Prancūzija: Côte d’Azur

Negalėdama pamiršti savo vienos vasaros įspūdžių, sumąsčiau papasakoti (gal kiek ir subjektyviai) Jums apie savo nuostabią (tikriausiai nesumeluosiu sakydama GERIAUSIĄ) kelionę, kuri įvyko 2011 metų vasarą. Tai buvo Pietų Prancūzija. Idėja keliauti į prancūziškąją pakrantę kilo netikėtai, pradžioje manėme, kad tai bus labai brangi kelionė, todėl šiek tiek jos prisibijojome, tačiau galiausiai kelionė pavyko kuo puikiausiai tiek finansine prasme, tiek ir visomis kitomis prasmėmis.

Nusprendėme keliauti liepos viduryje ir saulėtąją Prancūzijos pakrantę pasiekti per Italiją: iš Vilniaus skridome iki Milano, ten išsinuomojome dailų itališką automobilį, kuris penkiems keliautojams nebuvo per daug patogus (išskyrus dviem, kurie sėdėjo priekyje), tačiau kelionės tai tikrai neapkartino. Į Milaną mes atskridome dienos metu, sėdome į automobilį ir po šiek tiek daugiau nei 300 kilometrų kelio mes jau blaškėmės po Nicos apylinkes, ieškodami savo apartamentų.

Pirmuosius apartamentus mes išsirinkome ne mieste, maždaug 25 kilomentrų atstumu nuo Nicos miesto. Apartamentai buvo įsikūrę aukštai kalnuose, mažoje gyvenvietėje, iki jų vedė vingiuotas kelias. Tokie apartamentai mums atsiėjo daug mažiau nei viešbutis Nicos senamiestyje. Automobilio pastatymas nemokamas, jokių apribojimų, šeimininkės mes praktiškai nematydavome. Mes turėjome nuosavą terasą su didžiuliu stalu, griliu ir … pasakišku vaizdu.

Pasirodė, kad gyventi aukštai kalnuose yra didelis privalumas, nors turiu pasakyti, kad vakarai būdavo gan vėsoki (liepos mėn.) ir to vieno megztinio, kurį buvau įsidėjusi, man tikrai neužteko visos kelionės metu. Be to, vakarais slapčia pasvajodavau ir apie ilgas kelnes, kurios taip pat buvo pasilikusios namuose:) Taigi mes buvome labai patenkinti savo apartamentais su labai jaukiais miegamaisiais, į kuriuos kas vakarą grįždavome su mielu noru. Noriu pridurti, kad apartamentų nuoma žmogui kainavo apie 28 eurus (viena naktis).

Pirmąją dieną mes nusprendėme aplankyti vieną iš mažiausių pasaulyje valstybių – Monaką. Iš tiesų Monakas paliko neišdildomą įspūdį savo grožiu, prabanga, švara… Vos ne kiekvienas gyvenamasis namas buvo vertas fotoaparato blykstės. O ką jau bekalbėti apie viešuosius liftus, kad nereiktų vargti lipant į kalną gatvėmis, iki kurių koridoriai išpuošti marmuru ir kuriuose nepamatysi nei vienos šiukšlelės ar grafiti piešinio.

Pirmiausia atvykę į Monaką mes aplankėme botanikos sodą, kuriame buvo daug visokiausių ir įdomiausių augalų, bet labiausiai verta buvo aplankyti tą sodą dėl iš jo atsiveriančių vaizdų. Vien ten mes padarėme labai daug nuostabių kadrų. Nusileidę žemyn liftais mes aptikome viešąjį baseiną tiems, kurie tingi eiti iki paplūdimio, ir žinoma – daug prabangių jachtų.

Paprastai šalia jachtų stovėdavo vienas kitas Ferrari automobilis, kuris, tiesą sakant, kelionės pabaigoje jau mūsų nebestebino. Dienos metu jachtose plušėdavo aptarnaujantis personalas, plaudavo prabangiuosius laivelius ir juos tvarkydavo. Savininkų nematyti.

Monakas sužavėjo ir Monte Carlo Kazino rūmais. Gražūs ne tik patys rūmai, bet ir viskas aplink juos – fontanai, palmės… Be to, verta užsukti apsidairyti į pačius rūmus (leidžiama nemokamai apžiūrėti rūmų fojė, tik deja, fotografuoti – draudžiama).

Monakas įstrigo į mano širdį ir dėl to, kad viename prekybos centre užtikome prancūziškų stebuklų buveinę – Laduree parduotuvėlę. Nuotraukos kalba pačios už save. Po to, kai mano skonio receptoriai atrado Laduree macarons‘ų skonį, aš nenustoju apie juos svajoti ir vis ketinu grįžti į Paryžių, kuriame yra ne viena Laduree krautuvėlė.

Gaila, kad neskyrėme laiko aplankyti Monako kunigaikščio rūmų, kur nustatytu laiku vaizdingai keičiasi sargyba, ir įtariu, kad nuo rūmų atsiveria graži Monako panorama (Monakas gražus iš visų pusių, visų kampų).

Noriu pridurti, kad po apsilankymo Monake rekomenduotina užsukti į aukščiau kalnuose įsikūrusį miestelį, iš kurio atsiveria nepakartojama Monako panorama (La Turbie).

Taip pat rekomenduoju ir miestelį Eze, kuris įsikūręs ant uolos, turi jaukų senamiestį, iš kurio atsiveria nuostabūs jūros vaizdai. Tikrai verta pasivaikščiojimo vieta!

Kitą dieną iš pat ryto mus nustebino apsiniaukęs dangus ir nesiliaujantis lietus. Supratome, kad paplūdimio nebus, todėl nulėkėme iki Nicos, apsukome keletą ratų pagrindine gatve ir nusprendėme į Nicą sugrįžti kitą dieną saulei šviečiant. Įdomus dalykas, kad daugelis žmonių, keliavusių žydrojoje pakrantėje, mums sakė, kad Nica nėra žavus miestas ir kad praktiškai neverta į jį važiuoti, tačiau mums pasirodė visiškai atvirkščiai. Pripažinsiu, kad Nicos priemiestis yra skurdokas, ten gali sutikti įvairaus „plauko“ žmonių, tačiau Nica – labai didelis miestas (2007 metų duomenimis, 338 600 gyventojų), todėl būtų kvaila tikėtis, kad jame visi rajonai bus taip tokie pat gražūs kaip Nicos senamiestis ar Monakas. Taigi sugrįžus į Nicą saulėtą dieną mes pamatėme tikrąjį šio miesto grožį, kuris mus taip pakerėjo, kad teko į Nicą sugrįžti dar ne kartą. Bet apie tai vėliau…

Lietingą dieną mes aplankėme Grasse miestelį – kvepalų sostinę. Iš tiesų, ta vieta yra įžymi tik dėl to, kad joje yra įsikūrusios gal trys kvepalų gamyklos – Fragonard, Molinard ir dar viena, kurios pavadinimo aš nebepamenu. Ten gausu muziejų, tačiau mes nusprendėme aplankyti tik Fragonard kvepalų paduotuvę, kurioje galima rasti ne tik tikrų prancūziškų kvepalų (deja, tik moteriškų, vyrams siūlomas tik tualetinis vanduo), bet ir muilų, kremų ir t. t. Kosmetikos mėgėjoms ten tikras rojus, o ir kainos labai stipriai nesikandžioja – pavyzdžiui, kremas veidui kainuoja 26 eurus.

Kitą dieną iš pat ryto puolėme prie lango ir meldėmės, kad tik nelytų… ir nelijo:) Mūsų tikslas – prašmatnusis Saint Tropezas. Vietiniai mus buvo įspėję, kad į Saint Tropezą reikia važiuoti arba labai anksti, arba jau gerokai po pietų, nes tėra vienas vienintelis kelias į šį miestą, o norinčių į jį pakliūti – iš tiesų labai daug. Mes planavome atsikelti anksti, bet … neatsikėlėme. Išvažiavome apie 10 val. ryte ir likus dar apie 20 km iki Saint Tropezo mums teko stabtelėti automobilių spūstyje, kuri tęsėsi iki pat Saint Tropezo. Guodė tik tai, kad vaizdas pro automobilio langus buvo labai gražus, įdomu buvo pasižvalgyti ir į kituose automobiliuose laukiančius žmones:)

Taigi – Saint Tropezas pasiektas. Ši vietovė skiriasi nuo kitų žydrosios pakrantės miestų tuo, kad jame vyrauja senoviniai pastatai, siauros gatvytės. Žinoma, čia jachtų irgi netrūko.

Mūsų kompanijoje nuomonė apie Saint Tropezą buvo dvejopa: vieniems jis paliko didelį įspūdį ir tapo vienu gražiausių Pietų Prancūzijos miestu, man jis nebuvo labai ypatingas. Aš įsivaizdavau, kad Saint Tropezas bus prabangaus jaunimo ir linksmybių sostinė, tačiau taip nebuvo. Atvirkščiai, atrodė, kad jei jaunimo ten ir buvo, tai jis linksminosi prabangiose, privačiose vilose ar jachtose, o gatvėse blaškėsi tik turistai. Visgi apsilankyti ten verta! O ypač – paragauti nuostabaus skonio ledų, su kuriais Saint Tropezas man ir asocijuojasi.

Port Grimaud – prancūziškoji Venecija, įsikūrusi šalia Saint Tropezo. Tikrų tikriausiai verta aplankyti! Prabangių jachtų ir vilų niekada nebūna perdaug!

Tą patį vakarą spontaniškai sugalvojome paklaidžioti po naktinį Monaką. Ir nepasigailėjome. Įdomu tai, kad vėlyvą vakarą Monakas buvo gan tuštokas, tačiau beprotiškai gražus. Sutemus buvo galima pamatyti minėtų jachtų savininkus, besiilsinčius savo prabangiuose laivuose, kurių dienos metus nepamatysi.

Tačiau pagrindinis veiksmas vyko aplink Monte Carlo kazino rūmus. Veiksmas, kurio nepamatysi dieną. Arabų šeichai, atvykstantys palošti su prabangiausiais automobiliais, apsistojantys prabangiame Hotel de Paris, įsikūrusiame šalia Monte Carlo rūmų, jų panelės, pasidabinusios stulbinamo aukščio bateliais (pageidautina Christian Louboutin). Žodžiu, įdomu pavėpsoti.

Nauja diena – nauja vieta. Kanai. Naują dieną mes pradėjome poilsiu paplūdimyje Kanuose, kuriame daugiausia ilsėjosi pensinio amžiaus žmonės, atvažiavę į savo apartamentus Kanuose vasaros atostogoms. Poilsiautojų amžius mus nustebino, tačiau vėliau pasivaikščioję po Kanų pakrantę mes supratome, kur “pliažinasi” jaunimas. Tai Palm Beach klubas su baseinu šalia paplūdimio, kuriame mirksta daug gražuolių su baltomis taurėmis ir įvairiausiais kokteiliais, su patogesniais už lovą gultais paplūdimyje… Kadangi smėliukas viešame paplūdimyje taip pat buvo labai minkštas, mums net į galvą nešovė bandyti brautis į Palm Beach’ą (http://www.youtube.com/watch?v=eELgK16jV-I – video įdomumo dėlei):)

Kanai – žavi vieta. Palei jūrą iki centro veda pagrindinė gatvė – Kanų krozetė. O ten, žinoma, netrūksta nei prabangių viešbučių, parduotuvių, nei automobilių, kurie traukia ne vieno turisto akį. Kitaip tariant, puikus raudonasis kilimas pasivaikščiojimui:)

Kaip jau minėjau, apžiūrėję lietingą Nicos miestą kelionės pradžioje, mes planavome į jį sugrįžti, o išaušus naujai dienai, oras tam buvo palankus. Šviečiant saulutei mes išvydome tikrąjį Nicos paplūdimio vandens žydrumą, kuris mus tiesiog apakino (gerąja prasme). Nieko nelaukę, puolėme į paplūdimį ir nenorėjome jo palikti.

Nicos paplūdimys tęsiasi palei visą Nicos Promenadą (pagrindinė gatvė palei jūrą), kurioje knibžda žmonių – vaikščiojančių, bėgiojančių, važinėjančių riedučiais (o danga ten labai maloni pasivažinėjimui riedučiais).

Dalis paplūdimio yra privatus, priklauso viešbučiams, sumokėjus apie 15 eurų, galima į jį patekti, tačiau įmanoma surasti vietos ir viešame paplūdimyje. Begulėdami paplūdimyje mes stebėjome keltą, plaukiantį į Korsiką, ir taip į galvą atėjo dar vienas kelionės maršrutas. Ateityje. Sako, kad kelto bilietai būna išpirkti jau prieš pusę metų.

Tikrai verta užkopti į kalną šalia paplūdimio, iš kurio atsiveria nuostabi Nicos panorama.
Nicoje taip pat gausu įvairiausių parduotuvių, kuriose liepos mėnesį siaučia nemažas išpardavimas, todėl dalį paplūdimio laiko mums teko iškeisti į parduotuvių šturmavimą. Laimikis buvo labai neblogas tiek kainos prasme, tiek ir pasirinkimo. Taigi Nica įsispraudė į pirmąsias vietas sąraše tarp aplankytų miestų. Galima drąsiai teigti, kad Nicos paplūdimys yra pats pats pačiausias visoje pakrantėje. Beje, kelionės pabaigoje mes dar kartą sugrįžome į Nicą:)

Tą patį vakarą grįžę į savo jaukiuosius apartamentus mes susikrovėme lagaminus ir su nenoru palikti tokią nuostabią vietą mes nuėjome miegoti. Išaušus rytui teko keliauti giliau į Prancūziją – Provansą.

Palikę žydrąją pakrantę mes patraukėme gilyn žemyno link. Pirmiausia aplankėme Gorges du Verdon, lietuviškai – Verdono tarpeklį. “Tai didžiausias tarpeklis Europoje, susidaręs srauniam vandeniui graužiant Verdono upės vagą klintinėje Aukštutinio Provanso plynaukštėje. Kadangi į plynaukštę krintantis lietus susigeria į žemę, nesusidaro upeliai, kurie graužtų ir lygintų tarpeklio uolų sieną.” – tokia informacija apie Verdono tarpeklį pateikiama internetinėse platybėse. Norintiems pasidomėti daugiau – http://en.wikipedia.org/wiki/Verdon_Gorge.

Iš tiesų, ši vieta palieka įspūdį, vien jau dėl to, kad, atrodo, ką tik lankeisi urbanizuotuose, moderniuose kurortuose, ir staiga persikeli į visiškai laukinę gamtą. Kadangi esu mačiusi norvegiškos gamtos grožį, tai Verdono tarpeklis neprivertė manęs aikčioti kiekvieną akimirką klaidžiojant kalnuotais keliais, tačiau pripažįstu, kad ši vieta tikrai verta aplankymo. Pridurtina tai, kad šis objektas reikalauja nemažai laiko – vingiuoti keliai neleidžia skubėti!

Po klajonių kalnuose mes pradėjome judėti link mūsų naujųjų apartamentų Avinjono miesto pakraštyje. Itin pradžiugino pakeliui „sutikti“ levandų laukai. Nors pats efektingiausias levandų žydėjimas, kai žiedeliai maksimaliai išsiskleidę, todėl laukai atrodo nusidažę sodria violetine spalva, jau buvo praėjęs, tačiau levandų laukai išliko mūsų atmintyje (ir, žinoma, besaikiškai buvo įamžinti fotoaparatu). Girdėjome, kad pats „pačiausias“ levandų žydėjimas būna birželio mėnesį. Puokštelę levandų, prisiskynusi laukuose, parsivežiau į namus ir galiu patvirtinti, kad jos iki šiol kvepia!

Keliaujant ne kurortiniais keliukais, didelę nuostabą kėlė tai, kad po 21 val. sunkiai rasi veikiančią maisto prekių parduotuvę. O sekmadieniais jie iš viso nedirba! Ir nors numirk iš alkio!:) Tiesa, radome ir visą parą veikiančių maisto prekių parduotuvių, tačiau su nemažais antkainiais ir mažu pasirinkimu, o šeimininkas – dažniausiai koks „babajus“. Bet kai valgyti norisi ar troškulys kankina, tai jokio skirtumo:)

Taigi pasiskynę levandų ir apsipirkę pas „babajus“ mes pasiekėme savo naujuosius apartamentus, kurie, švelniai tariant, mus nustebino. Mūsų kambarys buvo skirtas 5 asmenims (2 dvigulės lovos ir 1 viengulė), o šalia vienos lovos už užuolaidėlių pasislėpęs stūksojo ponas tualetas! Jokių durelių ar pertvaros – nieko! Šalia tualeto – dušas, su stiklinėmis durimis. Tiesa, užuolaidėlės dušo nedengė, per trumpas karnizas:) (http://www.avignon-et-provence.com/bed-breakfast-gard/lou-grand-bos/#.UIo26-x8Uxy kad neužkibtumėte).

Apačioje buvo šeimininkės vonios kambarys, tačiau ji nenorėjo, kad mes juo naudotumėmės. Tą vakarą džiaugėmės užsukę pas „babajus“ vyno, nes kitaip tikriausiai nebūtume išgyvenę:) Sprendimas galėjo būti vienintelis – išvažiuoti. Šioje vietoje rankytėmis plojome, kad šeimininkei nebuvome palikę jokių avansų ir pan. (šeimininkė neturėjo sąskaitos banke), todėl be jokių nuostolių atsisveikinome su šeimininke ir negrįžome.

Tą dieną mes aplankėme Avinjono miestą (pranc. Avignon). Jis garsėja gotikiniais Popiežiaus rūmais, pastatytais XIV a., kurie bene ryškiausias miesto objektas. Mūsų apsilankymo metu Avinjone vyko festivalis (neklauskit, koks), todėl visur buvo pilna žmonių, spektaklių, dainų, šokių ir pan. Dėl to mums Avinjonas pasirodė žavingas miestas, tačiau įtariu, kad paprastą dieną jis tokio žavesio nesukeltų.

Šiaip mieste vystoma įvairi pramonė (pvz. tekstilės, avalynės), daug provansiško stiliaus parduotuvėlių. Dar iki šiol negaliu atsidžiaugti lovos užtiesalu, išmargintu gražiausiais provansiškais raštais, kuris puošia namų miegamąjį kambarį. Džiugu dar ir tai, kad tokių prekių kainos visiškai nesikandžioja – lovatiesė kainavo 50 eurų! Žinantys, kiek tokie dalykai kainuoja Lietuvoje, tikriausiai sutiks, kad tai iš tikrųjų maža kaina:)

Lankydamiesi tose apylinkėse mes neaplenkėme ir dar vieno žymaus turistų traukos taško – miestelis Le Baux de Provence (http://www.lesbauxdeprovence.com/).

Tai tikrai nuostabaus grožio miestelis, įsikūręs ant kalno, nuo kurio atsiveria įspūdingos panoramos. Visas miestelis – iš akmens.

Kelionės metu mes dažnai nesilankėme restoranuose, pusryčiaudavome apartamentuose (nes turėjome virtuvę), apsipirkę supermarketuose, dienos metu sukirsdavome gerą porciją ledų ir kokį sumuštinį, o grįžę į apartamentus ištaigingai pavakarieniaudavome pasigamindami įvairiausių salotų ar jūros gėrybių. Pripažinsiu, kad kainos prancūziškuose restoranuose nėra mažos. Pietūs vienam asmeniui kainuoja bent jau 30 eurų, todėl kasdien valgant restoranuose, kelionės sąmata tikrai išauga. Pagrindinės kelionės išlaidos buvo automobilio nuoma (apie 500 eurų 10 dienų), kuras, mokami keliai (o prancūzai tai mėgsta), automobilio parkavimas mokamose aikštelėse (kitokių neradom), apartamentų nuoma. Toliau viskas priklauso nuo poreikių ir galimybių. Žinoma, ten tikrai yra vietų, kur galima nepastebimai išleisti krūvą pinigų.

Visgi po šios kelionės aš įsimylėjau Prancūziją, jos grožį, žmones, jų sugebėjimą sukurti ir išlaikyti tokią estetišką aplinką. Nesvarbu, kokio amžiaus moteris, bet ji visada pasipuošusi, susitvarkiusi… Tas žavi. Pietinė Prancūzijos dalis yra iš tikrųjų labai įdomi – galvoju, kad kiekvienas miestelis ten yra savaip gražus, todėl jaučiu, kad aš dar daug ko ten nemačiau, daug ko nepadariau… Ką padaryčiau grįžusi atgal? Nuvažiuočiau į La Turbie miestelį sutemus pasižiūrėti ir įamžinti Monako panoramą tamsiu paros metu, degant visoms miesto švieselėms… Turėtų būti pasakiškai gražu! Taip pat aplankyčiau Monako karališkuosius rūmus. Ir dar Cap Ferrat – tikrai neaplenkčiau šios vietos. O jei važiuočiau į Pietų Prancūziją rudeniop, ne pačiu karščiausiu metu, tai tikrai dviračiu praskriečiau kokiu vingiuotu keliuku palei jūrą…

Pabaigai – galbūt mano pasakojimas nėra pats informatyviausias, tačiau tikiuosi, kad jis įkvėps ką nors aplankyti šį kraštą ar padės planuojant kelionę nepraleisti kokio gražaus miestelio:)