Šiais metais nusprendėme pavasarį pasitikti kitaip – ne Lietuvoje, kur kovas dar dažnai niūrus ir šaltas, o ten, kur jau šviečia saulė ir ore tvyro prieskonių kvapai. Taip mūsų šeima – aš (Rūta), mano vyras Tomas, mūsų dvi dukros – Saulė (10 m.) ir Ugnė (7 m.) – kartu su močiute Aldona nusprendėme išvykti į Turkiją ir praleisti savaitę spalvingame, gyvybingame Stambule.
Atvykimas ir pirmieji įspūdžiai
Į Stambulą atvykome kovo pradžioje, kai miestas jau pabudęs po žiemos. Saulė švietė, temperatūra siekė apie +17 – mums, atvykusiems iš dar pilko Vilniaus, tai atrodė kaip vasaros užuomina. Apsistojome Sultanahmet rajone – senamiesčio širdyje, netoli pagrindinių lankytinų objektų. Mūsų mažas viešbutukas turėjo nuostabią terasą su vaizdu į Mėlynąją mečetę.
Pirmoji diena – istorinis Stambulo veidas
Pirmąją dieną skyrėme pažinčiai su garsiausiomis Stambulo vietomis. Aplankėme Mėlynąją mečetę (Sultanahmet Camii), kuriai pavadinimą suteikė jos nuostabūs mėlyni vidaus plytelės raštai. Po to – Sofijos soborą (Hagia Sophia), pastatytą dar VI amžiuje. Tai buvo pirmas kartas, kai močiutė lankėsi musulmoniškoje šalyje, tad ją labai sužavėjo tiek architektūra, tiek kitokia maldos kultūra.
Vaikai labiausiai įsiminė Topkapi rūmus – buvusius Osmanų sultonų namus. Jiems įspūdį padarė haremo salės, rūmų lobiai ir peizažas virš Bosforo sąsiaurio. Po dienos kupinos įspūdžių pasilepinome tradiciniais turkiškais saldumynais – baklava, lokumais ir airanu (sūrus jogurtinis gėrimas, kuris vaikams nelabai patiko, bet močiutė sakė „primena kefyrą su charakteriu“).
Antra diena – Didysis turgus ir laivais po Bosforą
Antrąją dieną nusprendėme skirti miesto skoniams ir kvapams. Aplankėme Didįjį turgų (Kapalıçarşı) – vieną seniausių ir didžiausių pasaulio uždarų turgų. Ten – tikra spalvų ir garsų simfonija. Kiekvienas stendas – it meno kūrinys. Nupirkome močiutei rankomis austą šaliką, vaikams – mažus keraminius indelius su turkiškais ornamentais.
Po pietų leidomės į Bosforo kruizą. Plaukėme laivu tarp Europos ir Azijos – vaizdai buvo nepakartojami. Saulė leidosi, o mes grožėjomės mečečių kupolais, tiltų siluetais, pakrantės vilomis. Tomas juokavo, kad šis kruizas – tarsi kelionė laiku.
Trečioji diena – Azijos pusė ir turkiška pirtis
Vieną dieną skyrėme Azijos pusiai – keltu kirtome Bosforą ir aplankėme Kadikoy rajoną. Ten – mažiau turistų, daugiau tikro gyvenimo. Ragavome tikrą turkišką kavą, kurios tirščius močiutė dar bandė išburti likimą – „pagal šį puodelį, laukia dar kelionės“ – sakė ji.
Vakare su Tomu nuėjome į tradicinę hamam pirtį, kol močiutė su mergaitėmis ilsėjosi viešbutyje. Tai buvo viena įdomiausių patirčių – karštis, putų masažas, gilaus poilsio jausmas.
Kitos dienos – parkai, muziejai ir daug maisto
Aplankėme Gülhane parką, kuriame žydėjo pirmosios tulpės – Stambulo simbolis. Mergaitės čia leido aitvarus su vietiniais vaikais. Taip pat užsukome į Miniatürk parką – miniatiūrinių Turkijos lankytinų vietų ekspoziciją. Vaikams tai buvo smagus būdas „apkeliauti visą Turkiją“ per porą valandų.
Valgėme daug ir skaniai – nuo gatvėje keptų kastinių kaštainų iki kebabų, šviežių jūros gėrybių ir skanios duonos su alyvuogių aliejumi. Močiutė sakė: „Čia net pomidorai skanesni nei Lietuvoje vasarą!“
Paskutinė diena – apsipirkimas ir atsisveikinimas
Paskutinę dieną praleidome ieškodami suvenyrų – įsigijome prieskonių, mozaikinių žibintų, arbatos. Saulė pasirinko sau mažą „Fatimos akies“ pakabuką – nuo blogos akies, kaip sakė pardavėjas. Grįždami į Lietuvą, visi buvome pilni įspūdžių. Močiutė sakė, kad tai buvo viena gražiausių jos gyvenimo kelionių.
79tieji