Prancūzija: Eurotrip 2 dalis: Bonjour France

Mūsų kelionė Prancūzijoje prasidėjo nuo Normandijos. Normandija (pranc. Normandie) – istorinis regionas Prancūzijos šiaurėje. Pirmasis aplankytas objektas, tai Etretat uolos. ‚‚Jei norėčiau savo draugui pirmą kartą parodyti jūrą, pasirinkčiau Etretat‘‘ – taip apie šią vietą yra pasakęs vienas prancūzų rašytojas. Pasivaikščiojome įspūdinga uolėta pakrante iš kur atsiveria nuostabūs vaizdai į baltuojančias uolas. Vienas įdomiausių šios vietovės reginių – Falaise d‘Aval uola, savo forma primenanti dramblio, įmerkusio straublį į vandenį, figūrą. Užkandom sumuštinių, tai buvo vienas geriausių užkandžiavimų, nes vaizdas priešais mus buvo neapsakomas. Normandija žymi tuo, kad čia labai daug auginama obuolių, todėl šis regionas garsus ne savo vynais, o sidru. Vaikštinėdami Etretat miestelio gatvelėmis aptikome parduotuvėlę, prekiaujančią šio regionio gėrybėmis, tai biskvitiniais sausainiukais, sidru ir.t.t. Prisipirkom naminio sidro, kurio litrinis butelys kainavo apie 4 Eur. Pajudėjome link mašinos, parkavomės vienam iš šių parkingų, jie nemokami ir netoli centro, nes parkingas Etretat centre kainuoja nemažai ir sunku rasti vietų. Parkingai: Parking 1: Place du Général de Gaulle, Étretat, Place Victor Hugo, Étretat

Kitas sustojimas, tai Omaha Beach D-Day. Istoriškai svarbi vieta, kurioje 1944-ųjų birželio 6-ąją prasidėjo visų laikų didžiausia desantinė operacija, kurioje dalyvavo per 850 000 sąjungininkų karių. Šioje pakrantėje yra daug muziejų, istorinių vietų, kapinių susijusių su šia diena, bet mes atsirinkome tik keletą, nes viskam apžiūrėti reikėtų keletos dienų. Pirmas įspūdis pasiekus šią vietą, tai jog jaučiamas didžiulis patriotiškumas ir pagarba žuvusiems kareiviams. Visur netgi prie kiekvieno namo langelio plėvesuoja Amerikos, D.Britanijos vėliavos. Prancūzai dar iki šių dienų jaučia pagarbą ir dėkingumą savo išvaduotojams. Matėme labai daug britų ir amerikiečių, ypač jaunimo, nes ši vieta jiems labai svarbi, juk čia žuvo nemažai jų senelių ir prosenelių. Apžiūrėjome La Pointe Du Hoc pakrantę, su išlikusiais vokiečių artileriniais griūvėsiais.

Vaikštinėjant mums prieš akis iškyla filmas „Gelbstint eilinį Rajną“. Po to apsilankėme Cimetiere Americain, tai žuvusių amerikiečių kapinės Šios kapinės paliko neišdildomą įspūdį: apie 10 000 tūkstančių baltų kryželių, pedantiškai sutvarkyta aplinka, plėvesuojančios Amerikos vėliavos, lygi žalia veja. Vaizdas tarsi iš amerikietiško filmo, bet kaip bebūtų gražu, buvo graudu vaikščioti po šias kapinaites, nes kai žinai, jog jie visi žuvo kare, ir žuvusių skaičius buvo per vieną dieną.

Vėliau apžiūrėjome Memorial Omaha Beach muziejų, įėjimas kainavo apie 6 Eur, bet muziejumi nusivylėm, tikėjomės daugiau, o ten buvo sudėlioti maketai, kurie atspindėjo tų laikų kareivių buitį karo metu, ir vieną kitą karinį momentą.

Patraukėme link labiausiai lankomo Prancūzijos turistinio objekto, tai Mont St Michel – tarp Normandijos ir Bretanės esantis didžiulis benediktinų vienuolynas. Apei šį vienuolyną galiu pasakyti, tai kad stebuklinga ir žodžiais neapsakoma vieta, ypač kai važiuoji iš toli ir pamatai kyšantį kalną viduryje laukų. Jis yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, kaip unikali vieta kur susipina architektūros ir gamtos grožis, mistika ir istorija. Minusas tame, kad labai labai daug turistų, ramiai pasivaikščioti vienuolyno gatvelėmis be šansų, nes grūstis vos nelipimas vienas kitam per galvas. Į Sen Mišelio kalnas-salą nemokamas įėjimas, bet į patį vienuolyno vidų kainuoja įeiti apie 9 Eur, mes nėjome, nes kiek girdėjome iš atsiliepimų, kad nelabai verta. Beto ir be vidaus buvo ką pažiūrėti, ir kuom pasigrožėti. Iki Sen Mišelio kalno salos veža nemokamas autobusiukas, bet užtat parkingas kainuoja nemažai apie 5 Eur 2 valandom.

Kitas sustojimas Saint- Malo, tai buvęs turtingas pirklių ir piratų miestas. Sen Malo miestas yra ant vandenyno kranto, apjuostas gynybine siena, kuria šiuo metu galima apeitį visą senamiestį. Tuom šis miestas ir žavus, savo gynybine siena. Labai smagu neskubant pasivaikščioti siauromis akmeninėmis gatvelėmis skersai – išilgai. Mes buvome per atoslūgį, tai lengvai galėjome nueiti į salelę, ir pasižiūrėti į miestą iš vandenyno pusės.

Dinan miestelyje pasijutome tarsi kelionėje laiku, kelionė atgal į praeitį. Miestelis senas, bet labai žavus, čia netgi jautėsi pelėsių kvapas visame mieste. Nameliukai kaip iš pasakų, tai ten būdami ir jautėmės kaip pasakoje. Visur aplinkui taip gražu, autentiška ir neįprasta. Dinan miestelis vienas seniausių Bretanėje.

Luaros slėnis – regionas Prancūzijos Centre, prie Luaros upės ir jos intakų. Garsėja viduramžiais pastatytomis pilimis. Iš viso prie Luaros ir jos intakų yra apie 400 pilių kompleksų, bet aišku mes tiek pilių neapžiūrėjom, išsirinkom pačias įdomiausias, populiariausias. Kelionę po Luaros slėnį pradėjom nuo Saumuro pilies. Ši pilis stovi didžiulio kalno viršukalnėje ir iš toli šviečia tarsi baltas perlas.

Kita pilis buvo Villandry, kuri yra įžymi unikaliu parku, kuris turtingas įvairiais dekoratyviniais augalais bei daržovėmis, vaizduojančiomis įvairius ornamentus. Parkas pasakiškas, niekur nesame matę tokio grožio parko, viskas taip simetriška, gėlynai, bei nuostabūs, vaizduojantys ornamentus, dekoratyviniai krūmynai, už jų – daržai su įvairiomis dekoratyvinėmis daržovėmis, stebinančiomis savo spalvų gama. Iš aukštos pilies terasos galima apžiūrėti visus šio nuostabaus parko lygmenis. Po šio parko, kiek lankėmės kituose parkuose, tai visi nublanksta, ir manau, kad nebeverta eiti į jokius kitus parkus, kai apsilankai šiame, nes jau nebebus įspūdžio. Į parką kainuoja bilietas 6 Eur, o jeigu dar nori aplankyti pilį, tai apie 10 Eur.

Sekanti pilis slėnyje, tai Šenonso pilis (Chateau de Chenonceau). Šios pilies išskirtinis bruožas yra tas, jog ji iškilusi virš vandens. Ši pilis dar vadinama „Damų pilimi“, nes ji yra viena gražiausių, romantiškiausių ir grakščiausių pilių Prancūzijoje. Įėjimas kainavo 11 Eur, bet žiūrėti buvo tikrai ką. Parkas, pilies vidus, arklidės, vyninės ir t.t. Viduje taip pat labai įspūdinga ir gražu, įvairių spalvų miegamieji, vieni raudoni, kiti žali, o buvo netgi ir juodos spalvos miegamasis.

Pravažiavome pro Amboise pilį, į vidų nėjome, tik nusifotografavome, nes labai spaudė laikas, bet pilis taip pat labai graži, stūksanti ant upės kranto visu savo gražumu.

Paskutinė mūsų lankytą Luaros slėnio pilis, tai Šamboro (Chambord) pilis, kuri yra didžiausia Luaros slėnyje, bet deja atvykome per vėlai, bilietų kasa jau buvo uždaryta, tai tik pasivaikščiojome aplink , pasigėrėjome pilimi, nes ji taip pat pasakiško grožio.

Versalio rūmai – Tai buvusi Prancūzijos karalių rezidencija ir bene lankomiausia pilis visoje šalyje. Šie rūmai yra apie 20 km nuo Paryžiaus, jeigu jau esi Paryžiuje, tai būtina apsilankyti šiuose rūmuose, nes Versalio rūmai – vieni didžiausių ir puošniausių rūmų Europoje. Už bilietus sumokėjome 15 Eur. Bilietus pirkome iš aparato, tai ilgai eilėse stovėti nereikėjo, bet įeinant į vidų reikėjo palaukti eilutėje, bet neilgai. Minios turistų, po rūmus vaikščiojom kaip kokioj silkių statinėje, bet rūmų prabanga ir puošnumas verti mus įsižioti. Viskas auksu žiba, ypač karalienių miegamieji. Prieš akis iškilo filmas „Marija Antuonetė“, kuriame rodoma apie prašmatnias karalių puotas, prabanga, valstybės pinigų švaistymą ir liaudies skurdinimą.

Paryžiuje apsistojome kempinge „du Bois de Boulogne Paris“. Kaina su palapine, mašina dviem žmonėm mums atsiėjo 30 Eur už parą, tai buvo mums pats brangiausias kempingas Prancūzijoje, nes kitur mokėdavome nuo 9-15 Eur už parą. Ryte kempinge eidavome pirkti ką tik iškeptų prancūzišku batonu ir rageliu, mmmm būdavo velniškai skanūs pusryčiai. Buvo labai patogu, nes mašiną palikdavome kempinge, sėsdavome į kempingo kursuojama autobusą (bilietėlis 1.7 Eur į vieną pusę), kuris nuveždavo iki pirmos metro stoties, o iš ten visos Paryžiaus įžymybės pasiekiamos ranka. Vairuoti Paryžiuje gali tik ekstremalai, nes eismas siaubingas, tai išvengėme papildomo streso vairuojant. Apžvalginė mūsų ekskursija po Paryžių – romantiškiausią pasaulio miestą buvo tokia: Triumfo arka, Dievo Motinos katedra (NOTRE Dam de Paris), Luvras – didžiausias pasaulyje meno muziejus, Santarvės aikštė, Liuksemburgo sodai, Panteonas,– Eliziejaus laukai, Paryžiaus simbolis – Eifelio bokštas. Kažkas rašė, kad Eifelio bokštas tik didelis metalo gabalas, drįstu prieštarauti, nes Eiflelio bokštas išties atrodo įspūdingai, ypač kai matai pirmą kartą. Žinoma, prisipirkome eifeliukų iš juodaodžių prekiautojų 5 už 1 Eur, kad nors šiek tiek primintų mums tą grožį, kurį matėme.

Antrą dieną apžiūrėjome Monmartą. Kvartalas labai žavus savo raudonomis, senovinėmis parduotuvėlėmis, stūksančiu Moulin Rouge kabaretu, senovinėmis karuselėmis, jaukiomis kavinukėmis. Monmartro pažiba – Šv. Jėzaus širdies bazilika. Pasijautėme, kaip filme „Amelija iš Monmarto“. Prisėdome vienoje iš jaukių kavinukių ir suvalgėme tradicinės prancūziškos svogūnų sriubos, stebėjome aplink verdantį gyvenimą, žavėjomės prancūzėmis, kaip jos gražiai pasipuošusios ir pasidažiusios, jos tikrai turi gerą skonį ir stiliaus pajautimą.

Dar turėdami šiek tiek laiko, metro nusigavome iki modernaus biurų pastatų ir dangoraižių kvartalo La DEFENCE.

65 km į pietus nuo Paryžiaus aptikome labai gražius rūmus, pavadinimu Fontainebleau rūmai. Kadangi atvažiavome labai anksti, nebuvo nė vieno turisto. Tai niekieno netrukdomi galėjome pasigrožėti pilimi ir pajusti tą tikrą prancūzišką karališką didybę. Kurį laiką renesansiniai Fontainebleau rūmai buvo mėgstamiausia karališkoji rezidencija. Be to, tai vieninteliai Prancūzijos karalių rūmai, kurie be pertraukų buvo apgyvendinti net septynis šimtmečius. Taip pat čia yra gražus parkas, vidinis kiemelis, parko tvenkenyje plaukioja didžiuliai karpiai.

Dižonas (Dijon) – Prancūzijos regiono Burgundijos sostinė, kurią labiausiai garsina garstyčios. Dižono garstyčios buvo išrastos prancūzų kulinarų 19 amžiuje. Nors dabar šios garstyčios yra gaminamos įvairiose šalyse, tačiau Dižono miestas tebelaikomas pasaulio garstyčių sostine.
Gaminant Dižono garstyčias, be garstyčių grūdelių, druskos ir kitų prieskonių, vietoje acto naudojamas neprinokusių vynuogių sultys. Šiomis garstyčiomis prekiauja ant kiekvieno kampo, įvairių ivairiausiom. Prisipirkom ir mes, galim pasakyti, kad šios garstyčios tikrai labai geros ir skanios.
Dižono senamiestis labai jaukus, labiausia paliko įspūdį spalvoti stogai, katedra. Labai patiko, kad turistinis maršrutas sužymėtas rodyklėlėmis ant kelio, tai nereikėjo net žemėlapio. Seki rodyklėlėm ir susipažįsti su miesto įžymybėm be jokio vargo ir klaidžiojimu.

Kolmar labai gražus, senovinis viduramžių miestelis, kurio arhitektūra labai primena Vokietija. Labai jaukus miestelis maloniem pasivaikščiojam: spalvoti nameliai, žydinčios gėlės. Jeigu kas važiuosit pro šalį būtinai užsukit, nes miestelis tikrai vertas dėmesio.

Apsistojome labai jaukiame kempinge šalia vynuogynų už 13 Eur. Ir pakliuvome į vynų degustaciją, o vynai buvo būtent šio regiono vynuogynų. Kaip mums pasisekė. Mus vaišino vynais negailėdami, tik mes jaučiam, kad jau truputį galvą svaigsta. Vynai buvo labai skanūs, tiesiog gėrėm su didžiuliu pasimėgavimu, ir vynu kaina nuo 5 Eur, tai aišku prisipirkom ir artimiesiems pripirkom.

Strasbūras (Strasbourg) – miestas žymus tuo, jog jame įsikūręs Europos parlamentas, taip pat važinėja vieni šiuolaikiškiausiu metro. Miesto senamiestis labai jaukus savo katedra, senoviniais namukais La Peti kvartale, Ponts-Couverts – TAI tiltai, kuriuos puošia viduramžiški sargybiniai bokšteliai.

Štai tokia mūsų pirmoj pažintis su Prancūzija. Prancūzai angliškai kalba labai mažai, galima sakyti iš vis nekalba. Tai buvo labai smagu, kada jie su mumis kalba prancūziškai, nors ir matydavo, kad mes nesuprantam nė žodžio, bet vistiek kalba. Kaip žmonės prancūzai, nepasakyčiau kad labai malonus ir šilti. Bet kaip bebūtų į Prancūzija dar sugrįšim ir dar ne kartą, nes tikrai įspūdingo grožio šalis.