Numatomas saulėtas savaitgalis (o vasara tikrai lepino orais), eilinį kartą kvietė lėkti laukais. Susidėliojus šeštadienio maršrutą, pasiėmę porą kelionių draugių, išlėkėme ryte, kol saulė dar neįšildė miesto asfalto. Pasukome į senąjį Molėtų kelią iki Paberžės.
Nuo Paberžės į šoną veda žvyrkelis. Tą dieną dulkes kelti teko ne kartą. Keliukas nuvingiuoja per pievas, palei ežero kampą ir staiga asfaltas. Siaurutėlis keliukas vedantis link dvaro asfaltuotas. Ir autobuso sustojimas šalia. Tik grafiko nematyti, bet šalia gyvenantys matyt žino jį mintinai. Įeiname pro byrančius, kažkokius tarsi butaforinius vartus. Vyžulionių dvarą radau dar vadinamą ir Vyžulėnų dvaru. Gal nenuostabu, nes šalia telkšo Vyžulėnų ežeras, o pats dvaras randasi prie Vyžulionių kaimo. Dvaras anksčiau priklausė Korvinams-Vrublevskiams, kurie aplink įkūrė mišraus plano parką. Kad mišraus tai tikrai, tik iš to parko likęs vien pavadinimas. Medžiai, krūmai, žolynai bujoja, kas kur nori – drąsiai jaučiasi valstybės saugomi.
Fasadas simpatiškas, su bokšteliais, tik stogas gerokai parūdijęs.
Ir freska virš pagrindinio įėjimo. Neradau jokių duomenų kodėl ir kaip ji ten atsirado.
Po karo dvare buvo įkurta tuberkuliozės sanatorija, vėliau ligoninė. Žiūrint iš fasado pusės, lyg ir viskas tvarkoj, bet pasukus už kampo tiesiog akis drasko baisingi bet kaip prilipdyti priestatai – neatsižvelgiant nei į dvaro stilių, nei į naudotas medžiagas.
Pastatas iš visų pusių apžėlęs aukščiausiomis žolėmis ir dilgėlėm. Bandome eiti kažkieno pramintu siauru takeliu. Tiesą sakant, būčiau prisiminus anksčiau skaitytas istorijas apie apleistą ligoninę, būčiau ir per tas dilgėles nuropojus pro plyšius apsidairyti viduje į nuostabias ten išlikusias kariatides. Bet yra kaip yra. Už dvaro veda takiukas į buvusį ir, atseit, valstybės saugomą parką. Pasižvalgysim, gal ką įdomaus rasim. Tik toli nenueisi. Tenka įbesti nosis į lentą su užrašu „Privati valda“. Nėra čia ko šmirinėti visokiems prašalaičiams.
Iki ežero taip pat nelabai prasibrausi, nebent su džiunglių kapokle išsikirstum kelią.
Stengiamės žingsniuoti vos matomu žolėse, turbūt tokių pat lankytojų kaip mes, išmintu takeliu. Šone, prie ežero, plytelėmis išklota aikštelė. O kas šioje vietoje buvo – neaišku.
Apsukam ratuką ir grįžtame iki automobilio. Kiek žinau, iš dvaro komplekso pastatų nekas belikę, tad ir neieškome.
Sukame link Glitiškių. Bet pakeliui stabtelime Paberžėje. Masina atidarytos bažnyčios durys. Ne taip dažnai pas mus nedideliame miestelyje rasi atvirą bažnyčią.
Aplankėme ir nuostabų Pauolios pažintinį taką. Apie viską toliau
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Jei kada Dievas mane nublokš į Lanzarotę, būtinai pasiimsiu šį pasakojimą.
O man pagooglinus apie visas Kanarų salas labiausiai patiko Lansarotė ir Gran Kanarija… Tenerifė pasirodė labai turistinė, o Fuerteventūra tokia daugiau skirta poilsiui, mažai lankytinų vietų…O čia reitingai atvirkštiniai…Matyt reiks visas aplankyt, kad sužinot 🙂 O aš ir ne prieš – gamta nuostabi, oras geras, maistas skanus, o ir miesteliai simpatiški – kodėl gi ne :))
Labai smagu skaitant šį pasakojimą buvo prisimint savo paties pasibastymus po Lanzarotę. O droninės pakrantės ir laivo foto – pro lygio. Jėga.
Danmi, tikiuosi pravers 🙂
linosa, aha ir mums taip atrodė, prieš važiuojant. Sakyčiau labiausiai turistinė – kaip tik Lanzarotė. Bet potyriai juk subjektyvūs. Manau, kad jei būtume salas lankę kitokiu eiliškumu, vertintume kitaip. O gal ir ne. O Gran Kanariją sapnuoju iki šiol, teks dar važiuot 🙂
xvim, ačiū 🙂 Smagi sala bastytis. Kaip tik savaitei. Nors vaikai paaugs, galima bus bastytis kojomis su kuprine ant pečių.
O man įpusėjus skaitymą iškilo klausimas ar tikrai su dronu iš taip aukštai tokios geros kokybės nuotraukos gaunasi? Pasirodo taip – tos nuotraukos tikrai labai įspūdingos 🙂
Aš kiekvieną kartą taip pat žaviuosi – technologija žengia į priekį didžiuliais žingsniais, dronai protingėja, telpa į kišenę, patogūs imti su savim. Ačiū už gerą žodį 🙂
Nebeuztikau pasakojime susidurimu su pasyviu atostogu megejais :). Kaltas metu laikas? Ar jau ju nebesimato kaip nebesigirdi prekybos centro radijo uzejus i parduotuve? 🙂
Samis, greičiau antras variantas. Vaikai paaugo, todėl daugiau judam. Pasyvūs keliautojai savo vietoj – prie baseino. Pasideda rankšluoščius eidami pusryčių ir nusirenka prieš uždarant baseiną. Jeigu mane kas nors sugalvotų mirtinai nukankint, užtektų paguldyt savaitei prie baseino ir apribot judėjimo laisvę, o vakarop liept puoštis ir eit vakarieniaut….