Pilys, karaliai, Atlantas, „drambliukai“…. ach, Prancūzija!

Jau tikrai prieš nemažai metų kažkuris televizijos kanalas rodė mistinį-detektyvinį prancūzų serialą „Dolmenas“. Ten aš pirmą kartą pamačiau rūsčias Prancūzijos Atlanto pakrantes ir sukliedėjau jomis. Taip gimė svajonė apie Normandiją ir Bretanę. Ilgai aš ją brandinau, skridom, važiavom vis kitur, o širdyje kirbėjo – Bretanė… Net pavadinimas koks – pabandykite ištarti, tiesiog tirpsta ant lūpų B-R-E-T-A-N-Ė.
Pernai, vos ne nuo sausio mėnesio, prasidėjo didysis didžiosios kelionės planavimas. Tiek prisiskaičiau apie Prancūziją, ir „My trips“ skaičiau, ačiū visiems rašiusiems, tiek vietų įdomių joje atradau, ko buvau net nežinojus. Pavyzdžiui, Dordonės kraštas su savo urvais ir sodais. Nepakeliui? Hmm, visiškai nepakeliui…o jei pabandžius važiuoti va taip….paskui dar Žiulio Verno muziejus Nante, Pilat kopa, Rochefort sūrio olos, Luaros slėnis ir dar, ir dar…Taip mūsų maršrutas vis augo, plėtėsi, mes jį vis bandėme kaip gumą ištempti ir apglėbti vos ne visą Prancūziją, paliekant kitam kartui tik Provansą ir Viduržemio jūros pakrantę. Kiekvienam mąstančiam būtų akivaizdu, kad, turint geriausiu atveju dvi su puse savaitės, tiek apvažiuoti, ir dar apžiūrėti – misija visiškai neįmanoma, bet tuo metu mes to dar nesupratome. Na, leiskit gi žmonėms pasvajoti

Ir štai pagaliau birželio 23-ioji, šeštadienis, 7.20 val., išvažiuojame! Bon voyage! Storiausias segtuvas informacijos, kiekviena diena skirtingų spalvų skirtukais atskirta; Lasko urvo aplankymas rezervuotas, adresai, kainos – tiesiog mokslinis darbas, o ne kelionės planas. Išvažiuojame vėlokai, nes šios dienos planas lengvai įgyvendinamas – įveikti mylimą Lenkiją ir kažkur Lenkijos-Čekijos pasienyje permiegoti.
Cha, tėtė paklysta Lietuvoje. Besigiriant, kiek kartų jau šituo keliu važiuota, kad net užsimerkęs galėtų kelią rasti, kažkodėl nuvairuoja ne link Lazdijų, o į Kalvarijos pasienį. Nieko tokio, visai nedidukas lankstas; užtat mes su Martynu su pasimėgavimu traukiame tėtę per dantį.
Stojame pusryčiauti ir besiparkuodamas mano vyras vos nenuverčia prie tvoros pritvirtintos šiukšlių dėžės ir įlenkia mašinos bagažinę… mat priprato važinėti su automatu, o ši mašinytė mechanine pavara. Kelionės pradžia daug žadanti, jei taip ir toliau, atrodo, nuobodžiauti neteks.
Visai pusėtinai mums važiavosi per Lenkiją, nesinervinome ir 21 val. Bardo miestelyje stojame nakvynei. Čekija ranka pasiekiama. Pravažiavome beveik 950 km. Apsinakvojame žiauriai per brangiame viešbutyje, pretenzingu pavadinimu ar tai „Po karūna“ ar kažkas panašaus, bet pačiame senamiestyje.

Birželio 24-oji, sekmadienis. Pats pirmasis lankytinas objektas – Kutna Hora, Kostnica Čekijoje. Lankstinuką gavome net gi lietuvių kalba! Tiesa, išeinant jį reikėjo sugrąžinti. 1318 m. Čekijoje kilusi maro epidemija nusinešė daug gyvybių, po to vyko husitų karai ir senosiose kapinėse per daugelį metų atgulė apie 40000 žmonių. Kai kapinės 15 amžiaus pabaigoje buvo naikinamos, pusiau aklas vienuolis su savo šeimos nariais palaikus sukrovė į 6 piramides. XIX a. medžio drožėjas Františekas Rintas iš žmonių palaikų sukūrė makabrišką meno(?) kūrinį. Virš 6 piramidžių – karūnos, kaip galios, gyvybės simbolis. Visa koplyčia – iš žmonių kaulų: kryžiai, sietynas, šeimos herbas. Kaulai dezinfekuoti ir balinti chloro kalkėmis. O šito darbo pagrindinė mintis – priversti susimąstyti: „Kas esate jūs, buvome ir mes; kas esame mes – būsite ir jūs“.
Negaliu kalbėti apie įspūdį. Kai kas tai vadintų palaikų išniekinimu. Man mintis apie mirtį nėra svetima, ar labai gąsdinanti. Pamačius sietyną iš kaulų tų, kurie kažkada gyveno, juokėsi, kentėjo, buvo tokie, kaip tu dabar….. oi, kaip reikia branginti kiekvieną sekundę, akimirksnį, pagauti tą laimės mirksnį ir suturėti, pasidžiaugti, kad dar esi….
Vyras pirmasis panoro iš ten išeiti.
Važiuojame į Prahą, čia turime užsisakę nakvynę motelyje Grado. Įsibrukame į patį miesto centrą, galvodami pirmiausia paklajoti mieste, o jau vakare važiuoti motelin. Naivuoliai, neradome kur priglausti savo keturių ratų, todėl judame link savo nakvynės vietos. Visai neblogas viešbutukas, kaina pusėtina, pusryčiai įskaičiuoti, netoli metro stotis. Įsikuriame, truputį užvalgome ir su metro bildame į centrą. Sūnui – pirmas kartas požeminiame traukinyje. Bilietus metro stotyje parduoda automatas, todėl reikia turėti monetų. Viena valanda visų rūšių transportu kainuoja 32 Kč, bilietas dienai – 110 Kč.
Senamiestyje žiūrime, kaip 12 apaštalų apsuka ratą skelbdami valandas Astronominiame laikrodyje, grožimės miestu nuo Karolio tilto, tiesiog sėdime Rotušės aikštėje, gerdami alų (suaugusieji) ir tą nepaprastą Prahos aurą. Mažai šiam miestui vienos dienos, čia gera ir reikia tiesiog būti.
Vakare numatyti muzikiniai Križikovo fontanai. Vasarą spektakliai vyksta keturis kartus: 20.00, 21.00, 22.00 ir 23 val., kiekvieną valandą – kita programa. Šiandien, pavyzdžiui, atliekama: Smetanos „My country“, Lady Gaga, Angelų ir demonų balsai ir geriausi XX a. hitai apie meilę. Kitą dieną – jau kita programa. Mes važiuojame 20 valandai klausytis Smetanos. Per anksti, be abejo, dar šviesu, bet nenorime nuvarginti Martyno, jam reikia išsimiegoti, ryt laukia sunki diena. Važiuojame į fontanus tramvajumi, dar viena nematyta nevažiuota transporto priemonė mano berniukui.
Tokio įspūdžio, kokį patyriau žiūrėdama ir klausydama dainuojančius fontanus Barselonoje – matyt, jau niekada nepatirsiu. Čia buvo gražu, bet tik tiek, ir muzika puiki. Aišku, naktį būtų daug įspūdingiau, labai trūko apšvietimo, spalvų. Ir naktį nesimatytų tų senų, apsilupinėjusių pastatų, kurie man labai gadino visą bendrą vaizdą; iš viso aplinka tokia apšniaukšta ir labai sovietinė. Ir sakyčiau, per brangu; vaikams iki 6 metų nemokama, vyresniems kaina jau kaip suaugusiems.
Atgal į motelį grįžtame metro, užvalgome ir – į loveles.

Šiandien prisukome visai nedaug – apie 200 km.

Birželio 25-oji, pirmadienis. Diena kelyje. Šiandien turime praminti pusę Čekijos, visą Vokietiją ir vos ne pusę Prancūzijos, beveik iki Paryžiaus, nakvynė užsakyta viešbutyje prie Eurodisneilendo, Bussy St Georges. Mūsų laukia apie 1050 kilometrų. Kadangi nutarėme pašykštėti ir nemokėt jokių kelių mokesčių, todėl per Čekiją važiavosi panašiai kaip ir per Lenkiją: miesteliukas ant miesteliuko, vos išvažiuoji iš, atrodo, amžinai besitęsiančio vieno, pora kilometrų atsigauni, ir jau kitas kaimukas. Vienu metu man jau nebelaikė nervai, siūliau lįsti į autostradą, nusipirkti lipduką ir praskristi tą Čekiją. Mūsų vairuotojas nepasidavė mano provokacijai ir šiaip taip atidardėjome iki Vokietijos. Gerai, kad policijos nepasitaikė, nes baudas galėjome mokėti kas kilometrą už visus įmanomus taisyklių pažeidimus: greitį, lenkimą draudžiamose vietose ir pan.
Savo principui nemokėti už kelius likome ištikimi visos kelionės metu. Prancūzijoje visai normalūs nemokami keliai. Tiesa, jie veda per miestukus, laukus, bet taip gal dar įdomiau, daugiau pamatai. Ten, kur šalia nemokamo kelio nėra, gali važiuoti autostradomis ir mes nemažai jomis pravažiavome. Mokėjome už vienintelį Normandijos tiltą, bet todėl, kad mes norėjome juo pravažiuoti. Todėl visai sąmoningai apsisukome, nes navigatorius mus jau kreipė kitu keliu, sugrįžome ir palikome 2,5 Eur. Kažkas rašė, kad pervažiuoti šį tiltą kainuoja 5 eurus, ne, dvigubai mažiau. Na, tiltas kaip tiltas, nieko stebuklingo. Tik iš tolo gražiai atrodė, kadangi mes atvažiavome jau tamsoje, tai ryškiai apšviestas jis švietė iš toli.
Nemokami keliai dar yra gėris ir todėl, kad gali grožėtis Prancūzijos laukais. Aš iš tikrųjų neatsižiūrėjau į juos, sutvarkytus, su žydinčiomis aguonomis pakraščiuose, tokius žalius, susiliejančius su horizontu. Visa savo esybe, matyt, esu kaimo vaikas, nes man Prancūzijos laukai buvo gražiau nei Paryžius….

Pagiriamasis žodis mano vyrui kaip vairuotojui: suauga jis su automobiliu, jie abu virsta vienu galingu, pavojingu žvėrimi; man atrodo, aš jį ir įsimylėjau būtent tada, kai jis man pademonstravo, ką sugeba iš mašinos išspausti. Tiesa, tam, kad sėdėti šalia jo, reikia arba turėti šaltus nervus arba labai juo pasitikėti. O prancūzai važinėja labai jau tvarkingai, lėtai, toli juos palikdavo lietuvis….

Pralekiame Vokietiją ir štai – Prancūzija. Kažkokia ypatinga man šita šalis, toks tikras, jau pats tikriausias užsienis, ypatingas jausmas kirsti jos sieną. Iki Paryžiaus dar 420 km., o mes jau pradedame skaičiuoti trečią tūkstantį kilometrų. Užsipilame pigiausio dyzelio ir vos neištinka infarktas: užsidega signalinė lemputė, rodanti, kad netvarkoje kažkas. Po to jau pylėme brangiausią dyzelį, bet bjaurybė lempa degė kaip degusi. Taip ji mus visą kelionę ir nervino. Maniškis numanė, kas atsitiko ir labai nesijaudino, bet jis niekada dėl nieko nesijaudina. O mane dar labiau nervuoja, kad jis nesinervuoja. Bet vis tiek sėkmingai mašinytė mus suvežiojo ir namo parvežė.
Labai myliu važiuoti per Vokietiją vien dėl poilsio vietų; jose yra viskas, ko reikia keliaujančiam, galima užvalgyti, permiegoti, nusiprausti, į tualetą nueiti. Prancūzijoje šiuo klausimu prasčiau. Štai, pavyzdžiui, užsukame į vieną didelę aikštelę, sumūryta daug masyvių, vos ne marmurinių stalų, suolų, gražu, solidu. O va tualetų nėra, neįmanoma, negali būti, bet tikrai nėra! Tenka eiti link tolėliau augančių retų medžių. O ten negana to, kad nėra net kur koją pastatyti, viskas „užminuota“, bet ir tu pats esi visiems kaip ant delno. Tai čia šioks toks buitinis nukrypimas:)
21.30 val. pasiekiame savo viešbutį. Čia nakvosime dvi naktis, pasidžiaugiame, kad švarus, naujas, modernus, malonūs darbuotojai. O atsirakinę savo kambarį – opa, iš karto šokame ant dviaukštės lovos, nes kambario dydis, tikriausiai 3 kv.m., ir dar tuose trijuose kvadratuose kažkokiu stebuklu įmontuotas dušas su tualetu, tokia plastikinė kabina, kaip lėktuvuose. Taip juokinga, ir praminėme savo kambarį kosminiu laivu! O dar juokingiau buvo su vakariene. Į restoraną viešbutyje eiti tikrai nesiruošėme, bet kažko karšto taip norisi. Na, tai aš ir sau, ir sūnui makaronus užpyliau iš krano bėgančiu apykarščiu vandeniu, ir arbatas tokias pasidarėme. Mūsų tėtė šių patiekalų atsisakė, o mes nieko, ir pavalgėme, ir gyvi sveiki likome. Užtat ryte įsinešėme savo dujinę viryklę ir plastikiniame kosminiame duše-tualete virėme sau valgį. Duše dėl viso pikto, jei gaisrą sukeltume, kad vanduo gesinimui šalia būtų

Birželio 26-oji, antradienis. Šiandien visa diena – Disneilende. Tai, aišku, dovana sūneliui, jis nusipelnė, puikiai pabaigė mokslo metus, bet mes visi mėgstame tokias pramogas. Disneilende aš esu buvusi labai seniai, per savo pirmąją kelionę į Paryžių. Man tada tai buvo kaip stebuklas, iš viso pirmas toks parkas. Tuomet dar jis buvo tik vienas, nebuvo Disnėjaus studijos parko. Todėl taip norėjau, kad ir sūnus jame pabūtų, kad jam padarytų tokį įspūdį, jog norėtų savo vaikus atvežti kada nors.
O man stebuklas nepasikartojo. Gal net blogiau, aš nusivyliau. Brangu beprotiškai; jei būtume ėję tik į vieną parką, sūnui bilietas būtų nekainavęs, tokia akcija buvo jų 20-ečio proga. Bet kaip dabar eisi tik į vieną, daugiau jau čia tikrai nebūsime, plius jam buvo pažadėta ir pinigai tam skirti.
Nusipirkome bilietus į abu parkus ir pradėjome nuo Volto Disnėjaus studijos. Pats įspūdingiausias atrakcionas čia – Holivudo Tower Hotel. Ir visai smagu buvo traukinuku apvažiuoti teritoriją, stebint, kaip filmuojamos įvairios katastrofų scenos: dega, sprogsta, virsta nuo uolų mašinos ir pan. Keli įdomūs atrakcionai kažkodėl neveikė.
Disneilendo parke aršiausias, ko gero, Didysis kalnų griaustinis ir visos katapultos. Man labai gražūs Karibų piratai ir Piterio Peno skrydis, linksmas Vaiduoklių namas; be abejo, žavūs tie barbiški, kaip pacukruoti namukai, Miegančiosios Gražuolės pilis, nuostabus visų personažų paradas vakare.
Praleidome mes ten visą dieną lig pat vakaro, užteko šio parko per akis. Bet visumoje Disneilendas paliko pigaus amerikoniško hamburgerio įspūdį. Kažkodėl, lyginant su Legolendu, aš nejaučiau šventės. Na taip, jis turi būti amerikoniškas, bet tos Mikimauzų ausys, nesuskaičiuojama daugybė nutukusių žmonių (bet kokių nutukusių!) eilėse prie atrakcionų, be krislo džiaugsmo veiduose, kažkoks chaotiškumas ir betvarkė…. Su atrakcionais viskas gerai, ir įdomūs jie, ir kiekvienas gali pasirinkti pagal save ir savo baimių skalę, bet pati parko dvasia man nepatiko. Dabar, kai aš jau čia pabuvau, kitiems sakyčiau, kad tokių pinigų Disneilendas tikrai nevertas. Patys prancūzai, sako, labiau mėgsta visai netoliese esantį Asterikso parką, jis ir pigesnis.
Į savo kosminį laivą grįžome apie 21.30 val., tualete pasigaminome vakarienę ir sutūpėme ant laktų. Rytoj važiuojame į Paryžių. Tiesa, tai buvo paskutinė užsakyta nakvynė. Toliau – kaip Dievas duos.

Birželio 27-oji, trečiadienis. Paryžius visai čia pat, ir pirmiausia važiuojame ieškoti kempingo, melsdamiesi, kad jame būtų vietų. Kamščiai mirtini, kol atsimalėme iki Bulonės miškų, kuriuose įsikūręs kempingas, praėjo pora valandų. Kas skaitė ir mylėjo „Tris muškietininkus“, tiems vien paminėjus Bulonės miškus visokie vaizdiniai sukyla; čia mano garbintas mylėtas gaskonas D`Artanjanas su damomis susitikinėjo. O Martynas vis piktinosi, kas čia per pavadinimas, jokio miško nėra. Na, yra miškas, tiesiog gal daugiau kaip parkas.
Camping de Paris – pačiame mieste, ant Senos kranto, superinis kempingas. Vietų palapinei statyti yra, valio, net krykščiame iš laimės. Kažin, kaip su vietomis būtų, jei čia atvažiavus savaitgaliui. Mes kaip tik išvažinėjome šeštadienio ryte, tai prie šlagbaumo automobilių eilė buvo nusitęsusi ilga. Ir mes kol vietą suradome, pasisukinėjome pakankamai. Čia nakvosime tris naktis, ilsėsis mūsų mašiniukas, važinėsime visuomeniniu transportu Statome palapinę, pavalgome ir iškeliaujame pasisveikinti su Paryžiumi.
Kempingo autobusas kursuoja kas pusvalandis, pradedant 8.30 val., o paskutinis grįžta į kempingą 23.45 val. Jis veža iki artimiausios metro stoties Porte Maillot.

Apie Paryžiaus metro: buvau skaičiusi kažkieno įspūdžius, kad net Kinijoje, tikriausiai, metro būtų aiškesnis. Ko gero, aš galiu tam pritarti. Pirmiausia, visiškas miškas kaip ir kokius bilietus pirkti. Bilietus gali nusipirkti tik automatuose, yra bilietų kasos, bet jose sėdinčios tetulės tik moja rankomis automato link, arba iš viso nieko tose būdelėse nėra. O susigaudyti galybėje zonų ir juostų, su skirtingomis kainomis, atvykėliui tikrai nėra paprasta. Vieni automatai priima ir korteles, kiti – tik metalinius pinigus. Vienkartinis bilietas kainuoja 1,70 EUR, perkame patį pigiausią 10 bilietukų blokelį suaugusiems ir 5 bilietus už pusę kainos Martynui ir tuos pigiausius bilietus naudojome sėsdami į bet kurį traukinį. Grįžtant iš Versalio, prie bilietų automatų stovėjo stoties darbuotoja ir neišmanėliams užsieniečiams pati suspausdavo reikiamus mygtukus. Tada ir supratome, kad važinėjome per pigiai, nes bilietai iš Versalio RER-u kainavo dvigubai brangiau – 3 eurus ir dar kažkiek centų.
Kuo skiriasi metro nuo RER-o man nesugebėjo paaiškinti net bendradarbė, baigusi prancūzų kalbą, buvusi Paryžiuje n kartų, pusę metų stažavusis šiame mieste. Antros dienos pabaigoje mes jau dasiprotėjome, kad RER tai daugiau priemiestiniai traukiniai, jie važiuoja per miestą kaip ir metro, tik jungia tolimesnius taškus.
Šiandien važinėjome grynai mietodom tyka: įsėdam ir važiuojam, jei pasirodys, kad važiuojame ne ten, išlipam ir sėdame į kitą traukinį. Mūsų garbei reikia pasakyti, kad praktiškai visada pataikydavome kur reikia.
Baisiai painu orientuotis planuose, nes metro ir RER linijos persipynę ir sunku suprasti, ant kurios linijos reikiama stotis randasi, ypač kai reikia atrinkti, kurioje stotelėje išlipti, kai nori pereiti į kitą liniją. Ir dar RER traukiniai turi savo vardus, ką būtina žinoti, todėl net jeigu traukinys ir pajuda iš to perono, jis gali tave nuvežti visai ne ten, kur tau reikia. Kas dar tenai ne taip? Visuose normaliuose miestuose metro požemiuose yra peronas ir iš abiejų jo šonų lekia traukiniai, vienas į vieną pusę, kitas – į kitą. Ir jei tau reikia važiuoti į priešingą pusę, užtenka tiesiog apsisukti. Paryžiuje ne, čia traukinys važiuoja tik į vieną pusę ir norint patekti į priešingon kryptin važiuojantį traukinį, reikia praplumpsėti požemiais ne vieną šimtą metrų, aukštyn žemyn kilti laiptais. Pusė paryžiečio gyvenimo, ko gero, praeina po žeme.
Nuo ko pradėti pažintį su Paryžiumi? Aišku, kad nuo jo simbolio – Eifelio bokšto. Vis bandžiau rezervuotis bilietus pasikėlimui internetu, bet tuo metu dėl techninių nesklandumų veikė tik vienas liftas, todėl rezervuotis buvo neįmanoma, o ir laukiančių pasikelti eilę kai pamatėme…. Todėl mes nutarėme pasitenkinti antru aukštu ir lipti pėsčiomis. Taip sutaupėme nemažai eurų, sūnui iš viso nekainavo (čia tokia akcija, kaip kompensacija už neveikiantį liftą: vaikai iki 12 metų gali užkopti nemokamai), ir laiko. Galėjome neskubėdami, dairydamiesi lipti, ir visai nesunkiai į antrą aukštą – 115 m aukštyje užkopėme. Visas bokšto aukštis – 320 m., pastatytas jis 1889 metais Pasaulinės parodos proga. Ar tik ne Viktoras Hugo pastoviai pietaudavo Eifelio bokšte, nes pasak jo, tai vienintelė vieta iš kur to metalinio griozdo nesimato. Įspūdingas Eifelio bokštas iš toli, vakare apšviestas, ir šiaip puikus orientyras mieste, bet kai esi jo viduje tai matai tik krūvą metalinių strypų ir kniedžių. Girdžiu kaip vyras kalba pats su savimi : “Na, pagaliau aš jį pamačiau“.
Į savo laikinus namus grįžtame tik vėlai vakare, kol susiruošiame vakaieniauti, jau visai sutemsta.

Birželio 28-oji, ketvirtadienis. Atsikėlę su Martynka lekiame į kempingo parduotuvėlę pirktis šviežių bandelių. Brangiau joje negu mieste, bet yra visi būtini maisto produktai, o bandelės! Dar karštos, burnoje tirpstančios, ir batonai, kruasanai…aš kai esu bulkinė, tai man nieko daugiau ir nereikia. Man kempingo gyvenimas paliko, ko gero, didesnį įspūdį nei pats Paryžius. Niekada nepamiršiu vakarų ant Senos kranto, prie palapinės, su taure vyno, pokalbių, toks absoliutus laimės jausmas….
Papusryčiavę visai dienai išvažiuojame į miestą. Neturime jokių konkrečių tikslų, tiesiog – vaikščioti, sėdėti, žiūrėti, sugerti į save Paryžių. Kadangi oras iki šiol labai nelepino, ir rytas šiandien nežadėjo nieko gero, apsiniaukę, vėjuota, tai prisirengėme mes kaip rudenį, storais džinsais, striukėmis. O varge, buvo toks karštis, vienintelė karšta diena visos kelionės metu. O mes su savo striukėmis….Džinsai prilipo prie užpakalio nuo prakaito, tik ir žiūrėjome, kaip greičiau į metro požemį įlysti, nors kiek atsivėsinti. Atslinkę iki Luvro bent kojas į fontaną sumerkėme. Sunki buvo diena, pradėjome nuo Defanso, pastovėjome po visomis trimis arkomis, labai daug apėjome, metro prisivažinėjome, į Monmartrą jau kilome funikulieriumi, pėsti būtume neužkopę, kojos nelaikė. Tokia įdomi kiekvieno iš mūsų reakcija į Paryžiaus įžymybes. Pavyzdžiui, Notr-Dam katedra vyrui buvo šiurpi, jis vis ėjo aplink ją ratais ir pabaisų pilimi vadino; ne veltui gal joje Kvazimodas buvo apgyvendintas.
Dabar užsimerksiu, atsiprašysiu visų Paryžiaus mylėtojų ir tyliai tyliai pasakysiu, kad ne mano tai miestas. Nesužavėjo jis manęs, kai buvau pirmą kartą, nepakeičiau nuomonės ir dabar. Kai vakare, prasispardę šiukšles, sugriuvome ant žolės ir laukėme kempingo autobusiuko, aš taip džiaugiausi, kad gyvenu mažame, ramiame, žaliame Vilniuje. Didingas tas Paryžius, ant kiekvieno kampo – istorija, meno lobynai, garsiausi pasaulio muziejai, gyvai matai tai, apie ką tiek skaityta. Bet aš esu abejinga vaizduojamajam menui, tai vienintelė meno rūšis, kuri manęs nejaudina, mano kūnas nereaguoja, šiurpuliukai nebėgioja. Paveikslas man gali būti gražus arba ne; bet man nesvarbūs vardai, bobutės iš Balbieriškio pieštos saulėgrąžos man gali būti gražesnės nei Van Gogo. Todėl ir Luvro ar d`Orse šedevrai manęs nelabai domina (atsiprašau už savo tamsumą). Ir šiandien Paryžius man buvo tik triukšmingas, labai šiukšlinas, dulkėtas didmiestis su miniomis turistų, juodaodžių, transporto kamščiais, o Tiulri soduose įsikūrę amerikietiški atrakcionai, su spragintais kukurūzais, visu garsu žviegiančia muzika užmušė galutinai. Ir tų hamburgerinių užkandinių kas žingsnis, na, kodėl tos bulkos su dešra čia visur, kodėl negali geriau savo krepais prekiauti. Kas tiems prancūzams atsitiko, kažkoks amerikonizmas ant kiekvieno kampo? Žinau, kad Paryžiuje tikro paryžiečio, ko gero, nematėme, bet kempinge prie Luaros, Dievo užmirštame užkampyje, kur joks amerikietis, ko gero, kaip gyvas nėra buvęs, ir ten vietiniai animatoriai vedė amerikietišką vakarėlį, plevėsavo Amerikos vėliava, mokė šokti kantri šokius.
Tiesa, man patinka Monmartras, jo gatvelės, Sakre-Ker bazilika, aikštė, kur vietos dailininkai sėdintys prieš molbertus tapo ne tiek praeiviams, kiek daugiau patys sau; toks jų gyvenimo būdas ir jie patys man tarsi nutapyta dekoracija. Man ten laikas truputį sustojęs.

Birželio 29-oji, penktadienis. Šiandien važiuojame į Versalio rūmus. Tai vienas iš žymiausių kultūros paminklų pasaulyje. Seną, Liudvikui XIII priklausančią medžioklės pilį iš plytų ir akmens, jo sūnus Liudvikas XIV, jo didenybė karalius Saulė, pavertė karališkąja rezidencija ir 1682 m. perkėlė jon visą savo dvarą. Auksu tviskantys milžiniški rūmai, Karo salė, nuostabioji Veidrodžių galerija, karaliaus Liudviko XIV ir karalienės Marijos-Antuanetės apartamentai, miegamieji, koplyčia – viskas alsuoja karališka prabanga. Ypatingi, aišku, ir rūmų sodai – su savo fontanais, elegantiški, griežti, neperkrauti, bet ir nevarginantys savo monotonija. Didysis parko kanalas tęsiasi beveik 2 km.
Rūmuose vyksta šiuolaikinio meno paroda, visose salėse, taip pat ir įspūdingoje Veidrodžių galerijoje eksponuojami darbai šiaip būtų labai įdomūs; vien milžiniški bateliai, sudėlioti iš blizgančių puodų dangčių, kaip dėmesį traukia, ar plunksnomis išpuoštas malūnsparnis, bet man kažkaip šiuolaikinio pasaulio rūmuose nesinorėjo. Ir Martynas visą laiką burbėjo: „Na ir kam čia tie visokie drakonai, juk to nebuvo anais laikais“. Jis labai piktinosi visomis instaliacijomis.
O parkui labai trūko veikiančių fontanų, be jų parkas buvo negyvas, todėl ir akys juo labai nesigėrėjo. Iki šiol prisimenu prieš daugybę metų matytus Petrodvareco rūmus ir jų fontanus, – koks grožis ten buvo! Versalyje fontanai įjungiami tik tam tikromis dienomis, pagrinde šeštadieniais ir sekmadieniais, tam tikromis valandomis, bet tada ir bilietas rūmų lankymui kainuoja brangiau. Versalio parke vyksta įvairūs koncertai, po jų – naktiniai fontanų šou. Turėtų būti įstabu.
Versalyje nutarėme, kad bilietų pardavimo automatai yra neblogas dalykas. Atėję pirkti bilietų, pamatėme ilgiausias eiles prie kasų, o truputį toliau – visiškai tuščia salė, kurioje bilietus gali pirkti iš automatų, ir jų ten ne vienas. Kažkodėl niekas jais nesinaudojo. O mes pasinaudojome, ir dar grąžą atidavė keliais eurais daugiau, nei turėjo. Nebent, tai nuolaida, kad perki ne kasoje.
Paskutinis mūsų vakaras Paryžiuje, rytoj judame toliau. Mūsų tėtis jau vairo pasiilgo.

Birželio 30-oji, šeštadienis. Susivyniojame palapinę, skaudama širdimi atsisveikiname su kempingu (dėl Paryžiaus ko tai širdies neskauda) ir pajudame link Luaros slėnio bei jo pilių. Atstumas ne per toliausias, apie 270 km, labai neskubame, tik intensyviai ieškome kokio nors prekybos centro, reikia valgyti užsipirkti. Prigąsdino mus informacija visagaliame internete, kad šeštadieniais didieji prekybos centrai dirba tik iki pietų, o sekmadieniais nedirba visai. Pagaliau randame savo mėgiamą Carrefour ir įsitikiname, jog yra visiškai ne taip, jis šeštadieniais dirba iki pat vakaro, o sekmadieniais iki pietų.
Pirmas sustojimas – Šamboro pilis. Ji laikoma pačia žymiausia ir pačia didžiausia Luaros slėnio pilimi, nors ir stovi ne prie upės. Buvo specialiai iškasta Luaros upės atšaka tam, kad pilis atsispindėtų vandenyje, – toks buvo tuometinio karaliaus kaprizas. Šamboro pilis – Prancūzijos karalių medžioklės rezidencija, Liudvikas XIV čia rengdavo prašmatnias šventes. Pilyje apie 400 kambarių, jų įrenginėjimas truko beveik 4 amžius. Išeitų, kad Prancūzijos monarchai buvo labai įžvalgūs ir šią pilį įrenginėjo ateities kartoms, kaip palikimą, nes Šamboro pilyje niekada niekas negyveno. Šiuo metu galima apžiūrėti virš 90 kambarių, pilyje sukaupta virš 4500 meno kūrinių.
Vaiduokliška, šiurpoka, tamsi vieta, kelias link jos eina per drėgną, priaugusį, tamsų pelkėtą mišką. Beje, šis niūrus miškas, užimantis 5440 hektarų teritoriją, laikomas didžiausiu miško parku Europoje. Ir pati pilis vaiduokliška, su savo bokštais, bokšteliais, siaurais langais, brrr… bet nepaprastai įspūdinga, nepaprastai. Tik siaubo filmus joje statyti.
Judame link Šenonso pilies, pakeliui skaičiuodami kitas Luaros pilis. Pradžioje entuziastingai: „Ach, pažiūrėkite greičiau tenai – pilis!“, vėliau jau tiesiog konstatuodami: „Va, dar viena“. Pilių (ir tikrai pilių, o ne pilių liekanų ar griuvėsių) tenai kaip prisėta. Bandome išvesti paralelę tarp Luaros pilių ir mūsų Panemunės pilių, kaip tik neperseniausiai buvome tokią savaitgalinę išvyką surengę…

Dar toli gražu ne laikas ieškotis nakvynės, bet pamatę vieną kempingo nuorodą užsukame ir ten mums patinka. Statomės palapinę ir nutariame šiandien nieko daugiau neapžiūrinėti. Nes mums čia patinka! Šalia savo tamsius, rudus vandenis neša Luaros intakas Šero upė, medžiai, sumerkę jon savo šakas ją daro grėsmingai baugia. Viduryje upės salelė, kurioje stovi pilis-namas. Kažkas ten gyvena, gal vaiduokliai? Kodėl man Prancūzija kelia tokius jausmus, taip keista. Bet man ji iš tikrųjų kažkokia mistiška, bauginanti, paslaptinga. O galvojau, kad Prancūzija – šviesi, lengva, nerūpestinga šalis.
Toks ramus, šiltas vakaras, tylą drumsčia tik virš mūsų praskrendančių oro balionų skleidžiamas „pasidūsavimas“, kaip aš vadinu. Vaikštome po išmirusį Chisseaux kaimelį – kur tie žmonės dingę, net daržuose niekas nesikapsto.
Vakarinio pasisėdėjimo metu pasidžiaugiame, jog štai jau aštunta kelionės diena, o mes dar nė kiek nenukrypome nuo savo grafiko, viskas vyksta pagal planą. Paskui vyrai bagažinėje įsiruošia kino teatrą ir žiūri kažkurį tai „Ledynmetį“. Žvengia abudu, nesuprasdami, kad iš šono kvailai atrodo – sėdi du grybai, žiūri į mašiną ir juokiasi. O aš turiu fantastišką užsiėmimą – esu laiminga!

Liepos 1-oji, sekmadienis. Koks nenusakomas yra jausmas ryte išlįsti iš palapinės, pajudinti apstingusius kaulus (vis tiktai ne ant Dormeo čiužinio miegam), per rasą nušlepsėti biškelį pratrinti akis, pasidžiaugti nuostabiu rytu…Toks gerumas to gyvenimo…Apsalę nuo to gerumo, mes visai ištįžtame ir nutariame dar vieną naktį čia praleisti. Tik kam, vai kam mes vakar pasidžiaugėme, kad nuo savo programos maksimum nenukrypstame. Pagal spalvotais popieriukais sužymėtą mūsų kelionės grafiką šiandien mes turime nakvoti kitur, ir būti kitur. Ir tada susėdame ir nurėžiame gabalą maršruto. Nupjauname Lasko urvą, Padirako įgriuvą, Eyrignac sodus, Pilat kopą…Net nelabai gaila, nes jau suprantame, kad tai buvo nerealus planas. Mums beliko savaitė laiko, o prieš akis dar išsvajota Bretanė. Gal ir buvo galima lėkti kaip išprotėjus, bet juk atostogos, norisi ne tik pamatyti, norisi ir tiesiog pasimėgauti tuo klajojimu. Geriau paliksime tai kitam kartui. Vis tiek grįšime dar į Prancūziją, nes aš labai noriu pamatyti tuos violetiškai-mėlynus levandų laukus Provanse. Bet kaip dosniai apdovanota ši šalis, ko tik ji neturi: istorija, menai, vandenynas, jūra, kalnai, urvai, sodai, salos – pavargau vardinti. Ne veltui sakoma, kad prancūzai yra po svetimas šalis mažai keliaujanti tauta, jiems užtenka savosios su kaupu. Ir aš labai abejoju, ar kiekvienas prancūzas yra apvažiavęs, apžiūrėjęs, išvaikščiojęs visą Atlanto pakrantę, pusės gyvenimo tam reiktų.

Taip pasidarbavę, išvažiuojame ieškoti Šenonso pilies. Mes visai netoli jos apsigyvenę esame. Šenonso pilis, arba Damų pilis, arba Pilis ant vandens…štai kiek pavadinimų. Visur ji apibūdinama kaip pati grakščiausia, elegantiškiausia, originaliausia Luaros slėnio pilis. Pilis ant vandens, nes stūkso Šero upės viduryje. Damų pilis – nes būtent moterys lėmė jos likimą. Čia gyveno Karalienė Margo, Marija Stiuart, Kotryna Mediči – kas nežino šių vardų. Jos iš tos susifantazuotos epochos, kai vyrai buvo tikri riteriai, kovėsi dėl moters ir savo garbės…. O portretuose tos moterys tokios negražios… negražūs jie buvo žmonės, kaip ten tos didžiulės aistros galėjo kunkuliuoti? Šneku visokias nesąmones čia aš
Pilis man patiko labai labai labai, labiau už visas mano kada nors matytas pilis į krūvą sudėjus, labiau už Versalį, patiko ir interjeru, ir eksterjeru, ir paslaptimi, ir istorija, ir sodais. Kokia įspūdinga virtuvė, su visais rakandais, keptuvėmis, kvepiančiais džiovintų prieskonių ryšulėliais, o stalas, kur mėsas pjaustydavo, ir tos visos mėsos kapoklės – tik galvas kapoti…. Kiekvienoje menėje, galerijoje milžiniškos gyvų gėlių kompozicijos, kurios kasdien yra atnaujinamos, kiekvienoje menėje vis kitokios, ir apima jausmas, kad tuoj tuoj įžengs karalienė. Šenonso pilis – tai ne muziejus su apdulkėjusiais eksponatais ir kampuose snaudžiančiais darbuotojais, ji pulsuoja, alsuoja gyvenimu. Žiemą pilies menių židiniuose dega ugnis…Nedidukame kabinete surinkta tokia įdomi graviūrų, estampų, piešinių, kuriuose vaizduojama pilis įvairiais istorijos periodais, kolekcija – negalėjau akių atplėšti nuo tų darbų. O pažvelgus pro siaurus pilies langelius į tamsų upės vandenį vaizduotė nuneša toli.
Labai gražūs sodai, esantys iš abiejų pilies pusių, ypatingi dar ir tuo, kad vienas jų – karalienės Kotrynos Mediči, o kitą penkis metus puoselėjo ir kūrė karaliaus Henriko II (t.y. Kotrynos Mediči vyro) meilužė Diana de Puatjė. Ir be abejo, favoritės sodas daug puošnesnis, įmantresnis nei karalienės, – taip teigiama visuose bukletuose. O man asmeniškai kaip tik labiau patiko karalienės sodas.
Atokiau stovi XVI amžiaus ferma, buvę arklidės, daugiau nei hektarą ploto užima daržas-gėlynas, po kurį taip pat galima vaikščioti. Čia auginama virš 100 rūšių gėlių, kuriomis puošiamos pilies menės, auga virš 400 krūmų nuostabių rožių, nykštukinės obelys. Karalienės Mediči noru buvo sukurtas ir labirintas, po kurį taip pat smagiai paklaidžiojome.
Dar tikrai norėčiau sugrįžti į šią nerealią pilį.

Paskui važiuojame į Loches, į Trogloditų miestą. Pats Loches miestelis – tiesiog viduramžiškas akmeninis maišas, mūsų universalas vienoje gatvelėje neišsiteko, vos ne įstrigo. Trogloditai – žmonės gyvenę urvuose; vėliau tuose urvuose gyveno ir dirbo tufo kasėjai. Tufas – tai tas baltas akmuo, iš kurio statytos Luaros pilys.
Buvome vieninteliai šio urvo-muziejaus lankytojai, ir kai mums už nugarų užsitrenkė masyvios metalinės durys, jausmas buvo tikrai ne iš maloniųjų. Tamsu, tik kiek pasišvieti kelią žibintais, žengi kelis žingsnius ir staiga pasigirsta kažkokie keisti garsai. Matau, kad sūnus išsigando, aš pati suprantu, kad gi niekas čia mūsų neužmūrys, bet vis tiek oda pašiurpsta.
Giliausia galerija yra 30 m po žeme, bendras labirintų ilgis 4-5 km, bet apšviečiami ir atidaryti lankytojams tik 750 metrų. O tuos keistus išgąsdinusius garsus sukūrė džiazo kompozitorius ir saksofonistas Will Menter. Jis iš natūralių medžiagų, mineralų sukūrė įvairiausių formų skulptūras, kurios judėdamos skleidžia garsus: dejuoja, dūsauja, šneka, švilpia; aidas atsimuša į urvo sienas, garsai keičiasi, kažkur kapsi vandens lašai – įspūdis nerealus. Ir gerai, kad buvome tik mes vieni, nes jeigu žmonių būtų daugiau, ta mistika paprasčiausiai pradingtų.
Trogloditų urvą buvome suplanavę lankyti kitur, toje nurėžtoje atkarpoje, apie šitą mes sužinojome tik iš kempingo lankstinuko.

Liepos 2-oji, pirmadienis. Šiandien pasakysime „sudie“ visiems karaliams ir jų epochai. Laikas grįžti į šiandienos pasaulį pas paprastus žmones. Paskutinis „karališkas“ sustojimas – Villandry pilis, ypatingai garsi savo sodais. Tai paskutinė pilis, pastatyta Luaros slėnyje ir ne tokia jau ji karališka. Pilį XVI a. pastatė finansų ministras, vėliau ji tapo vieno markizo nuosavybe, o 1906 m. pilį įsigijo ir vėliau atnaujino daktaras. Jis buvo pirmasis, kuris savo pilies vartus atvėrė plačiajai visuomenei. Pagal Villandry pilies vandens sodo pavyzdį buvo suprojektuotas ir Palangos Tiškevičių rūmų parkas.
Gražūs tie pilies sodai, ypatingai žiūrint į juos iš viršaus. Taip vadinamieji „Meilės sodai“ – tai keturi kvadratai, užsodinti vis kitais augalais ir simbolizuojantys švelnią, aistringą, nepastovią ir tragišką meilę. Saulės soduose – „Debesų kambarys“ iš baltų ir mėlynų gėlių; „Saulėtame kambaryje“ geltoni ir oranžiniai tonai. Vaistažolių sode auga aromatinės žolės ir vaistiniai augalai. Labirintas – tai viso žmogaus gyvenimo alegorija. Jis neturi aklaviečių, todėl lankytojo užduotis ne ieškoti išėjimo, o palaipsniui, išsivaduojant nuo būties tuštybės, siekti sielos harmonijos.

Toliau traukiame link vandenyno. Važiuojame pro Nantą, kaip gaila, kad šiandien pirmadienis ir Ž. Verno muziejus nedirba. Tikrai būtume jį aplankę. Trys muškietininkai, Ž.Verno personažai ir indėnai – tai tie herojai, su kuriais aš užaugau, kurie mane formavo, kurie man ir dabar patinka.
Nakvoti galvojame jau Bretanėje!, prie Vannes miesto, nes rytoj ruošiamės apžiūrėti Karnako megalitus. Pradeda lyti, taip, vadinasi, mes jau tikrai Bretanėje. Atvažiuojame vos ne iki pat Karnako ir beveik tuščiame Camping de Kergo gauname visą puikų mobilų namą. Oras maždaug kaip pas mus spalio mėnesį, įsijungiame namelyje radiatorius, – o juk už lango liepa.
Šiandien pravažiuota apie 320 kilometrų, nuo Vannes spidometras pradeda skaičiuoti ketvirtą tūkstantį.

Liepos 3-oji, antradienis. Karnakas garsėja didžiausiomis megalitų sankaupomis ir vadinamas megalitinių luitų pasauliniu centru. Šie akmens luitai yra tarsi antkapiai, saugojantys prieš daugiau kaip keturis tūkstančius metų palaidotų žmonių kapus. Sakoma, kad Karnako kapavietė yra senesnė nei Egipto piramidės ar Stounhenžas. Prie šių megalitų buvo nufilmuota daug serialo „Dolmenas“ scenų; žodis „dolmenas“, t.y. akmenys uždėti vienas ant kito, ir reiškia kapavietę. Nesuskaičiuojama daugybė tų įvairiausio dydžio statmenų akmenų. Prieiti prie pat jų, apžiūrėti, pasivaikščiuoti galima tik su gidu. Mes pasivaikščiojome palei aptvertą vielinę tvorą, pasižiūrėjome ir nepanorome eiti paskui gidą, nieko daugiau apart akmens nepamatysi, kažkaip labai nesudomino. Nebent visokių pasakojimų ir istorijų prisiklausytum, bet jei ekskursijos tik prancūzų kalba, tada tikrai neverta.
Visą dieną važiavome palei Atlantą, stojome vos ne kiekvienoje apžvalginėje vietoje, vaikščiojome vandenyno dugnu (Atlante atoslūgis), gaudėme krabus Douarmenez iškyšulyje. Kažkuriame pakrantės kaimelyje pasistatėme mašiną prie nedidelės kavinukės. Kai prisivaikščioję, prikvėpavę Atlanto vėjų, grįžome prie automobilio, iš kavinukės išėjo inteligentiškas prancūzas, atsiprašė ir paklausė, ką reiškia raidės LT, iš kokios mes šalies. Sako, su sūnumi sėdime ir ginčijamės. Mes dvi savaites važinėdami po Prancūziją iš tikrųjų nematėme, nesutikome nė vienų lietuviškų numerių.
Tarsi ir nieko tokio šiandien nepamatėme, jokio svarbaus objekto, bet matėme labai daug. Aš žiūrėjau į rūsčias uolas, apsamanojusius, dumbliais apneštus didžiulius akmenų luitus, vienišą švyturį, senus bangų blaškomus žvejų katerius ir bandžiau įsivaizduoti, kaip čia atrodo kokį lapkričio mėnesį. Kai saulė nusileidžia dar net nepakilusi, pilka, lyja, milžiniškos bangos vandenyne, nėra nė vieno turisto, nė vieno svetimo užklydėlio, tik keli vietiniai gyventojai.… kaip čia gyvena tie žmonės?
Važiuojame palei Granitinį krantą iki Plougrescant, kempinge du Gouffre vėl pasiimame mobilų namą – koks kaifas vis tiktai šie namai, vakarienę tėtė prigamino karališką ir iki sutemos sėdime prie Atlanto.
Aš nemoku apibūdinti to, kas man labai gražu, ar labai patinka. Tie žodžiai tokie banalūs. Bretanę būtina pamatyti pačiam, apie ją nepapasakosi. Nuotraukų parsivežėme begalę, Pluogrescante ieškojome to labiausiai fotografuojamo Bretanės namo, nežinau, ar tą radome, man jie vos ne visi gali būti labiausiai fotografuojami.
Kilometrų šiandien pravažiavome visiškai nedaug, apie 200, o važiuota visą dieną.

Liepos 4-oji, trečiadienis. Diena turi būti kupina įspūdžių. Pirmas sustojimas St-Malo – buvęs korsarų miestas tvirtovė. Šiaip korsarams ir visiems jūrų piratams aš simpatizuoju taip kaip ir inėnams, romantiški personažai man jie. Miestas fantastiškas, viduramžiškas, pasislėpęs už storų akmeninių sienų, toks įspūdingas! Nežinia, kiek mes būtume po jį klaidžioję, jei ne lietus. Jau net ne lietus tai buvo, danguje kažkas atidarė visus kranus ir čiaupus, ir pylė ant galvų, nieko negelbėjo nei striukės, nei skėčiai. Kol atbėgome iki savo mašinos, permerkė kiaurai, išsirengėme iki trusikų, o šlapius džinsus baigėme džiovinti jau namuose. Man iki šiol gaila, kad taip mažai mes pabuvome šiame mieste. Visi, pro šalį važiuojantys, turi čia sustoti. Ir tokių skanių galetų niekur daugiau nevalgiau.
Sunkiai nuspėjamas čia oras, apsiniaukia, lyti pradeda staiga, staiga lietus liaujasi, nespėji iššokti iš mašinos ir vėl pradeda pliaupti. Taip mes gaudėme retas nelietingas petraukėles ir Kankalyje. Suradome superinę vietą, nuo kurios atsiveria nerealaus grožio vaizdai: miestelis, krantinė su švyturiu, smėlyje įstrigę, ant šono nugriuvę laiveliai, traktoriukas, važiuojantis vandenyno dugnu ir kažką bruzdantis aplink auginamas austres. Tik paskui fotosesijai atvažiavo jaunavedžiai ir sudrumstė mūsų ramybę.
Apžiūrime austrių fermą, paskui parduotuvę, kurioje jos parduodamos. Gaila, kad ne gurmanai mes, man iš viso bet kokia jūros gėrybė vien pažiūrėjus apetitą numuša. Bet kiek rūšių čia tų austrių! Norisi dar pasivaikščioti pakrante, bet lietus sugena į automobilį. Važiuojame į Mont St Michelį – vieną iš mano dviejų didžiausių kelionės tikslų.
Mont St Michel, arba lietuviškai būtų Šv. Mykolo kalnas, stūkso tarp Bretanės ir Normandijos. Didžiulis benediktinų vienuolynas, vadinamas Vakarų pasaulio stebuklu, tarsi milžiniška trikampė piramidė išnyrantis iš tolo, dar neprivažiavus miestelio. Dėl to stebuklo vardo gal ir pasiginčyčiau. Man gal didesnis stebuklas yra Montserat vienuolynas Katalonijoje, ar Meteorai Graikijoje. Bet bet kokiu atveju – stulbinantis, įspūdingas, amą atimantis reginys. Stulbina ir pats vienuolynas, ir Atlanto platybės aplink jį, ir kol įveiki ar ne 900 laiptelių iki pat viršaus, iki bažnyčios, taip pat gali apstulbti nuo savo ištvermės. Tik vaizdą truputį gadino ir menkino vykstančios statybos, tiesiamas naujas kelias-tiltas iki vienuolyno. Tuomet St Mišelis bus pasiekiamas ir potvynių metu.
Didžiausias stebuklas yra vandenyno potvyniai, atoslūgiai ir būtent čia jie ryškiausi. Potvynio metu St. Mišelis uždaromas, kylantį ir vienuolyną apgaubiantį vandenį galima stebėti iš toli, nuo užtvankos apžvalgos aikštelės. Couesnon upės užtvanka, reguliuojanti vandens kilimą, pastatyta neseniai, vyras man ilgai aiškino, kaip ten viskas veikia, vis tiek nelabai supratau. Mes specialiai taikėme atvažiuoti potvynio dieną, turėjau tikslų kalendorių, kurią valandą Atlantas būna pakilęs aukščiausiai. Ne kasdien vanduo kyla, pavyzdžiui, 2012 m. liepos mėnesį potvyniai bus tik 02-08, 18-24 ir 31 dienomis. Šiandien aukščiausia, 13,35 m banga turėjo atplūsti 20.31 val. Mums dar keturias valandas laukti….lyja….kur nakvosime, nežinome…jau ir laikas truputį spaudžia, nes pirmadienį vyrui į darbą, o namai dar tolokai… Labai skaudama širdimi, bet sutariame važiuoti tolyn, nelaukti. Sūnus žiauriai dėl to supyko ir pusę valandos zirzė: „Tai ko mes čia iš viso atvažiavome“. Iš dalies jis teisus, bet ir nepamačius potvynio, čia atvažiuoti verta ir tai vienas iš ryškiausių visos kelionės įspūdžių. Ir dar viena mintim raminuosi, kad nematėme potvynio: jei jau čia užtvanka tą vandens kilimą reguliuoja, tai gal ir nėra tas reginys toks įspūdingas, koks būtų, jei viskas vyktų natūraliai, gaivališkai?

Kad žmonių bus minios, matosi jau iš tolo važiuojant į parkingą. Eismą reguliuoja ir automobilius nukreipia į tuščias zonas, viskas greitai vyksta. Nuo parkingo iki vienuolyno pakankamas gabaliukas kelio, apie pora kilometrų, pusvalandį ėjome. Plumpiname pėsčiomis, nes pagalvojome, kad autobusiukai yra mokami. Tik priėję prie pat įėjimo, perskaitome iš informacijos centro pasiimtą lankstinuką. Tai durneliai mes, autobusiukai įskaičiuoti į parkingo kainą, tik arkliais, jei nori nudardėti, reikia mokėti papildomai. Bet, ko gero, dauguma čia tokie protingi buvo, nes į priekį busikai važiavo pustuščiai, visa didžiulė minia ėjo pėsčia. Atgal jau grįžome autobusiuku, juo labiau, kad dangus vėl grąsino lietumi. Ir pasigavo mus lietutis parkinge, nespėjome iki mašinos atbėgti. O iš parkingo nesugebėjome išvažiuoti! Įvažiuojant, iš automato prie šlagbaumo pasiėmėme kvitelį, bet taip ir neradę, kur sumokėti, bandėme išvažiuoti, tą kvitelį siūlydami vėl tam pačiam automatui. Be abejo, šlagbaumas nepasikėlė. Blaškėmės po didžiulį parkingą, lyjant, paskui pamatėme, kad mes ne vieni tokie, besiblaškantys. Jau norėjau eiti iki informacijos centro, kai dviračiu privažiavo darbuotojas, palydėjo iki kito automato, pačiame parkingo pakraštyje, ten įkišau savo kvitelį, tada sumokėjau, tada atgavau kvitelį, jį įkišome į automatą jau prie išvažiavimo ir taip mus pagaliau išleido.

Buvo planuota pakeliui prasukti ir apvažiuoti D-Day paplūdimius Omaha Beach, Utah Beach, bet jau pradedame skaičiuoti laiką, plius tas kiek pabodęs, nesiliaujantis lietus, todėl juos aplenkiame. Šie paplūdimiai – tai vietos, kur 1944 m. Normandijos pakrantėje išsilaipino sąjungininkų kariuomenė, apie tai sužinojau iš Apoko pasakojimo. O pirmosios filmo „Gelbsint eilinį Rajeną“ scenos – ar tik ne apie šį išsilaipinimą?
Savo navigatoriui liepiame mus vežti į Etretatą, patys pakeliui dairomės kempingų. Taip besidairydami, privažiavome beveik iki pat Etretato, taip ir neradę nakvynės. Užsukome gal į penkis kempingus, mobilių namų nė viename laisvų nebuvo, o statytis palapinę per lietų…? Na jau tikrai tokia perspektyva visai nežavėjo, geriau miegosime mašinoje. Jau visai tamsu, sustojame kažkokiame miestukyje ar tai prie garažo, ar tai prie remonto dirbtuvių (labai romantiška) ir taisomės guolius. Mes nervuojame šalia gyvenančio žmogaus šunį, jis – mus, bet kažkaip vieni su kitais susitaikome ir sumingame.
Šiandien prariedėjome apie 300 kilometrų.

Liepos 5-oji, ketvirtadienis. Prabundame anksti, mašinoje miegoti vis tiktai ne lovoje, ilgai nepasilepinsi. Etretate būname apie 8 val ryte. Pagaliau išvysiu savo dar vieną išsvajotą vietą – Etretato uolas, arba Falaise d`Aval, arba Didįjį ir Mažajį dramblius. Tas alebastrines uolas taip vadina dėl jų formos, atrodo, kad dramblys savo straublį įmerkęs į Lamanšą. Miestelis dar mieguistas, einame tiksliai nežinodami kur, tiesiog pagal nuojautą link vandenyno. Ir visai staiga pamatome – va gi jos! Eina sau, koks vaizdas! Ir kaip gerai, kad tuščia visiškai, tik žuvėdros ir mes. Ir dar kaip dovana – nuostabus, saulėtas rytas. Užkopiame viršun, sėdime ir tylime. Ką čia bekalbėsi, net baisu žodžiais viską sugadinti… Tik nenuorama mūsų vaikis vis bando prieiti prie pat krašto, vienu akies kampeliu ganau jį.
Leidžiantis žemyn jau sutinkame grupes turistų, kopiančias į viršų. Vis tiktai teisinga patarlė: anksti kėlęs, nesigailėsi…
Šias uolas taip pat reikia pamatyti pačiam, apie jas nepapasakosi.
Pasivaikščiojame po kurortinį miestelį, nedidukas jis visai, bet labai žavus, važiuojame į Fecampą, vaikščiojame, žiopsome į įvairiausias krantinėje prisišvartavusias jachtas ir jau po truputį sielon sėlina nerimas. Paskutinė diena, paskutiniai pasivaikščiojimai, paskutiniai kilometrai Prancūzijos žemėje. Mūsų laive kyla maištas… zirziame, zyziame kažko visi, o dar ir magnetuko, pasirodo, su Prancūzija nenusipirkome, ir vos ne bliauname mes su Martynka: magnetukooo neturimeeee…Šiaip mes niekur neperkame jokių suvenyrų, tik visai neseniai pradėjome rinkti magnetukus (ir kaip čia mes pamiršome jį nusipirkti?). Gražu tie suvenyrai savo natūralioje aplinkoje, kai jų daug, o parvežti namo jie virsta bereikalingais stalčiuje besivoliojančiais ir dulkes renkančiais niekniekiais. Aš iš viso parduotuvėms esu daugiau nei abejinga, vienintelė dominanti parduotuvė kelionių metu – maisto prekių. Vežamės namo vynus, dar kokius nors tam kraštui būdingus skanėstus; iš Prancūzijos vyno parsivežėme daug, o štai sidras namų nepasiekė, buvo suvartotas kelyje.
Aišku ko zirziame, nenorime namo. Pasitiesiame atlasą ir desperatiškai bandome sugalvoti, kur čia dar pakeliui užsukus. Sugalvota – Briugė Belgijoje, nors ir ne visai pakeliui, biškelį į šoną. Valio, pirmyn! Nuotaika pasitaiso, lik sveika, Prancūzija, brangioji. Net atsisveikinti nebe taip liūdna.
Nuo Amjeno pradedame skaičiuoti penktą tūkstantį kilometrų ant ratų. Sukame link Belgijos pakrantės, jau aišku, kad Briugę, jei pamatysime, tai tik naktį, todėl paliekame ją kitam kartui ir važiuojame į De Panne kurortą, – pasižvalgysime ir gal nakvynę rasime. Belgijos pakrantės miestukai man – nuostabūs, labai gražūs, su malonumu čia poilsiaučiau kelias dienas. Kempingai visi užimti, iš tolo šviečia užrašai, kad vietų nėra, kavinėje žmonės ant servetėlės mums vieno kempingo buvimo vietą nupaišė, bet ir ten nieko nepešėme. Viešbutyje siūlė ir nuolaidą, ir pusryčius, bet vis tiek 80 eurų už naktį pagailėjome.
Na, nėra vietų tai nėra, spaudžiame į Vokietiją, ten kokioje nors aikštelėje priglusime prie furos šono ir permiegosime. Prigludome prie miniatiūrinės danų mašinytės, kaip ten joje du stambuoliai tilpo susirangyti; mums prie šono prisišliejo britai ir tokioje internacionalinėje kompanijoje praleidome naktį.
Ir vėl, jau vos ne tradiciškai, per dieną pravažiavome apie 300 km.

Liepos 6-oji, penktadienis. Kadangi vis dar namo nenorime, tai ekspromtu sumąstome traukti link Lenkijos pajūrio, į Gdanską, Sopotą, Gdynią. Prasideda ilgų distancijų važiavimas per kraštelį Belgijos, kraštelį Olandijos, Vokietiją (iki Berlyno likus 150 km pradeda suktis šeštas tūkstantis kilometrų) iki Lenkijos. Sutemus Lenkijoje pirmame pasitaikiusiame zajezde stojame nakvynei. Prieš tai buvusios dvi naktys mašinoje nebuvo iš pačių patogiausių, ir ši visa diena važiuojant, su retokais sustojimais, šiek tiek nuvargino, ir kilometrų sukarta apie tūkstantį. O sūnus įprato miegoti mašinoje, vos įtempėme į viešbutį.

Liepos 7-oji, šeštadienis. Pailsėjome šiąnakt, galime judėti toliau, į garsų savo tarptautiniais dainų festivaliais Sopoto kurortą. Jame šiuo metu vyksta kažkoks su kinu susijęs festivalis, be to savaitgalis, ir oras koks! Tikriausiai reikia sakyti labai geras, bet toks pragariškas karštis, o mes gi pripratome prie merkiančio lietaus, mums keista ir vargina, pasirodo. Žmonių – neprasibrauti, mašiną palikome nežinia kur, šluostydamiesi prakaitą, vėduodamiesi slenkame link promenados, pakrantės kavinėje sėdame pavalgyti ir su nuostaba stebime klegantį, triukšmingą, spalvingą kurorto gyvenimą. Kažkaip išties akiai keista po tuščių, atšiaurių, daugiau rudeniškų Prancūzijos pakrančių sugrįžti į vasarą su visais jos malonumais. Išsimaudyti nepavyksta, jūra tuštutėlė, nes visa žydinti ir aptraukta bjauriomis pūvančiomis žolėmis.
Gal nelabai man šis kurortas, iš tikro tai visai nemažas, erzeliuojantis miestas, su pilkais masyviais gyvenamaisiais kvartalais ir transporto kamščiais. Net mūsų Palanga daug labiau kurortiškesnė ir ramesnė.
Gdanską tik pravažiavome, važiuodami apžiūrėjome pirklių namus, krantinę. Turbūt, gražu, bet staiga nutarėme, kad jau ir reikia, ir norime namo.
Planavome naktį sugrįžti, bet Lenkijoje teko praleisti dar vieną naktį. Toks baisus karštis prišaukė audrą, mes jau matėme, kad važiuojame į ją. Griaustinis trankėsi visai čia pat, tamsu kaip pragare, tik danguje besipinantys, besimainantys įvairių formų žaibai akimirkai išplėšdavo kelią iš tamsos. Drebėjome su Martynu abu kaip pelytės, bet tylėjome dantis sukandę. Kol prasilenkianti mašina užpylė mus vandens siena ir sekundei apakę, vos nenulėkėme nuo kelio. Tada abu isteriškai suklykėme, kad norime į viešbutį. Net vyras labai nesipriešino. Dėl ko myliu Lenkiją – dėl motelių vos ne kas metras. Tereikėjo tik panorėti – ir iš karto zajazdas. Gauname milžiniškus dviejų kambarių apartamentus už juokingai pigią kainą. Pigumo priežastis labai greitai paaiškėja: televizorius neveikia, dujų nėra, virtuvėje kriauklė yra, bet tik įstatyta, o vambzdžiai neprijungti, atsukus kraną, vanduo plioptelėjo ant grindų, indai neplauti, ko gero, tris metus, nes net pripeliję. O smagiausia buvo duše – vanduo švirkštė visur, į visus šonus, bet tik ne ant tavęs. Pusę nakties tėvelis turėjo ką veikti, taisė viską iš eilės.
Šiandien prie Elko perkopėme per šešis tūkstančius kilometrų. O šitoje Lenkijos pusėje visai neblogi keliai, daug statomų autostradų. Ir vis mums nepavyksta užsukti į Žalgirio mūšio vietą.

Liepos 8-oji, sekmadienis. Gerai, kad pernakvojome audrą, šiandien važiuodami pakelėse matėme išvartytus, išlaužytus medžius. O ryte kaip nebūta jokių audrų, vėl labai karšta.
Paskutinis sustojimas Lenkijos miške, žemuogių puokštelė, paskutiniai pietūs… Kaip bemylėčiau savo namus, sugrįžti iš kelionių visada žiauru, toks bedugnis tuštumos jausmas… reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt….

Apibendrinant:

Prancūzija – gera, svetinga ir saugi šalis keliaujantiems. Gerai ir labai laisvai ten jaučiausi, nebuvo jokio nepilnavertiškumo komplekso, kad esu iš kažkokios postsovietinės šalies. Kempingų – milijonas, jei turi savo palapinę ir netingi jos kasdien griauti-statyti, tai su nakvyne jokios problemos.
Mūsų navigatorius mums tarnavo tobulai. Jei pernai skolinta Garmytė retsykiais nugrybaudavo, buvo mus nuvedusi ir į valymo įrenginių įmonę, nors mes ten tikrai nenorėjome, tai mūsiškiu vaikinu pasitikėjome besąlygiškai. Vienintelį kartą, atrodo, apvažiuojant Caen miestą, ėmė ir pakibo, ir jokio gyvybės ženklo neberodė. Kokia man buvo panika! Nors turime ir storiausią, smulkiausią atlasą, ir keliai visur puikiai ženklinti, bet štai ką reiškia priklausomybė nuo technnologijų, pasijunti visišku bejėgiu. Gerai, kad vyras viską moka, išardė jis užsiožiavusį kelionės vadovą, pakrapštė kažką ir vėl jis mus gražiai vedė tolyn.

Kelionės topai: Šenonso pilis, St Malo, Mont St Michel, Etretato uolos, Granitinis krantas ir visa Bretanė, gal Versalis, ir topas Nr. 1 man – pats važiavimas, gyvenimas kempinguose.
Ir dar vienas atradimas, beje, netikėtas net man pačiai. Aš myliu Lietuvą! Tiek reikėjo makaluotis po svetimus kraštus, kad tą suprasčiau, ir būtent Prancūzijoje tą labai aiškiai suvokiau. Į nieką nekeisčiau savo mažos, gražios šalies, kurioje gyvena darbštūs, gražūs žmonės. Kadangi niekas gyvenime nevyksta šiaip sau, be priežasties, vadinasi, į Prancūziją vertėjo nukeliauti vien tam, kad pamatytum savo šalį!

Kelionės išraiška skaičiais. Per šešiolika dienų nuvažiavome 6400 kilometrų, išleidome 6700 litų, praktiškai vienam nuvažiuotam kilometrui išleistas vienas litas.

Bilietai į lankytus objektus, iš viso 1083 Lt.:

Čekija: Kostnice Sedlec, 2 suaug. po 60 Kč, 1 vaikiškas 40 Kč = 160 Kč – 24 Lt.
Križikova fontanai, 3 bilietai po 220 Kč = 660 Kč – 99 Lt.
Prancūzija: Disneilendas, 2 suaug. po 66 EUR, 1 vaikiškas 26 EUR = 158 EUR – 547 Lt.
Versalis 2 suaug. po 15 EUR, sūnui nemokamai = 30 EUR – 106 Lt.
Eifelio bokštas iki 2 a. pėsčiomis 2 suaug. po 5 EUR, sūnui nemokamai, 10 EUR – 35 Lt.
Šenonso pilis 2 suaug. po 11 Eur, 1 vaikiškas 8 Eur = 30 Eur – 106 Lt.
Trogloditų urvas 31 Eur – 107 Lt.
Villandry pilis 2 suaug. po 6,50 Eur, vaikiškas 4 Eur = 17 Eur – 59 Lt.

Nakvynės iš viso 1791 Lt., viena nakvynė vidutiniškai (įskaitant ir dvi nieko nekainavusias naktis mašinoje) kainavo 119 litų:

Lenkija: Bardo miest. 185 zlotai – 157 Lt.
nežinia kur 180 zlotų – 148 Lt.
nežinia kur 140 zlotų – 117 Lt.
Čekija: Praha, 1248 Kč – 170Lt.
Prancūzija: Bussy St Georges, 2 naktys 104 Eur – 360 Lt.
Kempingas Paryžiuje, 3 naktys 109,2 Eur – 378 Lt.
Kempingas prie Luaros Chisseaux 2 naktys 42 Eur – 145 Lt. (pati pigiausia nakvynė)
Camping de Kergo prie Karnako 45 EUR – 158 Lt.
Camping du Gouffre Plougrescant 45 Eur – 158 Lt.

Transporto bilietai, parkingai, iš viso 262 Lt.:
Čekija: metro, tramvajus 90 Kč – 13 Lt.
Prancūzija: Paryžiuje metro, RER, autobuso bilietai 40 Eur – 138 Lt.
Normandijos tiltas 2,50 Eur – 9 Lt.
parkingas Disneilende 15 EUR – 52 Lt.
parkingas prie Šamboro pilies 3 Eur – 11 Lt.
parkingas prie Šenonso pilies nemokamas.
parkingas Mont St. Michel 8,50 Eur – 29 Lt.
parkingas Etretate 3 Eur – 10.40 Lt.

Degalai iš viso 2072 Lt., užpilta 435 litrai, vidutiniškai vienas litras kainavo 4,80 Lt., degalų
sąnaudos šimtui kilometrų vidutiniškai 6,8 litro. Dyzelio kainos: Lenkijoje 5,46-5,88 zloto; Čekijoje 34,71-34,88 Kč; Prancūzijoje pylėme visokio, 1,29-1,40-1,44-1,49-1,51 Eur.

Maistas ir kitokie pirkiniai apie 1500 Lt.
2012 m.