Šių metų vasarį, kai Lietuvoje žiema buvo daugiau darganota nei balta, nusprendėme su vyru Sauliumi pabėgti į tikrą žiemos pasaką. Ieškojome vietos, kur būtų daug sniego, kalnų, o oras alsuotų grynu oru ir ramybe. Taip mūsų pasirinkimu tapo Zermattas, Šveicarija – garsusis kalnų miestelis, esantis pačioje Alpių širdyje, prie legendinio Matterhorno kalno.
Į Šveicariją atskridome vasario pradžioje, o iš Ciuricho į Zermattą keliavome traukiniu. Jau pati kelionė buvo nuotykis: traukiniai švarūs, punktualūs, o pro langus atsiveriančios Alpių panoramos atėmė žadą. Zermatte automobiliai nevažinėja – tai miestelis, kuriame naudojamos tik elektrinės transporto priemonės ir rogutės, tad jau atvykus jautėsi ypatinga, beveik pasakiška atmosfera.
Apsistojome mažame šeimos viešbutuke su vaizdu į Matterhorną. Kiekvieną rytą, vos pramerkę akis, matėme saulėje blizgančią, tobulos formos kalno viršūnę. Saulys iškart juokavo, kad už tokius vaizdus Šveicarijoje verta sumokėti bet kokius pinigus.
Pirmąją dieną skyrėme aklimatizacijai ir miestelio pažinimui. Vaikščiojome po jaukias gatveles, užsukome į vietinius sūrių ir šokolado butikėlius, ragavome karštą šokoladą kavinėje su medinėmis sienomis ir minkštomis avikailio pagalvėmis. Zermattas vasario mėnesį buvo gyvas – čia buvo daug slidinėtojų, bet tuo pačiu jautėsi ir ramybė, kurios taip ieškojome.
Antrą dieną išsinuomojome įrangą ir leidomės į slidinėjimą. Zermattas garsėja savo puikiomis trasomis – čia jų daugiau nei 300 kilometrų! Saulys, kuris yra patyręs slidininkas, žavėjosi, kaip gerai prižiūrėtos trasos, o aš, būdama šiek tiek atsargesnė, mėgavausi lėtesniu nusileidimu ir neapsakomo grožio vaizdais į kalnus. Tą dieną pietavome aukštikalnių restorane – valgėme tradicinį raclette sūrį, kuris lėtai lydėsi nuo karšto akmens, ir gėrėme taurę vietinio baltojo vyno.
Vieną dieną nusprendėme skirti išvykai į Gornergrat viršūnę. Į ją pakilome seniausiu atviro tipo kalnų traukiniu Europoje. Važiuojant vis aukštyn, sniegas darėsi vis tankesnis, oras – dar skaidresnis. Gornergrate, daugiau nei 3000 metrų aukštyje, atsivėrė stulbinantis vaizdas į Matterhorną ir aplinkines viršūnes. Saulys sakė, kad tai viena įspūdingiausių panoramų, kurias yra matęs gyvenime.
Kiekvieną vakarą grįžę į miestelį mėgavomės vietinės virtuvės patiekalais – ragavome fondiu, šveicariškų dešrelių su bulvių rosti, o vieną vakarą išbandėme ir desertą su „verdančiu“ šokoladu ir vaisiais. Po vakarienių vaikščiodavome po apšviestą miestelį – sniegas girgždėdavo po kojomis, o ore tvyrojo švaraus šalčio ir degančių židinių kvapas.
Vieną dieną leidome sau tiesiog pasivaikščioti pėsčiųjų takais – Zermatto apylinkėse yra daug puikiai prižiūrimų trasų pasivaikščiojimams sniege. Sutikdavome vos kelis kitus žygeivius, o aplink – tik sniegas, kalnai ir tyla. Tą popietę sėdėjome ant suoliuko aukštai virš miestelio, gėrėme iš termoso karštą arbatą ir tiesiog tylėjome, mėgaudamiesi akimirka.
Savaitė Zermatte prabėgo greitai, bet paliko begalę įspūdžių. Šveicarija dar kartą įrodė, kodėl ji laikoma viena gražiausių šalių pasaulyje. Grįždami namo žinojome viena – čia dar sugrįšime, galbūt kitą kartą jau su platesne šeima, kad parodytume kitiems šią baltą, tylią žiemos pasaką. Zermattas, Šveicarija vasario mėnesį – tai vieta, kur gamta, žiemos pramogos ir ramybė susilieja į tobulą kelionę dviem.
79tieji