Pietų Italija. III dalis. Gargano pusiasalis ir Amalfio pakrantė

Pervažiuojant iš Apulijos skersai iki Amalfio pakrantės nutariame nors trumpam užsukti į Gargano pusiasalį. Pirmiausia tai buvo tik ,,gal būt” lygmenyje, nes gaunasi šioks toks 150 km. lankas , be kurio ir taip virš 400 km kelio. Tačiau pažiūrėjus filmą ( ačiū TUKUI už šiuos filmus ) iš serijos ,,Nuostabioji Italija” apie šią vietą, tas ,,gal būt” pavirto į ,,būtinai”. Labai gaila, bet oro sąlygos ir laiko stoka mums leido tik ,,užmesti akį” į šias vietas, o regionas tikrai vertas dėmesio ir tam reikia bent poros dienų. Kadangi staiga atšalo , pakilo vėjas ir pradėjo lyti, mes tik trumpam apėjome Monte Sant’Angelo miestą, kuris yra seno maldininkų kelio galutinis tikslas. Mieste įdomi architektūra – dviaukščiai balti namukai, tarpusavyje sujungti, ilgomis eilėmis, driekiasi palei kalno šlaitą. Senamiestyje stovi bažnytėlė su aštuonkampe varpine, yra pilis, tačiau oro sąlygos neleido mums tinkamai susipažinti su šiuo miestu.

Ne mažiau įspūdingi ir kiti pusiasalio miestai, kurių, deja, mes nepamatėme – Vieste, Peschichi, Vico del Gargano. Bet nuostabiausia tai gamta, ypač pakrantės su nusvirusiomis pušimis ir baltomis uolomis. Vieną tokią vis dėlto mums pavyko rasti ir rūkui prasisklaidžius net nufotografuoti.

Šias nedideles dienos nesėkmes – o dar vienas nusivylimas laukė vakare – su kaupu kompensavo patys nuostabiausi kelionės pietūs Mattinata miestelyje. Pradžia, kaip ir visur, nieko gero nežadėjo: ,,nedirbame , pečius užgesęs” ir pan., kaip A.Užkalnis savo knygoje rašė: ,, Italijoje save gerbianti užeiga krosnį picoms kepti kūrena tik vakare…” O mes vėl valgyti norime dieną ir nebūtinai picos…Teko kreiptis į vietinius ir klausti: ,, kur galėtumėme dabar papietauti? ” Tie žiūri į laikrodį ir galvoja…Tada pasiūlo pabandyti jūros gėrybių restoranėlyje. Aišku, viduje nė vieno žmogaus, bet kviečia užeiti, prieš tai perspėja, kad picų nebus. Žinom, žinom…jūros gėrybės dar ir labai tiks. Tarp kitko, šiam regionui būdingi tradiciniai patiekalai su unguriu, nes juos vietiniuose ežeruose gaudo, bet mums jų neteko paragauti. Iš pradžių atneša šiltų duonos pirštelių, kuriuos apsipylę aliejumi kaip mat sušveičiame. Kai pamatėme patiekalus – supratome, kad tos duonos tiek daug gal ir be reikalo valgėme:) Kai Bergame už 9 eur gavom po gabaliuką lazanijos, tai už 10-12 eurų, tikrai nesitikėjome tokio kiekio maisto. Ir dar tokio skanaus. Bet keli vietinio vyno ąsotėliai mums padėjo jį sudoroti 🙂

Jau visai sutemus, pasiekiame užsakytus apartamentus Amalfio pakrantėje, Maiori miestelyje.

Kadangi užtrunku automobilyje, ir einu paskutinė, pastebiu keistus grįžtančių bendrakeleivių veidus. Klausiu, kaip tas butas? Sako, na, toks…eik pažiūrėk pati…Viskas aišku, nenori manęs gąsdinti… Gerai, kad nakvynę rinkomės visi, o ne aš viena nusprendžiau. Kol šeimininkas, toks daugiau panašus į seną vokietį, nei italą, nuobodžiai aiškina kaip naudotis televizoriaus kabeline ir prašo netriukšmauti, nes už sienos ,,pikti kaimynai”, nedrąsiai žvalgomės ir tikimės, kad iki pilno ,,kracho” dar jis čia pasiliks nakvoti, nes apsiavęs šlepetėmis ir aplinka tokia, lyg jis čia gyventų. Ačiū dievui jis išsinešdina, o mes apžiūrinėjame savo valdas. Iš tikrųjų, jeigu iš buto išmestum absoliučiai visus daiktus ir pastatytum kelias naujas lovas ir kokią spintą, tai būtų nuostabu, nes miestelis labai simpatiškas ir per langą jūra matosi, paplūdimys už 50 m, šalia bažnyčia.

Bet tie daiktai… Sunku nupasakoti, gal mano kartos žmonės pas kokius senelius ir yra matę panašių, nudėvėtų aplūžusių baldų, nors pavyzdžiui paminkštintos ir kažkokia ,,cerata” ar ,,klijonke” aptrauktos spintos tai nė vienam neteko matyti…Gal jis mano, kad tai antikvariatas? Bet aš visgi galvoju, kad čia yra jo namai, kuriuose jis gal būt užaugo ir jam tie daiktai yra brangūs kaip prisiminimas, nes visas butas prigrūstas visokių senų vystymo stalų, vaikiškų kėdučių, palūžusių žaislų ir kitokio šlamšto. O ant spintų iki lubų prikrauta dėžių, apie kurių turinį galėjome tik spėlioti. Patalyne taip pat labai senoviškais raštais su visokiais ančiukais bei gėlytėmis, bet nors švari. Kažkiek apsipratę, pradėjome tą šlamštą grūsti po lovomis ir į spintas, nes drabužius nutarėme geriau laikyti lagaminuose. O kai pamatėme virtuvėje plastmasinius indus, tai iškraustėme jo sekciją ir suradę ,,išeiginius ” paleidome juos į apyvartą 🙂 Kadangi oras nekoks, skambiname į Lietuvą pasiklausti prognozės ir sužinoję, kad ryt dar gali palyti, o kitas dvi dienas saulė, nutariame, sekančią dieną apžiūrėti Amalfio pakrantės miestelius, o po to vykti į Vezuvijų ir Kaprio salą.

Ryte vaizdas per langus nuotaiką kažkiek pataisė,

tačiau nutarėme dėl to atostogų sau negadinti – kad tik tokios bėdos, kiek mes ten būsime, juk tik vakare grįžtame…
Taigi pirmasis, arčiausiai esantis miestelis – Amalfis, vienas iš labiausiai turistų lankomas, kuriame tikrai labai graži langobardų – normandų stiliumi pastatyta IX a. katedra, į kurią norint patekti reikia nemažai laiptelių įveikti 🙂

Joje, nors buvo vidurys savaitės, stebėjome vestuvių ceremoniją. Tarp kitko, vestuves švenčiančių sutikom ir sekmadienį, ir pirmadienį, ir antradienį… Gal Italijoje po vestuvių jaunieji ir jų svečiai gali pasiimti laisvą dieną ir neiti į darbą, o gal švenčia saikingai ir anksti grįžta namo? Nors kažkaip suabejočiau…Juk šitos pietų tautos ,,gyvena ne tam kad dirbtų „, o maistui ir gėrimams skiria tikrai ypatingą dėmesį…
Kadangi lietaus debesys užkliuvę už kalnų ir niekaip negali jų perlipti, mes naudojamės proga ir grožimės fantastinėmis panoramomis.

Aišku išlipame tik ten, kur randame nors kokią galimybę pastatyti automobilį, nes kelias toks siauras, kad kai kur du autobusai norėdami prasilenkti, turi sustoti ir vienas kitą praleisti. Aišku, keleivio pusės veidrodėliai arba užlenkti arba ,,sugipsuoti”, arba sulaužyti, nes važiuojant ta puse, kur po dešine uola, tai vietomis veidrodėlis braukdavo per kuokštus žolės, augančios ant šlaito. Tačiau italai vairuoja labai gerai ir iškilusias problemas patys greitai išsprendžia. Tiesiog vienas išlipa iš mašinos ir pradeda reguliuoti :,, tu pasitrauki atgal, praleidi aną, o tu važiuoji ten ir palauki, kol pravažiuos šitas”. Ir situacija, kuri kitur, o Lietuvoj tai tikrai, nes pas mus visi principingi, visi kieti, visi žino kieno pirmumas ir t.t. – pavirstų į kamštį gerai valandai, pas juos išsprendžiama per kelias minutes. Ir viskas daroma su šypsena ir geranoriškumu…Mano vyras vis negalėjo atsistebėti, – dar nespėjus pasipiktinti kažkokiu abejotinu kito vairuotojo veiksmu, tas jau pamojavo, atsiprašė, nusišypsojo…Sako : ,, man jų nervus ” :)))
Todėl tiesiog važiuojame, sustojame, grožimės ir niekur neskubame…Gaila, kad oras vėsokas, nes paplūdimių daug ir jie fantastiški.

O gražiausia man tai Positano miestelio panorama, net šalia esančios kapinių kriptos ant šlaito atrodė įspūdingai.

Aukščiausiai įsikūręs Ravello miestelis taip pat žavus, kaip ir visi kiti, su vilomis, parkais ir atsiveriančiomis nepakartojamomis panoramomis.

Kadangi liko laiko, nutarėm aplankyti dar vieną įdomią ir labiau Graikiją primenančia vietą – Paestum. Važiuojant link jo, pirmą kartą pamatome Vezuvijų ir nors sekančias tris dienas jis mus lydės visur, bet pirmas vulkano įspūdis įsimintiniausias.

O Paestum – tai svarbiausia senovės graikų vietovė Kampanijoje. Graikai įkūrė šį miestą VI a.pr. Kr. Ir vadino jį Poseidonu. IX a. jį užpuolė ir sužlugdė maliarija bei saracėnai. Dabar čia išlikusios ir restauruotos trys masyvios dorėninės šventyklos.

Tačiau šio objekto lankymas tik iki 17 val., ir kaip ne keista, visos maitinimo įstaigos taip pat užsidarė 17 val., kai iki šiol visur tokiu laiku tik atsidarydavo! Na ir nesiseka mums su valgymu. Tada užvažiuojame į parduotuvę, ir kai kuriems pasiilgusiems ne itališko maisto, nutariame šiandien išsikepti vištytės su bulvėmis. Ačiū dievui, orkaitė veikia, o jų vištiena tokia naminė – ne su baltais, bet tokiais geltonais riebaliukais ir labai skani – jau buvau pamiršus tikros vištos skonį. O vynas ir kiti ,,taurieji” gėrimai padėjo nebepastebėti mūsų laikinųjų namų ,,žavesio nebuvimą” :)))

II dalis
IV dalis