Peru: Ir aš buvau Machu Picchu

Seniai norėjom nuskristi į Pietų Ameriką. Noras virto realybe, kai pasitaikė pigus skrydis į Limą. Iš Amsterdamo – 370 EUR. Susiviliojome. Nors, skridis iki Amsterdamo ir nakvynė ten padidino tą kainą gerokai.
Dar vienas didelė klaida, kurią įsirašiau didelėmis raidėmis kad nekartoti daugiau niekada – trumpas kelionės laikas. Atmetus skrydžio dienas liko tik pilnų 12 dienų, kas tokiai šaliai kaip Peru yra labai ir labai mažai.
Kadangi skrydis „į kitą pasaulio galą“ pigus, tai atitinkamai ir varginantis. Po sėdėjimo Vilniaus, Amsterdamo, Londono, San Paulo oro uostuose ir vėlgi sėdėjimo įvairių lėktuvų kėdėse maratono išlipom „apduję“. O priešaky dar laukė 250 km automobiliu.

Interenete paskaičius susidaro įpūdis, kad nuomotis automobilį Peru – nemaža rizika. Tuo labjau, kad šią nuostabią šalį labai patogu apvažiuoti autobusais. Jie pigūs ir ypač komfortiški. Gi nuoma – brangi. Bet mes pripratę keliauti po šalį kaip norim, savo maršrutu, kuris gali keistis priklausomai nuo nuotaikos ir aplinkybių. Todėl „rizikavome“ nuomotis automobilį. O apvažiavę gerą gabalą šalies patyrėme, kad ta rizika lygiai tokia pati ir Lietuvoje. Jei ne mažesnė. Nors, turėjome įvykį, kuris galėjo baigtis ligoninėje jau primą dieną.
Vienas nemalonus ir nelabai suprantamas apribojimas, kurį turi visos nuomos agentūros – limited mileage. Tas limitas sudaro kai kur 200, kai kur 240 km per dieną. Tai mums netiko ir ilgai ieškojęs internete galų gale suradau vienintelį variantą – dar vieną latvių firmą greta gerai žinomos EconomyBookings. Jos puslapyje stanbiu šriftu užrašyta „unlimited mileage“. Specialiai perklausiau jų ar tai tikrai taip ? Atsakymas buvo teigiamas, taigi per juos ir išsinuomavau. Gi atsiimant užsakytą automobilį išaiškėjo, kad buvau apgautas. Teko sugaišti pusdienį kol sulaukiau vadovo ir kol gana sunkiai, bet išsiderėjome papildomus 400 km.
Limą palikome jau po pietų. Galų gale važiuojame Carretera Panamericana Sur. Žiauriai pavargę, bet dar sugebame „siurbti į save“ nematytus peizažus.

Sutemus atsitiko tai, kas galėjo kelionę užbaigti tik prasidėjus. Lenkdamas virtinę automobilių į priešpriešinę – mano – juostą išvairuoja automobilis. Tiek mano tiek jo greitis buvo minimum 70 km/h. Situaciją išgelbėjo jo rekacija ir mano reakcijos nebuvimas. Vistik nuovargis padarė savo. Vietoj to, kad būčiau varęs į šalikelę ir, matyt, apsivertęs, aš tiesiog toliau sau važiavau „tiesiai į mirtį“. Avarijos kaltininkas dar labjau pasuko ir pralėkė kelkraščiu man iš dešinės. Nuo susidūrimo kaktomuša per kelis metrus. Net nepažiūrėjau, ar jis apvirto, ar liko kelkraštyje. Jooooo, pagalvojome, teisūs tie, kurie rašo internete, kad vairavimas Peru pavojingas. Bet, ačiū Dievui, tai buvo ypač pavojinga, bet vistik vienintelė tokia situacija mūsų kelyje.
Po šito šoko dar labjau pavargę pasiekėme Pisco, kur mūsų laukė draugai su dėže alaus. Jis greit nuplovė visas neigiamas emocijas ir paruošė teigiamoms, kurių buvo kupina sekanti diena.

Antroji diena buvo skirta „must see“ objektams – Islas Balestas ir Paracas‘o nacionaliniam parkui. Jie populiarūs , turistų daug kartų aprašyti, tai jų čia daug neaprašinėsiu. Geriau – foto:

Džiaugėmės, kad keliajam ne sezono metu – Paracas pakrantė pustuštė. Smagu čia praleisti valandą kitą ir pasimėgauti peruietiškais patiekalais. Jie visi skanūs, bet prie vandenyno vistik logiška rinktis žuvį ar jūros gėrybes.

Pasivažinėjimas automobiliu po Paracas‘o parką – nustabus dalykas. Kad ir ką apie tai rašyčiau – nepavyks perteikti. Gautųsi tokia žodžių „super, nuostabu, žavu, gražu, nepakartojama“ ir pan. tirada.

Vakare – gatvės maistas, 50 gramų pisco ir čiūčia liūlia 

Sekančią dieną – kelionė į Nazcą. Dykuma vietomis panaši į Sacharą. Bet, kai važiuoji plentu, tai ta dykuma ne tokia ir dykuma – miestukai, keletas medžių ar krūmų. Vienokį dykumos peizažą keičia kitoks. Vietomis labai primena Sacharos prieigas.

Ties Ica pasidarom sau truputį off-rad‘o. Paisekė nerealiai ! Patenkame į miražą dykumoje. Nesugalvojau geresnio apibūdinimo. Vėlgi neįmanoma papasakoti, paaiškinti koks tai netikėtas, nesuprantamas ir įspūdingas reginys. Visiškoje dykumoje, smėlyje nei iš šio nei iš to stovi nei tai kaimas nei tai miestelis.

Kodėl žmonės gyvena tame smėlyje/žvyre ? Ką jie ten veikia ? Deja, ispaniškai nešnekame, tai ir nesužinojome. „Pašnekėjome“ su vietinėmis moteriškėmis. Jos labai plepios ir ilgai bei jausmingai mums apie kažką pasakojo, mes linksėjom ir juokėmės kartu su jomis, nepamiršdami paaiškinti, kad mes, deja „no hablo español”. Taip gerą pusvalandį pabendravę, prifotografavę to unikalaus peizažo patraukėme į įžymiają Huacachiną. Tas miestelis dykumoje, kurio net pavadinimo neradau, visam laikui išliks kaip vienas didžiausių Peru įspūdžių. Greta Machu Picchu.

O Huacachiną radom tokią, kokia ir aprašyta internete: labai jaukus miestukas greta milžiniškų kopų. Mūsų Nidos kopos prieš jas – nykštukės, smėlio krūvelės.

Kaip nekeista, maistas restorane nepatiko. Gal vienintelė vieta Peru, kur pavalgėme “šiapsau”.

Toliau – vėl kelias per dykumą. Čia ji jau truputį “dykumiškesnė” – mažiau miestukų ir oazių. Prasideda kalnai.

Iš apžvalgos bokšto pažiūrime į Palpos geoglifus. Paskui pamatom, kad ir nelipant į tą bokštą jie gerai matomi. Ateivių šeimynėlė. Vakaro saulė gadina vaizdą. Geriau jas apžiūrėti ryte.

Nazca – miestas kaip miestas. Turistai čia suvažiuoja daugiausia dėl to, kad paskraidyti virš garsiųjų Nazkos linijų. Be jų čia aplink dar krūva garsių įdomybių: Necropolis de Chauchilla, Usaka kopos , San Fernando įlanka, Ocongalla akvedukas, Cantayo akvedukas, Cerro Blanco kopa, Estaqueria ceremonijų vieta, Huarangos medžių miškas, Cahuachi piramidės. Kur nepasuksi – visur gilios senovės paminklai.
Jei būtume turėję daugiau laiko, būtinai būtume paskyrę bent vieną dieną pasivažinėjimui po San Fernando nacionalinį parką. Bet, deja, teko atsisakyti. Iš tiesų Peru tokia nuostabi šalis, kad ir poros mėnesių kelionei nebūtų perdaug.

Gerai pailsėjus laukia ilgas kelias per kalnus link Machu Picchu. Labai gražus, labai įdomus, bet … perilgas tokiai trumpai kelionei kaip mūsų. Kelyje laukia „rekordas“ – 4.500 metrų aukštis.

Tokiame niekas iš mūsų nėra buvęs. . Kvėpuoti sunkoka, galva irgi sunki, žodžiu kalnų ligą teko patirti. Kad negadinti sau nuotaikos prisipirkom tablečių nuo jos – brangios, bet veiksmingos.
Įdomu tai, kad Europoje jau 3.500 aukštyje sniegas. O čia – 13 laipsnių šiluma, žolė, ežerai… ir žaviosios vikunjos (alpakos).

Čia jų teritorija – Pampa Galeras nacionalinis parkas.

Negalima papasakoti apie Andų kalnų grožį nedieliame rašinėlyje. Taigi ir nebandysiu.

Kalnai gražūs ne tik Peru. Todėl neapsiribojome vien grožėjimusi jais.

Kažkiek pavyko „įsijausti“ į vietinį gyvenimą: stojome mažuose miesteliuose, „bendravome“ su vietiniais, pavyko rasti vieną truputį mokantį angliškai. Jis geranoriškai aprodė savo miestuką, netgi įsileido į savo namą. Mielas žmogus. Čia turbūt verta paminėti, kad kelyje sutikom išimtinai malonius, geranoriškus žmones. Apie tai dar parašysiu gale. Tas „vietinis gyvenimas“ turi savyje „kažką tokio“, kas daro buvimą Peru jaukiu, ramiu, patogiu…. net nežinau kaip čia dar pasakyti.

Neaplenkėme ir turgų.

Vėlgi puiki vieta įsijausti į vietinį gyvenimą. Na ir, nusipirkti mezginių iš alpakos vilnos.

Machu Picchu…. mmmm ….. Galvoju, ką čia apie jį parašyti ? Juk tiek prirašyta. Viskas aplink per 50 km nuostabu. Tai dabar rektų pradėti rašyti – oj koks nuostabus Valle Sagrado, oj koks nuostabus Aquas Calientes, oj koks nuostabus Machu Picchu ir t.t. ir t.t.

Praleisiu visą šitą netrumpą skyrių ir papasakosiu nei šį nei tą – apie Peru policiją.
Tai buvo gal trečias gal ketvirtas pagal įspūdingumą dalykas Peru. Policijos labai daug. Ir aplink Limą geriau su ja reikalų neturėti. Bet va toliau nuo sostinės…
Ollantaytambo siauroje gatvelėje link stoties stovėti draudžiama. Bet, kaip ir daug kur, niekas nekreipia dėmesio ir vakare ten radom paliktus kelis auto. Priparkavom ir mes savąjį. Nakties tamsoje neatkreipėm dėmesio į mažą niuansą – ties mūsų auto gatvė buvo gal 30 cm siauresnė. Ir tiek užteko, kad atvažiavęs autobusas užstrigtų, užstrigo krūva automobilių už jo ir prieš jį. Žodžiu grįžę radom visą gatvę užkimštą dėl mūsų kaltės. Dabar įsivaizduokite tokią situaciją Lietuvoje atėjus policininkui. Aš jau nekalbu apie vairuotojų reakciją – būtume išvadinti visais įmanomais epitetais ir netik. O ką policija ?
Ogi atėjo policininkas, į mus dėmesio – nulis, pradėjo reguliuoti autobusą: va per 5 cm kairėn, per 10 dėšinėn… taip autobusas sugebėjo gal 3 cm nuo mūsų pralįsti, policininkas mums nei žodžio nesakęs pasišalino, visi išsivažinėjo, o mes perstatėm savo auto tolėliau.
Tai va tokia Peru policija. Teko susidurti su ja dar kelis kartus. Sveikinasi kaip su senais draugais, šypsena ligi ausų. Kartą pasakiau, kad dokumentai lagamine bagažinėj – aj tai tiek to, važiuok Ne policija o fantastika kažkokia. Tiesa, prie Limos jau „lietuviškas stilius“ – rūstūs veidai, veraintis žvilgsnis…

Cusco – išties žavus. Ir architektūros ir jaukumo prasme.

Čia verta praleisti dieną-kitą. Mes, prisižiūrėję Europoje urbanistikos, katedrų, rūmų ir pan. teskyrėme šiam ispaniškam miestui pusdienį.

Į maršrutą įjungėme ir kelias dienas poilsio prie vandenyno. Peru pliažai piečiau Limos nėra įspūdingi. Smėlis čia toks pilkai-rusvai-gelsvas. Bangos pakrantėje jį suplaka ir maudytis tenka tokiam kaip ir purve. Bet užtat kaip smagu ne sezono metu – pliaže tik paukšiai, krabai ir … turistai i Lietuvos (mes).

Turėjom kilometrą nuosavo pliažo. „Lediniame“ – 18 laipsnių vandenyje vietiniai nesimaudo. O mums – pats tas. Vakare – šviežia žuvis ant grilio arba puikus steikas tuščiame restorane. Ne Maldyvai, žinoma, bet labai gerai.

Sostinei skyrėme tik vieną dieną prieš skrydį namo. San Miguel miestas – Limos metropolio dalis – ramus, švarus, jaukus. Čia reikia papasakoti apie kitą Peru specifiką – saugumą. Matyt dar neseniai apiplėšimai čia buvo kadieninis reiškinys, nes „saugumo paranoja“ Limoje – kiekvienam žingsnyje. Daug gatvių užtverta, pro vartus įvažiuoja tik jų gyventojai.

Nors Lietuvoje užtverti kelius – irgi populiarėjantis dalykas, bet kolkas dar ne tokiu mastu. Namų tvoros gal 3,5 m aukščio, o viš jų – arba spygliuita viela arba netgi aukštos įtampos laidai. Išėjus į gatvę greit prisitatė vietinis ir perspėjo, kad matosi, jog mes – turistai, todėl turim būti ypač atsargūs. Kur nepasisuksi – visur ypatingos saugumo priemonės. Net iš ofiso, kur nuomavom auto, neišeisi be palydos. Kas Limoje išties nesaugu – tai vairavimas. Tuo teko įsitikinti – „ant akių“ takistas nudaužė motociklą, juo važiavusi mergina panašu kad patyrė rimtą smūgį. Per 3 minutes atsirado 3 policijos motociklai. Bet faktas lieka faktu – Limoje varuojama labai rizikingai.

Pabaigoje – truputį apie kainas. Maistas restoranuose – maždaug lietuviškomis kainomis. Tiesa, daug kur porcijos tiesiog milžiniškos. Tarkim viename jau gana prabangiame restorane jautienos steikas kainavo ~ 24 EUR. Bet tai buvo gal 0,5 kg superinės jautienos gabalas. Skaniau būti negali. Taigi daug kur verta imti vieną porciją dviems. Turint omeny, kad peruiečiai smulkučiai ir žemaūgiai sunku suprasti kaip jiems telpa tokios didžiulės porcijos. Benzinas –truputį pigesnis negu pas mus. Viešbučiai – „kaip visur“.
Ypatingai brangus dalykas – Machu Picchu. Na bet tai juk Machu Picchu !
Automobilį ėmėm didelį 4×4, kad būtų patogu. Ką nuvažiuoti beveik 3.000 km susispaudus – tai geriau tada autobusu. O jie, kaip jau minėjau – labai komfortiški.
Internete siūlomos kelionės „su gidu iš Lietuvos“ – virš 3.000 EUR/žmogui be skrydžio. Na, čia kas kam patinka. Mes mažiau išleidom dviese.

„Su gidu iš Lietuvos“, t.y. manimi, 😀 kelionė į Peru turbūt kainuotų mažiau kaip 2.500 EUR asmeniui įskaitant ir skrydį.

Foto įdėsiu daugiau….