Portugalija: Madeira autobusu arba rojus trepsėtojams.

Nebūsiu pirmoji keliautoja po Madeirą, pasakiusi, kad smalsumas pažinti šią salą atsirado išgirdus jos pavadinimą. Prieš gerą dešimtmetį, kai dar pasaulio nevaldė internetas, vieno populiaraus dienraščio kelionių skiltyje perskaičiau pasakojimą apie šeimos poilsį Madeiros saloje. Pavadinimas nuskambėjo labai egzotiškai. Interneto laikais įsitikinau, kad sala turi ne tik viliojantį pavadinimą, bet ir unikalų kraštovaizdį, svetingus salos gyventojus ir skanų maistą. Smalsumas tapo svajone. Šįmet ją nusprendžiau įgyvendinti.

Keliavome po Madeirą visuomeniniu transportu.
Pasakojimą rašyti nusprendžiau, kad pasidalinčiau šia keliavimo patirtimi. Tiesa, jokio specialaus tyrimo ar žygdarbio renkantis informaciją apie keliones po Madeiros salą autobusu nepadariau. Viską padarė Sunflower kelionių gidas „Madeira car tour and walks“. Labai rekomenduotinas kelionių gidas tiek vaikštantiems pėsčiomis, tiek keliaujantiems automobiliu. Su išsamiais trasų ir levadų aprašymais, smulkiais žemėlapiais, kita kelionėms būtina informacija (visada pravartu pasitikrinti trasų atnaujinimus internetiniame Sunflower puslapyje). Man beliko tik pasitikrinti ir atnaujinti informaciją, autobusų grafikus ir stoteles.

Keliu čia savo kelionės dienoraštį, nes lietuvaičių, keliaujančių po Madeirą autobusais, pasakojimų taip ir neradau. Ir iš vis labai mažai praktinės informacijos apie keliones po šią salą. Nors žinau, kad lietuviai gana dažni Madeiros lankytojai. Tuo teko įsitikinti ieškant viešbučių ir skaitant atsiliepimus apie juos. „Buitinę“ informaciją savo kelionei rinkausi iš Tripadvisor tinklapio. Taip pat forumų rusų kalba.

Pasakodama nesiplėsiu su salos ir jos vietovių istorija ir aprašymais. Tuos faktus labai aiškiai ir išsamiai savo pasakojime išdėstė Gogolia. Aš tenoriu padrąsinti aplankyti Madeiros salą tuos, kurie apie ją svajoja, bet nedrįsta važiuoti, nes nevairuoja arba užsienio kalba – tik rusų.

Lietuviai dažniausiai Madeiros salą pasiekia keliaudami su lenkų kelionių agentūra „Itaka“, kuri iš Varšuvos skraidina tiesiogiai. Kas nenori prisirišti prie agentūrų, paprastai renkasi skrydį iš Londono Gatwick oro uosto su oro bendrove Easy jet.
Ilgai ieškodama kuo pigesnio varianto, randu gana nebrangų skrydį iš Varšuvos (F. Šopeno oro uosto) su portugalų oro bendrove TAP. Iki kelionės likus 8 mėnesiams iš flytap.com tinklapio perku discount kategorijos bilietus. Jungtinis skrydis Varšuva-Funšalis-Varšuva su persėdimu Lisabonoje įskaitant kiekvienam po registruotą bagažą, maitinimą lėktuve atsiėjo 1007 Lt žmogui. Su akcija pagauti Simple autobuso bilietai Vilnius-Varšuva-Vilnius – 20 Lt žmogui.
Daugumai TAP oro linijų skrydžių galima užsiregistruoti internetu arba mobiliuoju telefonu likus 72 valandoms iki skrydžio. Tą ir padarau. Namuose atsispausdinu skrydžio pirmyn įlaipinimo dokumentus abiems segmentams. TAP „Boarding pass“ niekuo nesiskiria nuo Ryanair ar Wizzair išduodamų. Registruojantis jokios papildomos informacijos įvesti nereikėjo. Tik patvirtinti keleivių vardus ir reikalavimus dėl draudžiamų daiktų bagaže.

2014-06-06. Penktadienis. Vėlai vakare pajudame iš Lietuvos
Naktinis važiavimas iki Varšuvos autobusu. Po to – labai greit pralėkęs šeštadienio pusdienis Varšuvos Pragos rajone. Iš Varšuvos Centralna traukinių stoties traukiniu vykstame į oro uostą. Nors oro uosto I terminalo viduje atrodo viskas labai chaotiškai, bet išskrendame sėkmingai. Skrydis iki Lisabonos trunka 4 valandas. Lėktuve mėgaujamės labai dosniais ir skaniais pietumis.
Leidžiamės Lisabonoje. Turime 5 valandų tarpą tarp skrydžių. Tad išnaudoti laisvo laiko su metro važiuojame į arčiausiai esanti šiuolaikinį Oriente rajoną.
Skrydis iš Lisabonos į Funšalį – pusę vienuolikos. Bet vos pradėjus laipinti keleivius, skrydis atšaukiamas. Nėra lėktuvo kapitono.
Skambinu į viešbutį ir transfero bendrovę. Kadangi Funšalyje turėjome leistis pirmą valandą nakties, buvau užsakiusi transferą per madeira-airport-transfers. Kiek apie madeira-airport-transfers transferą: užsakinėjau dar būdama Lietuvoje. Kaina 23 eur už automobilį į vieną pusę. Pagal jų taisykles per 72 val. į el. paštą turi ateiti patvirtinimas. El. laiško sulaukiau po kelių valandų nuo užsakymo. Reikėjo patvirtinti, kad visa pateikta informacija yra teisinga. Jokių asmeninių duomenų išskyrus kontaktus vesti nereikėjo. Viskas labai paprasta, lengva internetinė užsakymo forma. Galima pasirinkti ir rusų kalbą.

Salėje apart kelių parėkavusių portugalų jokio chaoso. Visi šypsosi vieni kitiems ir laukia. Galiausiai darbuotojai paaiškina, kad mūsų bilietai bus pakeisti į naujus artimiausiam skrydžiui. Ir kad mes būsime nuvežti į viešbutį Lisabonoje, būsime pamaitinti, bus išdalintos kortelės skambučiams.
Taigi, vietoje kuklios studijos Funšalyje mėgaujamės minkštais patalais Lisabonoje.

Kitą rytą sutartu laiku esame nuvežami į oro uostą. Kažkodėl turime praeiti pasų patikrą. Dar nematyto ilgio eilė prie įlaipinimo. Paskui oro uosto autobusas ilgai veža prie didžiulių lėktuvų. Pagaliau supratau, kad lėktuvas, skrendantis į Karakasą, mus paleis pakeliui.
Skrydis tetrunka vos pusantros valandos. Leidžiamės viename iš 10 pavojingiausių pasaulio oro uostų – Funšalyje. Funšalio Santa Catarina oro uostas tylus, mažytis.
Apie Madeiros Santa Catarina oro uostą pridėsiu nebent tai, kad oro uostas yra už 18 km nuo Funšalio miesto. Pirmasis lėktuvas –mažas vandens lėktuvėlis – Madeiros saloje nusileido 1921 m. 1960 m. Porto Santo saloje oro uostui imta naudoti nedidelė NATO lėktuvų bazė. Iki Funšalio keleiviai atplaukdavo laivu. Buvo mintis pastatyti Madeiros oro uostą Paul de Serra plokštikalnėje. Bet šios minties atsisakyta dėl rūkų. Galiausiai pastatytas oro uostas dabartinėje vietoje. Dėl geografinės padėties čia leistis būdavo tikras iššūkis. Tik 2000 m. buvo prailgintas oro uosto takas pastačius dabartines kolonas. Dabar čia leidžiasi ir dideli orlaiviai.

Kiek džiaugsmo, kad ir mūsų bagažas kartu atvyko. Ir koks netikėtumas, kad transfero firma, pati išsiaiškinusi, kada mes turėtume atskristi, atvažiavo pasiimti.
Kelionė nuo oro uosto iki Funšalio su transfero firmos automobiliu trunka kokių 20 minučių. Stebina geri keliai. Didelį plotą užimantis miestas. Gėlės. Giedras dangus. Ir žydras Atlanto vandenynas.

Kaip paprastai, ir po Madeirą renkamės keliavimą visuomeniniu transportu. Tad ir gyvenamoji vieta reikalinga strategiškai geroje vietoje: netoli autobusų stočių. Rašau „autobusų stočių“, nes Funšalyje nėra vienos stoties. Salą yra pasidalinę 4 transporto bendrovės. Kiekviena jų turi savo autobusų stotis ir stoteles (Paragem). Galima sakyti, netgi kiekvienam maršrutui po stotelę. Ir gali būti, kad dėl pakrantės rekonstrukcijos darbų stočių bei stotelių vieta gali keistis.

Kiekviena transporto bendrovė turi savo autobusų spalvas. Konkurentai (ar partneriai) mielai pasidalina informacija apie kitas stoteles, maršrutus ir autobusus.
Norint pasigauti autobusą gatvėje, reikia ieškoti reikiamos spalvos Paragem ženklo. Ant jų būna parašyti čia stojančių maršrutų numeriai. Neteko stabdyti autobuso tiesiog bet kur gatvėje ar kelyje, kaip kad Italijoje. Ir neteko matyti taip darančių. Nežinau, ar stotų. Realiai tų sustojimų būna kur kas daugiau nei pažymėta tvarkaraščiuose. Bet jau geltonos spalvos Paragem turbūt kiekvienas namas turi savo nuosavą. Stovint stotelėje kur nors kaimuke, visai pravartu mostelti ranką prieš atvažiuojantį autobusą.

Išlipant iš autobuso, reiktų dar prieš stotelę paspausti kažkur autobuso lubose esantį stop mygtuką. Mums jo spausti neteko. Nes visada išlipdavome su kitais keleiviais arba prašydavome vairuotojo, kad sustotų ir pasakytų, kur lipti.
Išlipti iš autobuso neskubama. Paprastai pirma paspaudžiamas skambutis. Autobusas sustoja. O tada jau keliasi nuo sėdynės keleivis ir eina link durų. Dažnai vairuotojai padeda išlipti ar įlipti senukams. Iškelia jų daiktus.

Autobusai yra geros būklės. Tolimesnių atstumų – net labai komfortiški. Vietinio tipo – kiek labiau padėvėti. Bet švarūs, tvarkingi.
Funšalio miestą aptarnauja geltoni Horariosdofunchal firmos autobusai. Jų stotis yra Avenida do Mar, netoli funikulieriaus.
Camacha, Curral das Feiras ir Santana regioną aptarnauja pilką liniją ant šono turintis Horariosdofunchal autobusas.
Jo stotis irgi prie funikulieriaus. Prie funikulieriaus stovi ir žalias kioskelis, kur galima sužinoti bet kokią info.
Taip pat reiktų paminėti, kad ši autobusų bendrovė turi ir geltonąjį autobusą (yellow bus) atviru stogu, skirtą turistų atrakcijoms pasivažinėti po miestą. Veikia kaip hop-on, hop-off autobusas. Nors teko matyti ir tradicinių hop-on, hop-off spalvų autobusus.
Canico regioną aptarnauja Eacl autobusai. Mums jais naudotis neteko, bet mačiau stovinčius pagrindinėje gatvėje – Avenida do Mar – netoli funikulieriaus.
Rytinę salos dalį aptarnauja SAM SAM autobusai. Žalieji. Jų autobusų stotis yra Machico mieste. Funšalyje jie turi tik mažas stoteles (Centre -prie Fortaleza Sao Lourenco). Specialus žaliasis autobusas, vežantis į oro uostą, gali turėti ir atskirą stotelę.
Vakarinę ir šiaurinę salos dalį aptarnauja raudonasis autobusas – Rodoeste.
Stotis – kioskelis yra Avenida do Mar kiek prieš Fortaleza Sao Lourenco einant nuo Lavradores turgaus pusės.
Bilietus galima pirkti tiek žaliuose kioskeliuose, tiek iš vairuotojo.

Miesto autobusui yra elektroninis bilietas Giro card. Nusiperkama kortelė, o tada papildoma kreditais. Jei planuojama daug važinėti miesto autobusu, tada verta. Nes perkant iš vairuotojo, kelionė kainuos vos ne 60 euro centų brangiau. Mes važiavome gal kartą, pirkome iš vairuotojo.

Žinoma, dar yra taksi. Taksi dažnai teikia pavėžėjimo iki levadų ar pažintinių takų paslaugas. O paskui turistus pasiima. Reikia pažymėti, kad taksi paslaugos nėra pigios. Nors jei keliaujama keturiese, tikrai smagiau nusisamdyti taksi nei pirkti keliones iš agentūrų.

Tuo tarpu autobusų kainos yra nedidelės. Brangiausia kiek teko sumokėti – 6 eur į vieną pusę už 3 valandų kelionę vykstant iš Funšalio iki Porto Moniz.

Autobusai laikosi grafiko. Bet bent jau iš pradinių taškų išvažiuojama laiku. Žinoma +-5 minučių paklaida visada yra. Vėliau juk visko gali pasitaikyti: ar darbai kelyje, ar vairuotojo noras tiesiog išgerti kavos.
Beveik visi autobusų vairuotojai kažkiek kalba angliškai. O jei ir nekalba, tai turi pirštus. Bet būtinai visur reikia klausti dėl stotelių, dėl sustojimų. Nes būna, kad įlaipinimo stotelė – viename aikštės krašte, o išlaipinimo – kitame.
Pati sistema turbūt tik jiems patiems suprantama. Bet kartu ir labai paprasta, aiški. Tad nevairuojančius noriu padrąsinti nebijoti šios transporto priemonės Madeiros saloje. Autobusu galima aplankyti beveik visą salą.

Pirmajai viešnagės Madeiroje dienai buvo suplanuoti sodų lankymai. Nors atšauktas skrydis nuvogė pusę mūsų viešnagės dienos, bet tikimės pavyti planus.
Einame link funikulieriaus. Per valandą-pora oras visiškai pasikeitęs. Nuo kalnų leidžiasi sunkūs juodi debesys, papučia ledinis vėjas. Atrodo, kad tuoj ims lyti. Nieko keisto, juk capacete laikotarpis.

Kai rinkomės kelionės laiką, buvo svarbu, kad būtų šilta, kuo mažiau lietaus, kuo daugiau visko žydėtų ir trasos būtų atidarytos. Taigi, suderinę geriausio laiko lankyti Madeirą rekomendacijas ir savo galimybes, išsirenkame birželį. Ir tik kai jau bilietai buvo kišenėje, sužinojau apie capacete – šalmą ar kapišoną – tai yra debesų kalną, tą mėnesį dengiantį Madeiros salą. Labai nerimavau dėl to. Bet viskas buvo puiku su oru. Jis tarsi mums buvo užsakytas.
Capaceto sezonu patariama po salą pradėti dairytis ryte kuo ankščiau. Nes ryte dažnai dar šviečia saulutė, o popiet jau, žiūrėk, stori debesys leidžiasi. Žinoma, būna ir atvirkščiai. O būna, kad ir visai giedras dangus. Žodžiu, kapacetas keliauti netrukdė.

Taigi, pasiekiame keltuvą. Jo darbo laikas nebe ilgas. Ant kalnų – vis labiau tamsuojantys debesys.
Nusprendžiu, kad gal pavažiuokime iki Botanikos sodų. Žinau, kad 31 arba 31A geltonuoju miesto autobusu turime nusileisti nuo Botanikos sodų. Tad einame į miesto geltonųjų stotį žiūrėti atvirkštinio varianto. Viskas čia aišku ir paprasta. Perkame vienkartinius bilietus iš vairuotojo, 1,95 eur. vienas. Vairuotojas kyla siaurais ir stačiais Funšalio keliais kaip pasiutęs.
Botanikos sodas dirba iki 18 val. Parduodanti bilietus darbuotoja paprašo iki to laiko palikti sodą. Kaina – 5,50 eur suaugusiam.

Iškart į akis krinta gėlės – laukinės klivijos didžiulėmis baltomis ir mėlynomis galvomis. Jų pilna visoje Madeiroje. Pasigrožime Funšalio panorama nuo Įsimylėjėlių uolos ir takeliais, pilnais įvairiausių žiedų ir augalų, leidžiamės žemyn.
Botanikos sodo vizitinė kortelė – spalvotas kilimas.

Aplankome palmių, kaktusinių augalų kolekciją. Yra ir tipiškas madeirietiškas namukas. Visai nebūtina važiuoti į Santaną, vien tik kad tokį pamatytumei. Yra dailus karpytų medelių parkas.
Labai patiko paukštelių paviljonas. Kokių tik ten papūgų nėra. Čia užsibūname.

Sodo puošmena – povai. Kad ir kaip kalbinau, uodegos neišskleidė.

Botanikos sode tiek daug žiedų, nematytų medžių. Laikas sode labai greit praėjo.

Prieš pat šešias einame iš sodo. Dairomės autobuso stotelės, žiūrime į grafikus. Tuoj prisistato taksistai, siūlydami savo paslaugas. Ne, 8 eur mums brangu. 6 irgi brangu.
Ateina prancūzų pora. Taksi vairuotojas kviečia važiuoti visus keturis už 8 eur. Juk vienam bilietas galima sakyti, 2 eur kainuoja. Važiuojame.
Taksistas išleidžia Avenida do Mar, kaip tik geltonųjų autobusų stotelėje šalia Fortaleza Sao Lourenco.

Fortaleza Sao Lourenco – pirmasis Madeiros fortas, pastatytas 16 amžiuje ant buvusios tvirtovės pamatų. Keletą kartų perstatytas. Dabar – Portugalijos ministrų rezidencija Madeiroje. Beje, sekmadieniais 20 val. vyksta vėliavos nuleidimo ceremonija. Vos kelias minutes tetrunkanti, bet įdomi ceremonija.

Pro Fortaleza Sao Lourenco kylame aukštyn į senamiestį ir pasiekiame Avenida Arriaga. Bene prabangiausia aveniu visame Funšalyje su daugybe kavinių, parkų, paminklų, senovinių pastatų. Prabangus azulėjų mozaikomis puoštas The Ritz viešbutis (ir kavinė): vienas iš seniausių Madeiroje. Įkurtas 1905 m.
Avenida Arriaga atveda iki paminklo Madeiros atradėjui J. G. Zarco. Čia pat patrauklus Portugalijos banko pastato smaigalys. Taip pat dažna švenčių ir susitikimų vieta.

Ir žinoma, Funšalio katedra, vietinių kalba vadinama Se.
Žvalgomės toliau po gatveles. Senamiestyje kiekviena ji turi savo grindinio mozaiką, išdėliotą iš smulkių akmenukų ar plytelių.

2014-06-09. Pirmadienis. Monte ir Cabo Girao.

Rytas giedras. Pabandysime šiandien įveikti ir šios dienos, ir vakarykštės dienos nebaigtą programą. Einame apie 10-15 minučių pėstute iki funikulieriaus. Jis pradeda dirbti nuo 9 val.

Perkame paketą, į kurį įskaičiuotas pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi bei bilietai į ant Monte kalno esančius Tropinius sodus. Paketo kaina 23,75 eur žmogui. Gauname dar ir parko žemėlapį su informacija bei keletą reklaminių bukletų.
Perkant atskirai, pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi kainuoja 15 eur. O Tropiniai sodai – 10 eur. Taigi, kiekviena sutaupome kiek virš euro.
Iš ryto žmonių nėra. Kabinoje kylame tik dviese. Lakstome nuo vieno suolo prie kito ir fotografuojamės. Pasikėlimas iki sodų trunka kažkur 8 minutes. Panorama fantastiška. Kabinos plaukia dideliame aukštyje. Lekia vien paskui kitą tiek į vieną, tiek į kitą pusę.
Išlipę, sukame į Tropinius sodus.
Iš pradžių Tropiniai sodai per daug nesužavi. Apžiūrime dar ir afrikietiškojo meno muziejų.
Po sodą galima vaikščioti atskirais takais: meno, floros. Yra azulėjomis puoštas takas. Mes einame mišriu taku. Takas, pilnas japoniškų sodų motyvų, kinų meno detalių ir madeirietiškomis azulėjomis puoštų terasų, veda žemyn. Atsiduriame prie ežeriuko ir kaskados. Čia labai jauku ir gera. Pabūname ilgiau. Iš pat ryto vienas kitas lankytojas. Stebina milžiniško dydžio paparčiai.

Paskui takelis veda prie rūmų ir skulptūros su šokinėjančia mergaite.
Tropiniuose soduose augalų įvairovė didelė. Kai jaučiame, kad sodo gana, einame link Monte kaimo.
19 a. Montė tarp madeiriečių ir lankytojų iš užsienio yra buvęs populiariu SPA kurortu. Savo laiku čia buvo klestinti vietovė su fontanu, bažnyčia, geležinkeliu ir imperatoriškaja rezidencija.

Mes sukame link piligrimų lankomos bažnyčios Nossa Senhora do Monte. Jos papėdėje pilna besidairančių, šūkauja taksi vairuotojai ir medinių krepšių – toboggan – kėravotojai. Būrys madeiriečių čia pat pliekia kortomis.
Į bažnyčią užves 68 laipteliai aukštyn. Taip pat yra galimybė nemokamai užlipti į bažnyčios bokštą, nuo kur atsiveria fantastiška Funšalio panorama.
Leidžiamės žemyn ir neužilgo einame į gatvę. Pasižiūriu, kaip turistai nuleidžiami pintomis medinėmis rogutėmis, vietinių vadinamomis toboggan. Medinį krepšį su įklotu, kur įsodinami žmonės, nuleidžia du patyrę vedliai. Valdyti toboggan – garbingas darbas. Profesija perduodama iš kartos į kartą. Krepšys žemyn stačiomis vingiuotomis 2 km ilgio gatvelėmis šliuožia apie 10 minučių. Rašoma, kad vietomis išvystomas apie 48 km/h greitis. Gal ir smagu būtų. Bet kaina graži, apie 25-30 eur. Pagailime.

Pažioplinėjame ir sukame gatve atgal prie funikulieriaus. Gatvė rami. Vos viena kita mašina pravažiuoja. Nebent iš apačios dideliu greičiu atriaumoja sunkvežimiukas, pakrautas tuščiais krepšiais.

Pagaliau tvirtai stovime ant žemės. Laikas įgyvendinti tą kelionės dalį, kuri ir buvo planuota šiai dienai. Važiuosime iki Cabo Girao skardžio.
Cabo Girao pasiekiamas raudonuoju Rodoeste autobusu. Grafikuose yra tik vienas autobuso numeris, važiuojantis į Cabo Girao. Kartą per dieną. Aišku, jis jau išvažiavęs. Bet iš internete rastos info sužinojau, kad netoli Cabo Girao gali pavėžėti Rodoeste autobusas Nr. 7. (Tas, kuris važiuoja tiesiu keliu per Via Rappida – netinka.)
Avenida do Mar esančiame Rodoeste autobusų kioske paklausiu ir paprašau bilietų. Raudonmarškinis diedulė duoda du bilietus (2,75 eur kainuoja vienas), pasako autobuso numerį ir atvykimo laiką. Dar 15 minučių. Šalia šio kiosko paprastai būna kitas autobusų firmos atstovas. Galima jo paklausti, jei yra abejonių, į kurį autobusą sėsti.
Autobusas Nr. 7 lekia labai greit. Bet stotelių daug. Žmonės tai įlipa, tai išlipa. Kelias vingiuotas, suka pro kaimelius, slėnius. Važiuojame labai ilgai.
Akių neatitraukiu nuo kraštovaizdžio: žemai žemai kairėje mėlynuojančio vandenyno, žirnio dydžio namukų ir dešinėje – vos matomo kalno viršaus. Vietomis autobusas prasuka stačiu skardžio pakraščiu. Vietomis akis džiugina ir stebina nesibaigiančios bananų plantacijos. Arba vynuogių.
Šlaituose terasomis lipa įvairių spalvų daržai. Ir oranžiniai namų stogai. Namai visur gražūs. Tik vienas kitas – sugriuvęs.
Vairuotojas pasako, kada turime lipti. Dar apie pusantro-pora kilometrų tenka paeiti.

Pamatome apžvalgos aikštelę, pasileidžiame link jos. 580 metrus siekiantis Cabo Girao skardis garsus tuo, kad tai aukščiausias Europoje skardis, žiūrintis į vandenį.

Apžvalgos aikštelė turi dar vieną atrakciją: stiklines grindis. Prieš žengiant pirmą žingsnį norisi dar ilgai pagalvoti…
Tiesa, prie Cabo Girao buvo vienintelis tualetas Madeiroje, už kurį mokėjome pinigus (0,50 eur).

Atgal nuo Cabo Girao turbūt būtų galima grįžti ir autobusu, iš tos vietos, kur išlipome iki čia atvažiavę. Bet mes leisimės pėstute iki artimiausio kaimelio Camara de Lobos.

Vos išėję iš apžvalgos aikštelės teritorijos sukame į Funšalio pusę žemyn keliu, vedančiu prie viešbučių. Praėję juos, toliau traukiame važiuojamąja dalimi ir dairomės, kur bus kokie laipteliai ar takelis žemyn link vandenyno. Manau, tų laiptų ir takų turėtų būti ne vienas, nes vėliau praėjome daug rodyklių su veredų ir levadų nuorodomis. Mes sekame nuoroda Caminho Velho do Rancho.
Ėjome apsiavę basutėmis. Nors kelias vietomis buvo kiek apleistas: užneštas žvyru, apkritęs lapais ir žolėmis ar jį užkariavusi pieva. Smagiau butų buvę su kedukais.
Kelias tai cementinis, tai akmenuotas, tai žvyras, tai laiptai, tai ėjimas važiuojamąja dalimi. Kelias labai įvairus, vaizdai – nenuobodūs, besikeičiantys.

Vis dar stebina bananų plantacijos. Tiesa, pakrantėje tų didžiulių plantacijų mažiau. Bet beveik kiekviename kieme auga po keletą bananų augaliukų. Kaip kad pas mus serbentų.
Bananų plantacijos pakeitė saloje masiškai augintas cukranendres.
Galiausiai pasiekiame miestą. Tingiu iš kuprinės trauktis GPS. Kažkur ne ten pasukame. Nuklystame. Užtat pataikome į fantastišką reginį: Camara de Lobos kaimo bažnytėlė taip gražiai pasislėpusi tarp uolų.

Padarome nemažą lankstą, kol apeiname gana ilgą ir gilų tarpeklį.
Pagaliau išvystu tunelį, kurį teks pereiti, kad patektume į Camara de Lobos.
Pirmiausiai patraukiame prie vandenyno. Pirmąkart gyvenime matome vandenyną. Ilgai sėdime paplūdimyje ant akmenų. Cabo Girao pusėje pastebime plaukiantį senovinį turistus plukdantį laivą su burėmis. Kolumbo laivo „Santa Maria“ replika, specialiai pastatyta 1998 metais Lisabonoje vykusiai EXPO parodai.

Sukame į kaimą. Jaukios ir ramios gatvelės. Žvejų kaimelio Camara de Lobos pavadinimo kilmė susijusi su ruoniais. 1419 metais išsilaipinę pirmieji gyventojai čia rado tūkstančius ruonių. Deja, per 500 metų situacija visiškai pasikeitė. Per pastarąjį dešimtmetį regiono vadovybė skiria dėmesį šių gyvūnų išsaugojimui.
Camara de Lobos yra pagrindinis salos žvejybinis taškas. Dažnas jų laimikis –Madeiros regionui priskiriama Scabbard‘žuvė. Tai 800 m. gylyje gyvenanti žuvis, kuri gaudoma naktį.
Aukštai kalnuose sirpsta vynuogės, iš kurių gaminamas vynas.
Camara de Lobos kaimelį labai mėgo britų politikas Vinstonas Čerčilis.
Panaršau tarp krante stovinčių laivų. Miestelio centre karšta ir daug žmonių, tad neužsibūname.

Camara de Lobos planavome išgerti ponchos – tikros madeirietiškos, išsuktos su mentele. Tą čia padaryti rekomenduoja visi kelionių gidai. Bet „išsimušame“ iš miestelio. Metame paskutinį žvilgsnį į vandenyne plūduriuojančius laivus ir sukame į pėstiesiems skirtą promenadą Passeio Publico Maritimo, kuri ves link namų…
Vis atsisukame pasigrožėti fantastiška Camara de Lobos ir promenados panorama.

Einame iš pradžių į kalną. Paskui takas veda lygiai. Priekyje jau matyti garsiausi ir didžiausi Funšalio paplūdimiai: Praia do Arieiro, Praia Nova ir Praia Formosa. Pėsčiųjų takas veda per tamsaus smėlio paplūdimį. Kažkur sustojame pailsėti. Užmatome lavos kalną. Einame palaipioti.
Artėjame prie tunelio Praia Formosa paplūdimio pabaigoje.

Prieš gerą mėnesį iki mūsų kelionės po remonto atidarytas Doca do Cavacas tunelis. Mūsų pirmasis saloje praeitas tunelis. Apšviestas, jaukus. Tik kad drėgnas.
Išėję iš tunelio, pasigrožime nuo prie jo esančios apžvalgos aikštelės. Praeiname promenados apačioje esančius privačius lavos baseinėlius. Pasiekiame skulptūrą Madeiros atradėjui – J. G. Zarco Ponta da Cruz gatvėje. Sukame į plačią pėsčiųjų pakrantės tako dalį. Prieiname prabangių viešbučių zoną. Čia takas jau suka nuo vandenyno. Kyla į kalną. Yra tvankus, erzinantis daugybės praeivių ir mašinų keliamo triukšmo. Pajuntame, kad esame labai pavargę. Kad norime valgyti, bet jėgų turime tik įgriūti į lovą. Tuo neįdomiu keliu einame gerą pusvalandį. Saulutė jau suka į lopšį.
Greitomis iš toli padarau kadrą Reid’s Palace viešbučio – seniausio – ir vieno prestižiškiausių Madeiroje, buvusio britų bastiono. Po šiai dienai viešbutyje yra išlikusi angliška tradicija „penktos valandos arbatėlei”.

2014-06-10 Antradienis. Vienuolių slėnis: Eira do Serrado – Curral das Feiras.

Rytas saulėtas. Pusryčiams desertui suvalgome su kava po pusę vidutinio dydžio portugališko pyragėlio Pastel de natas. Skanu. Bet nesame saldumynų mėgėjos.

Einame į geltonųjų/pilkųjų autobusų (horariosdofunchal interurban) stotį prie funikulieriaus.
Stotelėse pakabintos lentelės, iš kurios kur važiuoja autobusas. Mums reikalingas 81 numeris, kryptis – Curral das Feiras. 09:05. Už bilietą iki Eira do Serrado sumokame po 4 eurus ir pirmyn. Noriu atkreipti dėmesį, kad vos keli 81 numerio autobusai suka iki Eira do Serrado. Kai kurie jų važiuoja tiesiai į Curral. Tokiu atveju išlipti reiktų prieš tunelį ir dar nemažai paeiti iki Eira. Ši informacija svarbi ir tiems, kas planuoja eiti atvirkštiniu variantu: pradėti Curral ir kilti iki Eira do Serrado.

Atvažiuojame į Eira do Serrado. Estalagem Eira do Serrado Estalagem Eira do Serrado – populiarus viešbutis šioje vietoje. Suvaikštome į tualetus. Nuperku lauktuvių – siuvinėtų rankšluostėlių.
Ir sukame pro Estalagem Eira do Serrado į viršų link apžvalgos aikštelės. Takas vaizdingas, lengvas, retais laiptais, švarus, apsaugotas.
Apžvalgos aikštelėje vėsu. Žmonių nedaug. Prie viešbučio buvo vos keli automobiliai ir vienas autobusas. Bet turistus palikome žemai, parduotuvę siaubiančius. Aplink – KALNAI. Ir žvilgsnis į aplink kalnų apsuptą ir šešėlyje snaudžiantį Curral kaimuką, kur mes ir leisimės.

Ilgą laiką buvo manoma, kad Curral das Feiras slėnis yra pats vulkano kraterio dugnas. Tačiau šių dienų geologų nuomone, šis paviršius susiformavo kaip ilgų erozinių procesų pasekmė.

Iš apžvalgos aikštelės atgal veda tas pats takas. Kol nulipome, žmonių aplink viešbutį padaugėjo. Jau atvažiavę net keli turistiniai autobusai. Čia vis suka lengvieji automobiliai, mikroautobusai, taksi.
Nedelsiame pradėti žygį pėsčiomis. Sunflower gidas liepia eiti iki tos vietos, kur išleido autobusas ir ieškoti rodyklės su Eira do Serrado. Nuo čia turi prasidėti akmeninis takas žemyn. Bet čia – statybos. Pasiblaškome. Užkalbintas statybininkas nuveda. Pasirodo, statybų teritoriją juosiančioje tvoroje yra tarpelis, kuris ir atveria kelią į mūsų tikslą. Ant grindinio kreida net balta rodyklė nupiešta.
Leidžiamės žemyn. Tiesa, ne akmeniniu senuoju keliu. O statybininkų grunte iškirstais laiptais. Bet laikinasis takas netrunka įsilieti į senąjį akmeninį. Čia pat atsiveria ir panorama į kalnus.

Prieš pat draugės nosį iš viršaus nukrinta akmenys. Baisus šokas jai. Man irgi dreba kojos. Bet negi grįši atgal? Mažumėlę pastovime, paklausome. Ir tyliai, ant pirštų galų pramauname tą vietą.
Zigzaguojame žemyn. Dešinėje aukštai stačios uolos šlaite veda senasis Curral kelias. Tiesa, jis šiuo metu yra visiškai nenaudojamas, uždarytas. Aplink mūsų einamą taką pilna senų nudžiuvusių medžių.
Žvalgomės į visas puses. Visur taip gražu. Tai kalnai, tai priekyje vis artėjantis Curral kaimas. Ant kalnų viršūnių pasirodo debesys. Iš pradžių jie taip lengvai kabodavo užsikabinę už viršūnės. Vėliau debesų ima daugėti, jie sunkėja ir pilkėja.
Curral das Feiras jau čia pat. Kelyje pasigirsta klegėjimai. Mus aplenkia pavieniai keliautojai. Kažkas kopia į viršų.
Pasiekiame važiuojamąjį kelią. Sukame į dešinę. Curral ranka pasiekiamas.

Taigi, Curral. Vos priėję kaimelį, pamatome autobusų stotelę. Ji moderni. Švieslentė rodo artimiausio atvykstančio autobuso maršrutą ir likusį laiką iki jo.
Curral das Feiras slėnis į lietuvių kalbą verčiasi kaip Vienuolių slėnis. 1566 m. besislėpdamos nuo įsibrovėlių prancūzų čia prieglobstį rado Funšalio Santa Clara vienuolyno vienuolės. Pats kaimas įsikūrė beveik 200 metų vėliau. 19 a. vienuolių iniciatyva buvo pastatyta bažnyčia Nossa Senhora do Livramento.
Apžiūrime bažnyčią ir šalia esančias kapinaites. Paskui kylame į Curral. Nuo kalnų, iš kur atėjome, vis smarkiau leidžiasi sunkūs pilki debesys.
Pietauti einame į kavinę prie autobusų stotelės.. Curral regionas garsus savo patiekalais iš kaštainių. Taigi, šios dienos gurmaniškąją pažintį skirsime jiems.
Lipame į terasą. Vaizdas čia fantastiškas. Sakomės kaštainių likerio. Imame kepsnį su kaštainiais. Taip pat kaštainių pyrago desertui prie kavos. Likeris fantastiškai skanus. Karštas patiekalas – toks per vidurį. Pyragas – visai šiaip sau. Bet aptarnavimas užtat superinis. Padavėja kas kelias minutes teiraujasi, ar ko netrūksta. Pamačiusi, kad fotografuojamės, pasisiūlo mus abi įamžinti. Galiausiai pasiūlo paragauti marachujos (passion, pasifloros) ir vyšnių likerių. Marachujos – fantastiškai skanus.
Pietūs atsieina kiek virš 20 eur už abi. Įskaitant arbatą paliekame 25 eur.
Iki autobuso laiko – geras pusvalandis. Einame dar pamarširuoti po kaimą.

Lipame aukštyn pėsčiųjų takeliais. Grįžtame į pagrindinę gatvę. Akis paganome į madeirietiškus rankdarbius.

Laikas į autobusą. Debesys jau beveik siekia Curral. Kiek nejauku net.
Atvažiuoja 81 numerio autobusas. Vėl 4 eur. Veža pirma į galutinį tašką – Lombo Chao. Mums tai puiki ekskursija. Nes autobusas prasuka kaimus kaimelius.
Pagaliau grįžta į Curral, tik kitu keliu suka per kaimelį. Pravažiavęs jį, rieda į tunelį. Išlindęs – juda mums jau žinomu keliu iki Eira do Serrado. O ten mus pasitinka pienas….
Toks rūkas, kad už metro atrodo vientisa balta juosta. Dabar suprantu, ką reiškia saugotis rūkų Madeiroje ir visas išvykas pradėti kaip galima ankščiau.

Nieko matyti, bet autobusas važiuoja gana greit. Žinau, kad kelias siauras ir vingiuotas. Iš priekio atlekia agentūrinis autobusas su turistais. Vos nebūna būmbt. Bet kažkaip išsivingiuoja abu vairuotojai.

Leidžiantis žemyn, rūkas mažėja. Medžiai ir kalnai vėl įgauna ryškius savo kontūrus, o bendras kraštovaizdis – spalvas. Sėkmingai pasiekiame Funšalį.
Diena dar nesibaigė. Lankysime netoli namų esantį fortą Fortaleza de Sao Tiago.
Fortas pastatytas 1614m. Šiuo metu čia veikia restoranas ir šiuolaikinio meno muziejus. Beje, muziejus išeiginėmis ir šventinėmis dienomis nedirba. Tad pavaikštome tik po fortą.

Išeiname į gatvę, sukame link Igreja do Socorro. Igreja do Socorro – senamiesčio parapijos bažnyčia. Pastatyta 16 a., Funšalio globėjo šv. Džeimo Jaunesniojo garbei. Po poros šimtmečių buvo sugriauta per žemės drebėjimą. Šiuo metu bažnyčioje esantys paveikslai ir drožiniai skirti Dievo motinai. Tačiau kiekvieną gegužės 1-ąją čia vyksta iškilmės, skirtos šv. James.
Nuo bažnyčios grįžtame senamiesčio – Zona Velha – Santa Maria gatve. Be proto jauku čia. Ir daug piešinių ant pastatų.

Dar nesame buvę prie Igreja do Colegio bažnyčios. Be to žinau, kad sumokėjus eurą, galima užlipti į apžvalgos aikštelę pasigrožėti Funšalio panorama su katedros bokštu. Atidaryta nuo 10 iki 15 val. Deja, nė karto nespėjome.
Patraukiame link Igreja Sao Pedro – nedidelės bažnytėlės su gražiu ir išskirtiniu, azulėjomis išklotu interjeru, gražiais paveikslais. Bet mūsų vizito metu bažnyčioje vyko mišios. Trumpai pasimeldėme su visais. Bet nuodugniau apžiūrėti bažnyčios nebuvo kaip.
Nuo Sao Pedro bažnyčios leidžiamės link namų į netoli esantį miesto parkelį.

Oras geras, einame toliau. Užsukame į 20 a. viduryje įkurtą Santa Catarina parką.
Maža Santa Catarina koplytėlė nukelia į 17 amžių. Čia pat ir paminklas K. Kolumbui.
Didelė parko teritorija, su tvenkiniais, augalais, žalia veja, vaikų žaidimo aikštelėmis. Čia pat – nemokami ir labai švarūs tualetai. Net popieriaus yra.
Šiandien dar nepavargę, tai einame dar į vieną objektą – Sao Jose fortą, esantį Pontinha islet.
Įėjimas nemokamas, bet prižiūrėtojas paprašo išeinant paaukoti kiek negaila.

2014-06-11 Trečiadienis. Portela – Porto da Cruz.

Einame į Avenida da Mar esančią žaliųjų SAM autobusų stotelę. Autobuso Nr. 20. Važiuoja maršrutu Funchal / Santo da Serra / Funchal. Laikas 09:30. Kaip ir planuota, Portelą pasiekiame kažkur 10:45.
Autobusas Porteloje pirmyn ir atgal stoja prie Portela A Vista restorano.
Portela – tik nedidelis kaimukas. Gal ir nebūtų šis taškas kažkuo ypatingas, jei ne iš čia atsiverianti nuostabi panorama į Penha de Aguia – Erelio lizdą – uolą ir vandenyną.
Taigi, išlipę iš autobuso pagal šalia esančią nuorodą kylame laiptais į viršų, į panoramos aikštelę.

Paskui einame prie čia pat esančios suvenyrų parduotuvės ir ant stelažų gėles pardavinėjančių moterų. Nuperku krūvą sėklų mamai ir draugėms, po 2 eur. Protėjų. Pardavėja įduoda dar ir dovanų.

Einame link vietų, kur turi prasidėti Marocos ir Funduros levandos. Bet mes esame tinginės šioje kelionėje. Norim greit ir lengvai pasiekti Porto da Cruz. Tad renkamės labai nepopuliarų, bet smagų kelią.
Sunflower gide patraukė dėmesį 15 žygis: leidimasis nuo Portela iki Porto da Cruz iš pradžių senu akmeniniu keliu, o paskui – normaliais keliais ir takeliais. Pagal Sunflower turėtume užtrukti 2 valandas
Nuoroda akmeninio kelio, vedančio iki Cruz da Guarda kaimo vos įžiūrima. Neslėpsiu, buvo nerimo dėl trasos. Nes net ir anglų forume apie ją neradau jokių atnaujinimų. Bet galvoju vis tik rizikuoti ir eiti.
Taigi, traukiame gana sparčiu žingsniu. Senovinis akmeninis kelias eina mišku.. Nėra labai smagus, nes visas nuklotas lapais, kai kur paneštas gruntu. Bet nėra ir baisus. Tikrai normaliai praeinamas kelias.
Po kokių penkiolikos minučių nuobodaus ėjimo mišku properšose vis pasirodo panorama.
Miške vėsu, gera. Nė gyvos dvasios aplink. Tik šalia siaurute levada čiurlena upeliukas. Paskui miškas išretėja, lieka pavieniai medžiai. Saulė jau plieskia.
Prieiname pievas, pilnas žiedų. Netoli gyvenvietė, laiptai čia cementiniai, tvarkingi ir švarūs.
Galiausiai įsukame į Cruz de Guarda kaimelį. Cruz de Guarda visai mažutis kaimeliukas pagal miniatiūrinę gatvę išsidėstęs. Iš pradžių jis pasirodo visai apleistas. Vėliau namai ima gražėti. Tylu. Tik savo pasirodymu šunis išjudinome.

Status siauras asfaltuotas kelias vis suka žemyn. Pro namus, laukus, tolėliau esančius šlaitus su daržais ir sodais. Ir iš akiračio nesitraukiančia Penha de Aguia.
Paskui Erelio lizdas lipa aukštyn, o mes vis einame žemyn.

Pietaujame pakelėje ant bordiuro Penha de Aguia papėdėje. Net driežai nepuolė.
Kiek dustelėję prieiname kitą kaimelį – Maiata. Matome, kad važiuojamoji dalis labai toli vingiuoja. Jau esame išmokę pėsčiųjų vaikščiojimo paslapčių kalnuotose vietovėse. Tad ieškome laiptų ar kokio takelio, nesunkiai nuvesiančio mus žemyn. Žinoma, tokį randam. Tik jis tos pavargęs, menkai naudojamas turbūt.
Vėl išeiname į važiuojamąją dalį. Nuo Maiata kaimo einame kiek ne taip, kaip rašo kelionių gidas. Bet koks mums skirtumas. Svarbu, kad judame reikiama kryptimi ir randame visus reikalingus objektus.
Praeiname tiltą per Maiata upę. Kaime nemažai pastatų su daugybe vazonuose žydinčių gėlių išpuoštais kiemais.
Nuo Maiata kaimo link vandenyno keliu einame gana ilgai. Vis stabtelim praleisti atvažiuojančių automobilių. Arba pasimėgauti vaizdais.

Netoli vandenyno nuo važiuojamosios dalies žemyn suka cementinis pėsčiųjų takas. Pasigrožim panorama iš aukštai ir nerime į cukranendrėmis apaugusį pėsčiųjų taką. Didžiulių cukranendrių plotuose pasijuntu tarsi girioje.
Jau prie vandenyno. Dairomės tai į vieną pusę, tai į kitą. Taip netoli iki Porto da Cruz.

Kelias iki Porto da Cruz atrodo netolimas, bet užtrunkame. Paplūdimiu iš mokyklos grįžta mokiniai. Gal ir smagu eiti į mokyklą vandenyno krantu. Pasiekę Porta da Cruz, sukame promenada aplink iškyšulį. Čia be proto karšta.
Apėję iškyšulį, norėjome pabūti prie vandenyno. Pasideginti, pasimaudyti. Bet paplūdimys – ant saulės. O ji taip negailestingai pliekia. Nebenorim jau ir paplūdimio.

Sukame į miestelį. Labai greit prabėgame lyg pečiumi karštu Porto da Cruz centru. Norime kur nors atsigaivinti. Einame į kavines, kurias matėme tik atėję į miestą. Šia minutę svarbu tik turėti pavėsį, vaizdą į vandenyną ir kažkuo atsigaivinti. Įsitaisome. Prieš akis – Atlanto mėlis ir rytdienos maršruto uolos.

Pasisotinę bei pasimėgavę vandenyno vaizdu, einame į gatves. Tiesa, tų gatvių viena, gal dar antrą rastum Porto da Cruz. Nori nenori atsiduriama prie bažnyčios.
Pasidairome ir einame laukti autobuso. Iki jo dar vos ne pusvalandis. Neturime jėgų, sėdame ant šaligatvio. Susirenka ir daugiau turistų. Pagaliau – važiuojam. Bilietas tiek pirmyn, tiek atgal atsiėjo po 4 eur žmogui. Kainos yra pagal zonas.
Grįžę į Funšalį, dar aplankome Fortaleza do Pico.

2014-06-12 Ketvirtadienis. Ponta de Sao Lourenco.

Vėl žaliasis autobusas SAM. Funchal – Machico (Abra bay) Nr. 113. 08:30. Bilieto kaina: 3,35 eur į vieną pusę.
Debesuota iš ryto. Išlipus autobusų stotelėje prie Ponta de Sao Lourenco, iškart pasitinka stingdantis vėjas. Turiu tik flysą. Pučia kiaurai. Prie starto vietos jokių tualetų, nieko. Nelaukiame ir mauname į trasą.
Jau pačioje pradžioje Sao Lourenco stebina neįprastomis spalvomis.

Pirma panorama su raudonplėme uola. Vėjo sūkuriai net neša. Vos nulaikau fotoaparatą. Geriau jau eiti tolyn.
Pirmoji panorama nutolsta. Bet ir vėjas kiek aprimsta. Užuovėja šiokia tokia.
Takas, vedantis per Sao Lourenco iškyšulį yra labai geros būklės, tvarkingas, saugus. Gal tik vietomis, kur yra pabyrėjusio žvyro, reiktų kiek pasisaugoti.

Kurį laiką einame ramiai. Užuovėja, net šilta darosi. Tolumoje pamatome trobelę tarp palmių. Sukame link jos kairiuoju keliu.
Raudonas gruntas ir lyg miražas maža trobelė tarp palmių.

Trobelė artėja. Bet nieks joje neveikia. Nei tualetų, nei vandens.
Lipame į aukščiausią iškyšulio tašką. Kopimas status. Atrodo nesunkus, bet užtrunkame. Trobelė ir palmės – tik mažu taškiuku lieka.
Kaip atrodo takas. Sunkiausiose vietose turėklų trosai nutraukyti.

Viršuje kiek pabūname. Bet vis ateina nauji žmonės, leidžiamės žemyn.

Prie trobelės labai daug žmonių. Randame ramų kampą, pavalgome. Atgal iš Ponta de Sao Lourenco iškyšulio grįžtame taku, vedančiu palei vandenyną. Paskui takas įsilieja į buvusį, kuriuo čia ir atėjome. Atrodo, viskas lyg ir matyta. Bet tai spalvos pasikeitę nuo apšvietimo, tai žvilgsnis į kitą pusę krinta. Atrodo, tarsi naujai viskas.

Grįžtame prie pačios pirmos šio iškyšulio panoramos. Vėjas jau nebetoks kaip ryte, bet vis vien pučia.
Laiko dar turime. Leidžiamės į vieną iš Baia da Abra paplūdimių. Iki soties atsibuvę, kylame į viršų ir sukame link autobuso sustojimo vietos. Laiko iki autobuso dar vos ne valanda. Einame pasižvalgyti į netoliese esančią pakrantę.
SAM autobusas atvyksta laiku. Pajudame tuo pat keliu, kaip atvykome ryte.
Funšalyje šiandien mus pasitinka žymusis Mercado dos Lavradores turgus. Su krūvomis daržovių, visomis vaivorykštės spalvomis šviečiančių mums nematytų ir tik Madeiroje auginamų vaisių. Madeiriečiai kryžmina viską, ką tik įmanoma. Kai ką vis nusiperkame, išragaujame. Kai kas patinka, kai kas – ne. Taigi, perkame anoną (labai skanus).
Antrame turgaus aukšte duoda paragauti kelių rūšių iš marachujos išvestų vaisių. Ragaujant visi jie beprotiškai skanūs. Nusiperkame gal trijų rūšių. Šiaip tie hibridai yra nepigūs. Šiame turguje siekia po 14-17 eur už kg. Taigi, vienetui išeina ir virš 3 eur.
Užsukame nusipirkti cukranendrių sulčių. Akyse išspaudžia. Labai skanu. Kitą kartą norėjome dar paragauti, bet šito „kioskelio“ nebebuvo.
Deja, neteko išvysti ir įdomiojo žuvų paviljono. Jis dar ankščiau baigdavo savo darbą.

2014-06-13 Penktadienis. Santana – Sao Jorge

Šiandien važiuosime geltonaisiais/pilkaisiais Horariosdofunchal autobusais. Einame į pilkųjų stotį prie funikulieriaus. Autobusas 08:10. Pamačiusi einantį vairuotoją, iškart klausiu, kuris bus autobusas.
Sėdame į 56 numerio autobusą. Išvykstame laiku. Už bilietus sumokame po 4,70 eur. Važiuosime iki Santana.
Lipame Santanos centre. Kadangi stotelė prie tualetų, suvaikštome į juos. Dar einame pažiūrėti bažnyčios. Tada ieškome žymiųjų Santana namukų.

Nuo Santana namukų ir turgaus leidžiamės tiesiai link VE1 kelio ir Continente prekybos centro. Trumpai paeiname šaligatviu, vedančiu palei VE1 kelią. Tas ėjimas miestu ir šalia važiuojančių automobilių man ima rodytis beviltišku laiko gaišimu. Žinoma, galėjome važiuoti kito numerio autobusu, vežančiu toliau nei Santana. Prašytis išleisti stotelėje prie senojo viešbučio. Bet yra kaip yra. Einame apie pora kilometrų. Dešinėje pamatome tamsią akmeninę tvorą, vedančią aukštyn. Iš atminties sugrįžo prisiminimai, žinau, kad čia – mūsų kelias.
Jis veda per tylią ramią gyvenvietę. Kaimu einame netrumpai. Pagaliau – sankryža. Sukame į dešinę. Link Quinta do Furao.
Randame restoraną, nuo kurio turi prasidėti takelis į vandenyno pakraštį. Netyčia dar kažkam patrypiam kiemą.
Taigi, pirma panorama.

Aplinka žavi. Ir mediniai turėklai, kurie man taip autentiškai atrodo. Pakeliui praeiname pačią Quintą didelį naujovišką pastatą. Atsisukę į nueitą kelią, tarp uolų pamatome pasislėpusį krioklį.
Netrukus gražioji medinė tvora baigiasi. Lieka tik siauras laukinis takas šalia krašto. Priekyje – plikos į vandenyną puolančios uolos, mėlynas vanduo, žalios kalnų kepurės ir geltoni slėniai.

Takelis staiga baigiasi. Prasideda gyvenvietė, sukame į ją. Kiek paėję, užmatome seną akmeninį taką, vedantį link Calhau Sao Jorge. Rudas kelias vingiuodamas veda pro paprastus ir neišpuoselėtus vietos gyventojų namus, bet prižiūrėtus jų daržus. Kairėje atsiveria vaizdas į apačioje čiurlenančią Sao Jorge upę. Paleistas levanda vanduo išbėga iš savo kelio ir užlieja visą senąjį kelią. Kai kur tenka bristi.
Pagaliau pasirodo šio kelio pirmosios panoramos į vandenyną.
Taip atrodo dauguma senųjų akmeninių Madeiros kelių.

Pagaliau Calhau da Sao Jorge priartėja. Per visą ėjimą sutikome vos pora žmonių.

Tiltu pereiname per Ribeira Sao Jorge upę ir pasileidžiame link vandenyno. Ilgai sėdime. Išsitraukiame pietų rišulėlį, užkandame. Bangos šėlsta, atrodo, tik labiau įsismarkėja, priekyje mūsų kasa vis didesnę duobę. O atsitraukęs vanduo palieka išjudintų akmenų bruzdesį.
Paskui sukame į vartus, kažką atvedančius prie vandenyno. Mus jie veda į naują šios dienos žygio etapą. Jei iki šiol ėjome žemyn, dabar teks kilti.

Pasitinka siauras žvyro takelis ant aukšto ir stačiai į vandenį žiūrinčio skardžio. Kelyje – tiltas. Atrodo neseniai sukaltas. Ir kriokliukai, iš aukštai krintantys beveik ant tako. Kiek paėjus – žvilgsnis atgal.

Bendrakeleivę suima stiprus aukščio baimės priepolis. ji tik skuba kuo greičiau išeiti iš jai nemalonios būsenos. Aš – iš paskos, nes neramina jos baimė. Tas iki iškyšulio galima sakyti, subėgiojame. O tada tokiu pat tempu sukame į artimiausią serpantiną aukštyn.
Kalnas, į kurį turėsime įsiropšti, yra aukštas ir be galo status. Saulės atokaitoje. Jokio šešėlio. Draugė niekaip neatsikrato panikos, vis dar lekia ir lekia. Kad ir skubėdamos, lipame labai ilgai. Sao Jorge pasiekiu visai be jėgų ir gyvenimo džiaugsmo. Saulė, skubėjimas ir stresas atėmė viską.
Dar nemažas atstumas iki miestelio važiuojamąja dalimi lipant į viršų. Laimei, kaimas apniukęs, tai bent atgaivina.
Iki autobuso dar dvi valandos. Yra kas veikia šiame kaime, bet nieko daugiau nebenorime. Jokių panoramų. Tuo labiau – lipimo.
Einame ieškoti kavinės pavalgyti.
Pavalgyti nerandam. Bet vienoje smagus diedukas, kalbantis tik portugališkai, pasiūlo paragauti ponchų. Išragaujame kelias, pasirenkame mėlynąją, marachujų. Dar imame didelį sumuštinį.
Kažkiek atsigauname. Turime laiko, paslampinėjame po kaimą.
103 numerio autobusas atvažiuoja laiku. Važiuojant namo, autobusas užsupa. Kažkoks silpnumas lydi visą likusį vakarą.

2014-06-14 Šeštadienis. Queimadas-levada do Caldeirao Verde-Santana.

Šią dieną skirsime dar vienam objektui, kuris Madeiros salai suteikia išskirtinumą. Eisime levada.

Levados – vandens kanalų sistema, išraižiusi visą Madeiros salą ir aprūpinanti salos gyventojus vandeniu. Tiesiog cementinis griovelis, kuriuo teka vanduo. Levadų sistema Madeiroje sudaro apie 2500 km ilgį. Dalis šių kanalų yra paversti turistinėmis trasomis.

Savo pažinčiai pasirinkome gražiausia laikomą levandą – Caldeirao Verde. Yra sakoma, kad kas nėjo levanda Caldeirao Verde, vadinasi, nebuvo Madeiroje.

Vėl važiuosime iki Santana. Tik šįryt išsiruošiame pusvalandžiu ankščiau – į 07:30 autobusą.
Autobuso numeris 103. Kaina ta pati, kaip vakar: 4,70 eur.

Noriu atkreipti dėmesį, kad autobusų grafikai darbo dienomis ir poilsio skiriasi. Vieni grafikai yra pirmadieniui – penktadieniui. Kiti – tik šeštadieniui. Ir dar kiti – tik sekmadieniui ir švenčių dienoms.
Vykstant į Madeirą kelionėms autobusu, labai pravartu pasidomėti, kaip portugališkai vadinasi savaitės dienos. Savaitė prasideda kaip ir Britanijoje – nuo sekmadienio.
Pati dar tik ruošdamasi kelionei, išvydusi, kad autobusas važiuoja pagal skambesį šeštą dieną – sexta feira. Pasirodo, ta sexta feira – tik penktadienis.

Beviltiškai bandžiau rasti kažkokią transporto priemonę, pigiai vežančią iki Queimadas, nuo kur ir prasideda gražiausioji Madeiros levada. Britai internete visa gerkle laido, kad iki Queimadas atvažiavo už 2 eurus. O taksistas prašo 10 eur.
Sėdame į taksi. Ir labai greit užriedame iki Queimadas. Queimadas – mažas taškas su dviem senoviniais namais. Čia pasijuntu kaip atokiame pasaulyje. Ypač ryte, kai beveik nėra žmonių.

Negaištame, pirmyn į levadą. Mūsų laukia 6,5 km į priekį. Ir tiek pat atgal.
Gaivus rytas miške. Labai greit cemento lovelyje sutinkame upeliuką, pagal kurį ir eisime.
Kol kas jokio ypatingo stebuklo. Esame atvykę iš mažo gražios gamtos rytų Aukštaitijos miestelio. Kalbamės, kad levanda turbūt nustebintų tik miesto žmogų, gyvenantį triukšme, aukštoje civilizacijoje, minioje. Mūsų kelio pradžia įspūdžių ir emocijų prasme nieko nesiskiria nuo pasivaikščiojimų po savo krašto miškus. Nebent tik koks labai senas, nematytas ar stebėtinai didelio ūgio augalas čia sudomina. Abi vienbalsiai pasidžiaugiame, kad nėjome jokia kita levanda.
Virš galvų visą kelią lydi paparčiai ir seni apsamanoję medžiai. Kai kur levanda pražįsta žiedais. Visur čiurlena tai didesni, tai mažesni kriokliukai. Kai kur greit prabėgame nuo jų. Kai kur vėsiname saulės kaitinamus kūnus. Šiandien pagal oro prognozes Madeiroje yra labai karšta diena su labai dideliu saulės aktyvumu. Tad džiaugiuosi, kad esame čia, pavėsiais ir upeliais gaivinančiame kelyje.
Levada kai kur plati. Kai kur cementinis takelis tik kojai pastatyti.
Bet labai saugi. Visur turėklai. Žinoma, pavojingesnėse vietose viršutiniai trosai daug kur nutraukyti. Bijojau, kad draugei vėl bus negerai dėl aukščio. Nes vietomis einama prie bedugnės. Bet jai visai nebaisu šiandien.
Kai kur properšose pasirodo vaizdas į konjoną. O nuo aukštai esančių stačių kalnų teškantys upeliukai vis pildo ir pildo apačioje greitai tekančią tylią levadą.
Pagaliau – pirmas tunelis. Tunelių Caldeirao Verde levandos trasoje yra 4. Du – labai ilgi ir tamsūs. Tad žibintai būtini. Nes tuneliuose ne tik kad tamsu, bet ir šlapia. Yra labai gilių balų, dėl kurių tenka ropštis ant cementinės užtvaros vandeniui.
Praėję pirmąjį tunelį, džiaugiamės lyg maži vaikai. Pagaliau atsirado kažkas įdomaus šiame kelyje. O netrukus – kelias kryžiuojasi. Vienas veda į Ilha. Bet mes ir toliau laikysimės savo tikslo.
Neužilgo – ir antrasis tunelis. Šis jau ilgas ir tamsus.

Ir trečiasis. Ilgiausias, bet gražiausias.

Dabar veda tik kokių 40 cm cementinis levandos takas. Žmonių daugėja. Prasilenkti ar pabūti nėr kur.

Pagaliau savo grožį parodo konjonas.
Ir – aikštelė prie išdžiuvusios upės. Girdėti vandens šniokštimas. Labai nelygus kelias į viršų akmenimis. Kiek įmanoma į viršų užverčiame galvas ir pagaliau aukšto kalno viršuje pamatome tai, ko čia atėjome. Caldeirao Verde krioklys iš beveik 100 metrų aukščio krintantis į ežerą.

Prie krioklio žmonių minios. Lipame į tolimiausią kertę ir išbūname gerą valandą. Tada sukame atgal.
Vėl tie patys tuneliai. Susitinkame daug pirmyn einančių žmonių. Nemažai kas eina be žibintų. Neįsivaizduoju, kaip tai reiktų padaryti. Kažkam pašviečiame kelią.

Viename iš tunelių sutinkame lietuvių šeimą – pirmus ir vienintelius lietuvius visos kelionės po Madeirą metu.

Kelias namo atrodo tarsi trumpesnis. Tie patys 6,5 km kažkur ištirpsta.
Reziumuojant ėjimą levada Caldeirao Verde, galiu tik pasakyti, kad ji – fantastiška. Labai įdomi, labai smagi. Ir graži vis tik.

Pasitinka Queimadas sodybos vaizdai. Čia pailsime kiek Ir vėl į kelią. Dabar jau iki Santanos eisime pėstute. Mūsų kelias žemyn veda važiuojamąja dalimi. Automobilių vienas kitas. Einame eukaliptų mišku. O jau kvepėjimas.

Kai kur kelias toks status, kad bėgame žemyn. Kelkraščiuose žydi didžiuliai vešlūs hortenzijų krūmai. Jau ir Santanos pirmieji namai.
Iki autobuso dar daugiau nei valanda. Pasižvalgome po Santaną.
Turiu pažymėti, kad autobusas Santanoje keleivius išlaipina ir įlaipina ne toje pačioje vietoje. Išlaipina prie tualetų. O norint grįžti į Funšalį, reikia eiti į priešingą aikštės pusę, prie Santa Anna Galeria. Išlaipinimo stotelėje yra informacija apie tai.
Grįžę į Funšalį, einame vakarieniauti. Pagaliau – į „savo” kavinę. Po studijos langais esančią Cantinho dos Amigos. Čia buvo pats skaniausias maistas per visą kelionę. Gailiuosi, kad tik vieną vakarą teišsiruošėme čia.
Mano patiekalas Espada žuvis su marachujos padažu. Be proto skanu. Draugės – kalmarų šašlykas.
Jei kas gyvensite netoli Funšalio katedros SE ir Rua das Murcas, labai rekomenduoju šį restoraną. Sumokame kaip ir visur iki šiol: įskaitant tipsus, 26 eur už abi. (dar ėmėme jų duonelės ir alaus).

Šiandien birželio šeštadienio vakaras. Kiekvieną birželio šeštadienį pusė vienuoliktos vyksta tarptautinis Atlanto šviesos ir pirotechnikos festivalis. Padavėjo paklausiu patarimo, kur geriausia žiūrėti fejerverkus. Pataria kiek ankščiau nueiti į Mariną. Einame.
Šio festivalio šviesų žiūrėti galima plaukti laiveliais į vandenyną. Kaina 30 eur, mačiau. Taip pat yra pardavinėjamos prieplaukos priekyje esančios sėdimos vietos. Nežinau kainų. Mums tiko ir pastovėti – nemokamai.
Pusvalandis bežiūrint fejerverkų ir klausantis muzikos labai greit pralėkė.

2014-06-15 Sekmadienis. Pico do Areiro – Pico Ruivo – Achada do Teixeira.

Labai norėjau pasivaikščioti Madeiros kalnais. Viliojo ne tik jų neįprastos formos ar smailos viršūnės. Bet ir mikroklimatai, kai viename salos gale gali snigti, kitame – šviesti saulutė. Tiesa, mūsų pasirinktą keliavimo laiką – birželį – tie mikroklimatai turbūt būna mažiau juntami. Bet visada tikėjau, kad žygiuojant iš Pico Arieiro iki Pico Ruivo gali tiek visko nutikti. Ir iš šio žygio galėsiu pasisemti emocijų visiems ateinantiems metams.
Keliaujantiems po salą visuomeniniu transportu pabūti Pico Arieiro – Pico Ruivo yra dvi galimybės: nuvykti ir parvykti su taksi arba važiuoti su agentūra.
Vieną vakarą bevaikščiodamos senamiestyje netoli mūsų namų užmatome užrašą rusų kalba apie organizuojamas ekskursijas. Kainos pasirodė kaip ir pas anglus. Užeiname, pasidomime. Sutarta, važiuosime su Qualispresenca. Sumokame po 35 eur.

Beveik minutė į minutę atvažiuoja mikriukas. Pasitinka gidas. Pasirodo, būsime tik dvi ekskursantės šią dieną. Likome labai maloniai nustebę ir sužavėtos. Taigi, turime kaip ir asmeninį gidą, kuris daug ką įdomaus papasakoja pakeliui.
Laikas važiuojant greit praeina. Pasitinka mus smailos kalnų viršūnės ir Pico Arieiro savotiškas simbolis – baltas rutulys, kuris tarnauja kaip radaras. Viršukalnės aukštis – 1818 metrai.

Pasiruošę žygiui čia pat gauname po madeirietišką lazdą. Bet iš pradžių ne lazda man tarnauja, bet aš ją nešu tarsi pirmokas už save didesnę gladiolę. Vėliau lazda tampa išties labai patogia.
Pirmiausia judėsime prie apžvalgos aikštelės, esančios šalia Pico Arieiro. Lydi kalnų viršūnės. Ir mėlynas mėlynas dangus.
Nuo apžvalgos aikštelės: gera dieną pradėti virš debesų.

Kylam į kelią. Jau nueita tiek.

Takas eina aukštai stačiame šlaite. Veda į tunelį. Vėl reikalingi žibintai.

Laukia baisiai status ir suktas žvyro takas žemyn. Šioje vietoje džiaugiamės, kad keliaujame su vyruku, kuris ne tik kad gidas puikus, bet ir galantiškas. Abiems rankos paduotos, prilaikytos, apsaugotos. Ši kelio dalis ne tiek vaizdinga, bet duodanti daugiau veiksmo.

Prieiname naują kelio atkarpą. Nukritus uolai ir apdaužius karnizą, dėl ko trasa buvo uždaryta, tvarkytojai padarė naują praėjimą. Tiesa, trasa pailgėjo pusantro kilometro. Ir atsirado daugiau stataus leidimosi/kopimo.
Taigi, prasideda laiptai. Poroje vietų naujai įmontuotos kopėčios.
Kai sunkiausias etapas praeinamas, stojame trumpam poilsiui. Dabar jau kelias ves saulės atokaitoje. Tepamės kremais nuo saulės. Nors ir pailsę, bet nebenorim ilgai sėdėti. Tempas pagautas. Greit šokstame į trasą.
Toje vietoje, kuri ryte pasitiko su žemai plaukiančių debesų jūra, dabar vos lopinėlis plūduriuoja.

Dabar kalnai mus pasitinka su gėlėmis. Didžiuliai pilki mirę medžiai, gėlės, mėlynas dangus, tamsūs kalnų šešėliai akių neatitraukia.

Prieiname Ruivo poilsio namelį. Nuo namelio – tiesiu taikymo iki viršūnės. Link pačios viršūnės lydi raudono grunto takai ir slėniai. Ir, žinoma, gėlės.

Atsižymime prie aukščiausio Madeiros salos taško – Pico Ruivo (1862 m.). Ir leidžiamės link apžvalgos aikštelės.

Čia pietaujame. Vadovas mus vaišina madeirietiškomis gėrybėmis. Mes mainais pasiūlome naminių lašinukų, draugės mamos augintų ir gamintų.
Apylinkės.

Takelis jau išveda namo… Sukame į geltonų žiedų karalystę.

Sudie, kalnai. Sparčiu žingsniu traukiame į Achada de Teixeira, kur jau laukia mikroautobusas.
Nueita 10 km. Žygiuota 5 valandas.

Diena buvo fantastiškai graži. Tik tempas mums neįprastas. Tarsi beprotiškai skanus pyragas vienu kąsniu prarytas. O norėtųsi pasimėgauti… Jei galėčiau kartoti, dabar važiuočiau su taksi. Ne todėl kad agentūra likome nepatenkintos. Mūsų vadovas – super. Tiesiog jau esame įpratę pačios sau ritmą diktuoti.

2014-06-16 Pirmadienis. Porto Moniz.

Keisime gyvenamąją vietą. Suplanuotas išvykimo laikas 09:00. (Kitas autobusas darbo dienomis į Porto Moniz dar yra dešimtą valandą).
Raudono autobuso Rodoeste stotelė vos už poros minučių nuo mūsų studijos. Bet dar turime atiduoti raktus. Draugę palieku su lagaminais gatvėje. Pati užbėgu ir užnešu raktus. Viskas gerai, šeimininkė palinki gero kelio. (Atrodo, nerašiau, kad 9 naktys studijoje (be maitinimo) Funšalyje mums bendrai atsiėjo 270 eur).
Einame prie kioskelio. Perkame bilietus iki Porto Moniz. Į vieną pusę atsieina po 6 eur. Atvažiuoja autobusas Nr. 139, baltas su raudonais pavingiavimais, o jau ir po devynių kelios minutės.
Gal valandą sukinėjamės, kol pasiekiame Ribeira Brava miestelį. Stojame. Vairuotojas praneša, kad stovėsime 10 minučių. Tiek turime miestelio apžiūrai.
Iš Ribeira Brava – link Serra de Aqua. Paskui autobusas vingiuos kaimais kaimukais. Kol galiausiai pasieks Sao Vicente miestelį salos šiaurėje. Visą kelią lydi fantastiški vaizdai.

Porto Monišą pasiekiame kelios minutės po 12-tos (turėjome būti lygiai). Autobusas sustoja prie lavos baseinų ir mūsų viešbučio Salgueiro . Jis čia stovės iki 16 val. Kuomet pro Ponta do Pargo ir Calheta pusę grįš į Funšalį. Dar vienas autobusas, į Funšalį pajudantis be penkiolikos penkios, jau važiuoja tuo keliu, kaip mes atvažiavome čia: pro Sao Vicentę.
Viešbutyje pasitinka mergina. Duoda raktus nuo kambario. Sumokėsime kai išvyksime (booking kaina 84 eur dviems naktims už dvivietį). Ok. Kambarys su vaizdu į vandenyną.
Išsidedame daiktus ir einame pietauti. Mieste tiek daug žmonių. Saulė plieskia, nėr kur dėtis.
Jausmas atvykus į Porto Moniz – tarsi į kitą salą atplaukus. Vandenynas čia audringas, garsiai šniokščiantis. Nuostabu.
Šioje saloje dar neragavome espetadas – madeirietiško šašlyko. Žinau, kad jis vyniojamas į lauro lapus ir kepamas ant žarijų. Šioje kavinėje greičiausiai negausime nei lauro, nei žarijų. Šašlas čia toks šiaip sau, lietuviškas skanesnis.
Pavalgome ir einame pakrante link senojo Sao Joao Baptista forto, dabar – Akvariumo. Išnaršome visas kerteles. Turistus vilioja specialiai nutiestas takelis, vedantis tarp tamsių lavos uolų.
Kažkur nusileidžiame žemyn, į olą.
Žvilgsnis į Ilheu Mole salą.

Kylame į miestelį ir ilgai naršome senas gatveles. Išeiname prie vandenyno.

Pasiekiame miestelį. Dar pažiūrim į natūralius lavos baseinus. Vandenynas vis labiau šėlsta. Dūžtančios bangos išmeta aukštus purslus. Ošimas tampa ūžimu. Kiaurai pučia žvarbus vėjas. Šiokią tokią užuovėją randame už uolų, praėję Sao Joao Batista fortą. Pavydžiai žiūrime į saulės apšviestą Sao Vicentę.
Ima temti. Vakare miestelis visiškai tuščias. Nuo žvarbaus vėjo visa drebu. Grįžtame į viešbutį. Traukiame storus šiltus drabužius. Čia pirmąkart išbandau neperpučiamą striukę.
Apsimuturiavę dar ilgai sėdime balkone.

2014-06-17 Antradienis. Sao Vicente – Santa – Porto Moniz.

Planavome iš ryto porai valandų eiti į lavos baseinus pasideginti. Bet dangus apniukęs. Eisime pavaikščioti.
Internete Sunflower update radau, kad galima pakilti į virš Porto Moniz esančią apžvalgos aikštelę Vigia ir link Lamaceiros.
Taigi, kylame į aukštą statų kalną link Vigia. Iš pradžių lipame stačiu keliu. O paskui iki apžvalgos aikštelės veda siauras cementinis takas. Jausmas tarsi eitume levada. Tik kad nėra apsauginių turėklų.

Paskui patenkame į šunkelį. Visas apaugęs vos įžiūrimas takelis. Čia būtinos ilgos kelnės. Susibraižiau visas blauzdas. Kažkiek tenka lipti laiptais.
Iš Vigia apžvalgos aikštelės vaizdas neypatingas. Žiūri pro cementinio mini kambariuko skylutę. Čia verta eiti tik jei neturi ką veikia.

Tad iki pagrindinio kelio grįžtame tuo pačiu apleistu taku atgal. Ir sukame aukštyn link apžvalgos aikštelės, esančios po Pico do Caldeiro. Išeiname į labai statų vietinės reikšmės kelią. Laimei judėjimo nėra. Per visą mūsų klajonę iki šio ryto viršūnės tik vieną automobilį sutikome.
Vaizdas nuo šios aikštelės visai nieko.
Galima būtų traukti tolyn, iki Santa kaimo. O iš jo leistis žemyn į Porto Moniz. Bet Santa paliksim vakarui. O pačios leidžiamės tuo pat keliu, kaip ir atėjome. Mūsų laukia autobusas į Sao Vicente miestelį.

Nusileidusi savo viešbučio suvenyrų krautuvėlėje klausiu, kur rasti 12 valandos autobuso stotelę į Sao Vicentę. Pardavėja pasako, kad prie policijos. Paprašau, parodo žemėlapyje. Laiko visai nedaug, skubame.
Taigi, laukiame autobuso. Stotelėje nemažai žmonių. Dauguma – mokiniai. Rodoeste dryžuotas autobusas vėluoja. Bet kai esame ne vienos, neimame to į galvą.
Netrukus judame, už bilietus iki Sao Vicente sumokėję po 2,60 eur.

Daug kelio važiuojame tuneliais. Keista, bet po vienu tuneliu net autobusų stotelė yra. Čia išlipa močiutė. Kažkur matosi šoninis išvažiavimas iš tunelio. Privažiuojame Seixal kaimelį. Seixal irgi turi lavos baseinus, mažytį senamiestį. Žinau, kad yra paplūdimys, į kurį nuo labai stačių uolų krinta didelis krioklys. Važiuojant jo užmatyti nepavyko.
Ir vėl autobusas neria į ilgus tunelius.
Tose vietose, kur autobusas išnyra iš tunelių, matyti senasis šiaurinis salos kelias – Via Antiga.

Lipame Sao Vicente. Vietovė apie dabartinę Sao Vicentė labai senais laikais buvo tapusi prieglobsčiu vietos gyventojams, besislepiantiems nuo piratų.
1928 m. dalį kaimo palaidojo stipri nuošliauža.
1980 m. bendru vietos gyventojų sutarimu didžioji dalis kaimo namų buvo renovuota. Viena priežastis buvo siekis išsaugoti namus. Kita – padaryti šią vietą patrauklesne. Nes turistų, aplankančių Sao Vicentę tik didėjo.

Sukame į senamiestį. Prieiname Sao Vicente bažnyčią ir kapelius. Apsidairę, kylame gražia laiptuota gatve. Matau, kad viršuje yra kelias. Juo beveik niekas nevažinėja. Pasiūlau užlipti ten.
Miestelis nuo Estrada da Vigia kelio atrodo fantastiškai.

Nueiname į vandenyno pusę. Grįžtame ir leidžiamės žemyn. Paeiname link vulkaninių urvų. Tada sukamės ir traukiame link koplyčios.

Sustojęs upės vanduo ir vandenynas.

Vandenynas ties Sao Vicente kaip niekur kitur žydras. Tolumoje matyti pirštas, ant kurio įsikūręs Seixal. Čia labai karšta. Tad sukame atgal.

Autobusų stotelėje, iš kurios važiuosime į Santa, daug keleivių. Vienas dryžuotas autobusas stovi. Ties autobuso išvykimo laiku atvažiuoja kitas autobusas. Vairuotojai kažką pašukavę, susikeičia vietomis. Susirenka visas šmutkes ir sėda į naują vietą. Ką žinoti, į kurį lipti?
Klausiu prie vieno, ar į Santa? Sim. Vairuotojas nekalba angliškai. Klausiu, ar iš Santa „possible – rodau pirštais einantį žmogų – para Porto Moniz”? Sim. Ir vairuotojas irgi pirštais pazigzaguoja. Taigi, perku bilietus. Vienas vėl kainuoja 2,60 eur.

Iš Sao Vicente iki Porto Moniz kelionė autobusu trunka kažkur 40 minučių. Šis autobusas Porto Moniše nesuka prie mūsų viešbučio. Važiuoja tiesiai į kalną ER101 keliu, viena iš stotelių netoli bažnyčios.
Paskui leidžiasi kažkur… Sustoja. Laukia. Šalimais suskamba skambutis. Po 5 minučių suguža pulkas mokinių. Pajudame. Iki Santa važiuojame apie 15 minučių. Kylame link tos viršūnės – Pico do Caldeiro, kur ėjome ryte. Paskui viršumi lygiu keliu rieda link Santa.

Mes išlipame prie bažnyčios, autobusas nuvažiuoja dar toliau.
Bažnyčia remontuojama, tad prie jos neiname.
Santa kaimas ne toks ir mažas iš pirmo žvilgsnio pasirodė. Plačios gatvės, gražūs namai. Po jį nemarširuojame. Ieškome kelio žemyn, į Porto Moniz.

Sunflower gidas rašo, kad leidimasis žemyn užima 1 val. 15 min. Trasa yra 3 km ilgio. Ši trasa įvardijama kaip vidutinio sudėtingumo. Bet mums ji pasirodė juokinga. Na, nebent kad stati. Kitų aspektų nematau.

Tiesia gatve einame per kaimą. Namai retėja. Galiausiai mus lydi tik laukai. Ir nė gyvos dvasios aplinkui. Asfalto kelias pasikeičia į akmeninį. Neužilgo jau išvystame vandenyną. Pakelės pilnos žiedų. Pasirodo Porto Moniz panorama.

Prieiname apžvalgos aikštelę. Pasėdime čia kiek, pasigrožime. Dar užkremtame, atgauname jėgas. Ir – vėl į kelią. Užmatome laiptelius, trumpinsime kelią. Kelias kurį laiką eina šešėlyje esančiu šlaitu. Tematome tik uolą. ir girdime šalimais bėgantį vandenį.
Dabar jau sukame į senovinį madeirietišką akmeninį kelią. Žygis labai vaizdingas. Visada lydi tai vandenynas, tai žali slėniai, tai Porto Moniz panorama. Tikrai vertas dėmesio pasivaikščiojimas

Vakarieniaujame savo viešbučio restorane. Einame pasigrožėti vakariniu miesteliu.

Vakaras šiandien šiltas ir tylus. Žmonių Porto Moniz beveik nesutikome.

2014-06-18. Trečiadienis. Porto Moniz – Funchal

Rytas prasideda labai gražiu saulėtekiu. Puolu į balkoną fotografuoti. Lauke šilta. Iš apačioje esančio restorano kvepia bulkutės.

Rengiamės ir einame pusryčių. Restorane paserviruotas tik vienas staliukas. Šiąnakt viešbutyje buvome vienintelės gyventojos.
Po pusryčių su visa manta leidžiamės į apačią. Susimokame už viešbutį. Paliekame recepcijoje bagažą pasaugoti.
Šiai dienai planuotas visiškas relaksas.
Iki devintos valandos, kol atsidarys lavos baseinai, vaikštome promenada. Paskui sumokėję po 1,50 eur einame pažiūrėti, kas ten per baseinai.
Viduje sočiai persirengimo kabinų, tualetų. Spintos daiktams (eurą mokėjome).
Prie baseinų iš ryto tik vienas kitas žmogus. Bet netrukus lankytojų prigužėja. O apie pietus jau nelabai yra vietos kur atsigulti.

Trečią užkandame, einame susirinkti iš viešbučio lagaminų. Ir traukiame prie stovinčio autobuso.
Ketvirtos valandos autobuso Nr. 80 vairuotojas – piktas. Pasakome, kad reikia įdėti bagažą į bagažinę, bagažinę atidaro. O jau bagažą atseit dėkitės pačios.
Sumokame po 6 eurus. Važiuosime šiandien kitu keliu, nei atvykome į čia. Pro Ponta do Pargo, Calheta. Buvo smalsu pamatyti pietinę salos dalį, kad jau aplankyti jos nepavyko.

Kylame į mūsų vakar lankytą Santa. Paskui važiuojame link Ponta do Pargo. Vietovės šioje vietoje išties kitokios. Vieta plokštesnė. Nėra aukštų smailų kalnų viršūnių. Daug žalumos. Ištisos šlaitais lipančios sodriai žalios ir plačios terasos. Ilgai važiuojame, kol pamatome žemai esančius pietinės Madeiros miestelius.
Galiausiai pasiekiame Calheta. Calheta garsėja kaip vienas iš nedaugelio Madeiros kurortų, turinčių šviesaus smėlio paplūdimį. Tiesa, dirbtinai supilamą.
Turime 10 minučių kurorto apžiūrai. Turistai su fotoaparatais rankose kaip skėriai pasipila iš autobuso, neturistai lieka jame.

Paskui ilgai vingiuojame link Ribeira Brava, Funšalio. Nuo Ribeira Brava autobusas važiuoja per Via Rappida, todėl Funšalį pasiekiame gana greit. Iš viso kelionė iš Porto Moniz truko kiek virš 3 valandų.
Piktojo vairuotojo klausiame, ar stoja netoli turgaus. Taip, stoja. Išlipdamos pasakome, kad mūsų bagažas apačioje. Vairuotojas parodo, kad jei reikia, išsiimtumėme pačios.

Nuo autobuso stotelės iki pigaus hostelio, kurį buvome užsisakę tik vienai nakčiai, vos 5 minutės kelio. Hostelis yra senoviniame pastate, tad tenka aukštais laiptais temti lagaminus. Kambarys kuklus, bet mums reikalingas tik pernakvoti. Viešbučio savininkas kalba tik portugališkai. Šiaip labai smagus diedukas. Gaunu wi-fi slaptažodį. Rytdienai mums užsako taksi.

2014-06-19. Ketvirtadienis. Funšalis – Lisabona – Varšuva

Ryte nubundame, puolame ruoštis. Apačioje bare portugalai ošia dar nuo vakar.
Išeiname be poros minučių pusę septynių. Recepcionistas diedukas sako, kad jau taksi mūsų laukia. Padėkojam. Palinki gero skrydžio.

Išvažiuojame į oro uostą žinoma, kad per anksti. Ale gi negaliu nepasilikti laiko kokiam nors nenumatytam ekstra.
Madeira, apšviesta gatvės žibintų, dar miega. Taksistas pakalbina anglų kalba, kaip patiko, kur buvom, ką matėm. Nuveža labai greit. Sumokam 35 eur. Plėšikas.

Einame į oro uostą. Iš gudraus TAP ir SATA bendro savitarnos aparato išsiimu bilietus. Atspausdina iškart abiems segmentams. Tik popierius jau toks plonytis.

Kokį pusvalandį dar medituojame. Tada jau paskelbia stalelių numerius, priduodame lagaminus. Juos atsiimsime tik Varšuvoje.
Oro uoste – avalynės tikrinimo reidas. Visiems iš eilės liepia nusiauti, duoda maišelius ant kojų.

Laiko turime per akis. Apžiūrime oro uostą. Trečiame aukšte randame išėjimą į lauką.

Įlaipinimas vyksta normaliai. Darbuotojas žmones grupelėmis veda prie lėktuvo. Vietos prie lango. Bet vis tik neteisingoje pusėje.
Skrydis prasidės. Supurškiamas visas rankinis bagažas, esantis skyriuose viršuje. Apsisaugojimui nuo Dengue fever plitimo, kaip vėliau sužinojau.

Netrukus pusryčiai. Bet nepalyginsi su tais, kuriuos davė atskrendant čia. Sumuštinis tik už vieno danties.
Pusantros valandos skrydis labai greit praėjo. Leidžiamės Lisabonos oro uoste.

Lėktuvas leidžiasi laiku. Lisabonoje vėl turime ilgą laiką tarp skrydžiu: keturias su puse valandos.
Šįkart jau drąsiai einame iš oro uosto į metro stotelę. Prie bilietų pirkimo automatų minia žmonių. Bet dabar jau žinome, kad yra keli automatai truputį į šoną. Tiesiu taikymu prie jų – kur eilės beveik nėra.
Traukiame anąkart pirktas Viva Viagem korteles. Jas tik papildome dviem bilietais. Važiuosime į tą patį Oriente rajoną, kaip ir buvome anąkart. Pažinimo tikslų jau nebeturime, o ir laiko kažkur leistis yra mažoka. Einame pro prekybos centrą ir aikštę prie vandens.

Dabar jau nueisime iki pat apžvalgos aikštelės prieš Vasco de Gama tiltą. Neskubėdamos ir lėto atsimėgaujame paskutiniais vandens reginiais. Tilto pabaigos kitame krante – nematyti.

Prekybos centre nusiperkame mėsainių. Bet jie visai kitokie nei pas mus, apskrudinti kitaip, daug skanesni.
Važiuojame atgal į oro uostą. Skrydžio vartai bus paskelbti tik prieš valandą iki jo (nors ant bilieto jie yra, bet norime pasitikrinti). Vienoje lentos pusėje – skrydžių laikai, kitoje – rodomos futbolo rungtynės.
Lėktuvas vėluos 15 minučių. Mums tai ne į naudą.

Galiausiai prasideda laipinimas.
Vietos prie lango. Lėktuvo sėdynės labai minkštos.

Nekantraudamos sulaukiame pietų. Šįkart pietums – kepsnys su bulvių koše. Toks šiaip sau. Bet užtat labai skanių ir įdomių salotų gavome. Su razinomis, daigintomis sėklomis, alyvuogėmis, mėsyte dar kažkuo ir keistu padažu. Desertui prie kavytės – kažkas iš putėsių.
Aišku, apvainikuoti įvykusiai kelionei imame balto vyno.

Lėktuvas nuo Lisabonos iki Varšuvos skrenda 4 valandas. Papietavusi žiūriu vėl tas pačias Mr Bean serijas, ką rodė Funšalio segmente.
Skubame išlipti iš lėktuvo. Daužosi širdis, bus lagaminai ar ne. Nuo to priklauso, kada grįšime namo ir kur teks leisti naktį. Laimei, jie pasirodo.
Griebiame ir lekiame į traukinių stotį. Ją labai greit randame. Tačiau iki stoties reikėjo paėjėti. 5 minutes tai tikrai.
Taip greit susisukome. Traukinys atvažiuoja keliomis minutėmis ankščiau nei turėtų. Iki Simple autobuso, grįžtančio iš Berlyno, beveik valanda dar.
Gal be 20 minučių išeiname prie autobuso. Jis ką tik atvažiavęs.

2014-06-20. Penktadienis. Lietuva.
Lietuvoje autobusas trumpam sustoja Kaune. Vilnių pasiekiame laiku. O paskui iškart šokome į kitą autobusą, nuvežusį į mūsų miestelį.
Viskas vyko sklandžiai. Kelionė buvo puiki.