Aš pati sau visada aplankytas vietas skirstau į tas, kurias pamatyti užtenka vieną kartą ir tas, į kurias norėčiau dar sugrįžti. Ten, kur pabuvojome per sekančias dvi dienas, aš ne tik kad norėčiau sugrįžti dar kartą, bet ir siūlyčiau jas aplankyti visiems. Tai Alberobello, Ostuni ir Matera. Nežinau ar sugebėsiu savo pasakojimu ir nuotraukomis perteikti tai, ką ten pamatėme, bet patikėkite, dėl šios trijulės verta vykti į pietų Italiją. Be šių miestų Apulija garsėja nuostabiais paplūdimiais ir skaniu maistu, todėl yra ideali vieta atostogoms.
Šio regiono centre, yra labai įdomi vietovė, kurioje išlikę keisti apskriti pastatai su kūginiais stogais ir kupolu viduje – trulli.
Jie buvo statomi iš vietinės klinties, nenaudojant skiedinio. Sienos paprastai nubaltintos, o akmeninės stogo čerpės puošiamos religiniais, pagoniškais arba magiškais simboliais.
Pastatų kilmė vis dar miglota, nors tradiciškai taip vadinami senoviniai apskriti kapai, randami romėnų žemėse.
Alberobello yra šio regiono centras, trulli sostinė.
Miestelio senamiestyje vien trulli pastatai, kuriuose dabar įrengtos kavinės ir suvenyrų krautuvėlės, yra net trulli katedra.
Ir nors vieta labai turistinė, namukai akinamai nubalinti ir ,,iščiustyti”, tačiau vis tiek nuostabi.
Ne mažiau patrauklūs ir apylinkėse išsimėtę trulliai, kuriuos vietiniai pavertę lauko sandėliukais. Šie aptrupėję ir nebalinti, tačiau jų kūgiai kur ne kur kyšantys tarp alyvmedžių šiam kraštui suteikia nepakartojamo žavesio. Būtent tie vaizdai, kai po dar vienos nuostabiai praleistos dienos, grįžtant į sodybą tolumoje pamatydavome kyšančius trulli stogus, man išliko kaip maloniausios kelionės akimirkos.
Tarp kitko mūsų name taip pat buvo ,,integruotas” trullis, kuriame įrengtas miegamasis ir aplinkinėse sodybose, visur kyšojo jų kūgiai.
Labai jau autentiškoje aplinkoje gyvenome.
Iki šiol visi su nostalgija prisimename ten praleistas dienas ir buvome labai maloniai nustebinti, kai tos vilos savininkas Naujų metų naktį atsiuntė mums pasveikinimą. Ir nesvarbu, net jei ir visiems savo nuomininkams siuntė – bet mintimis vėl sugrįžome ten, kur mums buvo labai gera…
Kadangi švietė saulė, apžiūrėję Alberobello, patraukėme link pajūrio. Pakeliui trumpam stabtelime Taranto mieste, pervažiuojame įspūdingą pakeliamą tiltą, kuris veda į romėnišką citadelę.
Deja, šio miesto nebuvome suplanavę apžiūrėti, tačiau net ir pravažiuojant jis pasirodė tikrai vertas didesnio dėmesio. O mes susirandame smėlėtą paplūdimį ir mėgaujamės atostogų malonumais…kur mus atsargiai, bet smalsiai stebi praeinantys vietiniai. Gal jiems keista, kad rudenį kažkas maudosi 18C temperatūros jūroje, gal šiaip čia turistai retai užsuka…Vienas diedukas stovi ant šlaito ir jau kuris laikas nedrąsiai į mus žiūri. Mūsų ,,italų draugė” neiškentus vėl itališkai linksmai pasisveikina. Senukas tik atsigavo, pralinksmėjo ir ką jūs sau manot? Kviečia mus išgerti alaus! Iš pradžių galvojom, kad gal turi kavinę, tai tuo pačiu ir pavalgysim, bet ne gi, atsivedė į savo namus, prieš tai garsiai kieme šaukdamas, kaip vėliau supratom, kad kaimynai matytų, kas pas jį atvažiavo:))) Pradėjo traukt iš šaldytuvo alų, aprodė fantastiškai sutvarkytą sodą, priskynė granatų.
Gerai, kad turėjom suvenyrą – jau po vakarykščio vizito su savim nešiojomės.Keistas kažkoks tas šeimininkas – ant sienos Musolinio nuotrauka kabojo :)Trečią dieną, jau juokaudami savo ,,italės” klausiam: ,,tai pas ką šiandien į svečius eisim?” :)) Vienu žodžiu, susidarėm nuomonę, kad pas juos į namus patekti tikrai nėra sunku, labai svetingi ir mėgstantys bendrauti žmonės. Nenorėjo jis dar atsisveikinti, bet mūsų laukė dar vienas Apulijos ,,perliukas” – Ostuni.
Italai vadina jį ,, baltuoju miestu”. Ir nors jis nuo Alberobello nutolęs tik apie 30 km, trullių čia nebėra nė ženklo, o miesto centras tikrai labai baltas ir labai gražus.
Čia pirmą kartą užkandinėje paragavome vietinės picos, kuri buvo tokia skani, kad po to norėjome jos vėl ir vėl. Ji čia visiškai kitokia negu Romoje, ji čia nepakartojama! Pati plona su daaaaug sūrio, o krašteliai išsipūtę ir apdegę nuo žarijų karščio ir tikrai laaaabai skani, net neįsivaizdavau, kad tokia skani gali būti pica.
Pagaliau ,,numarinę kirminą” galėjom neskubėdami grožėtis nuostabiu senamiesčiu, nors jau seniai sutemo, ir reikėjo traukti namo.
Mes gyvenome Locorotondo mieste, netoli Alberobello, kuris taip pat žavus ir kelionių vadove (DK) minimas kaip vienas gražiausių apskrityje. Mums jis pasirodė panašus į Ostuni, tačiau, kaip dažniausiai būna, nors buvo arčiausiai, mes pamatėme jo mažiausiai – tik paskutinį vakarą valandėlei stabtelėjome jį apžiūrėti. Labai jaukios, nors ir painios senamiesčio gatvelės, kuriomis norėjosi klaidžioti kuo ilgiau…
Paskutinę dieną praleidome tikriausiai įspūdingiausiame pietinės Italijos mieste – Materoje, kuriame buvo filmuojamas Melo Gibsono filmas „Kristaus kančia”. Ir tikrai, priėję slėnį, kuriame plytėjo Sassi (olų) rajonas, trumpam praradom žadą, nes atrodė, kad atsidūrėme Jeruzalėje ar bent jau Egipte, bet tik ne Italijoje.
Miestą, įsikūrusį ant gilaus tarpeklio sudaro triukšmingas aukštutinis ir tylus apatinis (Sassi) rajonas, kur nuo VIII a. žmonės gyveno būstuose išskaptuotuose olose .
Vėliau skurdas, nešvara ir ligos privertė gyventojus išsikelti į padoresnius namus, nes Sassi rajonas jau buvo lyginamas su Dantės ,,Pragaru”. Vieną tokį būstą, kuriame dabar įrengtas muziejus, mes aplankėme. Jis išskaptuotas gilyn į olą, su vienu langu.Priekinėje dalyje gyvenamos patalpos, palipus žemyn, buvo laikomi padargai ir gyvuliai, o dar žemiau – vyno rūsiai. Muziejaus darbuotojas sužinojęs, kad mes iš Lietuvos labai apsidžiaugė. Pasirodo jo sūnus studijuoja geografiją ir kursinį ar diplominį darbą rašė būtent apie Lietuvą.
Ir nors lynojo lietus, bet jis netrukdė grožėtis fantastiniu miestu, o kadangi senamiestis dauboje, tai atsiveria daugybė nuostabių panoraminių vaizdų, kuriais nepavargome žavėtis.
Nors pavargti tikrai buvo nuo ko, nes nuo vieno objekto iki kito veda daugybė laiptelių, kuriais pusdienį laipiojom tai aukštyn, tai žemyn, nes norėjosi kuo daugiau pamatyti.
Man Matera paliko labiausiai nustebinusio miesto įspūdį. Čia kaip sakoma:,, žinojau, kad bus gražu, bet kad taip gražu, tai nesitikėjau…”
Tai buvo paskutinė diena šiame regione, ryt laukia ne mažiau nuostabios, bet jau turistinės ir daugeliui pažįstamos vietos – Kampanija su Neapoliu, Vezuvijumi ir Amalfio pakrante…
O čia, kam įdomu, filmukas apie Materą iš Delfi – Matera
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Gaila, kad labai trumpai. Pats Peterburge nesu buvęs, nors labai norėčiau, bet yra daug trugdžių. Atrodo netoli, sėstum į auto ir vakare, jau ten, bet sienos kirtimo formalumai automobiliui ir visos kitos su tuo susijusios biurokratinės kliūtys atbaido. Kitas dalykas apsigyvenimas, bandžiau domėtis tai radau tik sovietinius bendrabučius už 4* viešbučių kainą, o jei normaliau, tai išvis kosmosas. O gal aš neteisus ir yra visai kitait, būtų įdomu, nes tikrai norėčiau pamatyti tą miestą.
Apokas kaip visada mano mintis išdėstė :))) Aš taip pat jau daug metų noriu ir dėl tų pačių priežasčių vis atidėlioju…O pasakojimas taip įdomiai prasidėjęs labai greitai pasibaigė…
Syki ir aš norėjau pamatyti Sankt Peterburgą, bet vis atidėliojau… matyt nepakankamai norėjau 😀 o kai ištiesu užsinorėjau ėmiau ir nukeliavau 🙂 ir visi biurokratai tapo ne keblumas, o dar vienas smagus nuotikis.
Pamenu nustebino kainos į muziejus, pvz. į Ermitažą, Peterhofą įeiti rusui 10 rubliu, inostrancui 10 euru… bet jei šnekate be akcento…
Apuokai keista ,kad nebuvai Leningrade.
Kaip dabar atsimenu sėdim su grupiokais KPI bendrabutyje ir galvojam kur nuvažiavus. Vienas sako -važuojam į Leningradą .
Kaip tarėm taip ir padarėm .Bilieto kaina su studento bilietų 5 rub.(stipendija 30 rub) į abi puses.Bet tai buvo seniai. Reikėtu ir vėl kada nulėkti , čia juk visai netoli. Per Narvą butu gal ir įdomiau galma šiaurės Esijoje sustoti nedaug kas ten važiuoja.
Kažkaip studentiškais laikais buvau labai didelis tinginys tuo atžvilgiu, dėl ko dabar labai gailiuosi, nes tikrai buvo galimybių pasibastyti po „plačiąją tėvynę”, bet :(, o ir draugai, ir pažįstami niekur nevažiuodavo (nevažiuoja ir dabar, nebent darbo reikalais), todėl kaip ir pavyzdžio teigiamo nebuvo, o pats nesusigalvojau. Todėl dabar savo vaikams ir sakau, kad važiuokit , pamatykit pasaulį, jei tik yra menkiausia galimybė, kol jauni ir laisvi esat.
Aš irgi buvau užsidegusi pamatyti šį miestą, kol pusseserė su kompanija nenuvažiavo ir nepapasakojo nuotykių. Pavyzdžiui jei kavinėj pradedi kalbėti lietuviškai, tavęs neaptarnauja arba pareiškia, kad vietų nėra, nors akivaizdu, kad yra…. Arba kai aptari viešbučio kainą, ir galvoji, ar pasilikti šitam, ar ieškoti kito, viešbučio administratorė pareguliuoja, kad jūs esate Rusijoje, ir privalote kalbėti rusiškai…. Nuvažiuosi ir aš ten, bet kada nors vėliau 🙂
Žiūrėk šiaip ,žiūrėk anaip,o Peterburgas yra vienas iš gražiausių pasaulio miestų. Jį verta pamatyt. Šalia nuogirdų apie visokiausius kazusus,aš pridėčiau – niekur nesutikau tiek daug puikių žmonių.Ir dar noriu pasakyt,nežinau jokios kitos tautos,kuri taip nuoširdžiai domėtųsi Lietuva. Rusai visada žinojo mūsų rašytojus,dailininkus,aktorius,dažnai geriau už mus pačius.
Birželio mėnesį važiuoju į Peterburgą. Pasidalinsiu įspūdžiais.