Peru: Baltoji Kordiljera (Cordillera Blanca): arkliai, karvės ir mes, arba išbandymas svajone, II dalis

Laipiotojų rojus Hatun Machay (http://hatunmachay-andeankingdom.blogspot.lt)

Po žygio kalnuose atsipūsti Huarase visai gera, galima minkštai-šiltai išsimiegoti ir skaniai pavalgyti. Bet greitai ima trūkti ramybės, gryno oro, todėl visai džiaugiuosi, kai, palikę miestą, dviem dienom važiuojame į laipiotojų rojų Hatun Machay. Laipioti nežadu, bet, manau, rasiu, kuo užsiimti. Vakare sužinoję, kur stoja mums reikalingas mikroautobusas, ryte dar paklaidžiojame, kol jį surandame. Susėdę laukiame, nes autobusiuko vairuotojas irgi laukia daugiau keleivių. Jis nenori įleisti vietinės močiutės, kurios dideliuose maišuose kažkas įtartinai juda. Spendžiant iš garsų – tai paršeliai. Gaila ir močiutės ir paršelių, bet ką vežti, o ko ne, sprendžiu ne aš.
Kelias geras, asfaltuotas, tad laikas (gal pora valandų) praeina greitai. Išlipę mums reikalingoje vietoje (pavadinimo, deja, neatsimenu), sugauname taksi ir dabar jau kylame vieškeliu į viršų. Po kokios pusantros valandos sustojame prie vienišo nemažo dviejų aukštų namo. Susitariame su taksi vairuotoju, kad atvažiuos mūsų paimti rytoj, ir einame link pastato. Durys neužrakintos, bet viduje žmonių nėra. Pirmame aukšte lyg ir virtuvė, sujungta su svetaine ar valgomuoju. Yra dvi dujinės viryklės, kelios kriauklės, o spintelėse ir stalčiuose viskas, ko reikia valgiui gaminti – nuo puodų, naujų ir blizgančių, iki arbatinių šaukštelių. Dar yra židinys, baras, keli dideli mediniai stalai su suolais, o prie sienos lentyna su žurnalais ir knygomis. Patalpa didelė, bet jauki. Antrame aukšte daug dviaukščių gultų su minkštais čiužiniais ir šiltomis antklodėmis. Paliekame kuprines ir traukiame prie uolų, kurios iš tolo man primena kažkokius egzotiškus suakmenėjusius augalus. Čia randame keletą besikarstančių. Palieku Rasių ir Rolandą užsiimti tuo pačiu ir einu pasivaikščioti. Pakylu kelis metrus į viršų ir sustojus kelias minutes žiopčioju lyg žuvis sausumoje. Visai pamiršau, kad aukštis čia 4300 m virš jūros lygio ir kad judėti reikia lėtai. Nesvarbu, kad ant nugaros nėra kuprinės. Paklaidžiojus po įvairiausių formų uolų labirintą, grįžtu prie namo ir nusprendžiu įkopti į žalią nelabai aukštą kalną, stūksantį netoliese. Takelio nėra, todėl einu labai susikaupusi ir vos negaunu širdies smūgio, kai iš po kojų staiga purpteli nemažas paukštis. Pasiguodžiu, kad išsigando ir jis. Pasiekusi kalno balną pamatau, kad virš kryžiaus, pastatyto viršūnėje, susitvenkęs tamsus debesis, ir nusprendžiu leistis žemyn. Pusiaukelėje sustoju pažiūrėti, kaip iš slėnio pamažu slenka rūkas. Jis pakibęs tarp dangaus ir žemės, todėl primena milžinišką baltą pūkuotą kirminą, o paskui keičia formą ir pasidaro panašus į greitąjį traukinį (tik labai lėtą). Sustojęs tiesiai prieš mane kirminas-traukinys ima pamažu sklaidytis, kol visai pranyksta. Va čia tai instaliacija. Negaliu už ją neatsidėkoti, tad palieku po akmeniu „banbonkę“ „Diušes“ iš „Maksimos“. Maža dovanėlė, bet iš visos širdies.
Iš slėnio vėl atslenka rūkas, bet šį kartą ne figūrinis, o pats paprasčiausias ir todėl pavojingas, nes jame galima lengvai pasiklysti. Skubu įsiminti, kurioje pusėje mūsų namas, ir kai viską apgaubia migla, slenku ta kryptimi. Gerai, kad pūstelėjęs vėjas atveria baltoje sienoje plyšį, per kurį pasimato viena ar kita namo dalis. Taip prieinu nedidelę akmeninę tvorą, juosiančią mūsų pastatą, ir lengviau atsidūstu. Dabar – tiesiai į dušą, kuris yra atskirame pastate, bet labai švarus ir tvarkingas. Vanduo vos ne verdantis, nors man sužvarbusiai tai visai netrukdo. Jaučiuosi užsitarnavusi poilsį, tad griūnu miegoti.
Vakare leidžiuosi į pirmą aukštą, kur susirinkę tie, kurie dieną kabėjo ant uolų. Visi jauni ir visi poromis (mergina ir vaikinas), atvažiavę iš Lenkijos, Brazilijos, Argentinos, Izraelio ir Kanados. Šiek tiek pavakaroję prie židinio, skirstomės miegoti. Mes ir argentiniečiai Anibalas su Florencija lipame į antrą aukštą, o visi likusieji eina į kiemą, kur tam skirtuose iš akmenų sumūrytuose nameliuose šiaudiniais stogais jie pasistatę palapines.
Kitą dieną mūsų taksistas atvažiuoja sutartu laiku, paneigdamas mitą apie pietietišką nepunktualumą. O gal čia ta išimtis, kuri patvirtina taisyklę.
Išvažiavus į asfaltuotą kelią, už nugaros dangus ima juoduoti, šone pasirodo nepaprastai ryški vaivorykštė, o virš jos dar viena didžiulė. Gražu. Ir vėl.

Viršūnė Ishinca (5530 m)

Sekantis mūsų žygio tikslas Ishinca viršūnė. Jei tiksliau – tai Rasiaus ir Rolando tikslas, nes man Huarase neišnuomojo „kačių“ (pasirodo, mano batų padas per minkštas ir per plonas), tad į viršūnę nelipsiu ir turėsiu pasitenkinti nakvyne ir vaizdais 5 km aukštyje. Kad nebūtų taip liūdna, ieškau pliusų ir surandu net du: pirmas – sutaupiau pinigų, nes nereikia mokėti už nuomą, antras – kuprinė bus lengvesnė, nes nereiks tempti „kačių“, ledkirčio ir šalmo. Taip kad viskas priklauso nuo požiūrio.
Ryte stabdome taksi. Vairuotojas mums reikalingo kaimo nežino, todėl skambina kažkam mobiliuoju ir konsultuojasi. Čia lyg koks vietinis GPS.
Išvažiavus iš miesto pasukame į neasfaltuotą keliuką, kuris serpantinu kyla aukštyn. Judame lėtai, nes vieškelis po liūčių sezono duobėtas. Kai po maždaug 1,5 val. pasiekiame tikslą, pasirodo, kad vairuotojui teks keisti padangą, kuri neatlaikė ekstremalaus važiavimo. Mano nuostabai, vyrukas nepyksta, nesikeikia, o šiltai spaudžia mums rankas ir linki gero kelio. Gal gautas atlyginimas jam pakėlė nuotaiką, o gal tiesiog geraširdis žmogus. Šiaip ar taip smagu, kad žygis prasideda gerais palinkėjimais.
Iš pradžių dar matome namelius, laukuose dirbančius žmones, pievose besiganančias avių kaimenes, bet pasukus į kitą slėnį, civilizacijos nebelieka. Už tai pasirodo būriai arklių ir karvių. Kaip gi be jų.
Pakilus virš miško zonos priekyje suboluoja įspūdinga kalnų siena. Einu, kaip įprasta, atsilikusi. Mane pasiveja vyras ir berniukas su nedidelėmis kuprinėmis ant pečių. Abu ne vietiniai, aiškiai turistai. Juos lydi vietinis gidas ir vietinis diedukas su juoda skrybėle. Klausia iš kur aš, kur einu, o paskui sparčiai nutolsta. Po kiek laiko pamatau arkliukus, kurie neša į priekį nuėjusiųjų mantą. Iš paskos sekantis varovas vėl teiraujasi, iš kur aš (šią frazę jau suprantu ispaniškai). Kad nereiktų daug aiškinti, tiesiog atsakau „Europa“. Vyrukas mosteli į mano kuprinę ir pusiau ispaniškai, pusiau ženklų kalba pareiškia, kad europiečiai stiprūs žmonės. Po tokio komentaro nejučia pasitempiu, išspaudžiu šypseną ir net paspartinu žingsnį, nors iš tiesų mielai savo nešulį užkraučiau kokiam arkliukui. Ilgai vaidinti stipruolės netenka, nes netrukus pamatau Rasių ir Rolandą, kurie rengiasi statyti palapinę. Šalia įsikūrinėja jau matyti vyras, berniukas ir jų palyda. Už upelio stovi dar kelios palapinės ir didelis kalnų namas-hostelis (Ishinca refugio). Ši slėnio vieta yra bazinė stovykla (Ishinca Base camp), iš kurios prasideda kilimas į Urus Oeste (5420 m) arba Ishinca viršūnes, tad sezono metu čia būna kur kas daugiau turistų. Gerai, kad dabar tik sezono pradžia.
Vakarop ima lynoti, tad einame pasišildyti į kalnų namą. Pirmame aukšte yra nemaža valgykla-kavinė, kurioje tikrai šilta ir jauku. Patalpoje nei vieno žmogaus, tik iš virtuvės girdisi balsai. Užsisakau kavos (7 sol, apie 2,3 Eur), karšto šokolado (8 sol, apie 2,7 Eur, atrodo, tikras!), gurkšnoju ir jaučiuosi vos ne devintam danguje. Ant žemės nusileidžiu, kai tenka keltis iš už stalo ir eiti į drėgnai šaltą tamsą. Palapinė, aišku, ne hostelio kambarys, o kilimėlis po miegmaišiu ne minkšta lova, bet burnoje išlikęs kavos ir šokolado skonis šiek tiek sušvelnina kontrastą.
Kitą dieną turime dar labiau priartėti prie viršūnės. Einu nuleidusi galvą, įsmeigusi akis į takelį, nes ant jo yra akmenų, kurie taip ir taikosi pargriauti. Pasižvalgyti norėtųsi, bet tada reikėtų sustoti, o sustojus tektų ilgai save įtikinėti, kad privalau judėti tolyn (ir aukštyn!). Organizmas nedrąsiai prašo poilsio, paskui reikalauja, o kai pateikia ultimatumą „arba-arba“, prisėdu ant akmens ir išsitraukiu javainių batonėlį. Apetitas yra – vadinasi, gyvensiu. Kiek žemiau pamatau vaizdą, kuris puikiai tiktų atvirukui ar nuotraukai į kalendorių: žalioje pievelėje, apsuptoje uolėtų kalnų ir baltų viršūnių, ganosi įvairių spalvų arkliukai, o virš jų giedrame danguje kabo balti maži debesėliai. Būtų gerai šią idilę įamžinti, bet traukti fotoaparatą iš kuprinės reikia jėgų, kurių liko apgailėtinai mažai. Nusprendžiu tiesiog pasėdėti ir pamedituoti. Tokia palaima ilgai tęstis negali, nes medituojant nakvynės vietą pasieksiu tik mintyse, o to, deja, nepakanka.
Kylant aukštyn žaluma dingsta, tik kur ne kur iš po akmenų kyšteli maži gėlyčių žiedeliai. Tada akyse ir galvoje trumpam prašviesėja, o kuprinė tampa lengvesnė. Irgi trumpam.
Galų gale, kai ateina ir praeina koks penktas kvėpavimas, o šešto vis nesulaukiu, kiek aukščiau pamatau savo bendražygius. Jie sako, kad kalnų namelis (Vivaque Longoni, 5000 m) jau čia pat ir, svarbiausia, jis atrakintas, nors bazinėje stovykloje mus buvo įspėję, kad gali būti kitaip. Rolandas net palapinę tempė. Tai vadinasi „atsarga gėdos nedaro“.
Namelyje du gana tvarkingi kambarėliai, juose keli dviaukščiai gultai, ant kurių minkšti čiužiniai ir pledai (ar antklodės). Dar yra stalas, suolai ir spinta su nenaujais, bet gerais puodais. Bėda tik, kad vandens reikia leistis iki ežero, o paskui kilti atgal. Judėti tingisi, bet noras nusiprausti ir išgerti arbatos nugali.
Vakare išeinu į lauką pasigrožėti, kaip besileidžianti saulė nudažo viską aplinkui pasakiškomis spalvomis, ir susiduriu akis į akį su… penkiomis karvėmis. Taip ir stovime – aš žiūriu į kalnus, o karvės spokso į mane. Jokio privatumo. Net 5 km aukštyje.
Miegoti einame anksti (televizoriaus juk nėra!), o dar neprašvitus girdžiu, kaip kambariokai keliasi ir ruošiasi išeiti link viršūnės. Gulėti taip šilta ir gera, kad visai jiems nepavydžiu. Bent jau šiuo momentu. Iš miegmaišio išlendu tik kokią 10 val. ryto ir jaučiuosi nekaip – silpna ir mėto į šonus. Gal persimiegojau, o gal čia taip vadinama „aukštumų liga“. Teko girdėti, kad tada žmonės neatsimena net savo vardo, todėl garsiai pasakau savąjį ir dar pridedu pavardę, gimimo metus bei adresą. Dėl viso pikto. Žinau, kad vėliau tai atrodys juokinga, bet dabar, kai aplinkui tik debesų užkloti kalnai, lauke žvarbu ir nejauku, juokas neima. Einu link ežero atsinešti vandens ir labai apsidžiaugiu pamačiusi čia penkias vakarykštes karves. Vis šiltakraujai gyvūnai ir dar pusiau naminiai. Net nebesusierzinu, kai karvės vėl į mane įsispokso.
Rasius su Rolandu grįžta po kelių valandų pavargę, bet patenkinti, nes viršūnę pasiekė ir nuo jos nusileido sėkmingai, nors ir buvo tam tikrų nenumatytų kliūčių. Pasižiūrėjus, ką jie nufilmavo, man net seilė nutįsta – kaip gražu. Dabar aš jau šiek tiek pavydžiu.
Leidžiamės tuo pat taku, kaip ir kilom. Jėgų fotografuoti yra, bet dangus apniukęs, tad atvirukinių vaizdų nepasitaiko. Labai nepergyvenu, nes visko, ką mačiau ir patyriau, į nuotraukas juk nesudėsi.
Kai slėnyje pasimato įvairiaspalvės palapinės ir namo-hostelio stogas, tęsdama tradiciją pakišu po akmeniu banbonkę „Barbarisą“ (vėl iš „Maximos“). Šį kartą tai ne tik simbolinė padėka-dovanėlė, bet ir mažas ritualas (kaip pinigėlio metimas į jūrą), kuris gal būt padės man čia, į Andus, sugrįžti.
Po kokio pusvalandžio jau žygiuoju pro kaimynų stovyklavietę ir sutinku nuo užvakar pažįstamą dieduką su juoda skrybėle. Jis kreipiasi į mane ispaniškai. Kaip suprantu, sveikina pasiekus viršūnę. Kai keliais žodžiais, bet daugiau gestais paaiškinu, kad ten nebuvau, diedukas kraipo galvą, sako „ai-ai-ai“ ir, matyt, norėdamas paguosti, tiesia ranką paspausti. Kaip gaila, kad gestų kalbos nepakanka papasakoti, jog anaiptol nesu nusiminusi ar nusivylusi ir kad viršūnės jau seniai nėra ir gal niekada nebuvo mano kelionių tikslas.

Ežeras 69 (Laguna 69)

Huarase dar turime dvi laisvas dienas ir per vieną jų galime spėti pamatyti ežerą 69, iki kurio reikia netrumpai važiuoti, o paskui dar kilti savomis dvejomis. Vakare perkame bilietus į mikroautobusą vienoje iš daugybės kelionių agentūrų, o anksti ryte laukiame sutartoje vietoje. Nors dar tik šešta valanda ryto į aplinkinius, turistus aptarnaujančius biurus, renkasi darbuotojai (su tokiais savotiškais indiškais „Tuk tukais“. Va kur tikras pareigingumas!). Autobusiukas vėluoja pusvalandį, nes, pasirodo, surinkinėjo iš viešbučių norinčiuosius važiuoti. Tokių atsiranda vos penki (ir mes trys). Oras nekoks, lyja, tad kai kas, net ir sumokėję už kelionę, nusprendė pasilikti šiltuose pataluose.
Pirmas dvi-tris valandas kelias neblogas, o žvalgytis nėra į ką. Bet kai pasukame į šoną, papuolame į savotišką kanjoną. Iš abiejų pusių kyla aukštos akmeninės sienos ar bokštai, kurių viršūnes slepia žemai nusileidę debesys. Atrodo paslaptingai, hipnotizuoja, traukia nors šiek tiek išlysti pro autobusiuko langą ir atidžiau įsižiūrėti. Deja, kelias siauras, iš priekio važiuoja mašinos, o man visai nesinori, kad kanjono vaizdai, nors ir kokie mistiškai gražūs, būtų paskutiniai, matyti gyvenime. Todėl sėdžiu nepatogiai užvertusi galvą ir stengiuosi nekreipti dėmesio į skaudantį kaklą. Pasirodo, ne tik grožis, bet ir jo stebėjimas reikalauja aukų.
Privažiavę vietą, iš kurios pradėsime žygiuoti pėsčiomis, randame čia keletą autobusiukų, atgabenusių kitus turistus. Žmonių srautas nemažas, takelis siauras, tad kartais tenka sustoti praleisti lenkiančius ir atsiprašinėti, kai noriu pralenkti pati. Po kiek laiko einantieji pasiskirsto tolygiau ir aš, apsidžiaugusi, kad ant nugaros ne didelė-sunki, o maža-lengva kuprinė, paspartinu žingsnį. Visai be reikalo, nes greitai uždūstu. Vėl pamiršau pamoką „skubėk lėtai“.
Po kiekvieno pakilimo tikiuosi išvysti ežerą, todėl kai po kelių valandų iš tiesų jį pamatau, jaučiuosi pavargusi ne tiek fiziškai, kiek psichiškai. Gerai, kad vaizdas prieš akis veikia teisingai – jau kažkelintą kartą per pastarąsias savaites atsidūstu „kaip gražu…“. Gal tik dangus galėtų būti giedresnis ir turistų kiek mažiau, bet kadangi pati esu viena jų, nelabai galiu skųstis.
Pietaujant ima lynoti, gražioji panorama pasislepia migloje. Pats laikas leistis žemyn.
Lietus vis stiprėja, todėl apsimetu, kad vėl pamiršau priesaką „neskubėk“, įjungiu autopilotą, kuris, tikiuosi, padės nepaslysti-neužkliūti-nepargriūti ir – pirmyn. Autopilotas suveikia puikiai, autobusiuką pasiekiu ne išsivoliojusi purve, o tik apsitaškiusi (gal ir ne nuo galvos iki kojų, bet panašiai). Pabaiga laiminga, o aš nelabai, nes įspūdingos viršūnės ir ledynai šiandien slapstėsi už debesų sienos. Aišku, galima surasti šių vietų nuotraukas visagaliame internete, bet labiau norėtųsi pakartoti žygį geru oru. Tikimybė menka, bet yra.

Prie vandenyno

Į Truchiljo (Trujillo) atvažiuojame anksti ryte naktiniu autobusu iš Huaraso. Turime pasiekti Huanchaco miestelį, todėl iš karto sėdame į taksi. Automobilis, vairuotojas atrodo patikimai tvarkingi, bet kai net nepristabdę peršokame „gulintį policininką“, imu tuo abejoti. Po kojomis kažkas grėsmingai subarška, apsidžiaugiu, kad visi ratai lieka savo vietose. Kiek vėliau taksistas, norėdamas išvengti tik jam vienam matomos kliūties staigiai suka vairą, mašina metasi į šoną. Vyrukas kažką murma ispaniškai, o Rasius išverčia, kad teisinasi, jog visą naktį dirbo ir jaučiasi pavargęs. Paaiškinimas nelabai nuramina, todėl pati save raminu, kad nuo likimo nepabėgsi.
Gerai, kad kelias netolimas ir netrukus mes jau sėdime Huanchaco ant suoliukų ir žiūrime į dūžtančias vandenyno bangas. Ankstyvas šeštadienio rytas, miestelis miega, tik netoliese krykštauja būrelis vietinių merginų ir vaikinų, kurie, matyt, baigia švęsti tą, ką pradėjo dar vakar vakare. Bet ir jie greitai dingsta. Jauniems taip pat reikalingas poilsis.
Kol atsidarys hostelis, einu pasivaikščioti pakrante. Po kojomis pilkai juodas smėlis ar akmenukai. Prisėsti ir prigulti netraukia. Pasirodo pirmieji valytojai ir tvarkytojai. Dirba nelabai kruopščiai, bet šiukšlių sumažėja.
Kai grįžtu prie kuprinių, Rasius atkreipia dėmesį į žvejus, kurie renkasi prie savo vertikaliai sustatytų valtelių. Valtelės neįprastos formos ir padarytos iš nendrių ar kitokių augalų. Tokiomis vietiniai gyventojai į vandenyną išplaukia turbūt jau nuo neatmenamų laikų. Išplaukti, pasirodo, ne taip paprasta, nes reikia peršokti lūžtančias bangas. Kai kam pavyksta iš pirmo karto, o kai kam tik iš antro ar trečio. Bet visiems tenka gerokai pamosuoti irklais. Grįžus su laimikiu ištraukti į krantą įmirkusį vandenyje laivelį taip pat nelengva. Čia į pagalbą ateina vaikai, paaugliai ar vyresni vyriškiai, kurie kaip atlygį gauna po nemažą žuvį.
Išlplaukiančius-parplaukiančius žvejus galiu stebėti ir pro hostelio, kuriame apsistojame, langą. Iš čia dar gerai matosi banglentininkai, plūdūriuojantys ant savo lentų (atsistoja ir paplaukia jie retai ir trumpai), stambūs pelikanai, sklandantys virš vandens, ar nerangiai krypuojantys per smėlį.
Ant bortelio, skiriančio paplūdimį nuo kelio, ne vietiniai vaikinai ir merginos išdėlioja neįmantrius suvenyrus ir papuošalus parduoti. Mano dėmesį patraukia ne prekės, o dviejų vyrukų-pardavėjų dredų šukuosenos – tikri meno kūriniai, kuriems sukurti turbūt prireikė nemažai laiko ir pastangų. Vieno vaikino suveltų plaukų sruoga siekia juosmenį ir dar žemiau…
Įdienojus oras įkaista, atsiranda vis daugiau besideginančių. Besimaudančių kol kas tik vienas-kitas, nors vanduo net man atrodo šiltas. Kelios mergaitės ir merginos žengia į vandenį tiesiog su šortukais, marškinėliais ar suknelėmis. Tikras šlapių marškinėlių šou. Kadangi nei šortukų nei suknelės neturiu, lendu į maudymosi kostiumėlį, pasirengusi po kiekvienos bangos pasitikrinti, ar abi jo dalys vis dar savo vietose. Bet visko numatyti negali. Net neįtariau, kad iš pažiūros nedidelės bangos tokios pavojingos. Lūždamos jos verčia mane iš kojų, sviedžia į krantą, paskui traukia atgal, o aštrūs akmenukai skaudžiai tarkuoja nugarą ir ne tik. Iš pradžių bandau įsivaizduoti, kad tai tiesiog nemokamas anticeliulitinis masažas, juolab, kad kelis kartus pavyksta labai smagiai pasisupti ant nespėjusių užputoti bangų. Bet kantrybė greitai senka, ir nusprendusi, kad ties punktu
„išsimaudyti vandenyne“ galiu dėti pliusiuką, lipu į krantą. Dabar svarbiausia palysti po dušu ir išsiplauti galvą, nes sūriame vandenyje išmirkę plaukai išdžiūvę gali virsti savotiška dredų atmaina. Šukuosena būtų už dyką, bet vieną nemokamą paslaugą šiandien jau gavau. Pakaks.
Vakare išeinu pasėdėti ant bortelio, kur bangų mūša užgožia garsią muziką, sklindančią iš kavinių, ir pravažiuojančių mašinų ūžesį. Stebiu saulėlydį ir staiga suvokiu, kad elgiuosi kaip tikra kurorto gyventoja, atėjusi „nuleisti“ saulės į jūrą/vandenyną. Paskutinį kartą tai dariau, atrodo, Palangoje, laaaabai seniai. Saulė ir čia ir ten ta pati, o žmonės šiek tiek kitokie – juk žemynas ir pusrutulis kitas. Todėl imu stebėti, kas vyksta aplink. Netoliese sėdinčios vyresnio amžiaus moteriškės linksmai kabina-kadrina besitvarkantį žveją ir kvatoja, kai šis mįslingai nusišypsojęs kažką atsako. Kiek toliau kitą žveją ir jo laivelį apsupęs būrelis smalsuolių aptarinėja pagautą laimikį. Kai kas tiesiog ima didesnę žuvį iš valtelės ir su ja fotografuojasi. Vienam besifotografuojančiam žuvis išsprūsta iš rankų ir krenta tiesiai į juodą smėlį. Nelieka nieko kito, kaip tik bėgti prie vandens žuvį nuplauti. Žvejas į tai nekreipia jokio dėmesio – tiesiog dirba savo darbus ir retkarčiais ramiai atsako į klausimus. Jeigu čia taip vadinamas „pietietiškas atsipūtimas“, tai tokia jo išraiška man visai patinka.
Trumpam atsigręžiu į kitą pusę ir tamsiame danguje pamatau taisyklingai ryškią, lyg iš vaikiškos knygelės, vaivorykštę. Dar vienas puikus reginys šioje kelionėje. Lietuvoje taip pat mačiau (ir, tikiuosi, matysiu) nuostabių vaivorykščių ir įvairių formų rūkų, bet ten galva dažniausiai būna prigrūsta reikalingų-nereikalingų minčių-problemų, tad kažkam kitam lieka mažai vietos.
Šis vakaras prie vandenyno pirmas ir paskutinis, nes ryt jau trauksim link namų, bet pinigėlio į bangas nemetu, nes nežinau, ar norėčiau čia sugrįžti. Nebent dar vienam anticeliulitinio masažo seansui. Juk nemokamas!

Išvados

Išbandymas svajone (ar svajonės išbandymas) baigėsi ir sėkmingai ir ne. Sėkmingai, nes: grįžau sveika-gyva ir negaliu-nenoriu pamiršti, ką pamačiau-patyriau. O nesėkmingai nes: vietoje vieno išpildyto noro atsirado keli nauji – pamatyti Kolumbijos, Ekvadoro, Argentinos, Čilės Andus. Į Peru ir Boliviją taip pat mielai sugrįžčiau.
Galiu tik spėlioti, kas ką nugalės – aš norus, ar jie mane.