Portugalija: Citrinomis nusagstyta Algarvė. III dalis

Dangumi ridinėja saulė. Karšta ir geltona, kaip ir tos akį traukiančios citrinos, nusagstę sodus, laukus ir pakėles. Kažkodėl prisimenu anglišką patarlę ‘When life gives you lemons, make lemonade’- turbūt čia kaltas tas geltonas rūgštumas… Viliojančiai svyra ir gretimai vešinčių apelsinmedžių šakos: nukarę, sodriai oranžinės spalvos vaisiai neišpasakytai sultingi ir saldūs – tiesiog nuodėmė jų neparagauti…

Šiandien turime progą šiek tiek pailsinti kojas ir pramankštinti rankas, mat nusprendėme pasiplaukioti jūrinėmis baidarėmis. Sonia iš Kayak Tours dar pasiūlo nuolaidą, tad nekantriai laukiame galimybės pamatyti Grottos (uolas) iš vandenyno pusės. Būnant Lagos, išvyka valtimis ar baidarėmis yra tiesiog būtina (na, nebent bijote vandens): pakrantės vaizdai tokie įspūdingi, jog verta nepagailėti kelių eurų, bet už tai kiek įspūdžių, nuotraukų ir malonumo! Keli skirtingos trukmės ir pobūdžio turai yra organizuojami vietinių agentūrų, turinčių savo reklaminius stendus ir agentus Lagos prieplaukoje ir centrinėje gatvėje: galima rinktis nuo 1h apžvalginio Grottos turo (apie 10 eu/žmogui; brangiau ir ilgiau, jeigu su pietumis ir/ar paviršiniu nardymu), turo baidarėmis (25 eu/žmogui), arba pusdienį užtrunkančios žvejybinės ar delfinų stebėjimo išvykos (apie 35-40 eurų žmogui). Vienas iš pigiausių būdų – pasisamdyti vietinį žveją, plūduriuojantį savo valtelėje ir kantriai smalsių poilsiautojų laukiantį viename iš minėtų Lagos paplūdymių.

Mūsų grupę sudaro aštuonios dvigubos baidarės, su šnekiu grupės vadovu Migueliu priešakyje. Miguelis, kaip ir dauguma turistus aptarnaujančio personalo, laisvai kalba keliomis kalbomis ir dirba Algarvėje tik karštuoju sezonu (kitą pusę metų praleidžia Indonezijoje,nes anot jo, Lagos žiemą yra ‘miręs miestas’). Na, turbūt kaip ir visi kurortai, nors sunku tuo patikėti, juo labiau, kad oras čia siekia beveik 20°C šaltuoju laikotarpiu. Nors temperatūra naktimis nukrenta iki 5°C, vistik žiemos čia draugiškos ne tik suskrendantiems gandrams, bet ir šaltesnių kraštų turistams. Beje, vietiniai sako, jog geriausias laikas aplankyti Algarvę yra Rugsėjo mėnuo: mažiau turistų ir šilčiausias vanduo. Nors priduria, jog orai paskutinius metus nėra nuspėjami: vėjuotos vasaros ir labai šilti rudenys. Trumpas instruktažas kaip plaukti baidare ir, švelnaus vėjelio genami, pasileidžiame per uolas ir jose susiformavusius urvus. Šiek tiek adrenalino, ypač bandant praplaukti pro siaurus tarpeklius, tačiau itin smagus banguotas malonumas!

Plaukdami grožimės Praia Dona Anna, Praia De Camilo, kol pasiekiame kelionės tikslą Ponte de Piedade (garsusis Lagos uolynas). Vaizdai nerealūs! Sustojame poilsiui ir maudynėms slaptame paplūdymyje, kuris beveik tuščias, mat pasiekiamas tik vandeniu ir stačiu, mažai kam žinomu uolų takeliu. Didelės bangos stipriai sudrumsčia vandenį, tad netenka panardyti. Kadangi dauguma grupės narių jaučiasi pavargę, baidarės prikabinamos prie lydinčios motorinės valties ir palengva parplukdinamos atgal į Praia da Batata, kur ir prasidėjo mūsų vandens kelionė.

Po lengvų pietų ant uolos įsukūrusioje kavinėje, aplankome Lagos prieplauką (Marina), garsėjančią savo svetingumu, ir pasivaikščiojame Avenida Dos Descombrimentos. Netoliese įrengtas žuvies turgus, kurį suspėjome aplankyti dar šį rytą: didžiulis įvairiausios žuvies ir jūros gėrybių pasirinkimas, o užlipus į trečiąjį aukštą, atsiveria įspūdinga miesto panorama.

Po pietų pasidžiaugiame paplūdymio malonumais Praia do Porto Mos. Didžiulis, nuklotas geltonu smėliu paplūdymys svetingas net tik ‘parasoliniams’ ir ‘rankšluostiniams’ poilsiautojams, bet ir tiems, kuriems knieti pasideginti tik su Adomo/ Ievos kostiumais (netyčia mūsų užtiktas nudistų pliažas pasislėpęs tarp uolų kairioje Porto de Mos paplūdymio pusėje).

Kaitri saulė ir nuovargis gena į laikinus namus. Vakarieniaujame šalia įsikūrusioje užeigoje ‘O Pirata’, nes kojos nebeneša į miestą (Fitbit jau ir taip gerokai lenkia 100 suvaikščiotų kilometrų!). Rami vietinio stiliaus aplinka ir didelis būrys alkanų svečių: atrodo jog ši užeiga populiari ir tarp turistų, ir tarp vietinių gyventojų. Užsisakome griliuje keptos kardžuvės ir lydekos su migdolais. Labai skanu, nebrangu ir porcijos didelės!

Išbandome ir Portugalijoje labai populiarius Daiquiri (trintų braškių ir romo) ir Caipirinha (panašus į Mochito) kokteilius. Restorano savininkas, kuris pasirodo esąs iš Ukrainos, tačiau jau antrą dešimtmetį gyvenantis Algarvėje, pavaišina vietine Melosa. Nors ir ne vietinis, puikiai perteikęs portugališką dvasią: esame labai patenkinti maistu ir atmosfera. Kai grįšim į Lagos, būtinai vėl užsuksim.

Silves/ Monchique

Šiandien išsinuomojam autumobilį ir šaunam dienai į kalnus. Kelias nuo Lagos į Silves miestelį geras ir pakankamai tiesus, nugulęs viliojančiais akį apelsinmedžiais ir ant nukirstų palmių kamienų įsitaisiusiais gandrais. Algarvė garsėja čia žiemoti suskrendančiais baltaisiais paukščiais, sukančiais lizdus ant palmių, bažnyčių bokštų, stulpų, nebeveikiančių gamyklų kaminų ar netgi kranų viršūnių: šiame regione randa prieglobstį beveik 10 tūkstančių migruojančių Europos gandrų.

Masyvūs lizdai, kai kurie sveriantys iki pusės tonos (20-30 metų gyvenantys paukščiai metai iš metų sugrįžta į tas pačias vietas) yra saugomi ir nevalia jų šalinti. Esu skaičiusi, jog prieš keletą metų įsitaisę krano viršūnėje gandrai, penkiomis savaitėmis suvėlino Algarvės dirbtinio ežero kasimą – apsigyvenęs gandras, kaip ir Lietuvoje, čia reiškia didžiulę sėkmę.

Atstumai Algarvėje nedideli, tad užtrunkame vos pusvalandį ir pasiekiame prie Aradės upės įsikūrusį Silves miestelį su išdidžiai ant kalno iškilusia Castelo de Silves pilimi. Tie, kas domisi architektūra ir istorija, gali aplankyti šio miestelio istorinį muziejų (Municipal museum), pasigrožėti Cruz de Portugal (3-ų metrų kryžiumi iš kalkakmenio) ar užsukti į Katedrą (Sé de Silve) ir gretimai baltuojančias bažnyčias. Tačiau mums įdomiausia pasirodo Silvės pilis, nuo kurios atsiveria puikūs panoraminiai vaizdai.

Pasivaikščiojame ir kalnuotomis miestelio gatvelėmis, trumpam aplankydami Praça do Municipio: nedidukę, bet simpatišką miesto aikštę, kur stabtelim atsigaivinti jau pamėgtais mochito ledais. Silves nėra didelis, užtenka vos keletos valandų jį visą neskubant apžiūrėti, tad laikas riedėti toliau.

Pakeliui į Monchique, stabtėlime prie šaltiniais garsėjančio Caldas de Monchique. Čia įkurtas Spa centras siūlo nakvynę, masažus, grožio procedūras ir hidroterapines vonias. Portugališki Druskininkai, tik jau labai mažyčiai… Šalia esantis jaukus lauko restoranas kviečia išbandyti tradicinius patiekalus, vynus ir užkandžius. Deja, skubame dar daug apvažiuoti, tad neturime laiko pasivaikščioti ilgėliau. Šalia esančioje suvenyrų parduotuvėje įsigyjame butelį gaivinančio versmių vandens ir iš figų pagaminto skanėsto, kuris populiarus visoje Algarvėje, tačiau pastebėjau, jog tik šioje vietoje jis parduodamas mažomis saldainio formos pakuotėmis (1eu). Gailiuosi nepirkusi daugiau: būtų išėję nebrangios ir skanios lauktuvės!

Monchique

Ramuma dvelkiantis Monchique miestelis vilioja akį savo algarviško stiliaus namais su dažų juostomis padailintomis langinėmis, kaip ir šiam kalnų regionui būdingais ‘sijoniniais’ kaminais. Miestukas nedidelis, su viena pagrindine gatve, kurią kelis kartus pravažiuojame, ieškodami kelio į Foia. Centrinė miesto aikštė teikia medžių pavėsį, o netoliese įsikūrusios pastelerijos vilioja kepamų bandelių kvapais.

Serra de Monchique regione augantys medroncho medžiai (dar kitaip vadinami braškių medžiai) prinokdina daug vaisių, tad paskanauti minėto aguardente čia būnant tiesiog būtina! Regionas garsėja ir savo medumi, kuris dažnai naudojamas vietinėje konditerijoje. Senovėje Monchique gyventojai pelnėsi iš vilnos ir medvilnės gamybos, tačiau šiais laikais, kaip ir visoje Algarvėje, turizmas ima viršų.
Miestelyje yra vos keletas svečio akiai įdomių istorinio bei religinių pobūdžio pastatų, tačiau galima pašmirinėti siauromis kalnuotomis gatvelėmis, įsigyti suvenyrų ar papietauti vietinėse užeigose, paragaujant šiam kraštui būdingų patiekalų: presunto (rūkyto kumpio), porco preto (juodos kiaulės mėsos), chouriça/morcela (rūkytos/kraujinės dešros) ar, jei neišgąsdins kombinacija, couve com feijão (kopūstų su pupomis). Jei norėsi kažko saldaus, yra ir vietinių skanėstų Bolo de Tacho (šokoladinio kavos ir medaus pyrago) ar Pudim de Mel (medaus pudingo). Laikas spaudžia,tad kad ir kaip bebūtų gaila, paliekame šių patiekalų degustaciją kitam kartui. Taip pat, kaip ir pasivaikščiojimą ar kelionę dviračiais po pušimis, eukaliptais ir kamščiamedžiais nuklotą Monchique kalnyną ir vyno degustaciją vienoje iš vietinių vyno daryklų. Beje, atvykus karštą dieną, galima atsigaivinti Monchique miestelio lauko baseinuose, į kuriuos įėjimas yra nemokamas.

Nors kelias nuo Monchique iki Foia kalno aiškiai pažymėtas, Miss Navigacija nusuka mus nepramintais miško keliais. Nesipriešinam (turbūt nuotykių norisi) ir, nors pasiekti pačios viršūnės, kurioje yra įsikūręs turizmo centras, nepavyksta, visgi užkylame aukštai ir galime netrukdomi pasigrožėti atsiveriančia Algarvės pakrantės panorama, besitęsiančia nuo Faro iki pat Lagos miesto.

Praalkstame, tad sustojame vėlyvų pietų šalia kelio įsikūrusioje pizzeria su puikia lauko terasa ir kalnuotais vaizdais. Kadangi meniu tradicinių patiekalų nesiūlo, nusprendžiu paragauti portugališkos picos su piri piri vištiena: traškus padas, daug mozorelos ir aštri vištytė. Verdiktas: sotu ir skanu!

Kelias link Aljezur miestelio pakankamai platus. Grožiuosi svyrančiais nuo vaisių citrinmedžiais ir kur ne kur pasirodančiais alyvuogių medžiais. Pakelės vaizdai gražūs, bet neįspūdingi (gal jau akys priprato?!). Į patį Aljezūrą nevažiuojame, tik iš tolo pasigrožime pakalnėje išsidėsčiusiomis namų virtinėmis ir kalno viršūnėje įsikūrusioje, X-ame amžiuje statytoje pilyje. Pakeliui į Sagres, stabtelėjame Carrapateira miestelyje puodeliui kavos. Sunku atsisakyti ir kvapnaus kokoso ir migdolų pyrago (Bolo de coco)!

Carrapateira pasirodo labai mažas, jaukus kaimukas su vos keleta kavinukių ir vandens sporto parduotuvių. Už keletos kilometrų randame dar vieną nuostabų, kalkakmenio uolų ir smėlio kopų apsuptą vakarinės Algarvės paplūdymį Praia do Amado, kuriame būriuojasi daugybė banglentininkų ir skamba vietinės muzikos ritmai.

Sagres

Sagres miestas įsikūręs pietvakarinėje Algarvės pakrantėje. Atradimų amžiuje čia sėkmingai gyvavo Kunigaikščio Henrio (Henry the Navigator) statyta laivybos mokykla, traukusi geriausius Portugalijos astronomus, jūrininkus ir laivų inžinierius ir, nors mieste dar iki šiol tebėra keletas turistams įdomių istorinių objektų, banguoti Sagrę supantys paplūdymiai ir Altanto vėjai į šias vietas labiau traukia banglenčių sporto mėgėjus. Kadangi atvykstame jau gerokai įvakarojus, nespėjame pasižvalgyti po Fortaleza de Sagres (Sagres fortą), garsėjantį savo 39 metrų skersmens dydžio Vėjų rožės (Wind Rose) kompasu. Tačiau nuo jo atsivėrę įspūdingi pakrančių vaizdai su iškilusiais 75 metrų aukščio uolynais tikrai verti kelionės!

Aplankome ir Šv. Vincento iškyšulį, kur kažkada ilsėjosi šventojo palaikai ir iškiliai stovi vienas iš galingiausių švyturių Europoje, matomas net už 60-ies kilometrų. Kažkada buvo tikėta, jog čia ir buvo labiausiai nutolęs vakarinis Europos taškas ar netgi pasaulio galas…

Itin populiari ir romantiška vieta stebėti saulėlydžius! Saulė raudonuoja horizonte ir pamažu daugėja fotokameromis apsikarsčiusių smalsuolių. Bet mes dar spėjame sugrižti į Lagos, ir palydime žaižaruojančią saulę Ponte da Piedade, ne mažiau įspūdingoje, uolynų nusėtoje Lagos pakrantėje.

Kaip bebūtų gaila, baigiasi mūsų portugališkos atostogos: rytoj kraunamės lagaminus ir skrendam namo.. O dar tiek liko neaplankyta, nepamatyta, nepadaryta, nepaskanauta… Tad turbūt iki pasimatymo, keramika ir citrinomis nusagstyta Algarve!