Pavasarinės Maroko spalvos, garsai ir kvapai

Apie Maroką pradėjau svajoti vos tik perskaičiau Nomado pasakojimus, po to būnant Gibraltare ir stebint į Maroko pusę. Laiks nuo laiko vis pasižiūrėdavau į skrydžių kainas, pasiskaitinėdavau pasakojimus. Kovo 10 d. pavakare, anksčiau pabaigę darbus, keturių žmonių ekipažas pajudėjom į Rygos oro uostą. Skrydis į Londoną, naktinis pervažiavimas iš vieno oro uosto į kitą ir kitos dienos ryte mes išlipame Marakeše.

Pirmas įspūdis
Artėjant prie maurų žemės, pirmas vaizdas pro lėktuvo iliuminatorių buvo – dominuoja žalia spalva. Vėliau į šią žalumą įsilieja rausvasis Marakešas. Šilta, kokie +23 šilumos 9 val ryte nuteikia maloniai. Užpildome beprasmes anketas, gauname spaudą į pasą ir kažkokį atvykėlio numerį, kurį vėliau kiekviename susmirdusiame (ir ne) viešbutyje prašys įrasyti į idiotiškas anketas. Marakešo oro uosto pastatas unikalios architektūros, šiuolaikiškas ir pakankamai didelis. Mus pasitiko bičas iš http://www.medloc-maroc.com/
auto nuomos kompanijos, belaikantis popieriaus lapą su užrašu Mr. Darius… toliau neaiškiai užrašyta pavardė. :). Buvau užsakęs nuomai Dacia Logan, tokia ir stovėjo aikštelėje. Nėra kondicionieriaus, nėra vairo stiprintuvo, bagažinė atsidaro tik atrakinant su atskiru rakteliu … mašina kaip mašina, užsiveda, važiuoja .Vietiniam bičui pradėjau rodyti įlenkimus, įbrėžimus ir liepiau viską žymėti nuomos popieriuje. Tačiau tų pažeidimų buvo tiek, kad būtų reikėję visą lapą išmarginti. Tiek to, bus gerai. Pasikeičiam pinigų, užkandam , pasikuriam navigaciją, susirandam smagių marokietiškų ritmų radijo stotį ir pirmyn.

Prieš vykstant į Maroką, mane gasdino, kad vairuoti pačiam Maroke, o tuo labiau Marakeše yra beprotystė ir baltam žmogui praktiškai neįmanoma. Nė velnio! Ir įmanoma, ir galima, ir nesudėtingiau nei žmogui atvykusiam iš Balbieriškio į Vilnių. Žinoma, pirmas pusvalandis truputį šokiruoja.
Tenka derintis ne tik prie eismo juostų nesilaikančio transporto srauto, bet ir visur zujančių dviratininkų, motorolerių, belekur brendančių pėsčiųjų. O kas svarbiausia, tai pilnos gatvės asilų ir mulų (tokie didesni už asilus) traukiamų įvairiausių vežimų , tačkų su apelsinais, kažkokiais skudurais ar šiaip visokiom nesamonėm.. Atrodo kaip nedidelis chaosas, bet po kiek laiko supranti, kad taisyklės vis dėlto egzistuoja, tereikia tik laiko perprasti subtilybes. Pirmą pusvalandį visi pypsino mums, po to jau pypsinome mes visiems :). Išvažiuojant iš Marakešo, užsukame į ale xxx Maxima. Yra net alaus! Jamam ir važiuojam.

Link Qarzazate.
Apelsinų sodus, daržovių laukus pradeda keisti kalnai. Viskas aplinkui žaliuoja. Kur tie mitiniai Maroko smėlynai ir dykumos? Matome labi ryškią, spalvomis nutviekstą aplinką. Vis stovinėjame fotografuoti ir vis stebimės , kad čia dabar yra vasara, o vakar buvome žiemoje.

Prasideda Atlaso kalnai, Dacia į kalnus sunkiai lipa, bet nėra kur skubėti. Pakelėse pilna prekeivių, siūlančių akmenis, kurių viduje yra įvairiaspalviai kristalai. Gražiai blizga, gal net kai kas pasistatytų namų lentynoje, bet pirkiniams abejingi pravažiuojame pro šalį. Ten bei šen išlipame, fotografuojamės. Važiuodami per vieną iš dulkinų miestelių, nusprendžiame stabtelėti kavos pertraukėlei. Tiesiog gatvėje, kur buvo išnešti į lauka staliukai. Uzsakome 4 kavos. Šis užsakymas greičiausiai buvo gana netikėtas, nes kiek supratau, šeimininkas bėgiojo pas kaimynus tos kavos. Atnešė tokiose sovietinese stiklinėse, kavos birzgalas su daug cukraus. Bus gerai. Nesulaukę saskaitos, palikome 25 dirhamus ir išvažiavome.

Ait Benhadou – garsioji kashba (marokietiška pilis, tvirtovė), kurios atvaizdai yra beveik visose reklaminėse Maroko atvirutėse. Pilies istorijos nepasakosiu, visur apie ją rašo. Prieigose būriuojasi minios turistų. Parkuojame mašiną ir kulniuojame. Keliukas link kashbos kaip visada eina per prekybininkus, kurie pakankamai neįkyriai vis siūlo ką nors įsigyti bei spėlioja iš kokios šallies atvykę. Nors visi sako, kad žino Lietuvą, tačiau matosi, jog net žalio supratimo neturi kur ji randasi ir kas tai yra. Dažniausiai mėgindavo kalbinti lenkiškai. Kad įeiti į kashbą , reikia perbristi gana gilią ir svarbiausia sraunią upę. Vasarą tai padaryti greičiausiai yra paprasta, bet dabar nematėme šansų. Žinoma, vietiniai verslininkai šią progą puikiai išnaudoja – sėdi ant asiliuko ir tave perkelia. Pirmyn – atgal kaina 100 dirhamu . Beeidami link pilies jaučiu, kad žingsniuojame ne keturiese , o jau penkiese. Kaip niekur nieko, šalia eina bahūriukas ir iš jo žvilgsnio matosi, kad jis jau save laiko mūsų gidu. Net nepastebime kaip nuperkame 5 įėjimo bilietus ir jaunuolis jau mums paskoja kaip, kas ir kada. Negali pykti, savo darbą atliko gerai. Pavedžiojo, papasakojo, nuvedė pas ten gyvenančius berberus. Užsiprašė 200 dhr, bet nutarėm ,kad užteks ir 100 dhr.

Įspūdžiai apie Aitbenhadou yra dvejopi. Iš vienos pusės – pilis tikrai įspūdinga ir neaplankyti jos, būnant Maroke , būtų nedovanotina. Iš kitos pusės – pasirodė truputį komercializuota, pritaikyta prie turistų. Neįtikino, kad ten gyvenančios šeimos iš tikrųjų ten ir gyvena . Gal per dideli lūkesčiai buvo? Žodziu, vakarop pasiekiame Qurzazate. Buvau susirašęs su vienu hosteliu, bet kažkaip neradome jo, tada uzsukome į LP aprasytą Royal viešbutį. Viskas būtų gerai, bet blin, ką tik išdažytos sienos ir žiauriai smirdi aliejiniais dažais. Dar pasiblaškome beieškodami, bet arba visiškos skylės arba per brangu. Per brangu, tai reiškia, kad dvivietis kambarys kainuoja virš 80 litų . Žinoma, kaina būtų juokinga, bet Maroke tai jau brangu. Pagaliau, apsistojame pačiame centre esančiame Atlas viešbutyje, dvivietis 130 dirhamų (~43lt). Sunkiai nusakomas vidinis interjeras, kambaryje yra lova, švari patalynė, staliukas ir viena taburetė. Didelis privalumas – nuosavas dušas ir tulikas. Įkalam degtinėles profilaktiškai ir išeiname į miestą. Patenkame tiesiai į centrinę aikštę. Gražu, švaru, geras oras, gera nuotaika. Vaikštinėja suaugusieji , laksto vaikai, jaunimas sėdi kavinėse. Panasiai kaip šiltą vasaros vakarą Vilniuje Rotušes aikštėje. Vakarienei imame vištienos tadžino. Grižę, dar įkalame alaus… ir dar degtinėlės , ir iš nuovargio krentu miegoti.

Kovo 12 d.
Ryte atsikėlęs, tiesiai iš gatve motoroleriu važiuojančio duonkepio, nuperku visiems šviezios arabiškos duonos. Kambaryje užsikaičiame arbatos, pasipjaustome lietuviškos dešrytės. Galima vykti toliau. Juokinga buvo, kai priėję prie mašinos, radome stovincią žmogystą, kuri(s) pradėjo prašyti pinigų, tipo jis visą naktį saugojo mūsų mašiną. Gal ir saugojo, bet čia jo problema 🙂

Miesteliai, kaimeliai, kalnai, slėniai, žmonės…. Kartais sustojame gražiose vietose. Iš pagrindinio kelio sukame link Dades Gorge. Prasideda tarpekliai, neįprastų formų uolos, kalnai. Neįtikėtina ką gali sukurti gamta. Kelias eina įspūdingais serpantinais. Šita vieta jau šimtus kartų visų aprašineta, netgi nuotraukos visų labai panašios.
Tikrai kvapą gniaužiantis keliukas. Deja, bet iki pat Msemir miestelio nuvykti nepavyko. Vienoje vietoje kelias buvo visiškai apsemtas ir pravažiuoti nebuvo jokių šansų. Tiesiog kelias susiliejo su upe ir šniokstė galinga srove. Vietiniai sakė, kad vanduo nuslūgs po poros dienų.

Judame link Todra Gorges. Pasukus nuo Tinerhir link Todros, už kelių km, apsistojame sekančioje nakvynės vietoje http://www.palmeraiehouse.com. Šeiminikai – mišri britės Doreen ir marokiečio Rashido šeima. Labai šilti ir malonūs žmonės, puikus viesbutis. Jaukioje , augalais apaugusioje terasoje pavaišina arbata, pasišnekučiuojame, užpildome anketas. Rashidas pasiūlo iki Todra Gorges eiti pesčiomis palmių slėniu šalia upės. Duoda šiokį tokį žemėlapį. Įsidedame į kurines vandens, alaus ir iškeliaujame. Tai buvo viena iš geriausių atrakcijų per visą kelionę. Teko bristi per kalnų upę, brautis per įvairius krūmus, eiti palmių džiunglių takais ir šiaip jaukiais takeliais, apsuptais alyvmedžiais, riešutmeciais ar granatų medžiais. Pamatėme koks vis dėlto verda gyvenimas slėnyje, nes kai važiuoji mašina, to nesimato. Važiuoji kalnų keliu ir apačioje matai tik žalią palmių slėnį. Iš vidaus pamatai, kaip ten auginamos įvairios daržovės, vaisiai… žodžiu vyksta aktyvus gyvenimas ir upė yra to gyvenimo svarbiausia arterija. Įpusejus žygiui, pradedame nerimauti kiek čia dar eisime. To tarpeklio kaip neprieiname taip neprieiname. Sutinkame inteligentiskai atrodantį vietinį, kuris neprašomas pradeda eiti priekyje mūsų , tarytum vedlys. Patikėkite, Maroke pagalbininkai atsiranda visur ir visada. Tu to net nepajauti. Aš jam bandžiau kelis kartus parodyti, kad tipo mes žinome kelią ir mūsų vesti nereikia. Tačiau mūsų Mozė tik mojo ranka ir varė į priekį. Prieiname kažkokį kaimą. Kad būtų aiškiau kas yra gyvenvietė, tai dižiulis vientisas molinių pastatų kompleksas, kuriame siauros gatvelės susipina su būstų koridoriais ar tiesiog gali patekti tiesiai į kambarį. Ir nesuprasi kur randiesi – ar gatvėje, ar tvarte , ar jau gyvenamojoje patalpoje.Tai ir yra tikroji gyva kashba. Matau, kad Mozė jau veda mus purvinais metro pločio tuneliais, kurių viduriu teka neaiškios kilmės skysčiai. Net nepastebejome kaip atsidureme pas mūsų Mozės kažkelintos eilės pusbrolį, kuris jau buvo bepradedąs kloti mums po kojomis kažkokius jo nuomone nuostabius siūlus, kuriuos mes tiesiog privalome įsigyti. Kur gi ne, butent tų siūlų mes ir atvykome į Maroką įsigyti :). Pamatę, koki durnių čia stumti bando, apsisukome ir išėjome. Mūsų Mozė toliau varo kartu su mumis. Tipo, aš jus vistiek nuvesiu į pažadėtą Todra tarpeklį. Gerai, tik prigasdinau, kad jokių daugiau siūlų, kilimų ar kitų shudniekių parduotuvių. Vienoje vietoje ėjome pro pastatą, virš kurio įėjimo kabėjo užrašas “restaurant”. Šalia, mešlo krūvoje stovėjo asilas. Mozė išdidžiai pasakė, kad šią skylę valdo kitas jo kažkelintos eilės pusbrolis ir labai atsargiai pasiūlė – gal norėtume užeiti užkasti? Ne tai ne. Po kurio laiko mūsų vedlys sustojo ir parodė ranka kur eiti toliau. Supratome, kad Todra Gorge visai šalia. Kas svarbiausia, Mozė net neprašė pinigų! Daviau jam 50 dirhamų. Patys tikrai nebūtume drįsė eiti per vietinių gyvenamuosius namus. Po 3 val žygio pagaliau mes tarpeklyje. Jaučiasi nuovargis, atsigeriame alaus, pasižvalgome ir jau galvojame kaip reikės grižti atgal. Tuoj pradės temti, o ir šaltas vėjas pūsti pradėjo. Vorele einame keliu atgal ir stabdome kiekvieną pravažiuojančią mašiną. Pora km paėjus, sustoja Grand taxi ir mus sėkmingai pargabena iki viešbučio. Kas dremba į lovą, kas įkala degtinėlės (po tokio žygio priklauso), nusimaudome po dušu ir girdime kaip Rashidas mus kviečia vakarienei. Buvome palydėti iki kilimais ir pagalvėmis pakraščiuose nuklotos patalpos. Esame vieninteliai svečiai. Nežinau, ar kad tokie pavargę buvome, ar iš tikrųjų Rashidas moka gaminti tadžiną, bet buvo tikrai nereali vakariene.

Kovo 13 d.
Ryte lipame į ant pastato stogo esancią terasą. Pastatyta berberiska palapinė, minkštasuoliai, staliukas. Saulė jau nuo pat ryto maloniai kaitina. Gavome puikius pusryčius. Rashidas paskambino savo draugeliui Hasanui, kuris organizuoja išvykas kupranugariais į dykumą. Sutariame dėl kainos, dėl apytikslio laiko ir vietos susitikti, atsisveikiname su svetingais namais ir sukame link smėlėtu Saharos kopų. Pakeliui sustojame Errachidia. Tiesiai į turgaus aikštę. Neriame į tą šurmulį, kur spalvos, kvapai ir garsai sukuria neįtikėtiną kokteilį. Prekyba vyksta viskuo – buitiniai rakandai, skalbimo milteliai, vaisiai, daržovės, metalo gaminiai, įvairių gyvulių skerdiena, kalnai raugintų alyvuogių ir raugintų citrinų. Žmonių milijonas, bet turistų nesutikome nei vieno. Visai šalia praeina žmogus, ant pečių nešinas nukirsta jaučio galva. Iš nuostabos, net fotografuoti nesugebame. Nusiperkame labai skanių sveriamų alyvuogių, duonos lepioshkų, pas gatvės prekeivius paragaujame šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Stiklinė 5 dirhamai.

Bevažiuojant iš Errachidia, netikėtai iššoka kelių policininkas su radaru. Stabdo. Prisistato, neblogai kalba angliškai, pasikviečia į kitą kelio pusę, kur pavėsyje sėdi dar vienas policininkas. Rodo jis man į radarą ir sako, tipo viršijau greitį (ženklas 60, o važiavau 67) ir dabar mane baus 400 dhr bauda. Nieko sau! Ši bauda nebuvo numatyta mūsų kelionės biudžete:). Aš jau čia visaip pradėjau vartyti, tipo mes esam iš labai mažos ir neturtingos šallies, todėl mums šita bauda yra nepakeliamo dydžio, todėl gal būt ponas būtų toks mielas ir pasitenkintų 100 dhr, kuriuos rodau jam jau paruoštus atiduoti. Bet policininkas pasirodė nepėsčias ir pasižiūrejęs į mano teises, pareiškė, kad jis puikiai žino kokios baudos Lietuvoje. Dar pridūre, kad moka naudotis internetu :). As bandau aiškinti, kad jeigu jau žinai kokios baudos, tai pasakysiu, jog 7 km/h viršijimas pas mus laikomas labai menku nusižengimu ir baudžiamas maximaliai 5 eur bauda. Policininkas tik pasimuiste, išpūtė krutine ir išdidžiai išrėžė: “You known, Moroccan people known everything!” Paskui dar užtvirtino: “Everything!”. Pritariamai linktelejau ir kukliai nuleidau galvą. Kadangi su šiuo teiginiu nesiginčijau, tai man buvo pasiūlytas “good solution”: sumokėti 100dhr už vairavimą neprisisegus diržo. Ir pareigūnai sažiningai išrašė baudos kvitą bei palinkėjo gero kelio.

Privažiuojame Merzouga, paskutinis miestelis prieš dykumą. Bandau skambinti Hasanui, kad galetų jau mus pasitikti. Telefone girdisi prancūziškas burbuliavimas. Nusprendžiau, kad bus pasibaigęs vietinės kortelės kreditas. Šalia esančioje parduotuvėleje nusiperku papildyma už 20 drh. Paprašau vietinio bičo, kad suvestų kodą, nes varliavalgių kalba kalbančios operatorės komandų neįkertu. Pinigų korteleje yra, bet burbuliuoja vienodai. Iš karto prisistato vietinis veikėjas. Ką veikiat? Kur varot? Iš kur esat ?– tradicinė įžanga. Sakau varom į http://www.auberge-lasource.com/en/index.htm , bet negalim prisiskambinti. Bičas iš karto paaiškina, kad gerai pažįsta Hasaną. Duodu jam pabandyti paskambinti ir paaiškėja, kad Hasano telefonas yra išjungtas. Kokios problemos? Bičas pažįsta visus ir jau skambina Hasano broliui. Sutariame ,kad lauks šalia posūkio į kaimą. Nerealiai paprasta Maroke viską organizuotis :).

Auberge La Source yra visai šalia Erg Chebi kopos. Vaišinami berberų viskiu, užpildome anketas, pasikalbame su šeimininkais. Visą verslą vysto viena šeima, tiksliau keturi broliai. Su dviem jau pažįstami. Gauname kambarį nusiprausti po dušu, pasidėti daiktus. Po valandėlės poilsio mes jau ant kuprių. Mus lydi jauniausais iš brolių Saidas, kokių 20 metų jaunuolis. Keliavome 3 valandas kol atjojome į stovyklavietę. Tai buvo kelių palapinių ir pašiūrių iš pagalių stovyklavietė. Aplinkui nė gyvos dvasios. Užlipame ant vienos iš smėlio kalvų. Bekraštė smelio kopų jūra ir spengianti tyla, kurią drumsčiame tik mes patys. Kažkokią nepaaiškinamą jėgą turi kalnai, jūra, o dabar galvoju ir dykuma.

Palydime neriančią į smėlį saulę. Saidas ruošia vakarienę, papilsto arbatos, groja būgnais, instrumentu panašiu į bandžą, dainuoja, paskoja marokietiškus juokelius, mes jam lietuviškus….. žodžiu, visas vakaras praleistas turiningai. Saido paruoštas tadžinas buvo nuostabus. Tiek daug ir taip žemai esančių žvaigždžių dar nebuvau matęs. Nei Egipte, nei Tunise tokių vaizdų nesimato. Naktį praleidžiame palapinėse, apsikloję trimis dekiais ir dar su rūbais. Buvo gana šalta.

Vakare matėme , kad šalia palapinių kupranugarių nėra. Saidas lyg rimtai ,lyg ir juokais pasakė, kad kuprius nakčiai paleidžia į Alžyrą, nes ten kažkur yra ėdalo. Ar į Alžyrą , negaliu garantuoti, bet kad paleido tai tikrai.

Kovo 13 d.
Ryte atsikėliame ir per šaltą smėlį lipame vėl ant kalvų pasitikti saulės. Nei Saido , nei kupranugarių niekur nesimato. Saulę ne tik pasitikome, bet ji jau ir pakankamai aukštai pakilo, o mūsų draugo su kupriais nei kvapo. Raktai nuo virtuvėlės ir Saido išsikrovęs telefonas numesti ant stalo palapinėje. Toli matome kaip grįžta kiti karavanai su turistais. Mergos jau pradeda stresuoti – mes visiškai vieni viduryje dykumos. Vandens dar turime apie pusę litro, virtuvėlėje mėtosi apgrauštas duonos paplotėlis. Kažkiek išgyvensime, bet mums vakare reikia pasiekti Fesą už 500 km. Padvejoję ką daryti, nusprendžiame eiti pėsti kupranugarių pėdsakais, kol jų dar neužpustė smėlis. Vistiek visi ėjo gyvenvietės pusėn. Be to, pagalvojau, kad mūsų ėjimo greitis turėtų būti ne ką mažesnis nei kupranugarių. Po poros valandų nelengvo ėjimo per smėlį horizonte pasimatė kaimelis – ten baigiasi smėlynai. Dar po pusvalandžio buvome viešbutyje. Neplanuotas extremalus žygis. Norėčiau pakartoti :). Gaila vargšo Saido, kuris iš pradžių ieškojo kupranugarių, po to greičiausiai ieškojo keturių turistų, kurie velniai žino kur išėjo. Skaniai papusryčiavę, atsisveikiname su Hasanu ir traukiame į šiaurę link Feso.

Tą dieną nuvažiavome 500 km ir patyrėme jausmą, tarytum būtumėm pervažiavę kokias tris klimatines zonas. Visišką dykumą keitė uolėti kalnai, žaliuojančios lygumos, tankūs miškai (netoli Azrou), snieguotos kalnų viršūnės su slidinėjimo kurortais. Vienu metu buvome privažiavę visai prie pat sniego. Kitą kartą jautėmės lyg važiuotumėme Slovakijos Tatrų kalnų keliais. Tačiau labiausiai nustebino Ifrane miestas ir apylinkės. Jeigu užrištomis akimis nugabentų ir paklaustų kur randiesi, sakyčiau kokiame Šveicarijos ar Austrijos Alpių kalnų kurortiniame mieste. Visi namai šlaitiniais raudonų čerpių stogais, europietiska architektūra, ideali tvarka ir švara, gatvėse važinėja naujausių modelių automobiliai, žmonių apranga bylojo, kad čia tikrai ne Marokas. Bet ne to juk į Maroką vykome :).

Sutęmus priartėjome prie Feso. Iš automobilių srauto jaučiasi ,kad milijoninis miestas. Kadangi iš anksto buvome rezervavę http://www.fesyouth-hostel.com, tai navigacijos pagalba greitai atsidūrėme vietoje. Įsikuriame, priparkuojame nakčiai mašiną ir išeiname į miesta pavalgyti. Toli niekur nesinori eiti, todėl malamės tame pačiame kvartale. Apart McDonalds nieko gero neradę, sėdame gatvės užeigoje, tokioje darbininkų valgykloje. Moteriškė pradėjo kilnoti aliuminius puodus , kuriame buvo priruošta belekokiu valgymų. Kažkaip niekas valgoma neatrodė, kol neparodė vištienos. Na, šitai mes žinome. Tinka. Ant stalo paplėšoma popieriaus vietoj staltiesių. Tą patį popierių padalinus dar smulkiau, gauname servetėles. Genialu .Atnešė įrankius, visi iš skirtingų komplektų. Gavome tirštos sriubos harira, vištienos tadžino. Buvo visai skanu, nors vieni kitų vis juokais klausėme ar dar nenori į tuliką . Hostelyje degtinėlė profilaktiškai.

Kovo 14 d.
Hostelio pusryčiai įskaičiuoti į kainą – pora didelių bandeliųir stiklinė kavos su pienu. Yra bendri dušai ir tualetai, karštas vanduo duše nuo 9 iki 10 val ryte. Klientai – jaunimas su kuprinėmis iš viso pasaulio. Yra keturviečių, šešiaviečių kambarių. Išankstinę rezervaciją verta darytis, jeigu norite gauti dviviečius kambarius.
Nusprendžiame iš pat ryto vykti link Moulay Idriss ir Volubilio. Navigacija mūsų absoliučiai neklausė, vedė tokiu keliu, kurio nebuvo parodyta. Per kalnus, per kaimus, vienu metu jau kaip ir kelio nebebuvo, tačiau šiaip ne taip pamatėme baltuojant dvi kalvas, lyg kupranugario kupros. Tai Moulay Idriss ( šventasis miestas). Miesto pavadinimas kilęs nuo vardo žmogaus, kuris VIII a. atnešė islamą į Maroką ir kuris čia palaidotas . Miestas iki pat 1980m(lyg ir) metų buvo uždarytas turistams. Net ir dabar nėra nei vieno viešbučio. Pasibastome po siauras gatveles, užlipame iki viršaus. Deja, panoraminės terasos nerandame. Tik vėliau pamačiau, jog planas kaip ateiti buvo parodytas Lonely Planet gide. Apsižioplinau :).

Toliau Volubilis – romėnų palikimas. Kažkada buvęs įspūdingu miestu, dabar palikę tik griuvėsiai. Geras oras, todėl neskubėdami ramiai pasivaikštome, apsižiūrime kas, kur ir kaip tais laikais gyveno, įjungiame vaizduotę kaip visa tai atrodė, pasidarome nuotraukų.

Grįžtame į Fesą. Pasistatome mašiną gatvėje šalia kažkurių medinos vartų. Beeinant pro vartus, prie mūsų prišoka toks jaunatviškai atrodantis seneliukas. Labai neįkyriai pasiūlo gido paslaugas, parodo oficialų gido pažymėjimą. 150 drh už paslaugas. Pagalvojom, kad reikia jamti, tegu vedžioja. Seneliui paaiškiname, kad visų pirma norime valgyti, o visų antra, kad net negalvotų vedžioti į jokias parduotuves ir jokias kilimų ar puodų dirbtuves, nes mes vis tiek nieko nepirksime. OK ir mes nėrėme kartu su Chotabyčiumi į šitą nerealų kitą pasaulį. O kad tai kitas pasaulis supranti vos žengęs per miesto mieste vartus. Patenki į mažiausiai 500 metų senumo gyvenimą. Daugiau nei 10.000 gatvių, apie pusę milijono gyvenančių medinoje, nei vieno automobilio, tik žmonių jūra. Feso medina lyg gyvas organizmas. Kas buvote medinose Tunise, Egipte ar Turkijoje – nieko gero nematėte(gal ir per stipraiai pasakyta:) Gatvelėse, kiemuose, viduje vyksta tikras, nesurežisuotas gyvenimas. Toks koks vyko ir prieš kelis šimtus metų. Kaip kažkas iš keliautojų rašė „Norisi įeiti į mediną ir pasiklysti“. Kiekviena gatvelė, kiekvienas kvartalas su savo spalvomis, savais amatininkais, savais maloniais ir nelabai kvapais. Jeigu būtume ėję be gido, būtume tikrai pasiklydę ir per pusdienį nieko nepamatę. Turint pilną laisvą dieną , eičiau ir pasiklysčiau .

Chotabyčius vedė mus tomis klaidžiomis gatvelėmis, skersgatviais ir plyšiais tarp sienų, kol staiga atsidūrėme prie restorano durų. Jeigu dabar netgi kankintumėte, niekaip negalėčiau parodyti kurioje vietoje tas restoranas yra. O jis visai neprastas. Tradicinis marokietiškas interjeras, baldai, indai, turistų gausa, viskas bylojo, kad gausime neblogai užkrimsti. Kompleksiniai pietūs 70 drh. Visai nieko ir sukrentame ant tapčianų aplink stalą kampe. Ech, skanus buvo avienos su slyvomis tadžinas .
Pasistiprinę, vėl kaip žąsiukai paskui mūsų Chotabyčių. Sakom vesk į garsiąsiais odų dažyklas. Štai ir jos. Lipame į terasą. Žinoma, įėjimas į terasą eina per odų parduotuvę. Šeimininkas kiekvienam įduoda po mėtos šakelę. Ją uostai, kad ne taip smirdėtų. Daug nepasakosiu, nuotraukų pilnas internetas ir tikrai žiauriai smirdi . Nustebino tai, kad odos parduotuvės pardavėjai buvo labai neįkyrūs ir netgi apatiški. Niekas prie mūsų įkyriai nelindo ir nesiūlė pirkti tų visų odinių daiktų.

Chotabyčius toliau mus vedžioja, rodo, pasakoja ir karts nuo karto vis užveda į kokią prekyvietę. Ne,ne, ne nereikės pirkti , tik pasižiūrėkite  Ir negali pykti ant jo, tose prekyvietėse buvo gana originalių vietos amatininkų dirbinių, ne šiaip Gariūninių prekių.
Pradeda temti. Paleidžiame gidą, dar prisėdame medinos kavinėje. Geriame tradicinę nerealiai saldžią mėtų arbatą ir stebime medinos gyvenimą.

Gryžtame į hostelį. Šalia hostelio, kitoje gatvės pusėje, yra kirpykla „Pas Ali“. Aš nesiskutęs jau visa savaitė, todėl po akimirkos jau sėdžiu kėdėje. Kirpėjas-skutėjas išpakuoja naują peiliuką ir pradeda tepti kažkokią košę ant mano barzdos. Aš sėdžiu užvertęs galvą į viršuje pakabintą televizorių. Rodo Al Jazeera žinias. Šalia sėdi mano brangiausioji ir filmuoja, fotografuoja, saugo, kad ne duok dieve arabas nepapjautų mylimo vyro :). Skuto, gramdė sąžiningai ir skrupulingai. Išmasažavo visą veidą , beieškodamas dar užsilikusių nenuskustų vietų. Iškarpė plaukus netgi iš nosies:). Pabaigoje paklausė ar reikia baigiamojo akordo – dezinfekcijos odekolonu. O kaip gi be jo. Po polnoj programe:). Veido oda buvo kaip kūdikio. Antroje dienoje jau buvau bemanąs, kad barzda apskritai nebeataugs.

Kovo 15 d.
Šios dienos tikslas nusigauti iki Cascades d’Ouzoud krioklių, esančių pakeliui į Marakešą . Beveik 500km. Visa dieną kelyje su sustojimais, pažioplinėjimais įvairiuose miesteliuose ar šiaip grąžiose vietovėse. Kažkur prieš Mrirt miestelį tenka sustoti, nes …. paprasčiausiai nebebuvo kelio. Didžiulė vandens srovė nuplovė kelio gabalą. Iš karto prisiminiau vaizdus iš Madeiros salos, kur praūžė liūtys. Stovime priešais žiojėjančią skylę ir ja tekantį vandenį. Kitoje pusėje stovi taip pat minia žmonių. Šalia buvusio kelio sudėti vamzdžiai, pilamos žemės, betonuojama, t.y. sparčiai , ir beje naujausia kelių technika, taisomas praėjusių liūčių išplautas kelias. Bet matome, kad darbų pabaigos šiandien tikrai nebus. Pasižiūrime į žemėlapį – nelabai yra kur apvažiuoti, tai bene vienintelis kelias. Pasirodė , jog visi suka savo automobilius ir važiuoja atgal. Vietiniai vaikigaliai duoda suprasti ,jog kažkur yra lyg tai kelias lyg tai takelis . Pavažiavus pora km yra nusukimas į kairę. Mes nedrąsiai važiuojame, aplenkia senas Defenderis , kurio vairuotojas moja ranka mums ir kviečia sekti paskui juos. Kelis km važiavome visiška bekele per kažkokius šiukšlynus, sodus, akmenuotus avių ganytojų takus. Mūsų Dacia Logan visa braškėjo, girgždėjo, braukė akmenis pilvu, tačiau atlaikė.

Toliau už Beni Melal sukame link Bin el-Ouidane ežero ir užtvankos. Tenka užvažiuoti ant įspūdingo kalno, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Tai mes jais ir grožimės. Pravažiuojame grandiozinę užtvanką ir hidroelektrinę. Bandome sustoję fotografuoti, tačiau mus perspėja ginkluoti kareiviai, kad negalima. Greičiausiai strateginis Maroko objektas.

Artėja vakaras ir nusprendžiame pernakvoti Azilal miestelyje, esantį apie 25 km iki krioklių. Azilal tipiškas marokietiškas miestelis, kuriame buvome bene vieninteliai turistai. Apsistojame Hotel Souss, LP aprašytas kaip geriausias pasirinkimas. Tai buvo didžiausia skylė per visą kelionę. Atskirai už dušą reikėjo primokėti po 10 Drh. Tuo dušu tik aš ir pasinaudojau, kiti grupės nariai nedrįso . Įsikūrę, išeiname į gatvę ieškoti ko nors vakarienei. Sėdame viename gatvės restoranų, kuriame buvo bent jau staliukai su kėdėmis panašūs į normalius. Užsisakome salotų, hariros sriubos bei keptą viščiuką. Kai pradėjo nešti viską ant stalo, galima buvo pagalvoti, jog čia valgys kokie 8 žmonės. Kas gali tiek suvalgyti??!! Teko atiduoti , aplink besitrinančiam ir vis besisiūlančiam nuvalyti juodu batų tepalu mūsų šviesias basutes, vietiniam batų valytojui.

„Viešbučio“ kavinėje kabėjo 3 televizoriai ir visu garsu buvo žiūrima Inter – Chelsa futbolo rungtynės. Pirmą kartą girdėjau tokį emocionalų komentavimą. Visas rungtynes komentuoja taip, lyg ištisai būtų pavojingi momentai prie vartų. Negali atsipalaiduoti nei minutei 

Kovo 16 d.
Pusryčiams užkandame gatvėje kepamų blynų su balinta kava. Atvykstame prie Ouzoud krioklių. Fotografuojamės , vaikštome, Ligita perka kažkokią apyrankę, stebime čia gyvenančias beždžiones, kurios priminė matytas Gibraltare. Vietiniai prekeiviai neskubėdami dėliojasi savo prekes, kavinės valosi po liūčių dumblu užneštas pavėsines. Už 10 drh su plaustu persikeliame į kitą pusę ir vėl pasidarome žygį pėsčiomis. Kalnų takeliais, alyvmedžių sodais, palydimi asilų bliovimo ir ožkų mekenimo, grįžtame kita upės puse iki pagrindinio parkingo. Nuostabi vieta, vasarą galima čia ir ilgesniam laikui apsistoti.

Artėjant link Marakešo, dominuoja lygumos, dirbamos žemės laukai, apelsinmedžių sodai. Pietums sustojame Demnate mieste. Buvau skaitęs , jog Demnate garsėja savo daugybe gatvės užeigų, kur gaminami vieni geriausių Maroke tadžinai. Neradome mes tų gausybės virtuvių, tačiau pietūs, kuriuos valgėme tame mieste, buvo vieni geriausių per visą kelionę.

Atvykę į Marakešą, iš karto nusiperkame bilietus autobusui į Essaouira. Po to parkuojame mašiną požeminėje aikštelėje šalia Djemaa-El-Fna aikštės(50 drh para)http://joaoleitao.wordpress.com/2007/12/06/guarded-car-parking-in-centre-marrakesh-next-to-the-koutoubia-mosque-5-minutes-from-djemaa-el-fna-square-moroccor/ ir einame apsižiūrėti nakvynės. Aikštėje įkalame po stiklą šviežiai spaustų apelsinų sulčių. (3drh). Turėjome keletą variantų ir pats pirmas pasirinkimas hotel Mimosa http://www.tripadvisor.com/LocationPhotos-g293734-d303071-Hotel_Mimosa-Marrakech.html#18718386 mums visiškai tiko. Visai šalia centrinės aikštės, riado tipo originalaus, vien plytelėmis klijuoto, interjero viešbutis su panoramine terasa ant stogo. Dvivietis kambarys – 130 drh.
Įsikuriame, nusimaudome po dušu ir jau temstant išeiname pasižiūrėti kas dedasi toje garsiojoje aikštėje. Įkalame dar po stiklinę apelsinų sulčių. Pusę aikštės užima maitinimo palapinės, kita pusė daro beleką ir belekaip. Kas kobras su birbynėmis šokdina, kas šoka, kas dainuoja, kas šiaip kokiom nesamonėm užsiiminėja. Aplink kiekvieną tokį artistą susispietę žmonių krūvelės. Žinoma, tik priėjus, iš karto prišoka veikėjai prašydami pinigų už „pasirodymą‘. Siunčiame tokius lietuviškai velniop. Kažkaip nepristojo įkyriai. Labiausiai patiko istorijų pasakotojai. Stovi vyras viduryje aikštės ir garsiai visiems pasakoja kokią nors tikrą ar išgalvotą istoriją. Arabiškai nemoku, tačiau iš aplinkui stovinčių labai susikaupusiais veidais kokį 20 vyrų, supratau, kad istorija labai rimta .Žmonių, ir vietinių ir turistų, minios. Visas aikštės vaizdas, garsai, kvapai, žmonės sukuria įspūdingą reginį, tokį lengvą chaosą, kuris neišeina už aikštės ribų. Vakarieniaujame vienoje iš pavėsinių. Skanu ir nebrangu. Pasitriname po mediną.

Kovo 17 d.
Ryte grąžiname automobilį. Labai kruopščiai apžiūrinėjo ar nėra dar papildomų įbrėžimų . Kur jau ten daugiau :). Staiga sako, o tai kur priekinis numeris? Nu blin, ką mes žinom. Jau pirmomis dienomis pastebėjau, kad gale yra normalus numeris, o priekyje kažkoks lipdukas su raidėmis ir skaičiais. Paaiškinom, jog mes receivinom su tokiu benumeriu ir nieko nežinom. Po neilgų pasitarimų, pasirašė, kad viskas ok ir atsisveikinome.

Pėsčiomis patraukėme link už kelių kvartalų esančių Majorelio sodų http://www.jardinmajorelle.com/en/. Gera ten ir grąžu. Nesinorėjo niekur daugiau eiti. Ir nuotraukos gavosi puikios. Iš sodų pasiimame taxi ir varome į Bahia rūmus. Pilna turistų grupių, daugiausia kalbančių prancūziškai. Rūmai su daugybe salių ir sodų, puošti tradiciniais maurų medžio ir gipso raižiniais. Turtingas viziris buvo . Vis dėlto, marokiečių architektūros palikimas Ispanijoje yra žymiai geresnis nei pačiame Maroke. Aš turiu omenyje Sevilijoje ar Granadoje.
Šalia žydų kvartalas Melah. Tiesa, pačių žydų tautybės gyventojų belikę tik kelios šeimos. Po 1949 metų Izraelio susikūrimo, dauguma žydų diaspros paliko šiaurės Afrikos šalis. Preiname prieskonių kvartalą, kuriame nuo kvapų neatsispyrėme pagundai apsipirkti. Vėl gi, priešingai girdėtiems atsiliepimams, mums nepasirodė, jog prekybininkai būtų labai jau įkyrūs. Egipte, Turkijoje lenda į akis su savo daiktais daug labiau.

Truputį nusikalę grįžtame į viešbutį. Kai kas iš mūsų prigula poilsiui, kai kas skalbiasi rūbus :). Aš paskypinu šalia esančioje interneto kavinėje, pabendrauju su vaikais. Pas mus dar šalta, o čia apie +30.

Vakare pasiimame žirgais kinkytą karietą (300 drh) ir prasukame ratą aplink visą Marakešo mediną. Vėl Djemaa-El-Fna aikštė. Man būtina paragauti vietinio delikateso – dižiuliame puode šutintos avies galvos su smegenimis.Kompanionai, vien pamatę tas galvas, ima žiaugčioti. Tiek to, sėdame prie stalo, aš valgysiu, jie šiaip pasėdės. Išima iš puodo virtą galvą, mikliu judesiu perskelia pusiau, išima smegenis, žandikaulyje esančius mėsos gabaliukus, dar miklesniu judesiu nulupa liežuvį, visa tai susmulkina didžiule mačete. Šalia dar padėta kažkokia „drebanti‘ ale mėsa. Panašu į virtą karvės tešmenį :). Taigi, deda į lėkštutes truputį smulkintų smegenų iš galvos, truputį to tešmens, pabarstoma druska ir … galima valgyti. Valgoma rankomis, laužiant duoną ir kabinant šitą viralą. Nu laaabai skanu:):). Skonis panašus į mūsiškę ką tik paruoštą dar šiltą šaltieną, kurią ruošdavo mama.

Kovo 18 d.
Iš ryto pasigauname pora petit taxi ir po akimirkos būname autobusų stotyje. Reikėjo imti pora automobilių, kadangi miesto taksai neima daugiau kaip 3 keleivių. Bandžiau paklausti kodėl taip yra, tai taksistas nusistebėjo mano kvailu klausimu ir parodė, jog gale yra tik dvi vietos, nes yra du iškilimai galvoms. Atsakymas lyg ir logiškas, tačiau vistiek nesupratau:) Nebeklausiau kodėl seni mersai, kurie važinėja tarp miestų gali vežti net 6 keleivius(du priekyje ir keturi gale).

Prasideda kitas mūsų kelionės etapas. Be automobilio. Viešasis transportas Maroke išvystytas labai gerai. Ypač šiaurinėje šalies dalyje. Lietuva galėtų tik pavydėti . Supratours autobusų kompanija dirba pagal geriausius vakarų standartus. Autobusai nauji, kondicionuojami, vairuotojų balti baltinukai iš tolo šviečia, jokio beprotiško lėkimo, viskas pagal grafiką, bagažą paslaugiai įdeda ir išima ir t.t. Po trijų valandų kelio išlipame Essaouira. Rinkomės Supratour kompaniją, kadangi jų autobusų stotis yra visai šalia medinos. Taigi, nekreipdami dėmesio į besisiūlančių į pagalbą minią, kulniuojame per mediną ir ieškome viešbučio http://riad-squizzi.com , kurį radau beklaidžiodamas internete. Kaip visada, atsirado vietinis berniukas ,kuris parodė kur randasi viešbutis. Pasitiko bobulensija, kuri nekalbėjo jokia kalba, išskyrus arabiškai, tačiau kambarį gavome. Tiesiog dviejų kambarių apartamentus. Vėliau prisistatė ir šeimininkas. Jam smagu, kad mes atvykome, mums smagu, kad mes atvykome ir galime įsikurti. Tiek ir to bendravimo.

Numetę daiktus, patraukėme pasižvalgyti po mediną. Išėjome prie krantinės, kur pilna palapinių, kuriose ant grilio kepamos jūros gėrybės. Neįmanoma susilaikyti , kai tau prieš akis prikrauna pilną padėklą įvairios žuvies, krabų, krevečių ir dar visokių nematytų gyvių. Sutariame 240 drh keturiems už visą padėklą su duona ir gėrimais. Sėdime visi prie klijuote aptiesto stalo, o tuo tarpu šalia kepamos žuvys ir porcijomis tiekiamos. Valgoma rankomis, čia pat ant stalų ir po stalais šmirinėja koks tuzinas persiėdusių kačių. Stalas po šių pietų atrodė klaikiai – palikome kalną kaulų ir visokų nesuvalgytų atliekų. Bet pirštus dar ilgai laižėme :).

Prasieiname per žvejų uostą – įžymiosios mėlynos valtelės, tiesiog ant grindinio išdėliotos įvairios sugautos jūros būtybės, čia pat jos ir dorojamos. Katinų aplinkui milijonas ir kvapas nuo žuvies atsakantis. Patraukiame link pliažo. Vanduo stebėtinai šiltas. Gulinėjame, maudomės, pasivaikštome pakrante. Jau pradedu jausti, kad čia man patinka.
Kažkokia gera dvasia persismelkusi ir užburianti Essaouira. Čia ramu, gera. Visas miestas nudažytas balta spalva su mėlynai akcentais – mėlynos durys, langinės, balkono turėklai ir pan. Netgi medina yra visai kitokia nei kituose Maroko miestuose. Visų pirma tai niekas nieko nesiūlo. Ramiai gali vaikščioti ir apžiūrinėti. Vyrauja dailininkų, meno meistrų gaminiai, menininkų galerijos arba šiaip jaukios parduotuvėlės. Čia tikrai gerai, čia norisi būti ir būti. Miesto architektūra labai priminė Portugaliją. Kitaip ir negali būti, kadangi tai portugalų statytas miestas. Gal dėl to man taip patiko Essaouira?
Galėčiau daug ką atiduoti, kad vėl atsidurti ten, vakare atsisėsti ant gynybinės sienos ir stebėti kaip bangos dūžta į uolas. O aplinkui tingiai vaikštinėja persiėdusios ryžos Essaouiros katės:). Gaila ,kad tik vieną dieną pabuvome.

Kovo 19 d.
Ryte išsimaudome vandenyne ir einame pusryčiauti. Sėdame viename iš medinos restoranų. Užsisakome portugališkos kiaušinienės, sulčių ir bandelių. Sėdėjome lauke ir stebėjome vaizdelį kaip barmenas bėgo į šalia esančią krautuvę nusipirkti aliejaus, po to iš kažkur atsinešė kiaušinių, dar vėliau subėgiojo ir iš kažkur gavo šampinjonų. Žodžiu produktus susipirko operatyviai ir po kokio pusvalandžio mūsų kiaušinienė garavo ant stalo 🙂

Vėl į Supratours autobusą ir po trijų valnadų mes Agadyre. Čia tingiai praleidome paskutines keturias dienas viešbutyje http://www.hotelclubalmoggar.com/uk/description.htm
Nėra ką daug pasakoti – geras viešbutis, pusryčiai, pliažas, bandymas pagauti vandenyno bangas, baseinas, promenados trynimas kartu su kitais turistais, vakarienė kuriame nors iš promenados restoranų, lauktuvių pirkimas, vakariniai pasisėdėjimai, alutis, vynas ir pan. Agadyras tipinis kurortas su visomis iš to išplaukiančiomis linksmybėmis, paslaugomis ir pasekmėmis. Niekuo nesiskiria nuo Turkijos, Tuniso, Ispanijos, Graikijos kurortinių miestų.

Kovo 24 dienos vakare iš Agadyro išskridome į Londoną. Po trumpo snustelėjimo ant grindų oro uoste, išskridome į Rygą. 13 valandą įžengėme į namus. Viskas buvo cool, patiko, važiuočiau dar kartą. Prisimenu kaip sapną. Marokas pilnas spalvų, kvapų, skonio ir garsų. Visa tai galima pajausti tik ten pabuvus. Neįsivaizduoju kelionės į Maroką per agentūrą. Ši šalis tiesiog ideali savarankiškai keliaujantiems.

Truputis techninės informacijos. Visos sumos dviems žmonėms, keliaujant keturiese:

Planuotas kelionės biudžetas buvo 4000lt. dviems. Lygiai tiek ir išleidome.
720lt – Ryga-Londonas-Marakešas-Agadyras-Londonas-Ryga su Ryanair dviems su vienu bagažu. Turbūt pigesnių bilietų nebeįmanoma nusipirkti.
90 lt – Autobusas iš London Luton oro uosto į Stansted oro uostą
670 lt – Automobilio nuoma, kuras, autobuso bilietai
190lt – išvyka į dykumą ant kupranugarių (su nakvyne palapinėse, vakariene ir pusryčiais)
880lt – 12 nakvynių viešbučiuose(dauguma su pusryčiais)
1450lt – kasdienės išlaidos: maistas, mokami objektai, ir visa kita.
Automobiliu nuvažiavome apie 2200 km, vidutinės kuro sąnaudos – apie 7 litrus/100km.
1Eur = 11 dirham. Dirhamus grubiai daliname iš 3 ir gauname litais.
Neblogas puslapis su elementaria informacija apie Maroka:
http://looklex.com/e.o/morocco.htm

P.s. Perskaičiau Ramuno pasakojimą https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/CAMBODIA-IR-VIETNAM-SAVARANKISKAI.-DIENORASTIS/310 . Taip sukabino Vietnamas, kad …. nors užmuškite:). Nemažas biudžetas ir sunku bus rasti bendrakeleivius, bet dėl viso pikto vis pasižiūrinėju lėktuvo bilietų į Bangkoką, Vietnamą, Kambodžą. Ir maršrutas jau daugiau mažiau aiškus 🙂 Bus matyti…