Autostradomis per Italiją važiavome iki Aostos. Ruožas Savona – Turinas buvo neįprastas tuom, kad turbūt pirmąsyk autostradoje kai kuriose vietose gana ilgas atkarpas važiavau 80 – 90 km/h greičiu. Taip reikėjo elgtis todėl, kad autostrada pastatyta kalnuose ir labai vingiuoja, todėl greičiau važiuoti nesinori ir nelabai išeina. Nuo Aostos Italijoje iki Martigny Šveicarijoje galima važiuoti 2 būdais – įveikti San Bernard‘o perėją arba lįsti per mokamą tunelį. Kadangi prisiminiau kaip pernai užčiaupęs kvapą leidausi nuo Furkos perėjos Šveicarijoje, tai nusprendžiau važiuoti tuneliu ( 21 Eur ). Ten rimtas tunelis – bendras ilgis apie 17km, kalno viduje yra buvęs pasienio postas ar kažkas panašaus. Perkant bilietuką duoda informacinį lapelį, kuriame didžiausiomis raidėmis surašyta, kad tave gelbėjimo tarnybos stebi visą parą, kad pagalbos telefonai yra kas 120 metrų ir t.t. Žodžiu, labai rūpinamasi ekipažo emocine – psichologine būkle. Tarp kitko, bilietuką pardavė maždaug 50 metų vyras, su auskarais ausyse, padažytomis akimis ir lūpomis, žodžiu – darbui pasiruošęs :)…
Šveicarija. Lankėmės joje trečius metus paeiliui.Visada malonu įvažiuoti į ją, nors ir nebėra to malonaus jaudulio kaip pirmais kartais. Pripratome turbūt pagaliau prie atvirukinių kalnų vaizdų. Šiais metais buvau numatęs apsistoti mažiau lankomame, turistų neperkrautame Herens slėnyje ir pavaikštinėti po kalnus mažo kaimelio Arolos apylinkėse. Paskutinius dvejus metus Šveicarijoje lankėme daugmaž visuotinai pripažintas „topines“ vietas, todėl šiais metais norėjosi kažko laukiniškesnio, arčiau gamtos. Kadangi Arola yra 2km aukštyje, tai kad naktį nenušalti palapinėje ten esančiame kempinge, nusprendėme apsistoti 1450m aukštyje esančiame Les Hauderes kaimelyje – vylėmės ,kad nors keliais laipsniais, bet vistik bus šilčiau. Nes kai pernai miegojome 1,5 km aukštyje,tai giedrą naktį temperatūra buvo kritusi iki +5. Apie 18h apsistojome neblogame kempinge „Molignon“ (115Lt).Tiesa, norėjome apsistoti dviems paroms, bet laisva vieta tebuvo tebuvo vienai nakčiai. Pradžioje viskas buvo gerai – gražu, ramu, saldu…Kol nepradėjo kauptis tamsūs debesiukai. Tai, kai užtraukė, tai su visam. Lijo, smarkiai lijo, silpniau lijo, paskui vėl lijo… Prie registratūros pažiūrėjau į ant sienos pakabintą orų prognozę, kuri nieko gero nežadėjo. Naktį jau mąsčiau, kad nekankinsiu kitų šeimos narių ir per lietų neisim į jokius kalnus, o važiuosim ieškoti kokios sausesnės kalnų vietos. Bet, kaip sakoma, rytas protingesnis už vakarą, todėl pabudus ir pamačius, kad dangus nebe taip beviltiškai aptrauktas, ryžomės važiuoti iki Arolos ir ten pavaikštinėti kokiu nors maršrutu. Vaikščiojome nedaug – iki žemutinio ledyno liežuvio. Apie vaizdus nėra ko ir šnekėti. Patiko tai, kad kaip ir norėjau, žmonių buvo labai nedaug, daugiau sutikome tik besiganančių avių, o ne karvių kaip kad įprasta Šveicarijoje. Pajutome tą vadinamą gamtos didybę…Tai ir buvo mano kelionės tikslas. Iki ledyno liežuvio nepriėjome, nes likus porai šimtų metrų pastebėjome saulėje tirpstančius ir iš šonų žemyn riedančius nemažus ledo gabalus. Kurie apsinešę purvu taip, kad nepriėjęs arti, nepasakysi, jog tai ledas. Tuomet prisiminiau apie nuošliaužas, kurios palaidojo protingesnius ir labiau patyrusius žmones nei mes (kažkpdėl prisiminiau rusų kino filmavimo grupę, žuvusią Kaukaze po nuošliauža su S.Bodrovu), todėl nutarėme nelįsti ten, kur nesaugu. Jei būčiau vienas ten slampinėjęs, tai gal ir būčiau ėjęs toliau, bet tada pajutau atsakomybę už kitus tris žmones, taigi…Grįžtant vėl pasveikino nemenkas lietutis. Tad ir nusileidimas automobiliu žemyn per debesų juostas kalnų keliuku iki Les Hauderes kartais buvo kvapą gniaužiantis. Vienu momentu įlindau į tokį tirštą debesį, kad matomumas siekė tik kokius 5 metrus. Kas svarbiausia, vietos kur sustoti nėra, be to, juntama pastovi baimė, kad kas nors nepastebėjęs trenks į mašinos galą ir nuridens mus skardžiu žemyn. Gerai, kad tai truko tik apie 10- 15 sekundžių, kol išlindome iš debesies. Tą akimirką kažkaip užsinorėjo greičiau grįžti į lygumas ..
Išvažiavę iš Herens slėnio pradėjome palengva judėti link namų. Pirmas sustojimas pakeliui buvo Gruyeres miestelis, garsėjantis sūriais ir fondiu. Visas išsidėstęs ant kalno, gatvės senovinės, su akmenimis grįstu grindiniu ir t.t. Toks jaukus, mažas šveicariškas miestukas. Tik man asmeniškai vaizdą gadino medinė pakyla pačiame centre, turbūt likusi po kokios nors šventės…Dar įdomus faktas yra tas, kad čia įsikūręs šveicarų menininko H.R.Gigerio muziejus. Jis kūrė keistas skulptūras, kurios gali būti naudojamos siaubo filmams. Tiksliau, viena net ir buvo panaudota, nes Giger‘is yra pabaisos iš filmo „Svetimas“ tėvas. Tokia „Svetimo“ stilistika įkurtas ir baras šalia muziejaus.
Vakare apsistojome kempinge Gstaad kurorte. Šis kurortas laikomas vienu prašmatniausių šalyje. Tą pastebėjome kitądien, ankstų rytą vaikščiodami po miesto centrą. Labai jau orūs ir elegantiškai apsirėdę žmonęs čia žingsniavo ir keistai nužvelgdavo mus – „rusus turistus“, apsirengusius lietingam kalnų orui tinkamais rūbais. Kažkodėl pagalvojau, kad tie turtingi Vakarų žmonės turbūt turi daugiau kompleksų nei mes – turistai iš rytų Europos…
O lietus vis lijo ir lijo…Todėl ir mūsų viešnagė Šveicarijoje sutrumpėjo – nusprendėme greičiau grįžinėti namo. Tiesa, nesvarbu koks bebūtų oras, įtraukėme į maršrutą miestą ant keturių ežero kantonų – Liucerną. Tai buvo turbūt didžiausias kelionės metu aplankytas miestas. Kai kelionės eina į pabaigą, akys dažniausiai jau būna atbukusios ir į gražius dalykus reaguoja šalčiau. Tačiau negaliu sakyti, kad tai pasitvirtino Liucernos atveju. Tikrai graži, jauki vieta. Palengva pavaikštinėjome miestu, krantine, suradome tuos du medinius ypatingai gražius tiltus, paskutinį sykį kelionėje žvilgtelėjome į kalnų panoramą virš ežero ir..
Viso gero Šveicarija, mano meile. Iki pasimatymo…
Nakvojome Vokietijoje, netoli Štutgarto tokio Lowenstein kaimelio apylinkėse, tarp vynuogynų pasislėpusiame idiliškame 5 žvaigždučių kempinge. Jei atmintis neapgauna, tiek žvaigždučių per visas keliones dar nebuvome turėję. Įėjimas į tualetus per automatiškai atsidarančias duris, 22h teritoriją apeinantis prižiūrėtojas liepiantis išjungti muzikas, netriukšmauti, išėjimas iš teritorijos tik su magnetine kortele ir t.t. Geriausiai tai, kad parduotuvėje gavome nusipirkti vietinio Lowenstein vyno, turbūt pagaminto iš vynuogių, supančių kempingą. Buvo malonu – ir nebelijo,ir net šiltoka tapo po kalnų oro, o dar ir vynas skanus pasitaikė.
Paskutinę dieną prieš Lietuvą praleidome kelyje, miegojome Lenkijoje, vieninteliame A2/E30 kelyje esančiame viešbutyje, maždaug 100km iki Lodzės ( 2 kambariai 4žmoniems 170 Lt). Paskutinę dieną netikėtumų neįvyko, vakarop pasiekėme namus…
Viso kelionėje nuvažiuota apie 8000km.Kelionėje užtrukta 13 dienų, keliauta benzinine mašina, vidurkis 7,2l/100km. Visų finansinių išlaidų pirmąsyk tiksliai neskaičiavau, bet manau,kad asmeniui drąsiai turėjo užtekti kokių 1600 – 1700Lt,
Laukiame kitos vasaros. Kur važiuosime – dar nežinome…Juk svarbiausia – keliauti 🙂
pirmas 
79tieji 
ipvoisas