Po Europą 2010 (1 dalis).Danijos šiaurėje, kur grumiasi dviejų jūrų bangos

Šiais metais po įvairių variantų svarstymo vasarinė kelionė tapo kiek neįprasta. Pradžioje buvo planų išvažinėti Norvegiją, vėliau buvo svarstyta keliauti į pietų Europą iki Barselonos, pakeliui aplankant Provansą ir Žydrąją pakrantę, o grįžtant dar kelias dienas kelias pasibūti Šveicarijos Alpėse. Galiausiai buvo apsistota ties mintimi pirmąja kelionės dalį praleisti mažame miestelyje Hirtshals Danijos šiaurėje, netoli kurio susigrumia Šiaurės ir Baltijos jūros vandenys, o jau tik iš šio miestuko judėti iki Pietų Prancūzijos ir grįžtant namo dar užsukti į Alpes. Gal kam keistai atrodo Danijos įtraukimas į kelionę. Galiu paaiškinti priežastį, po kurios klaustukų neturėtų likti. Esmė tame, kad tame Hirtshals miestelyje jau 7-us metus gyvena mano sesuo. Vis ruošdavausi ruošdavausi, bet taip nei karto ir nebuvau nuvykes aplankyti jos. Tik ji lankydavo mane ir tėvus Lietuvoje. Jau net tėvai, kurie niekur daugiau nekeliauja, kokius 3-4 kartus buvo lankęsis Danijoje. Todėl kažkaip gėda šiais metais pasidarė, kad tiek nemažai keliaudamas po Europą, niekaip nesugebu nusukti šiek tiek į šoną aplankyti sesės…Nebeapsikenčiau ir sesutės ironiškų pastabų tuo klausimu (kada į šiaurę dumsiu?), todėl vieną dieną nusprendžiau nuplauti šią gėdos dėmę nuo savęs ir…
Vieną liepos naktį 2:30h su korėjietiška automašina 4-iese 4-ąją vasarą paeiliui, iš vieno gražiausių pasaulyje (Europoje tai jau tikrai ) Lietuvos pajūrio, pajudame Danijos link. Mes gerai pažįstame mašiną, ji dar geriau – mus.Trys kartai nemelavo, tikimės, kad sėkmingas bus ir 4 –asis. Truputį nuklydau į lankas, grįžtame prie temos. Taigi, navigacijoje buvau nustatęs Berlinring‘e esančio Formule 1 viešbutuko koordinates.Ten tikėjomės pernakvoti ir kitą dieną pasiekti Danijos šiaurę. Per Lenkiją važiavome darbo dieną, tai eismas buvo intensyvesnis nei mums norėjosi. Varšuvą, remdamiesi asmenine patirtimi, aplenkėme iš 61 kelio nusukdami ties Serock į 62, paskui iki Wyszogrod, Lowicz, o netoli Strykow įlindome į mokamą autostradą. Žinojau, kad firmos, mikriukais vežančios žmones į Š. Vokietiją, Daniją, Olandiją važiuoja šiauriau einančiu keliu per Olsztyn, Bydgoszcz, Szczecin. Taip gaunasi apie 100km trumpiau, bet važiavimą per miestukus, kaimelius aš panorau keisti į maždaug 260km puikios lenkiškos autostrados. Pernai trijuose mokėjimo punktuose palikau 33 zl, šiemet jau 36 zl. Aišku, kiek liūdna dėl paskutinių 112km iki Vokietijos, kurie visada pilni sunkvežimių. Bet iki 2012 metų Europos futbolo čempionato visos dabar statomos Lenkijos automagistralės turi būti užbaigtos. Tada liks laukti ko nors geresnio tarp Varšuvos ir Lietuvos. Tačiau nors Lenkijos keliai buvo pilni mašinų, bet jau 15:30h ekipažo nariai valgėme karbonadus aikštelėje netoli Berlinring‘o. Pamąstėme, kad lįsti viešbutin prie autobano nėra ko, negi vidury dienos gulėsi lovoje. Nueiti kur nors irgi nelabai bus, į Berlyną lįsti prie +34˚C nesinorėjo, tuo labiau kad ir matytas jau praeityje. Tada į galvą šovė mintis važiuoti – artėti iki Danijos ir (jei) kai pavargsim, stoti kokiame viešbutyje per daug nenutolstant nuo autostrados. Pasikonsultavau su navigacija, kalbančia nuotaikingu LeBroniaus balsu (rekomenduoju – ilgose kelionėse labai padedantis neužsiliūliuoti balsas: mėginau ir kitus balsus, tai labai migdantys, nuobodūs, be charakterio, monotoniški balsai). Ji man parodė, kad iki Hirtshals liko „tik“ 860km ir kad 23h galiu ten būti. Mintyse tyliai pagalvojau, kad pora Redbull‘io padėtų man įveikti šį atstumą, o greitkeliais važiuoti vistik lengviau ir greičiau nei per Lenkiją, ekipažui to garsiai nesakiau – nenorėjau gąsdinti … Na, kadangi savijauta buvo gera, o pietūs išvis pakėlė ūpą, tai greičiau lindome iš karšto oro į kondicionieriaus zoną ir pajudėjome tikslo link. Vokietijoje benzinas pasirodė esąs pats brangiausias – Shell 5,05Lt, Aral 4,90 – 4,95Lt. Nors prieš kelionę domėjausi ir skaičiau, kad brangiausias turėjo būti Danijoje – apie 5,30 Lt. Bevažiuojant ir sesutei paskambinau – pranešiau, kad galime svečiuose būti ir vakare, jei ką. Kelias buvo daugmaž visur vienodas, tik Danijoje kiek vaizdingesni kalvoti laukai. Ties Vejle miestu tiltu pervažiavome Vejle fjord. Šitas mažas fiordas, palyginti neaukštais krantais, primenantis stambiųjų Lietuvos upių slėnius atrodė tikra atgaiva akims. Pagalvojau, o kaip tada atrodo Norvegijos fjordai…Na, kada nors vistiek pamatysiu. Taip bevažiuojant per ūkininkų skrupulingai prižiūrimus laukus, palengva sutemo ir dar kiek prieš navigacijos prognozuotą 23h įvažiavome į Hirtshals, kur „Bronius“ klaidingai nuvedė į Color Line keltų linijos, plukdančios į Norvegiją, check in‘ą. Toks jausmas, lyg navigacija žinotų, kad važiuodamas galvojau apie fjordus 🙂 Stovime tame check in‘e priešais raudonus šviesoforus, tamsu, nei gyvos dvasios, neaišku kur važiuoti. Pagalbos skambutis sesei, biškutį gaunu paaiškinimų kur važiuoti, mane aplenkia kita „blūdijanti“ mašina, aš paskui ją – ir greitai mūsų „korėjietis“ pavargęs sustoja užtarnauto poilsio senamiesčio gatvelėje. Pasižiūrėjau į skaitiklį – 2030km per dieną.Rekordukas. Tikrai nesitikėjau tiek nuvažiuoti. Namie sesės draugas danas atnešė keletą šalto Tuborgo – tuom ši, kiek ilgoka, diena ir baigėsi…
Kelias dienas praleidome senamiesčio pagrindinėje gatvelėje esančiame sesės bute, per kurio langus matėsi Šiaurės jūra, iki kurios pėstute nueidavome per kokią minutę.Na, aišku, visą laiką nesėdėjome namie, kažką juk knietėjo išvysti. Pats Hirtshals miestelis nėra kažkuom ypatingas – jame gyvena apie 7000 gyventojų, daugumos jų darbas susijęs su jūra, uoste yra 2 didelės kompanijos, atliekančios keleivių ir turbūt krovinių plukdymą į Norvegiją.Viena kompanijų, anksčiau paminėta „Color Line“ turi apynaujus greitaeigius keltus, kurie į Kristiansand‘o uostą Norvegijoje nuplukdo tik per 3,5h. Įsidėmėjau šį faktą ir manau, kad galbūt kitą vasarą reiks patikrinti ar tai tiesa. Tuo pačiu reiks pamatyti ir išsvajotuosiu fjordus 🙂 Norėjau išsimaudyti Šiaurės jūros bangose, tik kad nesusiviliojau, nes vanduo įšilęs tik iki +15, o dar vėjuotos dienos buvo. Žmones jūroje galejau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Dar miestelyje yra Okeanografijos muziejus, kuris yra vienas pagrindinių turistų traukos objektas. Miestelio pabaigoje, ant jūros skardžio, stovi gražus baltas švyturys. Paskutinį vakarą centrinėje aikštėje teko matyti įprastą Lietuvoje, bet neįprastą Skandinavijos šalyse vaizdelį. Savaitgalį mieste turėjo vyko muzikos festivalis. Kažkokie 50 – 60 metų norvegų bomžai (?!) arba nusenusios „roko žvaigždės“ viešai gurkšnojo Jack Daniels‘ą, kabinėjosi, užgauliojo praeivius, tai neužilgo prisistatė policija, surakino antrankiais aršiausiąjį ir išsivežė. Su kitais įgėrusiais sėbrais buvo mezgamas akių ir žodžių kontaktas, ko pasekoje šie nusiramino.
Vieną dieną išvažiavome į netoli esantį Skagen miestą. Ten esantis gamtos objektas mane labiausiai domino. Skageno priemiestis ar tiesiog pakrantės ruožas vadinasi Grenen.Tai yra pats šiauriausias žemyninės Danijos taškas. O pačiame pusiasalio gale tarpusavyje susigrumia Šiaurės ir Baltijos jūrų bangos (arba Skagerako ir Kategato sąsiaurių bangos). Man, nors ir gyvenančiam pajūryje ir jūrą mačiusiam visokią (ramią, audringą, užšąlusią ir pan.), tas susigrumiančių bangų vaizdas paliko didelį įspūdį. Dabar žinau, kuri jūra stipresnė. Šiaurės jūros bangos gana lengvai praryja Baltiškąsias. Pačiame smaigalyje pilna žmonių, todėl neišėjo padaryti padorios nuotraukos, kurioje nesimatytų užpakaliukų.
Baigiant pasakoti apie Daniją norėčiau paminėti keletą pastebėjimų. Pirmasis, daug apie šalį pasakantis faktas, kai sesuo, išeidama su mumis pasivaikščioti po miestą, nerakina pirmame aukšte esančio buto durų. Kaip pati sako, nėra reikalo. Antrasis pastebėjimas, labiau apibūdinantis šalies žmones, yra sesės draugo pasakymas, kad jis nežino, kas yra stresas. Vėliau, vaikščiodamas gatvelėmis, iš žmonių veidų pastebėjau, kad jis ne vienintelis toks- reiškia, kad sakė šventą tiesą. Ir trečiasis pastebėjimas toks: Danija – tai ne Kopenhaga, Kopenhaga – tai ne Danija. Sostinė – tai kosmopolitiškas, gyvas, judrus miestas,o provincija – ji visur ramesnė, neskubanti, nestresuojanti. Pritariu Keliautojo nj109 apsakymo pavadinimui, kad tai „Laimingiausia Europos tauta“.
Vieną rytą, pailsėje žmonių be streso šalyje, pajudėjome kitų kelionės tikslų link…