Prancūzija: Deux jours à Paris.

Le premier soir.
Ir tada, kai potėpis tampa realybe, prabyla gatvės grindinys.

Jei užsimerksi ir nekreipsi dėmesio į visame pasaulyje pasklidusius stereotipus, greitai suprasi, kad Paryžius bus toks, kokio panorėsi. Kad ir kaip bebūtų keista, būtent šis miestas yra kaip didelis veidrodis, atspindintis tai, ką pastatai prieš jį.
Norite istoriniu paminklų, muziejų, galerijų, mokslo išradimų, koncertų, operų, baletų – prašom. Norite pasijusti menininku? – Prašom. Norite romantikos – prašom. Norite jame pasijusti nejaukiai – taip pat prašom.

Ir vistik koks tas kelių dienų Paryžius? Visų pirma, kompromisinis. Ir tai gerai, nes jis, vadinasi, gali būti ir mokantis.
Mažytis Beauvais oro uostas yra maždaug pusantros valandos kelio nuo Paryžiaus. Tik išlipus iš lėktuvo tenka pirkti bilietą, ir nusėdėtais šonais važiuoti dar pusantros valandos. Kadangi lėktuve niekaip neėme miegas, teko perskaityti raudoną knygiūkštę „Paryžius”, kurią maloniai paskolino kolegė. Man, „Lonely Planet“ kokybės ir išsamumo išlepintai personai, tai buvo kraupus atradimas. Krūva neatitikimų faktuose, istorijoje, elementarioje gramatikoje ir stilistikoje vertė abejoti net ir tais keletu faktų, kurie teoriškai buvo teisingi.

Kadangi susiklosčius netikėtai geroms aplinkybėms mes atsisakėme užsakyto viešbučio ir važiavome pas draugę, gyvenančią, kaip paaiškėjo pačiam Paryžiaus centre, turėjome aiškius nurodymus, kur, kaip ir kada persėsti sename ir į katakombas panašiame Paryžiaus metro. Taciau tai padejo tik iš dalies. Prancūziškas komplikuotumas pasimatė tik įėjus į metro ir bandant automate nusipirkti bilietų (net Kinijoje buvo lengviau). Nepavykus įgyvendinti plano A, teko kreiptis į dėdę pardavėją ir, sulemenus „jardin du Luxemburg“, išklausyti prancūzišką persėdimo instrukciją 🙂 dar kiek pasiblaškėme, kol išsiaiškinome, kuria kryptimi turime judėti, ir jau buvome metro.

Metro lekiant pro šalį ir skriejant stotelių pavadinimams, tarsi nutūpusiems iš A. Dumas romanų, atėjo supratimas, kad Paryžius – tai vienas didelis žinomų pavadinimų miestas. Žinomų ne tik iš vadovėlių, bet iš knygų, eileraščių, muzikos kūrinių ir dainų… Tai atrodo pažįstama, nes labai girdėta. O jei jau nebeatsimeni, kur ir kada girdėjai, tai tampa panašu į gimto miesto gatves.
Namas, kuriame apsigyvenome, buvo kaip priklauso – senas, geras ir prancūziškas. Aukštos lubos, platūs, kilimais nukloti apvalūs laiptai, senas, tik tris žmones šiaip ne taip talpinantis liftas, kurio metalinės grotos užsidarinėjo taip garsiai, kad krūpčiojau iki pat kelionės pabaigos. Koridoriuose norėjosi šnibždėtis, taip ir jautei, kad piktoji namo panelė ekonomė (žinoma, būtinai panelė) nusuks ausį, arba bent jau grėsmingai pamojuos šluota. Ar koks išdidus ponas, rūkstančiu cigaru, nužvelgs smerkiančiu žvilgsniu. Dvi nelauktos atklydėlės iš ateities, trikdančios šimtamečio namo būtį. Kas juokingiausia, kad namo prižiūrėtoja iš tiesų buvo, ir kaip mums pasakojo, buvo baisiai cekava ir tokia, švelniai tariant, pobjaurė 🙂
Dar paklaidžiojus namo koridorių ir laiptų labirintais, atsidūrėme mažoje jaukioje ir, kaip mums sakė, tipiškoje paryžietiškoje studijoje. Ir išties, jei tas namas būtų stovėjęs priešais Moulin Rouge, bučiau galėjusi prisiekti, kad tokiame sėdėjo tas rašytojas iš filmo, ilgesingai laukdamas savosios kurtizanės. 🙂

Pasivaikščiojimas tamsiomis vietinio kvartalo gatvėmis, kvėpuojant jau pavasarišku ir tikrai ne lietuvišku oru, ilsino nuvargusius šonus ir vertė eiti tolyn. Kažin kiek bučiau slankiojusi jaukiomis siauromis gatvelėmis, šen bei ten užsukdama suvalgyti crepe’ą, išgerti kavos ar cidre, paspoksoti į tolį ar, užvertus galvą, į namų sienas, langines, dangų, prancūzišką mėnulį, įsiklausyti į miesto kalbą, bandyti išsiversti prancūziškus meniu ir su pasididžiavimu pasakyti, kad jambon – tai kumpis, oef – kiaušinis, o fromage, kaip visi žino – sūris. Ir tik po to, po tokios išsamios analizės ir senų, apdulkėjusių smegenų stalčiukų kratymo, pakelti akis centimetru aukščiau ir rasti visa tai angliškai… 🙂
Tačiau mano kelionės draugė pradėjo šalti. Tad matyt dar lietuviškas šaltis, užsilikęs paltų kišenėse, parginė mus namo.

Le deuxième jour.
Kai sunkūs debesys susikaupia danguje tik tam, kad iškristų keletas kvepalų lašų…

Pirmasis rytas atrodė apniukęs ir niūrus, tačiau tai negąsdino. Valgant pusryčius nuotaika kilo ir Paryžiaus šviesų jūra atrodė iki kelių.
Kaip ir kiekvienam, kuris nors kartą gyvenimą manėsi esąs menininku, pirmiausias ir svarbiausias taškas mūsų kelionėje buvo Montmartras.
Šį kartą atsidūrę Metro nepasimetėme. Surėmeme pečius ir įveikėme klaidžią ticket selling machine sistemą. Nors iki šiol nesuprantu, kam tokią nesuprantamą ją reikėjo daryti. Vėl kelionė Metro ir mes išlipame kažkur Montmartro rajone. Apniukusiam dangui vis grasinant prapliupti lietumi mes ėjome jaukiomis gatvelėmis dairydamosi aplinkui. Juk mano kelionės draugė pasiskaitė, kad čia turi būti tas žymusis raudonųjų žibintų kvartalas. Žinoma, lentelės su užrašu „Welcome” neradome, užtat priėjome kapines. Ir jos, kaip ir viskas Paryžiuje, truputį kitokios. Jautiesi lyg vaikščiotumei siauromis, mažais namukais nusagstytomis gatvelėmis. Ir toks lengvumas ir ramybė nuskaidrina sielą, kad iš ties pamanai, kad tiems, kurie čia jau seniai, iš tiesų gera ir ramu. Ir žodžiai „Amžiną jiems atilsį…” nebeskamba taip sunkiai ir rūsčiai, o įgauna visai kitą – lengvą, skaidrų atspalvį. Kažkiek laiko paklaidžiojus kapinių gatvelėmis išėjome ieškoti menininkų Mekos. Žinoma, kaip ir priklauso, pirmiausiai atsidūrėme ties pagrindiniu mūzų, kančios, „meilės”, įkvėpimo ir nuosmūkio šaltiniu – Moulin Rouge’as stovėjo niekuo neįpatingoje gatvėje, tarp visiškai paprastų namų.

Ir tada supranti, kad tai buvo tokia natūrali ateiti, nors ir brangesnė, vieta, kad iš to paprastumo susidėlioja daug nepastebimų taškų ant i.
Kaip jie gyveno ir kaip kūrė, kuo gyveno ir kaip linksminosi. Kažkodėl vaikštant po Pigalle rajoną, man vis iškildavo Remarque’o knygų ištraukų vaizdiniai. Ir atrodė labai natūralu, kad po darbo nakties damos eidavo į tas pačias kavinukes pirkti šviežių croissanų su kava pusryčiams, ar turėdavo tris vaikus. Kad kai kurie vyrai buvo klientai, kiti – šiaip draugai ir niekam nekildavo nė mažiausia nuostaba, kad taip yra. Ir toms tylioms nematomoms i stojant į savo vietas, ima dėliotis Paryžiaus dvasios vaizdas.
Kai klaidžioji siaurom, Dievo pamirštom, gatvelėm, pamiršti, kad esi tik turistas. Toks pats, kaip ir visi – įkyriai spoksantis pro langus, besisveriantis per tvoras, pleškinantis fotoaparatu ir širdyje vistiek norintis nusipirkti tą vienodą kičinį suvenyrą. Tačiau kai tik iš tylos išneri į pagrindinių turistinių gatvelių gretas, viskas stoja į savas vietas. Tada širdyje pradeda kirbėti nepasitenkinimas – kątik patirtas vienybės su aplinka jausmas, subliūkšta kaip balionas, nes visas tavo išskirtinumas dingsta, aplinkui šmirinėjant tokiems kaip tu. Ir tada, apžvelgęs šimtus suvenyrų parduotuvių supranti, kad esi tik vienas iš jų, pilkosios masės atstovų. C’est la vie.
Tačiau mes įnirtingai brovėmės pro turistų minią, landžiodamos į kiekvieną parduotuvę, nes pagaliau buvo nuspręsta įgyvendinti senus, sau ir kitiems duotus, pažadus ir, visų nuostabai išsiųsti atvirutes, draugams ir artimiesiems. Įveikusios pirmąjį etapą ir gniauždamos rankose savo atvirutes, pasiekėme Sacre Ceur baziliką.
Ir tada vėl ateina suvokimas, kad nėra nieko, kas stebintų ar šokiruotų, nes viskas, kas yra žmogiška, natūralu ir teikia džiaugsmą gyvuoja greta vienas kito.
Bazilikos didybė ir rimtis, skambančios giesmės ir sunkios durys, viduje plazdanti žvakių šviesa ir maldos niveliuojasi su bruzdesiu, sklindančiu nuo Bazilikos laiptų, kurį sukelia vyną gerianti liaudis.

Ir laiptai taip simboliškai veda į tą patį Pigalle rajoną. Simboliška ir labai natūralu. Ir galbūt galima būtų pagalvoti, kad tai kaip laiptai, kiekvienam žadantys išganymą, kaip žemai jis bebūtų, bet, kažkodėl, stovint bazilikos laiptų viršūnėje ateina vienintelė mintis – kad kiek pamaldusis gali būti nuodėmingas, tiek prasižengėlis pamaldus. Kad visi yra lygūs ir visi yra žmonės. O tada, supainiodamas visus istorinius faktus, iš amžių glūdumos atskrieja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šūkis: „Laisvė, lygybė, brolybė”. Ir supranti, kad tai tiesa.
Palikę dvasingumą ir filosofijas praeityje, pėdinome atgal, ieškodamos jaukios vietos numalšinti alkį ir troškulį. Šiek tiek išsiderinusio pianino garsai kvietė užeiti ir neužilgo mes jau gurkšnojome baltą namų vyną moliniame ąsotyje ir mėgavomės maistu.
Po to siaurais gatvelių labirintais leidomės vis žemyn, ieškodamos pašto savo pažadams įgyvendinti. Ir kaip tyčia pakankamai dažnai matydavom rodyklę „Bureau de Poste”, tačiau pradėjus eiti nurodyta kryptimi, kaip tyčia nieko nerasdavom, ir ėjom vis labiau pykdamos ant to mistiškojo „Bereau de Poste” kad ir kur jis bebūtų. Tada raudonojoje knygelėje perskaitėme, kad centrinis paštas yra prie Louvro. Jis dirba visą parą. Turėjome nors vieną pašto adresą, kas teikė vilčių.
Leidomės ir leidomės jau vos bepavilkdamos kojas, bet tikslas buvo vienas – tas mistiškas paštas, kurio pilnas Paryžius, bet kartu jo niekur nėra. Jis šmėžavo kiekvienoje sankryžoje, už kiekvieno kampo, lyg Fata Morgana ir lyg tikra miražų fėja, buvo toks pats įnoringas ir nenuspėjamas..
Pasiekėme Louvrą. Pašto, eilinį kartą, nebuvo. Nors Rue de Louvre 52 buvo aiškiai įrašyta turistų vadove. žinoma, dar viena rodyklė su nuoroda, kad paštas kažkur „ten” ir kelias į kalną. Tai tapo principo reikalu, dienos šūkiu, tik mudviem suprantamu keiksmažodžiu ir slaptu kelionės prieskoniu. Bet PAŠTĄ mes RADOM! Norėjosi pulti ant kelių ir bučiuoti šventąsias jo grindis. 🙂

Prasidėjo tylusis kūrimo procesas. Dalijantis vienu tušinuku bandėme popieriuje palikti Paryžietiškos nuotaikos, vaizdų, dulkių antspaudus, suvenyrų parduotuvių erzelį ir didingą Louvro tylą, Senos krantinių jaukumą ir gražius vyrų batus, tylius pianino garsus siauroje Montmartro gatvėje ir tą tylų džiaugsmą, kuris apima tada, kai supranti, kad viskas priklauso nuo tavęs, nes Paryžius – tai didelis veidrodis, atspindintis visą tave.
Dar šiek tiek pasikankinę su laiškų išsiuntimu, pagaliau galėjome būti ramios – misija įvykdyta.
Tada lėtai slinkome namo sutemoms gaubiant miestą. Gera taip eiti ir nieko negalvoti, prisėsti ant suoliuko, esančio vydury pėščiųjų tilto, ir žvalgytis į abi puses, Senai ramiai tekant pro tave.

Tada pareiti namo ir ištiesti pavargusias kojas, galvojant, kad tuoj mirsi, bet susikaupti ir šiek tiek pailsėjus vėl išeiti į pasikeitusį miestą. Vėl vaikščioti po naktinio Paryžiaus gatveles, vis atsitrenkiant tai į vieną, tai į kitą istorinį paminklą, kurie stūkso taip natūraliai, kad atrodo, kad kitaip ir nebūna. Praeiti pro sausakimšas studentų kavines ir siauroms gatvelėms praplatėjus išgirsti: „O, kokia graži bažnyčia!”. Lėtai apsisukti ir pasveriant kiekvieną žodį tarti „Žinai, man atrodo, kad čia Notre Dame”. Ir tada nesulaikomam juokui purtant pečius, suprasti, kad iš tiesų, vos perėjus tiltą, stovi ji – simtmeciais statytas Viduramžių šedevras.
Ir tada, kai akys pradeda merktis, eiti namo, kai nesinori nieko kalbėti, tik prisiminus dieną tingiai nusišypsoti, ar mieguistai suniurnėti „Kad tave kur, Bureau de Poste”…