Per Jordaniją pėsčiomis

Prieš išvykstant, kuomet pažystamiems mėginau paaiškinti kelionės tikslą, sakydavau, kad noriu tiesiog pakeliauti po Jordaniją. Ir tada paprastai iškildavo vienas klausimas: o ką jūs ten veiksite? Juk kalnų ten nėra! Akivaizdu, kad visi buvo pratę – mes keliaujam tik į kalnus. Šį kartą kelionės tikslas visus nustebino. Kelionę suplanavome labai įvairiapusę, susidedančią iš kelių labai skirtingų dalių. O dabar, jau po kelionės, galiu drąsiai pasakyti, kad tai – mano pati vaizdingiausia kelionė. Kaip vienas bendražygių pasakė, ateityje bus sunku sugalvoti ką nors įspūdingesnio.

Į Jordaniją skridome per Izraelį. Tai buvo turbūt vienintelė klaida, kurią padarėme organizuodami kelionę. Per Izraelį į Jordaniją mes judėjome gana sklandžiai, tačiau žydų saugumas ir klausimai iš pareigūnų lūpų kartais tiesiog išvesdavo iš proto. Bet vis viena turėjai išlaikyti šaltus nervus. Iš kitos pusės bent kartą vertą verta tai patirti!

Amanas – Jordanijos sostinė. Didžiulis baltas miestas. Jam budingi neaukšti pastatai ir mažai žalumos. Gyventojų vienas milijonas aštuoni šimtai tūkstančių. Akį užkart užvaldo miesto dydis. Pastatai vienas kito neužstoja, todėl gali toli įžiūrėti. Šiukšlių čia niekas nesibaido ir visai nekreipia į jas dėmesio. Šiam žygiui iš Lietuvos jokio maisto nesivežėme. Juo pasirūpindavome miestuose. Todėl, kad judėtume toliau sėkmingai, mūsų maršrutui miestai buvo būtini. Kainos panašios kaip ir Lietuvoje, samdomas transportas nėra brangus, tik benzinas gerokai pigesnis.

Pirmasis žygio etapas – Hidan ir Mujib tarpekliai. Mūsų bendras praeitas maršrutas – 33 km. Tarpekliai yra draustinio teritorijoje, gauti leidimus pasivaikščioti jais yra labai sudėtinga, o gal net neįmanoma. Todėl, kad mažiau kas pastebėtų, prie jų atvažiavome naktį. Keliavom ne sezono metu. Aišku, rizikavome, kad užėjus lietui ir staigiai pakilus vandeniui tarpekliuose būtumėm nuplauti iki pat Negyvosios jūros. Bet mūsų tikslas buvo bet kokia kaina ten pakliūti ir juos praeiti.

Galiu pasakyti vieną, kad tai tikri tarpekliai su visoms jiems budingoms savybėms. Jie giliai įsirėžę į uolų masyvą. Maršrutą pradėjom ties jūros lygiu, o baigėme prie Negyvosios jūros 400 metrais žemiau. Uolų formos ir spalvos priminė meno kūrinius. Laimei, šaltiniai, kuriais viso maršruto metu mums teko bristi, o kartais plaukti nuo vieno kranto iki kito, buvo tiesiog karšti! Hidane vandens temperatūra buvo artima plius 30. Buvo krioklių, kuriais leidžiantis teko prisiminti ir kalnų techniką. Naudojome net virves, kurias nešėmės su savim.

Augmenija tarpeklyje labai įvairi. Esama ir palmių, ir sunkiai praeinamų nendrynų, kurie atsiranda tik išplatėjus tarpekliui, kai patenka daugiau saulės. Dėl vandens stygiaus virš tarpeklio augmenija jau skurdoka. Upėje yra žuvų, o labiausiai mus nustebino krabai, kurie naktį išeina į krantą. Roplių, gyvačių irgi pilna. Taip pat aptikome ir skorpionų. Tai įsiminė labiausiai, nes vieną jų aptikom po bendražygės pagalve. Palapinių su savim nesinešėme, nes labai skaičiavome svorį. Nakvodavome lauke, todėl rytais galėdavome pamatyti ką nors vertingo ir įsimintino. Tarpeklių sienos leidžiantis link jūros aukštėjo ir siaurėjo. Įspūdingo grožio Hidano ir Mujibo tarpeklių pabaiga. Mujibo tarpeklis pasidaro niūrus ir baugus. Saulės spindulių patenka mažai. Plaukioti ir leistis nuo krioklių pasidarė įprasta. Kol staiga iš tarpeklio neišbridome tiesiai į apsaugai rankas. Teko susimokėti po 50 eurų. Tai buvo ne tik oficialus pinigų rinkimas, bet ir pagrasinimas – jei dar kartą pagaus, pasodins į kalėjimą.

Negyvoji jūra. Lyg viskas ir žinoma. Žemiausias vandens telkinys planetoje, kurio vanduo labai sūrus ir neturintis gyvybės. Tai kartu ir nykstantis vandens telkinys. Visos upės, kurios tik galėtų įtekėti į jūrą, sėkmingai nukreipiamos vamzdžiais ir naudojamos daržams laistyti. Tuo įsitikinome patys. Visas Hidano ir Majibo vanduo prieš pat įtekant į jūrą suvaromas į vamzdžius ir dingsta nežinoma kryptimi. O mes buvom suplanavę praleisti vieną dieną prie Negyvosios jūros, ten, kur įteka šios upės… Po pasimaudymo jūroje reikia nusiplauti sūrų jūros vandenį. Deja, teko nusivilti ir ilgokai jo paieškoti. Tik temstant, pasivažinėję jūros pakrante, aptikom dar daržų link nenukreiptą upeliuką. Nakvynė buvo įprasta – po atviru dangumi. Tik viena problema. Ginkluota pasienio armija iš pajūrio vaiko pasiklydusius vietinius ir turistus. Tai – pasienio zona. Įtariam, kad mus buvo pastebėję ir bandė ieškoti. Kažkurio iš mūsų ciklopas per daug apšvietė kalno šlaitą ir Jordanijos pasieniečiais su galingu prožektoriumi dairėsi mūsų kalno papėdėje. Bet mes prasėdėjome tyliai ir be šviesų, tad naktis praėjo ramiai. Ryte mums pavyko išsimaudyti Negyvojoje jūroje. Standartinė nuotrauka su laikraščiu vandenyje!

Pajudėjom link Danos rezervato. Tranzuoti nebuvo sunku. Susitranzavom pomidorų sunkvežimį. Važiuoti buvo gera ir nekaršta. Neturėjom jokio stogo virš galvos. Pakeliui susitikom su dar trim mūsų grupės dalyviais, kurie bandė atlikti kultūrinę programą. Danos rezervatas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kalnų masyvas, visiškai nepanašus į prieš tai matytus vaizdus. Rezervato darbuotojai sutiko mus maloniai, žadėjo suteikti visą informaciją. Bet po to paaiškėjo, kad jie negali mūsų įleisti nes dar neprasidėjo sezonas. Tik uo kovo 15 dienos galima jame lankytis. Dar bandėme derėtis. Veltui. Karalių jie myli ir įstatymų klausosi. Pasitrynę prie tvoros ir permiegoję kempinge išvažiavom link Hasa tarpeklio.

Hasa tarpeklis. Jis nepriklauso jokiam draustiniui ir rezervatui. Tai buvo neplanuota vieta, kurią mes norėjom aplankyti. Išskyrus turimą žemėlapį, daugiau apie jį nieko nežinojome. Juk vietoj Danos rezervato reikėjo kažką nuveikti. Maršrutą pradėjom nuo karštų šaltinių baseinų komplekso. Mes dėl to nesitarėme, bet vairuotojas kažkodėl panoro mus ten nuvežti. Gal pamanė, kad puiki vieta praleisti laiką. Baseinai kaip baseinai ir dar su karštu vandeniu. Mums jis pasirodė net per karštas. Bet jei jau atvėžė ir mes susimokėjom, reikėjo atidirbti. Viskas kaip ir naujai padaryta, bet šiukšlių kiekis mus pribaigė. Kaip ir visur, jos mėtosi ir niekas į jas nekreipia dėmesio. Neužsibuvom mes ten ir pajudėjom žemyn upe. Iš pradžių mums nepatiko nei vaizdas, nei esamas šiukšlynas. Bet reikalai taisėsi į gerąją pusę. Civilizacija baigėsi ir viskas susitvarkė. Prasidėjo tarpeklis visiškai skirtingas nei prieš tai matyti. Panašumas tik tas, kad jis kaip ir anie tęsėsi iki pat Negyvosios jūros. Vaizdai stebino visą maršrutą. Uolos labai dažnai keitė savo atspalvį. Tai baltos, tai juodos, tai raudonos. Vėl visą maršrutą teko bristi, bet ne maudytis. Tarpeklis gerokai platesnis nei prieš tai matyti. Dviejų dienų žygis ir mes vėl bendraujam su arabais.

Jordanijos arabai nuoširdūs, per daug nelendantys į akis su savo paslaugomis ir prekėmis. Nori pirk, nori važiuok. Susitarti nėra sunku, nors nelabai sau leidžia derėtis. Bet mums pavyko išsukti maršrutinį autobusą iš jam nustatyto maršruto. Į Petrą mums reikia ir mes ten važiuojam!

Petra. Priešistorinės civilizacijos lopšys Jordanijoje. Tai turbūt daugiausia dėmesio sulaukiantis kultūrinis objektas. Žmogaus rankų darbas nuostabiai dera su gamtos kūryba šiame stulbinančiame antkapių ir šventyklų mieste, iškaltame rausvame Petros kalno smiltainyje. Gana didelis ir klestintis miestas čia buvo sukurtas pirmame amžiuje valdant arabų kilmės klajoklių genčiai – nabutėjams. Kadangi į Artimuosius rytus buvo prasiskverbusi graikų, o vėliau romėnų įtaka, nabutėjai, jos paveikti, sukūrė puošnų, spalvingą savitą stilių. Nelieki abejingas šiem statiniam. Jie turi kažką, ko nesi ligi šiol matęs. Iš išorės atrodo didingi, bet viduje nustebina patalpų mažumu. Nors iš išorės jie panašūs į rūmus, patalpų dydis vos 15 – 20 kvadratinių metrų. Petros pastatai labai panašūs vienas į kitą, savo išsiskiria puošnumu Al-Khazna, Urn Tomb ir Ad Dayr vienuolynas. Kaip tam laikotarpiui ir būdinga Petroje buvo ir amfiteatras. Kultūrinei programai mes skyrėme dvi dienas. Nors po dienos supratome, kultūros kaip ir pakaktų. Bet pinigai sumokėti už dvi, tai teko atidirbti. Antrą dieną daugiau vaikštinėjome aplinkui. Norėdami daugiau pažinti beduinų buitį. Dar ne taip seniai jie gyveno visoje Petroje, bet valdžiai supratus turizmo naudą, jie buvo išprašyti.

Wadi Rum dykuma. Jai skyrėme keturias dienas. Viskas prasidėjo nuo Rum kaimo, į kurį mes atvažiavom vėlai vakare. Apsistojom vadinamame viešbutyje. Pradėjome derėtis dėl transporto, kad mus užmestų į dykumą. Buvo labai sunku išaiškinti, kad mums reikia tik transporto ir jokių kitų paslaugų. Tokių kaip mes matyt retai čia užsuka. Vietiniams buvo sunku išaiškinti, kad nereikia kempingų su stacionariomis palapinėmis ir po dykumą mes norime vaikščioti pėsčiomis. Ypač juos nustebino, kad mes ir palapinių neturim. Galų gale nieko nepešę, neįsiūlę jokių gidų, sutiko mus nuvežti iki Saudo Arabijos sienos ir paleisti.

Maršruto pradžia prasidėjo nuo Um Ad Dami (1840m) viršūnės. Tai – pati aukščiausia viršūnė Jordanijoje, esanti ant sienos su Saudo Arabija. Tai daugiau statistinis, nei sportinis įkopimas. Vaizdai skirtingi ir gražūs. Saudo Arabija priminė neaukštų kalnų masyvą, mūsų numatytas maršrutas – smėlio ir uolų kontrastą.

Eiti smėliu pasirodo nėra lengva. Lyg ir jauti pagrindą po kojomis, bet atsispyrimas keistokas. Pėda tarsi praslysta. Bet dykuma nėra vien smėlis ir gražūs barkanai. Neretai pasitaiko suplakto smėlio ir molio lopai. Supratęs, kad žymiai lengviau judėti jais nei biriu smėliu, pradedi ieškoti lengvesnio kelio, kuris dažniau pasitaiko arčiau uolų.

Wadi Rum vaizdai aišku mūsų nepaliko abejingais. Uolų formas ir spalvas sunkoka perteikti, o suprasti, kaip tai susiformavo, darosi visai beviltiška. Teorijų, manau, sukurta begalės, bet tiesa glūdi kažkur giliau.

Stebėtinai mums pasisekė su oru. Ne sezono metu vaikščioti po dykumą gerai. Bent jau mums nebuvo karšta. Palipę uolomis aukščiau radom ir šaltinių. Nors vietiniai tikino, kad jų nėra. Vandens suvartojimą žymiai sumažinom, nereikėjo taupyti.

Dykuma ganėtinai civilizuota. Daug kempingų, kuriuose galima pasipildyti vandens atsargų. Atsitikus nelaimei galima susirasti transportą.

Taip mes praėjome 62 km. Išlindom iš jos sveiki ir nesudegę. Ir vis dėl to, transportą suorganizavusio žmogaus veide matėsi savotiška nuostaba. Turbūt tikrai mažai tokių kaip mes čia apsilanko. Pakoreguotumėme mes jiems turizmą…

Kitas etapas – Jebel Rum viršūnė (1750 m). Vietiniai linkę ją vadinti aukščiausia Jordanijoje. Bet mes tikrai buvom užlipę ant aukštesnės. Ši viršūnė yra techniška, jos sudėtingumas priklauso nuo pasirinkto maršruto. Reikalinga alpinistinė įranga. Mes pasirinkome trečios kategorijos maršrutą, kad įkoptumėme į šią viršūnę. O leistis teko ir su 40 metrų virvėmis.

Pats kalnas – tai ištisas baltų piliakalnių labirintas. Neretai tarp jų atsiranda gili properša. Dėl išdėliotų turų judėti tikslo link buvo nesunku. Savo formomis viršūnė mus vis dar sugebėjo stebinti, nors jau tikrai buvome pasisotinę vaizdų. Tai kažkas neįtikėtino: iš apačios sunku patikėti savitu jos grožiu. Ant aukščiausio jos kauburėlio išpaišyta Jordanijos vėliava. Pasitikome saulėlydį, o tai ir vėl kažkas naujo! Sutemus kelią atgal surasti buvo sunku. Nusprendėm nerizikuoti ir suradę tinkamą aikštelę, susiruošėm miegoti. Išaušus nusileidimą radom nesunkiai ir sėkmingai pasiekėme Rum kaimą.

Sig Burrah tarpeklis. Tai – techninių maršrutų rajonas. Maršrutų sudėtingumas įvairus, apie juos galima gauti išsamius aprašymus. Šiai atrakcijai mes skyrėme dvi dienas. Laiką praleidome puikiai, įveikėme kelis 4-5 kategorijos maršrutus. Uolos puikios! Pagrindas neslidus, kybiai tvarkingi ir tvirti. Laipiojant reikia atkreipti dėmesį į virvių ilgumą. Dažnai pasitaiko, kad iki artimiausio stacionaraus taško reikia pralipti daugiau nei 50 m. Laipiotojai pradėjo naudoti skirtingo ilgumo virves, todėl pasiėmus 50 m virves gali neužtekti leidžiantis iki tarpinių taškų. Dar uolos kaip švitrinis popierius, o tai labai gadina virves.

Wadi Rum praleisti laiką galima puikiai ir įvairiai. Nuo pasivažinėjimo džipais iki tiesiog pasivaikščiojimo ar laipiojimo įvairaus sudėtingumo uolų maršrutais. Rasti transportą taip pat visai nesudėtinga. Susipirkti maistą žygiui galima Rum kaime. Jo kainos nėra labai užkeltos, kaip kad yra šalia Petros.

Raudonoji jūra. Jordanija neturi daug jos pakrantės. Mes apsistojome beveik ant sienos su Saudo Arabija. Gražus pasaulis po vandeniu. Yra koralinių rifų. Jie kažkada čia buvo išsprogdinti, nes trukdė žvejams ramiai plaukioti. Dabar koraliniai rifai auga ir juos saugo. Tačiau trūksta tvarkos, norėtųsi, kad mažiau šiukšlintų, na bent jau kažkas surinktų šiukšles.

Tris savaites kelionė po Jordaniją baigėsi. Beliko kirsti sieną ir sėkmingai praeiti žydų saugumo kontrolę. Viskas baigėsi sėkmingai, visi mes Lietuvoj. Bet keliaujant į Jordaniją patarčiau važiuoti per kokią kitą šalį, nes Izraelio pasienio istorijos gali tapti atskiru pasakojimu. Viena žinau, ten kur kariuomenė, ten ir savotiška betvarkė. O armijos Izraelyje netrūksta. Ji visur!

Rolandas Žygas
XGenomas