paskaojimas perkeltas is road.lt
Kodėl Portugalija? Gal , kad mažai žinoma šalis, tarytum pasaulio kraštas(bent jau Europos), Atlanto vandenynas, vieni įspūdingiausių Pasaulyje paplūdymių, nenučiulptas turistų (ir dėl turistų) kraštas, nuostabus oras rugsėjo-spalio mėn ir susiklosčiusios aplinkybės. Ačiū Renatai iš anglų kalbos kursų už pamėtėtą mintį kelionės krypčiai . Norėčiau taip įdomiai ir linksmai aprašyti kelionę kaip Bezobrazas apie Maroką ar taip skaniai kaip vilmutte apie kulinarinę kelionę po Portugaliją , bet kaip gaunasi spręskite patys.
Taigi, kelionę pradėjome planuoti balandžio mėn. Bilietus nusipirkome, mašiną ir viešbučius rezervavome birželio-liepos mėn. Keliavome keturiese – dvi nebe jaunuolių, bet ir ne senų pirdžių poros.
Rugsėjo 24d.,ketvirtadienį susipakuojame pagal Ryanair reikalavimus – po 1 lagaminą ant galvos iki 15kg bagažui ir po 1 kuprinę iki 10 kg su savimi. Maisto įsidedame tik riešutų, vytintos dešros ir keletą sumuštiniu. Pirmą kartą skridau iš Kauno ir pirmą kartą su Ryanair. Oro uostas mažas su gražiu tvenkinuku kieme . Ryanair sužavejo savo paprastumu, punktualumu , lėktuvų naujumu ir kt. Orlaivyje gaunu atsisėsti pačioje pirmoje eilėje, todėl mano ilgos kojos nenukentėjo. Skrydžio metu paplepame su lietuve stiuardese. Apie 23.30 leidžiamės Frankfurte prie Hano. Tai Ryanair bazinis oro uostas, ten „nakvoja“ jų lėktuvai ir stiuardeses. Mūsų kitas skrydis į Santjago de Compostela ryte 6.30. Apsižiūrime kur chekintis ir sėdame laukti. Lietuviški sumuštiniai nugarmėjo į skrandį. Bandome snausti. Oro uostas tapęs dideliu miegamuoju. „Pastovūs keliautojai“ iš karto tiesiasi kilimėlius, miegmaišius ir gulasi tiesiog ant grindų. Kai kam „pasiseka“ atsigulti ant automobilių nuomos kompanijų kilimėlių. Nieko nelaukęs, ir aš pasitiesiu džemperi ir gulu ant betoniniu grindų. Įmigus, šalia praslenka rusiškai besikoliojančių valytojų būrys. Toks ten ir miegas – kaip karceryje:). Dar dvi val lėktuve ir rytas mus žadina saulėtoje Ispanijoje. Greitai susirandame automobilių nuomos kompanijos Europcar punktą, sutvarkome formalumus ir sekančias 9 dienas mūsų vežėju tampa dyzelinė Renault Scenic. Pradžia buvo kažkokia juokinga. Negana to, kad niekaip neradome išvažiavimo iš aikštelės, tai GPS nubrėžė mums kelią iš Santjago de Compostela į Panevėžį:). Galiausiai „ Birutės“ valdymą greitai perpratome ir patraukėme link Porto.
Mokama autostrada per 1 val pasiekėme Portugaliją ir toliau vykome pakrante. Oras šiltas, šviečia saulė, matome nuorodas i dešinę – Praia, t.y. paplūdimys. Sukame ir atsiduriame žveju kaimelyje tiesiai prie vandenyno. Laimingi kaip vaikai. Čia pirmą kartą patiriame kas yra Portugalija : nuostabus oras, tylu, jokių turistų, jokio žmonių šurmulio, tik po kojomis baltas smėliukas ir šalia vandenynas šnopuoja. Niekas niekur neskuba. Miestelis tarytum išmiręs, kavinėse, parduotuvėse tuščia. Pakrantėje , priėjome vieną Restaurant, prie kurio nuobodžiavo kokių 65 metų padavėjas. Sėdame lauko terasoje. Senukas, nieko nesakęs pradeda nešti ant stalo duoną, sviestą, alyvuoges, sardinių paštetą ir didžiulę lėkštę karališkų krevečių. Buvau skaitęs, kad tai vadinama „Entradas“ ir jeigu jų nepalieti, mokėti nereikia. Mandagiai parodėme, kad krevetes nuneštų, o visa kita sušveitėme. Ragavome grilyje keptus aštuonkojus su špinatais ir morkomis, karbonadą, salotas ir pirmą kartą supratome, kad niekur kitur (bent jau Europoje) nėra geresnės kavos nei Portugalijoje. Už sočius pietus keturiems paliekame 50Eu., tame tarpe 6Eu uz Entradas:) Laikas judėti toliau. „Birutė“ gauna Porto viešbučio „Malaposta“ koordinates ir 14val mes jau galime nusiprausti. Viešbutis pačiame senamiestyje, toks truputi pagyvenęs, bet kaip už 36Eu dvivietį su pusryčiais….. net viršijo lūkesčius. Pasiimame žemėlapių ir neriame į Porto. Nepakartojamas senamiestis, toks truputį apleistas, nešvarus, apsiblausęs, pilkas ir tuo pačiu kažkoks žavingas. Neteko tokio kitur matyti. Namų fasadai puošti spalvingomis keramikinėmis plytelėmis, miestas perskirtas Douro upės į dvi dalis. Ieškome p. Eifelio projektuoto gražuolio Šv. Luizos tilto. Kažkaip užeiname jį viršumi, kur važiuoja metro traukiniai. Vaizdas nuo tilto nepakartojamas. Kitoje upės pusėje teoriškai yra ne Porto , o Vila Nova De Gaia miestas. Man nepatinka, kad mes esame labai jau aukštai, kai tuo tarpu visas miesto aktyvumas matosi apačioje, upės pakrantėje. Leidžiamės žemyn. Norime aplankyti vyno rūsius. Ieškome Taylor‘s, nes buvome girdėję, jog tai viena seniausių ir garsiausių vyninių visoje Portugalijoje, be to ten gide dirba lietuvaitė. Kaip tyčia Taylors rūsys įsikūręs pačiame kalno viršuje. Vėl mikliname kojas į viršų. Ekskursija po vyninę yra nemokama. Vaikštome tarp neregėto dydžio vyno statinių, sužinome daug įdomių dalykų apie vyno gamybą. Po to gauname paragauti trijų rūšių portveino. Mes, kaip lietuviai, dar gauname ragauti 20m senumo Porto vyno. Ačiū ir linkėjimai Skaistei. Iš rūsio išeiname pakankamai linksmai nusiteikę:). Nusileidžiame žemyn prie upės, deja ekskursiniai laiveliai jau išplaukę į paskutinį reisą. O pakrantėje šalia kavinės sumesti didžiuliai raudoni sėdmaišiai. Pasiimame litrą sangrijos ir įsitaisome juose. Drybsome, geriame ta kompotą, stebime aplinką. Upe plaukioja laiveliai su turistais ir vyno statinėmis, kitoje upės pusėje visu gražumu prieš mus išsiskleidusi senoji Porto dalis Ribeira…..ir taip, kol saulė nusileido. Šią valandą kažkodėl visada prisimenu grįžęs, kaip vieną labiausiai atitikusių žodžio „gera“ apibrėžimą. Buvo iš tikrųjų kaifas:) . Kadangi portveinas ir sangrija truputį dezorientavo, tai
eidami naktiniu Porto link viešbučio, nusprendėme pasinaudoti „Birutės“ pagalba. Tačiau ši pasirodo nebuvo pritaikyta lėtam ėjimui pėsčiomis (t.y. reikėjo pabėgėti, kad jai „protas“ normaliai veiktu) ir nuolat grybavo. Teko paklaidžioti po naktinį Porto, poilsio minutėlę pasėdėti ant laiptų šalia vietinių mėlynanosių valkatų . Truputį eidami ratais, bet šiaip ne taip, susiradome savo viešbutį ir kritome miegoti.
Rugsėjo 26d. Po viešbučio pusryčių, vykstame žemyn pakrante. Portugalijos keliai super . Daugelis pašiepia portugalus dėl to, kad beveik visus ES pagalbos pinigus sukišo į kelius, bet mums šiuo atveju tik į gerą:).Tiesa, mokami keliai pakankamai brangus – 10km apie 1 Eu. Po gero pusvalandžio privažiuojame Portugalijos Venecija vadinamą Aveiro miestą. Iki Venecijos pastarajam gal ir tolokai, bet miestas išvagotas kanalų ir aplink telkšo pelkės. Truputį pasibastome ir tiek. Čia pradėjome savo kelionės tradiciją – priešpietinis puodelis kavos su portugališkais skanėstais – Pasteis pyragėliais. Tokios kavinukės vadinasi „Pastelaria“. Portugaliją verta aplankyti vien dėl jų. Toliau važiuojame prie vandenyno į Costa Nova miestelį. Kažkuo priminė mūsų Kuršių neriją, balto smėlio kopos, iš vienos pusės vandenynas, iš kitos – kažkoks vandens telkinys. Oras nuostabus, paplūdimys milžiniškas, žmonių…. dar kokie 7 be mūsų:). Vaikštome per kopas, braidome pakrante – fantastiškai nuostabi vieta. Galiausiai kai pamatome dryžuotus namus, visiškai žado netenkame. Visi namai nudažyti spalvotais vertikaliais ar horizontaliais dryžiais! Tai reikia pamatyti. Toliau važiuojame šunkeliais vandenyno pakrante ir tik po kurio laiko sukame į šalies gilumą, nes norime nusigauti iki Tamplierių ordino bastiono, Tomar pilies. Važiuojame mažareikšmiais keliais, kad geriau pamatytume vietinį gyvenimą. Vienu metu atkreipiu dėmesį, kad atrodo, jog šiame pasaulyje mes esame vienui vieni. Nesutinkame nei vienos mašinos, nesimato, kad kas ką nors dirbtų, miesteliuose nesimato nei vieno žmogaus, net vaikai nelaksto. Viskas lyg išmirę. Nejaugi taip stipriai veikia siesta?Apie 14 val būname šalia Tomar pilies. Einame į vidų. Nors parašyta, kad bilietas 5 Eu, pinigų kažkodėl neima. Planuodamas kelionę, abejojau ar verta pasukti nuo vandenyno link Tomar pilies. Dabar galiu patvirtinti, tikrai verta. Pribloškia pilies dydis, vienuolyno miegamasis korpusas, virtuvė, kur tų laikų sąlygomis buvo ruošiamas maistas keletui šimtų žmonių. Daiva buvo skaičiusi „Da Vinčo kodą“, tai galėjo šiek tiek paaiškinti Tamplierių ordino vienuolių gyvenimo subtilybes.
Pas gatvės prekeivius nusiperkame vynuogių ir šalikelėje stojame užkąsti. Išsiskleidžiame tiesiog po medžiais, valgome mixą iš lietuviškos dešros ir portugališkų priedų. Kadangi religinis fanatizmas nedomino (netgi katalikų), tai į Fatimą nebeužsukome, juolab ir laikas spausti pradėjo. Norime saulę palydėti visų portugalų pamėgtoje Nazare. Privažiuojame skardžio kraštą, nuo kurio atsiveria apačioje stūksanti baltų namų su raudonais stogais Nazare. Sekame nuorodas į vaizdingą vietą. Nuo kalno terasos atsiveria visas miestas su vandenynu. Saulė po truputį leidžiasi , į terasą pradeda rinktis poros , nešinos vyno buteliais . Važiuojame žemyn į patį centrą. Surizikuojame pasistatyti automobilį taxi vietoje. Miestelis gražiai sutvarkytas, iš bažnyčios grįžta pasipuošusios senolės. Sėdime pakrantėje, žiūrime į saulėlydį. Truputį pavaikštome siauromis gatvelėmis. Gal su Santoriniu būtų per drąsu lyginti, bet truputis panašumų yra. Grįžtame prie mašinos, o čia už valytuvo užkistas policijos raštas, kuris pažymi, kad mes esame pažeidėjai ir turime prisistatyti į nuovadą:). Nei baudos dydis, nei kada prisistatyti nenurodyta. Pagalvojame, kad portugalai yra iš prigimties truputį tinginiai, tai ir mūsų atveju tingės užsiimti kaltininkų paieška. Kvitą dėl viso pikto pasiliekame. Mūsų sekanti nakvynės vieta yra už 40 km. esančiame Foz Do Arelho miestelyje. Pakeliui sustojame įsigyti portugališko vyno, sūrio, kumpio, alaus. Kainos labai panašios kaip Lietuvos parduotuvėse, kai kas kainuoja panašiai, kai kas truputį brangiau. Į viešbutį atvykstame pakankamai vėlai. Kambaryje prie vyno su sūriais aptariame dienos įvykius ir miegoti.
Rugsėjo 27d.Rytas prasideda gaidžių giedojimais aplinkiniuose namuose, primena kaimą pas močiutę:) Mūsų šeimyninis viešbutukas įsikūręs miestelio viduryje, privačių namų kvartale. Pro antro aukšto balkoną matosi raudonį čerpių stogai, bei vandenynas tolumoje. Sočiai ir skaniai papusryčiavę viešbutyje, vykstame į čia pat esančią Portugalijos karalių nuotakų pilį Obidos. Tiesą sakant, pačios pilies ne kas ir išlikę. Įspūdingiausia yra siena, juosianti senąjį miestą. Jeigu nekamuoja aukščio baimė, miestelį ta siena galima visą apeiti. Eiti reikia apie 50cm pločio be jokių apsaugų takeliu, kokių 10-15m aukštyje. Kadangi mūsų moterys, tik užlipusios, atsisakė toliau eiti, tai ir vyriška pusė pasitenkino trumpu pasivaikščiojimu.
Važiuojame link Peniche iškyšulio. Neįtikėtina, ką vėjas ir vanduo gali padaryti iš pakrančių uolų. Meno kūrinys , sukurtas gamtos. Nuotraukos gavosi neblogesnės nei Corbis/Scanpix , kai kurios net geresnės. Sekanti stotelė – labiausiai į vakarus nutolęs Europos taškas ,Cabo da Roca iškyšulys. Čia stebimės lig šiol Portugalijoje nematytais turistų autobusais. Nebenoriu kartotis išreikšdamas įspūdžius – graži vieta, gražiu oru ir su gera nuotaika . Suvenyrų ir diplomų apie apsilankymą Europos krašte neperkame, nes aš iš principo niekada neperku suvenyrų iš kelionių. Nebent skystame pavidale. Čia pat ir Bairono aprašyta Sintra su savo pilimis. Pirmiausia einame i maurų pilį, kurie buvo čia įsikūrę 900-1100 metais. Užlipame iki pat viršutinių bokštų. Visa Portugalija po mūsų kojomis. Stebina tų laikų inžineriniai sprendimai – veikė netgi geriamo vandens sistema. Vis dėlto matome, kad Portugalijos karalių vasaros rezidencija yra dar aukščiau ant greta esančio kalno. Šioje pilyje viskas išlikę, tarytum čia vis dar gyvenama. Jėgiška ta Sintra. Pilni įspūdžių, artėjame prie Lisabonos. Jos prieigose apsistojame „Holiday Inn“ viešbutyje. Eeee, visai prabangiai:) Per Booking.com pavyko paimti už puse kainos – 48Eu dvivietis su pusryčiais. Trumpas atokvėpis, dušas ir pirmyn i Lisaboną, nes visi nežmoniškai norime valgyti. Už Belemo bokšto, prie pirmojo tilto stojame jachtų prieplaukos barų ir restoranų komplekse. Randame nemokamą parkingą , tačiau visas nemokamas vietas kontroliuoja brazilų imigrantų valkatų mafija. Kiekvienoje aikštelėje ar gatvėje „dirba“ vyrukai, kurie „padeda“ pasistatyti automobilį. Už tai jiems reikia duoti keletą monetų. Taip ,kad nemokamo parkavimo Lisabonoje nėra. Buvome taip išalkę ,kad atsisėdome į Irish Pub . Portugalijoje renkamės airių pabą, garsėjantį blogiausia pasaulyje virtuve !!:). Bet nieko baisaus, alkani nelikome. Užtat pamatėme, kaip įsižiebia Jėzaus Kristaus milžiniška skulptūra (mažesne Rio De Janeiro kopija). Sutemus, pradžioje apsviedžiamas tik kūnas. Atrodo ,kad dievo vietininkas žemėje skrenda virš miesto. Vėliau po truputį ima ryškėti postamentas. Ir šalia šito vaizdo dar „bonusas“ – artėjanti audra virs miesto mėtosi didžiuliais žaibais. Net nejauku, kaip gražu(koks kalambūras). Visuose baruose įrengti didžiuliai televizoriai. Tą vakarą vyko Lisabonos derbis, žaidė Benfika prieš Sportingą. Faktiškai tai buvo svarbiausias Portugalijos įvykis ir jokios finansinės krizės jiems nerūpėjo. Tiesioginė transliacija prasideda 2 val. prieš mačą, su komentarais, prognozėmis, grafiniais vaizdais apie galimus žaidėjų išsidėstymus ir t.t. Čia tikrai garbinamas futbolas. Už vakarienę su vynu ir alumi susimokame apie 50Eu keturiems. Kas dar įsiminė, tai metalinio tilto ūžesys. Esant tam rajone, visą laiką girdėti pastovus garsas, tarytum čia pat būtų koks 1000 bičių spiečių arba būtume Formule1 lenktynėse. Po vakarienės pasivaikštome pakrante šalia Belemo bokšto, apžiūrime memorialą žuvusiems karuose. Dauguma žuvusiųjų yra 1960-1975m . Priminsiu ,kad Portugalijoje iki pat 1975m. buvo praktiškai karinė diktatūra ir tik po gvazdikų revoliucijos 1975m šalis pasuko demokratijos keliu.
Rugsėjo 28d.Išaušo sekmadienio rytas Lisabonoje. Netempdami gumos, papusryčiaujame , atsisveikiname su viešbučio personalu ir vykstame į miesto centrą. Sekmadienis labai tinkama diena trumpai sostines apžvalgai , kadangi gatvės neužkištos mašinomis ir žmonėmis. Automobilį pasistatome požeminėje aikštelėje po Martim Moniz aikšte. (1,6 Eu už valandos stovėjimą). Ieškome tramvajaus stotelės, kurioje lipame į seną ,girgždantį 28 maršruto tramvajų. Šis maršrutas nurodomas visuose kelionių vadovuose kaip pats paprasčiausias būdas apžvelgti Lisaboną , kadangi jis tęsiasi per pagrindinius turistinius objektus ir leidžia pamatyti senamiestį. Be to galima pajausti vietinių gyventojų nuotaikas, kvapą:) ir sužinoti naujausius gandus(jeigu moki portugališkai). Nusipirkome bilietus pas vairuotoją ir per kokį pusvalandį nugirgždėjome iki galinės stotelės niekur neišlipdami. Išlipome ir nežinome kur dėtis – ar varyti atgal ar eiti ką nors apžiūrėti, o gal į Pastelaria kavos? Nusprendžiame užeiti i netoliese esančią bažnyčią. Pasirodo, kad čia yra senosios Portugalijos aukštuomenės(o gal ir ne) kapinės. Kiekvienas kapas – tai lyg atskira koplyčia, kurioje sudėti karstai. Greičiausiai juose urnos su pelenais, nes kitu atveju kvapas butu neapsakomas. Tų koplyčių tiek daug, kad jautėmės kaip kokiame miestelyje siauromis gatvelėmis su miniatiūriniais nameliais.
Vėl sėdame į senuką tramvajų ir judame atgal.
Nusprendžiame išlipti šalia Comercio aikštės ir toliau grįžti iki automobilio pėsti. Aikštės apylinkėse vyksta antikvariato , sendaikčiu ir šiaip keistų niekam nereikalingų daiktų turgus. Pačioje aikštėje ruošiamasi kažkokiai šventei. Žmonių nemažai , kas šiaip žioplinėja, kas prie paminklo atsisėdę deginasi prieš saulę. Mes ,savo ruoštu , Pastelarios tradicijos nelaužome ir nusėdame vienoje jų. Pasikartosiu – kava nereali 🙂 Po Pastelarios terapijos, išeiname į skersgatvį ir nustebę žiūrime į žmonių eilę per visą gatvę, kurios nei galo nei priekio net nesimato! Gal kokių deficitų išmetė? 🙂 Smalsumo vedami, prieiname visų stovinčiųjų tikslą , esantį kitoje gatvėje. Ten, viduryje važiuojamosios dalies, atidarytas siauras dangtis ir į ten esančią ertmę po vieną , lėtai ir atsargiai lenda žmonės. Patikėkite, vaizdas daugiau nei keistas. Grįžęs perskaičiau, kad po Lisabona yra atrasta romėnų miesto fragmentai ir juos apžiūrėti leidžiama tik du kartus per metus. Yra žmonių ,kurie atvyksta i Lisaboną tik šiai progai. Va taip va, ir mes tai matėme:) Dar užsukame į Šv. Jurgio bažnyčią. Tai tiek ir tos Lisabonos , praktiškai jos nematėme , tik akies krašteliu žvilgtelėjome. Iš kitos pusės , nebuvo ir tikslo išsamiai susipažinti su Lisabona. Gal kitą kartą.Palikti Lisaboną stengiamės ilgiausiu Europoje tiltu ,pavadintu Vasco Da Gama garbei. Tilto ilgis 17km. Įspūdingas inžinerinis statinys, nors važiuojant pačiam per jį, įspūdis menkesnis, nei matytas nuotraukose, darytose iš viršaus.
Toliau kryptis į šalies gilumą – Evora. Lekiame mokama autostrada, kad sutaupyti laiko. Tolstant nuo vandenyno, kraštovaizdis keičiasi . Dominuoja lygumos ar šiek tiek kalvotos vietos, mažai miestų ir miestelių, daugiausia sodų-daržų laukai ir ūkininkų fazendos. Apie 14 val. atvykstame į Evora, kuri garsėja romėnų deivės Dianos šventykla, bažnyčia, kurios dalis pastatyta iš žmonių kaulų ir UNESCO saugomu unikalaus išplanavimo senamiesčiu. Jau išvažiuojant iš Lisabonos pradėjo keistis oras .Debesų vis daugėjo, oro temperatūra krito iki 17-18 laipsnių. Evora ,kaip ir visa Portugalija, pasitiko ramybe, negausiu vietinių gyventojų ir turistų šurmuliu. Dianos šventyklą atradome nesunkiai, o štai su kauline bažnyčia teko pavargti. Gatvėje užklausėme anglų turistės ,kur tie kaulai randasi, tačiau ši lygiai taip pat turėjo vargo ieškodama . Jokių nuorodų ar ženklų, vietiniai arba visiškai nešneka angliškai arba trūkčioja pečiais. Beklaidžiodami gatvelėmis, išeiname į kažkokią aikštę ir matome bažnyčią. Bingo! Nebeprisimenu, lyg ir reikėjo pirkti bilietus už įėjima. Visos bažnytėlės vidinės sienos, netgi altorius „sumūrytas“ iš žmonių kaulų. Arkos „dekoruotos“ kaukolėmis ir t.t. Istorija tokia, kad pradėję bažnyčios statybas , pamatė, kad vieta bažnyčiai parinko ant senų kapinių. Kadangi kapai jau buvo statybų išjudinti, tai nenorėjo užrūstinti senolių kaulų ir juos panaudojo vidaus dekoracijoms. Virš įėjimo lotyniškas užrašas – „Mūsų kaulai laukia jūsų kaulų“. Nežinau, keistai kažkaip viskas atrodo. Kažin ar yra daugiau pasaulyje tokia vieta.
Išalkome. Aikštėje keletas restoranėlių , kuriuose pilna pietaujančių turistų. Negi tokiame valgysi?:) Vienoje iš gatvelių randame pakankamai „pavargusiai“ atrodančią užeigą. Turistų vos keletas, stalai nusėsti daugiausia vietinių. Va to mums ir reikia. Baldai, interjeras primine kokius 80 –uosius pas mus, bet viskas tvarkinga. Staltiesės taukuotos ir paplyšę, bet čia pat ant viršaus užtiesiama šviežutėlė popierinė staltiesė , atneša meniu su patiekalų nuotraukomis ir kaip įprasta – entrada. Neskubėdami valgome entrada ir renkamės ką čia užsisakyti. Aš dar apsidairau pasižiūrėti ką valgo kiti. Tai pastebėjęs, vienas pagyvenęs portugalas rodo į savo lėkštę ir iškelia į viršų nykštį, tipo šitas liuks. Dar po minutės prie stalo prieina žilagalvis senukas ir laužyta anglų kalba man pradeda aiškinti ,ką verta paragauti. Oho, kiek dėmesio! Pasinaudojame rekomendacijomis . Maistas patiekiamas tokiose metalinėse didelėse lėkštėse. Žinoma, ir vyno (kurio vien stiklinėlė stipriai per pakinklius kerta) ąsotėlis čia pat. Viskas labai paprasta, sotu ir skanu, kaip namuose pas mamą. Kad nepavydėtumėte, nedetalizuosiu ką valgėme:)
Dar pasitriname po senamiestį. Suvenyrų parduotuvės siūlo gausybę gaminių iš kamščio : nuo padėkliukų iki kepurių.
Laikas vykti link Algarvės pakrantės, mūsų ilgesnio poilsio vietos. Važiuojame nemokamu keliu , kuris driekiasi greta mokamo. Kelias platus , eismas neintensyvus. Pravažiuojme Beja , miestas kuris vadinamas karščiausiu Portugalijos tašku. Nepaisant to, temperatūra krinta iki +14 , beveik visą laiką lyja. Kuo labiau į pietus ,tuo blogiau! Kraštovaizdis darosi nuobodokas – vien lygumos su alyvmedžių ir kamštmedžių giraitėmis. Apie 10val vakaro pasiekiame Algarvės pakrantę, liūtis ir vėjas visai sustiprėjo. Įvažiuojame į Lagos kurortą ir patenkame į pragarą. Gatvėmis plaukia vandens ir purvo upės, vėjas siūbuoja mūsų automobilį , didžiulės palmės svyruoja 180 laipsnių amplitude ir grasinasi užvirsti. Viena paguoda ,kad temperatūra rodo +20. Apie 23 val. pasiekiame savo apartamentus Donna Anna. Šeimininkas skubiai duoda raktus ir bėga gelbėti patvinusių komunikacijų. Jo žmona atidaro šalia esančią parduotuvę ,kur „ant kryžiuko“ pasiimame maisto pusryčiams. Įsikuriame ir einame pasižiūrėti vandenyno. Pirmą kartą mačiau tokį bangavimą , aplinkui esančios kavinės semia vandenį iš patalpų, pliažo praktiškai nelikę, vėjas toks , kad norisi prisirišti virve vienas prie kito. Man patiko, jėga. Deja:) , apartamentų šeimininkas sakė , jog per naktį audra turėtų nurimti .
Rugsėjo 29d. Pirmas rytas Algarvėje. Aš keliuosi pirmas ir bėgu rytinį krosiuką. Namuose to niekada nedarau, bet išvykęs į keliones visada. Patinka bėgant stebėti rytinį gyvenimą, kaip atsidaro kavinės, parduotuvės, kaip šluoja gatves valytojai, kaip vietiniai žmonės eina į darbą. O ir šiaip visai gera šiltą rytą pabėgioti. Užsuku į parduotuvėlę, nuperku šviežių bandelių ir duonos pusryčiams. Ech, prasidėjo lėtas, neįpareigojantis portugališkas poilsis. Oras, nors ir šiltas, bet vis dar vėjuota ir debesuota. Vandenyno vanduo po audros rudas ir dar audringas.
Nusprendėme važiuoti pasižvalgyti po apylinkes. Patraukiame link Sagres , kur yra Sant Vincento iškyšulys. Dar kartą įsitikiname, kad Portugalijos pakrantės nepakartojamos. Toliau važiuojame į viršų ir nuo Aljezur miesto sukame link Monchike . Nežinome kas per vieta, bet žemėlapis rodo kalnus ir pažymėta lankytina vieta. Oras visai pasitaiso, šviečia saulė ,+25 . Kokią valandą blūdijame po kalnus, miestelius. Sustojame „gyvai“ pačiupinėti kamštinio medžio. Iškyla klausimas, per kiek laiko jis ataugina savo žievę . Privažiuojame tą Monchike. Pasirodo ,tai kurortinė vietovė, panaši į mūsų Birštoną ar Druskininkus. Yra keletas sanatorijų , trykšta natūralaus Monchike vandens šaltiniai , kurio vandenį pilsto į butelius čia pat esanti gamykla. Po to vien Monchikės vandenį ir pirkome parduotuvėse:). Grįždami atgal, stojame pakelės restaurante pietums. Karališkos krevetės ant iešmo, žuvies gabaliukai, apvynioti šonine ant iešmo, panaši į žirnių sriuba, keptos sardinės, alus ,vynas , desertai , KAVA…… mmmm, skanu buvo. Kaip jau įprasta už pietus keturiems (su entrada ir arbatpinigiais) – apie 50 EU.
Grįžtame į Lagos, oras tampa jau tikrai pietietiškas, alsuoja karščiu ir drėgme. Mes tiesiai prie vandenyno. Bangavimas didelis, vanduo susimaišęs su smėliu, bet pakankamai šiltas. Pliažai šioje vietoje yra vieni gražiausių visoje Algarvėje. Reiktų įnešti truputį aiškumo, kas tai yra pliažas. Tai siaura smėlėta vieta tarp uolų ir vandenyno. Iki jo reikia nusileisti laiptais nuo stataus pakrantės skardžio. Aišku, yra ir „normalių“ paplūdimių. Šalia mūsų apartamentų buvo du paplūdimiai, Dona Anos ir Luizos. Einame į pastarąjį. Po audros dar truputį netvarkinga, mėtosi vandens išmestos šiukšlės, guli keletas negyvų paukščių. Nusileidus laiptais į paplūdimį , matome uoloje išraustą tunelį į sekantį paplūdimį. Lendame ir ten apsistojame. Vieta truputi primena piratų įlanką. Į „mūsų“ įlanką pastoviai atplaukia turistiniai laiveliai iš miesto centro, tipo žiūrėkite kokios gražios pakrantės:) Pasimaudėme , aš dar ir nusnaudžiau truputį. Vakarop, nutariame apsilankyti Lagos centre. Tipinis pietų šalių kurortinis miestas, su barais , parduotuvėlėmis, gatvės muzikantais ir kitais atributais. Viena, kas stebino, tai nekilnojamo turto agentūrų gausa. Atsisėdi kavinėje pavalgyti ir gauni du meniu , vieną maistui, kitą agentūros parduodamam NT :). Čia jų daugiau nei kavinių ir darbo laikas vienodas. Grįždami namo, užsukame į vietinę a la Maximą. Pasiperkame portugališko vyno, sūrio, kumpio, vaisių , šiaip visokių niekalų poilsinei egzistencijai užtikrinti. Vakare pasidarėme portugališkų gėrimų ir užkandžių pikniką šalia baseino.
Rugsėjo 30d. Vėl rytinis krosas uolėtomis vandenyno pakrantėmis ir bundančio miesto gatvelėmis. Duonos išvežiotojas maišelius su šviežia duona kabina tiesiog ant namų rankenų ir palieka. Papusryčiavę, apsilankome Lagoso žuvų turguje. Tiek šviežios žuvies dar nebuvau matęs. Kai kurios buvo matytos tik per TV pažintines laidas. Nusiperkame dvi dideles žuvis – Sargoš , Dorada ir milžiniškų karališkų krevečių. Žuvys vietoje nuvalomos. Vėl sėdame į Pastelaria. Kartais gera yra šiaip sėdėti kavinėje ,gerti nuostabią kava ir stebėti žmones aplinkui. Grįžtame į apartamentus , žuvį apibarstome druska, prieskoniais ir paliekame šaldytuve iki vakaro. Mes tuo tarpu vėl leidžiamės į savo įlanką prie vandens. Oras nuostabus , vanduo pakankamai šiltas, tai tuo ir naudojamės. Tolėliau vandenyje išmetęs inkarą prabangus milžiniškas kateris. Su žiūronais stebime turtingos porelės gyvenimą – su padavėjais, virėjais ir kitais įgulos nariais. Neblogiau jaučiamės ir mes. Iš kuprinės išsitraukiame alaus , sumuštinių , persikų , ta pati saulė, tas pats vanduo ir ta pati fantastiška aplinka. Jeigu skirtumai tokie menki, tai nėra ir ko pavydėti:). Po pietų einame „namo“. Tinginiauti pabaigiame šalia baseino. Kas knygą paskaitė, kas nuotraukas tvarkė, kas plaukiojo baseine. Vakarėjant, vyrai stojome prie lauko kepsninės. Parduotuvėje buvome apsirūpinę anglimi, įvairiausių grotelių radome vietoje. Šiltas vakaras, koncertuoja cikados, palmių sodo ir įvairių gėlių apsuptyje, šalia smaragdo spalvos apšviesto baseino padengtas stalas – valgome grilyje keptas krevetes ir žuvį su salotomis, geriame portugališką vyną. Dėl tokių akimirkų verta gyventi:).
Spalio 01d Vakarykštis piknikas taip patiko, kad šiandien nuo pat ryto tiesiu taikymu į žuvų turgų. Šį kartą žuvį renkamės drąsiau. Imame pora gabaliukų labai panašios į gyvatę , pora gabaliukų kažkokios labai sunkios žuvies ir pora gabaliukų tuno. Dar ir krevečių pakartojame. Norėjome paimti rajos, bet pasirodo ją reikia virti arba troškinti, griliui netinka . Žuvis laukia vakaro , o mes tuo tarpu vėl mėgaujamės Portugalijos paplūdimiu. Po pietų dar išsiruošiame paklaidžioti po Lagos senamiestį, parduotuvėles. Vakare kepėme , valgėme žuvį, gėrėme vyną. Ir aš ten buvau , žalią vyną (Vinho Verde) gėriau ……. 🙂
Kadangi planavome sekančią dieną išvykti ankščiau, tai vakare atsisveikiname su apartamentų šeimininku Jose. Už keturias nakvynes keturiems sumokėjome 300Eu
Spalio 02d. Anksti ryte paliekame apartamentus ir pasukame savo auto link Ispanijos. Pralekiame visą Algarvės regioną : Albufeira, Faro, Portimao ir kiti miestai bei miesteliai. Deja laiko viskam neužtenka. Įvažiuojame į Ispaniją ir sunku nepastebėti skirtumų nuo Portugalijos. Truputį tvarkingiau, aplinkui plyti milžiniškos alyvmedžių, apelsinmedžių plantacijos, šiltnamiai. Portugalijoje tokie vaizdai retenybė, ten daugiau natūralios,nekomercializuotos aplinkos. Puikiu keliu per tris valandas pasiekiame Seviliją. Vienas iš didžiausių Ispanijos miestų, Andalūzijos sostinė, įsikūrusi abipus Guadalkuivirio upės krantų. Miestą įkūrė finikiečiai beveik tūkstantis metų prieš Kristų , kurį vėliau užkariavo romėnai, maurai. XV a. Sevilija buvo beveik kiekvienos ekspedicijos į Ameriką pradžia. Norime aplankyti vieną didžiausių pasaulyje Gotikos pastatų – Sevilijos katedrą , Giralda bokštą ir karališkus Alkazaro rūmus.Bandome susirasti katedrą GPS pagalba, bet patenkame į siauras Sevilijos rajono Santa Cruz gatveles. Mūsų „Birutė“ visiškai išprotėja. Sukite , apsisukite , perskaičiuojama , apsisukite ,perskaičiuojama , apsisukite……. Kur ten apsisukti, jeigu nesame tikri ar tiesiai bepravažiuosime. Gatvės tokios siauros, jog ,važiuojant tenka abu veidrodėlius užlenkti ir rankomis sienas stumti . Pagaliau randame. Čia pat ir vietinis senolis mums jau moja ranka ir kviečia pasistatyti automobilį atsilaisvinusioje vietoje. Senoliui negaila poros eurų. Iš išorės katedra kaip katedra , didelė ir tiek. Tačiau vidus bent jau mane truputį pribloškė. Įspūdingos erdvės , paauksuoti altoriai , sienų, lubų dekorai ir kt. Vienoje iš katedros koplyčių palaidotas Kristupas Kolumbas – karstas , kurį neša keturios skulptūros. Giraldos bokštas – Sevilijos simbolis, XII a. arabų mečetės minaretas, kuris, praėjus trims amžiams, tapo šios katedros varpine. Atrodytų , kad užlipti bus begalė laiptų į viršų, tačiau kopiama ne laiptais, o tiesiog padarytas kylantis ir besisukantis koridorius. todėl užlipi ir beveik neprivargsti . Iš varpinės atsiveria nepakartojama Sevilijos panorama.Toliau einame į šalia esančius karališkus Alkazaro rūmus. Nepaprasta atmosfera jaučiasi bevaikštant po juos. Išlikę daug arabų meistrų darbų, įspūdingi kiemeliai, pilni mauriško ažūro, baseinėlių ir fontanėlių. Didžiuliai sodai, kuriuose pilna ne tik apelsinų, bet ir palmių, gėlių ir kito grožio. Nepaisant nieko, 500 metų trukmės maurų valdymas paliko ypač ryškų pėdsaką Ispanijos architektūroje.
Pasisėmę kultūros , architektūros ir istorijos lobių traukiame toliau pietų kryptimi. Pilvai pradeda gurgti , reikalauja ispaniško maisto. Pakelės užeigoje pavalgome kompleksinius pietus – sriuba, kepta mėsa, salotos, alus, ir desertas. Maistas – nieko ypatingo. Pietų kaina 12Eu/žmogui . Įsiminė tai, jog ant grindų buvo pilna visokių šiukšlių, o viso baro palubė buvo nukabinta milžiniškais vytintais kumpiais. Kiek esu skaitęs, tai šiukšlių kiekis ant grindų Ispanijoje parodo kavinės lygį. Kuo daugiau, tuo geresnis. Nežinau ar tai tiesa, bet šioje šiukšlių buvo vidutiniškai:). Vaizdingais tiltais, pylimuose per vandenyną nutiestais keliais pasiekiame Cadiz , Ispanijos miestą, įsikūrusį siaurame iškyšulyje. Važiuojame iki pat iškyšulio galo, kur pakrantėje puoselėjamas dekoratyvinių augalų parkas. Įvairiomis formomis iškarpyti krūmai , dekoratyviniai augalai , fontanai , vaikų žaidimų aikštelės . Mūsų merginos nustebo pamačiusios augančią trijų aukštų namo dydžio draceną . Tipo pas mus tokios tik vazonuose auga.
Pasivaikščioję parke, vandenyno pakrante toliau važiuojame Malagos kryptimi. Prasideda pakrantė , kuri vadinama pasaulio banglentininkų ir jėgos aitvarų mėgėjų rojus. Šiose vietose pučia pastovus tinkamas tokiems užsiėmimams vėjas. Palei kelią ištisai įvairūs hoteliai, hosteliai, kempingai, parasaling school ir pan. Jau temstant pasiekiame savo viešbutį LaTorre , esanti šalia Taviros , 40km iki Gibraltaro. Viešbutis įrengtas viduramžių stiliumi , su medžioklės trofėjais restorane, gausiais kalvystės darbais . Kambariai priminė gerai įrengtos pilies svečių apartamentus. Nueiname prie čia pat , kitoje kelio pusėje esančios jūros( nors gal čia vis dar vandenynas) , pasirenkame kriauklių , pamėtome akmenukus į vandenį. Jau visiškai sutemo , bet mes dar nerimstame. Palekiame iki Taviros , norime vyno ir kt. Žinojau, kad Ispanijoje vynas nebrangus , bet kad butelis gali kainuoti 0,6 Eu nesitikėjau. Merginos juokėsi iš mūsų, kad nuo tokios vingės nosys pamėlynuos, bet mes pasiimame vieną pabandymui:). Ant stalo paserviruojame sūrio , alyvuogių, vytinto Serano kumpio ir po pora stiklinių su baltu vynu . Vienoje is ju, vynas „labai brangus“ už 4 Eu , kitoje už 0,6 Eu. Duodame panoms paragauti ir atspėti, kur kuris. Apgauti nepavyksta. Pigiakas ,vietoje to , kad skleistų kokį nors aromatą , atsidavė actu. Ryte prasiskalavau juo burną ir išpyliau visą į kriauklę:).
Spalio 03d. Puikūs viešbučio pusryčiai ir pirmyn, į Gibraltarą. Link pastarojo reikia pervažiuoti Ispanijos miestą La Linea de la Concepsion (na ir pavadinimas). Eismo judėjimas intensyvus , tenka pastovėti eilėje prie pasienio kontrolės posto. Labai mažai ženklų su nuorodomis į Gibraltarą . Keletas pasirodo jau matant aiškiai kalną , o ir tie patys aptaškyti dažais. Tikrai , tautų tarpusavio pykčio dėl šios vietos vis dar esama . Kertame turbūt vienintelį taip stipriai tikrinamą sienos perėjimo punktą tarp ES valstybių. Anglų policininkas su tipiška jiems kepure pasižiūri pasus ir ryškia britiška anglų kalba palinki gero kelio. Štai mes ir Didžiojoje Britanijoje.Tuo metu Daiva supranta , kad paliko savo telefoną viešbutyje po pagalve. Ką gi , nusprendžiame , jog neskubėdami apžiūrėsime Gibraltarą , po to grįšime pasiimti , o planuotą aplankyti Rondą teks užmiršti. Tai buvo pirmas , paskutinis ir vienintelis nesusipratimas per visą kelionę. Į Gibraltarą veda vienintelis kelias per lėktuvų pakilimo taką. Kai lėktuvai kyla ar leidžiasi , eismas sustabdomas . Keista staiga matyti gatvėmis važinėjančius automobilius su angliškais numeriais , tiesa čia jie žymimi GBZ. Eismas vyksta mums įprasta puse , bet gatvėse makaluojasi įvairiapusiai auto. Atvažiuojame į apžvalgos aikštelę , nuo kurios aiškiai matosi Afrikos krantai. Su žiūronais netgi galima įžiūrėti kažkokį Marocco miestą. Į kalną nusprendžiame nesikelti keltuvu , bet vykti su auto. Susimokame po 11Eu už galvą , gauname žemėlapį su planu ir pirmyn. Einame į stalaktitų olą , kuri savo dydžiu ir grožiu iš mano lankytų nusileidžia nebent ledo olai Austrijoje. Toliau vingiuojame pirma-antra pavara į viršų ir sustojame prie beždžionių. Pastarosios čia gyvena visiškoje laisvėje . Tik privažiavus, kelios sušoko ant mašinos stogo , kelios iš autobuso pro pravirą langelį bando ištraukti įvairius daiktus , kitos nekreipia į nieką dėmesio ir viena kitai iš gaurų rinkinėja ir valgo kažkokius gyvius:). Daiva padarė klaidą ,vienai iš beždžionių davusi sausainio gabaliuką. Gavusi vieną , beždžionė įsikibo letenomis (o gal rankomis?) į kelnes ir niekur neleido eiti kol negavo dar. Galiausiai beždžionė , viena letena laikydama už kelnių , su kita vikriai iškraustė striukės kišenes. Taip sakant , apiplėšė vidury baltos dienos:). Dar toliau pavažiavę , lindome į XIX a ir antrojo pasaulinio karo laikų bunkerius-tunelius. Nuo viršaus pasižiūrėjome, kaip trumpučiu nuo vandens iki vandens pakilimo taku , kurį dar kerta gatvė, kyla lėktuvai.
Atgal iki viešbučio (40km) pasiimti telefono , ir laikome Malagos kryptį. Važiuojame nemokamu keliu pakrante , kuri nusėta gyvenamaisiais rajonais. Visi nori gyventi prie vandens. Bandome rasti kokią nors užeigą pavalgyti, bet arba nieko nebuvo , arba į mus ,norinčius pietauti 14-15 val. žiūrėjo kaip į marsiečius. Pirma , tai pas juos siesta , o antra „normalūs“ žmonės tokiu metu nepietauja:).
Lengvai randame rezervuotą viešbutį „Bajondillo“ Torremolinos mieste netoli Malagos oro uosto. Viešbutis didžiulis , pirmoje linijoje prie jūros. Įsikuriame ir brendame į Viduržemio jūrą. Nustebino sąlygiškai „šaltas“ vanduo , tikrai ne +25 . Kurorte žmonių ne per daugiausia , jaučiasi ,kad sezonas eina į pabaigą. Įvairūs pardavėjai , siūlantys savo niekalus , pramogų pasirinkimas priminė mūsų Palangą (žaidimų automatai, įvairios mašinėlės vaikams , mini golfas , atrakcionai ir t.t. ). Po Portugalijos visa tai atrodė kaip didelis kičas . Pasižvalgę , sėdame ant kranto įsikūrusioje kavinėje. Buvo tikslas paragauti ispaniškos paelja. Nenuvylė, skanu. Dar pasibastome siauromis prekybininkų okupuotomis gatvelėmis, keletas saldžių lauktuvių vaikams , pora butelių vyno , vytinto ispaniško kumpio ( nu gi skanu), alyvuogių ir viešbučio terasoje pasidarome paskutinę kelionės vakarienę. Vynas atriša liežuvius ir ……. Gerai buvo ir tiek.
Spalio 04d. Rytas. Mūsų skrydis 16.45 val. Iki 10val. turime grąžinti automobilį . Pripilame pilną baką kuro , savitarnos plovykloje už 1Eu žetoną greituoju būdu nuplauname mašiną ir pristatome už poros km nuo viešbučio esančioje Europcar atstovybėje. Darbuotojo nėra, durys užrakintos . Pasiskambiname. Sako , viskas ok ,palikite raktelius kitoje gatvės pusėje esančioje kavinėje ir galite būti laisvi. Kavinėje bičiukas mesteli raktelius į alaus bokalą ir …. viskas, automobilis priduotas. Elementaru ,Vatsonai :).
Grįžtame promenada šalia jūros. Laiko dar turime , todėl nusėdame picerijoje , kurią stebėjome vakar iš terasos ir matėme ,kad buvo pakankamai gausiai lankoma , nekaip kitos greta esančios užeigos. Negalėčiau išpeikti ir ispaniškų picų. Susipakuojame , išsikviečiame taxi , ir … Malagos oro uoste atsistojame į lietuviškai kalbančių piliečių eilę prie registracijos. Dutty Free , skystos ir saldžios lauktuvės , 4,5 val. skrydžio beskaitant lietuviškas naujienas , Vilniaus oro uostas , taxi iki palikto darbe automobilio, autostrada Vilnius-Panevėžys ir 00 val. mes Panevėžyje. Viskas, sekmadienis atsigavimui, pirmadienį į darbus.
Reziumuojant. Visa kelionė praėjo idealiai sklandžiai , viskas visur ir visada sekėsi . Mes netgi buvome susigalvoję posakį „mums ir VĖL nerealiai pasisekė“. Visur suspėjome, viską pamatėme , niekas niekam nieko neatsitiko netikėto. Kažkaip net neįdomu be kuriozinių nuotykių? 🙂
Portugalija neabejotinai kitokia Europos šalis , neabejotinai nuostabi gamta, pakrantės ir civilizacijos nesugadinti miesteliai ir kaimeliai , neabejotinai nenuvylė nei viena diena ir nei vienas matytas vaizdas(netgi šiukšlynai ir benamiai). Portugalija – šalis kurioje norėčiau gyventi ir drauge su portugalais tingėti:). Jeigu tik yra galimybės keliaukite , mėgaukitės – patirsite malonumą (netaikoma tiems kas mėgsta pirkti viešbutį su viskas įskaičiuota ir grįžę pasakoti apie „aplankytą“ šalį ).
Truputis finansinės statistikos :
Lėktuvo bilietai – 1650lt. dviems žmonėms. Pirmyn du skrydžiai su Ryanair, atgal reguliarusis su FlyLal. Kai įsigijome bilietus Malaga – Vilnius po 580 asmeniui , už poros savaičių Flylal paskelbė akciją – po 290 asmeniui . Šitoje vietoje nepasisekė:).
Automobilio nuoma – 1050 lt., t.y. po 525 šeimai;
Kuras, keliai – 700lt., t.y. po 350 šeimai;
Nakvynės – 1300 lt. dviems;
Išlaidos maitinimuisi , įėjimo bilietams , kuklioms lauktuvėms – 1800 lt.
Viso dviems žmonėms kelionė kainavo ~ 5600lt.
Nuvažiuota Portugalijos, Ispanijos, Anglijos keliais apie 2000 km.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas