Portugalija 2008 m. arba vos ne Misterio Pitkino nuotykiai ligoninėje

Kelionė įvyko prieš 3 metus. Dalis įvykių pasimiršo, išsitrynė ar išbluko. Dalis įspūdžių pakeitė atspalvius. Bet vienas nuotykis vertas pasakojimo.
Prieš tai važiavę pora kartų tik į Kroatiją, nusprendėm, kad jau esam pakankamai „patyrę“ ir „savarankiški“ turistai, ir galim planuotis toliau kelionę jau ne mašina. Keliauti ruošiamės keturiese: du suaugę, ir du vaikai.
Susiradom per ryanair’ą bilietus, nusipirkom… su visais priority, draudimais (kuriuos ir taip turime) ir kitokiom nesąmonėm. Pasidarėm planelį, pasiskaitėm keliautojų aprašymus, gidą gavau dar prieš pusę metų iki kelionės, nuo Kalėdų senelio :). Susidėstėm ką norim pamatyti, rezervavom pora kempingų, viešbučių, ir mašiną. Apie mašiną, tai reiktų papasakoti atskirai, nes daugelio keliautojų pasisakymuose radau patarimą, kad nesinuomoti iš tarptautinių firmų, o geriau iš vietinių, portugališkų firmelių – bus daug pigiau. Na jau, na jau. Suvedi internete, ir rodo. Nieko ten nepigiau. Nusipeza… Užsisakom Hertz‘e. Mašiną pagal planą pasiimam Faro, o paliekam Porto. Na ir viskas, belieka laukti atostogų.
Išskrendam birželio 8 d. iš Kauno į Frankfurtą. Atskrendam vėlai vakare, o ryt, apie 6 jau skrydis į Faro. Na ką, sėdynės Frankfurto orouoste laaabai laabai nepatogios. Bet dėl kelių valandų tikrai niekas nenumirs. Prasitrinam oro uoste. Stebim labiau patyrusių keliautojų keliavimo ypatumus: jie turi net pripučiamus čiužinius ir miegmaišius! Oho. Tai ne mes…
Birželio 9 d.
Užkandam sumuštinukų, kavytės, ir į lėktuvą. Skrendant lėktuvu žemai vaizdeliai keri, esu įsitikinus, kad mačiau du žemynus skiriamus vandens! Išlipus iš lėktuvo pajunti karštį (ech, mėgstu aš jį), palmės matosi… hm…
Nutimpinam pasiimti užsisakytos mašinos. O ten jau eilė tokių kaip mes. Sulaukiam savo eilės ir čia prasideda. Taip jūs rezervavote, bet čia neįskaičiuotas papildomas draudimas. Jei jums ką nors padarys, tai sumokėsite, nes pagal galiojantį draudimą franize yra 1000€. O mes „Lonely planet“ gide prisiskaitėm, kad mašinas apibraižo, nuima „kalpokus“ ir t.t. na tai reikia imt tą draudimą. Draudimo suma vos pusė visos frančizės, priskaičiuoja papildomą mokestį už tai, kad mašiną grąžinsime ne toje pačioje vietoje, ir „užsaldo“ kortelėje tokios pačios vertės sumą, kokią ir nuskaičiuoja. Oba, na ir suma, taip nesitarėm!!! Dar nuėję nerandam antenos, apibraižyta mašina, grįžtam, atsitempiam vyruką, kad viską sužymėtų. O jis taip atsainiai, ok, ok….Susimetam kalpokus į bagažinę ir pirmyn į miestą.

Sustojam prie uosto. Pasivaikštom. Užeinam į kavinukę, paskui i prekybcentrį ir šiaušiam link savo užsakyto kempingo Quarteira miestelyje. Turim navigaciją, bet neturim tikslaus kempingo adreso (čia vadinasi mūsų namų darbai: taigi ten mažas miestelis, viską vietoj rasim….aha). Skambinam į Lietuvą, paskui į kempingą. Nerandam. Paskui šiaip ne taip pagaliau randam. Gaunam namelį, jame patalynė, televizorius, dušas, tualetas, rankšluosčiai, indai, dujinė, galima kepsninę pasiimti. Žodžiu, viskuo pasirūpinta. Per vidurį baseinas su pora „trasų, kuriomis čiuoži tiesiai į vandenį, žaidimo aikštele. Atostogos prasideda. Išsikraunam šmutkes ir einam link vandenyno. Reikia gi pamirkyt kojas. Pakeliui pasigrožim milžiniškomis skruzdėlėmis ir jų taku, einančiu per visą keliuką, randam sutraiškytą didelį salotinį driežą. Pakraipom galvas, kad namų tvoras aukštos, nėra nei plyšelio, ir dar viršuj įbetonuota stiklo šukių: hm, matyt nuo vagių (nors dabar manau kad tai nuo paukščių, kad netūptų ir nekokotų). Tiesa, kempingo teritorija taip pat visa aptverta ir dar viršuj spygliuota viela ištiesta. Na čia tikrai nuo vagių.

Eidama pradedu jaustis blogai, skauda skrandį, nebegaliu, bet kiūtinu kartu su šeima. Tai paėjėję prieinam vandenyną. Vandens temperatūra kaip Baltijos jūroj, žmonių nėra… Vaikai turškiasi, džiaugsmo pilna pakrantė.

Parsigaunam namo, jau tamsu, einam miegoti.
Birželio 10 d.
Kita dieną esam pasiplanavę aplankyti kelis mažus miestukus, romėnų griuvėsius, pasimaudyti ir tiek.

Važiuojam, aš toliau jaučiuosi blogai, bet jau skauda ne skrandį, o pilvą. Išlipam kažkokiam miestuke (šiaip aš juos visus žinau, nes pati planavau, bet tąsyk buvo ne iki to). Pasivaikščiojom, pasigrožėjom pastatais, išklijuotais plytelėmis. Aš pasėdėjau ant suoliuko, mano chėbra pasitąsė. Važiuojam į kitą miestuką. Ten mano šeimyna eina pasivaikščioti, o aš jau lieku mašinoj. Mašina pastatyta ant saulės, vidurdienis, guliu atloštoj sėdynėj, šalta… Atsisėdu lauke ant suoliuko, siaubas, siaubas koks šaltis… Sėdžiu per siestą su megztiniu ant saulės ir drebu…
Mano šeimynėlė tuo metu vaikšto, kavinėj pietauja (užsisako tirštą duonos sriuba su midijomis, kurias prieš gaminant traukė iš akvariumo prie jų akių).

Grįždami dar užsukam į romėnų griuvėsius, kurie manoma yra I a. ir atgal į kempingą.

Vyras darė valgyti, vaikai nusivarė į baseiną, aš irgi persikreipus su jais. Truputį paplaukiojom. Gal šiek tiek geriau?! Ne, vėl šakės. Bet dabar jau juodai skaudėjo dešinį šoną.
Apie 24 val. išvietė greitąją pagalbą. Atvarė bachūriukai-broliukai, pamatavo man spaudimą, dar kažką ir su „mirgalkėm“ nuvežė į kažkokį miestuką į ligoninę. Vyras, pridegustavęs vyno paskui su vaikais varė per visas raudonas šviesoforo spalvas.
Birželio 11 d.
Na čia gal dar buvo birželio 10d. Naktis, bet sunku tiksliai tą laiko ribą nusakyti :).
Atvežė į ligoninę, įleido, uždėjo numeriuką ir lauk. Na aiškinosi aiškinosi kas man ten yra. Atėjo toks daktariukas, paklausinėjo, aa Baltic states, i know. Aha, Lithuania, Vilnius, ne Ryga. Na išvada tokia, kad mane turi siųsti į Faro ligoninę. Gerai.
Įduoda kažkokį voką ir sako, važiuokite patys, nes greitoji dabar išvažiavo, ir ji grįš tik už valandos, bet dar turi vieną močiutę išvežti į Faro, tai jūsų atvažiuos tik po 3 valandų. Tai bus greičiau patiems. Vyras paskambina į draudimą. Tie užparina, kad mes negalim patys važiuoti, kad privalo mus nuvežti, o kas jei man kas nors atsitiks!!! Grįžtam prie langelio. Ta pati registratorė, prieš tai gan neblogai kalbėjusi anglų kalba, staiga ją pamiršta ir šneka tik portugališkai… Visiška neviltis. Ir staiga prieina vienas vyriškis ir klausia ar mes kalbam rusiškai (įsivaizduoju, kad mano brangiausiasis ne vieną jau rusišką žodį buvo panaudojęs…). Pasakė, kad jis moldavas, kad jau kelis metus gyvena Portugalijoj, ir jis gali išversti. Super! Na tai susikalbėjom. Viską išaiškino, kad nuvažiuotume į ligoninę ir tą voką perduotume ir viską ten jau aišku bus.
Važiuojam į Faro. Pasakojo kaip tą ligoninę paprasta rasti. Važinėjam važinėjam ratais, prie vienos atvažiavom, ne, tikrai ne ta… Tada centre, kokia antrą nakties sustojam prie vieno klubo lauke esančių žmonių pasiklausti. O ten pasirodo trys iš jų rezidentai ir sako, vaikams blogai? Ne, ne vaikams. Jie kaip tik ruošiasi važiuoti kažkur, tai gali parodyti kelią važiuodami prieky. O, išgelbėtojai!
Atvažiuojam. Tvarka geležinė, nuneši kortelė ir voką alia registratoriui ir lauki bendroj salėj, kur gali būti ir pašaliniai (nesergantys) žmonės. Kai tave pakviečia, tada praeini pro įėjimą, kurį saugo policija ir joks nekviestas žmogus negali praeiti. Tada nuveda į kitą laukimo salę, vėl turi laukti, bet ten jau tik pacientai. Palauki kol suteikia tau numeriuką ir tada jau siunčia pas specialistus. O tuo metu vyras nuėjęs pas administratorių pirmojoj salėj gali paklausti kur dabar aš esu: ar duodu kraują, ar nuotrauką man daro ir t.t.
Tiesa, dar noriu pasakyti, kad nors turėjom tarptautinį draudimą, kuris laabai viskuo rūpinosi, bet praktiškai visose medicinos įstaigose prašė Europos sveikatos draudimo kortelės, kuri išduodama ligonių kasų.
Tai pasiuntinėjo mane ten po ligoninę ir nutarė operuoti, bet iki galo kas man yra taip ir nesupratau. Sėdžiu aš ten, neturiu nei telefono, nei dokumentų, viską palikau vyrui. Dabar turiu jį atsivesti, kad jis paimtų mano visus daiktus, einu ir galvoju: bliamba, negi jis tiek laiko lauks manęs ten su vaikais, jaučiu parvažiavo namo, aš nieko neturiu, nei vieno euro, paskambinti negaliu, dokumentų neturiu, žodžiu, plika, basa… Išeinu, mano brangiausias laukia. Ir kai papasakoju savo būgštavimus, jis tepasako, kad aš pavarau su savo pamąstymais, kaip jis mane gali palikti vieną svetimoj šaly kol niekas neaišku…. Mhm…
Aš bandau jį prasivesti pro policininkus, kurie nieko neįleidžia. Jo irgi neįleidžia. Mes angliškai sakom, kad jis tik paims mano daiktus ir išeis, jie nepraleidžia… Tada nubėgu pas gydytoją ir paaiškinu situaciją. Jie nepraleidžia…. na bet paskui susikalbėjo su gydytoja ir vyras pareina.
Kadangi aš apspangus vaikščiojau, tai nelabai į ką kreipiau dėmesį. O kai vyras ėjo „šviežiom“ akim, tai paskui sakė, kad jautėsi kaip siaubo filme. Įsivaizduoju, kad portugalai gal turi nesutvarkyta slaugos ligoninių problemą. Pilni koridoriai prigrūsti senelių, kurie serga senatvinėmis ligomis. Jie vapa kažką arba šaukia, tiesia rankas, bando tave pagriebti, lipa nuo tų geležinių lovų, nukrinta, prasiskelia. Žodžiu. Turbūt buvo apie penkios ryto. Šviesos prigesintos. Ir aš einu su vyru ir ta gydytoja. Vaizdas, kai susimąstau, tikrai baisus. Atiduodu drabužius, užsivelku marškinius ir atsisveikinu. Vyras išeina su mano daiktais, gydytoja patikina, kad aš jau kokią 8 būsiu išoperuota (lyg ir apendicitas, bet niekas iki galo nėra aišku, nes sudėtinga su anglų kalba). Ir jis grįžtą per tą siaubo koridorių į priimamąjį ir su vaikais važiuoja į kempingą.
Pora strėlių kempingui. Skaičiau, kad Algarvėj labiau išlepę nuo turistų visų paslaugų tiekėjai ir su nieko nesiskaito. Bet teko tuo ir įsitikinti. Kempingo taisyklės, kad 24 val. ten uždaro užkardą ir iki tarkim 7 val. ryto (nepamenu tiksliai) nieko neįleidžia. Grįžta vyras, mašinos neįleidžia. Sako, tai aš su vaikais, mano žmoną išvežė greitoji, patys matėt, vaikai mašinoj miega, būkit žmonės. Neįleidžia. Na pažadino vaikus ir teko eiti gerą gabalą iki savo namuko, nes kempingas didelis. Darbuotojų požiūris žavi.
Aš laiks nuo laiko atsigaunu, guliu kažkokioj didelėj palatoj, o vieną kartą atsimerkus ir brangiausiąjį pamatau. Visas susiparinęs, o aš visa plaukiojanti. Vėliau papasakojo, kad atvažiavo į ligoninę 11 val. Niekas be 13 valandos lankyti neleidžia. Saugo policija. Vyras bando paaiškinti, kad susitarė su gydytoja, kad jo žmona operuota, ir kad jam būtinai reikia patekti. Visiems dzin. Klausia, tai kur yra mano žmona, nieks nežino, gal dar iš operacinės neparvežė (nors jam žadėjo 8 val.). Tuo metu buvo su vaikais, tai vienu metu gali lankyti tik du žmonės. Vaikus nuvedė į mašiną, kuri pastatyta ant saulės, nes kitur nėra vietos. Tada vyras pareiškė, kad jis neatstos ir vis tiek turi patekti į ligoninę. Seselė, ar kas ten, sėdėjusi kartu su policininkais, kai tie kažkur nusisuko, užrašė gydytojo pavardę ir greit įstūmė į vidų. Gydytojas papasakojo, kad išoperavo man apendicitą ir kad viskas gerai. Tada atėjo pas mane. O man sukasi debesys…
Pasėdėjo, ir išvažiavo namo. Darėsi su vaikais valgyti, ėjo prie vandenyno, turškėsi baseine.
O aš atsigaudama stebėjau tokį vaizdelį. Kitoj palatos pusėj (na ji man atrodė labai didelė, šešiavietė, nors galima žymiai daugiau į ją suguldyti) gulėjo močiutė. Pas ją laiks nuo laiko subėga seselės, ar slaugės, ar sanitarės nežinau, pradeda dejuoti, aikčioti, susiima už galvų, rankom mosikuoja, tada užtraukia užuolaidą, esančia apie lovą, kažką ten daro, atitraukia ir išeina. Niekaip nesupratau kas su ta močiute darosi.
Na man ta diena taip ir praėjo, kaip jos nelabai ir buvo. Tiesa, atėjo viena sesutė ir paklausė ko norėsiu ryt pietums, mėsos ar žuvies. Pasakiau, kad žuvies, bet ji dar bandė man portugališkai vardinti kokios, bet susitarėm, kad žuvies. Mane nustebino, kad ligoninėj tu dar gali pasirinkti, ir gan konkrečiai, ką valgyti…
Birželio 12 d.
Liko viena užsakyta naktis kempinge. Vyras nuėjo į informaciją, ir pasiklausė, ar galės gyventi, jei prireiktų ilgiau. Pasakė, kad viskas užimta ir jei norite, tai dabar tuoj pat susimokėkite, tai tada galėsite gyventi ilgiau. Na užmokėjo dar už dvi naktis. Dar kažkoks streikas degalinėj, nėra 95 benzino, užsipylė 98 – po ~5,80lt. Ups. Gyvenimas gražus.

Važiavo su vaikais į Sagres – pietvakariausią išsikišimą, besipuikuojantį ant kiekvieno Algarvės reklaminio bukleto.

Pasimaudė, prisirinko kriauklių ir atvažiavo pas mane. O mane tuo metu perkėlė į kitą palatos pusę, šalia tos senutės, apie kurią rašiau. Kai atėjo vyras, ta senutė bandė jį kabinti, nžn ką ten šnekėjo, bet kreipėsi konkrečiai į jį su tam tikrais gestais, o visa palata lūžo iš juoko. Na, kadangi mes nieko nesupratom, tai pasišypsojom kaip durneliai ir viskas.
Dar atradau, kad žiūri palatoj per teliką visokias muilo operas ir niekas ten jų neverčia. Galvoju, keista. Paskui gi dašilo, jei kokia braziliška muilo opera, taigi ten kalba portugališkai. Tundra.
Pas ta močiute vis lakstydavo slauges, bet tai ir nesupratau kas ten. Būtų diena ir pasibaigus, jei nepabusčiau naktį nuo šviežio š…. dvoko. Šiaip esu labai jautri visokiems kvapams, mane iškarto pykina. Galvoju, kad čia dabar. Užsidegu šviesa, ant žemės mėtosi visokie šūdukai per vidury palatos. Nu chėbra, vemsiu… Bobutė irgi dejuoja. Galvoju, ir jai tas pats su uosle, matyt jautri. Išsikviečiu sesutę. Ta ateina ir iškarto griebiasi už galvos ir toliau jau mano matytas scena, aikčioja, aimanuoja, šaukia, pasikviečia daugiau slaugių, uždega šviesą… o ten ta močiutė prisidarė į pampersą, jai matyt graužia, kiša rankas į jį ir ką randą, tą meta į vidurį palatos. Visi lovos turėklai šūdini, rankos rudos iki alkūnių. O jargutėliau. Viską slaugutės sutvarkė ir tai močiutei pririšo rankas prie šoninių lovos turėklų. Dar kažkaip žemyn galva lova pastatė ir išėjo… joooo. Ryškiai, ryškiai Portugalija neturi slaugos namų. Tik tiek, kad visi senukai, sergantys panašiom ligom, gulėjo koridoriuj, o ši – palatoj. Matyt iš turtingos šeimos :).
Birželio 13 d.
Aš trečia diena ligoninėj. Nervinuosi juodai. Mane apžiūrėjo tik pirmą dieną, daugiau niekas pas mane neateina. Sesutės stato lašalines (kaip vėliau paaiškėjo su antibiotikais ir nuskausminamaisiais), aš jaučiuosi gerai, noriu iš tos ligoninės išeiti, einu į seselių postą klausti kur mano gydytojas ir kada mane paleis. Tos nieko nežino ir nelabai kalba. Skambinu vyrui. Tas su vaikais plaukioja laivu. Pradedu isterikuoti, kad nenoriu atostogų ligoninėj praleisti, kad manęs dar niekas nesiruošia paleisti. Skambina man iš draudimo ir klausinėja kaip aš jaučiuosi, ar mane kiekvieną dieną apžiūri daktaras. Sakau niekas pas mane neateina visai. Paskambinkit ir pasiaiškinkit. Paskui dar paklausia klausimo, nuo kurio prasideda kita isterija: ar ligoninė nesakė, ar pinigus reikia sumokėti dabar ir paskui grąžins ar galima vėliau. Man šokas, sakau, kaip gali būti dabar? Iš kur aš gausiu tų pinigų?? Sako, tai nebijokit, mes grąžinsim. Galvoju, ne, nu trenktas. Kiek tokia operacija kainuoja? 3, 6, 10 tūkstančių eurų???? Baisu pagalvoti. Na pasakė pasiklaust. Jau esu pikta kaip širšė. Vyras skambina į ambasadą. Ten miela mergaitė sutinka padėti (vis žadėjom padėkoti ir nesiųsti atviruką po kelionės, bet taip ir nenusiuntėm), paskambina į ligoninę ir išsiaiškina situaciją. Pasirodo birželio 13 kažkokia šventė, nedarbo diena, tai dėl to visi atsipūtę. Po kiek laiko ateina gydytojas (jau visus sukėliau ant kojų), paspaudinėja, klausia ar gerai jaučiuosi. Aš super jaučiuosi tik paleiskit! Nieko nieko man neskauda, tik paleiskit! Jis parašo kažkokį lapuką, kurį reikia nuvežti į Lietuvą. Ir sesutėm dar liepia parašyti, kad po savaitės (o tuo metu pagal planą turim būti Lisabonoj) Lisabonos ligoninė išimtų siūlus. Dar sesutės klausiu, ar man nieko nereikia sumokėti, ar gerai, kad sumokės draudimas. Ji supranta, kad aš noriu, kad man sumokėtų. Ai, jau dizn, nieko nesiaiškinu, svarbu mane išleidžia, čiau.
Išvažiuojam iš ligoninės. Esu pats laimingiausias žmogus. Galiu klykti iš laimės (šiaip man ligoninės sukelia kalėjimo sindromą, brr). Važiuojam į savo kempingą. Skambina vėl iš draudimo, klausia kaip savijauta, ar nereikia nupirkti bilietų skrydžiui į Lietuvą ryt ar poryt?. Neeee!!! Man atostogos tik prasideda. Baikit, nerekia!!!

Šią dieną pagal pradinį planą šiandien turėjom būti Evoroj. Reiškiasi neaplankysim jos. Neskaitant to, kad aš ir Sagres nebuvau (kur yra Sant Vincento iškyšulys) ir Lagos, ir kt. Pasimaudom, pasikepam žuvytės ir liulki.
Birželio 14 d.
Ryte keliamės, pakuojamės ir važiuojam. Setubale turim vakarui užsakyta viešbuty (buvo akcija Novately, negalėjau nepasinaudoti). Dar kempingo recepsijoj bandom atgauti nors dalį pinigų už nenakvotą naktį. Bet jiems dzin. Jūsų bėdos, kad išvažiuojat, ir jūsų bėdos, kad ankščiau iš ligoninės paleido, ir šiaip čiuožkit greičiai jei jau čiuožiat, mums sutvarkyti reikia namuką… Ačiū ir už tai.!
Važiuojam pietvakariniu Portugalijos kampu, palei vandenyną. Aš viską fotografuoju iš eilės, kaip kokia beprotė.

Nueinam prie uolų, toks keistas džiovintų žolių kvapas. Šokinėju, strikinėju, negaliu atsidžiaugti (kol nepradeda skaudėti pjūvio vietos). Vaizdai gniaužia kvapą. Aaaa, gali iš laimės išprotėt.

Dar nusiperkam mandarinų (tiksliau jie vadinosi terarinai berods), perkam 3 kg ir dar 3 kg dovanoja apelsinų. Apsiėdimas.
Privažiuojam Setubal miestelį, kuriame rezervuotas mūsų viešbutis. Paskaičiau, kad viešbutis nacionaliniam parke, bet įvažiuojam, kažkokie alia pramoniniai vaizdai, feee.
Einam pavalgyti, ir į savo kambariuką liulki.
Birželio 15 d.
Papusryčiavę važiuojam Lisabonos link. Šiaip tolumoje matosi pilis, gal užsukam į ją? Ne, niekas neturi nori, čia viena aš entuziastė. Na, ne tai ne. Verksiu…!
Pavažiavus supranti, kad sostinė šalia, suintensyvėja eismas, pravažiuojam pro Jėzaus statulą (mažesnę Rio De Janeiro kopiją). Gal užsukam? Ne? Ko ten?!!! Jau beveik esu pikta…
Įvažiuojam į Lisaboną, kaip tik vyko futbolo čempionatas (gal Europos dabar galvoju). Dalis eismo uždaryta, mes varom ratais po Lisabonos centrą. Sustojam paklausti policininko, nelabai susišnekam. Dzin, važiuojam pagal savo nuorodas, nors kur uždarytas kelias Tom Tomas klykia važiuot, perstatom, kad negalim. Žodžiu pasitrankę ir išmaišę visą centrą susirandam Okeanariumą. Ten su vaikais prasitąsom beveik visą likusią dieną. Super dydis ir eksponatų gausa. Dar pasivažinėjam (nežinau, kaip net pavadinti) ore esančiais elevatoriais.

Pasivaikštom po skirtingus pagal žemynus sodelius. Dar užsukam į vaikams skirtą mokslo centrą
Ir važiuojam į viešbutį. Fu…. Nakvosim tris naktis. Jau nepamenu ar tą vakarą kur ėjom. Šiaip mašiną pastatėm į viešbučio parkingą ir važinėjom metro.
Birželio 16 d.
Papusryčiaujam. Einam pasitąsyti po miestą, pasivažinėti seniausiu tramvajumi (28), kuris praveža per visus per pagrindinius turistinius objektus ir leidžia pamatyti žymiausias vietas (kurias vakar išmalėm su mašina),

užlipom į Šv. Jono pilį, nuvažiavom prie Belem‘o ir į viešbutį.

Rytojaus planas į zoologijos sodą ir Sintrą. Išsiaiškinam, kad zoologijos sodas prie pat viešbučio, eisim pėstute.
Birželio 17 d.
Iš pačio ryto mes jau zoologijos sode. O ten eilės vaikučių vienodos spalvos kepurytėmis, einančių vorele.
Pasirodo veda iš darželių, iš mokyklų.

Zoologijos sodas nerealus. Ko tik nematėm. Ir labai juokingai dainuojančia beždžionę, kurią vaikai vėliau labai sėkmingai pamėgdžiojo, ir liūtus, ir meškas, ir dramblius. Dar patekom į delfinų ir jūrų liūtų pasirodymą. Nerealus šou. Buvo du piratai, kaip supratom vienas gerietis, kitas blogietis ir ten su tais jūrų liūtais užsiėminėjo.

O gale vienas jūrų liūtas su prižiūrėtoju ėjo/šliaužė per suoliukus, kur sėdi vaikai ir sveikinosi su jais, galima buvo paglostyti. Praėjo nuo vieno salės galo iki kito. Tai laimės buvo pilnos kelnės net ir tėvams. Po to sekė delfinų pasirodymas. Pagrindinis efektas buvo baseino šoninėse sienose, jos permatomos ir matai iš šonų kas dedasi. Nerealu.

Į pavakarę sugalvojam važiuoti į Sintrą. Pasistatom mašiną kažkur centre ir bandom lipti į Maurų pilį. Po kurio laiko aš pradedu protestuoti, nes lipam vingiais, mašinos tik švilpia pro mus, o mes nei trečdalio neužlipę jau nusikalėm. Grįžtam, pasiimam mašiną ir su vėjeliu užlekiam link Maurų pilies bei Penos rūmų. Vakaras jau, statomės mašiną, einam. Visi niurzga. Pilys užsidarys berods po valandos. Nelabai ką spėsim pamatyti, na ką paliekam kitam kartui.
Atgal į mašiną ir į Roko ragą (Cabo da Roca) – toliausiai į vakarus nutolusį Europos tašką. Vaikai mašinoj sminga. Mes vieni einam pasižiūrėti ir pasifotografuoti.

Na ir diena baigiasi. Sukamės į viešbutį.
Birželio 18 d.
Ryte prisikemšam pilnus pilvus ir traukiam link Luso – miestelio, kuriame užsisakėme Orbitur kempingą (ir kurio dabar neberandu kempingų sąraše). Važiuojam autostrada. Nieko doro aišku nematom. Sustojam Coimbroj, prie turgaus. Einam palandžioti po gatveles, aplankom universitetą, pavalgom kavinukėj, užsukam į turgų alyvuogių, daržovių, bandelių. Kas labiausiai nustebino, kad turgus su svarstyklėm-kasos aparatais. Atspausdina čekius, viskas tvarkingai.

Vakare privažiuojam Luso. Jis toks kurortinis –gydomasis miestelis, alia Birštonas. Pilna visokių mineralinio vandens šaltinių, matosi poilsio namai (šiek teik apšiurę). Susirandam kempingą, bet užrakintas. Gražu. Išvarom dar į parduotuvę, kokios mėsytės, makaronų, grįžtam. Jau yra mergaitė. Duoda mums namuką, atrakina vartus. Duodam savo registraciją, ji nustemba, kad dar ir už vaikus reikėjo primokėti, pasakiusi, kad nesąmonė, sumažina kaina. Va ir skirtumas, Algarvėj akivaizdžiai nesiskaitė, čia – neprašoma nuleido. Su mumis tik dvi mašinos kempinge. Yra poilsio centras su teliku, stalo futbolu ir dar kažkuo. Daromės valgyti. Namukas medinis, dviejų aukštų, vaikai ruošiasi eiti miegoti į antrą aukštą, bet greit persigalvoja, visgi svetima vieta.
Birželio 19 d.
Šios dienos planas – Geres nacionalinis parkas. Važiuojam gerą gabalą iš pradžių autostrada, paskui jau kaimo keliukais. Sustojam vienoje vietoje iš močiutės nusipirkti daržovių, vaisių. Vėliau stojam pavalgyti ir maunam tolyn. Bevažiuodami matom poilsiautojus ir patys sustojam pabraidyti prie vieno tiltuko. Privažiuojam prie parko, ten chėbra su dviračiais, su vaikščiojimo lazdom eina. Na mes tai nesuplanavom tiek laiko, kad pėstute… O mašina galima? Bandom mašina. Važiuojam tokiu keliuku, kur telpa viena mašina ir prasilenkimui vietos iš vis nėra palikta. Ir kaip tyčia atvaro iš viršaus. Ehė, pavažiuoja atgal, lyg tai kažkoks prie uolos įdubimas, na kažkaip kažkaip ir prasilenkiam. Užvažiuojam iki viršaus. Vau! Oho! Čia tai bent! Vaizdas nerealus. Grooožis!

Pasigrožėję, pasifotkinę važiuojam atgal. Ateinančias dvi naktis nakvosime netoli Porto (gal Povoa de Varzim? Neberandu to viešbučio) esančiame kaip pavadinčiau “viešbučių miestelyje“, ant vandenyno kranto. Įsikuriam viešbuty ir kokie planai? Jau vakaras, einam prie vandenyno. Krante yra uolų, žmonės renka midijas, bangos. Vaikai miršta iš džiaugsmo.

Užeinam į kavinę paplūdymyje. Žaidžia Portugalija su kažkuo (nepamenu). Visi įbedę akis į TV. Užsisakom kas alaus, kas vyno, sulčių, deserto. Kainos žavi – alus 1 €. Padavėjas kalbina vaikus, o tie praktiškai prie jo prilimpa. Paskui vaikai šalia ant smėlio atsigulę daro smėlinius angelus. Portugalai prakiša. Visuotinis gedulas. Timpinam miegoti.

Birželio 20 d.
Atsikėlę papusryčiaujam ir į Portą minam. Susirandam TIC, gaunam žemėlapiukų ir pirmyn į trasą. Nutipenam iki Doro upės. Plaukiam laivu? Aišku. Susėdam, pasiplaukiojam, šalia, kaip supratom iš kalbos, braliukai latviai sėdėjo.

Kokia programa toliau? Degustuoti vyno. Užsirašom į eilutę ir laukiam savo eilės. Pavaikščiojam po rūsius, išgirstam gamybos procesą ir degustuoti. Dar nusiperkam lauktuvėms. Ir toliau į miestą.

Vakare grįžtam į savo viešbutį ir liulki.
Birželio 21 d.
Atsikeliam, pavalgom, susipakuojam šmutkes ir važiuojam į Porto. Šią naktį nakvosim arčiau, nes anksti lėktuvas, o dar mašina grąžinti reikia.
Susirandam viešbutį, ir važiuojam į miestą. Važiuodami per tiltą pamatom nerealų vaizdą: kur Doro upė įteka į vandenyną, stovi rūko siena. Toks jausmas, kad ji iš akmens padaryta, tiršta ir standi. Geras vaizdelis.

Toliau vaikštinėjam, perkam lauktuves ir stebim miestą. O mieste sujudimas. Viešbutyje paaiškina, kad Portugalijoje labai švenčiama Šv, Jono diena, kuri greit įvyks, todėl vyksta pasiruošimas jai. Ups, mes apie tai nepagalvojom. Būtų smagu sudalyvauti. Deja.
Birželio 22 d.
Keliamės anksti. Susipakuojam ir į oro uostą. Reikia atiduoti mašiną, o nuomos darbuotojai vėluoja, tokių kaip mes laukiančių keliasdešimt. Aaaa. Nespėsim! Tikrina mašiną gan nuodugniai: visus įbrėžimus ir pan. Vėliau patys nuomos darbuotojai susodina į autobusiukus ir nuveža iki pačių oro uosto durų (nes ten gabaliukas paeiti). Oro uoste bardakas. Iš pradžių skelbiamas skrydis į Frankfurtą. Paskui priekin užlenda skrydis į Paryžių. Paskui mato, kad ups, nespės skrendančių į Paryžių susodinti, keičia vartus. Na, šiek tiek šoko, bet įsėdam ir sėkmingai išskrendam. Frankfurte neilgai palaukę jau varom į Kauną. Baigėsi kelionė, kuri atrodė nerealiai ilga ir margaspalvė įvairiom prasmėm.