos, o per Kalėdas stebuklai nutinka. Mūsų atveju stebuklas buvo tai, kad Kristinėlė sugebėjo per vieną dieną surasti ir užsakyti kelionę į Prancūziją. Net bilietus traukiniui gavom! Atšventę improvizuotas Kūčias (aš net kūčiukus išmokau kepti ta proga), mes traukiniu nudundėjom į Prancūzijos pietus. Laimė, kad Ryanair‘as dar nėra įsisukęs į geležinkelių verslą…
Dabar, po kelionės beveik galėčiau Ryanair’ui padėkoti už iškrėstą pokštą. Tik dėl jo sužinojom, kad egzistuoja tokia nuostabi vieta kaip Les Queyras. Tą savaitę, kurią praleidome Prancūzijos Alpėse, beveik būtų galima pavadinti tobula. Todėl ir prisižadėjom sau, kad plačiai išreklamuosime visiems, kam tik galime, tą nuostabų kraštą kurį aplankėm. Tikiuosi bus žmonių, kuriems Les Queyras bus atradimas, kaip kad buvo mums.
Queyras gamtinis regioninis parkas (Le parc naturel régional du Queyras) įsikūręs Aukštosiose Alpėse (Hautes-Alpes), pačiuose Prancūzijos pietuose, prie Italijos sienos, kažkur tarp Nicos, Grenoblio ir Turino. Na, kadangi jis yra Alpėse, tad sakyti nereikia, kad visas parkas tai vieni kalnai, ir siūlomos čia sportiškos, kalninės pramogos. Mes ten atvažiavome naktiniu traukiniu iš Paryžiaus. Vietoje, iš Mont Dauphin geležinkelio stoties į visas puses toliau veža vietiniai autobusai.
Pats parkas tai toks nedidelis Prancūzijos užkampy pasislėpęs kalnuotas rojus, į kurį, kaip man pasirodė, kelius kol kas yra atradę tik prancūzų turistai.
Per visą savaitę angliškai girdėjau kalbant tik vieną kartą – ir tai ne kur ant kalno o Briançon miesto ligoninėj. Taigi pirmasis regioninio parko privalumas tas, kad ten turistų nedaug, nes daugelis žiemos sporto mėgėjų renkasi visokias prašmatnias ir populiarias vietas kaip Charmonix ir panašiai. Dėl to, kad turistų ne per daug, ir kainos nėra užkeltos. Ir žmonės nuoširdūs ir draugiški, neįsukti į masinio turizmo velnio ratą.
O veiklos ten mano manymu sočiai. Žiemą ten sudarytos visos sąlygos kalnų ir lygumų slidinėjimui, vaikščiojimui su sniegbačiais, pilna visokių pramogų vaikams. Na, nesu kalnų slidinėjimo specialistė, gal tikriems sportininkams ten pasirodytų per prasta infrastruktūra ar per mažai slidinėjimo takų – nežinau. Bet vien pasižiūrėjus į tą kalną, kur žemyn galima leistis nepaisant jokių takų, man atrodo, kad geriau nebūna.
Lygumų slidinėtojams įrengta pilna vaizdingiausių įvairaus lygio trasų. Labai populiarus ten vadinamasis ‘nordic ski’ – nelabai žinau kaip tai atrodo, gal kažkas panašaus tarp kalnų ir lygumų slidinėjimo? Tie ‘šiauriniai’ slidinėtojai su savo slidėmis užsikaria aukštai į kalnų viršūnes (apie jokius keltuvus jie manau net nesvajoja) o po to jau pasileidžia žemyn.
O su sniegbačiais tai išviso gali išeiti ir niekada negrįžti… tiek ten viršūnių, perėjų ir slėnių, kuriuos galima maišyti skersai išlilgai.
Sniegbačiai man buvo nuostabus atradimas. Ne slidės, milžiniško greičio mėgėjams jie greičiausiai netiktų, bet užtai leidžia užsikabaroti ten, kur žiemą su batais eidamas užklimpsi, o vasarą bus per daug pavojinga dėl kokių nors byrančių akmenų. O štai su šitomis ‘raketėmis’ kaip tuos batus vadina prancūzai – šlept pašlept, sniegu, lyg vandens paviršiumi, ir užsikabaroji vos ne ant bet kurio kalno, po savęs palikdamas vingiuotą pėdsaką. Žinoma, visų pirma reikia apskritai mėgti į kalną lipti.
Mūsų maršrutas ėjo nuostabiais takais, perėjomis, kalnų keteromis, o kadangi kasdien buvo saulėta, todėl jos atsivėrė visu įmanomu grožiu. Net ir visai gamtos ar kalnų nemylintis žmogus čia manau rizikuotų užsikrėsti meile kalnams.
Dauguma miesteliukų ir kaimelių tame regioniniame parke yra visai nedideli, labai jaukūs, ir ganėtinai originalios architektūros, kur darniai sutaria medis ir akmuo. Pagrindinis tuose kalnuose augantis medis – maumedis, kurio mediena pasižymi puikiomis savybėmis, jis ten per amžius buvo naudojamas statyboms.
Mūsų kelionė buvo suorganizuota taip, kad kasdien praėję numatytą trasą apsistodavome vis kitame kaimelyje. Kol mes visą dieną atsipūtę žygiuodavom su savo raudonaisiais ‘septynmyliais’ sniegbačiais ir grožėdavomės pasakišku kraštovaizdžiu,
mūsų kuprines iš vieno kaimo į kitą pergabendavo toks šaunus vyrukas Markas. Ant pečių mums reikėjo nešiotis tik lengvas kuprinaites su pietumis ir arbata. Jei tingisi patiems vargti, planuoti ir dėliotis maršrutą, visai galima užsisakyti tokį kelioninį paketą, kokį užsisakėme mes: 7 dienos, gidas, sniegbačių nuoma, nakvynės su pusryčiais ir vakarienėmis už truputį daugiau nei 600 eurų. Na čia buvo kalėdinė kaina, ne šventiniu laikotarpiu ji kokiu šimtu ar pusantro nukrenta.
Žinoma, daug kas priklauso nuo gido ir grupės. Mums čia ir vėl pasisekė – gidas vardu Alenas, ten dirba dešimt metų, buvo parinkęs vaizdingus trekingus, todėl pamatėme labai ir labai daug.
Be to jis galėjo papasakoti apie viską – krašto istoriją, architektūrą, paukščius ir žvėris, sniegą, jo struktūrą, sluoksnius ir savybes, vaistinius augalus ir taip toliau. Grupė buvo nedidelė – 4 žmonės, tad visi iškart patapome draugais.
Mes kelionę radom per kelionių agentūrą, bet jų visai nereikia, paprasičiausia yra panaršyti regioninio parko puslapį arba užsukti į Marko interneto svetainę – pagooglinkit Chalet Vie Sauvage. Jis gali nebrangiai apgyvendinti, skaniai pamaitinti ir dar padėti suorganizuoti atostogas. Šaunus, mandagus ir patikimas žmogus, jis net angliškai truputį kalba. Taip, turiu sąžiningai pasakyti, kad su užsienio kalbomis ten prastai, tad geriau pas juos važiuoti nors porą žodžių prancūziškai mokant.
Apsistoti galima daugybėje nedidukų ir jaukių miesteliukų kaip Saint Véran, Molines en Queyras, Ville Vieille, Montbardon, Bramousse, Arvieux, Brunissard, Les Souliers ir kitur.
Mes gyvenom vadinamuose ‘gites’. Na, nežinau, ar šitam žodžiui egzistuoja tiesioginis vertimas į Lietuvių kalbą, nes Lietuvoje tokių dalykų nėra – tai lyg ir svečių namai, kur labai paprastomis sąlygomis šeimininkai stengiasi apgyvendinti kuo daugiau poilsiautojų. Viename dideliame kambaryje gali būti sustatyta kokios šešios dviaukštės lovos, yra pagrindiniai patogumai – dušas, karštas vanduo ir panašiai. Atvykęs niekada nežinosi, su kuo ir keliais žmonėmis gyvensi viename kambary, todėl privatumo tikėtis neverta. Na toks truputį “prachadnoj dvor” (dauguma svečių apsistoja vienai ar dviem naktims o po to keliauja toliau) bet gerąja prasme. Visi svečiai žino, kad čia taip yra, jiems to pakanka, todėl jokių nesusipratimų nekyla. Vakarais, prie bendro stalo visi patampa viena didele šeima.
Vienos nakties su pusryčiais ir vakariene tokiuose svečių namuose kaina vidutiniškai 35 eurai. Maistas naminis, labai skanus ir labai sotus. Vakarienei visad gaudavome sriubos, sočiausią pagrindinį patiekalą, deserto, ir sūrio. Tik vegetarai būkite atsargūs, nes bent jau žiemą ten daržovių praktiškai nerasta. Man vietoj mėsos pasiūlė kiaušinienės. Nežinau, kaip ten maitina vasarą, tikiuosi ne taip sočiai ir kaloringai.
Žmonės labai ir labai nuoširdūs. Daugumą svečių namų prižiūri viena šeima, kurie dažniausiai yra ir namų savininkai, jie ten gyvena, tvarkosi, ruošia maistą. Todėl ir jautiesi kaip į svečius, o ne į kokį viešbutį atvykęs. Kai kur šeimininkai, nenorėdami, kad jų svečiai vakarienei gautų to paties, ko gavo vakar kitame ‘gite’, net netingi paskambinti ir paklausti, kuo anie vakar vaišino svečius ir pagamina kažką kitą. Vienoje vietoje tik man nepasisekė, todėl galvoju verta paminėti – Montbardon kaime, svečių namuose Le Cadran Solaire mane sukandžiojo blakės.
Tai va, jeigu ieškot vietos, kur galima pabėgti nuo viso pasaulio, užsirioglinti ant kalno, kurį iš visų pusių supa dar daugiau kalnų, jei norit paslidinėti, pabraidyti po į morenginį tortą panašius pusnynus, ir visaip kitaip fiziškai išsikrauti, važiuokit į Les Queyras.
Vasarą čia populiarūs kalnų trekingai, plaukiojimai plaustais ir baidarėmis.
Pabaigai linkiu būti atsargiems ir mokėti sustoti. Kad nereiktų patirti nuotykio, kokį patyriau aš per savo kvailą užsispyrimą. Jei lipant į kalną pradeda skaudėti koją, tai kitą dieną sėdėkit trioboj, prie pečiaus o ne lipkit į kitą kalną. Nes kai viršuje ant perėjos stingdančiame šaltyje suprasit, kad jau nebepaeinat, beliks nusikeikti ir kviesti malūnsparnį.
Net šiurpas per kūną perėjo, išgirdus apie tai, kad man gręsia skrydis į ligoninę. Su siaubu galvojau, kiek tai man kainuos ir kaip per savo kvailą norą lipti visiems pridariau nemalonumų. Neguodė draugių žodžiai, kad gi nekasdien pasitaiko proga paskraidyti malūnsparniu.
Kai tas birbiantis daiktas pagaliau atskrido o iš jo išsiritę du žavūs žandarai paėmė mane už parankių, mano bendrakeleivės kone iš pavydo sprogti pradėjo, kad tai aš su jais skrisiu o ne jos.
O aš, kai jau sėdėjau malūnsparnyje ir dairiausi pro langus, galvojau kurių galų palikau joms fotiką. Norėjau nagus nusigraužti nes neturėjau jokios galimybės užfiksuoti pro šalį lekiančius vaizdus.
Ligoninėj iš viso pasijutau kvailai, nes aplink visur gulėjo sugipsuoti, įtvaruose įkalinti, nubrozdinti ir visaip kitaip sužaloti ligoniai. Daktarai ir seselės badė į mane pirštais – čia ta, kurią malūnsparnis atskraidino. Turėtų būti rimtas reikalas o sėdi ji čia be jokio akivaizdžiai matomo sužalojimo… Peršvietė tą mano koją, bet kadangi visi kaulai buvo sveiki, tai liepė eiti namo ilsėtis…. neturėjo laiko vargintis ir ieškoti skausmo priežasčių.
Kitą dieną paeiti išviso nebevaliojau, teko sėdėti ir laukti kol draugai suvaikščios į paskutinį žygelį. Bet vakare į traukinį šiaip ne taip įsiropščiau ir mes su Kristinėle sėkmingai pasiekėm Briuselį. Nereikia net sakyti, kad planuojame į les Queyras sugrįžti jau šią vasarą.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas