Populiarioji Peru

Peru turi tokių turistinių traukos objektų, kad aš ją drąsiai vadinu populiariausia Pietų Amerikos šalimi.

Lima, kaip ir kiekvienas milijoninis didmiestis Lotynų Amerikoje kelia norą kuo greičiau iš jo sprukti. Mes jame buvome nusprendę tik pernakvoti, tačiau pasimetęs bagažas pakoregavo planus. Ką gi – pasivaikštome po centrą: aplankome San Francisko vienuolyną, kurio požemiuose krūvos kaulų, o freskoje su Paskutine vakariene pagrindinis patiekalas – jūrų kiaulytė cuy (tariasi chue), nusifotografuojame prie šarvuočio, saugančio vyriausybę, pažvilgčiojame į kitoje upės pusėje ant aukšto kalno stovinčią Kristaus skulptūrą (ale Rio de Janeiro) – ten keliauti nesiryžtame, lušnynai lieka lušnynais… Štai ir visa mūsų Lima – grįžtame į saugų ir brangų rajoną Miraflores – čia išbandome žuvų ir mariscų patiekalą ceviches (mano supratimu per daug acto), pradedame kolekcionuoti skaniausius kokteilius Pisco sour, šokame nuo skardžio į Ramųjį vandenyną su parasparniu-tandemu. Adaptacijai užteks – juk dar reikia jėgų, kad surastume savo bagažą oro uoste. Maloni smulkmena – dabar iš taksistų pasiūlymo nuvežti į miestą už 30 dolerių tik juokiamės, mes jau patyrę ir važiuojame tris kartus pigiau. Vėliau, prieš išskrendant namo ir turėdami Limoje praleisti dar 6-8 valandas iki ankstyvo skrydžio – išbandome vietinio akropoliuko pramogas – biliardą ir kiną.

Ormeno autobusu atvažiuojame į Pisco (kelionė apie 3 valandas) ir susiduriame su pirmomis grumtynėmis dėl turistų. Mes stengiamės nepasiduoti, tačiau vertingų pasiūlymų pasitaiko ir čia. Hostal San Isidro – geri kambariai, biliardas ir stalo tenisas, baseinas, o svarbiausia – linksma šeimininkų kompanija, gaminanti svečiams spagečius, dainuojanti dainas ir labai nustembanti, kai mūsų vaikinai atsidėkodami už vakarienę išplauna indus. Beje, šeimininkai tiesiog priekabiai saugojo svečius ir sutemus nenori išleisti į miestelį. Šiaip ne taip ištrūkstame, kai mums užsako motorinius tuk-tukus. Na, dalis tiesos saugotis yra – miesto centre besilinksminantys žmonės gana agresyviai kalbina turistus. Tiek to – tai dienai užteks įspūdžių, nes mes ką tik iš pasivažinėjimo su bagiais po didžiules smėlio kopas. Ir ne tik su bagiais, bet ir smėlio lentomis ir užpakaliais. Smėlis byra iš visur. *** 70 proc. Pisco sugriovė žemės drebėjimas. Tikiuosi mūsų dainuojanti žvaigždė ir jos draugai sveiki…***

Kitą rytą plaukiame į Balleastas salas, kur mus džiugina daugybė paukščių ir jūrų liūtų. Dalis salų, kur gyvena guano paukščiai atrodo itin įdomiai – visos nuklotos jų baltomis išmatomis, išėdančiomis tikriausiai ir akmenis, čia pat ir senoji gamykla. Įdomu, kad guano mėšlas kažkada buvo pagrindinė trąša ir apie 1860 metus Peru vyriausybė apie 80 proc. savo pajamų gaudavo eksportuodama guano. Deja, naujos pigesnės trąšos – nitratai – buvo atrastos ir čia jau Peru visai nepasisekė, nes po karo su Čile ji neteko Atacamos dykumos teritorijos su visomis iškasenomis… Dar viena Balleastos salų įžymybė – Candelabra – Žvakidė „išpiešta“ smėlio šlaite ir nesunykusi tūkstančius metų, saugoma itin sauso klimato (vandenyne!) kai lyja penkias minutes per kelis metus. Šis nepaaiškinamas ženklas lyg pasiruošimas prieš Nascos, į kurią važiuojame toliau, linijas.

Nascoje mūsų laukia pirmasis susidūrimas su „tinklu“ – vos išlipę iš autobuso girdime šaukiant bendrakeleivės vardą! Pasirodo mūsų gerieji šeimininkai iš viešbučio jau pranešė savo draugui, kad gaudytų 6 turistus. Rekomendacijos žinoma gerai. nors ir su nepasitikėjimu kontaktą vis dėlto išnaudojame – deramės daugiau, nes nėra galimybės palyginti kelis pasiūlymus. Pirmiausiai susitariame dėl naktinės išvykos su šamanu į Cachuachi vietovę, kur gyveno Nascos linijų kūrėjai, vieną dieną dėl negandų tiesiog palikę žemes ir savo rankomis užpylę savo statytas piramides.

Ant vieno tokio supilto kalno dalyvaujame ceremonijoje – meldžiamės Pacha Mamai (Žemei Motinai), kondorui, jaguarui ir gyvatei. Pirmą kartą pakramtome kokos lapų (kalnuose juos naudosime dažniau, mat padeda išvengti aukštumų ligos) užgerdami juos gurkšneliu naminio pisco (vynuogių degtinė). Tikrai ne dėl jų apėmęs nepaprastas jausmas – įsijauti į tradiciją, istoriją, šviečiant mėnuliui ir žvaigždėms bandai pakilti ir mintimis nusklęsti virš Nascos linijų. Čia išgirstame vietinių žmonių versiją apie jų paskirtį – auka dievams, atsiuntusiems į šį kraštą sausrą. Iš tikrųjų tai gana moksliška versija, mat buvo nustatyta, kad apie 550-600 metus čia tikrai buvo 40 metų sausra.

Nascos linijos buvo atrastos prieš 75 metus ir turi begales mokslinių ir ne tik versijų:
– pirmoji iš jų sako, kad tai didžiausia astronomijos knyga pasaulyje, astronomijos kalendorius, kurį senoji civilizacija naudojo praktiškai – sėdama ir nuimdama derlių. Šią hipotezę labiausiai išplėtojo Maria Reiche, kuri laikoma Nascos linijų didžiausia saugotoja, gyvenusi ir tyrusi jas iki pat savo mirties.
– Kita versija lyg ir nepasako, kam linijos buvo naudojamos, bet remiasi prielaida (ar faktu), kad dykumos menininkai negalėjo piešti to, ko nemato – tad Nascos civilizacija turėjo mokėti skraidyti. Buvo rasta netgi tai patvirtinančių piešinių su oro balionais ant keramikos gaminių. Deja, senaisiais gamybos metodais pagaminti skrendančio baliono nepavyko…
– Be abejo – kaip gi be ateivių versijos, kam gi daugiau gali būti reikalingos 900 metais prieš Kristų – 600 mūsų eros metais sukurtos 180 metrų driežo, 90 metrų beždžionės ar 130 metrų kondoro figūros bei geometrinės linijos? Ši hipotezė, aišku, sulaukė itin daug pasekėjų su įvairiausiomis transporto priemonėmis, po ko buvo uždrausta vaikščioti ar važinėti pampa, kol figūros dar matomos.
– BBC televizijos sukurta versija aiškina, kad linijos tai žemėlapiai padedantys nuo narkotinių medžiagų išskridusioms šamanų sieloms sugrįžti žemėn į savo kūnus. Tokiu būdu suprantama, kad perukams ir nereikėjo mokėti skraidyti. Šią hipotezę vėlgi patvirtina piešiniai ant keramikos – jie vaizduoja iš šamano burnos ir nosies kylančias materijas. Hipotezė nepilna – lyg ir aišku, kad gyvūnų figūros turėjo maginės reikšmės ir galėjo padėti šamanui, bet kam tada skirtos geometrinė figūros?
– Pati naujausia versija, kurios atmainą ir papasakojo mums vietinis gidas, yra ta, kad figūros garbina vandenį ir derlingumą. Tačiau ji teigia, kad Nascos kultūra žlugo ne dėl sausros, bet nuo El Ninjo efekto (vandenyno srovių pasikeitimas) sukelto lietaus ir potvynių.
Išsirinkite jums labiausiai patinkančią versiją kol skraidysite virš kolibrio, kondoro, voro, beždžionės, šuns, medžio, papūgos, astronauto, rankų, banginio ar geometrinių figūrų.

Iš Nascos naktiniu autobusu važiuojame į Arequipą – miestą pastatytą iš balto akmens ir saugomo 3 kalnų. Pamažu pratinamės prie aukštumos, nes miestas jau 2380 metrų aukštyje. Apeiname turgų ir gana prabangų kaip neturto įžadus davusioms vienuolėms Santa Catalina vienuolyno kvartalą su savom mažom gatvelėm ir sodeliais. Du iš mūsų grupės nusprendžia per 1 dieną įveikti El Misti ugnikalnį (5822 m), kiti keturi, kaip ir buvo planuota, važiuoja į Colca kanjoną žiūrėti kondoro skrydžio. Apie abi „pramogas“ galima pasakyti „deja“… Deja, turizmo agentūros darbuotojų ir gido įkvėpto optimizmo nepakako tam, kad be adaptacijos įveiktų viršūnę….
Deja, praskridęs kondoras kažkodėl labiau priminė vidutinį erelį ir nepaliko to įspūdžio, kuris kalnų žmonėms kondorą iškėlė į dievus.

Dar kiek apie ekskursiją į Colca kanjoną. Jis yra du kartus gilesnis už Didįjį kanjoną ir antras pagal gylį pasaulyje (giliausias yra greta – Cotahuasi, galima aplankyti, jei vaikaisi „-iausių“ pasaulio dalykų pliusiuko). Prieš-inkų laikų terasos kyla į vieno iš aktyviausių abiejose Amerikose vulkanų Sabancaya foną. Čia senovės žmonės palaikus laidodavo kalne aukštai iškalę siauras olas. Čia pilki ežerėliai pakeičia spalvą perspėdami apie vulkano išsiveržimą. Čia ryte į kaimelį užsukus rytiniam turistų autobusui pagrindinėje aikštėje susirenka vaikų basomis kojomis ansamblis, kad surinktų po kelis solius už dainas ir už galimybę nusifotografuoti su lama (turistai tirta iš šalčio). Čia ganosi brangiausios vilnos (500 dolerių už kilogramą) savininkės vicunos (vikunjos). Čia aukščiausia pervažiuojama kalnų perėja (4800 m), kur skaudančia galva įsiamžini visur pasaulyje sutinkamų, dievams statomų akmenų krūvelių fone su dar viena Cabana tautelės moterimi ir jos lama. Čia 6000 metrų aukštyje buvo surasta puikiai išsilaikiusi inkų mergaitės sušalusi mumija vardu Juanita. Čia gali pašildyti kaulus karštame terminiame baseine.

Iš Arequipos skrendame į Juliaca / Puno prie Titicacos. Galima ir vėl būtų važiuoti naktiniu autobusu ir pratęsti adaptaciją prie kalnų, mat kylame į 3855 metrus, bet mes jau iš anksto nusipirkę lėktuvo bilietus.
Pažintį su Titicaca pradėjome nuo nuostabaus Puno turgaus – pončo, striukės, megztiniai, kepurės, pirštinės, kojinės – kiek pirkta lauktuvėms ir kiek likę namuose, nes labai gražu? Bet kokiu atveju, šiltais rūbais apsirūpinti ne pro šalį – o naktys čia šaltos…
Titicaca – švenčiausias ežeras Anduose, jame gimė inkų kūrėjas dievas Viracocha, saulės ir mėnulio tėvas. Pavadinimas (byški ‚titi‘, byški ‚kaka‘) kilęs iš 2 tautų žodžių: „titi“ Asmara kalba reiškia kalnų katę, o „caca“ quechua kalba – akmuo. Akmuo simbolizuoja šventąjį akmenį Saulė saloje (Bolivijos pusėje), į kurį žmonės matė žiūrint tą katę.

Pirmiausiai aplankome plaukiojančias Uros salas, kur paėjus į kiek nuošalesnį kraštą gali batus prisemti tarp papuvusių nendrių krantų. Uros salų žmonės lyg iš dviejų grupių – 15 salų gausiai lankomos turistų, dar maždaug tiek pat – pakankamai nuošalios. Tačiau net ir turistinėse salose vyrų beveik nepamatysite – jie išplaukę žvejoti, o plaukiojančius „suvenyrų kioskelius“ (kaip kartais gali susidaryti įspūdis apie Uros) valdo moterys ir vaikai. Čia galima likti nakvoti, pasiruošus ištverti šaltį ir drėgmę, bet mes pasirinkome nakvynę tvirtos žemės saloje Amantani.
Atplaukus į salą vyksta įdomus susipažinimas – laivo kapitonas kviečia turistus poromis, o prieplaukoje laukiančios šeimininkės su vyresniaisiais vaikais renkasi sau patinkančias ir vedasi pas save namo. Čia iš karto gauname pietus – kruopų sriubos ir kepto sūrio su bulvėmis. Mūsų šeimininkai pasirodė turtingi – kiti bendrakeleiviai gavo tik bulvių su bulvėmis… Pasistiprinę kylame į patį salos viršų. Pakeliui terasose moteris, pasikinkiusi dar 2 moteris aria lopinėlį žemės. O mes Pacha Mama šventyklos griuvėsiuose aikčiojam nuo saulėlydžio, tada nuo žvaigždžių, kurios taip arti ir tokios ryškios, kai jų netemdo jokia elektros šviesa (saloje elektra buvo tik vienoje parduotuvėlėje). Ir nesvarbu, kad nuo aukščio judant skauda galvą, sunku eiti – galėtum praleisti čia dar ne vieną naktį, būti aprengtam nacionaliniais drabužiais ir pasilinksminti kad ir turistams surengtam, bet nuo to ne mažiau nuoširdžiam vakarėlyje su nusidainuojančiais muzikantais ir būriu vaikų. Galima atleisti ir tą nedidelį reketą nusipirkti negrabių šeimininkės megztų kepuraičių (nėra ko lyginti su turgaus pasiūla
Laikas išdalinti atsivežtus pieštukus, ar čia pat vietoje nupirktus saldainius vaikams, kurie išgelbsti jus jau tamsoje nusileidusius nuo Pacha Mama ir neturinčius jokios vilties visiškoje tamsoje susirasti „savo namus“. Kaip gerai, kad jie atskiria „savus“ turistus, nes ir čia galėtum nueiti ne su tuo vaikučiu.

Iš ryto dar aplankome Taquile salą, kur atrodo dar sunkiau kopti į viršų dar statesniais laiptais. Pradedam svarstyti ar pakaks jėgų įveikti planuojamą Inca Trail, jei jau dabar nekas…
Naktiniu autobusu važiuojame į Cusco ir aukojame turistinių knygų išgirtą kelionę traukiniu – kalnų vaizdu dar spėsime prisigrožėti.
Cusco miestas ir Šventasis slėnis – tai pagrindinė visų turistų traukos vieta, „gringo“ sostinė (gringo Lotynų Amerikoje vadinami pirmiausiai amerikiečiai su žaliais doleriais, tačiau kuo gi skiriasi vieni turistai nuo kitų, ar ne?).
Miestas puikus – gražūs pastatai, švara, daug linksmybių, suvenyrų, gali pamatyti vietinės reikšmės futbolą (girdėjome, kad Cusco komanda, deja, ir vėl pralaimėjo) ir koridą, kur matadorai bulių nežudo, o dažniau skuodžia atsukę savo užpakalius į jų ragus.

Daug istorijų galima papasakoti iš paprastos vienos dienos ekskursijos į Pisac turgų, Urubambos ir Chinchero miestelius, bet didžiausią įspūdį paliko pasakojimas kaip buvo gabenami didžiuliai akmeniniai monolitiniai luitai į Ollantaytambo senąjį inkų miestą, kur 1536 metais kilo eilinis nesėkmingas sukilimas prieš ispanų konkistadorus. Tuos blokus reikėjo nuleisti nuo vieno kalno, perkelti per upę ir užkelti į kitą, juos gabeno ant medinių rastų ir net du kartus keitė upės tėkmę (akmuo juk neplaukia).Visa tai vykdavo tik kai žemdirbiai inkai atsitraukdavo nuo derliaus priežiūros ir nuėmimo. Mokslininkai padarė eksperimentą patvirtindami gabenimo būdą ir pasamdė vietinius gyventojus tai atlikti, beje, tik moteris, mat vietiniai vyrai, deja, buvo per daug užsiėmę chichos (naminukės) gėrimu…

Kaip jau rašiau – dar Titicacoje suabejojome savo sugebėjimais nueiti Inkų kelią iki Machu Picchu ir agentūrose pradėjome ieškoti girdėto supaprastinto dviejų dienų varianto. Radome. Kelionė prasidėjo tikrai įspūdingu maršrutu mikroautobusiuku per kalnus – vietomis apaugusius miškais, vertais Žiedų valdovo miškų vardo, vietomis keliais, nuo kurių tik ką nuvažiavo didžiulis sunkvežimis, vietomis keliukais, kur į skardžio pusę geriau nežiūrėti ir kur reikia prasilenkti su pikapu važiuojančiais vyrukais, panašiais į filmuose matytus narko biznio atstovus (čia juk auga koka!). Toliau viskas pradėjo prastėti: pietūs vietiniame kaimelyje švelniai tariant buvo „nieko“, apie 10-12 km kalnais, kur tiesiamas naujas kelias ir kur darbininkai kažką sprogdina buvo pakenčiama, bet mus pribaigė paskutiniai 8-10 kilometrų, kuriuos teko eiti… geležinkelio bėgiais. Bėgiu eiti ilgai sunku dėl pusiausvyros, pabėgiais sunku, nes jie visi sudėti skirtingu atstumu, žvyru eiti tiesiog nepatogu, o ketvirto varianto – nėra, čia džiunglės. Einant kovinę dvasią palaikė ne gražūs vaizdai aplink, bet mintys, ką blogo padaryti gidams, kurie neperspėjo apie bėgius kai dar galėjome spėti į paskutinį vietinį traukinuką, kaip kad padarė viena mūsų pavargusi bendrakeleivė. Taip mes ir atkakome Inca Rail‘u vietoje Inca Trail‘u. Tad jei ieškosite alternatyvų (o tokių tikrai yra) 3 dienų keliui iki Machu Picchu kopiant per Mirusios moters perėją (labai prasmingas pavadinimas), būkite atidūs.

Trumpa nakvynė Aguas Calientes miestelyje, aptarnaujančiame visus srautus traukiančius į Machu Picchu. Keliamės 4 valandą ir išskubame, dviese kiek vėluojame, tad tenka iš visų jėgų vytis draugus – pavyksta užlėkti ne per pusantros valandos kaip normaliems žmonėms, bet per valandą 10 minučių… Mano kojas lipant tais nelygiais senųjų inkų laiptais tekdavo „pastumti“ rankomis, kad tiestųsi.
Bet lipčiau dar. Lipčiau, kad būtume anksčiau už minias turistų kylančių į kalną autobusais (kai mes buvome pirmasis autobusas važiuodavo tik apie 7 val., dabar galima spėti ir saulės patekėjimui), kad vėl stebėčiau kaip kyla saulė, įsivaizduočiau, kad tas debesis prie Huayana Picchu kalno – tai senojo inko pypkės dūmas. Tiems, kurie dar nepastebėjo – paverskite Machu Pichhu nuotrauką vertikaliai ir pamatysite inko profilį. Prasėdėjome apsalę gal kokias 4 valandas, net atsisakėme eiti į mums priklausančią ekskursiją.

Jau grįžusi perskaičiau, kad Machu Picchu žaibas nutrenkė lietuvių kilmės rusą (ar pan.) keliautoją – perkeltine prasme ten daugumą trenkia…
Nerašysiu čia Machhu Picchu sukūrimo, dingimo ir vėl atradimo istorijos, tačiau nuoširdžiai patariu – čia negalima patekti paprasčiausiu keliu kaip dauguma – traukiniu ir autobusu ir dar tą pačią dieną atgal… Tai ne vieta, kurią reikia aplankyti tiesiog dėl to, kad ji įtraukta į naujųjų pasaulio stebuklų sąrašą, iš jos gali gauti žymiai daugiau!

Paskutinė mūsų kelionės dalis buvo skrydis į Puerto Maldonado ir 2 dienos, 3 naktys džiunglėse prie Madre de Dios (Dievų motinos) upės. Gyvenome gana prašmatniai – atskiruose namukuose su dušais. Stebėjome kiek pajaukintas beždžiones, valgančias tik mažus saldžius bananus iš gido rankų (dideli joms neskanūs), plaukėme valtele ieškoti kaimanų, matėme susirangiusią apie 4-5 metrų ilgio sočią anakondą išpūstu pilvu, daugybę paukščių, tarantulą, išviliotą iš savo urvelio – tiesiog standartinis džiunglių paketas vainikuojamas naktiniu džiunglių koncertu. Pirmam pabandymui užteks.

Ką dar galima nuveikti Peru? Cituoju skrajutę: „Peru, tai naujas kosminis ir dvasinis žemės centras, kur gims naujas dvasinis kelias, nuvesiantis žmoniją į šviesą“. Taigi, galite išbandyti tai savo kailiu per šamanines keliones su Ayauhuasca (ajuaska) ir San Pedro. Tai šventi augalai, natūralūs psichotropikai ir haliucinogenai. Ayauhuasca daroma iš kelių rūšių augalų, iš kurių pagrindinė – džiunglių liana, šis žodis reiškia „dvasios išlaisvinimas“. San Pedro, tai kaktusas. Būtent šie augalai padėdavo išskristi Nascos šamanų sieloms. Šiomis ceremonijomis geriau neužsiminėti vieniems, nes jei jau šamanams reikėdavo žemėlapių kaip grįžti į kūnus, tai turistui pasiklysti savo praeityje, ateityje ar sielos džiunglėse lemta iš karto. Šiose kelionėse kelią atgal rodo šamanų dainos – jas girdėjom atliekant tiek ispaniškai, tiek quechua, tiek džiunglių paukščių kalbomis ir melodijomis. Ir visa tai legalu, „kelionę“ gali įsigyti turizmo agentūroje ar džiunglių lodžijoje, bet geriau tiesiai pas tau simpatišką ir priimtiną šamaną.

Toks tad mūsų tiesiog klasikinis maršrutas po Peru. Praktinė informacija: kelionė užtruko 3 savaites, važiavome baigiantis turistiniam ir sausajam sezonams, t.y. rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje. Lietaus beveik neteko, mažiau minių. Skridome iš Varšuvos per Milaną ir Caracasą, bilietas kainavo apie 2700 litų. Kai kurios kainos: vietiniai skrydžiai kainuoja nuo 40 iki 90 dolerių, ekskursija į Colca kanjoną ar Titicacos salas – po 30 dolerių, ekskursija po Šventąjį slėnį ar raftingas – po 20 dolerių, džiunglės – apie 160 dolerių plius 2 skrydžiai. Dviviečiai kambariai su dušu kainuoja nuo 10 iki 20 dolerių, dažnai kaina neatspindi geresnio kambario, tad reikia ieškoti ir derėtis. Ypač sunku išsirinkti Cusco – vietų daug, tačiau į patinkančią pataikėme ne iš karto (galiu rekomenduoti Pakcha Real Hostal). Iš viso kelionė su aviabilietais ir neatkeliamomis kuprinėmis suvenyrų kainavo po 7000 litų.

tekstas iš www.travelplan.lt