Tamsi uola vandenyne, padengta žaluma. Kur labai statu, neapaugę. Visur kur eini ir visais metų laikais visur žydi. Mano akimis žiūrint, Madeiroje tėra vienas metų laikas- vasara. Skiriasi tik atspalviai. Vėsesnę vasarą, kai pas mus žiema ten +18, , o kai pas mus vasara, ten tik 22 laipsniai. Ta uola vandenyne turi magišką trauką. Buvom ten prieš penkis metus ir vėl nuskridom.
Nors yra daug neaplankytų salų nė karto.
Prasidėjo metų pradžioje paieškos, planavimas, galvojimas. Seniai svajojau į Azorus, žinau , kas dar nori ten. Pasiūlė variantą. Organizuoja portugališka firma iš Madeiros Quallispresenca. Užsisakėm, sumokėjom, užsisakėm mašinas Azoruos ir Madeiroje. Firma pavedė. Vadovo rusiška pavardė, neatkreipiau dėmesio, galvojau, kad tikri portugalai. Po fiasko staiga suradom į Madeirą.
Antrą kartą Madeiroje jau nebe stebuklas. Bet labai labai labai gražu. Tai tikrai unikalu. Manau moterims dar gražiau. Visur žiedai. Visur kvepia.
Daug ir smulkiai nerašysiu. Nes išsamių pasakojimų yra, jų neaplenksiu.
Turėjom automobilį visas dienas, važiavom kur norėjom, nereikėjo jokių ekskursijų. Labai statu. Net gatvėse būdavo patraukia tik antru bėgiu, buvo ir tik pirmu dėl statumo. Keliai geri. Tunelių labai daug. Per savaitę važiavom per tunelius daugiau kaip šimtą kartų.
Gyvenome sostinėje Funšalyje. 4 žvaigždučių viešbutis su baseinu ir subtropine augmenija. Į miesto centrą kokie 3 kilometrai, atveždavo ir parveždavo viešbučio autobusas. Langas buvo į didelę gatvę. Maniškei nepatiko triukšmas, mane tai migdė ir mačiau gatvės gyvenimą. Viešbutyje valgėm tik pusryčius. Todėl kitas maitinimas buvo vis kitur, kada ir kur nori. Taip išėjo, kad populiariausia, esanti vizitine kortele, žuvis espada (kardžuvė) tapo mūsų valgomiausia. Ji ilga, tad nėra kaulų, mėsa balta. Prie jos būna termiškai apdorotas bananas, batatai arba bulvės ir salotos. Bandžiau ir sardines, ir kitas gilių vandenų žuvis. Alus vietinis kelių pavadinimų užtektinai geras. Vakare sausas baltas vynas gimtadienio proga restorane. Arba jų tradicinė ponča. Tai romas, medus ir marakujos sultys. Toks mix’as. Gali būti dar citrinos sulčių ir marakujos sėklos. Jos visai skanios. Tenai daug kas su marakuja. Pvz.: limonadas.
Aplankėme tradiciškai ir Funšalio turgų. Gėlių ir vaisių begalybė. Vaisiai brangūs. Populiarūs hibridai marakujos, ananaso, banano su visokiom uogom. Spalvos, skoniai labai įvairūs. Šalia žuvų turgus. Pasižiūrėjom į espadą ir kitas pabaisas.
Sostinėje krantinė yra turistų srautas. Netrukdo automobiliai. Kalbina visokių ekskursijų ar plaukimų siūlytojai. Stovi K. Ronaldo skulptūra su užrašu CR-7. Skersai eina senamiesčio gatvelės. Kai kurios apdėtos staliukais turistams. Mes porą kartų tokiose vietose valgėme po atviru dangumi.
Važiavome lyno keliu iki Montės. Tai buvęs priemiestis, dabar miesto dalis aukštai. Viršuje bažnyčia, tropinis sodas ir toboganas. Pastarasis- turistų vežimas stačiomis gatvelėmis žemyn be ratų. Buvome tropiniame sode. Funšalyje visokių sodų ir parkų yra virš dešimties. Pastarajame yra fontanų, tvenkinių su riebiomis spalvotomis žuvimis.
Augalų įvairovė didelė, fotoaparatui čia yra ką veikti. Lyno keliu važiuojant gražūs panoraminiai vaizdai su gatvių raizgalyne ir čerpiniais stogais.
Madeira nėra patraukli mėgstantiems gulėti pliaže. Vandenynas neatšąla mažiau 18 laipsnių. Tačiau statūs krantai. Yra daug dirbtinų paplūdimių. Yra 2 smėlio pliažai Calhetoje ir Mačiche. Smėlis iš Maroko.
Camara de Lobos- antras pagal dydį miestas saloje, netoli sostinės. „Jūros liūtų“ išvertus į lietuvių kalbą. Jis garsus espados sugavimais. Čia dėl vandenyno savybių espadų yra daugiausia. Miestas pasipuošęs šventei- daug dirbtinų blizgučių, širdžių. Virš pagrindinių gatvelių spalvingos girliandos. Pas mus labiau vertina natūralius papuošimus. Bet galvoju dirbtinais galima greičiau ir dažniau papuošti miestą. Tuo pačiu pakelti žmonių nuotaiką. Nuėjom į bažnyčią- čia altorius puošė gyvomis gėlėmis. Senamiesčio centre prie vandens didelė uola, ant jos dalis miesto . Užlipus ant jos dar gražiau- matosi Žirao ragas. Aukščiausias skardis Europoje- 520 metrų virš jūros lygio. Jis matėsi ir šalia mūsų viešbučio, bet čia geriau. Ant jo viršuje esame buvę. Tą jausmą pajutę, kai krantas pusę kilometro žemiau. Aišku senamiesčio skersgatvyje čia suvalgėme espadą. Namie žuvies beveik nevartojame, o Madeiroje kasdien.
Autostrada eina aukščiau, atskirdama sostinės ir Camara de Lobos pakraščius. Parvažiavau iš šio miesto ir autostrada, ir apačia- zigzagais.
Kita išvyka buvo į Vienuolių slėnį- Curral das Freiras miestelį. Jis dauboje tarp kalnų. Čia užsiima žemdirbyste ir turistų aptarnavimu. Ilgas tunelis prieš pat miestelį. Iš jo matyti aplinkiniai kalnai. Vidury stovi bažnyčia, kitos miestelio įstaigos. Pro jį eina pėsčiųjų takai, šalia aukštos viršūnės. Pakylame, pasukame į šoną. Eira do Serado- vieta ant kalno viršaus.
Nuo čia gerai matosi miestelis Curral das Freiras. Apačioje kaip iš paukščio skrydžio. Viršuje viešbutis, restoranas, suvenyrų didžiulė parduotuvė, takai palei uolą pažiūrėti į apačią. Apačioje kažkada gyveno bėgliai ir nusikaltėliai.
Didžiausia išvyka buvo į kalnus, salos šiaurės vakarus. Žygis levada. Pradedu nuo pradžių. Viduryje salos iš pietų į šiaurę eina tarpeklis. Juo plentas, jungiantis pakrantes. Atvarome į patį salos vidurį, kylame serpantinais. Pasiekiame vietovę ar tašką Encumeada. Tai turistinis objektas.
Iš čia matosi ir šiaurinė, ir pietinė pakrantės. Čia yra keli metrai virš kilometro aukščio virš jūros lygio. Aplink kalnai, toliau pakrantės. Kavinė, suvenyrų parduotuvė tualetas. Pilna zujančių turistų su fotoaparatais. Autobusai ir automobiliai laukia turistų pakelėje. Keliai čia statūs, be užtraukto rankinio stabdžio nepaliksi.
Pasigėrėjus vaizdais, važiuojame dar aukščiau. Seni tuneliai, serpantinai, užgniaužiantys kvapą vaizdai apačioje. Vietinių čia beveik nėra. Vien turistai. Pasiekus plokštikalnį, kelias tiesus kaip styga, horizontalus. Ganosi karvių bandos, vaikšto po kelią ir aplink. Privažiuojame daug mašinų. Imame kuprines, bliuzonus. Aukštis apie 1300 metrų virš vandenyno. Einame 1,8 km iki taško Rabacal. Čia yra tik tualetas, geriamas vanduo, vienas namas, takų sankryža. Galima pasirinkti 2 levadas. Mes einame į 25 fontes arba „25 krioklius“. Iki čia buvo siauras asfaltas. Tolyn laitai žemyn arba takas. Svarbiausia čia sportbačiai ant kojų. Aplink uolos arba „nugriuvęs“ miškas. Paikštelai čiulba. Atsiranda šalia levada. Tai dirbtinis vandens griovys arba akvedukas. Levadoje skaidrus švarus vanduo. Nusiprausiu. Jei neturėčiau kuprinėje vandens, gerčiau iš levados. Kai kur pasirodo koks nors krioklys. Turistų daug. Kartais tenka sustoti, kad prasilenktum. Prieiname 25 fontes. Tai lenktoje kalno sienoje krenta krioklys ir aplink daug srovių. Apačioje vandens telkinys. Pasiruošęs buvau maudymuisi. Įlindau į šaltą vandenį apie14 laipsnių, po kojomis dideli akmenys. Kojos tuoj atsigavo .
Levadų tinklas Madeiroje didžiulis. Šiaurė mažiau apgyventa, stačios uolos. Jos sulaiko debesis, juos „išmelžia“. Todėl čia daug krioklių ir įrengtos levados. Jos yra rankų kūrinys. Jomis vanduo bėga į sausringesnius pietus, kur daug gyventojų ir augalų. Palei levadas įrengti takai. Auga lauramedžiai arba kiti giminingi senoviniai medžiai. Todėl Madeiroje niekada netrūksta vandens ir viskas žaliuoja bei žydi.
Grįžtame 2,3 km iki Rabacal. Dėl nuovargio imame mikroautobusą už 3 eurus iki plento. Po to leidžiamės automobiliu virš kilometro siauru plentu ir galvoju, kada užvirs stabdžiai. Galvojau, kad blogą kelią pasirinkau. Nusileidęs išsiaiškinu, jog geriausią išbandžiau čia. Apačioje Calheta. Ji garsi smėlio paplūdimiu, esu jame buvęs ir maudęsis. Dabar mes norime tik espados ir kavos. Madeiroje ypatingai skani ir stipri kava. Bet kur. Nepagalvojau kavos parsivežti. Pavalgome, pailsime. Čia karšta. Calhetoje labai stati ir siaura pakrantė. Saulės spinduliai atsimuša nuo uolų ir kaitina.
Kitą dieną nuvažiavome į kalnus į Camacha miestą. Jis yra didžiausias rankdarbių centras saloje. Parduotuvė tam reikalui didžiulė.
Sekanti išvyka į šiaurinę pakrantę. Čia Sao Vicente miestelis- gatvelė palei vandenyną turistams maitinimo įstaigos. Už uolos bažnyčia ir mikromiestelis aplink. Šalia teka upė į vandenyną. Yra auto ir pėsčiųjų tiltai, uoloje koplytėlė. Šalia senas pėsčiųjų tunelis. Vaizdai fotografavimui.
Važiuojame į Porto Moniz- šiaurvakariausią Madeiros miestą. Pakeliui iš uolų bėga kriokliai šalia plento. Tuneliai. Fotografavimas masinis. Porto Moniz garsus natūraliomis voniomis vandenyne. Čia vanduo išplovęs uolas, jog atsiranda atskiri baseinėliai atviroje vietoje. Pasinaudoju tuo. Yra mikropliažiukai. Lendu į vandenyną, pramogauju. Plaukiant išgirstu lietuviškai kalbant, bet kol išlipau į krantą, nebegirdėjau.
Grįžtant sustojame Ribeira de Janela pažiūrėti įspūdingų uolų vandenyne. Toliau Seixal. Jame irgi vandenyne natūralios vonios. Čia mažai turistų. Iš viršaus fotografuoti čia patogiau, geriau matyti. Čia auga patys kvapiausi krūmai Madeiroje. Jie nėra tokie išvaizdūs, bet labai kvepia. Pavadinimo nežinau. Kitur irgi auga, bet mažiau. Seixal fotomedžioklės miestelis. Grįžtame. Sao Vicente valgome žuvis. Važiuojame pakrante iki Ponta Delgada.
Pakeliui yra mašinų natūrali plovykla. Sename tunelyje vanduo krenta tiesiai ant automobilio. Reikia tik pristabdyti. Šita miestas nėra įspūdingas. Jo pavadinimas toks pats, kaip Azorų sostinės, į kurią neįvyko kelionė. Važiuojant tolyn į Boaventura miestelį, kelias aukštai pakyla. Atsiveria daug gėlių ir gražios uolos vandenyne.
Kas dar liko neaplankyta? Važiuojame į Sao Laurenco iškyšulį. Gimtadienis. Jame esame buvę, esame ėję pasakiško grožio žydinčiomis pievomis. Dabar nuvažiuojame į apžvalgos tašką. Iš čia matosi vaizdai į visas puses. Vandenyne daug styrančių uolų. Pusiasalis išsiraitęs. Stiprus vėjas. Sao Laurenco yra ryčiausias salos taškas. Susiaurėja. Gale atskiros uolos- salos.
Pakeliui važiuojame po aerouostu. Funšalio aerouostas yra Santa Cruz mieste, rytiniame salos gale. Madeiroje beveik nėra plokščios vietos. Čia ant kolonų pakilimo takas pratęstas virš autostrados ir miesto. Čia reikia pilotui didesnių gabumų nutūpti. Mažai vietos tarp vandens ir uolų. Leidžiasi, kilsteli iki tako ir nutūpia.
Funšalyje užsukame į pico dos Barcelos. Tai kalnas mieste. Nuo jo į visas puses panoraminiai vaizdai. Mes atvažiuojame automobiliu. Bet čia kursuoja miesto autobusas. Po miestą čia galima važinėti miesto autobusais. Jie tvarkingi, daug reisų, tvarkaraščiai yra.
Sostinėje prie tvirtovės matėme tautinį pasirodymą, kurį filmavo televizija. Folkloras mums matytas ir girdėtas ankstesnėje kelionėje. Mielai pažiūrėjome. Čia buvo ir įvairių amatininkų, šeimų, miestiečių- masinės scenos. Kaip mūsų „Duokim garo“ , tik masiškesnės scenos.
Madeira džiugino kultūra: parduotuvėje perkant smulkmeną, užleidžia be eilės daug perkantis vietinis. Pas mus taip būna atvirkščiai. Perėjose praleidžia pėsčiuosius. Visur stengiasi kalbėti angliškai portugalai. Labai tvarkingos šalies įspūdis. Manyčiau, jog Madeira galėtų būti atskira valstybe. Visada šilta ir geras oras, pilna turistų. Dominuoja prancūzai, po to lenkai, vokiečiai. Automobiliai dažniausiai Renault, po to Peugeot, toliau Smart, Toyota, Nissan. Didelių limuzinų beveik nėra. Mašinos iki 10 metų amžiaus.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Nesupratau nuo ko? < Wi Fi. Komfortas!!! Žvy-ga-vom!>
Skaičiau ir nelabai supratau, tai beveik visą laiką konservais iš Lietuvos vežtais maitinotės? Austrijoj ir Čekijoj , kur puikios virtuvės?
Sveiki, Tukai ir Aruna,
iš konteksto turėjote suprasti, kad mūsų kelionės biudžetas nebuvo prabangus, todėl aprašyme rašiau apie kainas ir ką mes valgėme. Yra skaitančių žmonių, kurie nori, bet gal mano, kad neišgali.
Žvygavom Vienoje – tai, tiesiog, džiaugėmės, nes vaizdelis Olomouco tame, vadinamame, hostelyje nebuvo toks „geras”, kaip čia. Kai bookiniesi per Booking.com yra galimybė išsirinkti ne tai ko tikiesi. Pernai Prahoje turėjome kambarį svečių namuose su pusryčiais geriau nei šiais metais Vienos viešbutyje. Ir tik už 30 eurų.
Be to, tai emocijos, todėl parinkau žodį „žvygavom”.
Aruna, Jūs teisi iš dalies, nes Vienoje mes austriškos virtuvės neragavome, nors kaip ji bebūtų puiki. Trims asmenims pietūs – 100 eurų – mums prabanga. Nebent Jūs žinote kitas vietas, kur pigiau arba Jums tie 100 eurų yra niekis.
Turiu pripažinti, kad Austrijoje mitome tuo, ką Lietuvoje suplanavome ir nusipirkome. Maistą pirkome ir Vienos „Auhof” prekybos centre.
Čekijoje gi, valgėme PC, kolonėlėse, bet nelankėme restoranų.
Tai mano pirmas rašinys apie savo kelionę. Išdrįsau paskelbti viešai ir gavau kritikos. Priimkite tai, kaip kelionės aprašymą. Gal įdėjau mažai nuotraukų ir todėl neatspindėjo viso to ką patyrėme.
Ačiū. Vaidas
Vaidai,viskas tvarkoje.Man patiko jūsų kelionės aprašymo stilius. Juk svarbiausia keliauti! Kas kaip kur ir už kiek-ne taip svarbu.O jei žmogus įkelia čia gana nemažos apimties tekstą su foto- tai sveikintina!Sėkmės būsimose kelionėse! 🙂
Ačiū Zakai. Tai mano pirmas publikuotas viešas tekstas. Gera skaityti Jūsų įvertinimą, kad patiko mano stilius. Tobulinsiu jį.
Gal aprašiau per daug smulkmeniškai, bet galvojau apie tuos žmones, kurie skaitys dar nebuvę ten, kur buvome mes. Ir gal būt jiems palengvins keliones. Pagaliau, atsiras bendraminčių.
O mūsų pirmoji kelionė prasidėjo įkvėpta vieno žmogaus, kuris aprašė savo šeimos kelionę Supermamų saite.
Sveikinu su pavykusia kelione ir geru aprašymu. Specialiai nereikia gerinti,- jei keliausi ir rašysi- bus gerai savaime. Perskaičiau dabar antrą kartą. Patiko linksmas, turintis savo stilių, nestandartinius žodžius tekstas. Lituanistė parašytų 10 už stilių.
Kelionės objektai man matyti. Mėgstu Olomoucą, buvau 3 kartus. Buvau tiek pat kartų Vienoje, o Šionbruno rūmai įdomiausi.
Dėl maisto. Pernai nakvojau Olomouce. Išsirinkau aludę centre, norėjau alaus ir knedlikų, neturėjau grynų kronų. Neaptarnavo. Nusipirkau alaus su užkanda parduotuvėje, viešbučio bare pavalgiau. O Latvijoje mėgstu valgyti prie turistinių objektų konservus, mėsos latviškus. Pavyzdžiui Priekulėje maitinausi prie Švedų vartų.
Sėkmės keliaujant ir rašant.
Ačiū Cesiau. Iš tikrųjų nuskambėjo viena tikra teisybė: kelionės – jėga. Ir visai nesvarbu ar valgome lietuviškus konservus, ar austriškus (pyp) sumuštinius už 3,10 euro, ar lankomės nacionalinės virtuvės restoranuose. Visi – pagal galimybes. Bet svarbu emocijos, geros nuotaikos ir pozityvas, kurį parsivežame į Lietuvą. Kuriuo mes čia dalijamės.
„Be positive” – taip kartojo mano bičiulis, kai pirmą kartą atskridau į Airiją. 2007.
To visiems linkiu. Nebūkime pikti ir irzlūs. Kelionės gydo šitas mūsų ydas.
Nors, kai važiavome per Italiją, neatrodė, kad ten superiniai ir malonūs žmonės. Gal mes nepratę prie jų temperamento…
Lasiniai, konservai, uzpilami makaronai – niekada nesame isvaziave i kelione automobiliu be siu ” kelioniniu delikatesu „:) nieko nera maloniau kaip sedeti prie kokio nerealaus vaizdo, ar tai kalno, ar ezero upes panoramos ir valgyti lietuviskus lasinukus, ar tuos pacius konservus, tikrai buna skanu!! vietinius patiekalus megstam ir mes paragauti,bet jeigu kelioniniu biudzetas ribotas, tai nera padeties be iseities, nueinam i parduotuve ir nusiperkam tos salies gaminamos pvz duonos, pyrageliu ar tos pacios desros, skoniai tikrai skiriasi nuo musu lietuvisku. Pvz mano vyras, tai visada parduotuveje perka tos salies alu, ir jam tokia vietiniu patiekalu degustacija pati geriausia 🙂 Vaidai, ir toliau rasykit, buvo idomu skaityti!
Waidai, viskas gerai, be jokių pašalinių minčių klausimas buvo užduotas )), tiesiog kartais žmonės per nežinojimą taip daro. Nes ir Austrijoj prekybos centruose tikrai nėra baisiai brangiau nei pas mus, o maistas kitoks, todėl įdomu jį ragauti, o ne mūsų produktus vežtis arba apsipirkti pakeliui Lenkijoj, kur maistas pigesnis ir tuo pačiu vėl kitoks, nei pas mus. Vienoj tikrai brangu maitintis, bet paieškojus galima rasti ir pigesnių vietelių, tik jau tada reikia rimtai namų darbus ruošti ) . Svarbu, kad keliaujat ir tai jums yra įdomu ))
Taip pat perskaiciau antra karta. Vaidai turi problema. As irgi nekenciu apsipirkinejimu kelioniu metu. Miesto dziungles irgi man nepatinka. Po tavo aprasymo Viena tikriausiai nepateks i mano norimu aplankyti vietu sarasa. As irgi kol kas ir namu darbu darytojas ir vairuotojas ir keliones biudzeto skrudzhas. Riekia kazkaip isjungti neigiamus dalykus. Man idomu kaip keisis tavo poziuris i keliones toliau.
Sveiki visi, Tukai, Aruna, Zakai, Cesiau ir Tigrera.
Mes esame tokie keliautojai, kurie išvažiuoja vieną kartą metuose. Dirbame visus metus, kad turėtume tokius įspūdžius, kaip aprašyti. Bent jau kaip šie.
Ačiū visiems už mano rašinio gerą įvertinimą. Nesitikėjau.
Gal galite parekomenduoti, ką kitais metais aplankyti Europoje. Važiuoju savo automobiliu.
Waidas
Sveikas Sami,
reikia tik sutarti su savo šeimos nariais prioritetus. Na, pas mane buvo kasmet šopinimaisi. Gal ne taip išsiauklėjau savo moteriškes…
Bet Viena negali būti išbraukta iš Tavo kelionių tikslų. Ją reikia pamatyti. Brangus miestas, bet verta. Kaip ir Roma, ir Atėnai..
Iš tikrųjų, maistas prekybos centruose ne brangesnis už mūsų. Tik reikia suprasti austriškai…
W.
Jei keliauti automobiliu, siūlyčiau Rumuniją. Aš jei turėčiau kompaniją, važiuočiau į Transilvaniją: 7 vokiečių miestai pilys, Transfagarašano kelias, Drakulos tikroji pilis, Brano pilis plius kalnai. Todėl, kad pigiais skrydžiais sunku pasiekti. Viešbučiai geri. Prekybcentriai labai tvarkingi. Nebrangi šalis. Autostrados dar tiesiamos, tai pralėkti greitai neišeina. Transfagarašano kelią atidaro liepos pirmą dėl sniego. Geras ir nebrangus vynas. Nuvažiuojant tarpinė nakvynė Slovakijoje arba Vengrijoje.
Austrijoj užrašai vokiškai )). Na, tokiu atveju irgi reikia namų darbus pasidaryt – bent jau pagrindinius produktus vokiškai pasimokyt )) O ir be kalbos nemanau, kad negalėtumėt apsipirkti – tikrai kažko neprisipirktumėt, kad negalėtumėt valgyt.
Iš kitos, pusės, gal tada mažiau šopintis, o paragauti normalaus maisto ))) ( bet čia tik mano pastebėjimas)
Dėl rekomendacijų, tai ką gali rekomenduot, jei pas jus, nesimato kokias šalis lankę esat. ))) Šiaip jau visa Europa atvira automobilinėms kelionėms. Vietų įdomių milijonai. Man pvz ir Prancūzijos atskiri regionai įdomūs, ir Rumunija, ir Italijos krūvą regionų nelankytų, ir Reino slėnis, ir Olandija, ir Belgija, ta pati Slovakija, tik pralėkimai, tai smagu būtų ten panaršyti, ir taip be galo galima vardint ))))))
Siūlyčiau aplankyti Kroatiją, jei dar nesat buvę. Ir vaizdai nerealūs, ir kainos tiek apgyvendinimo, tiek maisto nėra baisios. O dėl vežamų savų produktų, išties nėr geriau kaip po kokių dviejų savaičių maitinimosi tikriausiom itališkiausiom picom, makaronais ar vokiškais šniceliais, išsitraukt kaimišką dešrą. Tada visi pirma apturi aromaterapijos seansą, paskui dešra iškilmingai pjaunama. Beje, nekart pastebėjau, kad lietuviškus mėsos gaminius labai jau vertina kempinguose gyvenančių užsieniečių šunes. Nors ir kaip auklėti, dresuoti, nustoja reaguot į šeimininkų kvietimus grįžt vieton, o sutūpę bent keli prie mūsų stalo žiūri Šreko katino akim. Galvoju, ar čia taip natūraliai tos mūsų dešros kvepia, ar iš tikro ten kaži ko tie ekologiški ūkinykai prideda. O išsitraukus lietuvišką pomidorą iš mamos sodo, kuris telpa dviejuose delnuose, sukrunta ir šunų šeimininkai – was ist das? Das ist litauische Tomaten – te, ragauk. Baisus smagumas stebėt, kaip jį ten varto, uosto ir net fotkina 🙂
Ačiū, Luru, pralinksminote. Labai vaizdingas komentaras. Pajaučiau vytintos dešros skonį ir kaip suleidžiu dantis į mėsingo pomidoro kūną. Niam…
Ačiū, Aruna, pastaba dėl šopinimosi gera. Bet aš čia bejėgis. Šitas programos punktas jau yra įprastas. Na, gal kitais metais dukra jau turės savo planų – jau studentė, tai žmoną bus galima atkalbėti nuo laiko gaišimo prekybos centruose.
Transilvanija – labai patrauklus variantas. Reiks pamąstyti.
Taip, vietų milijonai ir gyvenimo, tikriausiai, neužteks viską pamatyti. Bet tokie įspūdžių pasidalinimai tik padeda išsirinkti, kur vykti.
Smagiai suskaičiau pasakojimą. Vienoj buvom praeitais metais ir mums patiko miestas. Nesakau, kad vėl ir vėl ir vėl važiuosim, bet – pamatyti verta. Sami, nebrauk iš lankytinų vietų sąrašo! 🙂
Tiesa, duokit tikro lietuviško lašinio atsikąsti… tokio tikro namuose sūdyto ir namuose sodo rūkykloj rūkyto… O šiaip… tai čia pas mus (kalbu iš savo varpinės, nes gyvenu dabar Vokietijoj) taip pat galima gero lašinio ir geros rūkytos dešros rasti (ypač pas kokį mėsininką mažoj privačioj krautuvėlėj). Aišku, čia niekam ne priekaištas! Tas krautuvėles reikia žinoti… Ir pomidorą didelį galiu iš savo šiltnamiuko atnešti 🙂 Ir nieks neklaus: Was ist das?
Būsiu nepopuliari tarp moterų – teatleidžia man dievas… bet dėl to visada patenkintas vyras… (o man tai svarbiau :-)) – niekada nesišopinam, jei kur vykstam. Man smagiau kur kokioj kavinukėl pasėdėti ir stebėti žmones, nei lindėti kokioj rūbų matavimosi kabinoj… Bet, kiekvienam savo ir kiekvienas savaip mėgaujasi kelionėmis. Ir kiekvienas čia teisus! Svarbiausia – kur nors išlėkti! Jaučiu, prasideda lomkės… ech…
Tiesa…. nuotraukų pasakojime mažoka… gaila…
Supratau Danmi. Pataisysiu situaciją. Pasistengsiu pailiustruoti kelionę. O fotkių turiu 469 vnt.
O man perskaičius pasakojimą susidarė nuomonė, kad tai jūsų pirma kelionė:) Nes taip smulkiai aprašytos visokios nereikšmingos smulkmenos, o apie tai, ką jūs šioje kelionėje pamatėte, vos paminėta.
Vienintelis dalykas, kuris maloniai nustebino, tai kad spjovėte į laiką ir pinigus, kas jums buvo taip svarbu, ir pasilikote Vienoje dar vieną dieną 🙂
Kita vertus, šie pasakojimai nebūtinai turi būti įdomūs mums, jie yra savotiški kelionės dienoraščiai, kuriuos smagu po kelių metų patiems paskaityti, o ir prireikia kartais tos informacijos, miestelio ar patiekalo pavadinimo – juk negali visko prisiminti.
Patiko Danmi apie maistą. Jei važiuoju be antros pusės, paprastai turiu rūkytos mėsos arba dešros, nes kartais gaila laiko maitinimo įstaigai, kai gali greitai ir sočiai pavalgyti. O jei susidaro kompanija, tai viešbučio kokioje vietoje būna užkanda prie alaus. Dėl šopinimosi turiu konkrečią neigiamą nuomonę. Esu susipykęs ne kartą su bendrakeleivėmis dėl parduotuvių. Su antra puse susitariu: ji į parduotuves, aš į pilį ar ką nors labai seno. Esu turėjęs vyriškai mąstančių bendrakeleivių pėsčiomis Paryžiuje. Dvi mano bendrakeleivės įeidavo į parduotuvę tik konkrečiam drabužiui matomam iš gatvės pasimatuoti, man reikėjo pasakyti ar tinka. matuodavosi kelias minutes. Jos man padėjo nusipirkti prancūzišką vinilą , čia nešopinimasis. Na, o Bulgarijos kurorte begalė maitinimosi įstaigų. Galima pasirinkti, ko nori, pigu, greitai, tada jau nė lašinių nebereikia. O rašyme kiekvienas turi savo stilių ir žiūrėjimo kampą. Sudomina kartais ne turistinis miestas ar objektas, o rašančiojo požiūris. Rašykite visi, o mes skaitysime.